Kalbotyra ISSN 1392-1517 eISSN 2029-8315

2025 (78) 179–200 DOI: https://doi.org/10.15388/Kalbotyra.2025.78.8

Daiktavardžio pyktis valentingumas Dabartinės lietuvių kalbos tekstyne

Veslava Čižik-Prokaševa
Bendrinės kalbos tyrimų centras
Lietuvių kalbos institutas
P. Vileišio g. 5
10308 Vilnius, Lietuva
El. paštas: veslava.prokaseva@lki.lt
ORCID ID: https://orcid.org/0000-0002-3005-0338
https://ror.org/011v22a28

Anotacija. Straipsnyje nagrinėjamas daiktavardžio pyktis valentingumas. Remiantis Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno medžiaga norėta nustatyti šio daiktavardžio junglumą trimis aspektais: sintaksiniu, semantiniu bei leksiniu. Bandyta išsiaiškinti, kas daro įtaką daiktavardžio pyktis valentingumui, kokias veiksmažodžio pykti(s) valentingumo savybes perima šis daiktavardis. Darbe taikyti interpretacijos, aprašomasis analitinis, gramatinės, semantinės, leksinės analizės metodai. Nustatyta, kad daiktavardis pyktis ne tik paveldi veiksmažodžių pykti ir pyktis valentingumą, bet ir įgyja papildomų savybių.
Raktažodžiai: daiktavardis pyktis, valentingumas, leksinis semantinis laukas

Valency of the noun pyktis ʻangerʼ in the Corpus of Contemporary Lithuanian Language

Abstract. By using methods of interpretation, descriptive analysis, grammatical analysis, semantic and lexical analysis, 292 sentences containing different forms of the noun pyktis ʻangerʼ drawn from the Corpus of Contemporary Lithuanian Language were analysed. The research showed that the syntactic valency of the noun pyktis ʻangerʼ partly differs from that of the verb pykti(s) ‘to be angry (with)ʼ. The findings indicate that the syntactic valency of the noun pyktis ʻangerʼ is influenced by the semantics and grammar of the verb pykti(s) ‘to be angryʼ and nouns within its minimal semantic field. Specifically, the nominative case governed by the verb pykti(s) ‘to be angryʼ is replaced by the genitive case governed by the noun pyktis ʻangerʼ. Similar to the verb pykti(s) ‘to be angryʼ, the noun pyktis ʻangerʼ requires constructions such as ant ʻonʼ + genitive, dėl ʻbecause ofʼ + genitive, už ʻforʼ + accusative, su ʻwithʼ + instrumental and a subordinate clause. Furthermore, pyktis ʻangerʼ, like priešiškas ʻhostileʼ, jausmas ʻfeelingʼ, nusistatymas ʻattitudeʼ and piktumas ʻmaliceʼ, requires a dative actant and can take a construction with atžvilgiu ʻin relation toʼ instead of the dative. Similar to nusistatymas ʻattitudeʼ, pyktis ʻangerʼ can take a construction with prieš ʻagainstʼ and tarp ʻamongʼ.
The noun pyktis ʻangerʼ has the same semantic valency as the verb pykti(s) ʻto be angryʼ, just there are more ways to express the contentive and the percipient. When a person, who is experiencing anger, is mentioned or emphasized in a sentence, the noun pyktis ʻangerʼ agrees with the genitive or is used in a construction with tarp ʻamongʼ percipient. When the noun pyktis ʻangerʼ agrees with a dative or is involved in constructions with ant ʻonʼ, prieš ʻagainstʼ or atžvilgiu ʻin relation toʼ contentive, it expresses a content of state. When the cause is actualized in a sentence, pyktis ʻangerʼ agrees with the construction dėl ʻbecause ofʼ + genitive causative, whereas, when the reason is highlighted, it is used with the construction už ʻforʼ + accusative motive. However, it can describe a peripheral person, in this case pyktis ʻangerʼ agrees with the construction su ʻwithʼ + instrumental comitative.
The collected examples show that the semantic valency of pyktis ʻangerʼ is more diverse than that of the verb. A genitive actant can indicate not only humans, but objects or abstract concepts too. An anger can be directed towards anything: humans, animate and inanimate objects, or abstract concepts. Nonetheless, a construction su ʻwithʼ + instrumental is not unique to humans, it can indicate abstract concepts too.
Hence the noun pyktis ʻangerʼ inherits the valency of verbs pykti(s) ʻto be angryʼ, while also acquiring new properties from nouns within its minimal semantic field.
Keywords: noun pyktis ʻangerʼ, valency, lexical semantic field

___________

Submitted: 19/06/2025. Accepted: 05/11/2025
Copyright © 2025 Veslava Čižik-Prokaševa. Published by Vilnius University Press
This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution License, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

1 Įvadas

Valentingumas – „tai žodžio reikšmės lemiama ypatybė atverti tam tikrą skaičių laisvų vietų, kurias sakinyje arba žodžių junginyje užima tam tikros reikšmės žodžiai bei jų formos arba jų atitikmenys“ (Sližienė 1994, 16; Vaičiulytė-Semėnienė 2001, 19)1. Valentingumas paprastai siejamas su trimis lygmenimis: 1) loginės semantikos, kur nustatomas žodžio laisvų vietų skaičius ir jų galimų aktantų semantinės funkcijos; 2) sintaksės, kur nustatoma valentinių aktantų gramatinė forma ir jų būtinumas ar fakultatyvumas; 3) leksinės semantikos, kur nustatoma valentinių aktantų semantika (plačiau Sližienė 1994, 16; Vaičiulytė-Semėnienė 2001, 19–45).

Šiuo metu Lietuvoje valentingumo tyrimai nesulaukia tokio dėmesio kaip antroje pra­ėjusio amžiaus pusėje. Kaip žinia, valentingumo teorijos pradininku laikomas Lucienas Tesniére (1959). Didelis ir Gerhardo Helbigo (1992) indėlis į valentingumo sampratą. Lietuvoje pirmąjį darbą apie veiksmažodžių sintaksines savybes paskelbė Emma Geniušienė (1971): veiksmažodžius ji suskirstė į nulinio valentingumo, monovalentinius, bivalentinius ir trivalentinius. Tačiau veiksmažodžių valentingumo tyrimai dažniausiai siejami su Nijolės Sližienės vardu: ji parašė trijų tomų veiksmažodžių junglumo žodyną (1994, 1998, 2004). Nuo L. Tesniére laikų valentingumo sąvoka buvo taikoma veiksmažodžiams, vėliau ji pritaikyta ir kitoms kalbos dalims. Kaip žinoma, valdyti gali įvairiausių dalių žodžiai: ne tik veiksmažodžiai ir būdvardžiai, bet ir daiktavardžiai2, kai kurie prieveiksmiai, skaitvardžiai bei vienas kitas įvardis (žr. Labutis 1998, 34). Semantinis būdvardžių valentingumas apžvelgiamas Dalijos Tekorienės straipsniuose (1983; 1985). Išsamiai ir sistemingai būdvardžių (vyriškosios, moteriškosios ir bevardės giminės) valentingumą aprašė Loreta Vaičiulytė-Semėnienė (2001).

Nagrinėjant būdvardžių ir daiktavardžių valentingumą, remiamasi tokiais pat kriterijais, kaip ir nagrinėjant veiksmažodžių valentingumą: nustatoma, kiek palydovų gali prijungti žodis, kokios tų palydovų reikšmės, formos ir semantinės funkcijos. Nustatyti palydovų reikšmes svarbu, nes daiktavardžio vartojimas su skirtingos reikšmės žodžiais gali rodyti, kad tas daiktavardis vartojamas skirtingomis reikšmėmis. Jeigu daiktavardis vartojamas tik su tam tikros reikšmės žodžiais, tai rodo to daiktavardžio specifinį junglumą. Skirtingos palydovų formos dažniausiai žymi ir tų žodžių skirtingas atliekamas sakinyje funkcijas, tačiau gali rodyti ir kalbos gebėjimą įvairiomis formomis reikšti tą pačią funkciją. Semantinių funkcijų nustatymas rodo, kaip semantiškai interpretuojama daiktavardžiu ir jo palydovais nusakoma tam tikra situacija. Nors daiktavardžių valentingumo tyrimų esama labai mažai (van Durme, ed. 1997; Rathert, Alexiadou, eds. 2010; Alexiadou, Rathert, eds. 2010; Spevak, ed. 2014), pastebėta, kad daiktavardžių valentingumo tyrimams trūksta sąvokų ir tik jiems skirtos teorijos. Pvz., ką daryti, jei būtinasis papildinys nėra išreikštas? Juk, skirtingai nuo veiksmažodžio, daiktavardis gali būti pavartotas be būtinojo palydovo nepažeidžiant sakinio sintaksinės struktūros (pvz., Namo statyba užtruko / Statyba užtruko). Ar daiktavardžių reikalaujami žodžiai skirstytini į būtinuosius, fakultatyviuosius ir laisvuosius, kaip daroma su veiksmažodžių palydovais, kol kas irgi neaišku, tai parodys išsamūs daiktavardžių tyrimai. Be to, daiktavardžių valentingumas yra „lankstesnis“: dažnai yra galimybė rinktis iš sintaksinių variantų (pvz., pyktis sau / ant savęs). Taigi yra nemažai klausimų, į kuriuos reikėtų atsakyti.

