Knygotyra ISSN 0204–2061 eISSN 2345-0053
2021, vol. 77, pp. 203–235 DOI: https://doi.org/10.15388/Knygotyra.2021.77.93

XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institucinės spaustuvės fenomenas: pranciškonų atvejis

Ina Kažuro
Vilniaus universiteto biblioteka
Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, Lietuva
El. paštas ina.kazuro@mb.vu.lt

Santrauka. Daugelis XVII–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaustuvių priklausė institucijoms, iš kurių didžiausią grupę sudarė katalikų vienuolijų spaustuvės. Nepaisant priklausymo vienai grupei, kiekvienos spaustuvės raidos kelias ir indėlis į knygos kultūrą turėjo specifinių bruožų. Iš keturių institucinių spaustuvių, veikusių XVIII a. Vilniuje, pirmoji buvo uždaryta ir nutraukė veiklą pranciškonų konventualų vienuolyno spaustuvė. Straipsnio tikslas – nustatyti šios spaustuvės veiklos sunkumų ir uždarymo priežastis. Remiantis 1752–1769 m. išlaidų ir pajamų knyga, saugoma Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje, straipsnyje nagrinėjami įvairūs Vilniaus pranciškonų konventualų vienuolyno spaustuvės veiklos aspektai: piniginių lėšų, įrangos ir popieriaus įsigijimo šaltiniai, pastato vieta, santykiai su darbuotojais ir samdomais amatininkais, užsakovai, pajamų šaltiniai, veiklos rentabilumas. Siekiant suvokti institucinės spaudos savitumą stengtasi tyrimo rezultatus susieti su platesniu kontekstu, iškeliant klausimus apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės ir pačios pranciškonų vienuolijos įtaką spaustuvės likimui. Be to, išlaidų ir pajamų knyga atskleidžia naujus biografinius duomenis apie Vilniaus graverį Franciszeką Balcewiczių.

Reikšminiai žodžiai: institucinė spaustuvė, pranciškonų konventualų vienuolija, Franciszekas Balcewiczius, Feliksas Towiańskis, Vilnius, Karaliaučius.

The Phenomenon of the 18th Century Institutional Printing House of the Grand Duchy of Lithuania: The Case of the Franciscans

Abstract. Many of the printing houses in the Grand Duchy of Lithuania that operated during the 17th-18th centuries belonged to institutions the biggest part of which consisted of Catholic monk monasteries. Despite belonging to one group, the development path of each printing house and its contribution to book culture has unique features. Of the four institutional prin­ting houses operating in the 18th century in Vilnius, the printing house of the Franciscan Conventuals Monastery was the first to be closed and its operations terminated. The purpose of the article is to identify the following causes behind the issues and eventual closure of this printing house. Based on the expenses and income book of this printing house for the period 1752–1769 (it is preserved at the Department of Manuscripts of Vilnius University Library,) this paper examines various aspects of the Vilnius Franciscan Conventuals monastery printing house: funds, sources of equipment and paper, building location, relations with employees and hired craftsmen, orders, sources of income, profitability. In order to better understand the specificity of the institutional press, an effort was made to establish a link between the research outcome and the wider context by addressing the question of the impact of both the society of the Grand Duchy of Lithuania and the Franciscan Order itself on the destiny of the printing house. In addition, the book of expenses and income reveals new biographical data about Vilnius engraver Franciszek Balcewicz.

Keywords: institutional press, Franciscan convent monastery, Franciszek Balcewicz, Feliks Towiański, Vilnius, Königsberg.

Received: 2021 06 10. Accepted: 2021 10 05
Copyright © 2021 Ina Kažuro. Published by Vilnius University Press. This is an Open Access journal distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

Rankinės spaudos epochos spaustuvės pagal savininko pobūdį skiriamos į privačias ir institucines, kurių steigėju ir / ar savininku yra kokia nors organizacija arba institucija. XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) institucinės spaustuvės priklausė miestiečių organizacijoms, mokymo įstaigoms, vienuolijoms, valstybinei ir bažnytinei administracijai. Nuo XVII a. vidurio visoje LDK sumažėjo privačių spaudos dirbtuvių, o tarp institucinių įsivyravo vienuolynų spaustuvės. Vienuolijų spaudoje atsispindėjo Katalikų Bažnyčios inspiracijos religijos, ekonomikos ir kultūros srityse, taip pat užmojis per spausdintinio žodžio sklaidą daryti įtaką visuomenės pasaulėvaizdžiui.

Paprastai vienoje LDK vietovėje veikė viena spaudos dirbtuvė. Išimtis buvo Vilniaus miestas, kadangi čia veikė kelios institucinio pobūdžio spaustuvės. Viena Vilniaus spaustuvė priklausė aukštojo mokslo įstaigai – jėzuitų akademijai, o kitos trys spaustuvės priklausė vienuolių organizacijoms, t. y. bazilijonams, pranciškonams ir pijorams.

Vilniaus vienuolynų spaustuvių veiklą vienijo miesto erdvė ir įvykiai, kaip antai gaisrai, epidemijos, svetimos kariuomenės įžengimas, LDK Tribunolo sesijos ir t. t. Kita vertus, nepaisant vienodos institucinės prigimties ir buvimo viename mieste, kiekvienos spaustuvės veiklos organizavimas turėjo savo ypatumų. Spaustuvės steigimą galėjo inicijuoti grupė institucijos atstovų arba vienas asmuo. Skirtingai buvo surandama lėšų staklėms ir šriftams pirkti. Turėjo skirtumų ir samdomų spaustuvininkų socialinė sudėtis bei atsiskaitymo su jais pobūdis. Kiekvienos spaustuvės organizacinės ypatybės ir materialinė padėtis darė įtaką spausdinamos literatūros įvairovei bei kokybei. Tokiu būdu, siekiant suvokti Vilniaus institucinės spaudos bruožus, taip pat priežastis, lėmusias specifinės LDK literatūrinės kultūros raidą, svarbu kuo išsamiau pažinti kiek­vienos spaustuvės veiklos aplinkybes.

Dabartiniame tyrime pasirinkta analizuoti spaustuvę, kuri priklausė pranciškonų vienuolijai. Pranciškonų konventualų vienuolija savo istoriją Lietuvoje skaičiuoja daugiau nei 500 metų. Pranciškonai buvo vieni pirmųjų katalikų tikėjimo skleidėjai Lietuvoje, įsteigę 31 vienuolyną įvairiose LDK vietovėse ir sostinėje1. Atlikdami religinę misiją pranciškonai prisidėjo prie LDK kultūros tapatumo formavimo, palikdami ateities kartoms nemažai vertingų literatūros, meno, architektūros kūrinių. Be to, jie priklausė mažai grupei LDK vienuolijų, kurios steigė spaustuves ir rūpinosi spausdinto žodžio plitimu. Iki XVIII a. pabaigos pranciškonų vienuolija išlaikė tik vieną spaustuvę LDK sostinėje.

Žinoma, jog Vilniaus pranciškonų vienuolyno spaustuvė pradėjo veikti Vilniaus konvente 1671 m., o metais anksčiau Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Mykolas Višnioveckis suteikė jai privilegiją. Spaustuvės steigėjas buvo pranciškonas Jokūbas Pranciškus Dluskis (apie 1633–1683), traktavęs ją kaip savo nuosavybę. 1681 m. išvažiavęs į kitą vietą, Dluskis paliko savo spaustuvę Vilniaus pranciškonams. XVII a. pabaigoje – XVIII a. pirmojoje pusėje spaustuvėje buvo spausdinama mažai knygų. Dėl epidemijų ir gaisrų jos veikla kelis kartus buvo nutrūkusi. Po eilinio miesto gaisro, įvykusio 1749 m., spaustuvė iš karto, t. y. 1750 m., atnaujino veiklą. 1752 m. Abiejų Tautų Respublikos (toliau – ATR) valdovas Augustas III patvirtino 1670 m. privilegiją. 1781 m. nuostolinga spaustuvės veikla privertė pranciškonų vyresnybę priimti sprendimą išparduoti jos įrangą. Istoriografijos duomenimis, pranciškonų spaustuvėje buvo išspausdinta daugiau nei 160 leidinių lenkų, lotynų, lietuvių, italų kalbomis. Pateikta informacija apie spaustuvę mažiau ar daugiau atsispindi daugelyje LDK istorijos ir spaudos tyrimų bei žinynų, tačiau jai apibūdinti iki šiol trūksta pamatinių duomenų2. Pavyzdžiui, iki šiol nežinoma, kiek pranciškonų spaudos dirbtuvė turėjo spausdinimo staklių.

Pagrindiniu akstinu pradėti pranciškonų spaustuvės tyrimą tapo „atradimas“ seniai žinomo, tačiau iki šiol neperskaityto dokumento, saugomo Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje. Tai yra 1752–1769 m. Vilniaus pranciškonų konventualų vienuolyno spaustuvės išlaidų ir pajamų knyga (saugojimo šifras: F5–F–32415). Toliau šis rankraštis, kaip pagrindinis tyrimo šaltinis, aptariamas atskirame skyriuje. Be išlaidų ir pajamų knygos, naujam spaustuvės tyrimui stengtasi pritraukti kuo daugiau archyvinių dokumentų. Tai yra 1670 m. spaustuvės privilegijos originalas, saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje (F6–327), ir keli 1752 m. konfirmacinės privilegijos nuorašai (LMAVB RS, F43–21143; BUJ, rkps 5981 IV, lap. 395r–396v3; LVIA, SA, b. 4768, lap. 40r–41v; LVIA, Lietuvos Metrika, kn. 181(1), lap. 33–354). Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomas 1670 m. privilegijos nuorašas (LVIA, SA, 4768, lap. 39r–39v) ir 1780 m. pranciškono Placydo Nowickio paaiškinimas dėl spaustuvės skolininkų (LVIA, F. 604, ap. 88, b. 685, lap. 77r). Dar vienas dokumentas, susijęs su Placydu Nowickiu, kai jis ėjo spaustuvės prefekto pareigas, saugomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (LNMMB RKRS, F190–2465)5. Kitų vertingų šaltinių esama Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje: 1670–1676 m. Vilniaus pranciškonų vienuolyno išlaidų ir pajamų knyga (F4–36424(A–3843)), kurioje taip pat fiksuojamos spaustuvės išlaidos6, du 1782 m. dokumentai, susiję su spaustuvės įsiskolinimu Kauno pranciškonų vienuolynui7, istoriko pranciškono Antonijaus Niewiarowskio istorinė studija apie Lietuvos pranciškonų konventualų provinciją nuo 1686 iki 1843 m., kurioje yra duomenų apie spaustuvės būklę XVIII a. (F3–291). Svarstant Pranciškonų spaustuvės pastato klausimą yra vertinga 1977 m. Romualdo Firkovičiaus archeologinė studija, prieinama Lietuvos regioniniame valstybės archyve8.

