Colloquia, 56, 2025, p. 70–99
ISSN 1822-3737, eISSN 2783-6819
DOI: https://doi.org/10.51554/Coll.25.56.04

Šventumos prezencija peizaže ir spalvų ekstazė XX a. II pusės lietuvių poezijoje: Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pėdsakas

The Presence of Holiness in Landscape and the Ecstasy of Colours in Lithuanian Poetry of the Second Half of the Twentieth-Century: The Footprint of Mikalojus Konstantinas Čiurlionis

Gintarė Bernotienė
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
https://ror.org/050gfgn67
gintare.bernotiene@llti.lt
https://orcid.org/0000-0002-4706-3987

Santrauka: Straipsnyje svarstomas klausimas, į kokias idėjas ir pasaulėvokos bruožus, perimamus iš M. K. Čiurlionio dailės kūrybos, reagavo XX a. 7-ame deš. debiutavę, gamtos mistiką jautę poetai: Sigitas Geda, Leonardas Gutauskas ir Jonas Juškaitis. R. Okulicz-Kozaryno atskleistas lenkų literatūros, o ypač Juliuszo Słowackio poemų (istoriosofinės Anhelli ir epopėjinės, simbolinės poemos Karalius-Dvasia, apibūdinančios lenkų tautos istoriją kaip tautos dvasios įsikūnijimų seriją), poveikis Čiurlionio menui skatino gilintis į lietuvių akademiniuose tekstuose XXI a. jau plačiau diskutuojamus metafizinį mąstymą ir šventumos patirtis, akivaizdžias dailininko kūryboje, o lietuvių poezijoje pasireiškusias ekstatiniais spalvų regėjimais, pakilia retorika ir hermetiniais įvaizdžiais. Komparatyvinis metodas leido išryškinti Čiurlionio ir minimų poetų percepcijos persidengimus dailėje ir poezijoje, iš esmės sekant glaudžia kraštovaizdžio ir istorinės tematikos santykio linija. Svarstyta, kaip apolitiška Čiurlionio kūryba sovietmečiu paveikė eilėraščių teurginį etosą ir priešinimosi kultūra patosą, koks Čiurlionio, kaip nacionalinio genijaus, vaizdinys poezijoje formavosi po 1990 m.

Raktažodžiai: Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Juliusz Słowacki, metafizika, istoriosofija, Sigitas Geda, Leonardas Gutauskas, Jonas Juškaitis.

Abstract: The article discusses the reception of some ideas and worldview adopted from Mikalojus Konstantinas Čiurlionis’s paintings by poets Sigitas Geda, Leonardas Gutauskas and Jonas Juškaitis, who debuted in the 1960s and were sensitive to the mysticism of nature. Radosław Okulicz-Kozaryn’s arguments that the Polish literature, especially Juliusz Słowacki’s poems (the historiosophical poem “Anhelli” and the epic-symbolic poem “The Spirit King,” describing the history of the Polish nation as a series of incarnations of the national spirit) had an influence on Čiurlionis’s art encouraged to look deeper into metaphysical thinking and experiences of holiness discussed more widely in Lithuanian academic texts in the twenty-first century. Evident in the Čiurlionis’s work, they have been manifested in Lithuanian poetry through ecstatic visions of colour, high style rhetoric and hermetic imagery. The comparative method enabled to highlight the overlaps in the perception of Čiurlionis and the aforementioned poets in art and poetry, noting the close relationship between landscape and historical themes. The author of the article considers the influence of Čiurlionis’s apolitical work on the theurgic ethos of poetry and the pathos of the cultural of resistance during the Soviet era, as well as the formation of the image of Čiurlionis as a national genius in poetry after 1990.

Keywords: Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Juliusz Słowacki, metaphysics, historiosophy, Sigitas Geda, Leonardas Gutauskas, Jonas Juškaitis.

Received: 28/11/2025 Accepted: 21/12/2025

Copyright © 2025 Gintarė Bernotienė. Published by the Institute of Lithuanian Literature and Folklore Press. This is an Open Access article distributed under the terms of Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

Prielaidos

150-ieji M. K. Čiurlionio gimimo metai jo palikimo tyrinėtojus pakreipė naujų jo kūrybos peržvalgų linkme. Ir šis straipsnis atsirado mėginant suprasti, į kokius giluminius impulsus iš Čiurlionio meninio palikimo visumos reagavo lietuvių poezija, konkrečiai – trys sovietmečiu debiutavę autoriai: Sigitas Geda, Leonardas Gutauskas ir Jonas Juškaitis. Tyrinėti pasirinkau peizažo tematiką ir koloristinį aspektą Gedos, Gutausko ir Juškaičio poezijoje, kurios minėtais atžvilgiais tiesiogiai su Čiurlionio tapyba nelyginau ir gilinausi ne tiek į figūratyvųjį, ekfrastinių atitikmenų saistomą kūrinių lygmenį, o į bendresnį idėjų, pasaulėvokos klodą, kuris ir Čiurlionio tapyboje, ir autorių poezijoje atsiveria tik siejamas tam tikrų aspektų, iškeltas specifinio rakurso ir estetinės percepcijos išgvildenamas ieškant, kaip atskiruose kūriniuose artikuliuotos šventumos pajautos. Būtent toks temos formulavimas – šventumos pasireiškimas per ekstatinius spalvų regėjimus poezijoje – į analizę leido įtraukti visiems nagrinėjamiems autoriams būdingą metafizinį pasaulio patyrimą, aptartą trijuose Gedos, Gutausko ir Juškaičio poezijai skirtuose straipsniuose (Bernotienė 2018; 2023; 2019), ir į metafiziką atsigręžti, anot Czesławo Miłoszo kūrybos kraštovaizdžius aptarusių Viktorijos Daujotytės ir Mindaugo Kvietkausko, pirmiausia kaip į „sielos, sąmonės problem[ą]“ (Daujotytė, Kvietkauskas 2011).

Sielos klausimo įtraukimą į svarstymus apie peizažą pagrindžia lietuvių pasaulėvokai būdingas jausminis santykis su gamta, pasireiškiantis, kaip ryškinta straipsniuose, augalijos sudvasinimu, kraštovaizdžio sakralizavimu, tikėjimu sielos amžinumu, metempsichotinių tikėjimų rudimentais. Šioms pajautoms artima romantikų panteistinė pasaulio ir Būties srauto samprata, Vienio, emanacijos, Dievo, kaip vienintelės begalinės substancijos, idėjos, ryškios šiuo požiūriu ypač artimoje Gedos ir Gutausko kūryboje, besiremiančioje senosiose Egipto, Graikijos kultūrose kultivuota sielos amžinumo samprata. Romantikų filosofijoje dvasios, sielos, jausmų ir jausmingumo iškėlimas, vaizduotės sureikšminimas santykį su religija darė daugialypį. Buvo pripažįstama „[p]irmykštė žmogaus ir gamtos vienybė, [...] skilim[as] [...] bei numatomo susijungimo galimyb[ė]“ (Wheatherby 2016: 257), nenuilstamai ieškant sielos, kaip „metafizinio organo“, teleologinių apibrėžčių.

Šiuolaikiniuose čiurlionistikos tyrimuose – Antano Andrijausko dvitomyje Čiurlionis: Nesuprasto genijaus tragiškas skrydis ir Radosławo Okulicz-Kozaryno monografijoje Lietuvis tarp Karaliaus-Dvasios įpėdinių: Čiurlionio kūryba „Jaunosios Lenkijos“ kontekste – praskleisti mistiniai Čiurlionio kūrybos ir jos interpretavimo dėmenys, atsižvelgiama į gilesnę dvasinę realybę, pabrėžiamos Čiurlionio kūrybos sąsajos su lenkų literatūros tradicija ir Romantizmo – paskutinės epochos, sielos klausimą laikiusią kertiniu pasaulėvokos dėmeniu, – idėjų išsiskleidimas Vilniaus romantikų Adamo Mickiewicziaus ir Juliuszo Słowackio kūryboje. Okulicz-Kozarynas plačiai rašo apie nenuginčijamą poveikį Čiurlionio pasaulėvokai ir kūrybai turėjusį Słowackio mistinį kūrinį Karalius-Dvasia – epinę ezoterišką istorijos viziją (Król-Duch, pradėtą apie 1845 m., neužbaigtą, tik 1925 m. publikuotą visą), kurioje, kaip ir Mickiewicziaus mesianistiniame tautų išganymo projekte – Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygose (Księgi narodu polskiego i pielgrzymstwa polskiego, 1832 m. išleistose Paryžiuje), Lietuvai numatytas išskirtinis vaidmuo (Okulicz-Kozaryn 1995: 634). Okulicz-Kozaryno tyrimai, istorinės tematikos ir peizažo kaip vieno iš nacionalinio tapatumo formantų tiesioginis susietumas paskatino šiame straipsnyje kelti klausimą, ar istoriosofinis lenkų literatūros stimulas buvo atpažintas XX a. lietuvių poetų ir ar Čiurlionio kūryba galėjo būti su tuo tiesiogiai susijusi.