Lietuvių kalboje daiktavardžių valentingumas nėra sistemingai aprašytas. Iki šiol aprašytos tik kelių daiktavardžių valentingumo savybės (Vaičiulytė-Semėnienė 2020 (atitiktis, atitikimas), 2023a (prieraišumas), 2023b (atviravimas); Čižik-Prokaševa 2024 (neapykanta, priešiškumas, nemeilė, netolerancija). Nustatyta, kad tirtų daiktavardžių objektų raiškai įtaką daro predikatai iš jų minimalaus leksinio semantinio lauko; kad daiktavardžių prijungiamų papildymų skaičius didesnis nei atitinkamų veiksmažodžių; kad daiktavardžiai turi sintaksinio valentingumo variantų; kad daiktavardžių dažniausiai prijungiami papildymai gali neatitikti kalbos normų. Šie tyrimai parodė daiktavardžių valentingumo tyrimų svarbą bei reikalingumą.

Žinoma, kad vienų veiksmažodinių daiktavardžių sintaksinis valentingumas sutampa su atitinkamų veiksmažodžių valentingumu (pvz., ieškoti / ieškojimas ko, priešintis / priešinimasis kam, susižavėti / susižavėjimas kuo), o kitų – skiriasi (pvz., gauti ką – gavimas ko, domėtis kuo – dėmesys kam, neapkęsti ko – neapykanta kam). Kodėl veiksmažodžių ir iš jų padarytų daiktavardžių sintaksinis valentingumas kartais skiriasi, nėra ištirta. Taip pat trūksta tyrimų, kurie padėtų nustatyti, kas daro įtaką tokiam skirtingam sintaksiniam valentingumui. Be to, svarbu nustatyti ne tik būtinąjį bei įprastą valentingumą, bet ir sintaksinio valentingumo variantus, parodyti visus įmanomus valentinius palydovus. Tuo pačiu nustatyti, ar leksinis ir semantinis tokių veiksmažodžių ir daiktavardžių valentingumas panašus, ar skiriasi. Sistemingi daiktavardžių valentingumo tyrimai galėtų padėti nustatyti tik daiktavardžių valentingumui būdingas sintaksines, leksines bei semantines ypatybes. Taip pat išaiškinti kitokio vartojimo polinkius bei priežastis. Šie tyrimai praverstų ruošiant praktines lietuvių kalbos gramatikas bei rašant lietuvių kalbos žodynus, nustatant kalbos normas. Jie būtų naudingi lingvistiškai anotuotiems duomenynams kurti, taip pat automatiniam vertimui, papildytų dirbtinio intelekto žinias.

Šio straipsnio tikslas – remiantis valentingumo teorijos principais ir verbocentrinio sakinio modelio samprata, aprašyti daiktavardžio pyktis sintaksinį, semantinį ir leksinį valentingumą. Taip pat siekiama nustatyti, kas daro įtaką daiktavardžio pyktis sintaksiniam valentingumui. Kad gautume visą semantinio ir ypač sintaksinio valentingumo realizavimo vaizdą, turime remtis pakankama medžiaga, iliustruojančia atskirų žodžių vartoseną, kurią galime gauti tekstynų pagalba (plg. Sližienė 1978, 117). Todėl tyrimo pagrindu tapo empirinė medžiaga, surinkta iš Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Kompiuterinės lingvistikos centro sudaryto Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno (DLKT)3. Daiktavardžio pyktis pavyzdžiai buvo peržiūrėti visi. Kitų žodžių – pasirinktinai: po 100 vienetų, jeigu sakiniai informatyvūs, po daugiau vienetų, jeigu tiriamas žodis retai vartojamas su papildymais. Tikslus surinktų pavyzdžių skaičius nurodomas aptariant kiekvieno nagrinėjamo žodžio valentingumą. Kadangi DLKT, anot naujų standartų, nėra labai didelis duomenų rinkinys, negalima atmesti net vienos jame užfiksuotos konstrukcijos, verta jas irgi fiksuoti, ypač siekiant parodyti visus įmanomus daiktavardžio valentinius palydovus.

Keliami tokie uždaviniai: a) apžvelgti daiktavardžio pyktis ir veiksmažodžio pykti(s) reikšmes bei valentingumą lietuvių kalbos žodynuose (žr. 1 dalį); b) aprašyti daiktavardžio pyktis vartoseną DLKT junglumo požiūriu (žr. 2 dalį); c) sintaksiniu aspektu aptarti žodžių, įeinančių į minimalų semantinį daiktavardžio pyktis lauką, valentingumą (žr. 3 dalį). Straipsnio pabaigoje pateikiamas apibendrinimas ir išvados (žr. 4 dalį). Darbe taikyti interpretacijos, aprašomasis analitinis, gramatinės, semantinės, leksinės analizės metodai.

2 Daiktavardžio pyktis ir veiksmažodžio pykti reikšmės ir valentingumo aspektai lietuvių kalbos žodynuose

Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (VLE) pyktis apibūdinamas kaip „impulsyvi emocinė reakcija, kylanti dėl nepasitenkinimo, nesėkmės arba konflikto. [...] Pyktį gali sukelti įvairūs išorės veiksniai: įžeidimas, draudimas, vertimas atlikti tai, kas prieštarauja žmogaus norams, nepritarimas, apgaulė, kritika, išdavystė ir kita. [...] Nelabai smarkus, sąmonės kontroliuojamas pyktis padidina pasitikėjimą savimi, suteikia drąsos ir jėgų ginti teisėtus savo ir kitų žmonių interesus“ (https://www.vle.lt/straipsnis/pyktis/4). Lietuvių kalbos žodyne (LKŽe) leksema pyktis apibūdinama kaip ‘įširdimas, užsirūstinimas’; Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (DLKŽe) pyktis apibrėžiamas kaip ‘priešiškas nusistatymas dėl patirtos skriaudos, piktumas, susierzinimas, rūstis’; Bendrinės lietuvių kalbos žodyne (BLKŽe) žodis pyktis įtrauktas į žodyno antraštyną, tačiau informacija dar renkama. Sinonimų žodyne (SŽe) pyktis apibūdinamas kaip ‘priešiškas jausmas dėl skriaudos, įžeidimo ir pan.’. Teikiami tokie iliustraciniai pavyzdžiai:

(1) Pyktį turėjo J.Jabl. (LKŽe)
(2) Numirė iš pykčio Š. (LKŽe)

(3) Pyktis ima, žiūrint į tokį darbą (SŽe)
(4) Viską nori pykčiu padaryti (DLKŽe)
(5) Visą pyktį ant manęs išliejo (DLKŽe)
(6) Aš tuo pykčiu ir rasiu geltoną grūšnią Ds. (LKŽe)
(7) Jis ant man turi pyktį Vb. (LKŽe)
(8) Sunku dabar ir bepasakyt, nuo kada tarp jų tie pykčiai Sb. (LKŽe)
(9) Mergos pykčio iš dantų nepažinsi rš. (LKŽe)
(10) Giminių pykčiai lig vartų (giminės ilgai nesipyksta) Jnš. (LKŽe)

Kaip rodo žodynų pavyzdžiai, daiktavardis pyktis dažnai vartojamas nevalentiškai. Kartais jis atveria pozicijas kilmininko papildymui (žr. 9‒10), konstrukcijoms ant + kilmininkas (žr. 7) ir tarp + kilmininkas (žr. 8). Nors DLKŽe ir SŽe pykčio apibrėžimai vardina (kaip ir VLE) to jausmo atsiradimo priežastis, tačiau nei viename iš žodynų nepateikta nė vieno pavyzdžio, kuriame būtų nurodyta pykčio priežastis.