Spaustuvės produkcija (knygos, brošiūros, smulkioji spauda) yra dar vienas svarbus spaustuvės veiklos analizės šaltinis. Remiantis bibliografijomis9 ir Vilniaus bibliotekų10 elektroniniais katalogais buvo surinkta informacija apie 134 leidinius lotynų, lenkų bei lietuvių kalbomis, išspausdintus pranciškonų spaustuvėje 1752–1778 m.11 Nors surinkta bibliografinė informacija nėra baigtinė (visada lieka tikimybė atrasti papildymų kol kas neprieinamuose šaltiniuose), jos iš esmės užtenka šiuolaikiniam spaustuvės tyrimui. Leidinių grupavimas pagal spausdinimo chronologiją leido išskirti spaustuvės veikloje produktyviausius ir mažiausiai našius metus, kas prisidėjo prie rentabilumo klausimo sprendimo. Tyrime atsisakyta nagrinėti pranciškonų spaustuvės leidinių žanrinę sudėtį ir kalbinę įvairovę, paliekant šiuos klausimus atskiram tyrimui.

Straipsnyje pasirinkta išsamiai išanalizuoti 1752–1769 m. spaustuvės išlaidų ir pajamų knygą ir nustatyti to laikotarpio pagrindinius veiklos aspektus, t. y. darbo organizatorius ir lėšų šaltinius, įrangos ir tipografinės medžiagos kilmę bei apimtis, darbuotojų įsidarbinimo ir atsiskaitymo su jais būdus, pajamų rūšis bei dydžius. Be to, bandoma atskleisti rentabilumo pokyčius per vieną dešimtmetį. Išvardytos užduotys turi tikslą – nustatyti priežastis, atvedusias prie Vilniaus pranciškonų spaustuvės uždarymo. Tyrimo rezultatai suteiks gilesnį suvokimą apie vienuolyno spaudos dirbtuvę, atstovaujančią didžiausiai LDK institucinių spaustuvių grupei. Taip pat tyrimas atskleidžia vienuolyno spaustuvės sąveikos su miesto bendruomene formas ir apskritai jos įtaką LDK kultūrai.

1752–1769 m. Vilniaus pranciškonų spaustuvės išlaidų ir pajamų knyga: konstrukcija ir turinys

Išlaidų ir pajamų knyga yra vienas svarbiausių tyrimo šaltinių, todėl nuspręsta atidžiai išnagrinėti jos išorines ir vidines ypatybes. Ne mažiau įdomu yra nustatyti ir priežastis, kurios lėmė šio šaltinio likimą istoriografijoje.

Pirmasis pranciškonų spaustuvės išlaidų ir pajamų knygą tyrinėjo Bažnyčios istorikas Kamilis Kantakas. Jis panaudojo šį šaltinį ATR pranciškonų vienuolijos istorinėje monografijoje, paskelbtoje 1938 m.12 Tuo metu rankraštis buvo saugomas Vilniuje, tačiau neturėjo šifro13. Nagrinėdamas pranciškonų literatūrinę kūrybą, Kantakas atkreipė dėmesį ir į spaustuvės veiklą, kuriai skyrė vos dvi pastraipas. Išlaidų ir pajamų knyga padėjo jam nustatyti, kad su spaustuve susiję pranciškonai Feliksas Towiańskis (1719–1782), Wiktoras Stepurewiczius ir Józefas Sękalskis (1736–1776)14. Jokios kitos rankraščio informacijos Kantakas neminėjo.

Antrą kartą spaustuvės išlaidų ir pajamų knyga pateko į viešumą po Antrojo pasaulinio karo. Ja susidomėjo senosios lietuvių literatūros tyrinėtojas profesorius Jurgis Lebedys. Tuo metu profesorius rinko medžiagą apie lietuvių kalbos likimą XVII–XVIII a. viešajame gyvenime15. Rankraštis buvo prieinamas Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje su naujai suteiktu šifru. Mirus profesoriui visa jo surinkta medžiaga buvo išleista kaip šaltinio publikacija16. Iš šios publikacijos matyti, kad mokslininkas darė išrašus iš išlaidų ir pajamų knygos, susijusius daugiausia su lietuviškų knygų leidyba ir prekyba, išrašė kai kurią kitokią informaciją, taip pat atkreipė dėmesį į rankraščio ypatybes17. Iš išlaidų dalies pabaigos jis išrašė apibendrinamąją informaciją apie spaustuvę, datuotą 1780 m., tačiau pasirinko tik kelis teiginius, praleisdamas kitą dalį, kurioje taip pat nurodomas spaudos staklių skaičius18. Taigi, nepaisant gana išsamių išrašų, Lebedys paliko dalį neatskleistos vertingos informacijos, susijusios su spaustuvės veikla. Tai paaiškinama jo tikslu ir domėjimosi sritimi – lietuvių literatūros, t. y. knygos teksto, labiau nei knygos kaip materialaus objekto, istorija. Išsamių Lebedžio užrašų autoritetas galėjo paveikti kitus tyrėjus, kad rankraščio turinys iš esmės atskleistas ir daugiau jame ieškoti ko nors naujo nėra prasmės.

Išlaidų ir pajamų knyga yra kodeksas in folio, susidedantis iš 255 lapų (1–2 pav.). Gaminant kodeksą sulankstyti pusiau lapai buvo susiuvami po dešimt arba po dvylika į sąsiuvinius. Knygos viršeliams panaudotas kartonas, kuris apklijuotas rudu popieriumi, o nugarėlė bei viršelių kampeliai aptraukti ruda oda. Viršeliuose įtaisyti knygos surišimo odiniai raišteliai, o knygos bloko kraštai marginti mėlynais ir raudonais dažais. Ant pirmo viršelio priklijuota Stepono Batoro universiteto bibliotekos lipdė Uniwersytecka Bibljoteka Publiczna w Wilnie Dział Rękopisów №, kurioje įrašyti du numeriai – pieštuku įrašyta 5032, o rašalu – 32415. Knygos pradžioje yra raudono vaško antspaudo likutis.

 

1 PAV. 1752–1769 m. Vilniaus pranciškonų vienuolyno spaustuvės išlaidų ir pajamų knyga (įrišas). VUB RS, F5–F–32415. Raimondo Malaiškos nuotr.

 

2 PAV. 1752–1769 m. Vilniaus pranciškonų vienuolyno spaustuvės išlaidų ir pajamų knyga (išlaidų dalies fragmentas). VUB RS, F5–F–32415. Raimondo Malaiškos nuotr.

Pagal paskirtį ir turinį išlaidų ir pajamų knyga priskirtina prie veiklos ap­skaitos žurnalų. Dėl praktinio patogumo jai pasirinktas specialus ilgo siauro dydžio lapų formatas (33,5 × 9,4 cm). Knyga buvo pildoma lenkų kalba iš dviejų knygos pusių. Iš vienos pusės buvo fiksuojamos išlaidos, kurios turi antraštę lenkų ir lotynų kalbomis: Regestra Expensu Wydanego na Drukarnią Konwentu Wilenskiego SPrawione R[ok]u 1752 M[iesią]ca Decembra Dnia Pierwszego. Incipit Annus D[omi]ni 1752. Expensa Mensis Januarij. Šioje antraštėje pažymėta įrašų pradžia nuo 1752 m. gruodžio mėnesio (M[iesią]ca Decembra) nėra tiksli, nes įrašai buvo pradėti ne nuo gruodžio, o nuo sausio 1 d. Paskutinė išlaidų data yra 1769 m. rugsėjo 16 d. Visa išlaidų dalis užima 79 lapus. Iš kitos knygos pusės fiksuojamos spaustuvės pajamos, kurios turi antraštę lenkų ir lotynų kalbomis: Regestra przychodowe z Drukarni Konwentu Wileńskiego Poczęte w R[ok]u 1752 1 Dnia Stycznią. Incipit A[n]nus D[omi]ni 1752. Accepta Mensis Januarij. Pajamų dalis užima 30 lapų, o jos paskutiniai apskaičiavimai datuojami 1769 m. rugsėjo mėnesiu nenurodant tikslios dienos. Iš viso išlaidų ir pajamų įrašai užima mažesnę vietą knygoje, kurios didžioji dalis, t. y. 145 lapai, iš esmės liko tuščia. Atskirą dalį knygos struktūroje sudaro 1780 m. rugsėjo 24 d. spaustuvės įrangos ir produkcijos aprašymas, pateiktas dviejuose lapuose (IPK, lap. 80r–81r)19.

Apskaitos knygos pildymas iš dviejų pusių kartais kėlė rašiusiam asmeniui sunkumų – pajamos buvo įrašomos į išlaidų dalį arba atvirkščiai. Pavyzdžiui, 1756 m. birželio 16 d. spaustuvės viršininkas gavo iš kunigo Olszewskio užstatą už pamokslo spausdinimą (9 muštinius talerius) ir įrašė apie tai iš pradžių į išlaidų dalį (IPK, lap. 34v), o, pastebėjęs klaidą, užbraukė ir perrašė į pajamų dalį (IPK-2, lap. 11r). Panašiai į pajamų dalį galėjo būti klaidingai įrašytos maisto pirkimo išlaidos (pavyzdžiui, 1759 m. spalio mėnesį įrašas pajamų dalyje apie daržovių ir alaus pirkimą, IPK-2, lap. 17v).