Metodologiškai šis tyrimas grindžiamas tam tikrus poezijos ir dailės kūrinių bruožus tipologizuoti leidžiančia komparatyvine žiūra, „klajojančių“ siužetų išskyrimu¹ ir nagrinėjamų reiškinių ryšių siejimu su kultūros istorijos faktais. Šventumos raiškai apibrėžti pasitelktas stebuklingus atvaizdus tyrinėjusios Tojanos Račiūnaitės aptartas švytėjimu pasireiškiantis stebuklingumo komunikatyvumas (Račiūnaitė 2014: 125), o ekstatinės būsenos poezijoje išskiriamos pagal aukštąją retoriką ir būdingą spalvyną. Kadangi analizuota daugiausia sovietmečiu sukurta lietuvių poezija, į dailės ir poezijos kūrinių skaitymą įsiterpia nepasakyto, nutylėto, išstumto turinio poetika, atitinkanti ir Čiurlioniui būdingą netiesioginę meninę artikuliaciją; tam dėmesio skirta antroje straipsnio dalyje.

Klausimų spektras. Įvadas

Kaip išsyk priartėti prie kelių surizgusių, tačiau nehomologiškų problemų, prie Čiurlionio tapyboje regimos šventumo prezencijos? Ar spalvos gali būti šventybės indikacija ir atitikmuo poezijoje? Kokios idėjos, kokių požiūrių pernaša veikė Čiurlionio kūrybos recepciją XX a. 7-o deš. debiutavusių lietuvių poetų kartoje? Ar juos tiesiogiai veikė Mickiewicziaus ir Słowackio poemos, kaip parodo Okulicz-Kozarynas, lėmusios paties Čiurlionio tapybos genezę ir vėlesnį interpretavimą? Ar ir kokiu būdu apolitiška Čiurlionio kūryba galėjo inspiruoti aiškų eilėraščių teurginį etosą ir priešinimosi patosą? Ar vien hermetinis kodas gali paaiškinti įsivaizduojamas egzistuojant tiesiogines motyvų sąsajas (šiuo atveju – jungtuvių topo ir Šventojo pavasario bei paaukojimo, kaip interpretuota 1913 m. Igorio Stravinskio balete ar Sandro Botticellio paveiksle „Veneros gimimas“ (~ 1480 m.))? Tyrinėtuose Gedos, Gutausko ir Juškaičio kūriniuose daugiaprasmius įvairaus kolorito vaizdinius sieti įgalino dilgėlės motyvas. Gedos poemose Ledynas baltas kaukaspenis ir Delčia rudenė deivė, Gutausko eilėraštyje „Tėvyne, Šiaurės augale“ ir ankstyvojoje Juškaičio poezijoje dilgėlės motyvas tematizavo vietos, t. y. Tėvynės (Juškaičio tėviškės, Gedos vizijų protėvynės), svarbą, o patį Tėvynės vaizdinį atskleidė kaip asocijuotą su skaudumu, sielvartu, praradimu bei hermetiškai deformuotą – Tėvynę vaizduojantis kaip augališką slėpinį, baltišką ir krikščionišką tradicijas sujungiantį per sielos, pasak Aristotelio, būdingos ir augalams, prezenciją. Suvokimą, kad sielos problematika jungia dieviškąją, žmogiškąją ir augalo būtį, iš vizijų supintoje poemoje Ledynas baltas kaukaspenis: Vasaros psalmės. 14 stočių (1965–1967) perteikė Geda. Šioje poemoje dantiškoji gyvenimo kelionė perrašyta vaizdiniais, kuriais siekta permąstyti ir vietą, kraštovaizdį: Geda kvietė šiaurietiško Kristaus pavidalus atpažinti augalijoje, gyvūnijoje, mineralų formose, erdvės tektonikoje ir kraštovaizdyje, atsiremiant į Viduramžių krikščionių mistiko Pseudodionisijaus Areopagito gvildentą gyvybės, kaip vieno iš Dievo vardų, problemą (Makselis 2016: 38).

Dilgėlės vaizdinys simboliškai susiejo trijų abstrakčių idėjų (Tėvynės kraštovaizdžio, Madonos ir metafizinės pasaulį gobiančios dvasios) plastines išraiškas ir išsiskyrė realistinį vaizdavimą paneigiančiomis spalvinėmis charakteristikomis – sidabriniu švytėjimu, melsvumu, ugnies atšvaitais (Gutausko), Gedos mėlynos ir baltos akcentais (ir Švč. M. Marijos apibūdinime „naktinis žiedas liūdinčia galia“), o Juškaičio eil. „Auksinė giesmė“ – baltumu, gobiamu auksinio ir žydro halo. Tai vis su sacrum komunikatyvumu, kaip parodė Račiūnaitė, susiję vaizdavimo ypatumai. Kaip ir šventuose paveiksluose, gyvybingumą, stebuklingą galią čia reprezentuoja švytėjimas (Račiūnaitė 2014: 125). Sakralizuojamas Tėvynės kraštovaizdis yra gyvybingas, jame atpažįstami (individų) metempsichotinių atgimimų² pėdsakai, o šventumas patiriamas kaip sklindantis iš augalų. Koloritas poezijoje gal net ryškiau nei nuosaikių pastelinių tonų Čiurlionio tapyboje išskiria tas vietas, kuriose medžiaginė, fizinė, realioji ir dvasinė gelmės viena kitą atitinka ir viena su kita persidengia, yra pamatomos.

Šią subtilią fenomenologinę realybėje įžvelgiamo antgamtiškumo pajautą tapybos kūrinyje ar eilėraščio meniniame vaizde identifikuoti sudėtinga. Tam reikalingas ypatingas jautrumas, tam tikra vizualaus ar žodinio teksto skaitymo konvencija, sisteminis saitas, kuris yra ar iš dalies sutampa su konkretaus meno stiliaus ar epochos kodifikuota pasaulėžvalga – interpretaciniu kūrinių raktu. Todėl, ieškodama ekstatiško regėjimo atvejų lietuvių poezijoje bei Čiurlionio dailėje, dėmesį kreipiau ne tik į peizažo formules ir koloritą, bet ir į jais perteikiamą latentinį mistiškumą, pritardama menotyrininkės Rasutės Žukienės traktuotei, jog „[Čiurlionis – GB] liko artimesnis tradicinėms Šiaurės romantikų, ypač C. D. Friedricho bei jų neoromantinių sekėjų, nuostatoms. Šiaurės romantikai ne tik stengėsi išreikšti dvasinę tikrovę per gamtos vaizdavimą, bet ir pačioje gamtoje ieškojo dvasinių apraiškų“ (Žukienė 2004: 197).

Lietuvių poezijos tradicijoje yra konvencionalių vaizdinių (pvz., simbolistinėje Jurgio Baltrušaičio poezijoje figūruoja melsvuma, žydruma kaip formuliniai apibūdinimai, ženklinantys išsiliejimą ir sugrįžimą į Vienį: „Siaudžia tarytum audra šviesos upė tyra, / Kur žemčiūguose žydi gegužė žydra, / Kur liepsnota žara dega Dievo Aušra, / Kur beribė erdvė atdara...“ (Baltrušaitis 2007: 27), įtraukiantys ir laiko aspektą – pavasarį. Yra ir tipingų peizažo įvardijimų (Jono Aisčio „Laukas, kelias, pieva, kryžius / Šilo juosta mėlyna, / Debesėlių baltas ižas / Ir graudi graudi daina“), kurie mažai kinta net varijuojami (Justino Marcinkevičiaus „Laukas, kelias, pieva, upė“), nepasižymi deformacija ir todėl, regis, priklauso objektyvumo sferai. Gedos, Gutausko, Juškaičio kūryboje ieškojau kitokio, subjektyvaus, pamatymo, kuriame dalyvautų spalva, kuris būtų susijęs su kraštovaizdžiu ir, pageidautina, su augalija, kaip įdvasinto gamtovaizdžio dalimi.

