Knygotyra ISSN 0204–2061 eISSN 2345-0053
2023, vol. 81, pp. 7–37 DOI: https://doi.org/10.15388/Knygotyra.2023.81.1

Kelionių į Lietuvą XV–XIX a. pradžioje aprašymai: egodokumentalumo ir tipologijos problema

Arvydas Pacevičius
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas
Saulėtekio al. 9, I rūmai, LT-10222 Vilnius
El. paštas arvydas.pacevicius@kf.vu.lt

_____________________________

Tyrimą finansavo Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-MIP-21-44.

_____________________________

Santrauka. Straipsnyje aptariama kelionių į / po Lietuvą egodokumentinė kelionių raštija, kuriai būdingas autobiografinis pasakojimas pirmuoju asmeniu, nagrinėjama jos kilmė, raida ir sklaida. Remiantis rankraštinio ir spausdintinio knygos kultūros paveldo tyrimų metodologinėmis paradigmomis, atminties archyvo, knygos komunikacijos ciklo ir socialinio knygų gyvenimo konceptais, mėginama brėžti ribas tarp minėtos raštijos rūšių (tipologija), atskleidžiamos rašymo ir publikavimo intencijos. Atvejo analizei pasirinkti tiek Lietuvos, tiek užsienio autorių rankraštiniai ir publikuoti kelionių aprašymai, skirti maršrutams Lietuvos teritorija ar pasieniu. Nustatyta, kad pasakojimo pirmuoju asmeniu ir autoriaus „dalyvavimo“ esama ne tik sau ir artimiesiems (šeimai, giminei, palikuonims) skirtuose rankraštiniuose kelionių aprašymuose, bet ir platesnę publiką įtraukiančiuose tekstuose, tiražuotuose ir platintuose pasitelkiant įvairias medijas. O štai kelionių egodokumentikos tipologijos mėginimas atskleidė atotrūkį tarp genetinės sistematikos, grįstos asmeninio archyvo kaip sarmatiškos atminties lobyno samprata, ir literatūrinės klasifikacijos, paremtos šiuolaikiniais kelionių raštijos žanrais. Kelionių aprašymai buvo kuriami remiantis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenėje vyravusiu pasaulėvaizdžiu, formavusiu skirtingą nuo europinio kanoną. Atkreiptinas dėmesys į iki šiol menkai tyrinėtas egodokumentines marginalijas, prieknyginę medžiagą, dienoraščius kalendoriuose, atspindinčius kelionių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kultūrą.

Reikšminiai žodžiai: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kelionių raštija, kelionių egodokumentai, rankraštinės ir spausdintinės medijos, žanrai, naratyvai, tipologija.

Travelogs of Journeys to Lithuania in Early 15th–19th Century: The Problem of Egodocumentality and Typology

Summary. The article discusses the egodocumentary travel writing of trips to/inside Lithuania, which is characterised by an autobiographical first-person narration, and examines its origins, development, and dissemination. Based on the methodological paradigms of research into the cultural heritage of a manuscript and printed book, the concepts of memory archive, book communication cycle, and the social life of books, an attempt is made to draw the boundaries among the types of this writing (typology), and the intentions of the writing and publishing process are revealed. The case study is based on manuscript and published travel descriptions by both Lithuanian and foreign authors for the routes in the territory of Lithuania or on the Lithuanian border. It was found that first-person narration and an author’s ‘participation’ are present not only in manuscript travel accounts that are personal and those belonging to one’s relatives (family, clan, descendants), but also in texts that engage a wider audience and are published and distributed through various media. The attempt at a typology of travel egodocumentation revealed a gap between a genetic taxonomy based on the notion of the personal archive as a treasure trove of memory and a literary classification based on contemporary genres of travel writing. Travel accounts were created on the basis of the worldview prevailing in the society of the Grand Duchy of Lithuania, which formed a canon different from the European one. Noteworthy are the hitherto understudied egodocumentary marginalia, diaries in calendars that reflect the culture of travel in the Grand Duchy of Lithuania.

Keywords: the Grand Duchy of Lithuania; travel writing; travel ego-documents; manuscript and printed media; genres; narratives; typology.

Received: 2023 09 29. Accepted: 2023 10 24
Copyright © 2023 Arvydas Pacevičius. Published by Vilnius University Press. This is an Open Access journal distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