Išlaidų ir pajamų knygą pildė spaustuvės viršininkas (prefektas). Tik vieną kartą joje pasirašė pranciškonų vienuolijos įgaliotinis, brolis Bernardas Frąckiewiczius (IPK, lap. 39v). Teminiu požiūriu visos išlaidos skirstytinos į kelias pagrindines rūšis: įrangos įsigijimas, remontas ir priežiūra, kontraktai su spaustuvininkais, kitais tarnautojais bei amatininkais, darbo apmokėjimas, popieriaus pirkimas, maisto ir malkų pirkimas. Iš tikrųjų, išlaidų įvairovė daug didesnė. Pavyzdžiui, knygoje atsispindi spaustuvės statybos, pastato bei patalpų remonto išlaidos, taip pat nuolatinės smulkios išlaidos už vaišinimą, už išmaldas ir kitus piniginius aukojimus (turkų belaisvių išpirkimas20, vienuolyno statyba). Nuo 1765 m. knygoje atsirado nauja išlaidų rūšis – padūmės mokestis į miesto iždą21. Tarp spaustuvės pajamų išskiriamos trys pagrindinės rūšys: leidinių užsakymas, leidinių pardavimas, mecenatų aukojimai. Iš pradžių visi piniginiai atsiskaitymai skaičiuojami timpomis, o nuo 1765 m. – auksinais. Paminėtina, kad su spaustuvininkais dažnai buvo atsiskaitoma išspausdintomis knygomis22. Pasak vieno prefekto, buvo įprasta apmokant už darbą knygomis išlaidų dalyje fiksuoti jų savikainą23.

Pranciškonų spaustuvės išlaidų ir pajamų knygai būdinga tai, kad įrašų išsamumas tiek išlaidų, tiek pajamų dalyje labai įvairuoja. Pavyzdžiui, kartais išlaidų dalyje yra detalizuojama, už kokį darbą atsiskaityta su darbininku, o kartais ši informacija praleidžiama. Antai, 1752 m. birželio mėnesį du kartus mokėta staliui: vieną kartą už šriftų kasų spintos pastatymą sumokėtas vienas šeštokas, o kitą kartą tiesiog už darbą spaustuvės naudai sumokėta viena timpa (IPK, lap. 5v). Taip pat pajamų dalyje nesilaikoma vienodo išsamumo. Pavyzdžiui, 1753 m. gegužės 13 d. prefektas užfiksavo, kad bazilijonai sumokėjo šešias timpas už pusės lapo formato tezių spausdinimą ant dviejų rūšių popieriaus24, o rugpjūčio mėnesį jis įrašė, kad bazilijonai sumokėjo 27 timpas už teisinio dokumento spausdinimą, tačiau konkretesnių sutarties sąlygų neužfiksavo25. Laikui bėgant, išlaidų apskaitoje mažėjo išsamumas informacijos apie maisto pirkimą. Iš pradžių produktų pirkimas buvo aprašomas gana išsamiai: t. y. kokie produktai ir kokiomis dienomis perkami. Pavyzdžiui, 1753 m. birželį maisto pirkimai buvo atliekami beveik kiekvieną savaitės dieną: birželio 15 d. sumokėta už žuvį, alų, druską, pipirus bei krakmolą, 16 d. – už kiaušinius, daržoves bei mėsą, 17 d. – vėl už kiaušinius bei daržoves, 18 d. – už duoną, 19 d. – už daržoves bei duoną ir t. t. (IPK, lap. 13v). Tačiau pradedant nuo 1763 m. pereita prie tokios tvarkos, kai maistas perkamas vieną kartą per savaitę, nedetalizuojant produktų, pavyzdžiui: už savaitinį maitinimą (na wikt tygodniowy, IPK, lap. 65v), už dviejų savaičių maitinimą (wikt dwoniedzielny; wikt dwutygodniowy, IPK, lap. 66r, 68r). Nepaisant atskleistos ypatybės, susijusios su įrašų glaustumu, taip pat su kai kurių įrašų neaiškumu ir užbraukimu, išlaidų ir pajamų knyga leidžia gana patikimai rekonstruoti spaustuvės veiklos sąlygas ir raidą nuo 1752 iki 1769 m.

Spaustuvės organizavimas

1749 m. įvykus Vilniaus gaisrui, pranciškonų spaustuvė labai nukentėjo. Atnaujinti spaustuvę ėmėsi pranciškonas Feliksas Towiańskis. 1752 m. sausio mėnesį jis pradėjo fiksuoti visus su spaustuve susijusius reikalus išlaidų ir pajamų knygoje.

Atstatant nukentėjusią spaustuvę, reikėjo rasti lėšų. Jos buvo renkamos iš kelių šaltinių. Visų pirma, F. Towiańskis pasiskolino iš savo brolio, Vilniaus sargybinio Antonijaus Towiańskio, 220 raudonųjų auksinų, kas lygu 3 006 timpoms, sumą26. Nuo 1752 iki 1758 m. spaustuvė atiduodavo už paskolintą sumą įvairiai – nuo 30 iki 273 timpų. 1758 m. vietoj A. Towiańskio pinigus priėmė F. Towiańskio sūnėnas (IPK, lap. 38v), o kitais metais A. Towiańskio pinigų suma buvo perleista Kauno pranciškonų konventualų vienuolynui. Nėra duomenų, kodėl vienuolynas perėmė Vilniaus sargybinio sumą, tik galima spėti, kad tai sutapo su jo mirtimi. Taigi, pradedant nuo 1759 m. iš spaustuvės kasos Kauno pranciškonų konventualų vienuolynui atskaičiuojamos šios sumos: 1759 m. sumokėta 217 timpų, 1760 m. – 198 timpos, nuo 1761 m. mokėta po 221 timpą (IPK, lap. 57v, 61v, 64v, 66v), o nuo 1765 iki 1768 m. kasmet mokėta po 280 auksinų (IPK, lap. 68v, 71v, 74r, 76r).

Dalies finansinės paramos sulaukta iš pranciškonų aplinkos. Spaustuvės kreditoriai buvo Vilniaus pranciškonų vienuolynas (1753 m. paskolino 142 timpas; IPK, lap. 20v), teologijos studijų regentas, tėvas Maciejus Tąkielis (?–1801), paskolinęs 1760 m. 1 500 timpų (IPK-2, lap. 20v)27. Be to, 1754 m. brolis pranciškonas Urbanas Szymkiewiczius buvo paskolinęs 54 timpas naujoms staklėms pagaminti28, o buvęs prefektas, brolis W. Stepurewiczius teigęs, kad buvo skyręs spaustuvei 800 timpų (IPK, lap. 80r). Gana didelę paramą suteikė ir kunigas Olszewskis, paskolinęs 1756 m. 400 timpų (IPK, lap. 34r)29.

Pagal nusistovėjusią tradiciją visos LDK institucinės spaustuvės siekė įteisinti savo statusą ATR valdovo privilegijomis. Keičiantis valdovui buvo priimta gauti naujo valdovo patvirtinančią (konfirmacinę) privilegiją. Vilniaus pranciškonų vienuolynas jau turėjo seną, paskelbtą 1670 m. gruodžio 23 d., spaustuvės privilegiją30, ir F. Towiańskis asmeniškai ėmėsi pastangų, kad ATR valdovas Augustas III patvirtintų jos galią. 1752 m. gruodžio 5 d. konfirmacinė privilegija žodis į žodį patvirtino senąją privilegiją, kurioje visiškai nedetalizuojama, ką konkrečiai leidžiama spausdinti: knygas, tiek šventas, tiek pasaulietines <...> galės spausdinti ir platinti tiek savo vienuolyne, tiek už jo ribų, mes savo karališka galia leidžiame tai daryti31. Iš šios privilegijos matyti, kad pranciškonai nesirūpino įsigyti specialios teisės atskirų leidinių spausdinti, kaip siekė kitos Vilniaus spaustuvės. Taip pat pažymėtina, kad nei senoje, nei naujoje privilegijoje nebuvo paminėta apie karališkojo titulo suteikimą pranciškonų spaustuvei, kaip kartais teigiama istoriografijoje32. Praėjus ketveriems metams po įteikimo, konfirmacinė privilegija buvo įrašyta į LDK aktų knygas, ir už šią paslaugą spaustuvė sumokėjo du kartus po 5 timpas33.

Surinkęs piniginių lėšų, F. Towiańskis ėmėsi veiksmų dėl naujo spaustuvės pastato statybos. Pirmieji parengiamieji statybos darbai buvo vykdomi 1752 m. pavasarį34, o rugpjūtį prasidėjo statyba35. Visą rudenį statybininkai, t. y. keturi mūrininkai su keturiais pagalbiniais darbininkais, statė namo sienas. Gruodį kiti pasamdyti meistrai atliko vidaus statybos darbus: klojamos grindys, statoma koklinė krosnis36, įrengiamos langų angos37. 1753 m. sausio mėnesį buvo įstiklinti langai38 ir susitarta su staliumi dėl baldų pagaminimo. Toliau gana ilgą laiką apie statybas išlaidų dalyje nerašoma. Tik 1753–1754 m. sandūroje vėl grįžtama prie pastato patalpų įrengimo (įrengiamos virtuvėlė ir celė39). Iš viso spaustuvės statybai prireikė samdyti įvairių amatų meistrus – mūrininkus, plytininkus, stalius, dailides, skardininką, stiklių, krosnininką, dažytojus. Įsikraustyta į naujas patalpas 1754 m. spalio 4 d. Ta proga prefektas sumokėjo už spaustuvininkų vaišes40.

 

3 PAV. Vilniaus pranciškonų spaustuvės pastatas (iš Pranciškonų g.). Inos Kažuro nuotr.

Spaustuvei įsikūrus naujame pastate, prasidėjo spaustuvės krautuvėlės statyba, kuri baigėsi 1755 m. antrojoje pusėje41. Ant naujos krautuvėlės ir spaustuvės salės durų buvo įrengtas specialus ženklas, pagamintas architekto (IPK, lap. 29v). Nors išlaidų ir pajamų knyga neleidžia tiksliai rekonstruoti naujo spaustuvės pastato konstrukcijos ir išdėstymo, galima teigti, kad į jos struktūrą įėjo kelios įvairios paskirties patalpos: spaustuvės salė, virtuvėlė, celė, biblioteka, t. y. spaustuvės knygų sandėlis, ir krautuvėlė. Vėlesniais metais iš spaustuvės kasos nuolat skiriama pinigų pastato priežiūrai (dažniausiai mokama už krosnies valymą) ir remontui. Antai, 1760 m. lapkričio 18 d. prefektas sumokėjo mūrininkui su pagalbininku dvi timpas už krosnies ir grindų remontą (IPK, lap. 55r), o 1765 m. spalį – kitiems meistrams 24 auksinus už spaustuvės ir bibliotekos stogo taisymą (IPK, lap. 70r).

