Acta Paedagogica Vilnensia ISSN 1392-5016 eISSN 1648-665X

2023, vol. 50, pp. 23–36 DOI: https://doi.org/10.15388/ActPaed.2023.50.2

Technologijų integravimas į socialinio darbo praktiką ir studijas: poreikis, iššūkiai ir galimybės

Donata Petružytė
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto
Sociologijos ir socialinio darbo institutas
donatai@gmail.com

Violeta Gevorgianienė
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto
Sociologijos ir socialinio darbo institutas
violeta.gevorgianiene@fsf.vu.lt

Jūratė Charenkova
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto
Sociologijos ir socialinio darbo institutas
jurate.charenkova@fsf.vu.lt

Miroslavas Seniutis
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto
Sociologijos ir socialinio darbo institutas
primavera@gmail.com

Eglė Šumskienė
Vilniaus universitetao Filosofijos fakulteto
Sociologijos ir socialinio darbo institutas
egle.sumskiene@fsf.vu.lt

Laimutė Žalimienė
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto
Sociologijos ir socialinio darbo institutas
laima.zalimiene@fsf.vu.lt

Mai Yamaguchi
Japan Lutheran College
myamaguchi@luther.ac.jp

Santrauka. Straipsnyje pristatomi kokybinio tyrimo rezultatai, atskleidžiantys Lietuvos ir Japonijos socialinio darbo programų dėstytojų požiūrį į inovatyvių technologijų plėtrą socialiniame darbe ir plėtros įtaką profesijos teorijai, praktikai ir vertybėms bei etikai. Tyrimo dalyviai išreiškė susirūpinimą dėl profesijos identiteto pokyčių ir profesijai būdingų žinių, įgūdžių ir vertybių kaitos, vykstančios technologijų integracijos kontekste. Kita vertus, technologijų integracija skatina galvoti apie besiformuojantį naują profesijos identitetą.
Pagrindiniai žodžiai: socialinio darbo profesinis tapatumas, vertybės, gebėjimai, žinios, technologijos

Integrating Technology into Social Work Practice and Study: Needs, Challenges, and Opportunities

Summary. This article reveals the views of Japanese and Lithuanian lecturers on the need for technological development in social work and the impact such development can have on the competencies of future social work professionals. 10 qualitative semi-structured interviews were conducted with lecturers from Lithuania and 8 with lecturers from Japan. The data analysis is based on Moor’s (2008) model of technological revolution, which consists of three stages: 1) introduction stage, 2) permeation stage and 3) power stage. The paper discusses the main categories that emerged from the data analysis: types of technology and their use in social work; personal characteristics, knowledge and skills needed by future social workers to integrate technologies into their practice; and value challenges for future social workers. The study revealed that technology integration in Lithuania is still at the introduction stage. At the theoretical level, there are discussions on the possible paradigmatic changes that the introduction of technology would bring to the social work field, at the practical level there is fragmented research on the impact of technical assistance tools on the quality of services, and in the area of values and ethics, questions about the benefits, risks and challenges of using technology are being addressed. In Japan, there is a deeper integration of technology into social work practice and studies, with more technology-oriented research, the development of the practice of technology use, and consideration of ethical aspects of technology use in practice. Lecturers in both countries fear that the rapid introduction of technology will cause the social work profession to lose its image as a “relational profession”. Furthermore, there are doubts about whether technology will help social work to fulfil its mission of social justice, as the issue of affordability of expensive technology is also raised. The views of the participants reflect concerns about changes in the identity of the social work profession, as seen through the changes in the knowledge, skills and values inherent in the profession, which are generated by the integration of technology and which lead to the idea of an emerging new identity for the profession.
Keywords: social work professional identity, social work values, social work skills, social work knowledge, social work technology

___________

Straipsnio rengimą finansavo Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija 2022 10 26 –2024 12 31 vykdanti Socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinių kompetencijų tobulinimo centro funkcijas. Projektą finansuoja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Received: 05/12/2022. Accepted: 28/12/2022
Copyright © Donata Petružytė, Violeta Gevorgianienė, Jūratė Charenkova, Miroslavas Seniutis, Eglė Šumskienė, Laimutė Žalimienė, Mai Yamaguchi, 2023. Published by Vilnius University Press. This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence (CC BY), which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

Įvadas

Mokslinio tyrimo aktualumas. Robotai, dirbtinis intelektas, daiktų internetas, modernios informacinės ir komunikacijos technologijos (IKT) įžengia ir į socialinę sritį, paliečia pažeidžiamiausias visuomenės grupes (Peeters & Schuilenburg, 2020). Kaip ir kitų naujovių diegimo atveju sulaukiama tam tikro pasipriešinimo (McLuhan, 1994). Technologijų¹ diegimas socialinio darbo (toliau – SD) profesijoje nėra savaime suprantamas, o jų integravimas į studijas ir praktiką suponuoja ne pasyvų naujų dalykų priėmimą, bet reflektuotą tapatybės pokytį ir naujas kompetencijas. Kadangi profesinė ir asmeninė tapatybės yra glaudžiai susijusios (Oeffelt & Ruijters, 2017), klausimai, kuriuos socialiniai darbuotojai užduoda sau apie savo požiūrį į plačiąją technologijų reikšmę, lemia, ar ir kaip jie integ­ruos jas į profesinę veiklą. Technologijoms pamažu keičiant SD praktikos ir švietimo kraštovaizdį (Chan & Holosko, 2018), būtina tirti, kas vyksta technologinių naujovių ir rengimo praktikai sankirtoje. Technologijų integravimo į profesiją diskursas pribrendęs, nes profesinio rengimo programos ir dėstymas atrodo atsiriboję nuo šių transformacijų, dažnai tęsiamas įprastas žinių perteikimas, įgūdžių ugdymas ir neskiriama pakankamai dėmesio mokymo naujovėms (Fenwick & Edwards, 2016). Naujų technologijų integravimo svarbą ypač paryškina 2020-taisiais kilusi pasaulinė pandemija, perkėlusi dalį veik­lų, taip pat ir SD, į nuotolį, tačiau kartu paryškinusi skaudžias socialines problemas. Be to, naujosios technologijos kelia iššūkių tiek dėstymo būdui², tiek dėstymo turiniui³. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad SD dėstytojai kartais pasižymi tam tikru „technologiniu aklumu“ (Huang & Sharif, 2017), todėl dėstymo kompetencijų technologijų srityje plėtrai būtinas teigiamas dėstytojų požiūris į technologijas bei institucinė ir technologinė parama (Campbell et al., 2019). Tačiau didžiausias iššūkis SD pedagogams gali būti naujų technologijų rekonceptualizavimas ir jų pripažinimas ne tik mokomąja priemone, bet ir ateities SD praktikos objektu – mokant studentus naudotis technologijomis praktiškai. Šiuo atveju svarbiausia atsakyti į klausimą: kokias kompetencijas būsimi socialiniai darbuotojai turėtų ugdytis, kad technologijos būtų integruotos į jų profesinę tapatybę ir būtų naudojamos humanizuojančiu, o ne dehumanizuojančiu būdu?