Kaip žinoma, daiktavardis pyktis yra veiksmo pavadinimas (veiksmažodžio abstraktas), priesagos -tis vedinys, padarytas iš veiksmažodžio pykti ir reiškiantis būseną (Ambrazas, red. 1996, 94‒95). LKŽe teikiamos trys veiksmažodžio pykti reikšmės: 1. jausti pyktį: Už ką pyksti ant jo? Dkš. 2. būti su kuo piktuoju, vienam ant kito rūstauti: Jei nenori su kaimynu pykt, neskolink pinigų Vdn. 3. refl. bartis: Pykos kunegas, kad neposnykau[ja] Vdn. DLKŽe veiksmažodis pykti apibūdinamas kaip ‘jausti pyktį, susierzinimą, norėti atkeršyti už nuoskaudą’: Ko (už ką) tu pyksti ant manęs? Jau atlyžo, nepyksta. BLKŽe kol kas veiksmažodžio pykti apibrėžimo nerasime, nes informacija dar renkama.

Anot Nijolės Sližienės Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodyno (LKVJŽ), veiksmažodis pykti yra trivalentis: reikalauja vardininku žymimo percipiento5 (Pcp), konstrukcija ant + Gen žymimo kontentyvo6 (Con) ir konstrukcija dėl + Gen arba už + Acc žymimo kauzatyvo7 (Caus) arba motyvo8 (M) (žr. 11‒13), t. y. jo sintaksinis valentingumas yra Nom (antGen) (dėlGen/užAcc), o semantinis – [Pcp Con Caus/M] (Sližienė 1998, 174). Jo leksinis valentingumas yra Nom Hum, antGen +Anim, dėlGen +Anim/-Anim/Abstr, užAcc +Anim/-Anim/Abstr (ten pat). Nors prie reikalaujamų aktantų neminima, kad veiksmažodis pykti gali prisijungti šalutinį sakinį, tačiau pateikiama pora tai iliustruojančių pavyzdžių (žr. 14‒15). Sangrąžinio veiksmažodžio pyktis valentingumas kiek kitoks – jis gali būti vartojamas pagal du modelius: a) kaip trivalentis: reikalauja vardininku žymimo percipiento, konstrukcija su + Instr žymimo komitatyvo9 (M) ir konstrukcija dėl + Gen žymimo kauzatyvo (žr. 16‒17), t. y. jo sintaksinis valentingumas yra Nom suInstr (dėlGen), o semantinis – [Pcp Com Caus]; b) kaip dvivalentis: reikalauja daugiskaitos vardininku žymimo percipiento ir konstrukcija dėl + Gen žymimo kauzatyvo (žr. 18‒19), t. y. jo sintaksinis valentingumas yra NomPlur (dėlGen), o semantinis – [Pcp Caus] (Sližienė 1998, 175). Veiksmažodžio pyktis leksinis valentingumas yra Nom Hum, dėlGen +Anim/-Anim/Abstr, suInstr Hum (ten pat).

(11) Pykstu ant tavęs dėl arklio, už sudaužytą mašiną (LKVJŽ 1998, 174)
(12) Sūnus irgi (už)pyko ant motinos (LKVJŽ 1998, 174)
(13) Bet pykti jis niekuomet nepyko Krv (LKVJŽ 1998, 174)
(14) Supyko, kad neatėjau (LKVJŽ 1998, 174)
(15) Supykau ant katės, kam paliejo pieną (LKVJŽ 1998, 174)
(16) Jis amžinai pykstasi dėl ežių su kaimynais (LKVJŽ 1998, 175)
(17) Su ponu pykstamės, nebeleis į kirtimus Pt (LKVJŽ 1998, 175)
(18) Dažnai jie pykdavosi dėl vaikų, dėl jų auklėjimo, dėl pinigų (LKVJŽ 1998, 175)
(19) Jie ir vėl susipyko (LKVJŽ 1998, 175)

DLKT peržiūra parodė, kad šalutinis sakinys turėtų būti įtrauktas į veiksmažodžio pykti reikalaujamų aktantų sąrašą, nes tokių pavyzdžių gausu (žr. 20–22). Taip pat veiksmažodis pykti atveria poziciją prieveiksmio papildymui, kurio negalima laisvai praleisti, nes pasikeičia sakiniu teikiama informacija (žr. 22–24).

(20) Pykstu, kad jie tokie laimingi.
(21) – Pykstu, nes gaištu savo laiką.
(22) Aš beveik pykstu, kad šitaip elgiesi.
(23) Supykstu labai greitai, pykstu žiauriai, ir ... greitai atlėgstu.
(24) Pavyzdžiui, kai jūs sakote: „Aš taip pykstu, jog galėčiau užsukti tau ausį“, tai dar nereiškia, kad tą ir padarytumėte.

Taip pat DLKT peržiūra parodė, kad veiksmažodis pyktis irgi atveria poziciją prieveiksmio papildymui (žr. 25–26) bei šalutiniam sakiniui (žr. 27–28).

(25) Paaugliai pykdavosi rečiau nei suaugusieji.
(26) Johnny ir Winona’os gyvenimas nebuvo ramus: jie vaidydavosi, pykdavosi, taikydavosi ir vėl pykdavosi...
(27) Su juo dažnai pykstuosi dėl to, kad jis mamai prišneka apie mane visokių nesąmonių [...]
(28) Pykdavosi tik tada, kai E. Ivanauskas prasižengdavo, bet tai buvo gana seniai.

Apibendrinant tai, kas buvo pasakyta, tikėtina, kad daiktavardžio pyktis valentingumo lauke turėtų būti mažiausiai keturi valentiniai aktantai (jausmo patyrėjas, jausmo sukėlėjas, jausmo sukilimo priežastis arba motyvas ir antraeilis jausmo patyrėjas), kuriuos lemtų veiksmažodžių pykti ir pyktis valentingumai. Taip pat daiktavardžio pyktis valentingumą galėtų veikti paties daiktavardžio semantika ir gramatika (priešiškas nusistatymas / jausmas) bei jo sinonimų (įširdimas, užsirūstinimas, piktumas, susierzinimas, rūstis) semantika ir gramatika10.

3 Daiktavardžio pyktis valentingumas

DLKT teikia 6690 daiktavardžio pyktis įvairių formų pavartojimo pavyzdžių. Pavyzdžiai rinkti pateikus sutrumpintas ieškomo žodžio šaknis (pykt ir pykč), kad konkordansas apimtų visas linksnių formas. Peržiūrėti visi sakiniai, ir atrinkti 292, kur pyktis reikalauja papildymo. Palyginus nedidelis atrinktų sakinių skaičius rodo, kad dažniausiai šis daiktavardis vartojamas be valentinių palydovų, pvz.: Pyktis gadina jo kraują; Geriau būtų pyktis, neapykanta, tik ne toks svetimumas; Ji tiesiog pasiuto iš pykčio. Į tyrimą neįtraukti sakiniai, kuriuose pyktis vartojamas su fakultatyviu(iais) pažyminiu(iais), pvz.: Turi Rita ir kitą trūkumą: trūksta jai sveiko pykčio, kuris varytų į priekį; Bet paskui, kai atvėso visas pyktis, Veronika atsiminė batukus, kuriuos jai nupirko Julius; Ramzis sunkiai suvaldė užvirusį pyktį: – Jūs tuo abejojate? Dabar apžvelkime, su kokiais valentiniais aktantais vartojamas žodis pyktis.

3.1 Kilmininko aktantas

Iš pradžių pasakytina, kad daiktavardis pyktis dažnai reikalauja vardažodžio, žymimo kilmininko linksniu ir nurodančio, kas jaučia tą pyktį (105 atvejai). „Subjekto (siauriau – veikėjo) kilmininkas – rodo asmenį, daiktą ar reiškinį, kuris pats daro kam nors kokį poveikį, nukreipia į ką nors veiksmą“ (Šukys 1998, 116). Anot Jono Šukio, „[k]ilmininkai, vartojami su veiksmažodiniais daiktavardžiais, nesiskiria nuo bet kurio kito linksnio pažymimųjų variantų [...], o skiriasi tik didele tokių linksnių gausa ir svarbiausia tuo, kad čia būtinai yra pakitęs linksnis. [...] iš subjekto vardininko gauti kilmininkai paprastai vadinami veikiančiojo dalyko kilmininkas. Čia dar labai ryški ir subjekto reikšmė“ (ten pat, 120). DLKT pavyzdžiai rodo, kad toks vardažodžio kilmininkas gali būti reiškiamas asmeniniu įvardžiu (žr. 29), tikriniu daiktavardžiu (žr. 30), bendriniu daiktavardžiu, reiškiančiu asmenį (žr. 31). Kaip rodo rasti pavyzdžiai, pyktis dažniausiai būdingas žmonėms (žr. 32–37), tačiau gali būti priskirtas ir daiktui (žr. 32) bei dievui (žr. 33–34). Vadinasi, daiktavardis pyktis gali prijungti skirtingos reikšmės žodžius. Jie sakinyje atlieka percipiento funkciją.