 

4 PAV. Vilniaus pranciškonų spaustuvės pastatas (iš kiemo pusės). Inos Kažuro nuotr.

R. Firkovičius nustatęs, jog spaustuvės pastatas išlikęs iki mūsų dienų, nors daug kartų buvo renovuojamas (dabartinis adresas: Pranciškonų g. 3/6) (3–4 pav.). Jis įeina į vienuolyno pastatų kompleksą ir išdėstytas už rytinės pagrindinio vienuolyno korpuso linijos. Pasak archeologo, Renesansinių elementų II-jo korpuso [t. y. – spaustuvės. Aut.] pastate atradimas rodo, kad jis pastatytas nė vėliau XVII a. pirmosios pusės...42 Šis teiginys suponuoja, kad 1752–1754 m. vyko ne statybos, kaip gali pasirodyti iš išlaidų (pavyzdžiui, užrašoma apie rūsio kasimą naujai spaustuvei), o nukentėjusio pastato perstatymas, arba renovavimas.

Rengiant spaustuvės patalpas kartu buvo rūpinamasi spausdinimo įrangos įsigijimu. Iš pradinių išlaidų matyti, jog 1752 m. pradžioje spaustuvėje jau buvo vienos naujos staklės, nors trūko kai kurių detalių43. Liepos mėnesį Karaliaučiuje buvo nupirktos kitos naujos staklės už 400 timpų (IPK, lap. 6r), kurios į Vilnių atgabentos rugsėjo pabaigoje (IPK, lap. 8r). Spalio 2 d. Karaliaučiaus stakles sumontavęs stalius gavo atlyginimą 13 timpų (IPK, lap. 8v). 1754 m. pavasarį vietiniams meistrams buvo užsakyta pagaminti dar vienas stakles: stalius gavo rankpinigių 13 timpų, o šaltkalvis Janas Horkis – 82 timpas (IPK, lap. 19r). Naujų staklių pagaminimas truko beveik pusmetį. Per šį laiką meistrams sumokėta daugiau kaip 200 timpų. Naujos staklės buvo pastatytos ir paruoštos darbui 1754 m. lapkričio 21 d. Šis įvykis buvo tiek pat svarbus, kiek įvykęs prieš mėnesį persikraustymas į naujas spaustuvės patalpas, ir ta proga prefektas sumokėjo už spaustuvininkų vaišes44. Tokiu būdu XVIII a. antrojoje pusėje pranciškonų spaustuvė turėjo iš viso trejas stakles45, iš kurių vienos buvo nupirktos Karaliaučiuje, antros pagamintos vietos meistrų, o trečios neaiškios kilmės.

Pranciškonų spaustuvės šriftai taip pat buvo įsigyjami iš dviejų šaltinių – iš Vilniaus ir Karaliaučiaus amatininkų. Vilniuje su spaustuve bendradarbiavo du meistrai, iš kurių pirmas paminėtinas Franciszekas Balcewiczius. 1752 m. pavasarį P. Balcewicziui buvo sumokėtos 6 timpos už vinječių (finały) raižymą (IPK, lap. 2v), taip pat užsakyta išlieti mitelio šrifto atmainas, t. y. antikvą bei kursyvą, ir jų matricas (IPK, lap. 3r). Už šį darbą jam atlyginta kelis kartus (pavyzdžiui, gegužės mėnesį sumokėtos 164 timpos; IPK, lap. 4v). Papildomai prefektas skyrė dideles pinigų sumas specialioms medžiagoms, reikalingoms spaudmenims lieti46. 1753 m. sausį P. Balcewicziui sumokėta paskutinį kartą (51 auksinas; IPK, lap. 10v), o kovo pradžioje jis mirė. Tada spaustuvės prefektas padengė visas išlaidas už mirusiojo laidotuves ir gedulingas apeigas47. Tai vienintelis atvejis, kai spaustuvė apmokėjo tokio pobūdžio išlaidas.

Kitas Vilniaus amatininkas, kuris atlikinėjo pranciškonų spaustuvės užsakymus 1754–1757 m., buvo Ornatkiewiczius (jo vardas knygoje neatskleidžiamas). 1754 m. kovo mėnesį jis liejo scholastikos šriftą (IPK, lap. 19r). Be to, jam dažnai buvo mokama už paveikslėlių spausdinimą48. Dar kažkoks neįvardytas vietinis liejikas, greičiausiai tai yra minėtas Ornatkiewiczius, liejo šriftus 1758 m. gegužę49. Šriftui gaminti prireikė nusipirkti už 2 timpas vežimą anglies (IPK, lap. 38v).

Kitas šriftų įsigijimo šaltinis buvo Karaliaučiaus liejikų dirbtuvės. XVIII a. šeštajame dešimtmetyje pranciškonai užsisakinėjo šriftus iš Karaliaučiaus liejiko Henriko Hablitzo (kita pavardės forma – Hablicz). 1752–1753 m. jis išliejo garmonto šriftą, o 1754–1755 m. – garmonto ir mitelio šriftus (IPK, lap. 6v, 21r). Paprastai šriftai susidėvėdavo per penkerius metus, todėl juos reikėjo periodiškai perlieti arba įsigyti naujus50. Taigi, 1760 m. pavasarį prefektas įgaliojo kunigą zakristijoną nuvykti į Karaliaučių ir nusipirkti naujus šriftus (IPK, lap. 52r). Šiam pirkiniui buvo surinkta 2 000 timpų, bet šios sumos neužteko. 1761 m. tėvas Frąckiewiczius turėjo primokėti dar 741 timpą (IPK, lap. 59r). Tokiu būdu buvo nupirkti penki šriftų garnitūrai: mitelis (antikva ir kursyvas), garmontas (antikva ir kursyvas), cicero (antikva ir kursyvas), tercija (antikva ir kursyvas) ir tekstas arba parangonas (antikva ir kursyvas) (IPK, lap. 59r). Po 1761 m. išlaidų dalyje apie šriftų įsigijimą arba perliejimą nebeužsimenama.

Kitus spaustuvei reikalingus prietaisus ir įrankius gamino pagal užsakymą vietiniai meistrai. Kol kas nepavyksta išsiaiškinti, kokiu tikslu 1755 m. spaustuvėje buvo rūpinamasi įrengti elektros gaminimo prietaisą51. Apskaitos knygoje retai kada įrašomi amatininkų vardai. Pavyzdžiui, įvairiais metais minimi staliai Walentas Markowskis (IPK, lap. 4v, 23r), Fleiszeris (lap. 10r), Janas Skrytowas (IPK, lap. 54v), liejikas Gustawas Merkiemas, gaminęs metalines staklių dalis (IPK, lap. 2r, 3v, 25v).

Per visą spaustuvės veiklos laikotarpį svarbią išlaidų rūšį sudarė popieriaus pirkimas. Ši medžiaga buvo įsigyjama tiesiai iš popierininkų arba pasitelkiant pirklių paslaugas. Ilgiausiai spaustuvė pirko popierių iš Kairėnų popierininko Antonijaus Obrockio (pirkimai vyko nuo 1753 iki 1769 m.)52 ir iš Slanimo popierininko Dominiko Rzezwinskio (pirkimai vyko nuo 1758 iki 1768 m.)53. Tik vieną kartą spaustuvė pirko popierių iš Zaslavlio popierininko Michało Jachimowicziaus (1760 m.; IPK, lap. 34v). Be popierininkų, spaustuvė naudojosi pavienių pirklių (Winczy, Winczowa, Faktor) ir kitų tarpininkų (brolis pranciškonas Urbanas Szymkiewiczius, kunigas Frąckiewiczius) paslaugomis. Dažniausiai perkama iš žydų pirklio Chackielio Hilelowicziaus, su kuriuo buvo atsiskaitoma nuo 1752 iki 1758 m.54 Manytina, kad jis užsisakinėjo popierių iš Karaliaučiaus popierininkų (apie tokį kontaktą užrašyta 1754 m. spalio 13 d.; IPK, lap. 21r), taip pat kaip ir kitas pirklys, Dubińskis, kuris 1752–1753 m. pirko Karaliaučiuje spaustuvei popierių ir stibį (antymonium), reikalingą spaudmenims lieti (IPK, lap. 6v, 12v, 13r, 14v).

Spaustuvės išlaidų ir pajamų knygos įrašai neleidžia išskirti kokios nors popieriaus rūšies, kuri būtų būdinga vienam popierininkui, kadangi dalyje įrašų jokios rūšies nenurodoma, o kituose įrašuose nenurodoma, iš ko perkama. Nepaisant to, galima išskirti kelias popieriaus rūšis, kurias įsigydavo pranciškonų spaustuvė. Paprastai popierius vadinamas wodny, klejowy (lepszy, ordynaryjny), regałowy, biały, korrektowy, drukowy, pocztowy. Taip pat popierius buvo skiriamas pagal vietovę, kurioje pagamintas (Pruski, Ryski, Królewiecki, Słonimski), arba pagal vandenženklio piešinį (pod Panną, pod Lilią, pod Karpem). Piniginės sumos už popieriaus pirkimą savo dydžiu prilygo išlaidoms už šriftus. Pavyzdžiui, 1763 m. gegužės mėnesį už popieriaus pirkimą iš pirklio Faktoriaus buvo sumokėtos 909 timpos (IPK, lap. 65r), o 1765 m. spalio 8 d. už Slanimo neklijuoto popieriaus partiją – 3 440 auksinų (IPK, lap. 69v). Popieriaus kainą didino transportavimo išlaidos. Kai 1756 m. rugsėjį Prūsijoje buvo užsakyta už 992 timpas didelė popieriaus partija (350 rėzų55), prefektas turėjo skirti papildomai 33 timpas už krovinio gabenimą nuo Vištyčio iki Tilžės (IPK, lap. 34v), o gruodžio mėnesį primokėjo dar 13 timpų už gabenimą iš Tilžės (IPK, lap. 35r).