Taigi šiame straipsnyje keliamas probleminis klausimas – kaip keičiasi SD studijose ugdomos kompetencijos – žinios, gebėjimai, vertybės, kaip jame randa vietos naujosios technologijos? Straipsnio tikslas – atskleisti Lietuvos ir Japonijos SD studijų programų dėstytojų požiūrį į iššūkius, kuriuos technologijos, ,,iš apačios“ transformuodamos SD praktiką, kelia būsimų šios srities praktikų kompetencijų ugdymui(si).

Teorinė dalis

Technologijų socialiniame darbe samprata ir vaidmuo. Terminas „technologija“ reiškia artefaktus, technikas, garso ir vaizdo transliavimo sistemas, telefonus ir kompiuterinius tinklus, kurie dažnai apibendrinami skėtiniu terminu – IKT (Chan & Holosko, 2018), taip pat apima ir tokias naujoves, kaip antai nanotechnologijos, biotechnologijos, robotika, humtech⁴ ir jų derinius iki provokuojančių transhumanizmo idėjų, kuriomis siekiama fizinio nemirtingumo ,,įkeliant“ savo sąmonę ar protą į kompiuterį (Groff, 2015). Technologijos daro poveikį įvairiems žmogaus gyvenimo aspektams ir socialiniams santykiams (Dafoe, 2015), leisdamos asmeniui kontroliuoti savo sveikatą, emocijas ir elgesį, technologijos gali padėti stebėti kliento būklę. Makrolygmeniu technologijos gali prisidėti prie mentaliteto ir kultūros normų kaitos, o sisteminiai pokyčiai gali destabilizuoti esamas institucijas, socialines struktūras ir sudaryti sąlygas kontroliuoti ekonomines ir technologines sistemas bei kultūrines nuostatas (Allenby, 2015).

Vakarų Europoje technologijos tapo SD mokslinių tyrimų objektu dar praėjusio šimt­mečio aštuntuoju dešimtmečiu. Galima išskirti tyrimus, kuriuose orientuojasi į technologijų dizaino vystymo procesus arba jų poveikio socialinėms organizacijoms vertinimą (Tatnall, 2005). Tyrėjai atskleidė teigiamus (Dobmeyer et al., 2002; Lyons et al., 1999; Savaya, 1998) ir neigiamus (Gillingham, 2019) technologijų poveikio SD praktikai aspektus mikro- (Lagsten & Andersson, 2018), mezzo- (Burton & Van Den Broek, 2009) ir makro- (Peckover et al., 2009) lygmenimis, vieni akcentavo socialinius (Munro, 2005; Peckover et al., 2009), kiti – materialinius (Ince & Griffiths, 2011) probleminio technologijų poveikio veiksnius.

Kalbant apie socialinių darbuotojų rengimą praktikai, kurioje taikomos technologijos, pabrėžiama, kad dėstytojams tenka daugybė iššūkių, pradedant nuo poreikio puoselėti profesinę tapatybę ir svarstymų, kokią žinių visumą reikia pateikti studentams, iki gebėjimo atlaikyti spaudimą paklusti galios santykiams. Amerikos SD ir socialinės gerovės akademija poreikį naudoti technologijas socialiniam gėriui laiko vienu didžiausių SD iššūkių. Vienas iš pagrindinių motyvų, dėl kurių technologijų integravimas kelia problemų, anot Lupton (2015), yra tai, jog socialinių mokslų (taip pat SD) studijų programose pernelyg mažai dėmesio skiriama technologinių mokslų teikiamoms žinioms ir įgūdžiams įgyti. Mishna ir kt. (2021) tyrimas atskleidė, kad socialiniai darbuotojai nenoriai naudojasi skaitmeninėmis technologijoms. Jiems trūksta praktinio mokymo, dėl to kyla abejonių savo kompetencija ir profesionalumu (Bertotti et al., 2019; Mishna et. al, 2021).

Moor (2005, p. 26–27) siūlo technologijų revoliucijos modelį, kurį sudaro trys etapai (žr. 1 lent.). Jį galima pritaikyti ir technologijoms diegti SD profesiniame lauke. Įvadiniame etape technologijų diegimas panašus į eksperimentavimą, apie technologijas žino nedaugelis, pavyzdžiui, mokslininkai, kurie tiria jų teikiamas galimybes. Vystosi pavienės technologijos, kurioms nereikia didelių finansinių ir žmogiškųjų išteklių, o visuomenėje įsitvirtina minimaliai. Skvarbos etape technologijos standartizuojamos, vystomas jų dizainas, funkcionalumas, daugėja vartotojų, pinga jų vartojimas, kyla pasitikėjimas, galima matyti jų poveikį visuomenei. Galios etape technologijos įsitvirtinusios, parengtos plačiai naudoti, prieinamos. Dauguma visuomenės narių supranta, kaip jas naudoti. Masto ekonomika leidžia mažinti kainą, o platus naudojimas sukuria sąlygas jas tobulinti. Šiame etape technologijos persmelkia visus visuomenės funkcionavimo aspektus, o jų poveikis visuomenės raidai – didžiulis, todėl tiriami ilgalaikiai padariniai, poveikis profesijai, klientams.

SD – aukštų etikos standartų profesija, grįsta teorinių žinių, praktikos ir vertybių integravimu,  o technologijų diegimas paliečia kiekvieną iš šių komponentų. Remdamiesi Moor (2008, p. 26–27[3]) išskirtomis trimis technologijų revoliucijos fazėmis (žr. 1 lentelę) autoriai siekia įvertinti technologijų diegimo etapų poveikį SD teorijai, praktikai ir vertybėms.