Gamtovaizdis yra vienas nacionalinio identiteto dėmenų, jo ir istorijos siejimas, ateinantis iš Romantizmo, būdingas visų 3 poetų pasaulėvokai: tai ne tik išplėtotos kuriančiosios Dvasios, genius loci pajautos, bet ir jas apmąstančių, per/kuriančių istorinių asmenybių įrašai mentalinėje kartografijoje. Gausiausiai jų rastume Gedos eilėraščiuose. Tautos likimo, istorijos vingių ir jo giminės kilmės klausimai Gedai rūpėjo visais kūrybos tarpsniais. Klausiant, ar lietuvių poezijoje reaguota į istoriosofinius galimai Čiurlionį įkvėpusius Mickiewicziaus ir Słowackio kūrinius ar bent į juose iškylantį kraštovaizdžio paslaptingumą, slėpiningumą, sakytina, jog poezijoje tai susiję su žymiuosius Vilniaus romantikų kūrinius akumuliavusia priešinimosi rusų imperializmui tema. Sukilimų patirtys po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m., XIX a. ir XX a. tęsusis tautinė priespauda literatūroje reikštos Tėvynės meilės skaudumo motyvu ir su juo koreliuojančiu dilgėlės vaizdiniu. Gedos „Eilėraštis Dionizui Poškai“, Žemaičių sąjūdžio veikėjui, taip ir pradedamas: „Dionizai Poška, pabučiuok Adomą / Mickevičių, šaltu absurdišku bučiniu, / Lietuvos nebėra [...]³“ (Geda 2001, 252). Būtent asmenybių istoriškumas šias vaizdinių ir siužetų jungtis įgalina tyrinėti lyginamuoju kultūros istorijos aspektu, o lenkiškasis kontekstas, kreipiantis link metafizinės tautos, metempsichozės⁴ kaip tobulėjimo ir atpirkimo temų, savitai įgilina šį iš esmės romantinių kategorijų tyrimą.

Ekstatinė spalvų raiška

Ankstyvoji Gedos poezija išsiskyrė galingais, tarsi stambiais potėpiais brėžiamais, baltos, žalios ir raudonos spalvų akcentais: „Miškai staiga pasistumia į gylį, / didingai baltos plokštumos – dangus“ (S, 56), „žalių šakų erdvėj paskleidę pušys. / Raudonas kaimas. Baltas gyvulys“ (Geda, Jotvingių žemė, 18), poemos „Strazdas“ aukos scenovaizdyje (turima omenyje dėl sukilimo baudžiama Lietuva) raudonos spalvos yra Strazdo, mitinio herojaus, Lietuvos tėvo, trajektorija žemėn („raudonai – statmenai – į jį Pasaulis plaukia“, S, 33), „Raudonas vėjas – Beribiuos erdvių plotuos“ atveria milijonus protėvių „Raudonam – Šiaurės – moly“ (S, 34). Paulius Jevsejevas ekstatinį išgyvenimą laiko būdingu Gedai (Jevsejevas 2022: 155). Intensyvaus spalvų potėpio įspūdį dažnai lydi ekstatinis sušukimas: „Baltumas žemės!“, šiuo atveju pats žymintis epifaniją, esmės pasirodymą: „tai blezdingų šviesa / užkloja erdvėmis pasaulį lėtą, / ir tai, kas buvo liki šiolei slėpta, / iškyla jau kaip švytinti dvasia: // Ūksmėtų jovarų ūmus baltumas / ir mano giminės benamiškumas“ (S, 58). Vaikams skirtoje skaidrios metafizikos poezijos knygelėje Baltojo Nieko dainelės baltumas lieka kaip blausus mistinio krikščionių kreipinio į Švč. Mergelę Mariją nive candidior priminimas (nesuteptumo, šventumo nuoroda – „baltesnė už sniegą“, plg. „O po tais paparčiais / Tėviškėlė miega, / Tėviškėlė mano / Baltesnė už sniegą“, Geda 1977: 14), o „vėjo papartys“ yra analogiškas slėpinys, kaip matysime, Gutausko eilėraštyje „Tėvyne, šiaurės augale“ (Gutauskas 1976: 56–58) minimai „šiurkš[čiai] dilgėl[ei] vėjo rankoje“: atsikreipiama į šventosios dvasios veikimą, matomą augaluose, o tėvynė iškyla kaip maldos adresatas. Poemoje Ledynas baltas kaukaspenis jovarų (lietuvių mitologijoje gyvybės medžio) ūmus baltumas žymi vietą, kurioje būta ir į kurią sugrįžtama (galimą sieti su rastąja vieta milašiškąja prasme), ir kontrastuoja su smelkiančiu ilgėjimusi namų, vienu iš Romantizmo topų. Šią grynai metafizinę Tėvynės, kaip skirtosios vietos, temą Geda susieja su istoriniais įvykiais ir taip išbaigia, anot Antano Maceinos, Romantizmo idėjų triadą: istorijos, bendruomenės ir religijos⁵. „Eilėraštyje Dionizui Poškai“ baltos dilgėlės motyvas ženklina praradimą, gedulą⁶ ir paaiškina nenuoseklų proleptinį bei analeptinį Lietuvos istorijos regėjimą. Aukštą proregio toną (ir ekstatinį baltos spalvos regėjimą) sielojantis dėl Lietuvos, kaip valstybės, išnykimo rodo ir retorinis pakilumas, eksklamacija:

Spalvos pokytis (balta / kruvina dilgėlė) traktuotinas taip pat kaip ir šventųjų paveikslų komunikavimas įspėjant apie gresiančią ar įvykusią nelaimę (Račiūnaitė 2014: 134, 135):

Būtent dilgėlės šaknis čia nurodo istorinį pavergtos Tėvynės siužetą, unijinę Lietuvos ir Lenkijos valstybę, apie kurią 1832 m. Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygose Mickiewiczius rašė:

Jungtuvių topu (unio mystica variacija) grįstas ir Gutausko eilėraštis-malda „Tėvyne, šiaurės augale“, kuriame sužieduotiniai yra obelų sodas ir vaikai – tremčių, okupacijų išskirti Tėvynė ir tauta, o pačios jungtuvės nurodo ir biblinį Dievo santykį su tauta. Gutauskas nevaizduoja konkrečių istorinių aplinkybių, atvirkščiai – tremties situaciją susimbolina iki iškirstų obelų sodo, bevaisės žemės, vaizdinio, lengvai asocijuojamo su tremties vaizdais kituose kūriniuose.

Słowackio intertekstas

1837 m. Słowackio apie Sibiro tremtinius sukurtoje poemoje proza Anhelli, kurią į lietuvių kalbą išvertė kun. Motiejus Gustaitis, obelų sodas figūruoja kaip darnos ženklas, primenąs tėvynės kraštovaizdį. Vertėjas iškelia intertekstinį šio motyvo ryšį su atitinkamu Dantės Alighieri Skaistykloje: „[o]belis su vaisiais reiškia tautos tradicijų medį, kurį nuo priešo pasikėsinimo saugojanti poėzija viršgimtąja grožio jėga“ (Gustaitis 1923: 51). Kai Słowackis Anhelli tremties vizijose vaizduoja aplankomą paskutinį iš Baro konfederatų tremtinių, senelį, kurio „grinčia buvo plačios obelies pavėsyje ir pilna karvelių lizdų ir giedama svirplių, nuošali ir rami“ (Słowacki 1923: 20⁷), jis remiasi aliuzija į Dantės Skaistyklos 22 ir 32 giesmėse minimą medį⁸ ir perteikia palyginimą apie Dievo globą. Słowackio regėjime svetimųjų, caro vietininkų, engimą sustabdo pasirodanti Dievo galybė: „O štai obelis apsisiautė dideliu vaiskumu, o vaisiai ant jos tapo žvaigždėmis ir, didžiai tvaskėdami, jau nebekrito“ (A, 21). Stebuklo veikimas ir šiame pavyzdyje persmelktas šviesos, pasirodymo, emanacijos.