Mažas spaustuvės pasaulis: darbuotojų grupės ir atsiskaitymo praktikos

Prieš pradedant gilintis į spaustuvės tarnautojų ir susijusių asmenų temą, vertėtų atsakyti į klausimą, kiek spaudos darbuose dalyvavo patys pranciškonai. Apskaitos knygoje atsispindi keli vienuolijos atstovai, susiję su spaustuve. Visų pirma, kelis kartus čia pasirašinėjo spaustuvės prefektas brolis Feliksas Towiańskis56, kuriam priklauso didžiausios pastangos atgaivinant spaustuvę. Jo vardas paskutinį kartą įrašytas 1760 m. liepos 30 d. (IPK, lap. 53v). Iš 1752–1755 m. įrašų matyti, kad F. Towiańskis išmokėdavo spaustuvės skolą buvusiam jos viršininkui, broliui Urbanui Szemkiewicziui (IPK, lap. 2v, 24r, 28v)57. Be brolio Urbano, knygoje minimi dar du prefektai – brolis Wiktoras Stepurewiczius ir brolis Józefas Sękalskis (IPK, lap. 80v). Pirmasis iš jų prisidėjo prie spaustuvės reikalų jau 1757 m. vasarą (IPK, lap. 37r), bet vėlesnės datos jo, kaip ir J. Sękalskio, įsitraukimo į spaustuvės veiklą nustatyti remiantis apskaitos knyga neįmanoma. Dar kitas pranciškonas, t. y. brolis Henrikas Narewiczius, kurio funkcija nėra konkrečiai apibrėžta, atlikinėjo prefekto užduotis 1755–1763 m.58 Taigi, nepaisant fragmentiškų duomenų, galima daryti prielaidą, kad paprastai vienuoliai pranciškonai dalyvavo organizuojant veiklą, o visus kitus darbus atlikinėjo samdyti amatininkai ir tarnautojai. Šiai išvadai neprieštarautų atvejis, kai pasamdytas 1754 m. darbuotojas, korektorius Mateuszas Sękalskis (IPK, lap. 24v), manytina, įstojo į pranciškonų vienuoliją ir vėliau grįžęs į spaustuvę ėjo prefekto pareigas59.

Siekiant užtikrinti darnų spaustuvės darbą reikėjo įdarbinti įvairių profesijų amatininkus ir padėjėjus, aprūpinti reikalingais instrumentais ir sudaryti tinkamas buities sąlygas. Pagal įdarbinimo būdą visą pranciškonų spaustuvės personalą galima skirti į dvi grupes. Visų pirma, tai nuolatiniai tarnautojai, kuriems mokamas atlygis pagal sutartį. Į šią grupę įėjo spaustuvininkai (spaudėjai, rinkėjai, korektoriai), spaustuvininkų padėjėjai – mokiniai (arba pameistriai) ir kiti tarnautojai (virėjas60, batsiuviai61, skalbėja62, pirtininkas63). Kitą grupę sudarė samdiniai, kuriems mokama už atliktus darbus arba paslaugas pagal konkretų užsakymą. Šiai grupei priklauso statybininkai, krosnininkai, kaminkrėčiai, knygrišiai, barzdaskučiai, siuvėjai, vežikai, tekintojas, kubilius, aludaris, paštininkas.

Spaustuvės personalo branduolį sudarė spaustuvininkai. 1752–1769 m. spaustuvėje dirbo bent penki spaudėjai. Pradiniame etape sudarytos sutartys su spaudėjais Szymonu Deynerowicziumi 1752 m. (IPK, lap. 8r)64 ir Walentu Kisielewskiu 1754 m. (IPK, lap. 18r) nebuvo sėkmingos, kadangi jie dirbo labai trumpą laiką. Taip pat neilgai spaustuvėje dirbo Woyciechas Stefanowiczius (1759–1760 m.; IPK, lap. 44v, 52v). Ilgamečiais pagrindiniais spaudėjais tapo buvę spaustuvės pameistriai. Jaunuolis Benediktas Konopka atėjo į spaustuvę 1756 m.65, mokėsi čia spaudos amato trejus metus ir 1760 m. tapo meistru. Apie jo socialinio statuso pakeitimą liudijo naujas kreipinys – ponas Konopka. Paskutinį kartą su juo buvo atsiskaityta 1769 m. balandžio 30 d. – jam sumokėta 100 auksinų (IPK, lap. 78r)66. Spaudėjas Jakobas Borawskis taip pat pradėjo karjerą nuo pameistrio (1759–1760 m.; IPK, lap. 48r). Nuo 1763 m. jis atlikinėjo spaudėjo darbą kaip meistras (IPK, lap. 65r). 1769 m. kovo 28 d. su J. Borawskiu buvo atsiskaityta paskutinį kartą išspausdintomis knygomis, kurių bendra kaina buvo 300 auksinų (IPK, lap. 78r).

Spaustuvės rinkėjai sudarė panašią kolektyvo dalį. Iš viso pavyko nustatyti šešis rinkėjus: Janas Łukowiczius dirbo 1752–1753 m. (IPK, lap. 5r, 6r, 11r, 14r), Antonijus Narewiczius dirbo 1752–1755 m.67, Koronoskis ir Antonijus Leszczyńskis dirbo 1753–1754 m.68, vilnietis Walentas Szweykowskis dirbo 1754–1760 m. ir turėjo palikti darbą dėl nusilpusio regėjimo69, o Maciejus Marciszewiczius dirbo 1762–1769 m.70 Be spaudėjų ir rinkėjų, spaustuvėje buvo nuolatinis korektorius. 1754–1755 m. knygų korektūra rūpinosi korektorius Mateuszas Sękalskis (IPK, lap. 24v, 25r, 26r, 32v), o 1756–1769 m. – korektorius Piotras Kudzinowiczius (IPK, lap. 34v, 40r, 52v, 75v). Su spaudėjais, rinkėjais bei korektoriumi buvo atsiskaitoma kelis kartus per metus, taip pat papildomai mokama už jų drabužių skalbimą ir avalynės taisymą.

Kaip buvo anksčiau minėta, 1755 m. prie spaustuvės buvo įrengta nauja krautuvėlė spaudos produkcijai pardavinėti. Iš išlaidų įrašų matyti, kad knygos, skirtos parduoti, buvo nuolat įrišamos71. Paprastai dėl knygų įrišimo prefektas susitardavo su žydų knygrišiais. 1752 m. gruodį už 500 meditacijų knygelių įrišimą knygrišiui Rachmeliui buvo sumokėtos 7 timpos (IPK, lap. 10r). Su šiuo knygrišiu bendradarbiauta iki 1758 m. (IPK, lap. 38r). Žydų knygrišys Jankielis įrišdavo knygas 1758–1765 m. (pavyzdžiui, IPK, lap. 40r, 44r, 51v, 68v ir kt.). Kiti du žydų knygrišiai, t. y. Leyba (su juo atsiskaitoma nuo 1757 m.) ir Nochimas Szteymowiczius (kiti vardo variantai – Nahim, Nahum; su juo atsiskaitoma nuo 1759 m.), dirbo drauge, kadangi nuo 1764 iki 1769 m. jiems abiem paprastai buvo mokama bendra suma72.

Aptariamuoju laikotarpiu nebuvo priimta įrišti viso leidinio tiražą vienu metu. Paprastai knygos buvo įrišamos pagal paklausą – kiekvienu atveju prefektas nuspręsdavo, kiek egzempliorių konkretaus leidinio reikia įrišti. Pavyzdžiui, 1753 m. lapkričio mėnesį jis sumokėjo 1 timpą už įrišimą 41 egzemplioriaus maldynėlio, skirto šv. Albertui, ir 9 timpas – už įrišimą 24 rožinio egzempliorių (IPK, lap. 16r), o 1762 m. kovo 23 d. jis atsiskaitė su knygrišiu Leyba už 400 lotyniškų ir 100 lenkiškų elementorių įrišimą (IPK, lap. 61v). Kita vertus, išlaidų dalyje pasitaiko nemažai įrašų, kuriuose tiktai pranešama apie atsiskaitymą su knygrišiais, nepateikiant detalių73. Paminėtina, kad spaustuvės santykiai su knygrišiais buvo kitokie nei su spaustuvininkais, kadangi jie dirbo su savo medžiagomis ir instrumentais, o spaudėjų ir rinkėjų įrankiai buvo įsigyjami iš spaustuvės lėšų.

Spaustuvės prefektas turėjo aprūpinti darbuotojus maistu, kuris perkamas iš įvairių tiekėjų. Išlaidų dalyje maisto tiekėjų vardai paprastai nenurodomi, nors vieną kartą paminėtas totorius, iš kurio nupirktas daržovių vežimas74. Specifinę maisto grupę sudarė vaišinimai, skirti darbuotojams ir svečiams. Svečiais vadinami žmonės, atvykdavę pas pranciškonus tartis dėl spausdinimo. Darbuotojai buvo vaišinami gėrimais, kai spaustuvėje vykdavo koks nors svarbus įvykis (naujų staklių įrengimas) arba buvo atliekamas sunkus nemalonus darbas (pavyzdžiui, tipografinių dažų gaminimas75, vandens išsėmimas iš krautuvėlės76), o svečiai – kiekvieną kartą, kai darė spaudos užsakymus77. Dažnas svečių paminėjimas išlaidų dalyje rodo, kad jie sudarė svarbią žmonių grupę, užtikrinančią pranciškonų spaudos verslo sėkmę.

Spaustuvės klientai ir pajamų šaltiniai

Pranciškonų spaustuvė turėjo du pagrindinius pajamų šaltinius. Vienas iš jų buvo spaudos darbų atlikimas pagal užsakymus. Užsakovas investuodavo į leidybą savo lėšas. Pasibaigus spausdinimui, jis paprastai atsiimdavo leidinio tiražą ir pats rūpinosi egzempliorių platinimu. Tarp užsakovų dominavo dvasininkija.