1 lentelė. Technologijų revoliucijos modelio raiška SD profesiniame lauke (pagal Moor 2005)

	Įvadinis etapas	Skvarbos etapas	Galios etapas
SD teorija	Ieškoma teorinio technologijų integravimo pagrindimo	Atliekami mokymai ir tyrimai, sutelkiant dėmesį į technologijų vystymą	Tiriamas jų poveikis, vystomas mokslas
SD praktika	Technologijos tiriamos, išbandomos	Technologijos vystomos ir tobulinamos	Įsitvirtinusi, veikianti ir išbandyta jų naudojimo praktika
SD vertybės ir etika	Pirminės diskusijos apie jų naudą, rizikas ir iššūkius, vertybinius ir etinius konfliktus	Technologijų naudojimas aprašomas etikos kodekse, jas diegiant svarstomi etiniai klausimai	Yra klientų apsaugos sistema, profesinės ribos, technologijų naudojimo gairės

Socialinių darbuotojų rengimo požiūriu įvadiniame – technologijų integracijos – etape daug dėmesio skiriama susipažinti su esamomis ir naujai atsirandančiomis technologijomis bei mokymuisi jas naudoti praktiškai. Pavyzdžiui, studentai mokosi kurti projektą, integruodami QR kodą ar taikydami žaidimų programą projekto vizualizacijai. Antrame – skvarbos – etape būsimi socialiniai darbuotojai, galima daryti prielaidą, tirtų, kaip, pavyzdžiui, senyvo amžiaus žmogaus nešiojama išmanioji apyrankė palengvina teikiamų paslaugų kokybę ir ką tai reiškia etikos – privatumo, savarankiškumo, pasirinkimo laisvės – perspektyvoje. Galios etape, kai technologijų naudojimas taps įprasta praktika, SD studentai tirs jų panaudojimo galimybes, diskutuos dėl klientų apsaugos ir kurs vienų ar kitų technologijų naudojimo rekomendacijas.

Technologinis diskursas Lietuvoje ir Japonijoje. Šių šalių kultūros technologiniu požiūriu skiriasi tuo, kad Japonijoje politiniu lygiu plėtojamas technologinis diskursas, kuris nėra vien pozityvus. Kritikuojamas stereotipinis įsivaizdavimas Japonijos, kaip technologinėms inovacijoms ypač palankios kultūros, nors politikai ir verslas deda daug pastangų pratindami visuomenę prie naujausių technologijų (Šabanović, 2014). Japonijos pedagogai yra susirūpinę technologijų poveikiu vaikų akademiniams gebėjimams, fiziniam vystymuisi ir motyvacijai (Fróes, 2019).

Lietuvoje diskursą technologijų srityje galima atsekti nuo maždaug šio šimtmečio pirmojo dešimtmečio pradžios, tačiau jis mažai kvestionuoja probleminį technologijų poveikį žmogui ir yra labiau pozityvus, palyginti su Japonija (pvz., Augustinavičius, 2002; Ramanauskaitė & Stankevičienė, 2001). Pastaruoju metu akademinėje literatūroje pasirodantys straipsniai daugiausia sietini su įvadiniu technologinės revoliucijos etapu, nes sutelkia dėmesį į technologijų sampratas ir požiūrį į jas: nagrinėjama technologinių inovacijų, skirtų sveikatos priežiūrai, samprata, inovacijų rūšys (Kvedaravičienė & Pukelienė, 2021); SD studijų programų dėstytojų požiūris į iššūkius, kuriuos kelia šiuolaikinės technologijos (Žalimienė et al., 2021); analizuojamas vyresnio amžiaus žmonių požiūris į išmaniųjų telefonų naudojimą (Žemaitaitytė & Katkonienė, 2019); mokytojų požiūris į telefonų naudojimą ugdant specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius mokinius (pvz., Vaitkevičiene & Širiakoviene, 2019). Kituose straipsniuose aptariami pedagogams ir mokiniams kylantys technologiniai iššūkiai, susiję su pandeminiu laikotarpiu (pvz., Daukšienė et al., 2021; Jusienė et al., 2021). Pasirodo ir straipsnių, giliau nagrinėjančių technologijų taikymą ugdymo procese: aptariamas dirbtinis intelektas edukacijoje, pabrėžiama pedagogų raštingumo šioje srityje svarba (pvz., Batuchina et al., 2022); tiriama žmogaus ir kompiuterio sąveika Lietuvos universitetuose, studentams naudojant dvi IT priemones („Axure“ ir „Balsamiq Mockups“) bei ieškant būdų jas personalizuoti pagal studentų mokymosi stilių (Kurilovas & Kubilinskienė, 2020). Vis dėlto atkreiptinas dėmesys, kad pastarieji du straipsniai yra parengti mokslininkų, atstovaujančių kitoms disciplinoms (vadybai, IT technologijoms), o pirmasis (Batuchina et al., 2022) yra teorinė apžvalga, labiau sietina su įvadiniu technologinės revoliucijos etapu.

Tyrimo metodika

Tyrimo strategija. Duomenims rinkti pasitelktas kokybinio tyrimo modelis – ekspertų nuomonės metodas, kuris leidžia kurti prognozes tais atvejais, kai informacijos apie tyrimo objektą nėra daug, paaiškinti veiksnius, darančius įtaką įvairių socialinių sistemų plėtrai (Bogner & Menz, 2009). Šis metodas suteikia validumo ir patikimumo, pasitelkia geriausiai tam tikrą sritį išmanančių asmenų perspektyvą (Bogner & Menz, 2009; Cohen et al., 2007). Meuser ir Nagel (2009) apibūdina ekspertą kaip plataus akiračio asmenį, tiriamame lauke turintį specialių žinių ir aukštesnę kvalifikaciją nei vidutinis potencialus tyrimo dalyvis. Šio tyrimo ekspertai buvo dviejų aukštojo mokslo institucijų SD programų dėstytojai, turintys specifinių žinių apie jų turinį ir mokymo metodus.

Tyrimo dalyviai. Ekspertus atrinko⁵ Lietuvos mokslo taryba ir Japonijos mokslo skatinimo agentūra vertindamos dvišales paraiškas projektui „Technologijos SD: apmąstant ateities kryptis SD profesionalams Japonijoje ir Lietuvoje“. Ekspertų komandą sudarė Vilniaus universiteto ir Japonijos liuteronų koledžo SD programų dėstytojai. Tyrimo dalyviai turėjo įvairią SD tyrimų, dėstymo ir praktikos patirtį, apimančią tiesioginį darbą su klientu bei dalyvavimą kuriant socialinę politiką.