Romantine žodžio galybe, hipostazuota kitose Słowackio poemose Genezė iš Dvasios ir Karalius-Dvasia, ir dvasiniu Žodžio veikimu Gutauskas aiškiai remiasi eilėraščių cikle-poemoje Amžino pašalo poema, kuri Čiurlioniui skirtoje lietuvių poezijos antologijoje Žvaigždynų sonatos (1997) perpublikuota iš jo 1988 m. rinkinio Portretas. Poema jame dedikuota Arkties tyrinėtojui, okeanografui, baltųjų Rusijos emigrantų gelbėtojui Fridtjofui Nansenui, 1922 m. Nobelio taikos premijos laureatui ir pirmajam geografui, kuris Prano Juozapo Žemę pasiekė dreifuodamas pagal Arkties vandenyno srovę (Trispalvė Arkties vandenyne, 1995: 47–48). Epigrafas tremties ir egzilio tematiką ryškino subtiliai, netgi kiek ezopiškai. Žvaigždynų sonatose pridėtas antrasis, ryšį su Čiurlionio kūryba aiškiau pabrėžiantis epigrafas: „Prano-Juozapo archipelage Čiurlionio vardu pavadintos uolos, primenančios jo paveikslą ‚Ramybė‘.“

Paskirti poemą Nansenui, o iš tiesų nurodyti ir su Čiurlioniu siejamą vietą, Gutauską galėjo inspiruoti žygeivių ratui buvęs žinomas faktas: „1975 m., minint M. K. Čiurlionio 100-ąsias gimimo metines, buvo sumanyta keliauti į Prano Juozapo Žemę ir aplankyti Čiurlionio kalnus, tačiau Tarybų Sąjungos pasienio vadovybė tais metais neleido vykti į Šiaurę. Ekspediciją teko nukelti vėlesniam laikui“ (Trispalvė Arkties vandenyne, 1995: 4).

S. il. 1. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, „Ramybė“, 1903/1904, popierius, pastelė.

Nacionalinis M.. K. Čiurlionio dailės muziejus (toliau – ČDM).

Grįžkime prie Słowackio Anhelli. Štai VIII-ame pasakojime minimas požemio ežeras, uola, tamsūs nuo žmonių ašarų vandenys, auksinė žiburių šviesa (A, 25) figūruoja ir 1903/1904 m. Čiurlionio paveiksle „Ramybė“ (s. il.1⁹): čia pavandeniui sklinda nugrimzdusios slėpiningos būtybės, salos ar žemės-žmogaus figūros, žvilgsnis. Lenkų literatūroje tremties, kaip darbo kasyklose, vaizdinys dažnas. Minėdamas požemio ežerą ir raudas prie jo Słowackis tremties kančias ir mirtį regi kaip aukojimąsi už tautą, o Sibiro žemę – kaip simbolinį tautos kapą (A, 26; 12). Liūdesio draskomą Anhellį angelai klausia: „gal esi išrinktas ramybės auka [išskirta mano – GB], o nori tapti smurto perkūnu?“ (A, 44). Realu manyti, kad ši Słowackio poema galėjo inspiruoti Čiurlionį: menotyrininkai literatūriškiausia laiko ankstyvąją Čiurlionio kūrybą, išlikę šio paveikslo genezę liudijantys piešiniai. 1903 m. broliui Povilui siųstame atvirlaiškyje salą (s. il. 2)¹⁰ įmanu matyti kaip undinišką būtybę su rausvu uodegos peleku kairiajame atvirlaiškio krašte. Kitame 1903 m. atvirlaiškyje, pavadintame „Jehova“ ( s. il. 3)¹¹, salos kontūrus (jau be uodegos ir dalies kūno) Čiurlionis perkelia iš dešinės į kairę, o virš vandens plytinčią panašių plastinių peizažo formų būtybę vaizduoja grynomis spalvomis: iki pečių panirusio Dievo galva balta, jo aureolė raudona; atvirlaiškių figūras sieja aplink tvyrantys geltoni ir raudoni gaisai ir atspindžiai vandeny. 1903 m. atvirlaiškio „Ramybė“ kompozicijoje undinės akių (ar laužų olose) atspindžiai vandeniu tįsta taisyklingomis lygiagrečiomis linijomis, sudarančiomis kolonų ir jų rėminamo juodo, panašaus į karstą, objekto įspūdį. Šis vaizdas siejasi su VIII-ame Anhelli pasakojime minimomis žmonių ašaromis prie tamsaus vandens, tremtinio pranašiškai išvystu maištu Tėvynėje („šitai atgijo, tačiau negali nuversti kapo!“, A, 25) ir tremtinių kančia kaip auką už tautą (A, 26). Atvirlaiškyje figūruojantis kenotafas kvestionuoja peizažo tik kaip locus amoenus traktavimą. Keli to paties vaizdinio invariantai, kuriais laikau paveikslą „Ramybė“, atvirlaiškius „Ramybė“ ir „Jehova“, rodo, jog plastinę salos formą Čiurlionis interpretavo labai skirtingai, tačiau Jehova ir ramybė jo vaizduotėje galėjo būti nevienareikšmiškai susiję. Dievo vardų krikščioniškoji problematika, apie kurią yra rašęs Rasius Makselis (Makselis 2016), leistų sieti to paties Čiurlionio vaizdinio transformacijas ir iškelti jų pagrindą – didžiąją būties paslaptį, Dievo ir meilės sutapimą enigminiame Jehovos varde. Atvirlaiškyje „Ramybė“ gretinamas kapas tik paryškina visa apimančią, ramybėje skendinčią Būtį, į kurią po mirties (iš simbolinio kapo – kenotafo) kyla atpirktosios sielos.

S.il. 2. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, „Ramybė“, 1903, atvirlaiškis, popierius, tempera, pastelė. ČDM.

S. il. 3. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, „Jehova“, 1903, atvirlaiškis, popierius, tempera, pastelė. ČDM.

Paveikslo „Ramybė“ vaizdą bazaltinėje plynaukštėje Hukerio saloje, jos įlankoje dėl ledo gniaužtų susidarius nuostabiam ledo kupolui (Иванов 2009), 1913 m. Arkties kraštovaizdyje atpažino Genadijaus Sedovo ekspedicijoje į Prano Juozapo žemėje dalyvavęs dailininkas, rašytojas ir keliautojas Nikolajus Pineginas¹², vėliau tapęs baltagvardiečiu. Faktas apie jo įžvelgtą įlankos kraštovaizdžio ir Čiurlionio paveikslo panašumą galėjo inspiruoti Gutauską jau sukurtą Amžino pašalo poemą epigrafu susieti su Čiurlioniu. Poemos vaizdų sąsaja su Čiurlionio paveikslu aiški – „Šiaurės pašvaistės – stebuklų pilys, / dažnai vaidenas Čiurlionio akys / tarytum kviestų tarytum šauktų / panirt į Nemuno žydrą gelmę“ (Gutauskas 1988: 167), jos atsiradimą tremties tematikos kūrinyje motyvuoja traumos įveikimo pastanga per kultūrą – prisimenamas Čiurlionio paveikslas prišlyja prie „tėvynės vaizd[o] ir atminim[o]“, kurie neleidžia sustingti kraujui sniegų platybėse. Poemoje „širdį ledynuos saugo“ „du brangūs žodžiai žalčiai žalieji ‚tėvynė‘, ‚meilė‘“ (Gutauskas 1988: 166). Gutauskas tremties kančią perteikia ne realistiniais vaizdais, o spalvų koncentrais: vardydamas tai, kas yra balta, mirties ir ledo baltumui jis priešina kraują ir širdį – „gyvybės būstą“, jį saugančius žalčius žaliuosius (tai dar vienas mitologinis vaizdinys, siejantis poemą su Čiurlionio kūryba).

Ezoterinės spalvų reikšmės būdingos ir Słowackio Anhelli, ypač temiškai identiškuose aukojimo ir blogio veikimo aprašymuose. Sibiriečių vadas Šamanas taria:

Lygiavertiškai traktuota ir Gutausko poezijoje („Į kuprą, į vargą, į skurdą, / Į tolimą šiaurės nakvynę, / Ten saulę išgersime jurtoj / Kaip Viešpaties kraują, / Kaip vyną“ (Gutauskas, 1988: 162); „Juodom saulėm ir kraujo mėnuliais [išskirta mano – GB] / ir žvaigždžių geležinėm grandinėm / tundros kerpių sluoksnis sugulęs / mūsų miegą į dangų gramzdino“ (Gutauskas 2010: 169). Tokį vaizdinių sutapimą galima aiškinti techninės alchemijos kalbos įtaka: tamsiausioji sielos skaistinimo fazė (nigredo) alchemijoje vaizduojama kaip Mėnulio praryjama Saulė (dar plg. melancholijos įvardijimą Juodoji saulė, Abraham 2010:135), o oksimoroniški dangaus kūnų pokyčiai (saulė pajuodo; kraujo mėnuliai) pabrėžia įvykus dvasios perkeitimą – sielų skaistinimą Sibiro tiglyje, kur gamtinės sąlygos, viešpataujantys šaltis ir tamsa patys savaime yra sutrikusios pasaulio tvarkos ženklai. Kad skaistinimas siejamas su auka, aišku iš Słowackio „sniegas virto krauju“ ir Gutausko saulės – Viešpaties kraujo.