Daugiausia užsakymai buvo daromi įvairių vienuolijų vardu, iš kurių dažniausiai į spaustuvę kreipdavosi basieji karmelitai (iš Gluboko, Kėdainių), dominikonai (iš Minsko, Naugarduko, Oršos, Vilniaus, Kauno), bernardinai ir misionieriai. Rečiau su spaustuve bendradarbiavo pijorai, bazilijonai, augustijonai, bernardinės, Laterano reguliniai kanauninkai, trinitoriai (iš Maladečinos, Vilniaus), marijonai. Vienuolių organizacijoms buvo spausdinama įvairiarūšė literatūra, skirta sielovadai ir pamaldoms. Pajamų dalyje dažnai minimi tokie spaudinių tipai kaip kantičkos (kantyczki), votai (woty), kortelės (karteczki), atlaidai (odpusty), dainelės (piosenki), išpažinties lapeliai (kartki na spowiedz wielkonocną), šventųjų švenčių lapeliai (pavyzdžiui, kartki na SS Symona y Judy), rengimo sakramentams knygelės (dzienniki), Rožinio patentai (patenta Roźancowe), Škaplierinės patentai (patenta Szkaplerzne), brevijoriai (Officium), rubricelės (Rubricelle), pamokslų „sąrašai“ (registry kaznodziejskie). Pranciškonų spaustuvėje daug užsakoma nedidelių devocinių leidinėlių, skirtų šventųjų kultui, pavyzdžiui, šv. Antonijui, šv. Izidoriui, šv. Justinui, šv. Onai, šv. Tadui, šv. Vincentui Pauliečiui, šv. Jonui Nepomukui ir kt. Šiandien šios literatūros egzempliorių išliko labai mažai, nors XVIII a. ji buvo įprastas dalykas daugumai žmonių, dalyvavusių Bažnyčios gyvenime. Vienuolių teologiniam išsilavinimui buvo skirtos dažnos vienuolijų mokyklų tezių publikacijos (konkluzye) – jas užsakinėjo beveik visos vienuolijos78. Buvo ir pavienių specialių leidinių, pavyzdžiui, 1761 m. trinitorių vienuolija užsakė išspausdinti išpirktų belaisvių sąrašą79.

Kai kurie dvasininkai kreipdavosi asmeniškai. Pavyzdžiui, Smolensko vyskupas Jurgis Mikalojus Hylzenas (1692–1775) sumokėjo 210 timpų už 510 egzempliorių Biblijos ištraukų rinktinės spausdinimą (IPK-2, lap. 9v, 11r). Pijoras Motiejus Dogelis (1715–1760) buvo užsakęs pranciškonams informacinį leidinį apie Vilniaus kilmingųjų kolegiją (1756 m. gegužės 12 d. jis sumokėjo 33 timpas; IPK-2, lap. 11r). Taip pat pagal Lukiškių dominikonų vienuolyno vyresniojo Józefo Szymako (1702–1775) užsakymą, už kurį 1754 m. sumokėta 600 timpų (IPK-2, lap. 6r), pranciškonų spaustuvė 1755 m. išspausdino knygą, skirtą stebuklingiems Mergelės Marijos atvaizdams80. 1759–1764 m. su spaustuve aktyviai bendradarbiavo misionierius dominikonas Owłoczyńskis – jis išleido čia kelias knygas ir užsakė smulkiųjų spaudinių81.

Į pranciškonų spaustuvę kreipdavosi ir pasauliečiai. Lietuvos pakancleris Mykolas Antanas Sapiega (1711–1760) čia publikavo literatūrinį vertimą iš prancūzų kalbos ir mokėjo spaustuvei už spausdinimą daugiau kaip 1 000 timpų (IPK-2, lap. 2v, 3v, 8r). Tarp spaustuvės klientų buvo Trakų kaštelionas Tadas Pranciškus Oginskis (1712–1783) (IPK-2, lap. 12r), Valkavisko pavieto maršalka Stefanas Olendskis (Olędzki; 1703–1771; IPK-2, lap. 3r), Bresto kaštelionas Andrzejus Abramowiczius (apie 1700–1763) (IPK-2, lap. 12r), Olesničios seniūnas Janas Dyrmontas Siwickis (IPK-2, lap. 14r) ir kiti. Nuolatiniams spaustuvės užsakovams priskirtinas ir knygų pirklys (bibliopola) Sawickis, platinęs tiek religines, tiek pasaulietinio turinio knygas82 lenkų ir lietuvių kalbomis83.

Devocinių knygų spausdinimą pranciškonų spaustuvėje palaikė kilmingosios mecenatės. Ypač didelę paramą, apie 2 000 timpų, 1754–1759 m. skyrė didikė Zofija z Chreptowiczow Sawaniewska84, o 1757–1759 m. – Horodlės seniūnė Strutyńska85. Tradicinis būdas padėkoti mecenatui ir pritraukti naujų buvo dedikacijos skelbimas. Pranciškonai pasinaudojo proga ir naujos knygos apie šv. Juozapą iš Kupertino (1603–1663) leidimą skyrė Vilniaus vyskupo koadjutoriui, dailės kolekcininkui Juozapui Stanislovui Sapiegai (1708–1754)86. Už knygos dedikaciją, papuoštą raižytu herbu, koadjutorius padovanojo spaustuvei 316 timpų87.

Kitas nuolatinis pajamų šaltinis buvo nuosavų spausdintų knygų pardavimas. Knygas, spausdinamas spaustuvės lėšomis, pati spaustuvė pardavinėjo iš savo krautuvėlės ir per knygų pirklius. Visą laiką spaustuvė parduodavo įvairaus dydžio knygų partijas, iš kurių paminėtini lotyniški ir lietuviški elementoriai, lietuviški maldynai (Balsas, Giesmes), lenkiški ir lietuviški katekizmai, rožiniai, evangelijos. Spaustuvės krautuvėlėje dirbę Piotras (IPK-2, lap. 21r, 23r ir kt.), Jakowskis (IPK-2, lap. 19v, 20r ir kt.), Szweykowskis (IPK-2, lap. 14v ir kt.) periodiškai atsiskaitydavo su prefektu už parduotas knygas. 1769 m. vasario 12 d. prefektas sumokėjo krautuvininkui Piotrui 719 auksinų už devynmetę tarnybą krautuvėlėje (IPK, lap. 77v).

Kitos įplaukos ateidavo iš tarpininkų, platinusių knygas kitose vietovėse. Buvo palaikomi prekybiniai kontaktai su Žemaitijos knygų pirkliais Douborowicziumi su žmona (IPK-2, lap. 1v, 2r, 11v ir kt.), Dominiku Koreywa (IPK-2, lap. 5r), Malewicziumi (IPK-2, lap. 10r). Spaustuvės produkciją taip pat platino kiti pirkliai – Margielewiczius (IPK-2, lap. 4r, 9v, 10r), Tadeuszas Narkiewiczius (IPK-2, lap. 4r), Pawłas Kaliskis (IPK-2, lap. 8r, 9r). Knygų prekybos verslo ėmėsi ir Vilniaus knygrišys Józefas Dubickis (IPK-2, lap. 23v, 26v) bei neįvardytas knygrišys iš Pinsko (IPK-2, lap. 23v). Kartais pajamų dalyje nurodoma, kad pinigai gaunami iš vietovių, nekonkretizuojant, iš ko ir už kokias knygas, pavyzdžiui, iš Gardino, Kauno, Rudaminos, Pinsko, Valkininkų, Drohičino, Dysnos, Ašmenos, Kaltanėnų, Svėdasų88 ir t. t. Kai kurie knygų prekiautojai palikdavo užstatus naujiems knygų tiražams89. Paminėtina, kad spaustuvė pati prekiavo kai kurių autorių ir užsakovų knygomis. Antai, 1766 m. birželio mėnesį pagal prefekto užsakymą knygrišiai įrišo po 20 egzempliorių 1754 m. Liudwiko Sienickio poleminio veikalo ir 1757 m. LDK kamarniko Antonijaus Lenczewskio matematikos vadovėlio, taip pat 22 egzempliorius 1757 m. knygos Sztafeta Polska (IPK, lap. 71v), kurios spausdinimą finansavo Trakų kaštelionas T. P. Oginskis90.

Spaudinių tiražai priklausė nuo užsakovo pageidavimų ir leidinio paklausos. Apskaitos įrašų išsamumo įvairovė neleidžia apčiuopti tiražų statistikos ir dinamikos. Vis dėlto net ir reti tiražų dydžio paminėjimai yra svarbūs duomenys, atskleidžiantys XVIII a. spaudos praktiką. Pavyzdžiui, 1755 m. Vilniaus karmelitų proginio leidinio tiražas buvo 60 egzempliorių (IPK-2, lap. 10r), knygos Sztafeta Polska tiražas – 400 egz. (IPK-2, lap. 12r), Velykų išpažinties lapelio – 500 egz. (IPK-2, lap. 2r), Šv. Vincento maldynėlio – 216 egz. (IPK-2, lap. 9v), 1765 m. lietuviško katekizmo – 3 000 egz. (IPK-2, lap. 26r), o lenkiško mažo katekizmo – 10 000 egz. (IPK-2, lap. 26v).

Spaustuvės rentabilumas

Atskleistos pranciškonų spaustuvės veiklos sąlygos ir išlaidų / pajamų rūšys leidžia pereiti prie klausimo, susijusio su spaustuvės rentabilumu. Apie tai, kiek sėkmingas buvo spaustuvės darbas XVIII a. antrojoje pusėje, galima spręsti lyginant skirtingų metų išlaidas ir pajamas. Pirma, palyginimui pasirinkti 1759 metai, kada pasibaigė įrengimo darbai ir nusistovėjo užsakymų bei produkcijos platinimo praktika. Antrai duomenų grupei, reprezentuojančiai spaustuvės padėtį, pasirinkti 1768 metai, kuriuos nuo 1759 m. skiria dešimt­metis, t. y. pakankamas laiko tarpas, išryškinantis raidos tendenciją. Visi duomenys surinkti dviejose lentelėse pagal mėnesius, o jų pabaigoje pateikiamos bendros sumos91.