(29) Su kiekvienu žodžiu jos pyktis auga.
(30) Nenorėjau, kad Miros pykčiai visa tai sugriautų.
(31) Vaiko pyktį visada reikia priimti.
(32) Spaudžiu pilvo apačią ir dėkoju jam, čiurškiančiam per kateterio angelę: nešk mano kraujo pyktį žemei, nešk.
(33) Perkūno pyktis jau buvo atlėgęs.
(34) Tokiais momentais pasirodo baisus Dievo pyktis, o kartu su juo visa kūrinija.

Tarpusavio santykiai tarp dviejų veikėjų galėtų būti išreikšti ir konstrukcija su prielinksniu tarp: „Prielinksnio tarp konstrukcijos kartais reiškia objektą, tiksliau – objektus, tarp kurių yra koks neatitikimas, vyksta konfliktai ar bendravimai.“ (Šukys1998, 515) Tokiais atvejais tarpusavio situacijos dalyviai reiškiami kaip vienas aktantas, t. y. atskaitos tašku pasirenkami visi situacijoje dalyvaujantys asmenys, o ne kuris vienas iš jų (Haspelmath 2007, 2091)11, ir nurodoma, kad visi situacijos dalyviai yra vienodai svarbūs. DLKT rastas tik vienas toks pavyzdys: [...] ryškėja abiejų partijų trintis dėl kandidatų į ministrus ir kitus postus, vis įsižiebia pykčiai periferijoje tarp liberalų ir socialliberalų. Tokį vartojimą rodo ir LKŽe pavyzdys (žr. 8). Kad toks vartojimas galimas, rodytų ir šis sakinys: Pykčiai tarp sesių ir brolių atrodo neatsiejamas dalykas, tačiau psichologė pataria, kaip galima to išvengti12 .

3.2 Naudininko ir jo variantų aktantai

Taip pat kartu su daiktavardžiu pyktis dažnai nurodomas šios būsenos turinys (86 atvejai). Jis gali būti nurodytas skirtingais būdais: dažniausiai vardažodžio naudininku (50 atvejų) arba konstrukcija su ant (30 atvejų), retai – konstrukcija su prieš (5 atvejai) ir polinksniškojo atžvilgiu konstrukcija (1 atvejis). Primintina, kad veiksmažodžiui pykti iš ką tik pateiktų papildymų būdinga tik konstrukcija su ant. Iš pradžių aptarkime sakinius su vardažodžio naudininku. Kaip žinoma, „[o]bjekto naudininku pasakomas asmuo ar daiktas, kurio interesais – naudai ar nenaudai – atliekamas veiksmas, kuriam kas nors skiriama ar kurio atžvilgiu reiškiasi kokia nors ypatybė“ (Ambrazas, red. 1996, 513). Anot V. Grabausko, nors naudininkas yra netiesioginis objektas, „[t]ačiau jo sintaksinė funkcija yra pagrindinė, svarbiausia. Netiesioginis objektas paprastai rodo tiesioginio objekto gavėją-vartotoją (kai kuriais atvejais nusako, kam adresuotas veiksmas)“ (Grabauskas 1971, 55). DLKT pavyzdžiai rodo, kad daiktavardžio pyktis reikalaujamas vardažodžio naudininkas reiškiamas asmeniniu įvardžiu (žr. 35, 39), tikriniu daiktavardžiu (žr. 36), bendriniu daiktavardžiu, įvardinančiu gyvą asmenį (žr. 37, 39), daiktą (žr. 38) ar abstraktą (žr. 39). Vadinasi, daiktavardis pyktis gali prijungti skirtingos reikšmės žodžius. Kartais pykčio jausmas gali būti abipusis, tokiais atvejais situacija reiškiama reciprokine13 anafora vienas kitam (žr. 40); nurodoma, kad abu situacijos dalyviai yra vienodai svarbūs ir jaučia tą patį. Sakinyje vardažodžio naudininkas atlieka kontentyvo funkciją.

(35) Mano pyktis Jam didėjo, ir aš pasibaisėjau pagalvojęs, kad tuoj tuoj Jis apie tai sužinos ir Pats ant manęs supyks.
(36) Jefreitorius Nesterovas neslepia pykčio Grošiui, bet jis negali jam nieko padaryti, nes krisdamas išsinarino petį [...]
(37) Kartu nešėsi širdyje kerštą ir pyktį lietuviams.
(38) – Iškart skambink, kai tik jis atvažiuos, – neslepia pykčio visam pasauliui Olga ir išjungia telefoną.
(39) Daugiau nei trečdalis tėvų (38 proc.) jautė didelį pyktį sau, Dievui / likimui arba sutuoktiniui [...]
(40) Nesuvokiamas „išrinktųjų“ pyktis vienų kitiems.

Kontentyvo funkciją sakinyje atlieka ir prielinksnio ant konstrukcijos. Kaip rašo J. Šukys, šios „konstrukcijos gali reikšti objektą, į kurį nukreiptas veiksmas“ (Šukys 1998, 360). DLKT pavyzdžiai rodo, kad tokiose konstrukcijose vartojami asmeniniai įvardžiai (žr. 41), tikriniai daiktavardžiai (žr. 41), bendriniai daiktavardžiai, įvardinantys gyvą asmenį (žr. 41–42), daiktą (žr. 43) ar abstraktą (žr. 44). Vadinasi, prielinksnio ant konstrukcijose irgi vartojami skirtingos reikšmės žodžiai.

(41) Rytų vėjas kaskart įpūsdavo jį, pyktį ant amtmono, kiekviena proga prie jo kimbančio, pyktį ant savęs, įsileidusio į beprasmį ginčą, pyktį ant Reginos, nutylėjusios jam tą atsitikimą.
(42) Kartais dėl sovietų vadovų pykčio ant nepaklusniųjų baltijiečių pasitaikydavo net komiškų epizodų.
(43) Dilgius brido vis daugiau iš vandens, jį ginė pyktis ant to mažo šmėžuojančio daikto.
(44) Anas jau, regis, nebe kad loska, o su pykčiu ant Dievo: ištrauk dūšią, ir gana.

Kodėl vienais atvejais pasirenkamas naudininkas, o kitais – konstrukcija su ant, nėra aišku. Ir vienu, ir kitu atveju vartojami skirtingos reikšmės žodžiai. Kilo prielaida, kad naudininko pasirinkimą galėtų įtakoti sakinio veiksmažodis: jei veiksmažodžio valentiniu palydovu gali būti naudininkas, tikėtina, kad su daiktavardžiu pyktis irgi bus vartojamas naudininkas (pvz., su veiksmažodžiais (ne)jausti, nešti, reikšti; žr. 37, 39). Dar pastebėta tai, kad, jei sakinyje daiktavardis pyktis vartojamas kilmininko linksniu, tuomet jo papildymas paprastai nurodomas naudininko linksniu (21 atvejis, beveik pusė visų rastų pavyzdžių su naudininku; žr. 36, 38). Daiktavardžio pyktis kilmininkas ir konstrukcija su ant buvo pavartoti tik 2 kartus, abiem atvejais daiktavardžio pyktis kilmininkas buvo reikalaujamas prielinksnio dėl (žr. 42). Matyt, tokiais atvejais naudininkas pasirenkamas vengiant dviejų kilmininkų. Taip pat naudininkas gali būti pasirenkamas pagal analogiją su kitais daiktavardžiais (apie tai plačiau 3 skyriuje).

Kaip minėta, buvo rasti tik 5 pavyzdžiai, kuriuose daiktavardis pyktis reikalauja papildymo, reiškiamo prielinksnio prieš konstrukcija. Kaip nurodo, J. Šukys, šios „konstrukcijos gali reikšti objektą. Jomis pasakoma, į ką nukreiptas priešiškas veiksmas, kam rodomas palankumas, nusižeminimas arba kieno atžvilgiu reiškiasi kieno būsena“ (Šukys 1998, 482). DLKT pavyzdžiai rodo, kad tokiose konstrukcijose vartojami asmeniniai įvardžiai (žr. 45), tikriniai daiktavardžiai (žr. 46), bendriniai daiktavardžiai, įvardinantys gyvą asmenį (žr. 47) ar abstraktą (žr. 48). Vadinasi, prielinksnio prieš konstrukcijose vartojami skirtingos reikšmės žodžiai, tačiau tekstyne nerasta pavyzdžių, rodančių, kad šiose konstrukcijose būtų vartojami daiktą reiškiantys daiktavardžiai. Prielinksnio prieš konstrukcija sakinyje irgi atlieka kontentyvo funkciją.