Įvadas

Kelionių raštijos (angl. trawel writing) tyrimai XXI amžiuje įgavo naują pagreitį ir prasmę. Kelionių literatūros studijas, akcentavusias kanoną, naratyvą ar žanrą, ženkliai papildo tarpdalykiniai kultūros antropologijos, sociologijos, komunikacijos, geografijos, istorijos tyrimai. Jie apima platų kelionių raštijos (tekstų) spektrą, skirtą judumui (mobilumui), perkėlimui, kartografavimui, sienų, erdvės ir vietos kaitai. Pradėta domėtis „mažesniais“ kūriniais, trumpomis istorijomis (pranc. petits récits), alternatyviomis didiesiems naratyvams. „Kelionių raštija atgimė iš marginalių tekstų [ir] pasirodė esanti lengvai pritaikoma ir jautriai reaguojanti į tarpkultūrines, pokolonijines, lyčių ir globalizacijos studijas.“1 Įžvalga svarbi komunikacijos, knygotyros ir knygos kultūros tyrimų laukui, kuriame išsitenka ir atnaujintas Roberto Darntono knygos komunikacijos rato modelis, skatinantis klausti: kaip knygos ateina į pasaulį? Kaip jos pasiekia skaitytoją? Kaip skaitytojas elgiasi su šiomis knygomis2. Knygos šiuo atveju gali būti traktuojamos kaip spausdintinės ir rankraštinės medijos, kuriomis naudojantis sukurti kelionių pasakojimai (istorijos) vėliau migravo, keitė naratyvus, buvo vizualizuoti, virtualizuoti ir rado naujas auditorijas3. Minėta pasakojimų migracija ir formos kaita itin svarbios kelionių raštijos Lietuvoje, kurioje aptariamu laikotarpiu (ypač Baroko laikotarpiu) vyravo rankraštinės knygos kultūra4, tyrimų atžvilgiu. Kelionių aprašymai domina ir egodokumentų – autobiografinės raštijos pirmuoju asmeniu tyrėjus. Tiesa, egodokumentai naujausiose kelionių raštijai skirtose studijose neišskiriami ir aptariami autoriaus „dalyvavimo“ ir naratyvų, taip pat rašymo būdų (laiškai, dienoraščiai, kelionių žurnalai, kelionių gidai) kontekstuose5. Egodokumentinių kelionių raštijos tyrimų ištakos sietinos su olandų mokykla, kuri remiasi Jacobo Presserio teorinėmis įžvalgomis6. Tiesa, į kelionių aprašymus, ypač kelionių gidus, diplomatų pranešimus (reliacijas), laivų žurnalus, mažai susijusius su keliautojų individualia patirtimi, olandų mokslininkai žiūrėjo atsargiai ir kartais eliminuodavo iš tyrimų lauko7. O štai plačiosios kelionių raštijos koncepto adeptai kelionių raštiją apibrėžia kaip „gyvenimo rašymą“ (angl. life writing): „kelionių raštiją visais jos pavidalais – ar tai būtų intymūs kelionių dienoraščiai, ar etnografiniai traktatai, ar gidai – galime laikyti gyvenimo rašymo (t. y. autobiografinio ir (arba) biografinio rašymo) aspektu“8; juose esą, be objektyvaus pasaulio vaizdo, slypi, kartais sąmoningai, kartais ne, autoriaus autoportretas, atskleidžiantis individo subjektyvų ar kultūros nulemtą požiūrį9. Toks požiūris koreliuoja su vokiečio Winfriedo Schulze’ės egodokumentų, apimančių testamentus, prisipažinimus, curriculum vitae, kaip savęs liudijimų (vok. Selbzeugnisse, lenk. Samoświadectwa), atskleidžiančių autoriaus individualybę, konceptu10.
Egodokumentų tyrimų metodologiją pripažįsta minėto gyvenimo rašymo (angl. life writing) tyrėjai: „kelionių aprašymus galima skaityti ne tik kaip kelionių liudijimus, bet ir kaip daugialypius sudėtinius „egodokumentus“, nustatant, kaip kelionių aprašymo ir fiksavimo praktika formavo savojo „aš“ pristatymą, taip pat ką kelionių aprašymai turėjo bendra su kitomis ankstyvųjų naujųjų laikų gyvenimo aprašymo formomis“11. Pabrėžiama naratyvų kaita kelionių aprašymuose, kuriuose ilgainiui išryškėja autorius-pasakotojas, atskleidžiantis savo jausmus, liūdesį ir džiaugsmą, o „pranešimą apie išorinį pasaulį keičia išpažintis“12. Egodokumentinė paradigma prigyja ir lietuvių autorių, tyrinėjančių kelionių kultūrą, darbuose: „kelionių dienoraščiai šiandien domina tyrėjus ir kaip egodokumentai – svarbūs asmeninio patyrimo šaltiniai, leidę užfiksuoti ne tik faktus, bet ir subjektyvius individualius išgyvenimus bei įspūdžius“13. Apskritai, egodokumentinė tyrimų prieiga leidžia naujai pažvelgti į kelionės fenomeną, atsekti, kaip kelionės „rašymas“ formavo keliautojo tapatumą, keitė jo raišką, kaip kelionių aprašymai „gyveno“ ir kokį poveikį darė socialinei aplinkai po autoriaus mirties. Tačiau lieka neatsakytų klausimų apie šių egodokumentų tipologiją, kelionių į Lietuvą aprašymų ypatumus. Šiuo atveju mus domina, kaip egodokumentalumas14 reiškėsi ne tik kelionių dienoraščiuose, bet ir laiškuose, atsiminimuose, sarmatiškos atminties archyvais vadinamuose silva rerum. Ar nesama autoriaus individualumo ir pasakojimo pirmuoju asmeniu elementų užsienio keliautojų į / po Lietuvą pranešimuose? Kaip migravo kelionių istorijos tarp medijų? Į kai kuriuos iš šių klausimų mėgino atsakyti stereotipų ir įvaizdžio tyrinėtojai Gintautas Sliesoriūnas15, Rūstis
Kamuntavičius16, Vygandas Vareikis17, Kęstutis Gudmantas18, Nijolė Vai­čiu­lėnaitė-Kašelionienė19, rašę apie naratyvinius šaltinius, tarp jų užsieniečių diplomatų, verslininkų, mokslininkų kelionių į Lietuvą aprašymus. Jie daugiausia dėmesio skyrė Lietuvos įvaizdžio problematikai nepateikdami išsamesnės informacijos apie kelionių infrastruktūrą (išskyrus Vareikį) ir šių naratyvinių šaltinių egodokumentalumą. Tačiau kai kurios įžvalgos svarbios teoriniu požiūriu. Kamuntavičius atkreipė dėmesį į originalių, neredaguotų kelionių aprašymų trūkumą: „nėra italų ar prancūzų tekstų, kuriuose būtų surašyta kelionės dienoraštis, t. y. pastabos, padarytos kelionės metu, fiksuojant naujus įspūdžius. Tai yra susiję su viena fundamentalia problema – dienoraščių spausdinimu.“20 Kitaip tariant, tekstą rengiant publikavimui juodraštinė medžiaga (kelioniniai užrašai), kuria buvo grindžiamas galutinis teksto variantas, pradingdavo. Kamuntavičius, atrodo, šiek tiek sutirštino spalvas – tokios medžiagos yra leidybos įmonių archyvuose, kurie dar laukia tyrėjų. Tačiau klausimas aiškus: kiek spausdinti kelionių dienoraščių tekstai atspindėjo keliautojų patirtus įspūdžius? Kokiu mastu jie yra „savęs liudijimai“? Norint problemą spręsti reikalingi specialūs tekstologiniai ir archeografiniai, taip pat minėti pasakojimų migravimo medijose tyrimai (beje, susiję su minėtomis stereotipų ir Lietuvos įvaizdžio studijomis). Olandė Arianne Baggerman yra tyrinėjusi egodokumentų sklaidą visuomenėje siedama ją su redagavimu ir leidybos komercializavimu; ji nurodė, kad daugelis autobiografijų, saugotų šeimos archyvuose, autorių neturėjo intencijų publikuoti savo tekstus, jie rašė savo palikuonims. Tiesa, kartais rankraščiai buvo redaguojami iškerpant tam tikras vietas arba nurodant, kad plačiau apie tai bus parašyta vėliau. Tais atvejais, kai egodokumentas ruošiamas publikuoti (tuo dažniausiai rūpinosi giminaičiai arba bendražygiai), gimdavo literatūrinė autobiografija, kuriai „būdinga išskirtinumą ir herojiškumą perkelti į bendresnį interesą“21, t. y. pasakojimą apvalyti ir pritempti prie vyraujančių visuomenėje nuostatų. Šiame kontekste kelionių dienoraščių publikavimas gali būti siejamas su propaganda22, interesų grupių siekiu daryti įtaką visuomenei, bandymu formuoti atmintį ir (re)konstruoti istoriją. Tai esminiai klausimai, kelti memuarų diskurso strategijų ir ryšio su atminties rekonstravimo procesais tyrimuose23, kurie peržengia šio straipsnio rėmus, tačiau vėlgi ragina grįžti ad fontes. Šiame darbe nagrinėjami kelionių į Lietuvą (LDK) aprašymai egodokumentalumo raiškos požiūriu. Straipsnio tikslas – egodokumentinių kelionių aprašymų, kurie sudaro svarbią kelionių raštijos dalį, identifikavimas, tipologijos tikslinimas, kūrybos ir sklaidos elementų išskyrimas remiantis minėtu R. Darntono knygos komunikacijos rato modeliu. Jame dėmesys skiriamas kelionių aprašymų kaip spausdintinių ir rankraštinių medijų apibūdinimui identifikuojant autoriaus intencijas, leidybos ir platinimo procesus, vartojimą (skaitymą). Darbe atsiribojama nuo grožinės kelionių literatūros (kelionių novelių), taip pat geografinių aprašymų ir kelionių vadovų, kurie aptariami vien išryškinant kontekstą. Tyrimo chronologiniai rėmai – XV–XIX a. pradžia („ilgasis“ XVIII amžius). Pažymėtina, kad egodokumentų kūrėjais buvo ne tik LDK piliečiai, bet ir užsieniečiai, keliavę per / pro Lietuvą.

Metodologija

Kelionių aprašymai aptariamu laikotarpiu buvo įvardijami įvairiai: kelionės dienoraštis (lenk. diariusz podróży), peregrinacija (lenk. peregrynacja), itinerarijus (lot. itinerarium). Lietuvoje, nors lėtai, buvo perimta nuo XVI a. Vakarų Europoje plačiai paplitusi kelionių raštijos terminologija, nors knygų nebuvo išleista daug24, o dienoraščio terminas taikytas ir pamaldų eiliškumui apibūdinti25. Tyrimui aktualūs kelionių aprašymai buvo atrinkti pagal šiuos kriterijus: kelionė į / pro Lietuvą (kelionių į Vakarų Europą aprašymai įtraukti tais atvejais, kai maršruto atkarpa Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje detalizuojama); galimybė rekonstruoti kelionės maršrutą (itinerarijus, įgalinantis nustatyti veiksmo chronologiją); pasakojimas vienaskaitos ar daugiskaitos pirmuoju asmeniu; autoriaus asmenybės, individualumo, emocijų raiškos elementai (savęs liudijimai); retumas įtraukimo į mokslo apyvartą požiūriu. Pavyzdžiui, gerai žinomas tyrėjams vienas seniausių Žilibero de Lanua (Chillebert de Lannoy) kelionės į Lietuvą aprašymų nagrinėtinas, nes teksto dalis, skirta kelionei į Prūsiją, nėra patekusi į tyrinėtojų akiratį. Tarp aptariamų kelionių pažymėtinos iki šiol tyrinėtojų mažai tyrinėtos vietinės (šalies, krašto, lenk. krajowe) kelionės, kurių aprašymai randami rankraštiniuose didikų, bajorų, dvasininkų dienoraščiuose, atsiminimuose, laiškuose, silva rerum. Kaip nurodė Paula Magdalena Wydziałkowska, parengusi Vilniaus vyskupo koadjutoriaus Juozapo Sapiegos (1708–1754) dienoraščio fragmentus (apima keliones po Lietuvą 1738–1739 ir 1744–1945 m.), šios „mažosios“ kelionės retai patenka į šiuolaikinių leidėjų akiratį26. Galima pridurti – tokie aprašymai dažnai būdavo ir būna kupiūruojami, nes neva jie neįdomūs skaitytojui27. Socialiniu-profesiniu požiūriu kelionių aprašymai28 priklausė studentų (Johann David Wunderer29), mokytojų (Heinrich Wolf, Wiliam Coxe, Frydrich Schulz), mokslininkų (Johann Arnhold von Brand30, Johann Bernoulli31, Georg Forster), diplomatų (Jerome Horsey, Adam Olearius32, Georg Tectander33, Johann Georg Korb, Augustin Freiherr von Meyerberg), pirklių ir amatininkų (Augustin Güntzer34), kariškių (Patrick Gordon35), teismo raštininkų (Augustas Zenovičius36), gydytojų (Vorbek-Lettow37), didikų ir bajorų – LDK pareigūnų (Krzysztof Zenowicz38, Boguslavas Radvila39, Antanas Kazimieras Sapiega40, Juozapas Jurgis Hil­zenas41, Krzysztof Zavisza42), dvasininkų (Simonas Niklevičius43, Juozapas Sapiega44, Wojciech Kanty Bagiński45), „turistų“ (Samuel Kiechel, Aubry de La Motraye46) plunksnai. Pažymėtina, kad kuriant kelionių raštiją dalyvavo moterys (ypač nuo XVIII a. antrosios pusės), palikusios įtaigių ir neretai intymių tekstų (Anna Żaboklicka, Teofila Konstancja z Radziwiłłów Morawska, Sophie Becker-Szhwarz47). Kalbiniu ir turinio požiūriu kelionių aprašymai atstovauja anglų, prancūzų, vokiečių, lenkų-lietuvių kelionių kultūrai.