1 LENTELĖ. 1759 m. Vilniaus pranciškonų spaustuvės išlaidos ir pajamos (VUB RS, F5–F–32415, lap. 42v–50r, [iš kitos pusės] 16r–18v)

Mėnuo	sausis	vasaris	kovas	balandis	gegužė	birželis	liepa	rugpjūtis	rugsėjis	spalis	lapkritis	gruodis	Iš viso
Išlai­dos	138	150	325	318	116	261	674	45	83	267	333	172	2 882
Paja­mos	201	266	142	225	1,120	238	412	101	242	444	671	307	4 369

Taigi, 1759 m. spaustuvės išlaidos siekė 2 882 timpas, o pajamos – 4 369 timpas, todėl gauta pelno – 1 487 timpos (1 lentelė). Aptariamuoju laikotarpiu mažiausios sumos buvo išleistos rugpjūtį ir rugsėjį, kadangi mokėta tik už maisto produktų atsargas: 45 ir 83 timpos. Didžiausios išlaidų sumos susidarė tada, kai reikėjo mokėti už popierių (kovo mėnesį 147 timpos, liepos mėnesį 112 timpų) ir naujus Karaliaučiaus šriftus (birželio ir liepos mėnesiais po 100 timpų). Nemažą išlaidų dalį sudarė metinė suma, skirta skolai Kauno pranciškonų vienuolynui išmokėti (liepos mėnesį 217 timpų). Taip pat lapkričio mėnesį prie išlaidų prisidėjo atlyginimo pameistriui Woyciechui išmokėjimas už penkerius metus (150 timpų). O didžiausia pajamų suma susidarė gegužės mėnesį (1 120 timpų), kai spaustuvę parėmė Horodlės seniūnė Strutyńska (437 timpos) ir Zofija z Chreptowiczow Sawaniewska (300 timpų). Pastaroji paaukojo didelę sumą taip pat ir lapkritį (569 timpas).

2 LENTELĖ. 1768 m. Vilniaus pranciškonų spaustuvės išlaidos ir pajamos (VUB RS, F5–F–32415, lap. 75v–77v, [iš kitos pusės] 29r–29v)

Mėnuo	sausis	vasaris	kovas	balandis	gegužė	birželis	liepa	rugpjūtis	rugsėjis	spalis	lapkritis	gruodis	Iš viso
Išlai­dos	545	798	64	627	843	234	466	309	341	177	385	58	4 847
Paja­mos	478	162	197	425	169	172	216	988	173	1,110	374	289	4 753

Praėjus dešimtmečiui spaustuvės išlaidos siekė 4 847 auksinus, o pajamos – 4 753 auksinus, taigi susidarė minusinis biudžetas (2 lentelė). Kaip ir visais laikais, didžiausia išlaidų dalis 1768 m. buvo skirta popieriui pirkti: balandžio mėnesį už jį sumokėta 250, gegužės mėnesį – 253, o liepos mėnesį – 300 auksinų. Du kartus didelėmis sumomis sumokėta už knygrišių darbą: sausį – 178, o birželį – 134 auksinai. Taip pat tais metais buvo sumokėta didelė skola korektoriui P. Kudzinowicziui – vasario mėnesį 419 auksinų. Kaip ir ankstesniu laikotarpiu, spaustuvė toliau mokėjo Kauno pranciškonų vienuolynui skolą, kuri naujais pinigais sudarė 280 auksinų. Didžiausią pelną 1768 m. spaustuvei davė neįrištų knygų pardavimas didelėmis partijomis: rugpjūčio mėnesį gauta 600, o spalio mėnesį – 800 auksinų. Tačiau šių pajamų nepakako metiniam pelnui gauti. Tokiu būdu 1759 ir 1768 m. išlaidų ir pajamų palyginimas išryškina akivaizdų perėjimą nuo pelningo prie nuostolingo darbo. Šią tendenciją patvirtina ir bibliografijos duomenys: 1759 m. spaustuvė išspausdino devynias knygas92, o 1768 m. – nė vienos.

Išlaidų ir pajamų įrašai tęsėsi iki 1769 m. rugsėjo mėnesio. Tais metais prefektas stengėsi atsiskaityti su visais meistrais ir pameistriais. Kita vertus, jis priėmė naujus spaudos užsakymus93. Kas iš tikrųjų privertė nutraukti apskaitos įrašus, lieka atviras klausimas, nes, bibliografų duomenimis, sumažėjus spaudos apimtims septintojo dešimtmečio pabaigoje spaustuvė ir toliau leido knygas: 1769 m. joje išspausdinta viena knyga94, o 1770 m. – septynios95. Nepaisant staigaus įrašų sustabdymo, išlaidų ir pajamų knygoje pridėtas 1780 m. spaustuvės aprašymas nušviečia aplinkybes, atvedusias ją prie uždarymo.

Beveik per trisdešimt veiklos metų spaustuvė taip ir nesugebėjo grąžinti A. Towiańskio sumos, kurios savininkas nuo 1759 m. buvo Kauno pranciškonų vienuolynas. Todėl kauniečiai pradėjo reikalauti skolos iš Vilniaus pranciškonų vienuolyno. Tuo metu Vilniuje rezidavo Feliksas Towiańskis, ėjęs Karpazijos vyskupo ir Baltarusijos sufragano pareigas96, kuris matė dviejų vienuolynų ginčą. Manytina, kad jo prašymu W. Stepurewiczius parengė spaustuvės aprašymą ir paaiškinimą dėl jos apgailėtinos būklės. Buvęs prefektas konstatavo, jog spaustuvė turėjo daug skolininkų, kurie iš viso buvo įsiskolinę apie 2 000 auksinų (IPK, lap. 80v–81r). Pasak jo, atgauti iš jų skolų buvo neįmanoma97.

Turbūt jausdamas atsakomybę tiek už spaustuvę, tiek už brolio atminimą, F. Towiańskis nusprendė padėti Vilniaus pranciškonų vienuolynui ir padengti spaustuvės skolą. 1780 m. lapkričio mėnesį jis pasirašė garantinį raštą, įsipareigodamas grąžinti Kauno pranciškonų vienuolynui spaustuvės skolą iš savo lėšų. Skolos grąžinimas planuojamas dviem etapais: 2 000 auksinų žadama sumokėti 1781 m. gegužės 1 d., o po metų tą pačią dieną dar 2 000 auksinų98. F. Towiańskis garantiniame rašte rašė, kad spaustuvę atkūrė siekdamas naudos Vilniaus vienuolynui ir visai Lietuvos provincijai. Jo teigimu, Vilniaus konventas niekada nesinaudojo spaustuvės pajamomis ir nepasisavino brolio sumos, skirtos spaustuvei įrengti, todėl neprivalo mokėti Kauno vienuolynui. Nepaisant vyskupo Towiańskio iniciatyvos ir jo sūnėno pažado atsiskaityti su vienuolynu99, kauniečiai pinigų nesulaukė. Tokiu būdu spaustuvės byla buvo iškelta pranciškonų kapituloje, vykusioje 1781 m. birželį Ivenece. Defenitoriumas priėmė sprendimą išparduoti spaustuvės įrangą ir iš šios sumos padengti skolą Kauno pranciškonų vienuolynui100. Nors istoriografijoje plinta nuomonė, kad įrangos pirkėja buvo Vilniaus akademijos spaustuvė, kol kas nerandama šaltinių, leidžiančių patvirtinti arba paneigti šią prielaidą.

Išvados

Vilniaus universiteto bibliotekoje saugoma 1752–1769 m. Vil­niaus pranciškonų vienuolyno spaustuvės išlaidų ir pajamų knyga yra svarbus XVIII a. institucinės spaudos tyrimų šaltinis. Šis dokumentas leidžia nagrinėti daugelį institucinės spaustuvės veiklos aspektų: darbo organizavimą, darbuotojų grupes ir atsiskaitymo su jais ypatumus, popieriaus teikėjus, produkcijos rūšis, prekybą ir t. t.

Be to, šis šaltinis suteikia naujų biografinių duomenų apie vieną reikšmingiausių XVIII a. Vilniaus grafikos meistrų, graverį Franciszeką Balcewiczių. Pirmiausia, Balcewiczius buvo ne tik graveris, bet ir šriftų liejikas. Pasaulietis graveris sudarinėjo ilgalaikes sutartis su pranciškonais dėl šriftų gaminimo. Antra, dabar tiksliai nustatyta, kad Balcewiczius mirė 1753 m. kovo pradžioje (veikiausiai, kovo 1 d.). Apie ypatingą Balcewicziaus autoritetą liudija pranciškonų spaustuvės prefekto sprendimas padengti visas išlaidas už mirusio graverio laidotuves ir gedulingas mišias keliose Vilniaus šventovėse. Keliama prielaida, kad po graverio mirties išlaidų dalyje minima moteris Balcewiczowa (IPK, lap. 10v., 14r) gali priklausyti jo šeimai.

1752–1769 m. išlaidų ir pajamų knygos bei kiti šaltiniai atspindi gana sudėtingą pranciškonų vienuolyno spaustuvės likimą. Po 1749 m. Vilniaus gaisro pagrindinis spaustuvės atkūrėjas buvo pranciškonas Feliksas Towiańskis, pasiskolinęs iš savo giminaičio didelę pinigų sumą, reikalingą spaustuvei atnaujinti. Iki 1755 m. spaustuvė buvo atstatyta, nors neaišku, ar pastatytas naujas pastatas, ar atnaujintas senas. Aptariamuoju laikotarpiu spaustuvė turėjo trejas spaudos stakles. Tipografinė įranga buvo įsigyjama iš dviejų šaltinių – Karaliaučiaus ir Vilniaus meistrų. Pagrindiniai popieriaus tiekėjai buvo Kairėnų popierininkas Antonijus Obrockis ir Slanimo popierininkas Dominikas Rzezwinskis.

Pranciškonų spaustuvei vadovavo vienuolijos nariai, o darbą atliko samdyti darbuotojai: liejikai, spaustuvininkai-meistrai, pameistriai bei kiti. Šaltinių analizė patvirtino, kad pranciškonai broliai Feliksas Towiańskis, Wiktoras Stepurewiczius ir Józefas Sękalskis buvo spaustuvės prefektai. Be to, nustatytas ketvirtas spaustuvės viršininkas, ėjęs pareigas iki 1752 m., – brolis Urbanas Szymkiewiczius. Kita vertus, prieinami šaltiniai neatskleidžia konkrečių prefektų veiklos laikotarpių. Pranciškonai glaudžiai bendradarbiavo su žydų knyg­rišiais ir pirkliais. Spaudos užsakymus darė vienuolynų ir parapinė dvasininkija bei pasauliečiai iš įvairių LDK ir Žemaitijos vietovių. Pažymėtina, kad jų užsakymuose atsispindi lietuviškos knygos, neužfiksuotos bibliografinių šaltinių (pavyzdžiui, bibliografinėse priemonėse nežinoma jokių spaustuvės lietuviškų elementorių, žr. IPK-2, lap. 29v).