Tyrimo instrumentas. Anglų kalba parengtas klausimynas buvo aptartas siekiant užtikrinti, kad visi klausimai komandos nariams būtų vienodai suprantami. Galutinė klausimyno versija sukurta po bendros diskusijos. Klausimynas sudarytas remiantis pagrindiniais studijų programų elementais: misija, žinios, gebėjimai ir vertybės. Papildomai įtraukti klausimai, atskleidžiantys technologijų naudojimo SD srityje supratimą, požiūrį į technologizavimo poveikį studijoms, praktikai bei technologijų naudojimo potencialą mokymo(si) ir praktikos srityse.

Duomenų rinkimo metodas. Tyrimo metu buvo atlikta 18 pusiau struktūruotų interviu: 10 su Lietuvos ir 8 su Japonijos ekspertais. Vidutinė interviu trukmė – apie 40 minučių. Interviu buvo įrašyti ir pažodžiui transkribuoti ta kalba, kuria buvo įrašyti.

Duomenų analizė. Buvo pasitelkta kokybinė turinio analizė. Kadangi duomenys buvo renkami abiejų tyrime dalyvavusių šalių nacionalinėmis kalbomis, kiekvienos šalies interviu analizė buvo atliekama atskirai, vėliau duomenys lyginami. Duomenys koduojami naudojant MaxQDA 10 programinę įrangą. Suformuoti pagrindiniai bazinių kategorijų formavimo kriterijai: technologijų koncepcijos supratimas ir jų naudojimo galimybės; žinios, įgūdžiai ir vertybės, reikalingos praktikams, studentams, dėstytojams; besikeičianti SD misija ir tapatumas⁶. Šios kategorijos leido autoriams identifikuoti dabartinį technologijų integravimo į studijų procesą etapą (žr. 1 lentelę). Tyrėjai kodavo empirinius tekstus principu eilutė po eilutės kartu koreguodami pirmines kategorijas. Galutinė kategorijų sistema buvo interpretuojama remiantis teoriniais šaltiniais ir literatūros analize. Empirinėje dalyje pateikiamos nuorodos į tyrimo dalyvių iš Lietuvos interviu žymimi [Li], o nuorodos į tyrimo dalyvių iš Japonijos – [Ji]. Toliau aptariamos ekspertų nuomonės atsižvelgiant į minėtus studijų programos elementus.

Tyrimo rezultatai

Technologijų rūšys ir jų naudojimas

Tyrimo dalyviai išskyrė SD naudojamas technologijų rūšis: IKT, robotika, dirbtinis intelektas, daiktų internetas, virtuali realybė, avatarai ir kt. Išryškėjo skirtumas tarp lietuvių ir japonų: pastarieji siekė apibrėžti konkrečias technologijos rūšis ir paaiškinti galimas jų taikymo sritis, o jų kolegos iš Lietuvos apskritai samprotavo, kad „technologijos SD gali būti suprantamos ir naudojamos labai įvairiai“ [Li]. Japonijos mokslininkai minėjo technologijų įvairovę, pateikė detalių, konkrečių atvejų, pavyzdžiui, avataro naudojimą sunkią negalią turinčiam asmeniui dalyvaujant neįgaliųjų gerovės komitete. Lietuvos mokslininkų pavyzdžiai – hipotetiniai, nutolę nuo jų profesinės praktikos ir nacionalinio konteksto. Japonijos mokslininkai minėjo karštas diskusijas apie bendrą technologijų supratimą: „Sparčiai tobulėjant technologijoms, jų apibrėžimo diskursas taip pat nuolat keičiasi“ [Ji]. Nuomonių skirtumai sietini su labiau išplėtotu technologijų naudojimu Japonijoje. Kaip teigė tyrimo dalyvis iš Japonijos: „Dirbtinio intelekto naudojimas SD nėra ateitis; tai jau vyksta kai kuriose Japonijos srityse (pavyzdžiui, dirbtinio intelekto kuriami globos planai)“ [Ji].

Asmeninės savybės ir žinios, reikalingos integruojant technologijas į praktiką

Technologijų ir SD praktikos integravimas sudėtingas ir reikia specifinių kompetencijų, asmeninių savybių: atvirumo, smalsumo, drąsos abejoti ir veikti kūrybiškai.

Pažinimo požiūriu svarbi studentų kompetencija yra „epistemologinis ir ontologinis atvirumas: gebėjimas išlikti atviram įvairiems pažinimo būdams, drąsa abejoti savo įsitikinimais, nuostatomis ir vertinimais ir atvirumas pasaulio pažinimo būdams, kurie skiriasi nuo turimo“ [Li]. Technologijų vystymasis išryškina kūrybiškumo, atvirumo naujovėms poreikį, kai reikia individualizuoti technologijų naudojimą su skirtingais klientais. Šie bruožai minimi ir netechnologinėje aplinkoje, kaip svarbūs sėkmingam SD, tad technologijų integracijai labiau reikia požiūrio kismo, o ne išskirtinių asmeninių savybių.

Siekiant veiksmingo ir etiškai tinkamo technologijų pritaikymo, svarbus techninių žinių suteikimas studentams: „Sudėtinga būtų universitete išmokyti naudoti konkrečias technologijas, nes jos kinta ir tobulėja garso greičiu“ [Li]. Tačiau studentams būtinas technologijų ir jų veikimo išmanymas bei suvokimas, kaip jas naudoti planuojant ir įgyvendinant intervencijas.

Intensyvėjanti SD ir technologijų sąveika kuria unikalius iššūkius praktikos laukui ir visuomenei. Siekiant juos spręsti ir užtikrinti etišką technologijų naudojimą, svarbu suprasti technologijų poveikį darbuotojo ir kliento sąveikai, rasti technologijų naudojimo ir tiesioginio darbo su klientu pusiausvyrą, įvertinti, kaip technologijos veikia esmines socialinio darbuotojo funkcijas, koks jų poveikis klientui. Sprendžiant etines dilemas, kylančias dėl technologijų pasitelkimo, svarbu stiprinti gebėjimą identifikuoti rizikas ir ugdyti žinojimą, kaip jų išvengti. Technologijos „gali didinti vienišumo jausmą, vidinį nerimą ir nesaugumą. Todėl soc. darbuotojų rengimas / mokymas turėtų didinti šių problemų suvokimą, o tyrimai šioje srityje turėtų padėti įvertinti atitinkamų pokyčių paplitimą ir aktualumą skirtingoms gyventojų grupėms“ [Ji].