Kelionė Lietuvos pasieniu. Iš knygos: Johann Arnold von Brand, Reysen durch die Marck Brandenburg, Preussen, Churland, Liefland, Pleßcovien, Groß-Naugardien, Tweerien und Moskovien in welchen vieles nachdenklich wegen gemeldter Länder... angemercket ; anbey e. ... Beschreibung von Siberien. Wesel: Verlag Jacob von Wesel, 1702. Saugoma Eutino valstybinėje bibliotekoje (Vokietija).

Kelionių aprašymų žanrinės ribos

Apibrėžti kelionių aprašymų žanro ribas, kelionių tematikos apimtis ir autoriaus individualybės raišką giminingoje kelionių egodokumentams autobiografinėje raštijoje (dienoraščiai, atsiminimai, laiškai, silva rerum) nėra paprasta. Akivaizdu, kad ribos persidengia tiek formos, tiek turinio atžvilgiu (žr. 1 diagramą).

1 diagrama. Kelionių egodokumentų tipologija*
* Sudaryta remiantis straipsnio autoriaus sukaupta medžiaga ir įžvalgomis.

Egodokumentai yra liudijimai ir „nedaug tegali pasakyti nepanaudojus kryžminės apklausos“48. Minėtoji „apklausa“ vyksta tikrinant įvairių šaltinių pranešimus, juos kritiškai vertinant. Kelionių egodokumentų atveju itin svarbūs giminingi šaltiniai, atskleidžiantys ne tik autoriaus asmenybės individualumą, bet ir socialinę aplinką bei raštijos sistematiką. Akivaizdu, kad kelionių raštija yra platesnis konceptas nei kelionių egodokumentai, nes apima su kelionėmis ir visuomenės mobilumu susijusių tekstų visumą, įskaitant grožinę kūrybą ir fakto literatūrą. Buvo minėta, kad platesnio (tarpdalykinio) kelionių raštijos koncepto sekėjai tyrimų objektu laiko tiek kelionių noveles, kuriose esama fantazijų, tiek geografinius kelionių aprašymus, tiek žurnalistinius reportažus ir kelionių vadovus (gidus).

Ar kelionių gidai gali būti egodokumentai?

Nors kelionių egodokumentai „dengia“ nemažai egodokumentikos rūšių (žr. 1 diagramą), jie neapima kelionių literatūros plačiąja prasme. Kita vertus, kelionių raštijos tyrėjai pažymi, kad pasakojimo pirmuoju asmeniu elementų esama ne tik egodokumentuose sensu stricto, bet ir moderniuose XIX a. kelionių giduose (angl. guidebook). Antai nuo 1836 m. Londone Johno Murray’aus leistuose kelionių vadovuose49, skirtuose turtingesniems ir išsilavinusiems keliautojams, kartais praslysta ir autobiografinės gaidos: „Šioje saloje labiausiai neįtikėtina pasirodė tai, kad joje gyvena raguotosios gyvatės, kurių vieną užmušiau netoli kranto.“50 Tiesa, tiek Murray’aus, tiek kelionių vadovų verslo pradininko Karlo Baedekerio51 racionaliam leidybos modeliui ir unifikuotam turiniui oponavo masinio turizmo priešininkai, pasisakę už tekstus kaip kelionių noveles ar trumpas istorijas. Jose „pasakojama pirmuoju asmeniu būtuoju laiku, o pagrindinis tikslas – supažindinti skaitytoją su subjektyvia autoriaus reakcija į kraštovaizdį ir kitas kultūras“52. Pasakojimo pirmuoju asmeniu elementų esama ir negausiuose LDK kelionių vadovuose. Pažymėtinos jėzuito Kazimiero Kognovickio (1746–1825) eiliuotos Lietuvos miestų ir miestelių (Kauno, Merkinės, Kėdainių) charakteristikos53, pateiktos savotiškame kelionių vadove „Romos kelias“54. Autorius, Vilniaus jėzuitų akademijos auklėtinis, juos aprašė pravažiuotus pakeliui į Romą. Nevengta autorinio naratyvo pirmuoju asmeniu55. Beje, eiliuotų kelionių aprašymų būta daugiau. Rengiant LDK diplomato ir literato Elijaus Piligrimovijaus „Didžiosios Leono Sapiegos pasiuntinybės į Maskvą 1600–1601 m.“ aprašymo publikaciją patikslintos šaltinio sąsajos su eiliuota šios kelionės aprašymo versija56. XVIII–XIX amžių sandūroje formuojasi pažintinis, individualiomis patirtimis paremtas kelionių aprašymų tipas, turintis sąsajų su nekomercinių turistų vadovų filosofija. Antai anglas Johnas Carras kelionės „aplink Baltiją“ aprašymo57 prologe nurodė, kad neketina remtis nacionaliniais stereotipais ar prietarais, o rašo iš asmeninio, subjektyvaus požiūrio taško, nepamiršdamas su kelionėmis susijusių malonių ir nemalonių potyrių. Carro kelionės aprašymas atspindi naują kelionių tipą – kelionę dėl kelionės savo malonumui. Retrospekcija į XIX a. leidžia geriau suprasti XVIII a. ankstesnių LDK kelionių aprašymų kilmę ir tipologiją.

Egodokumentai privačiuose ir asmenų archyvuose

Tad verta padaryti ekskursą į XVI a. archyvus. Aptariant LDK XVI a. privačius archyvus nurodoma, kad „paskutinę privačių bajorijos rinkinių grupę sudarė asmeninio pobūdžio raštai, arba kitaip – „egodokumentai“. Tai (1) giminės prestižui svarbūs raštai, (2) medžiaga, kuriai labiausiai tinka vėliau atsiradęs silva rerum pavadinimas, ir (3) asmeniškiausias, iki šių dienų išlikęs to meto šaltinis – bajorijos korespondencija.“58 Šie dokumentai (prie jų galima pridurti ir dienoraščius bei atsiminimus) nebuvo fiksuojami XVI a. archyvų registruose dėl menkos juridinės galios, todėl iš archyvotyrinio diskurso buvo eliminuoti. Čia galima prisiminti olandų istoriko Rudolfo Dekkerio įžvalgą apie skirtį tarp šaltiniotyrinio ir egodokumentinio tyrimų objekto ir tyrimų prieigos: „į egodokumentus linkstama žiūrėti ne tik kaip į egodokumentinius šaltinius, bet ir kaip į savaiminius studijų objektus. Egodokumentai nebesiekia tik atsakyti į klausimus, bet patys kelia klausimus. Žodis „šaltinis“ pastaraisiais metais tarp istorikų vis labiau diskredituojamas... Šiuo metu daug dėmesio skiriama autobiografinio rašymo sudėtingumui, pavyzdžiui, įtampai – kuri pati savaime istoriškai kinta – tarp tokių tekstų viešo ir privataus pobūdžio, taip pat saviugdos aspektams, kuriuos egodokumentai kelia pagal apibrėžimą.“59 1 diagramoje pavaizduotus kelionių egodokumentus galima priskirti specifinei archivalijų grupei, įsiliejančiai į egodokumentinės raštijos visumą. Caroline Le Mao šią raštiją taikliai apibūdina kaip savotišką „privačios raštijos forumą“, kuris gali būti traktuojamas kaip archyvinis rinkinys (kolekcija)60 – tai organiškai susijusi archyvinė medžiaga, sukaupta įstaigos ar asmens veiklos metu. Taigi, kelionių egodokumentus apibūdintume kaip egodokumentinės raštijos visumos dalį ir „kaip sąmoningai organizuotą tekstų rinkinį“61. Geriausias tokio rinkinio pavyzdys – silva rerum, kurie nagrinėjami įvairiuose „sarmatiškos atminties“ archyvo kontekstuose (daugiau žr. poskyryje Kelionių egodokumentikos kūrimo motyvai).