Iš pradžių spaustuvės darbas buvo sėkmingas, tačiau jos pelno neužteko grąžinti kreditui. Galutinį spaustuvės žlugimą nulėmė kelios priežastys. Visų pirma, per daug metų susikaupė daug užsakovų – skolininkų, iš kurių neįmanoma buvo išreikalauti pinigų. Antra, XVIII a. šeštajame dešimtmetyje Vilniuje įsisteigė dvi naujos vienuolynų spaustuvės (pijorų ir bazilijonų), kurios atitraukė dalį klientų. Trečia priežastis yra bendra situacija LDK raštijoje. Aptariamuoju laikotarpiu nebuvo pakankamai autorių, norinčių publikuoti naujus literatūros tekstus. Nors istoriografijoje pasitaiko nuomonė, kad katalikų vienuolijos nulėmė siaurą spausdintinės knygos repertuarą, manome, jog atsakomybė už tokią padėtį iš dalies atitenka kitoms visuomenės grupėms. Ši tema išeina už straipsnio ribų ir reikalauja tolesnės detalesnės analizės.

Pagaliau, spaustuvės likimą lėmė ir specifinė situacija pranciškonų konventualų vienuolijos viduje. Vilniaus ir Kauno pranciškonų vienuolynų ginčas išryškino siaurą utilitarų požiūrį į spaustuvę. Kitaip sakant, pranciškonų vienuolijoje nebuvo aiškiai suvoktas poreikis puoselėti savo knygų spaudą. Jos organizavimą inicijavo vienuoliai, kurie nebuvo abejingi spaudos svarbai, – XVII a. Jokūbas Dluskis, o XVIII a. Feliksas Towiańskis. Tačiau dviejų dvasininkų pastangų neužteko, reikėjo visos vienuolijos palaikymo. Galime teigti, jog pranciškonų vienuolija knygų spaudos nelaikė svarbia veiklos kryptimi, ir tai paaiškina, kodėl Vilniaus pranciškonų vienuolyno spaustuvės veikla buvo mažiau sėkminga nei kitų Vilniaus institucinių spaustuvių.

Nepublikuoti šaltiniai

Biblioteka Uniwersytetu Jagiellońskiego w Krakowie (BUJ)

1. Zatwierdzenie przywileju służącego drukarni Zakonu wileńskiego Franciszkanów, [XVIII w.]. BUJ, rkps 5981 IV, lap. 395r–396v.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius (LMAVB RS)

2. Michael, Dei gratia Rex Poloniae, Magnus Dux Lithuaniae... Significamus praesentibus literris nostris… Varšuva, 1670 m. gruodžio 23 d. LMAVB RS, F6–327.

3. Konfirmacya Przywileiu na przeniesienie drukarni z Zamoscia do Wilna XX Franciszkanom Wileńskim... od Nayiasn. Augusta III udzieliona, Varšuva, 1752 m. gruodžio 5 d. LMAVB RS, F43–21143.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyrius (LNMMB RKRS)

4. [Benedikto Konopkos raštas, kuriuo jis, mirus jo broliui Kristupui Konopkai, kvituoja Vilniaus konvento pranciškonų prefektui, kun. Novickiui, gavus 600 auksinų]. 1774.II.15. LNMMB RKRS, F190–2465.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas (LVIA)

5. Akt przywileiu XX Franciszkanom Wilenskim słuźącego [1670 m. Mykolo Višnioveckio privilegijos nuorašas]. Vilnius, 1756 m. vasario 26 d. LVIA, SA, 4768, lap. 39r–39v.

6. Akt przywileiu JXX Franciszkanom Wilenskim słuźącego [1752 m. Augusto III privilegijos nuorašas]. Vilnius, 1756 m. vasario 26 d. LVIA, SA, 4768, lap. 40r–41v.

7. Confirmatio privilegii super typographiam conventui Vilnensi religiosorum patrum franciscanorum servientis. 1752. LVIA, Lietuvos Metrika, kn. 181, lap. 33–35.

8. NOWICKI, Placyd. Punk[t]a podane WJMC Panu Bratuszewiczowi [?] względem Pretensji zaźądaney przez Pana Źewinskiego do Drukarni XX Franciskanskiey... Vilnius, 1780 m. balandžio 14 d. LVIA, F. 604, ap. 88, b. 685, lap. 77r.

Vilniaus regioninis valstybės archyvas (LRVA)

9. FIRKOVIČIUS, Romualdas. Namas Vilniaus m. Kretingos 3/6. Istoriniai tyrimai. Vilnius, 1977. LRVA, F. 1019, ap. 11, b. 7185.

Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius (VUB RS)

10. Regestra Expensu Wydanego na Drukarnią Konwentu Wilenskiego [Vilniaus pranciškonų vienuolyno spaustuvės išlaidų ir pajamų knyga]. Vilnius, 1752–1769. VUB RS, F5–F–32415.

11. NIEWIAROWSKI, Antoni. Dzieje Prowincyi Zakonney Litewskiey Franciszkanow, czyli Braci Mnieyszych Konwentuałow w krotkiey tresci zebrane od Nastania Prowincyi, [1686–1843]. VUB RS, F3–291.

12. Wypis z ksiąg Grodzkich Powiatu Kowienskiego [Felikso Towiańskio garantinis raštas Kauno pranciškonų gvardijonui Vaitiekui Zlotochovičiui, 1780-11-12], 1782. VUB RS, F5–F96–27641.

13. Wypis z ksiąg Grodzkich Powiatu Kowienskiego [laiškas dėl Vilniaus pranciškonų spaustuvės skolos, 1781-05-02], 1782. VUB RS, F5–F96–27643.

Publikuoti šaltiniai ir literatūra

14. ABRAMOWICZ, Ludwik. Cztery wieki drukarstwa w Wilnie, 1525-1925: zarys historyczny. Wilno: L. Chomiński, 1925. 149 p.

15. DETTLAFF, Marek. Bracia Mniejsi Konwentualni (Franciszkanie) w Wilnie do 1864 roku. Vilnius: Pranciškonų kultūros centras, 2017. 359, [1] p. (Studia Franciscana Lithuanica; 6)

16. DOBRZYNIECKA, Janina. Drukarnie Uniwersytetu Jagiellońskiego, 1674–1783 = De trium Universitatis Cracoviensis typographiarum historia, 1674–1783. Kraków: nakład Uniwersytetu Jagiellońskiego, 1975. 313 p.

17. DRĖMA, Vladas. Vilniaus bažnyčios: iš Vlado Drėmos archyvų. [Sudarė Audronė Lėverienė, Arturas Mickevičius, Rita Mosiejienė]. Vilnius: Versus aureus, 2008. 1047 p.

18. Drukarze dawnej Polski od XV do XVIII wieku. Z. 5: Wielkie Księstwo Litewskie. Opracowli Alodia Kawecka-Gryczowa oraz Krystyna Korotajowa i Wojciech Krajewski. Wrocław: Zakład Narodowy im. Ossolińskich, 1959. XVII, 270 p.

19. ESTREICHER, Karol. Bibliografia Staropolska. 36 t. Kraków: Akademia Umiejętności, 1891–2014.

20. KANTAK, Kamil. Franciszkanie polscy. T. 2: 1517–1795. Kraków: Prowincja Polska OO. Franciszkanów, 1938. xii, 498 p.

21. KAŽURO, Ina. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaustuvių privilegijos. Knygotyra, 2017, t. 68, p. 38–82. doi: 10.15388/Knygotyra.68.10716

22. KIERKIEWICZ, Hyacinthus. Illustrissimo ac amplissimo d. d. Dominico Francisco Alexandrowicz... Exercitationem hanc suam philosophicam Vilnae in Ecclesia S. Mariae in Arenis Ord. Min. S.P. Francisci Cobr. publice habitam... moderante A. R. P. Placido Nowicki... [Vilnius, Pranciškonų spaustuvė, 1770]. [16] lap.

23. Knygos lietuvių kalba. T. 1: 1547–1861. Sudarytoja Eleonora Binkytė... [et al.]. Vilnius: Mintis, 1969. lxiii, 728 p.

24. LEBEDYS, Jurgis. Lietuvių kalba XVII–XVIII a. viešajame gyvenime. Sudarytoja Vanda Zaborskaitė. Vilnius: Mokslas, 1976. 278 p.

25. MAKARCZYK, Józef. Prowincja Litewsko-Białoruska Zakonu Braci Mniejszych Konwentualnych w latach 1687–1845. Grodno: Grodzieńska Diecezja Rzymsko-Katolicka, 2012. 555 p.

26. NIKALAEU, Mikalai. Gistoryya Belaruskai knigi. T. 1: Knizhnaya kul’tura Vyalikaga knyastva Litouskaga. Minsk: „Belaruskaya Encyklapedyya“ imya Petrusya Brouki, 2009. 424 p.

27. PIETRZKIEWICZ, Iwona. Kultura książki w zakonach męskich Wielkiego Księstwa Litewskiego XV–XVIII wieku. Kraków: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Pedagogicznego, 2019. 447 p.

28. Pranciškonų spaustuvė. Iš Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 18: Perk–Pražvalgos. Vyr. red. Antanas Račis. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010, p. 717.

29. XVIII a. Lietuvos knygos lenkų kalba: kontrolinis sąrašas. [Sud. Marija Ivanovič, Karina Basiul]. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2015. 679 p.

30. Zywot przedziwny zachwyconego męza błogosławionego Jozefa Dezy z Kopertynu kapłana serafickiego Zakonu Braći Mnieyszych s. Franciszka Conventualium. W Wilnie: w drukarni J.K.M. WW. XX. Franćiszkanow, 1754. [10], 145 p.