Dundagos stačiatikių kongregacija Šiaurės Kuržemėje (1918–1940): trumpa apžvalga

Santrauka

XX a. socialinės, politinės ir ekonominės Latvijos istorijos tyrimuose Dundagos kraštas Šiaurės Kuržemėje (Ziemeļkurzeme) yra sulaukęs mažai dėmesio. Trūksta išsamių archyviniais tyrimais pagrįstų XX a. vietos stačiatikių parapijos veiklos tyrimų. Straipsnis yra bandymas užpildyti šią spragą ir apibūdinti Dundagos Šv. Konstantino ir Elenos stačiatikių parapijos gyvenimą tarpukariu (1918–1940).
Pagrindiniai šios mažos parapijos iššūkiai buvo seniai neišspręsta byla dėl nekilnojamojo turto ir daugybė su ja susijusių bylų, kunigo, kuris nuolatos gyventų Dundagoje, radimo problemos.
Laimingo atsitiktinumo dėka Dundagos stačiatikių parapijai priklausantis nekilnojamasis turtas per Pirmąjį pasaulinį karą nebuvo sunaikintas. Tačiau tai buvo priežastis, kodėl parapija daugiau nei 10 metų buvo įtraukta į daugybę teisminių procesų, kuriuose turėjo ginti savo nuosavybės teises. Nekilnojamojo turto nuosavybės ginčas kilo tarp Dundagos kongregacijos ir turtingo stačiatikių dvasininko Erasto Valterio. Jis pastatė Dundagos parapijos raštinės pastatų kompleksą žemės sklype, kurį nusipirko 1908 m. iš vietinio barono Christiano von der Osten-Sackeno. Kai 1919 m. E. Valteris mirė, jo dukra, žentas ir anūkas bandė pasinaudoti situacija ir gauti nemažai naudos iš pirminio konsistorijos ir jų mirusio giminaičio susitarimo.
Po 1934 m. gegužės 15 d. coup d’état valstybė suaktyvino pastangas įgyti didesnę religinių konfesijų veiklos kontrolę. Dundagos stačiatikių parapija irgi turėjo prisitaikyti prie naujų gyvenimo realijų, tačiau faktinė jų įtaka kongregacijos kasdienei veiklai nebuvo didelė.
Tik 1936 m. Dundagos parapija įveikė visus esminius sunkumus: rado kunigą, išsprendė nekilnojamojo turto nuosavybės klausimą, atliko kapitalinį bažnyčios remontą ir įsigijo naują varpą. Pirmą kartą tarpukariu parapija galėjo pradėti stabilų ir visavertį religinį gyvenimą, kuris, deja, truko tik ketverius metus – iki lemtingų 1940 m. įvykių.