(45) Kai draugo akys nebedvelks šalčiu ir pykčiu prieš jus, tačiau įniršis vis dar valdys jo veiksmus, suprasite [...].
(46) [...] jis įsitikinęs, jog Ašlis neturėjo jokio pykčio prieš velionį poną Lansingą.
(47) [...] nebūna nė vienos dienos, kad galėtum taip sau pagulėti lovoje, kaupdamas dyką jėgą ir pyktį prieš kitus žmones.
(48) Bejėgiškas pyktis prieš Lietuvos nepriklausomybę kalba jo lūpomis.

Kaip rodo DLKT, pykčio objektą įmanoma išreikšti ir polinksniškojo atžvilgiu konstrukcija14. Nors rastas tik vienas pavyzdys, jo negalima atmesti, apie jį verta užsiminti šiame straipsnyje. Ši konstrukcija sakinyje irgi atlieka kontentyvo funkciją: Tokie išgyvenimai sukelia stiprius savęs niekinimo, kitų vyrų įtarinėjimo, pykčio moterų atžvilgiu ir savigarbos praradimo jausmus.

3.3 Konstrukcijų dėl ir už aktantai

Taip pat kartu su daiktavardžiu pyktis dažnai nurodoma šios būsenos priežastis arba motyvas (69 atvejai). Ji gali būti nurodyta dviem būdais: dažnesnės konstrukcijos su dėl (57 atvejai), retesnės – konstrukcijos su už (12 atvejų). Primintina, kad tokios konstrukcijos būdingos ir veiksmažodžiui pykti. Anot J. Šukio, „[už] su galininku dažniausiai nusako įvairius atpildo, atsilyginimo objektus, taigi čia būdinga objekto reikšmė. [...] Kai objektas, už kurį atsilyginama, sukelia neigiamas atlyginimo (paprastai – bausmės) pasekmes, jis įgauna ir šias pasekmes sukeliančios priežasties atspalvį. [...] Retkarčiais priežasties atspalvis atsiranda ir nesant neigiamų pasekmių“ (Šukys 1998, 524–525). Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje nurodoma, kad viena iš konstrukcijų už su galininku reikšmių – jausmo, vertinimo pagrindas, motyvas (Ambrazas, red. 1996, 454). DLKT pavyzdžiai rodo, kad tokiose konstrukcijose vartojami parodomieji įvardžiai (žr. 49), bendriniai daiktavardžiai, įvardinantys gyvą asmenį (žr. 50), daiktą (žr. 51) ar abstraktą (žr. 52). Vadinasi, prielinksnio už konstrukcijose vartojami skirtingos reikšmės žodžiai. Sakinyje šios konstrukcijos atlieka motyvo funkciją.

(49) Sūnus, neakivaizdžiai jaučiantis tėvų kontrolę ir su ja visokeriopai kovojantis, duktė, nešiojanti savyje pyktį už tai, kad vaikystėje nebuvo suprasta, nesugeba tėvams prisipažinti esą mylinti ar mylintis.
(50) [...] aš iššoviau ir, matyt, pataikiau banditui į pilvą, nes jis susilenkė, bet vis dėlto suspėjo iššauti ir susvyravęs kareivis nugriuvo (...) Pyktis už kareivį dusino mane.
(51) Esmę mėginome išsaugoti – šventas pyktis „už reikalą“, noras „patvarkyti“.
(52) [...] yra varžovas, ant kurio aikštės šeimininkai galės išlieti susikaupusį pyktį už apmaudžias nesėkmes Eurolygoje.

Kaip minėta, būsenos priežastis gali būti išreikšta konstrukcija su dėl (Ambrazas, red. 1996, 441; Šukys 1998, 380). Elena Valiulytė manė, kad prielinksnių dėl ir už pasirinkimą su veiksmažodžiu pykti „gali lemti reiškiamos situacijos skirtumai. Jei reiškiamų emocijų priežastis yra subjekto siekiamas dalykas, vartojamas prielinksnis dėl, jei turimas – prielinksnis už“ (Valiulytė 1978, 29). Plg. su Šukio nuomone dėl daiktavardžių junginių su prielinksniais už ir dėl: „[k]ai pasakomas ne tiek objektas ar priežastis, kiek aktualus kalbamuoju momentu veiksmo tikslas, siekiamas dalykas, kurio dar neturima, dažniau vartojamos ne prielinksnio už, bet prielinksnio dėl konstrukcijos“ (Šukys 1998, 525). Tačiau N. Sližienė manė, kad šios konstrukcijos su veiksmažodžiu pykti vartojamos sinonimiškai (Sližienė 1998, 175). DLKT rasti sakiniai rodo, kad konstrukcijos su dėl nurodo jau turimą priežastį. DLKT pavyzdžiai rodo, kad tokiose konstrukcijose vartojami parodomieji įvardžiai (žr. 53), bendriniai daiktavardžiai, įvardinantys gyvą asmenį (žr. 54), daiktą (žr. 55) ar abstraktą (žr. 56). Vadinasi, prielinksnio dėl konstrukcijose irgi vartojami skirtingos reikšmės žodžiai.

(53) Gal pagaliau normaliems žmonėms užeis pyktis dėl to, kas vyksta Lietuvoj.
(54) Pyktis dėl saviškių yra ne mylinčios, bet silpnos sielos požymis.
(55) Demokratų partija yra pagrindinis protestuotojų pykčio dėl prarastų santaupų objektas.
(56) Šeimos nariai išlieja ant jo susikaupusį pyktį dėl visų savo ir šeimos bėdų, negandų.

Sakinyje šios konstrukcijos atlieka kauzatyvo funkciją.

3.4 Konstrukcijos su aktantas

Kartu su daiktavardžiu pyktis gali būti pavartota ir konstrukcija su prielinksniu su (6 atvejai; tokia konstrukcija būdinga tik sangrąžiniam veiksmažodžiui pyktis). Pagrindinė tokių konstrukcijų reikšmė – draugės, buvimo kartu, turėjimo (Ambrazas, red. 1996, 452; Šukys 1998, 493). Jomis žymimas tarpusavio būsenos antraeilis veikėjas, t. y. nurodomas mažesnio svarbumo veikėjas. DLKT pavyzdžiai rodo, kad tokiose konstrukcijose vartojami tik bendriniai daiktavardžiai, įvardinantys gyvą asmenį (vartojama daiktavardžio pyktis daugiskaita, rodomi tarpusavio santykiai, žr. 57–58) arba abstraktą (vartojama daiktavardžio pyktis vienaskaita, rodomas draugės santykis, žr. 59–60). Tai rodo, kad konstrukcijose su prielinksniu su vartojami tik dviejų reikšmių žodžiai, ir tie žodžiai žymi skirtingus šios konstrukcijos santykius su daiktavardžiu pyktis. Sakinyje konstrukcijos su prielinksniu su atlieka komitatyvo funkciją.

(57) Dėl mąstymo, kad aš geresnis nei kiti, galimi pykčiai netgi su kaimynais.
(58) Kai jam atsibodo amžini pykčiai su seseria Hetavei ir nesibaigiantys amerikiečių apendicitai, metė darbą [...].
(59) Pyktis su gailesčiu sumišo manyje.
(60) Elizabet Kuber-Ross savo knygoje „Apie mirtį ir mirimą“ aprašo penkias stadijas, kurias žmogus pergyvena tapęs invalidu, sužinojęs, koks žiaurus likimas jo laukia: po žinios ištinka šokas ir „žado netekimas“, jį pakeičia pyktis su neapykanta ir kančia, po to apima depresija [...].

3.5 Šalutinis sakinys

Daiktavardis pyktis, kaip ir veiksmažodžiai pykti ir pyktis, gali reikalauti ir šalutinio pažymimojo (žr. 61), aiškinamojo (žr. 62) arba nusakomojo (žr. 63–64) sakinio.

(61) Tavoji gentis sumažina pyktį, kurį jie nuolat nešiojasi su savimi.
(62) Tačiau suėmė pyktis, nes dabar nebegalėjo šio judesio sulaikyti neapsijuokęs.
(63) Jo akyse žaižaravo tokia neapykanta ir pyktis, kaip ir mano.
(64) Likusių žemės ūkio bendrovėje kaimynų pavydas, pyktis, kam ūkininkai „atima“ (iš tikrųjų atsiima) atidalintą turtą, buvo fonas.