Tarp dienoraščio ir atsiminimų

Grįžkime prie 1 diagramoje siūlomų egodokumentų ribų aptarimo. Jos persidengia visais atvejais. Antai Teodoras Bilevičius (apie 1655–1724) kelionės dienoraštį 1677–1678 m. rašė nereguliariai (ypač „prancūziškąją“ dalį), galbūt grįžęs namo tekstą sutvarkė ir papildė atsiminimais, todėl jis laikytinas tarpiniu variantu tarp dienoraščio ir atsiminimų62. Dar painesnis Motiejaus Vorbeko-Lettowo „Atminties lobyno“63 atvejis, kuris išsamiai pristatytas nurodant sąsajas su protestantiška autobiografine dokumentika64. Jis vadinamas ir dienoraščiu, ir autobiografija65. „Atminties lobyne“ esama ir kronikos, namų knygos, silva rerum (yra spaudinių įklijų) elementų. Tai būdinga paribinės atsiminimų grupės ypatybė. Beje, pats Lettowas rankraštį įvardijo kaip „diarium“, „memorial“, „książka“66. Kapotas šio egodokumento pobūdis susijęs su tuo, kad, kaip mini jo autorius, jis net keletą kartų degė ir buvo atkuriamas iš atminties67. Nereguliarus pasakojimas būdingas ir užsienio keliautojų pranešimams (reliacijoms), kuriuos daugeliu atvejų galima priskirti dienoraščio ir atsiminimų paribio kūrybai. Itinerarijų galima atsekti, bet datavimas nesistemingas, jis neretai nutrūksta pamiršus grįžti prie dienoraščio logikos dėl ilgų intarpų apie aplankytų miestų ir šalių istoriją ir papročius. Antai Adamas Olearijus, 1635 m. vasario mėn. priverstas grįžti iš Maskovijos namo per Kuršą ir Prūsiją (nes Baltijos jūra buvo netinkama navigacijai, t. y. užšalusi), pateikė platų Livonijos politinės situacijos aprašymą68. Tekste yra nurodytos atvykimo datos ir at­stumai tarp Rygos, Mintaujos, Duobelės, Padurės, Klaipėdos. Rašydamas daugiskaitos pirmuoju asmeniu (mes), Olearijus aprašė užeigos namų papročius, maistą (Duobelėje keliautojai buvo sutikti kaip kareiviai ar čigonai, o vakarienei gavo kieto sūrio, labai rudos duonos ir keturių rūšių alaus). O štai sunkiai identifikuojamoje vietovėje Bador (greičiausiai tai Padurė Kurše, kuris vadinamas Lenkija, nes priklausė ATR) ambasadoriai buvę puikiai priimti – su muzika, vietiniais tauriaisiais gėrimais ir merginomis. Kiti ambasadorių kelionių aprašymai panašūs ir svyruoja tarp dienoraščio ir atsiminimų žanro. Didesniu nei Olearijaus dienoraščio įrašų nereguliarumu pasižymi škotų kilmės generolo Patricko Gordono kelionraštis, priskirtinas atsiminimų žanrui69. Apskritai atsiminimai, kuriuose gausu autobiografinių detalių, kelionių reiškinį atspindi retrospektyviai, juose stokojama tikslumo, nepaisoma griežtos chronologijos, medžiaga gali būti struktūruojama teminiu požiūriu, išryškinant autoriui reikšmingus aspektus. Diplomatų pranešimų atveju tai būtų istoriniai intarpai, miestų architektonikos apibūdinimai ir pan. Išimtį sudaro atsiminimai, paremti nuosekliai rašytais dienoraščiais ar kitais užrašais – pavyzdžiui, kalendorių marginalijomis.

Autobiografiniai atsiminimai

Atsiminimų ir autobiografinio pasakojimo dermės požiūriu išsiskiria Teodoro Jevlašauskio atsiminimai70, kuriuose gausu šio mobilaus bajoro kelionių detalių, tekstui suteikiančių itinerarijaus bruožų71. Pats autorius užsimena vedęs užrašus: „tą pat 1603 m. rugsėjo 23 dieną blogai jį [sūnų Joachimą] sapnavau ir pažymėjau tai tų metų minucijose, apsidžiaugęs, kad tai buvo pirmą mėnesio ketvirtį. O iš jo parašymo tą pačią 23 dieną išvydęs, stebėjausi Dievo sprendimu ir valia, garbindamas švenčiausią Jo vardą.“72 Taigi, Jevlašauskis savo autobiografinius atsiminimus gyvenimo pabaigoje rašė rem­-
damasis užrašais kalendoriuose73, kurie anuomet vadinti minucijomis74. Jevlašauskio atsiminimai svarbūs kaip vidutinio bajoro ir teismo pareigūno (buvo advokatas ir kelių didikų šeimų klientas) lokalų mobilumą atspindintys užrašai. Jis į užsienį nebuvo išvykęs, bet daug keliavo tarnybiniais reikalais ATR. Beje, jo sūnus Jarošas (1578–1619) padarė karjerą ir tapo Naugarduko žemės teisėju, taip pat prekeiviu – 1619 m. siuntė vytines su grūdais į Karaliaučių75. Panašius į Jevlašauskio užrašus kelionės į Lietuvą 1620–1621 metais vedė kalvinistas Augustinas Guentzeris (1596–1657) iš Elzaco. Jis, be kita ko, lankėsi Rytų Prūsijoje ir Livonijoje, rašė dienoraštį, kurio pagrindu gyvenimo saulėlydyje (1645–1657 m.) parengė autobiografinius atsiminimus. Guentzeris buvo amatininkas (alavinių indų pameistrys), privalėjęs atlikti profesinę meistrystės tobulinimo kelionę į svečias šalis, aplankyti amato brolius. Anot Guentzerio atsiminimus paskelbusio Fabiano Brändle’ės76, žiemą keliautojui Baltijos šalyse buvo siaubingai šalta, o Vilniuje jis nušalo nosį. Lietuvišką Guentzerio maršrutą iš Rygos sudarė Biržai–Salamiestis–Kupiškis–Jurgiškis–Andrioniškis–Anykščiai–Kurkliai–Balninkai–Giedraičiai–Paberžė–Pikeliškės–Riešė–Vilnius–Vievis–Žiežmariai–Rumšiškės–Kaunas–Zapyškis–Vilkija–Seredžius–Veliuona–Skirsnemunė–Jurbarkas–Ragainė–Tilžė–Karaliaučius. Ilgiau Guentzeris buvo apsistojęs ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, kur atliko jį siuntusio cecho užduotis. Rašyti autobiografinius tekstus kalvinistams buvo įprasta ne tik Vakarų Europoje, bet ir Lietuvoje (plg. Ukmergės žemės teisėjo Pauliaus Daumanto-Siesickio XVI a. pabaigos dienoraštį, užrašytą spausdintos knygos įklijuotuose lapuose77). Tikėtina, kad panašius pameistrio užrašus pildė į Lietuvą kaip amatininkas (pradedantis gydytojas-ciriulnikas) iš Elbingo atklydęs Motiejaus Vorbeko-Lettowo tėvas Matas (žr. poskyrį Kelionių egodokumentikos kūrimo motyvai). Taigi, autobiografinio pobūdžio atsiminimai, paremti datuotais užrašais, yra vieni patikimiausių egodokumentalumo tyrimų požiūriu šaltinių. Kita vertus, asmenybės raiška dėl spontaniškumo geriausiai atsiskleidžia dienoraščiuose, nors juos istorikai vertina kritiškai.

Kelias Rytų Prūsijoje. Iš leidinio: Dissertatio ex historia patria de celebri statua quatuor fratrum. Von der berühmten Säule der 4 Brüder in der Fischhäusischen Heyde, quam in incluta Academia Regiomantana, publicae solemnique disquisitioni submittit, praeses M. Joannes Jacob Rohde, Regii alumnorum et Com. Conv. Insp. Sec., et respondens Ioannes Christophorus Huhn Wel. Bor. A.R.S. MDCCXVII. die XVII. Mart. Regiomonti: Literis Reusnerianis, [1717]. (saugoma VUB BAV 19/30). Graviūros autoriai G. Peterszen ir S. Donnet iš Gdansko.