Šie iššūkiai pabrėžia tarpdisciplininio bendradarbiavimo svarbą pagalbos procese. Studentai turi mokytis bendradarbiauti ne tik su tradiciškai artimų sričių atstovais (teisininkais, policininkais, psichologais, medikais), bet ir kitų sričių specialistais – IT, tiksliųjų ir gamtos mokslų atstovais, turės rasti būdų „perteikti SD vertybes, „mokyti“ juos apie kliento poreikius pažeidžiamumo ir įgalinimo kontekstuose“ [Li].

Technologijų integravimas kuria ne tik socialinių darbuotojų rengimo iššūkių, bet ir susijęs su SD mokslo ir praktikos, tapatumo išsaugojimo iššūkiais. Lietuvoje SD jauna profesija, todėl bendradarbiaujant su tvirtą autoritetą turinčių techninių profesijų atstovais svarbu išsaugoti vertybėmis ir santykiu grįstą praktiką. Ugdant SD profesionalus esminis išlieka „autentiškas klientų grupių pažinimas ir įprasta SD praktika“ [Li], nes tik šios sąlygos gali padėti identifikuoti sritis, kuriose technologijų naudojimas būtų ypač vertingas.

Lietuvos mokslininkų refleksija buvo gana apibendrinta, pabrėžiant būtinybę užčiuopti, „kaip organizuojamas ir finansuojamas technologijų naudojimas įvairiose šalyse“ [Li]. Japonijos mokslininkai neminėjo platesnio politinio aspekto, akcentavo konkrečias problemas: „studentai bus priversti atlikti ir gyvą, ir online praktiką, prieš tai, kol jie įgis pakankamai gyvos praktikos įgūdžių“. Kyla klausimas, ar tokie studijų metodai nesukliudys jiems išmokti pažinti ir suprasti savo klientus. Antroji problema atspindėjo jų rūpestį dėl „studijų programų ir profesinių licencijų egzaminų orientacijos į įsiminimą ir žinių atgaminimą. Dirbtinis intelektas nesunkiai šiuos uždavinius įgyvendintų, todėl būtina pritaikyti mokymo programas, kad studentai daugiau ugdytųsi vertybes, kritinį mąstymą“ [Ji].

Gebėjimai, reikalingi integruojant technologijas į praktiką

Tyrimo duomenų analizė leido išskirti socialiniams darbuotojams reikalingus dviejų lyg­menų gebėjimus.

Praktinis lygmuo:

a) Baziniai įgūdžiai, susiję su esminiais technologijų veikimo, valdymo principais. Svarbu, kad socialiniai darbuotojai „mokėtų naudotis technologijomis, palengvinančiomis jų darbą“ [Ji] – žinotų, kokios yra pagrindinės funkcijos, stebėtų veikimą bei suprastų, ką daryti, kai technologija netinkamai veikia.

b) Gebėjimas „atvesti“ technologiją pas klientą, t. y. „apmokyti ir konsultuoti klientus apie technologijų naudojimą, jų teikiamas galimybes“ [Ji].

c) Gebėjimas atskirti, kur reikia specialisto tiesioginio veikimo, neleisti technologijoms „užgožti“ jo vaidmens. Svarbu „atskirti, kokius kliento poreikius gali atliepti robotas, o kokių neatlieps jokia kita būtybė, išskyrus žmogų, turintį specifinių kompetencijų“ [Li] ir išlaikyti technologijų ir žmogiškosios sąveikos, kurios technologija negali pakeisti, bet gali prasmingai prie jos prisidėti, pusiausvyrą.

Vadybinis lygmuo:

a) Gebėjimas aprūpinti ir apmokyti naudotis technologijomis klientus ir organizacijas.

b) Gebėjimas atpažinti klientų ir specialistų poreikius apsirūpinant technologine įranga, identifikuoti, kokią naudą pagalbos procese gali teikti įvairios technologijos.

Vertybiniai iššūkiai

Technologijų integracijai reikia išsamių svarstymų apie vertybines nuostatas. Būtina užtikrinti įprastas etikos normas ir žmogaus teisių apsaugą, nes „technologijos panaudojimas negali kirstis su esminėmis žmogaus teisėmis, o turi užtikrinti žmogaus teisių apsaugą“ [Li].

Technologijų naudojimas turi būti kruopščiai įvertintas. Informantė siūlo esminį etinį postulatą dėl technologijų taikymo: „technologijos taikytinos tiek, kiek galimos jų taikymo pasekmės yra įvertintos“ [Ji]. Etikos kodekse turėtų būti nurodyta, kad socia­liniai darbuotojai „turėtų holistiškai ir kritiškai įvertinti technologijų poveikį asmens gyvenimui matant tiek jų privalumus, tiek keliamas problemas“ [Li] – tam reikalingas kritinis mąstymas, gebėjimas įvertinti technologijos panaudojimo konkrečiam atvejui privalumus ir iššūkius.

Pagalbos specialistas turėtų atsakyti už pagalbos santykį, į kurį įtraukia kitus veikėjus: „technologija turi tarnauti žmogui, bet jo neužgožti. Technologijos tegali būti įrankiu specialistų rankose“ [Li]. Būtinumas palaikyti su klientu „gyvą“ kontaktą ypač svarbus dirbant su pažeidžiamų grupių atstovais, kad „klientas nebūtų paliktas vienas „likimo valiai“ su technologijomis“ [Ji].

Dalis klientų gali jaustis nepatogiai pasitelkdami technologijas ir mieliau leistų darbą buityje atlikti pagalbininkams, tad technologija gali būti naudojama tik kliento sutikimu. Informantų nuomone, kliento sutikimą turi reglamentuoti Socialinių darbuotojų etikos kodeksas, pavyzdžiui, „kiekvienas prietaisas turi būti naudojamas tik su kliento sutikimu ir niekuomet neturėtų mažinti kliento galimybės kontroliuoti jo naudojimo masto, pasirinkti privatumo lygį, kontroliuoti savo gyvenimą bendrąja prasme“ [Ji]. „Technologijos panaudojimas neturi kirstis su kliento ir soc. darbuotojo komunikacija akis į akį, jei klientas to pageidauja [Li]. Turi būti įvertinta, ar technologijų naudojimas atitinka kliento poreikius ir pasirengimą, ar nedidėja kliento nesaugumas, nepažeidžiamas orumas, „savivalda ir kontrolė“ [Li].