Apibendrinant galima sakyti, kad daiktavardis pyktis atveria penkias priklausomųjų dėmenų pozicijas, nors gali būti pavartotas pats vienas. Tai, kad daiktavardžio papildymai sakinyje praleidžiami daug dažniau nei veiksmažodžių, pastebėta nė vieno kalbininko (pvz., Panevová 2014, 6–7; Kolářová 2014, 27; Holvoet, Judžentis 2003a, 34; Pakerys 2006, 134, 146; Vaičiulytė-Semėnienė 2016, 23; Sližienė 1978, 111; Laužikas 1986, 72; Vaskelaitė 2003, 153). To priežastys gali būti apibendrinta arba anaforinė (numanomoji) vartosena, noras išvengti komunikacinio pertekliaus, konteksto ekonomija. Taigi daiktavardžio pyktis sintaksinio valentingumo struktūra yra Gen(tarp + Gen/Gen ir Gen)-N-Dat(ant + Gen/prieš + Acc/Gen + atžvilgiu)/dėl + Gen(už + Acc)/su + Instr/S, semantinio valentingumo struktūra – [Pcp Con Caus Com/M], o leksinio – Gen Hum/+Anim/-Anim/Abstr, Dat ir ant + Gen Hum/+Anim/-Anim/Abstr, prieš + Acc Hum/+Anim/-Anim, dėl + Gen ir už + Acc Hum/+Anim/-Anim/Abstr, su + Instr Hum /Abstr. Vadinasi, daiktavardžio pyktis sintaksinio valentingumo struktūra kiek skiriasi nuo veiksmažodžio pykti(s) sintaksinės struktūros: veiksmažodžio reikalaujamas vardininkas nominalizacijos atveju virsta kilmininku (pirmoji transformacijos taisyklė, žr. Karlík, Nübler 1998, 3; Kolářová 2014, 25); prielinksninės konstrukcijos ant + Gen, dėl + Gen, už + Acc, su + Instr ir šalutinis sakinys išlieka nepakitę (antroji transformacijos taisyklė, žr. Karlík, Nübler 1998, 4; Kolářová 2014, 26); daiktavardžio pyktis sintaksinio valentingumo struktūra dar atveria pozicijas naudininko papildymui ir konstrukcijoms prieš + Acc, Gen + atžvilgiu ir tarp + Gen/Gen ir Gen, kas patvirtina teiginį, kad galimų nominalizacijos papildymų skaičius gali būti didesnis už atitinkamo veiksmažodžio papildymų skaičių (plg. Kolářová 2014, 25). Semantinio daiktavardžio pyktis valentingumo struktūra lieka tokia pat, kaip ir veiksmažodžio pykti(s) struktūra. Leksinio daiktavardžio pyktis valentingumo struktūra pakitusi visai nežymiai.

4 Žodžių, įeinančių į daiktavardžio pyktis semantinį lauką, sintaksinis valentingumas

Kaip buvo minėta, tam tikro žodžio valentingumui gali turėti įtakos paties daiktavardžio semantika ir gramatika bei kitų į jo minimalų leksinį semantinį lauką įeinančių žodžių valentingumai. Primintina, kad daiktavardžio pyktis atveju tokie žodžiai yra priešiškas nusistatymas / jausmas, įširdimas, užsirūstinimas, piktumas, susierzinimas, rūstis. Kadangi daiktavardis pyktis akivaizdžiai skiriasi nuo veiksmažodžio pykti(s) sintaksiniu valentingumu, toliau bus kalbama tik apie kitų žodžių sintaksinį valentingumą.

4.1 Būdvardžio priešiškas ir daiktavardžio nusistatymas sintaksinis junglumas

Remiantis L. Vaičiulytės-Semėnienės (2001) būdvardžių valentingumo aprašu, būdvardis priešiškas priklausytų būdvardžių grupei, kurių sintaksinio valentingumo struktūra yra N-Adj-Dat. Peržiūrėjus 100 DLKT sakinių, nustatyta, kad būdvardis priešiškas gali būti vartojamas su vardininko ir naudininko valentiniais palydovais (29 sakiniuose, žr. 65–66). Taip pat pastebėta, kad vietoj naudininko gali būti pavartota polinksniškojo atžvilgiu konstrukcija (žr. 67–68). Peržiūrėjus visus 2247 DLKT sakinių su būdvardžiu priešiškas, nustatyta, kad ši konstrukcija pavartota 21 kartą. Todėl galima teigti, kad būdvardžio priešiškas sintaksinis valentingumas yra N-Adj-Dat/Gen + atžvilgiu15.

(65) Per visą antikinės Graikijos istoriją Mesenijos gyventojai buvo priešiški Spartai.
(66) Ar vokiečiai nori, kad lietuvių tauta taptų jiems priešiška, kaip belgai ir olandai?
(67) Visata gyvybės atžvilgiu yra priešiška.
(68) Todėl ir šiandien moteris nedrįsta konkuruoti su priešišku jos atžvilgiu vyrų pasauliu, negalėdama įveikti jai įskiepytų „bejėgiškumo ir pasyvumo“ savybių.

Peržiūrėjus 100 DLKT sakinių su daiktavardžiu nusistatymas, nustatyta, kad jis gali reikalauti papildymų, išreikštų konstrukcija su prielinksniu prieš (žr. 69), konstrukcija su dėl (žr. 70), bendratimi (žr. 71), polinksniškojo atžvilgiu konstrukcija (žr. 72) ir kilmininku (žr. 71–72). Vadinasi, daiktavardžio nusistatymas sintaksinis valentingumas yra Gen-N-prieš + Acc/dėl + Gen/Inf/Gen + atžvilgiu.

(69) Vienpusiškas nusistatymas prieš svetimybes.
(70) Visi jam buvo pareiškę neigiamą nusistatymą dėl pasilikimo buvusiuose postuose.
(71) Ji nepritarė ponios Ašli nusistatymui nesirodyti miesto gatvėse.
(72) Taip mes išreikšim savo nusistatymą tikrovės atžvilgiu.

Buvo bandyta nustatyti ir žodžių junginio priešiškas nusistatymas valentingumą. Rasti 27 sakiniai: 7 buvo reikalaujama kilmininko (žr. 73, 76), 9 – polinksniškojo atžvilgiu konstrukcijos (žr. 74), 4 – konstrukcijos su prieš (žr. 75) ir 2 – naudininko (žr. 76).

(73) Bet šis dėl kai kurių karininkų priešiško nusistatymo tų pareigų atsisakė.
(74) – Tas priešiškas nusistatymas jūsų atžvilgiu, atrodo, nesibaigė vien šiuo atveju.
(75) Kaip matome, tam tikri apribojimai, numatyti mūsų Konstitucijoje, nėra priešiško nusistatymo prieš demokratiją pasekmė.
(76) Henriko Plaueno užtikrinimas, kad jis norįs vėl išpirkti visas užstatytas gėrybes, buvo skeptiškai įvertintas ir nesušvelnino balijų valdovų priešiško nusistatymo didžiojo magistro planui.

Tai rodo, kad būdvardžio priešiškas ir daiktavardžio nusistatymas sintaksinis valentingumas gali turėti įtakos naudininko ir konstrukcijų su prieš ir polinksniškuoju atžvilgiu vartojimui su daiktavardžiu pyktis.

4.2 Daiktavardžio jausmas sintaksinis junglumas

DLKT buvo tikrintas ir daiktavardžio jausmas junglumas. Paaiškėjo, kad šis daiktavardis irgi gali reikalauti kilmininko (žr. 77), naudininko (žr. 78), polinksniškojo atžvilgiu konstrukcijos (žr. 79) ir šalutinio sakinio (žr. 80). Vadinasi jo sintaksinis valentingumas yra Gen-N-Dat/Gen + atžvilgiu/S.

(77) Gal mano jausmai nenormalūs?
(78) Viską jai papasakos. Nors pavėluota nuo pat vestuvių, gal jos širdyje jausmai jam dar rusena.
(79) Tad mano jausmai jų atžvilgiu buvo gana prieštaringi.
(80) Vykite šalin mintis ir jausmus, kurie gali pakenkti kitiems.

Buvo bandyta nustatyti ir žodžių junginio priešiškas jausmas valentingumą. DLKT rasta tik 11 sakinių ir tik 3 iš jų turėjo papildymą: du – naudininką (žr. 81), ir vienas – šalutinį sakinį (žr. 82).