Dienoraščiai

Kelionės tema nuolat iškyla Merkinės seniūno Antano Kazimiero Sapiegos dienoraštyje, rašytame 1722–1733 metais. Atlikta įrašų turinio analizė rodo, kad 1731 m. kelionėms A. K. Sapiega skyrė 85 įrašus, t. y. 8,4 proc. nuo bendros įrašų tematikos78; kelionėse minėtais metais jis praleido 57 dienas79. Itinerariumas rodo, kad Sapiega daugiausia rinkosi trasas, susijusias su administraciniais, finansiniais, dalykiniais interesais. Pavyzdžiui, 1731 m. rugpjūčio 31 d. – rugsėjo 17 d. jis keliavo maršrutu Vilnius–Vokė–Strėvininkai–
Uogintai–Darsūniškis–Ilgiai–Šklarovas–Gardinas–Sokulka–Vasilkovas–Bals-
togė, o rugsėjo 29 d. – spalio 13 d. maršrutu Balstogė–Vasilkovas–Gardinas–Ilgiai–Jieznas–Strėvininkai–Vokė–Vilnius–Molodečnas–Radoškovičiai–Minskas80. Dažniausiai kelionė apibūdinama lakoniškai, nurodant pastovio ir nakvynės vietą, bet neįvardijant transporto priemonės, atstumų, bendrakeleivių. Esama išimčių: 1722 m. rugsėjo 5 d. į Paparčius iš Strėvininkų siunčiamas prancūziškas ekipažas81. Detaliau pristatoma 1726 m. vasario 17 d. – balandžio 30 d. kelionė į Sankt Peterburgą, suteikianti papildomos informacijos apie šią išvyką82 (jos aprašymas buvo publikuotas). Kaip ir kiti autoriai, Sapiega išskiria ypatingus atvejus, pavojingas gyvybei situacijas – pavyzdžiui, 1731 m. vasario 22 d. keliantis per Vyslą netoli Varšuvos priemiesčio Prahos83; 1729 m. balandžio 29 d. dėl labai patvinusio Nemuno nakvojama prie brastos ant kranto84; 1722 m. rugsėjo 11 d. vykstant iš Ilgių į Strėvininkus netoli Alytaus lūžta vežimo ašis85. Kelionės tema dar dažnesnė fundamentaliame Mykolo Kazimiero Radvilos-Žuvelės dienoraštyje, rašytame remiantis kalendoriniais užrašais 1719–1761 metais. Dėl šio didiko mobilumo šis egodokumentas kartais vadinamas itinerarijumi, atskleidžiančiu nukeliautus maršrutus, atstumus, kelių infrastruktūrą, taip pat autoriaus
emocijas ir reakcijas į kasdienybę86. Judumas fiksuojamas ir Juozapo Jurgio Hilzeno dienoraštyje87, kurį jis rašė namie grįžęs iš 1752–1754 m. grand tour kelionės. Pažymėtina, kad dienoraštis buvo rašomas nereguliariai, su atsiminimų intarpais, tačiau kelionių įspūdžiai, vizitai į bajorų dvarus, išvykos į seimelius sudaro didelę pasakojimo dalį88. J. J. Hilzeno asmenybė ir kelionių geografija buvo aptarta neseniai publikuotoje monografijoje89. Kelionių aprašymų tipologiją paįvairina dar menkai tyrinėti vienuolių judumo liudijimai. Neseniai pristatytas su plačiomis ištraukomis Liublino basosios karmelitės vienuolės Marijos Magdalenos nuo Išganytojo (Anna Żaboklicka) kelionės 1638 m. iš Liublino į Vilnių dienoraštis90 rodo institucinių dienynų kilmės aplinkybes. Kelionės tikslas – įkurti naują basųjų karmeličių prie Šv. Juozapo bažnyčios (neišlikusi, buvo netoli Šv. Kazimiero bažnyčios) vienuolyną. Tai unikalus tekstas kelionių egodokumentikos ir moterų raštijos istorijoje, atskleidžiantis asmenines patirtis atliekant kilnią misiją, kartu pateikiantis iškalbingų liudijimų apie kelionės kasdienybę, gastronominės kultūros skirtumus kelionės trasoje. Karmelitės dienoraštis tapo Vilniaus vienuolyno kronikos pradžia. Tokių dienoraščių nėra daug, nors vienuolių imigracija fiksuota egodokumentinėse marginalijose (pavyzdžiui, vienuolių benediktinų atvykimas iš Italijos į Haradziščą dabartinėje Baltarusijoje).

Laiškai, silva rerum ir atminimo albumai

Kelionės tema neretai išnyra silva rerum raštijoje (jos bruožai akivaizdūs LDK memuaristikoje ir diaristikoje), kuri sudarė didelę dalį asmenų archyvų dokumentų visumos. Šiame „dalykų miške“ galime aptikti kelionių į Italiją aprašymus, detalizuotus maršrutus tarp įvairių Lietuvos vietų91. O štai laiškai buvo ir tebelieka kelionių lydraščiais, atskleidžiančiais mažiau matomus keliauninkų kasdienybės šešėlius. Laiškų tyrimo laukas šiandien išsiplečia iki istorinės, dokumentinės, socialinės ir psichologinės perspektyvos suvokiant tekstą kaip gyvenimo fragmento atspindėjimą, kultūrinį, socialinį, simbolinį reiškinį, istorinį artefaktą, galiausiai – verbalinės komunikacijos priemonę92. Galima pridurti – epistolografijos tyrimai itin svarbūs kelionių raštijos studijose, nukreipiančiose į dar neatskleistus rankraštinių laiškų lobynus93. Baigiant kelionių egodokumentų žanrinių paribių aptarimą pridurtina, kad kelionių egodokumentų bruožų turi ir vadinamieji atminimo albumai (štambuchai), kuriuos galima vadinti kelioniniais albumais. Juose savo palinkėjimus su šmaikščiais piešinėliais įrašydavo keliaujantys studentai. Vėliau šios knygos virto namų albumais. Tiesa, apie šiuos albumus, priskiriamus vokiškai kultūrai, amžininkai atsiliepdavo nepakankamai pagarbiai. Antai aristokratas lordas Filipas Dormeris Stenepas (Stanhope, 1694–1773), geriau žinomas Česterfildo (org. Chesterfield) vardu, laiškuose nesantuokiniam sūnui rašė: ,,Būtų gerai, jeigu turėtum knygą švariais lapais, kokią vokiečiai vadina albumu94, ir joje, užuot, kaip vokiečiai daro, prašęs kiekvieno sutikto kvailio ką nors pakeverzoti, užrašytum visas naudingas žinias, kurias gauni iš patikimų šaltinių.“95 Taigi, kelionių raštijos ir kelionių egodokumentikos ribos persikerta, tačiau akivaizdu, kad kelionių raštija (rašymas) yra daug platesnis konceptas. Jo sekėjai į tyrimo erdves įtraukia tekstų (medijų), susijusių su kelionėmis, visumą.