Naudojant technologijas pirmiausia turi būti atsižvelgiama į kliento perspektyvą: „technologijos naudojimas turi būti pasitelkiamas siekiant palengvinti kliento gyvenimą, bet ne soc. darbuotojo praktiką dirbant su šiuo klientu“ [Li]. Socialinių darbuotojų etikos kodeksas turėtų įtraukti gaires, kaip naudoti technologijas, išvengiant neigiamo poveikio kliento tapatumui ir savarankiškumui.

Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas asmens duomenų apsaugai: „technologijos gali būti labai didelis pagalbininkas administruojant paslaugas, vertinant jų kokybę, atliekant veiklos rezultatų monitoringą, tačiau darbuotojai turi turėti labai aiškų supratimą apie informacijos konfidencialumą ir asmens duomenų apsaugą“ [Li].

Diskusija

Tyrimo rezultatai verčia atkreipti dėmesį, kad gilinantis į naujų technologijų diegimą ir jų integravimą į SD studijas ir praktiką negalima apeiti profesinio identiteto pokyčių klausimo. Sėkmingai integracijai technologijos turi būti internalizuotos kaip SD profesinio identiteto dalis, t. y. tiek praktikos, tiek studijų lauke. Kiekvienos profesijos atsiradimą formuoja visuomenės poreikiai, o tos profesijos mokymo turinį lemia praktikos poreikiai – kokių žinių ir įgūdžių reikia profesionalams, į ką turi orientuotis tam tikros profesijos studijos. Studijos turi ne tik atliepti praktiką, bet ir siūlyti naujas žinias ir įgūdžius, kuriuos diktuoja to laikotarpio visuomenės ir mokslo raida.

Lietuvos SD praktikoje technologijų naudojimas nėra paplitęs. Gyventojai turi teisę į aprūpinimą techninės pagalbos priemonėmis, atliepiant jų specialiuosius poreikius (Techninės pagalbos neįgaliesiems centras, 2021; Žalimienė et al., 2021), tačiau šių priemonių asortimentas mažai orientuotas į išmaniąsias technologijas, o socialinių paslaugų organizacijos taip pat nepasižymi šių technologijų gausa. Tačiau ir kitų šalių tyrimuose teigiama, kad, pavyzdžiui, pagalbos robotai yra brangūs, todėl labai retai naudojami (Hersh, 2015). Technologijų neinternalizavus kaip neatsiejamos SD praktikos dalies, jos nebus integruotos ir į studijų programas. Akademinė bendruomenė yra pokyčių ir inovacijų nešėja, todėl net nesant realaus užsakymo iš praktikos kai kurios praktiką pralenkiančios naujovės turėtų būti siūlomos studijų programose. Dažniausiai inovacijos akademiniame lauke prasideda nuo mokslinių tyrimų, vėliau pagrindžiančių pasiūlymus praktikai. Tai atspindi ir šio tyrimo rezultatai: dėstytojai pabrėžia technologijų tyrimų svarbą, vertindami jų galimybes integruoti technologijas į praktiką.

Japonijoje technologijos diegiamos plačiau, esama antrosios inovacijų diegimo stadijos požymių, šių technologijų poveikio reflektavimo. Technologijos matomos kaip SD profesinio identiteto dalis tiek žvelgiant per reikalingų žinių, tiek per įgūdžių prizmes. Kita vertus, Japonijoje reflektuojamas technologijų poveikis atspindi situaciją, kad vertybių požiūriu socialinio darbuotojo profesinio identiteto pokyčiai dėl technologijų naudojimo taip pat lieka kol kas neatsakytas klausimas (Sharkey & Sharkey, 2010). Nėra išsamių studijų ir tyrimų, kaip išmaniųjų technologijų integravimas keičia SD vertybes bei etiką.

Lietuvoje dėstytojai dar tik ieško teorinio pagrindimo, kodėl ir kaip technologijos gali įsikomponuoti į SD teorijas, kuriose iki šiol akcentas buvo santykio kūrimo strategijos ir jų taikymas klientams įgalinti. Technologijos padeda spręsti problemas praktikos lauke, tačiau kritikuojamos dėl savo galios redukuoti santykiu grindžiamą SD iki techninės praktikos (Devlieghere & Roose, 2018). Netinkamas technologijų taikymas gali didinti klientų izoliaciją, mažinti savarankiškumą (Hersh, 2015). Santykis tarp kliento ir darbuotojo yra socialinio darbuotojo profesinio identiteto dalis ir siekis (Rollins, 2019), tad tyrimo dalyviai nuogąstauja, kad technologijos įsiterpia į „santykių“ darbą, o tai reiškia, kad reikės ieškoti naujų teorinių šios veiklos analizės ar vertinimo prieigų.

Tam, kad Lietuvos dėstytojai atsargiau priima technologijų integravimą į studijas ar praktiką, turi įtakos ir visuomenės požiūris. Eurobarometro speciali apklausa apie robotų naudojimą įvairiose gyvenimo srityse atskleidė, kad Lietuvos gyventojai labiau rezervuotai žiūri į technologijų naudojimą pagyvenusių žmonių globoje (Eurobarometr, 2012).

Žvelgiant į išmaniųjų technologijų diegimą per pokyčių sampratą, galima teigti, kad dėstytojų abejonės dėl technologijų naudos profesijai gali būti aiškinamos kultūriniais, socialiniais, organizaciniais pasipriešinimo pokyčiams veiksniais. Pokyčiai nėra palaikomi arba į juos žiūrima rezervuotai ir tada, kai nėra aišku, kaip keistis susiformavusi ir įsitvirtinusi praktika, nėra aiški reali nauda (Robbins, 2006). Todėl labai logiška, kad tyrimo dalyviai mato technologijų diegimą kaip pavojų SD profesijos identitetui, nes tradiciškai susiformavęs profesijos žinių, įgūdžių ir vertybių bagažas turi keistis, bet nėra aiškus rezultatas.