(81) O aš nejaučiu tokios psichologinės būtinybės ir tokios moralinės pareigos, nors jokių priešiškų jausmų tiems mano buvusiems draugams ir pažįstamiems nejaučiu.
(82) Pakartotinos tėvo vedybos sukelia dukrai neigiamų ir priešiškų jausmų, kurie puikiai aprašyti pasakose apie Sigutę, Pelenę ir kt.

Visa tai irgi rodo, kad daiktavardžio jausmas sintaksinis valentingumas gali turėti įtakos naudininko ir konstrukcijos su polinksniškuoju atžvilgiu vartojimui su daiktavardžiu pyktis.

4.3 Daiktavardžių susierzinimas ir rūstis sintaksinis junglumas

Dabar aptarkime daiktavardžių susierzinimas ir rūstis sintaksinį valentingumą. DLKT pateikia tik 210 sakinių su daiktavardžiu rūstis. Paaiškėjo, kad šis daiktavardis retai reikalauja papildymų (10 atvejų). Jis gali reikalauti kilmininko (žr. 83), konstrukcijos su už (žr. 84) ir šalutinio sakinio16 (žr. 85), t. y. jo sintaksinis valentingumas yra Gen-N-už + Acc/S.

(83) O dar tėvų, o dar auklėtojų rūstis...
(84) [...] jie ims jos nekęsti už tai, kad primetė jų valdovui išdaviko likimą, – galiausiai baimintis dievų rūsties už tai, kad pakluso savo vyrui ir nepaisė švento įstatymo.
(85) Šitas rūstis, gimęs iš tiek daugelio blogybių, yra didelė ir nepagydoma nuodėmė.

Daiktavardžio susierzinimas pavartojimo atvejų DLKT yra 472, visi jie buvo peržiūrėti. Nustatyta, kad jis gali reikalauti kilmininko papildymo (žr. 86), konstrukcijos su dėl (žr. 87) ir šalutinio sakinio (žr. 88).

(86) Džandaro susierzinimas kaipmat praėjo.
(87) Pasimatymų metu visiškai galimas dalykas, jog ji slėps savo nuomonę, kad jis neskoningai rengiasi, o jis slėps savo susierzinimą dėl jos nuolatinio vėlavimo.
(88) Jos šypsena profesionaliai slėpė susierzinimą, nes jau antras keleivis tiek užsisvajojo, kad pamiršo užgesinti cigaretę.

Taigi daiktavardžių susierzinimas ir rūstis sintaksinis valentingumas negali veikti daiktavardžio pyktis polinkio reikalauti naudininko papildymo, taip pat konstrukcijų su atžvilgiu ir su prieš.

4.4 Daiktavardžio piktumas sintaksinis junglumas

Dar reikėtų aptarti daiktavardžio piktumas sintaksinį valentingumą. Kadangi šio daiktavardžio pavyzdžių DLKT nedaug (451) ir jis gan retai vartojamas su papildymu, buvo peržiūrėti visi sakiniai. Nustatyta, kad piktumas gali reikalauti papildymų, išreikštų kilmininku (žr. 89–90), naudininku (žr. 89–90), konstrukcija su ant (žr. 91), konstrukcija su dėl (žr. 92), konstrukcija su prieš (žr. 93), konstrukcija su tarp (žr. 94) ir šalutiniu sakiniu (žr. 95). Vadinasi daiktavardžio piktumas sintaksinis valentingumas yra Gen-N-Dat/ant + Gen/dėl + Gen/prieš + Acc/tarp + Gen/S. Tai rodo, kad daiktavardžio piktumas sintaksinis valentingumas gali turėti įtakos naudininko ir prielinksnio tarp konstrukcijos vartojimui su daiktavardžiu pyktis.

(89) Ir dar žinok: piktumas mano tau seniai praėjo.
(90) Tai ugdo šuns piktumą žvėriui.
(91) Bet kartu ir toks piktumas ant mamos, kad sergėk, Dieve!
(92) Iš pradžių buvęs piktumas dėl klaikaus savaitgalio praėjo.
(93) Viešpatie Okkupirmai, kartočiau: kodėl pasipylė toks piktumas prieš lietuvišką stabmeldybę, kai iš esmės tas pačias problemas savo romane iškėlė ir „stabmeldys“ Alantas?
(94) Tėtė atsikėlė, išėjo į kiemą ir iš karto suprato, kad jokio tikro piktumo tarp abiejų „stovyklų“ nėra.
(95) O kai atsibudau, ėmė piktumas, kad mane visaip tąso ir bado švirkštais.

Daiktavardis užsirūstinimas DLKT pavartotas vieną kartą ir be valentinių palydovų; daiktavardis įširdimas – tris kartus ir irgi be valentinių palydovų. Todėl, remiantis DLKT, neįmanoma nustatyti, ar jie turi įtakos daiktavardžio pyktis valentingumui.

5 Apibendrinimas ir išvados

Straipsnyje išnagrinėti 292 DLKT sakiniai su skirtingomis daiktavardžio pyktis formomis. Kaip rodo LKŽe ir DLKŽe pavyzdžiai, daiktavardis pyktis kartais atveria pozicijas kilmininko papildymui ir konstrukcijoms su ant + Gen bei tarp + Gen. Tačiau tyrimo metu nustatyta, kad daiktavardžio pyktis sintaksinis valentingumas įvairesnis, jis iš dalies sutampa su veiksmažodžio pykti(s) sintaksiniu valentingumu. Sutampa, nes, kaip ir veiksmažodis, gali prisijungti konstrukcijas ant + Gen, dėl + Gen, už + Acc, su + Instr ir šalutinį sakinį. Skiriasi, nes vyksta vardininko linksnio perkodavimas: veiksmažodžiu pykti(s) valdomas vardininkas virsta daiktavardžiu pyktis valdomu kilmininku. Taip pat daiktavardis pyktis, skirtingai nuo veiksmažodžio, gali prisijungti naudininką ir konstrukcijas prieš + Acc, Gen + atžvilgiu bei tarp + Gen/Gen ir Gen. Nustatyta, kad šios daiktavardžio pyktis savybės susijusios su jo reikšmėje minimų raktinių žodžių (būdvardžio priešiškas, daiktavardžių nusistatymas ir jausmas) ir jo sinonimo (daiktavardžio piktumas) valentingumu. Pyktis, kaip ir priešiškas, jausmas, nusistatymas ir piktumas, reikalauja naudininko, gali reikalauti ir polinksniškojo atžvilgiu konstrukcijos. Pyktis, kaip ir nusistatymas, gali prisijungti konstrukcijas su prielinksniais prieš ir tarp. Todėl naudininkas, konstrukcijos prieš + Acc, Gen + atžvilgiu ir tarp + Gen/Gen ir Gen traktuotini kaip daiktavardžio pyktis sintaksinio valentingumo variantai.

Kai sakinyje minimas / akcentuojamas pyktį jaučiantis asmuo, daiktavardis pyktis dera su kilmininko ar prielinksnio tarp konstrukcijos percipientu. Kai kartu su daiktavardžiu pyktis nurodomas šios būsenos turinys, jis dera su kontentyvu (reiškiama naudininku, konstrukcija su ant, su prieš, kartais su atžvilgiu). Kai aktualizuojama emocinės būsenos priežastis, pyktis dera su kauzatyvu (prielinksnio dėl konstrukcija), kai aktualizuojama būsenos skatinamoji priežastis, pagrindas – su motyvu (prielinksnio už konstrukcija). Kai aktualizuojamas ir tarpusavio pykčio antraeilis veikėjas, daiktavardis pyktis dera su komitatyvu (prielinksnio su konstrukcija). Vadinasi, daiktavardžio pyktis semantinio valentingumo struktūra išlieka tokia pat, kaip ir veiksmažodžio pykti(s) struktūra, tik atsiranda daugiau būdų išreikšti kontentyvą ir percipientą.

Daiktavardžio pyktis leksinio valentingumo struktūra kiek pakitusi: kilmininko vardažodis gali žymėti ne tik žmogų, bet ir daiktą bei abstraktą; prielinksninė konstrukcija ant + Gen gali žymėti ne tik žmogų, bet ir negyvą daiktą bei abstraktą; prielinksninė konstrukcija su + Instr gali žymėti ne tik žmogų, bet ir abstraktą. Naudininko vardažodis gali žymėti žmogų, daiktą ar abstraktą, prielinksnio prieš konstrukcija – žmogų ar abstraktą. Vadinasi, leksinis daiktavardžio pyktis valentingumas yra įvairesnis nei leksinis veiksmažodžio pykti(s) valentingumas.