Kelionių egodokumentikos kūrimo motyvai

Nagrinėjant kelionių aprašymus tipologijos ir egodokumentalumo aspektu, svarbu nustatyti rašymo motyvus, autoriaus intencijas. Esminis klausimas – ar buvo rašoma sau (į stalčių) ir artimiesiems, ar tikėtasi ateityje kūriniui suteikti apibrėžtą formą ir publikuoti. Svarbu taip pat atskleisti, kaip buvo elgiamasi su rankraščiu autoriui mirus. Tyrimai rodo, kad autobiografinė raštija sudarė neatskiriamą, integralią „sarmatiškos atminties“ archyvo, kuriame vyravo silva rerum96 ir viešo pobūdžio raštai (kopijos)97, dalį. Todėl galima kelti prielaidą, kad kelionių aprašymai neretai gimdavo „ištraukiant“ iš asmens archyvo politiniu ar visuomeniniu požiūriu aktualias ar šiaip įdomias istorijas, jas paskleidžiant tarp paveldėtojų arba publikuojant. Sau ir šeimai autobiografinius atsiminimus „Atminties lobynas“ rašė gydytojas M. Vorbekas-Lettowas. Jis nurodė, kad žmogaus atmintis netvirta, nesugeba išsaugoti žinių apie įvykius ir žmones, o nuo užmaršties apsaugo tik plunksna ir popierius, rank­raštis ir spaudinys: „kas tik atminčiai patikėta būna, pražūna su žmogumi“98. Pažymėtina, kad keletą kartų degę atsiminimai, kuriuose esama kelionių po Lietuvą ir svetur aprašymų, kurti tęsiant šeimos genealogijos rašymo tradicijas. Iš Elbingo į Vilnių atklydo kaip ciriulnikas pameistrys atlikdamas profesinio tobulėjimo kelionę Motiejaus Vorbeko tėvas Matas99. Galimas daiktas, kad jis rašė pameistrio dienoraštį, panašų į minėto elzaciečio A. Guentzerio (1596–1657) kelionės 1620–1621 m. po Rytų Prūsiją, Livoniją, Lietuvą reminiscencijas, kurios gyvenimo saulėlydyje virto autobiografiniais atsiminimais100. Tokie atsiminimai, paremti kasdieniais užrašais apie šeimos gyvenimą, buvo rašomi įtvirtinant genealoginį tapatumą. Panašias knygas turėjo ir Lietuvos bajorai, bet jos kiek skyrėsi nuo čia paminėtų iš kartos į kartą perduodamų „genealogijos“ knygų. „Šeimyninius ir kitus kasdienius atsitikimus, paveldėtojams reikalingus žinoti“, bajorai rašydavo tuščiuose kalendorių lapuose101, Lietuvos Statuto paraštėse ir kituose spaudiniuose102. Taip ne spontaniškai, o kryptingai formuojant bajoriškos atminties archyvą kaupėsi turtingas raštijos (taip pat ir kelionių užrašų) korpusas, kuriam apibūdinti vykusiai pavartotas egodokumentinių marginalijų terminas103. XVII–XVIII amžiuje autobiografinio pobūdžio rankraščiai konstruojami remiantis trimis lotyniškomis formulėmis: Ad Maiorem Dei Gloriam (Didesnei Dievo garbei), ad Posteritatem (Palikuonims), Ad subsidium memoriae (Atminčiai sustiprinti). Teofilė Konstancija Radvilaitė-Moravska (1738–1818) savo 1773–1774 m. kelionės po Europą104, kurios maršruto pirmasis etapas driekėsi nuo Vilniaus iki Karaliaučiaus, užrašų tikslus taip suformulavo: „savo kelionę aprašau išsamiai, kad pati ją prisiminčiau, suteikčiau malonumo geriems bičiuliams, o labiausiai – kad jūs, mano mylimieji vaikai, atėjus pažinimo metui, šiame menkame darbelyje rastumėte nors kiek žinių, kad [šio aprašymo] paskatinti, jei aplinkybės leis pakeliauti po pasaulį, išmoktumėte dorų dalykų, vengtumėte blogų papročių, sektumėte darbščiąja bite, kuri iš nedailių augalėlių surenka saldų medų“105. Taigi, matome ir atminties stiprinimo, ir palikuonių pamokymo elementus. Tiesa, Moravska užsimena ir apie bičiulius, kurie traktuojami kaip potencialūs dienoraščio skaitytojai, o tai atitinka egodokumento kaip asmeninės raštijos sau ir artimiesiems sampratą. Moravska taip pat pabrėžia, kad keliaujant ir fiksuojant įspūdžius „siela ras naudos apmąstydama ir pažiūrinėdama, mat tiek gamtos galia, tiek Kūrėjo malonė davė tokią gausybę dovanų“106. Tad nepamiršta ir saviugda, ir sielos „gludinimas“ bei Kūrėjo malonė. Artimųjų ratą kaip kelionės aprašymo adresatą mini Pranciškus Ksaveras Bogušas 1777–1778 m. kelionės po Europą užrašuose107: „rašysiu ne spaustuvei, o savo malonumui ir išlaikymui atmintyje tų dalykų, kurie man atrodys šito verti, o drauge – dėl niekada svetimuose kraštuose nebuvusių bičiulių smalsumo“108. Taigi, pabrėžiamas „rašymas į stalčių“, kurio turinį galės pamatyti vien kunigo bičiuliai. Toks rašymas būdingas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrai, kurioje iki XIX a. pradžios vyravo rankraštinėmis, o ne spausdintinėmis medijomis grįsta komunikacija. Norint palyginti galima prisiminti minėtą Johno Carro kelionės viziją109, paremtą siekiu pažinti per individualią patirtį. Jis pagrindiniu savo ekspedicijų motyvu įvardijo dokumentavimą „ypatybių, kurios iš esmės skiria mus nuo mūsų brolių kituose regionuose, o juos – vienus nuo kitų“. Siekdamas palengvinti vėlesnes sekėjų keliones, jis pateikia praktinės informacijos apie valiutos keitimą, pašto mokesčius, kelius, gastronominę kultūrą, taip pat nurodo, kad neketina remtis nacionaliniais stereotipais ar prietarais, o rašo iš asmeninio požiūrio taško. Carro kelionės aprašymas atspindi naują kelionių tipą – kelionę dėl kelionės savo malonumui. Tradicinė grand tour, kurios maršrutai dažniausiai vedė į Italiją ir Prancūziją, palaipsniui nyksta. XIX a. pradžios kelionė nors ir buvo XVIII a. mobilumo tęsinys ir reikalavo didelių fizinių pastangų, drąsos, sumanumo, įgavo naują pažintinį metmenį. Keliaujant reikėjo atlikti tam tikrus kasdienius kelionės darbus, pavyzdžiui, susirasti nakvynę, pavalgyti viešbučiuose, pagirdyti ir pailsinti arklius, pasikeisti valiutą, gauti rekomendacinius laiškus, nusipirkti pašto ženklų ir sumokėti kelių mokesčius. Keliautojai užsukdavo į aplankytų miestų teatrus, bibliotekas, mokyklas, valdžios pastatus. Šių potyrių aprašymai, paremti kelionės užrašais (dienoraščiais), tapdavo pagrindu ir medžiaga platesniems tekstams, skirtiems tiek artimiesiems, draugams, tiek platesnei skaitančiai publikai. Iš esmės tokiu kelionės aprašymu galima laikyti Naugarduko pilies teismo raštininko Augusto Zenovičiaus (1793–po 1844) kelionės Nemunu į Karaliaučių 1829 m. dienoraštį. Lydėdamas grūdų krovinį Nemunu į Karaliaučių jis vertėjavo ir tarpininkavo derybose dėl prekių pardavimo. Dienoraštis leidžia rekonstruoti kelionės maršrutą, infrastruktūrą, keliauninkų sudėtį. Itin svarbus Karaliaučiaus, kuriame viešėta nuo 1829 m. gegužės 31 d. iki liepos 27 d., aprašymas. Jis atskleidžia autoriaus, priskirtino besiformuojančios Lietuvoje inteligentijos sluoksniui, jauseną kultūriniu ir konfesiniu požiūriu kitokioje sociotopografinėje erdvėje. Dienoraštis kelionių raštijos tyrimams svarbus kaip buvusios LDK bajorijos mentalitetą liudijantis egodokumentas ir rašytinė medija, teikianti nuorodų į „dingusį“ Rytų Prūsijos istorijos ir kultūros paveldą, jo interpretacijas. Kita vertus, Zenovičiaus dienoraštis atskleidžia verslios visuomenės dalies, tęsiančios kelionių vytinėmis tradicijas, mobilumą ir upeivių kasdienybę. Kelionių raštijos tyrimų požiūriu svarbūs nauji elementai, apčiuopiami aptariamame dienoraštyje: sensualizmo ir sentimentalizmo paveiktas naratyvas su romantizmo priemaiša; aprašomų objektų ir reiškinių detalumas kaip kultūrinio turizmo išraiška; objektyvaus pasakojimo dermė su autobiografine refleksija ir emocijų pasauliu. Šis kelionės aprašymas iš esmės skiriasi nuo rašytų sau ir artimiesiems, sarmatišką atmintį gaivinančių tekstų. Jis senosios Lietuvos kelionių raštiją kilsteli link europinių standartų ir tampa savotiška cezūra vertinant kelionių egodokumentikos raidą ir tipologiją.

Karaliaučiaus miesto planas, 1702. Iš knygos: Johann Arnold von Brand, Reysen durch die Marck Brandenburg, Preussen, Churland, Liefland, Pleßcovien, Groß-Naugardien, Tweerien und Moskovien in welchen vieles nachdenklich wegen gemeldter Länder... angemercket ; anbey e. ... Beschreibung von Siberien. Wesel: Verlag Jacob von Wesel, 1702. Saugoma Eutino valstybinėje bibliotekoje (Vokietija).