Gutausko poemoje dominuojanti balta spalva ir hermetinė jos traktuotė kaip kančios ir išskaistinimo svarstytina kaip tarptekstinio Słowackio ir Gutausko poemų saito argumentas. Słowackio Anhelli simboliniai regėjimai istorinių aplinkybių (lenkų, taip pat rusų sukilimų prieš caro valdžią) yra generuojami ir palaikomi kur kas didesniu tikroviškumo laipsniu nei Gutausko poemoje. Gutausko ir Słowackio poemų ryšys atrodo įmanomas būtent dėl ezoterinės tradicijos įtakos. Tiesioginio tekstinio ryšio spragą galėtų užpildyti Čiurlionio atvirlaiškis – paveikslo „Ramybė“ invariantas. Atvirlaiškyje gali būti įžiūrimi Słowackio poemos vaizdai (požemio ežeras (atvirlaiškyje svarbus žvilgsnio vektorius žemyn), uolos, tamsūs nuo žmonių ašarų vandenys (atvirlaiškiuose akys yra pagrindinė peizažą, dievybę ir žmogų jungianti metafora), auksinė žiburių šviesa), o Słowackio tremties kančios vertinimą atvirlaiškyje perteikia juos papildantys hermetiniai karsto (aukos) ir kenotafo (kapo) vaizdiniai. Nors Gutausko ir Słowackio poemas sieja metafizinė tautos išganymo tema, tarp jų įsiterpiantis Čiurlionio atvirlaiškio ir paveikslo „Ramybė“ intertekstas ryškus tik a posteriori¹³. Būtent ezoterinė traktuotė eliminuoja tariamą piešinyje „Ramybė“ regimo erotiško reljefo ir sakralinės kapavietės prieštaringumą – abu vaizdiniai nurodo mylimųjų susijungimą alcheminiame inde (Abraham 2000: 90).

Klausimas, ar yra tikimybė, jog Gutauskas, Geda ir Juškaitis buvo skaitę Słowackio, legendinio lenkų literatūros autoriaus, kurio vizijose Lietuvai tenka išskirtinis vaidmuo, kūrinį ar kūrinių, akivaizdaus patvirtinimo neturi. Dailininkas Petras Repšys neprisimena, kad Słowackis būtų aptarinėtas dailininkų susiėjimuose¹⁴. Nors į lietuvių kalbą jo poetinę dramą Mindaugis, Lietuvos karalius vertė dar Vincas Kudirka, poemą Anhelli 1923 m. Marijampolėje išleido „Dirvos“ bendrovės spaustuvė, 1959 m. išėjo Albino Žukausko suburtų lietuvių poetų Słowackio vertimų rinktinė (Slovackis 1959), 1986 m. išleista keletas Juozo Kėkšto vertimų, mistinių Słowackio kūrinių vertimų lietuvių kalba tėra fragmentai. Okulicz-Kozaryno studijai esmiškas 1844–1845 m. fragmentas iš Karaliaus-Dvasios „Sapnuoju aš...“:

1959 m. šis tekstas publikuotas Słowackio kūrybos rinktinėje Poezija¹⁶. Labiausiai tikėtina, kad Słowackio legenda, jo kūryba ir pats ATR sunykimo kultūrinis siužetas tuomet dar studentus – dailininką Gutauską ir poetą Gedą (prielaidą apie Juškaitį formuluočiau atsargiau) – pasiekė per lagerio filosofą, pozuotoju Vilniaus dailės instituto studentams samdytą Justiną Mikutį. Mikutis Anhelli vertino palankiau nei Karalių-Dvasią (Mikutis 1989: 145), kurioje, kaip trumpai nusakyta Kozaryno, Słowackis pateikė

Net ir labai apibendrinus matyti, jog Gedos, Gutausko, Juškaičio ir Słowackio kūriniuose per baltą spalvą reikšta istorinė laisvinimosi iš pavergėjų tema ir tėvynės-maišto-kančios linija. Ypač svarbi ji buvo sukilimų bei po jų sekusių tremčių, kaip išganingos kančios, traktavimui mesianistinėse Mickiewicziaus Lenkų tautos ... knygose ir Słowackio poemoje Anhelli. Atsigręžiant į šiame straipsnyje gvildenamą sielos problematiką, pravartu priminti, jog, veikiamas Andrzejaus Towianskio, Mickiewiczius kėlė „istorinių asmenybių metempsichozės“ (Berenis 2010: 85) idėjas, poapreiškiminiuose kūriniuose, kaip ir Słowackis, svarstydamas ne tiek individų sielų persikūnijimų ir, anot Vytauto Berenio, „reinkarnacij[os] [kaip – GB] [...] vidin[io] asmenybės tobulėjim[o]“ klausimus, o tautų atliekamą dvasios darbą per perkeitimą. Lietuvą, kurios „veikla yra grindžiama religine pajauta“ (Berenis 2010: 81), Mickiewiczius laikė potencialia metafizine tauta, dalyvausiančia žmonijos nuopuolio išpirkime per auką.

Lietuvos gamtos sudvasinimas, XIX a. lenkų literatūroje plėtotos mistinės jos pajautos yra persmelkusios (ir per dailės kūrinius) ir Čiurlionio kūrybą, ir gamtinę Gedos, Gutausko ir Juškaičio poeziją, kurioje ryškios semantinės izotopijos (transcendencijos, mirties (ir tautos mirties), ilgesio ir atgimimo, pavasario, taip pat ir Tautų pavasario – to paties mistinio pavasario kodo, einančio po politinės revoliucijos prologo), aukos/pasiaukojimo motyvai.

Čiurlionio pėdsakas ideologinių schemų inversijose

Iki šiol daugiau dėmesio skirta bendrumo turinčių Gedos ir Gutausko vaizduočių lyginimui. Juškaičio meninis vaizdijimas su Čiurlionio daile susijęs kur kas labiau tiesiogiai – pritaikomais rakursais, kompozicija, linkęs į ekfrazę.

Himniškumas ir aukštas poetinio bylojimo registras, meldimas žymi ne tik Gutausko maldą „Tėvyne, šiaurės augale“ ir Gedos „Eilėraštį Dionizui Poškai“, bet ir meilės lyriką primenantį, viso spektro spalvų ekstaze trykštantį ir kosminio globiančios galybės pojūčio, kaip Maironio poezijoje, kupiną Juškaičio eilėraštį „Vasaros kaitros“ (Juškaitis 1972: 16–18)¹⁷. Vaizdo mistiškumas kyla iš, regis, realiausio gamtos aprašymo ir susiklosto į slaptų prasmių visumą; nėra vienos dominuojančios spalvos, regime visą kontrastingą jų įvairovę. Štai šio eilėraščio spalvų apibūdinimai: auksas, numėlę, skaistvaris, ugninė, pilkiausiam, liepsna, violetiniai, raudonumo, nurausvintas, rudų ir auksinių, mėlynėj, sidabras, juodi, veidrodinis, žalią žemę, „vainikuoja vaivorykštės ugnys, iš liūdesio lūžusios“, geltonai žalių, žydi dangaus ugnyse. Eilėraščio „Vasaros kaitros“ sutemų vaizdas primena romantinius Williamo Turnerio peizažus, Williamo Blake’o graviūras bei jo poezijos topą – bandą po mėnuliu, erotišką Hieronymo Boscho paveikslų uogų apvalumą, Čiurlionio paveikslą „Kibirkštys“ I, (1906, s. il. 4). Čiurlionio paveiksluose „Diena II“ (iš „Paros“ ciklo, 1904–1905 m., s. il. 5) ar „Vasara“ III (1907, s. il. 6) peizažo regimųjų formų atsikartojimą tolyje, danguje, jų atsiskyrimą nuo žemės Juškaitis pagaviai užfiksavęs bent keliuose eilėraščiuose (juose Čiurlionis tiesiogiai neminimas): „Lakštingala graži, ir traukia į tą pusę, / Kur nuoširdus čiulbuonis paukštis / Budi šiaurės pašvaistėj, / judančioj virš mūsų gyvenimo. // Kaip jaudina tavo linijos šiose naktyse!“ (M, 17), visai kaip Čiurlionis paveikslo „Vasara“ III kompozicijoje pasirinkdamas žemiausią vaizdavimo tašką, augališką rakursą iš pažemės. Čiurlionio paveikslo artimiausiame plane – žemės augalai, už jų – kraštovaizdžio toluma, o tolimiausiame plane – debesiu kybanti moteriškų formų, į kairę pasukta galva žvelgianti būtybė. Į Čiurlionio „Dienos“ peizažo simboliškumą per gamtą nurodomą dievišką prezenciją dėmesį yra atkreipusi Žukienė ir kt. Juškaitis yra aiškinęs apie virš laukų kaip dulkių sūkurys matomo judėjimo panašumą į žmogaus figūrą ir dvasią kartu¹⁸. Sąmoninga aliuzija į Viešpaties dvasios dvelkimą jis remiasi eilėraštyje „Arimuose“:

S.il. 4. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, „Kibirkštys“ I (iš ciklo „Kibirkštys“), 1906, popierius, tempera. ČDM.

S. il. 5. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, „Diena II“ (iš ciklo „Para“, 1904/1905), popierius, pastelė. ČDM.

S. il. 6. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, „Vasara“ III (iš ciklo „Vasara“), 1907, popierius, guašas, tempera, akvarelė. ČDM.

kurį verta cituoti dėl kuo realistiškiausio dulkių stulpo, ryškių spalvos akcentų (ir trispalvės) ir tapybos schemas kartojančio vaizdo aranžavimo („Apie žiburį, kurs auksu žiba, / Juoduoja kaip nupiešta žaros / Gotiškam raudonume sodyba“; „Erdvėje šio žiburio geltono / Su rembrantiška tamsa iš tolo“, M, 22). Gana ideologizuotai nuskambančiu pabaigos akcentu „[apšviesta – GB] žemė kaip būties šerdis prakaituotoj darbo realybėj“ Juškaitis iš tiesų atlieka ideologinės schemos inversiją: „darbo realybėj“, dangaus šviesulių Mėnulio ir Saulės, kaip ir eil. „Vasaros naktys“, akivaizdoje švyti žemė, gimta sodyba su žemdirbio gyvenimo ritmu. Čiurlionio „Karalių pasakos“ sodyba čia įsiterpia kaip netiesioginė aliuzija, kaip kanonizuotas modernios lietuvių kultūros gimtojo krašto vaizdinys (akceptuotas ir sovietmečiu), kurį pritraukia baigiamasis patosiškas eilėraščio akcentas. Būtent patosas išryškina vaizdavimo ir tikrovės disonansą: eilėraštyje apie gimtąjį kaimą sodybos idilė išlieka nepaveikta kolūkio tvarkos. Darbas, vienas sovietinės ideologijos ramsčių, eilėraštyje estetizuotas, išaukštintas ir sutaurintas („Nusidirbus sunkios / Rankos judesio šiurkštaus nežino“), tačiau šią oficiozinę traktuotę nustelbia širdies, geismų ir žemės, kaip būties, šerdies linija, o Čiurlionio „Karalių pasakos“ intertekstas į šį žaismą įsiterpia idealiojo būties matmens iškėlimu, t. y. ta pačia patosiška ar idiliška tonacija. Sakralinės paletės auksas eilėraštyje pažymi ir neįveiktą žemdirbišką etosą, tikrovėje padėjusį atlaikyti karą ir badą – patirtis, kurias Juškaitis įvardija šiame 1972 m. rinkinyje.

Į Čiurlionio kūrybą Juškaitis reagavo jau debiutiniame rinkinyje Ir aušros, ir žaros (1962), tiesa, vos dviem eilėraščiais Čiurlionio paveikslų „Tyla“ ir „Bičiulystė“ motyvais ir nustojo rašyti, kai „pasipylė kitų poetų čiurlioniada“ (Juškaitis 1998: 112). Vėliau Juškaičio eilėraštis „Draugystė“¹⁹ išaugo į keletą variantų, nuo 12 eilučių pailgėjo iki 19, 1972 m. atsirado intarpas „Ugnis, kur su mumis, – ir jos / Liepsna į kamuolius dabar / Misteriškai susivynios“, tačiau dėmesį traukia jau pirmųjų redakcijų reziumuojančios eilutės: „Ji [draugystė – GB] kaip kvepėjimas gėlės. / Ir ji stebuklus padarys. / Kur mūsų kaukolės gulės, / Tenai bus žemės vidurys“, regis, nieko bendro neturinčios su šiuo Čiurlionio paveikslu²⁰. 1906–1907 m. sukurta „Bičiulystė“, kuri sovietmečiu buvo pasitelkiama reprezentuoti oficiozinę tautų draugystės temą, tapo viena iš Čiurlionio kūrybos emblemų. Reziumuojančiomis eilutėmis Juškaitis būtent ir nusitaikė į šios temos kritiką ir, galimai, reagavo į 1950 m. vykusį Čiurlionio kūrybos puolimą (Veljataga 2019), inicijuotą Maskvos meno ideologų, o Lietuvoje šiaip ne taip atremtą, nors ir neužkirtusį vėlesnio draudimo eksponuoti jo kūrinius. Juškaitis bičiulystės jausme pabrėžia centriškumą (kaip ir eilėraščiuose „Vasaros kaitros“, „Arimuose“), kur juntama sau pakankama, vietą suradusi būtis, pilnatvė, kurios persmelkti augalai, ar, kaip galime interpretuoti jungdami šiuos tris eilėraščius, tėvynės milašiškąja prasme, „vienintelė[s] iš begalybės vietų nuskirto[s]“, pakankamumas ir pirmenybė. Sovietmečiu poezijoje kaukolės topas nurodė laisvos minties erdvę, kaip užfiksuota 1986 m. Gedos eilėraštyje Juozui Apučiui:

S. il. 7. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, „Medis ir kaukolė“, 1903, atvirlaiškis, popierius, spalvoti pieštukai. ČDM.

Čiurlionio Saulė virš tautos

Juškaičio poezijoje išryškėjęs oponavimas ideologijai per Čiurlionio kūrybą skatina bent nužymėti, kaip kito Čiurlionio, Nepriklausomos Lietuvos kultūrinėje atmintyje įsitvirtinusio kaip tautos genijus, legenda, kokios jos reikšmės konkuravo sovietmečiu ir vėliau, kokie vaizdiniai žymėjo poslinkius jo recepcijoje.

Eduardo Mieželaičio 1978 m. knygoje Čia Lietuva Čiurlionis-genijus yra kosminio masto aktantas ir primena paties Mieželaičio ideologinį konstruktą – 1961 m. Lenino premija apdovanotos jo poemos Žmogus herojų (cit. iš Žvaigždynų... 1997: 120–122). Gutauskas rašė apie laiptus, nuo kurių „taip tragingai krito Čiurlionis“, ir siejo jo ligą su dvasine žinija, sykiu gindamas absoliučią menininko autonomiją. Į antologiją Žvaigždynų sonatos pateko Gedos 1991 m. eilėraštis „Sonata“, kuriame jau dominavo ezoterinės temos:

Paskutinėje cituotoje eilutėje Čiurlionio, kaip dvasios įkvėptojo, vertinimas aiškus iš užmenamų Okulicz-Kozaryno tyrinėtų Słowackio mistinių kūrinių – ir Karaliaus-Dvasios, ir Gimimo iš dvasios – pavadinimų. Epitetai sauladievis, saulatėvis, saulasielis, saularegis ne tik nurodo soliarinius Čiurlionio kūrybos motyvus, bet ir skatina suvokti Čiurlionį kaip dangiškos kilmės lietuvių tėvą, dievą, šviesių pradų regėtoją, įrašo jį į transcendencijos ritmą juntančių ir kitus į jį įtraukti gebančių teurgų gretą. Gedos eilėraštyje aiški kosmogoninio ritualo ir meno akto sąsaja, kuomet regimoji kūrinio forma tampa tarpine grandimi tarp juslinio pasaulio ir archajinių religinių apeigų, primenančių teurgiją – ritualą, pagrįstą kosmogonijos dėsniais, imituojantį dieviškąją tvarką ir susijusį su Saulės metafizika bei noetine Ugnimi. Saulės prado pabrėžimas, o ypač neologizmas „saulagirdėj po saulės medžiais sėdęs“ Čiurlionį leidžia vaizduotis kaip kompozitorių²¹, nebūtos Visatos šventyklos (medžiai – jos kolonos) ministrantą, tarsi dervišą, dvasinę ekstazę pasiekiantį per gamtos muziką, šokį, tačiau (reaguokime į mesianistines Słowackio idėjas) nesusijusį su politiniu veikimu ir tauta. Dvasinių Čiurlionio kūrybos horizontų apybraiža dėl superlatyvų primena Vytauto Mačernio, kito lietuvių adoruojamo poeto, vertinimą čiuvašų poeto Genadijaus Aigi eilėraštyje, kurį pasitelkiu ir dėl teminės saulės linijos, parankios eksplikuoti Gedos eilėraštį. Eilėraštis „Снова – памяти Мачерниса“ („Ir vėl – Mačernio atminimui“) yra iš Lietuvai ir jos kūrėjams skirtų dedikacijų rinkinio, kurį Aigi, kaip ir Mikutis, priklausęs maskviškiam disidentų rateliui, 1984 m. sukūrė vasarodamas Dovainonyse (Geda 2004: 101) ir įsitraukęs į bendravimą su lietuvių dailininkais ir poetais. Mačernį dėl jo vizionieriškumo ir kūrybos kaip Žodžio aukos suvokimo (taip interpretuota Mikučio) Aigi pavadina neregima Saule Šalies:

Alcheminiai didžiojo darbo (sielos tobulinimo) ir degančios Saulės šifrai įgalina Aigi iškelti Mačernį į aukščiausių kūrėjų rangą etimologine poíesis reikšme. Vis dėlto aukštinamų asmenų – Mačernio ir Čiurlionio – charakteristikų akcentai skiriasi. Aigi stipriau pabrėžia alchemijos ir krikščioniškosios doktrinos derinį, o Gedos eilėraštyje Čiurlioniui „dvasios kolonos“ priartina ir bendresnį biblinį kolonų, kaip dvasios saugomos išminties, kodą (galime prisiminti piešinį „Ramybė“), ir masonų simboliką, derančią su Mickiewicziaus mesianistine „dvas[ių]-kolon[ų]“ (Berenis 2010: 85) vizija. Įsukančiu į bendrą judėjimą vaizdiniu Geda galimai primena Słowackio Lietuvai priskirtą vaidmenį – būti saulėgrąžos viduriu, kaip žiedas jungiančiu kitas tautas.

Hermetinė traktuotė aiški ir Gedos interpretacijoje²³, „dvasinio darbo žaizdrą“ mini Słowackio poemų ir Čiurlionio paveikslų soliarinius simbolius gretindamas Okulicz-Kozarynas (Okulicz-Kozarynas 1995: 641). Žvelgiant bendriau, t. y. į Čiurlionio-kūrėjo figūrai teiktą reikšmę lietuvių kultūroje, akivaizdu, jog su išskirtiniu ezoteriniu jo kūrinių horizontu ilgainiui buvo siejamos ir jo, tokio meno kūrėjo, asmeninės pastangos, išgyvenimai, liga, teikę pagrindo svarstyti apie Čiurlionio patirtą dvasios kančią kaip jo sielos tobulumo, išsipildymo apraišką. Pagrindą Čiurlionio hipostazavimui teikė jo kūryba. Svarbu pastebėti, jog hermetinis kodas Čiurlionio išskirtinumo mite buvo ryškinamas ir iki Nepriklausomybės, vėliau įgilintas ir minėtuose moksliniuose tyrimuose. Tai patvirtina ir Gražinos Cieškaitės eilėraščio eilutės „Čiurlionio Saulei degant virš tautos“ (Žvaigždynų... 1997: 272), netikėtai sujungiančios Mačernio ir Čiurlionio kaip tautos genijų vertinimus ir veikiausiai grįstos aliuzija į Čiurlionio „Karalių pasaką“.

Išvadų link

Straipsnyje telktasi į tai, ką viena sovietmečiu debiutavusi lietuvių poetų karta galėjo perimti iš Čiurlionio kūrybos – reto metafiziniu mąstymu išsiskiriančio XX a. lietuvių kultūros reiškinio. Čiurlionio pėdsakas straipsnyje tirtas siauriau – svarstant Słowackio kūrinių poveikį Čiurlionio meno genezei ir per tai vykusios kultūrinės perdavos vėlesnėms kartoms klausimą, ir plačiau – kaip meninės artikuliacijos išryškinta ir pasaulėvokos įgalinta šventybės atpažinimo kraštovaizdyje geba. Trijų lietuvių poetų kūryba parodė, jog sovietmečiu poezijoje šventumas manifestuotas per kraštovaizdį, o Słowackio poemos Anhelli intertekstas paryškino peizažo ir istorinės tematikos koreliavimą.

Vis dėlto Słowackio poveikio lietuvių poezijai klausimas lieka ne iki galo atsakytas. Tai, kad šiuo požiūriu svarbiausia jo poema Karalius-dvasia neišversta į lietuvių kalbą, yra pagrindinė, tačiau ne vienintelė priežastis. Mesianizmo tema sovietmečiu viešai svarstoma būti negalėjo: vyravo marksistinė materialistinė doktrina, įvairesnės nuomonės apie istorijos dėsningumus ilguoju laikotarpiu ar civilizaciniu požiūriu, kaip gvildenta Fernando Braudelio, necirkuliavo. Nutylimas buvo ne tik Słowackis, bet ir mistikas, poetas, diplomatijai ir tautų santarvei nusipelnęs Oskaras Milašius.

Neatmestina, kad istoriosofines Słowackio vizijas komentavo žymųjį jo poemos fragmentą vertęs Albinas Žukauskas, su kuriuo bičiuliavosi Geda, kiti prieškario inteligentai. Mikutis giliai interpretavo Mickiewicziaus ir Słowackio išskirtinio Lietuvos vaidmens idėjas, nors jų su Čiurlioniu ar jo kūryba nesiejo. Kaip ir Milašius, Mikutis įžvelgė vienos tautos iškėlimo virš kitų tautų ydingumą. Maždaug 1977 m. apie kūrėjo ir gimtos vietos ryšį bei nacionalinį sąmoningumą jis svarstė:

Svarbesnė menkos Słowackio recepcijos priežastis buvo lietuvių ir lenkų tautų tarpusavio santykių antagonizmas, apėmęs ir bendros valstybės sukūrimo XVI a., ir jos sunaikinimo XIX a., ir XX a. Nepriklausomybės kovų, ir Vilniaus krašto klausimus.

Lietuvos idėjos ir istorijos iškėlimas ir svarstymas menininkų ratuose, per juos pasiekęs ir visuomenę, turėjo savo aurą, masinantį, sykiu ir bauginantį, mistikos įspaudą ir aiškų legendinį pobūdį, rezonavusį vienos tiesos ir lėkšto ateizmo epochoje. Ši Tėvynės meilės pasija sovietmečiu skleidėsi gobiama praradimo ir ilgesio, išgyvenamo valstybingumo praradimo, tiesiogiai jungusių lietuvių poetų mintis su istoriosofine XIX a. lenkų literatūros problematika ir šį tyrimą homogenizavusia dilgėlės, kaip meilės skaudumo ir slėpinio, figūra. Laiškuose iš Viešvilės, skirtuose Mikučio atminimui, pasirinktą kankinystę dėl laisvės per Mikučio likimą Gutauskas siejo su istorija ir aukščiausiais išgyvenimų modusais vizijose: „[...] per sielvartą mane aplankė Tėvynės meilė“ (Gutauskas 2001: 154). Šiuo vertybių išskaidrėjimu pasižymi ir XX a. 7-o deš., ir vėlesnė Gedos, Gutausko ir Juškaičio poezija, Čiurlionio kūryba rėmusis kaip metafizinio mąstymo lietuviškuoju pavyzdžiu.

Literatūra

Abraham Lyndy 2010. A Dictionary of Alchemical Imagery, Cambridge University Press.

Andrijauskas Antanas 2023. Čiurlionis: Nesuprasto genijaus tragiškas skrydis, t. I, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.