Kaip rodo tyrimas, daiktavardis pyktis ne tik paveldėjo veiksmažodžių pykti ir pyktis valentingumo savybes, bet ir įgijo naujų, nebūdingų šiems veiksmažodžiams.

Santrumpų sąrašas

Abstr – abstraktas, Acc – galininkas, Adj – būdvardis, Adv – prieveiksmis, +Anim – gyvas daiktas, -Anim – negyvas daiktas, Caus – kauzatyvas, Com – komitatyvas, Con – kontentyvas, Dat – naudininkas, Gen – genitive, Hum – žmogus, Inf – bendratis, Instr – įnagininkas, M – motyvas, N – daiktavardis, Nom – nominative, Pcp – percipientas, Plur – daugiskaita, S – sakinys.

Šaltiniai

BLKŽe Bendrinės lietuvių kalbos žodynas. 2013–2023. Danutė Liutkevičienė, vyr. red., e. variantas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, https://ekalba.lt/bendrines-lietuviu-kalbos-zodynas/.

DLKT Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. http://tekstynas.vdu.lt/tekstynas/.

DLKŽe Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. 2021. 8-as patais. ir papild. leidimas. Stasys Keinys, vyr. red., e. variantas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. https://ekalba.lt/dabartines-lietuviu-kalbos-zodynas/.

LKŽe Lietuvių kalbos žodynas 1–20 (1941–2002). 2005 (atnaujinta versija 2017). Gertrūda Naktinienė, vyr. red., e. variantas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. https://ekalba.lt/lietuviu-kalbos-zodynas/.

LKVJŽ Sližienė, Nijolė. 1998. Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas 2 (1). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

SŽ Lyberis, Antanas. 2002. Sinonimų žodynas2-asis patais. leidimas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Elektroninis variantas 2015. https://ekalba.lt/sinonimu-zodynas/.

VLE Visuotinė lietuvių enciklopedija. https://www.vle.lt/.

Literatūra

Akelaitis, Gintautas. 2005. Konstrukcijos su atžvilgiu, požiūriu administracinėje kalboje. Kalbos kultūra 78, 67–78.

Alexiadou, Artemis, Monika Rathert, eds. 2010. The Syntax of Nominalizations Across Languages and Frameworks. Berlin: De Gruyter Mouton. (Interface Explorations 23)

Ambrazas, Vytautas, red. 1996. Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

Balkevičius, Jonas. 1963. Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.

Čižik-Prokaševa, Veslava. 2024. Daiktavardžio neapykanta ir su juo semantiškai susijusių žodžių valentingumas dabartinėje lietuvių (rašto) kalboje. Taikomoji kalbotyra 21, 158–177.

Durme, Karen van, ed. 1997. The Valency of Nouns. Odense: Odense University Press. (Odense Working Papers in language and communication 15)

Geniušienė, Emma. 1971. Lietuvių kalbos veiksmažodžių sintaksinė klasifikacija. Kalbotyra 23 (1), 7–16.

Grabauskas, V. 1971. Dabartinės lietuvių kalbos naudininko reikšmės ir funkcijos. Kalbotyra 22 (1), 49–59.

Grimshaw, Jane. 1990. Argument Structure. Cambridge MA: The MIT Press.

Haspelmath, Martin. 2007. Further remarks on reciprocal constructions. Reciprocal Construction 4. Vladimir P. Nedjalkov, ed. Amsterdam & Philadelphia: John Benjamins Publishing Company. 2087–2116.

Helbig, Gerhard. 1992. Probleme der Valenz- und Kasustheorie. Tübingen: M. Niemeyer.

Holvoet, Axel, Artūras Judžentis. 2003a. Sintaksinių ryšių tipai. Sintaksinių ryšių tyrimai. Axel Holvoet, Artūras Judžentis, red. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. 11–35. (Lietuvių kalbos gramatikos darbai 1)

Holvoet, Axel, Artūras Judžentis. 2003b. Sudėtinio prijungiamojo sakinio aprašymo pagrindai. Sintaksinių ryšių tyrimai. Axel Holvoet, Artūras Judžentis, red. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. 115–172. (Lietuvių kalbos gramatikos darbai 1)

Karlík, Petr, Norbert Nübler. 1998. Poznámky k nominalizaci v češtině. Slovo a slovesnost 59, 105–112.

Kolářová, Veronika 2014. Special valency behavior of Czech deverbal nouns. Noun valency. Olga Spevak, ed. Amsterdam: John Benjamins Publishing Company. 19–59.

Labutis, Vitas. 1998. Lietuvių kalbos sintaksė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

Laužikas, Laimutis. 1986. Subjektinis determinantas neasmenuojamųjų veiksmažodžių predikatinėse konstrukcijose. Kalbotyra 37 (1), 67–76.

Mackenzie, J. Lachlan. 1997. Nouns are avalent – and nominalizations too. The Valency of Nouns. Karen van Durme, ed. Odense: Odense University Press. 89–118. (Odense Working Papers in Language and Communication 15)

Pakerys, Jurgis. 2006. Veiksmo pavadinimo konstrukcija lietuvių kalbos gramatikoje. Daiktavardinio junginio tyrimai. Axel Holvoet, Rolandas Mikulskas, red. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. 121–149. (Lietuvių kalbos gramatikos darbai 4)

Panevová, Jarmila. 2014. Contribution of valency to the analysis of language. Noun valency. Olga Spevak, ed. Amsterdam: John Benjamins Publishing Company. 1–17.

Rathert, Monika, Artemis Alexiadou, eds. 2010. The Semantics of Nominalizations Across Languages and Frameworks. Berlin: De Gruyter Mouton. (Interface Explorations 22)

Sližienė, Nijolė. 1978. Veiksmažodžių valentingumo klausimu. Gramatinės kategorijos ir jų raida. 107–123. (Lietuvių kalbotyros klausimai 18)

Sližienė, Nijolė. 1994. Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas 1. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

Sližienė, Nijolė. 1998. Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas 2 (1). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

Sližienė, Nijolė. 2004. Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas 2 (2). Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla.

Spevak, Olga, ed. 2014. Noun valency. Amsterdam: John Benjamins Publishing Company.

Šukys, Jonas. 1998. Lietuvių kalbos linksniai ir prielinksniai: vartosena ir normos. Kaunas: Šviesa.

Tekorienė, Dalija. 1983. Lietuvių kalbos būdvardžio semantinis valentingumas. Kalbotyra 34 (1), 132–139.

Tekorienė, Dalija. 1985. Lietuvių kalbos būdvardžių būtinojo semantinio valentingumo raiška. Kalbotyra 36 (1), 72–83.

Tesniére, Lucien. 1959. Éléments de syntaxe structurale. Paris: Klincksieck.

Ulvydas, Kazys, red. 1976. Lietuvių kalbos gramatika 3 (Sintaksė). Vilnius: Mokslas.

Vaičiulytė-Semėnienė, Loreta. 2001. Lietuvių kalbos būdvardžių valentingumas. Daktaro disertacija. Vilnius.

Vaičiulytė-Semėnienė, Loreta. 2016. Teigiamų alelinių būdvardžių ir jų vedinių aktantų raiška. Bendrinė kalba 89, 1–26. https://journals.lki.lt/bendrinekalba/article/view/170/175.

Vaičiulytė-Semėnienė, Loreta. 2020. Daiktavardžiai atitiktis, atitikimas administracinėje kalboje. Bendrinė kalba 93, 1–35. https://journals.lki.lt/bendrinekalba/article/view/2059.

Vaičiulytė-Semėnienė, Loreta. 2022. Atžvilgiu konstrukcija valentingumo aspektu. Acta Linguistica Lithuanica 87, 245–269. https://journals.lki.lt/actalinguisticalithuanica/article/view/2194/2298.

Vaičiulytė-Semėnienė, Loreta. 2023a. Prieraišus, prieraišumas valentingumas dabartinėje lietuvių (rašto) kalboje. Acta Linguistica Lithuanica 88, 181–205. https://journals.lki.lt/actalinguisticalithuanica/article/view/2245/2338.

Vaičiulytė-Semėnienė, Loreta. 2023b. Atvirauti, atviravimas valentingumas dabartinėje lietuvių kalboje. Acta Linguistica Lithuanica 89, 75–92. https://journals.lki.lt/actalinguisticalithuanica/article/view/2279/2350.

Valiulytė, Elena. 1978. Veiksmažodžio pykti bei jo sinonimų junginiai su prielinksniais dėl ir už. Kalbos kultūra 35, 26–30.

Vaskelaitė, Ramunė. 2003. Naudininkas veiksmažodinių daiktavardžių junginiuose. Kalbos kultūra 76, 43–46.