Išvados

Kelionių raštijos egodokumentalumo aspektu tyrimas atskleidė perspektyvias studijų kryptis. Jos sietinos tiek su LDK raštingos visuomenės dalies, visų pirma bajorijos genetinio atminties archyvo, konceptu, tiek su kelioninių pasakojimų migravimu tarp rankraštinių ir spausdintinių medijų. Šis migravimas neretai baigdavosi pirminio teksto neatpažįstama transformacija. Kelionių raštija Lietuvoje neišsivystė į aiškiau apibrėžiamą žanrą nei formos, nei turinio požiūriu. Tiesa, esama europinės recepcijos atvejų tarp oponuojančios generaliniam naratyvui visuomenės atstovų. Kelionių aprašymai kaip egodokumentai, kuriuose vyrauja pasakojimas pirmuoju asmeniu, aptinkami ne tik autobiografinėje, bet ir paribio raštijoje (silva rerum, atminimų albumai, diplomatų pranešimai, kelionių vadovai). Tiesa, atviras pasakojimas, atskleidžiantis asmenybės jausmus, emocijas, individualumą, būdingas tik nedaugeliui autorių. Egodokumentinė gija labiau išryškėja protestantų raštijoje, o XVIII–XIX a. sandūroje ją perima versli ir judri inteligentija (Naugarduko pilies teismo raštininko A. Zenovičiaus kelionės Nemunu į Karaliaučių 1829 m. dienoraščio atvejis). Kelionių egodokumentikos tipologijos mėginimas atskleidė atotrūkį tarp genetinės sistematikos, grįstos asmeninio archyvo kaip sarmatiškos atminties lobyno samprata, ir literatūrinės klasifikacijos, paremtos šiuolaikiniais kelionių raštijos žanrais. Kelionių aprašymai buvo kuriami remiantis LDK visuomenėje vyravusiu pasaulėvaizdžiu, formavusiu skirtingą nuo Europoje subrandinto kanono. Daugelis kelionių aprašymų, sudariusių neatsiejamą spontaniško kūrybinio rašymo – iš esmės klaidžiojimo „dalykų miške“ – dalį, taip ir liko nepaviešinti ir nugulė į iki šiol nepakankamai ištirtus asmenų, o vėliau institucijų archyvus. Kita vertus, XIX a. ir vėliau kelionių egodokumentai buvo pradėti publikuoti kupiūruojant ir neatsižvelgiant į jų kilmę, genetinę sanklodą, kontekstą. Šiuo požiūriu mūsų istorinė ir kultūrinė atmintis yra pažeista amnezijos. Siekiant ją įveikti, tyrinėtini tiek asmenų archyvai, nepatenkantys į vyraujantį juridinę galią turinčio dokumento diskursą, tiek egodokumentinės marginalijos, prieknyginė medžiaga, kalendoriniai dienoraščiai, atspindintys kelionių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kultūrą.

Šaltiniai

1. A Handbook for Travellers in Egipt. London: John Murray, 1867.

2. A Northern Summer; or, Travels Round the Baltic, Through Denmark, Sweden, Russia, Prussia and Part of Germany in the Year 1804. London, 1805.

3. BERNOULLI, Johann. Resen durch Brandenburg, Pommern, Preussen, Kurland, Russland und Pohlen in den Jahren 1777 und 1778. Dritter Band: Reise von Danzig nach Königsberg, und von da nach Petersburg, im Jahr 1778. Leipzig: Bey Kaspar Fritsch, 1779.

4. BOHUSZ, Franciszek Ksawery. Dyaryusz podróży wielmożnego Imć Xiędza... prałata katedry wileńskiej do krajów zagranicznych z konnotacją osobliwości tam postrzeżonych i ogólnemi niektżremi obserwacyami zaczęty w roku 1777 dnia 31 Julij w Warszawie..., Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 17–30.

5. BRAND, Johan Arnhold von. Reyse Beschreibung von Königsberg in Preussen durch Churland biß in Liefland in: Reysen durch die Marck Brandenburg, Preussen, Churland, Liefland, Plescovien, GrossNaugarden, Twerrien und Moscovien. Wesel: In verlag Jacobs von Wesel, 1702.

6. Dyariusz Drogi mey w Legacyey od Powiatu Oszmianskiego, do J.K.M. z Wiel. Imci Panem Krzysztofem Kaminskim Sięzią Ziemskim Oszmianskim od wyjazdu mego z Wilna. Biblioteka Raczyńskich, Rkps. 108.

7. Dyaryusz drogi z Wilna do Peterburga JW. JMci Pana Sapiehi, Starosty Bobruyskiego, a teraz Felt-Marszałka Woysk Rossyiskich o kontynuacyi, rezydenzyi w Peterburgu. [Wilno, 1726].

8. Dziennik albo modlitwy codzienne teraz znowu przedrukowane. W Królewcu: W Drukarni Jana Dawida Zanckera, 1728.

9. Dziennik to jest krótki sposób modlitw każdodziennych. Sluck, 1674.

10. GORDON, Patrick. Passages from the Diary of General Patrick Gordon of Auchleuchries. A.D. 1635-A.D. 1699. Ed. Joseph Robertson. Aberdeen: Printed for the Spalding Club, 1859.

11. GÜNTZER, Augustin. „Kleines Biechlin von meinem gantzen Leben“. Die Autobiographie eines Elässer Kannengiessers aus dem 17. Jahrhundert. Brändle, Fabian and Dominik Sieber (ed). Köln, Weimar und Wien, 2002.

12. HYLZEN, Józef Jerzy. Kontynuacja diariusza od roku 1754 m[iesią]ca augusta 25 dnia we Gdańsku. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius, F1-D.1124.

13. JEVLAŠAUSKIS, Teodoras. Atsiminimai. Iš senosios gudų kalbos vertė Neringa Pranckevičiūtė-Lūžienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998.

14. Kalendarz na rok od narodzenia Kristusa 1603 a od stworzenia świata 5573 pracą Bernarda z Krakowa w Wyzwolonych Naukach mistrza, w Philosophiey doktora etc. pilno sprawiony, [pod tém rycina przedstawiająca dwa zaćmienia] w tym roku dwie zaćmienia miesiąca, widome tylko, a czy insze przypadną o czym na ostatku kalendarza szerzey. W Krakowie: u Woyciecha Kobylińskiego, [1602].

15. KOGNOWICKI, Kazimierz. Droga Rzymska z nawrotem do swoiey Oyczyzny. Warszawa: W Drukarni J.K.M. u Sw. Krzyza, 1783, p. 290–292.

16. Merkinės seniūno Antano Kazimiero Sapiegos 1722–1729 metų dienoraštis. Parengė Jolita Sarcevičienė. Vilnius: LII, 2021.

17. MONTRAYE, Aubry. Voyages en Anglois et et François d’a de la Montraye, en diverses provinces et places de la Prusse Ducale et Royale, de la Russie, de la Pologne itp. Londres: Chez Messieurs Round et Meighan, 1732.

18. [NIKLEVIČIUS, Simonas]. Silva Rerum, 1615–1620. VUB RS, F3-2429.

19. OLEARIUS, Adam. The Voyages and Travels of the Ambassadors sent by Frederick Duke of Holstein, to the Great Duke of Muscovy, and the King of Persia, begun in the year MDCXXXIII and finished in MDCXXXIX written originaly by Adam Olearius, Secretary to the Ambassy. The second edition corrected. London: Printed for John Starkey, 1669.

20. Passages from the diary of general Patrick Gordon of Auchleuchries. A.D. 1635-A.D. 1699. Aberdeen: Printed for the Spalding Club, 1859.

21. RADZIWIŁŁ, Bogusław. Diariusz prywatny. Archiwum Glówne Akt Dawnych (ARN, Archiwum Radziwillow z Nieborowa), dz. I, nr. 4.

22. Rękopism X. Bagińskiego dominikana Prowincyi Litewskiej (1747–1784 r.). Wydany przez Eustachiego Tyszkiewicza. Wilno: Nakładem i drukiem Józefa Zawadzkiego, 1854.

23. TECTANDER, Georg. Kurtze und warhaftige beschreibung der Reiß von Prag aus durch Schlesien, Polen, Moscaw, Tartareyen, bis an den Königlichen Hoff in Persien anno 1605 (von ihm) verrichtet worden ist. Leipzig: In Verlegung Henning Grossen, 1608.

24. The Voyages and Travels of the Ambassadors sent by Frederick Duke of Holstein, to the Great Duke of Muscovy, and the King of Persia, begun in the year MDCXXXIII and finished in MDCXXXIX written originaly by Adam Olearius, Secretary to the Ambassy. The second edition corrected. London: Printed for John Starkey, 1669.

25. Vor hundert Jahren: Elise von der Reckes Reisen durch Deutschland 1784-86: nach dem Tagebuche ihrer Begleiterin Sophie Becker herausgegeben von Georg Karo und Moritz Geyer, Stuttgart: Verlag von M. Spemann, 1884.

26. VORBEK-LETTOW, Maciej. Skarbnica pamięci. Pamiętnik lekarza króla Władysława IV. Opracowali Ewa Galos i Franciszek Mincer pod redakcją naukową Władysława Czaplickiego. Wrocław: Zakład Narodowy im. Ossolińskich, 1968.