Tyrimo rezultatai labiau atspindi susikoncentravimą į SD su individualiu klientu pokyčius, tačiau mažai dėmesio skiriama klausimams, kaip technologijos gali padėti plėtojant bendruomeninį SD ar įgyvendinant žmogaus teisių užtikrinimo funkcijas. Tuo labiau kad technologijos plečia SD praktikos lauką, nes atsiranda socialinių problemų ir virtualioje erdvėje (pvz., elektroninės patyčios). Kol kas lieka neatsakyti ir tyrimais mažai pagrįsti klausimai, kokios turi būti socialinio darbuotojo kompetencijos ar gebėjimai, padedant kurti saugias ir įtraukias virtualias bendruomenes, užtikrinti žmogaus teisių įgyvendinimą (Mathiyazhagan, 2022).

Išvados

Straipsnyje analizuojami SD studijų programų dėstytojų technologijų diegimo vertinimai gali būti apibendrinti kaip abejonės dėl socialinio darbuotojo profesinio identiteto pokyčių. Šios abejonės išryškėja kalbant apie SD reikalingas žinias, įgūdžius ir vertybes. Kitaip tariant, tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad technologijų integravimas į studijas ir praktiką yra reflektuojamas per profesinės tapatybės pokytį, keliant klausimus, kaip šis integravimas paveiks SD profesijai reikalingų žinių, įgūdžių ir profesijos vertybių dedamąsias.

Mažas išmaniųjų technologijų paplitimas praktikoje stabdo technologijų integravimą į studijų procesą, nes studentams nėra praktikos vietų internalizuoti savo žinias, įgūdžius ir vertybes technologijų aplinkoje.

SD praktikos, kaip studijų turinį lemiančio veiksnio, vaidmuo yra mažas spartinti technologijų diegimą, nes išmaniųjų technologijų taikymas teikiant paslaugas kol kas yra nežymus. Kitaip tariant, praktika negeneruoja užsakymo platesnėms, gilesnėms technologijų studijoms.

Lietuvoje išmaniųjų technologijų integravimas į SD praktiką kol kas yra įvadiniame plėtros etape. Vyrauja teorinės diskusijos apie galimus paradigminius pokyčius, kuriuos sukels technologijų diegimas; praktiniu lygmeniu technologijų taikymas nėra paplitęs, vykdomi fragmentiniai techninės pagalbos priemonių poveikio paslaugų kokybei tyrimai; o vertybių ir etikos klausimais dar tik pradedamos diskusijos apie technologijų naudojimo naudą, galimas rizikas ir iššūkius.

Japonijoje galima įžvelgti gilesnį technologijų integravimą į SD praktiką ir studijas, nes atliekama daugiau į technologijų naudojimą sufokusuotų tyrimų, tobulinama jų naudojimo praktika, intensyviai svarstomi technologijų naudojimo praktikoje etiniai klausimai.

Abiejų šalių dėstytojai ypač baiminasi, kad, plačiai diegiant technologijas, profesija praras savo „santykių darbo“ paveikslą, abejojama, ar technologijos padės atliepti SD misiją – siekti socialinio teisingumo, nes, be viso kito, kyla ir brangių technologijų prieinamumo klausimas.

Literatūra

Allenby, B. (2015). Emerging technologies and the future of humanity. Bulletin of the Atomic Scientists, 71(6), 29–38.

Augustinavičius, V. (2002). Technologijos sąvokos eksplikavimas bendrojo lavinimo sistemoje. Pedagogika, 62, 103–108.

Batuchina, A., Baziukė, D., Melnikova, J., Šmitienė, G., & Šakytė-Statnickė, G. (2022). Dirbtinis intelektas edukacijoje: integravimo galimybių teorinė analizė. Regional Formation and Development Studies, 2(37), 19–28.

Bertotti, T., Ward, J. & Zganec, N. (2019). Crossing boundaries for the future of social work education. Social Work Education, 38(1), 1–6.

Bogner, A., & Menz, W. (2009). The Theory-Generating Expert Interview: Epistemological Interest, Forms of Knowledge, Interaction. In Alexander Bogner & W. Menz (Eds.), Interviewing Experts. Research Methods Series (pp. 43–80). London: Palgrave Macmillan.

Burton, J., & Van Den Broek, D. (2009). Accountable and countable: Information management systems and the bureaucratization of social work. British Journal of Social Work, 39(7), 1326–1342.

Campbell, M., Detres, M., & Lucio, R. (2019). Can a digital whiteboard foster student engagement? Social Work Education, 38(6), 735–752.

Chan, C., & Holosko, M. (2018). Technology for social work interventions. In E. Mullen (Ed.), Oxford bibliographies in social work. New York: Oxford University Press.

Cohen, L., Manion, L., Morrison, K., & Morrison, R. B. (2007). Research methods in education (6th ed.). London and New York: Routledge.

Dafoe, A. (2015). On Technological Determinism: A Typology, Scope Conditions, and a Mechanism. Science Technology and Human Values, 40(6), 1047–1076.

Daukšienė, E., Trepulė, E., & Volungevičienė, A. (2021). Digital Competence Improvement by Lithuanian School Teachers During Covid-19. In European Distance and E-Learning Network (EDEN) Conference Proceedings (Issue 1, pp. 213–222). Published online.

Devlieghere, J., & Roose, R. (2018). Electronic Information Systems: In search of responsive social work. Journal of Social Work, 18(6), 650–665.

Dobmeyer, T. W., Woodward, B., & Olson, L. (2002). Factors supporting the development and utilization of an outcome-based performance measurement system in a chemical health case management program. Administration in Social Work, 26(4), 25–44.

Eurobarometr. (2012). Public attitudes towards robots. [žiūrėta 2022 12 05] Prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/public_opinion/index_en.htm

Europos Komisija. (2021). Digital Economy and Society Index – DESI. [žiūrėta 2022 12 05] Prieiga per internetą: https://digital-strategy.ec.europa.eu/en/policies/desi

Fenwick, T., & Edwards, R. (2016). Exploring the impact of digital technologies on professional responsibilities and education. European Educational Research Journal, 15(1), 117–131.

Fróes, I. (2019). Play, Lege and Asobu: How the Concept of Play Is Defined in Danish and Japanese Contexts. In Young Children’s Play Practices with Digital Tablets (pp. 7–18). Bingley: Emerald Publishing.

Gillingham, P. (2019). From bureaucracy to technocracy in a social welfare agency: a cautionary tale. Asia Pacific Journal of Social Work and Development, 29(2), 108–119.