Andrijauskas Antanas 2024. Čiurlionis: Nesuprasto genijaus tragiškas skrydis, t. II, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.

Bachelard Gaston 1993. Svajonių džiaugsmas, iš prancūzų k. vertė Galina Baužytė-Čepinskienė, Vilnius: Vaga.

Baltrušaitis Jurgis 2007. Kalba su lemtim: rusiškoji poezija. Iš rusų kalbos vertė Linas Broga, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Berenis Vytautas 2010. „Mesianizmo problema pirmos XIX amžiaus pusės Lietuvos kultūroje“, Kultūrologija, 18, Istorinės vietos, atmintys, tapatumai, 74–88.

Bernotienė Gintarė 2018. „Dilgėlė vėjo rankoje“, Vakarykščio pasaulio atgarsiai, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 260–270.

Bernotienė Gintarė 2023. “You Were There, Oh Soul”: Color Manifestation of the Sacred and Metaphysical Treatment of Flora in the Poetry by Sigitas Geda, Leonardas Gutauskas, and Jonas Juškaitis in the 1970–1980s“, Letonica, 51, 2023, 40–58,

Bernotienė Gintarė 2019. „Theonymia: a Dotted Line of Metaphysics in Lithuanian Poetry of the 1960s“, Aktuālas problēmas literatūras un kultūras pētniecībā: rakstu krajums, 24, 120–135.

Čiurlionis Mikalojus Konstantinas 2019. Korespondencija, I tomas: 1892–1906, parengė Radosław Okulicz-Kozaryn, Nijolė Adomavičienė, Petras Kimbrys, Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

Čiurlionis Mikalojus Konstantinas 2020. Piešiniai, kompozicijų eskizai, grafika: Katalogas, sud. Milda Mildažytė-Kulikauskienė, 2-asis papildytas ir pataisytas leidimas, Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.

Čiurlionis Mikalojus Konstantinas 2021. Tapyba / Painting, Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.

Dantė Aligjeris 1970. Dieviškoji komedija. Skaistykla, iš italų vertė Aleksys Churginas, Vilnius: Vaga.

Daujotytė Viktorija, Kvietkauskas Mindaugas 2011. Lietuviškieji Česlovo Milošo kontekstai, Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Gaižiūnas Silvestras 2009. Klajojantys siužetai baltų literatūrose, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Geda Sigitas 1977. Baltojo nieko dainelės, Vilnius: Vaga.

Geda Sigitas 2001. Sokratas kalbasi su vėju, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Geda Sigitas 1991. Septynių vasarų giesmės, Vilnius: Vaga.

Geda Sigitas 2004. „Šiek tiek apie Genadijų Aigi“, Poezijos pavasaris’ 2004, Vilnius: Vaga, 101.

Gustaitis Motiejus 1923. „Įžanga“, in: J. Slovackio Anhelli’s 1923, iš lenkų kalbos vertė Motiejus Gustaitis, Marijampolė: „Dirvos“ bendrovės leidykla, 3–6.

Gutauskas Leonardas 1976. Vartai po diemedžiu, Vilnius: Vaga.

Gutauskas Leonardas 1988. Portretas, Vilnius: Vaga.

Gutauskas Leonardas 2001. Laiškai iš Viešvilės, Vilnius: Vaga.

Gutauskas Leonardas 2010. Urbo kalnas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Jevsejevas Paulius 2022. „Sigito Gedos ankstyvosios kūrybos poetinis diskursas“, Colloquia, 34, 99–121.

Juškaitis Jonas 1972. Mėlyna žibutė apšvietė likimą, Vilnius: Vaga.

Juškaitis Jonas 2002. „Tikėjimas ir netikėjimas“, in: Tikėti ir rašyti: 21 šiuolaikinis lietuvių rašytojas apie tikėjimą, kūrybą ir save, sud. Gediminas Mikelaitis, Vilnius: Aidai, 138–152.

Juškaitis Jonas 1998. Lyra ant gluosnio: straipsniai, pokalbiai ir kita, Vilnius: Aidai.

Makselis Rasius 2016. „Pseudo Dionisijaus Areopagiečio įžvalgos apie gyvybę dieviškosios raiškos (Prohodos) kontekste“, Logos, 88, balandis-birželis, 18–29.

Mickevičius Adomas 2019. Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygos, iš lenkų kalbos išvertė Žilvinas Norkūnas, Vilnius: Flavija.

Miknys Rimantas 2019. „Žodis lietuviškajam Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygų leidimui“, in: Mickevičius Adomas, Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygos, iš lenkų kalbos išvertė Žilvinas Norkūnas, Vilnius: Flavija, 111–127.

Mikutis Justinas 1989. „Apie metafizinį lemties paradoksalumą: Mickevičius ir Slovackis“, Pergalė, 4, 141–145.

Okulicz-Kozaryn Radosław 2009. Lietuvis tarp Karaliaus-Dvasios įpėdinių: Čiurlionio kūryba „Jaunosios Lenkijos“ kontekste, iš lenkų kalbos vertė Vytautas Dekšnys, Vilnius: Versus aureus.

Okulicz-Kozaryn Radosław 2010. „Apie M. K. Čiurlionį ir J. Słowackį“, prieiga internete: https://www.bernardinai.lt/2010-08-13-radoslawas-okuliczius-kozarynas-apie-m-k-ciurlioni-ir-j-slowacki/ [žiūrėta 2025 06 27].

Okulicz-Kozaryn Radosław 1995. „Saulėtosios meilės kalba. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis tarp Karaliaus-Dvasios paveldėtojų (Slowackio mistinių poemų ir Čiurlionio tapybos giminystė)“, Naujasis Židinys-Aidai, 9, 634–649.

Račiūnaitė Tojana 2014. Atvaizdo gyvastis: Švč. Mergelės Marijos stebuklingųjų atvaizdų patirtis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVII– XVII a., Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla.

Razauskas Dainius 2025. „Dausos nėra kažkur nei kažkada – jos čia ir dabar“, prieiga internete: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/asmenybe/mitologas-dainius-razauskas-dausos-nera-kazkur-nei-kazkada-jos-cia-ir-dabar-285-2555072 [žiūrėta 2025 11 01].

Saganiak Magdalena 2021. Logos Słowackiego: Struktura myśli i teksta, Warszawa: Wydawnictvo Naukowe Universytetu Kardynala Stefana Wysyńskiego.

Slovackis Julius 1959. Poezija, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla.

J. Slovackio Anhelli’s 1923. vertė Motiejus Gustaitis, Marijampolė: „Dirvos“ bendrovės leidykla.

Šlekys Jonas 2001. „Maironis ir religinio romantizmo problema“, in: Lietuvos kultūra: romantizmo variantai, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 126–159.

Trispalvė Arkties vandenyne 1995, sud. Romualdas Svidinskas, Kaunas, „Žygeivis“.

Uždavinys Algis 2016. Filosofija ir teurgija vėlyvojoje Antikoje. Komparatyvistinės Rytų ir Vakarų kultūros, filosofijos ir meno studijos, t. XIII, Vilnius: Sophia.

Veljataga, Pillė 2019. „Kas nutiks Čiurlioniui? Ideologinės manipuliacijos 1950-ais Dailininkų sąjungoje vykusiame aptarime „Dėl M. K. Čiurlionio kūrybinio palikimo įvertinimo“, Čiurlionis ir pasaulis, Estetikos ir meno tyrinėjimai, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 496–508.

Venclova Antanas 1965. Bičiulystė. Aštuonios M. K. Čiurlionio kūrinių reprodukcijos su Salomėjos Nėries eilėraščiais, Vilnius: Vaga.

Žukauskienė Odeta 2024. Pozuotojo istorija. Justinas Mikutis, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.

Žukienė Rasa 2004. M. K. Čiurlionis: tarp simbolizmo ir modernizmo, Vilnius: Versus aureus.

Žvaigždynų sonatos: antologija 1997, sud. Stasė Budrytė, Vilnius: Vaga.

Whaetherby Leif 2016. Transplanting the Metaphysical Organ: German Romanticism between Leibnic and Marx, Naw York: Fordham University Press.

Айги Генадий 1991. „Снова – памяти Мачерниса“, Вильнюс, Нo. 5, 73–74.

Иванов Андрей 2009. Николай Пинегин: очарованный Севером, Елабуга: Елабужский гос. историко-архитектурный и худож. музей-заповедник.