Latvijos ir Lietuvos Rericho draugijų kontaktai ir teosofinio antisovietinio judėjimo veikla 1940-aisiais: remiantis Latvijos TSR MGB bylos medžiag

Santrauka

1949 m. birželio 1 d. Latvijos TSR valstybės saugumo ministerija (LTSR MGB) iškėlė bylą, kuri per penkis mėnesius iki 1949 m. spalio 29 d. išaugo į kaltinimus keturiolikai asmenų priklausymu teosofiniam antisovietiniam judėjimui. Kaltinamieji buvo 1940 m. tarybų valdžios likviduotos Latvijos Rericho draugijos nariai, tęsę savo veiklą nelegaliai nacistų ir antrosios sovietų okupacijos metu. Ypatingas dėmesys MGB bylos tyrime buvo skiriamas teosofinio antisovietinio judėjimo kontaktams už Latvijos ribų, tarp jų ir JAV bei Rusijoje. Tačiau ypač artimi ryšiai nuo 1930-ųjų suvienijo N. Rericho idėjų pasekėjus Latvijoje su bendraminčiais Lietuvoje: pogrindyje tęsė susitikimus ir bendradarbiavo iki 1940-ųjų pabaigos.
Ši MGB baudžiamoji byla buvo nagrinėjama beveik tuo pačiu metu, kai Lietuvoje vyko panašus kaltinamasis procesas, apimantis 18 asmenų bylos tyrimą, – paremtas kaltinimais garsiems Latvijos ir Lietuvos intelektualams dėl teosofinės literatūros platinimo ir pastangų išsaugoti kultūros vertybes. Tai buvo ryškus tarybinio režimo politikos slopinti bet kokias intelektinės laisvės išraiškas pavyzdys. Baudžiamasis procesas ir byla pademonstravo, kad visuomenės pasipriešinimo formos represinei valdžios politikai buvo įvairios, tarp jų ir intelektualios. Pagrindiniai intelektualinio pasipriešinimo tikslai – siekis universalesnių žmogiškųjų vertybių ir apolitizmas, ne pasirenkant „geresnį“ iš dviejų okupacinių režimų, o priešinantis bet kokioms politinės valdžios pastangoms riboti žmogaus laisves ir teises, pirmiausia – minties laisvę. Akivaizdu, kad nacionaliniu lygmeniu šis pasipriešinimas neatliko reikšmingo vaidmens – tai buvo atskirų asmenybių ar nedidelės bendraminčių grupės pasipriešinimas, kurį iš dalies galima suprasti ir kaip bėgimą nuo esamos politinės tikrovės. Tačiau vertinant pagal teismo nuosprendžius ir paskirtas bausmes, šis intelektualinis pasipriešinimas režimo akyse buvo ne mažiau pavojingas nei ginkluota opozicija.