Groff, L. (2015). Future Human Evolution and Views of the Future Human. World Futures Review, 7(2–3), 137–158.

Hersh, M. (2015). Overcoming Barriers and Increasing Independence - Service Robots for Elderly and Disabled People. International Journal of Advanced Robotic Systems, 12(8), 1–33.

Huang, Y., & Sharif, N. (2017). From ‘labour dividend’to ‘robot dividend’: Technological change and workers’ power in south China. Agrarian South: Journal of Political Economy, 6(1), 53–78.

Ince, D., & Griffiths, A. (2011). A chronicling system for childrens social work: Learning from the ICS failure. British Journal of Social Work, 41(8), 1497–1513.

Jusienė, R., Breidokienė, R., Laurinaitytė, I., & Pakalniškienė, V. (2021). Pradinio mokyklinio amžiaus vaikų veiklos internete ir kompulsyvus interneto naudojimas tėvų požiūriu: ar ir kas keitėsi karantino dėl COVID-19 pandemijos laikotarpiu? Informacijos mokslai, 91, 136–151.

Kurilovas, E., & Kubilinskienė, S. (2020). Lithuanian case study on evaluating suitability, acceptance and use of IT tools by students – An example of applying Technology Enhanced Learning Research methods in Higher Education. Computers in Human Behavior, 107, 106–274.

Kvedaravičienė, G., & Pukelienė, V. (2021). Technological Innovations in Healthcare as Fostering Factor for Life Expectancy. Taikomoji ekonomika: sisteminiai tyrimai, 15(1), 11–28.

Lagsten, J., & Andersson, A. (2018). Use of information systems in social work–challenges and an agenda for future research. European Journal of Social Work, 21(6), 850–862.

Lupton, D. (2015). Digital Sociology. London and New York: Routledge.

Lyons, P., Doueck, H. J., Koster, A. J., Witzky, M. K., & Kelly, P. L. (1999). The Child Well-Being Scales as a Clinical Tool and a Manageme. Child Welfare, 78(2), 241–258.

Mathiyazhagan, S. (2022). Field Practice, Emerging Technologies, and Human Rights: the Emergence of Tech Social Workers. Journal of Human Rights and Social Work, 7(4), 441–448.

McLuhan, M. (1994). Understanding Media: The extensions of man. London and New York: The MIT Press.

Meuser, M., & Nagel, U. (2009). The Expert Interview and Changes in Knowledge Production. In A. Bogner, B. Littig, & W. Menz (Eds.), Interviewing Experts (pp. 17–42). London: Palgrave Macmillan.

Mishna, F., Sanders, J. E., Sewell, K. M. & Milne, E. (2021). Teaching Note—Preparing Social Workers for the Digital Future of Social Work Practice. Journal of Social Work Education, 57(1), 19–26.

Moor, J. H. (2005). Why We Need Better Ethics for Emerging Technologies. Ethics and Information Technology, 7(3), 111–119.

Munro, E. (2005). What Tools do we Need to Improve Identification of Child Abuse? Child Abuse Review, 14, 374–388.

Oeffelt, T. van, & Ruijters, M. (2017). Professional Identity, a Neglected Core Concept of Professional Development. In K. Black, R. Warhurst, & C. Sandra (Eds.), Identity as a Foundation for Human Resource Development (pp. 262–278). New York: Routledge.

Peckover, S., Hall, C., & White, S. (2009). From policy to practice: The implementation and negotiation of technologies in everyday child welfare. Children and Society, 23(2), 136–148.

Peeters, R., & Schuilenburg, M. (2020). The algorithmic society. An introduction. In The Algorithmic Society Technology, Power, and Knowledge (1 Edition, pp. 1–15). London: Routledge.

Ramanauskaitė, A., & Stankevičienė, N. (2001). Studentų požiūrio į technologijos sampratą analizė. In Lietuvos mokslas ir pramonė. Aukštojo mokslo sistemos ir didaktika : konferencijos pranešimų medžiaga (p. 273–279). Kaunas: Technologija.

Robbins, S. P. (2006). Organizacinės elgsenos pagrindai. Kaunas: Poligrafija ir informatika.

Rollins, W. (2019). Social Worker – Client Relationships: Social Worker Perspectives. Australian Social Wor, 73(4), 395–407.

Savaya, R. (1998). The potential and utilization of an integrated information system at a family and marriage counselling agency in Israel. Evaluation and Program Planning, 21(1), 11–20.

Seniutis, M., Petružytė, D., Baltrūnaitė, M., Vainauskaitė, S., & Petkevičius, L. (2021). The impact of information system on interactions of child welfare professionals with managers and clients. Sustainability, 13(12), 6765.

Sharkey, A., & Sharkey, N. (2010). Granny and the robots: ethical issues in robot care for the elderly. Ethics and Information Technology, 14(1), 27–40.

Šabanović, S. (2014). Inventing Japan’s “robotics culture”: The repeated assembly of science, technology, and culture in social robotics. Social Studies of Science, 44(3), 342–367.

Tatnall, A. (2005). Actor-Network Theory in Information Systems Research. In M. Khosrow-Pour (Ed.), Encyclopedia of Information Science and Technology (1st ed., pp. 42–46). USA: IGI Global.

Techninės pagalbos neįgaliesiems centras. (2021). Veiklos ataskaita. [žiūrėta 2022 12 05] Prieiga per internetą: https://www.tpnc.lt/lt/apie-tpnc/veikla/veiklos-ataskaita

Vaitkevičiene, A., & Širiakoviene, A. (2019). Mokytojų požiūris į elektronikos prietaisų naudojimą technologijų pamokose, ugdant specialiųjų ugdymosi poreikių mokinius. Specialusis ugdymas, 1(1), 133–154.

Žalimienė, L., Charenkova, J., Šumskienė, E., Petružytė, D., Seniutis, M., Gevorgianienė, V., & Yamaguchi, M. (2021). Šiuolaikinės technologijos ir SD profesijos bei studijų transformacija : Lietuvos ir Japonijos aukštųjų mokyklų dėstytojų įžvalgos. STEPP, 23, 84–103.

Žemaitaitytė, I., & Katkonienė, A. (2019). Competences of older people to use smartphones as a factor of wellbeing in contemporary society. In SHS Web of Conferences (pp. 1–9). Published online.

---