27. WUNDERER, Johann David. Johann David Wunderers Reisen nach Dennemarck, Rußland und Schweden 1589 und 1590. In Frankfurtischers Archiv für ältere deutsche Litteratur und Geschichte. T. 2: Herausgegeben von I. E. v. Fichard. Frankfurt am Main: In Komission bei Gebhard und Körber, 1812, p. 169–255.

28. ZAWISZA, Krzysztof. Pamiętniki Krzysztofa Zawiszy Wojewody Mińskiego (1666-1721). Wydane przez Juliana Bartoszewskiego. Warszawa: Nakładem Jana Zawiszy, 1862.

29. Z dawnych podróży. Fragmenty diariusza i wybrane listy biskupa koadjutora wileńskiego Józefa Sapiehy (1708-1754). Oprac. Paula Magdalena Wydziałkowska. Pelplin: Bernardinum, 2020.

30. ZIENOWICZ, August. Dziennik podróży moiey do Królewca od dnia 5 Maja Roku 1829. Lietuvos literatūros ir meno archyvas, F. 96, ap. 1, b. 267.

Literatūra

1. AMELANG, James. The Flight of Icarus. Artisan Autobiography in Early Modern Europe. Stanford University Press, 1998.

2. BAGGERMAN, Arianne. Autobiography and Family Memory in the Nineteen Century. In DEKKER, Rudolf (ed.). Egodocuments and History. Autobiographical Writing in its Social Context since the Middle Ages. Hilversum: Verloren, 2002.

3. BAGGERMAN, Arianne; DEKKER, Rudolf. Jacques Presser, Egodocuments and the Personal Turn in Historiography. The European Journal of Life Writing, 2018, vol. 7, p. 90–110.

4. BAIRAŠAUSKAITĖ, Tamara. Privati korespondencija kaip bajorų istorijos šaltinis. Iš DUBONIS, Artūras (sud.). Istorijos šaltinių tyrimai. Vilnius: LII, 2021.

5. BANNET, Eve Tavor. Letters. In The Routledge Research Companion to Travel Writing, 2021, p. 115–127.

6. BYŠEVSKA, Liudvika. 1786 metų kelionės į Vilnių dienoraštis. Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2008.

7. BUCHWALD-PELCOWA, Paulina. Historia literatury i historia książki. Kraków: Universitas, 2005.

8. CHESTERFIELD. Laiškai sūnui. Iš anglų kalbos vertė Gražina Pruskuvienė. Vilnius: Tyto alba, 2011.

9. CHORĄŻYCZEWSKI, Waldemar; ROSA, Agnieszka. Egodokumenty – egodokumentalność – analiza egodokumentalna-spuścizna egodokumentalna. In Egodokumenty. Tradycje histopriograficzne i perspektywy badawcze. Toruń: Wydawnictwo naukowe Uniwersytetu Mikołaja Kopernika, 2015, p. 11–22.

10. CICĖNIENĖ, Rima. Rankraštinių ir spausdintinių LDK XVI–XVII a. knygų pasaulis: sąsajos ir sankirtos. Knygotyra, 2017, t. 68, p. 7–37.

11. COOKE, Simon. Inner Journeys. Travel Writing as Life Writing. In THOMPSON, Carl (ed.). The Routledge Companion to Travel Writing. London and New York: Routledge Taylor and Ferancis Group, 2016.

12. DARNTON, Robert. „What is the History of Books?“ Revisited. Modern Intellectual History, 2007, t. 4 (3), p. 495–508.

13. DEKKER, Rudolf. Dutch Travel Journals from the Sixteenth to the Early Nineteenth Centuries. Lias, T. 22, 1995, p. 277–300.

14. DEKKER, Rudolf. Jacques Pressers Heritage: Egodocuments in the Study of History. Memoria y Civilización, 2002, t. 5, p. 13–37.

15. DZIECHCIŃSKA, Hanna. O staropolskich dziennikach podróży. Warszawa: Instytut Badań Literackich PAN, 1991.

16. GIRININKAITĖ, Veronika. Silva Rerum termino, žanro bei tipologijos interpretacijos.Iš Bibliotheca Lituana IV: privačioji raštija ir egodokumentinis paveldas. Vilnius: Akademinė leidyba, 2017, p. 43–45.

17. GRIŠKAITĖ, Reda. ,,...Noriu būti tavo knygoje...“: XIX amžiaus pirmosios pusės moterų atminimų albumai (lietuviškieji pavyzdžiai). Iš PACEVIČIUS, Arvydas (sud.). Egodokumentai ir privati Lietuvos erdvė XVI–XX amžiuje. Vilnius: VU leidykla, 2013, p. 327–402.

18. GUDMANTAS, Kęstutis. „Miškų ir pelkių kraštas“: keletas pastabų apie Lietuvos įvaizdį XIII–XVII a. raštijoje. Inter-studia Humanitatis, 2008, t. 7, p. 94–113.

19. GUDMANTAS, Kęstutis. Ukmergės žemės teisėjas Paulius Daumantas-Siesickis ir jo dienoraštis. Iš PACEVIČIUS, Arvydas (sud.). Egodokumentai ir privati Lietuvos erdvė XVI–XX amžiuje. Vilnius: VU leidykla, 2013, p. 259–276.

20. GÜNTZER, Augustin. „Kleines Biechlin von meinem gantzen Leben“. Die Autobiographie eines Elässer Kannengiessers aus dem 17. Jahrhundert. Brändle, Fabian and Dominik Sieber (ed). Köln, Weimar und Wien, 2002.

21. HOLMBERG. Eva Johanna. Writing the Travelling Self: Travel and Life-writing in Peter Mundy’s (1597-1667) Itinerarium Mundii. Renaissance Studies, 2017, t. 31 (4), p. 608–625.

22. KAMUNTAVIČIUS, Rūstis. Lietuvos įvaizdžio stereotipai italų ir prancūzų XVI–XVII a. literatūroje. Kaunas, 2002.

23. KAŠELIONIENĖ, Nijolė Leonora. Lietuvos įvaizdis Napoleono armijos kariškio memuaruose. Žmogus ir žodis: mokslo darbai, 2010, t. 12, nr. 2, p. 73–77.

24. KUCHARSKI, Adam. Theatrum peregrinandi. Poznawcze aspekty staropolskich podróży w epoce póżnego baroku. Toruń: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Mikołaja Kopernika, 2013.

25. KUEHN, Julia; METHURST, Paul. Introduction. In KUEHN, Julia; METHURST, Paul (eds.). New Directions in Travel Writing Studies. London: Palgrave Macmillan, 2015, p. 1–13. https://doi.org/10.1057/9781137457257_1

26. MATWIJÓW, Maciej. Manuscript Books: Collections of Political Life Materials from the Area of the Grand Duchy of Lithuania Dating Back to the 17th and 18th Centuries in Libraries, Archives and Museums in Poland. Knygotyra, 2021, t. 77, p. 171–202.

27. MEILUS, Elmantas. XVII a. pabaigos Lietuvos kasdienybė pagal jų dienoraščius. Iš KIAUPA, Zigmantas; KIAUPIENĖ, Jūratė ir kt. Kultūrų sankirtos. Skiriama doc. dr. Ingės Lukšaitės 60-mečiui. Vilnius: Diemedžio leidykla, 2000, p. 309–325.

28. MIKAILIONIENĖ, Birutė. Kelionių memuaristikos pradžia ir T. Bilevičiaus „Dienoraštis“. Iš Teodoras Bilevičius. Kelionės vokiečių, čekų ir italų žeme dienoraštis. Vilnius, 2003, p. 227–266.

29. MORAWSKA, Teofila Konstancja z Radziwiłłów. Diariusz podróży europiejskiej w latach 1773–1774. Wstęp i oprac. B. Rok, Wrocław: Wydawnictwo Universytetu Wrocławskiego, 2002.

30. MUELLER, E. Juergen. Intermediality in the Age of Global Media Networks, 2015. https://www.jstor.org/stable/24540836?seq=1.

31. NOWICKA-STRUSKA, Anna. Description of the Journey to Vilnius of Sister Mary Magdalene of the Saviour, Anna Żaboklicka, a Discalced Carmelite Nun from Lublin. The First Polish Woman’s Travel Journal from 1638. Annales Universitatis Mariae Curie-Skłodowska Lublin-Polonia, 2020, vol. 38, p. 27–61.

32. O pisaniu historii preceptorów epoki Oświecenia. Przegląd historiograficzny i aktualne kierunki badań. In Guwerner-Preceptor-Nauczyciel. Szkice z historii edukacji w Polsce i Europie Zachodniej (XVII-XIX w.). Pod. red. Agnieszki Jakubowczak, Adama Kucharskiego i Agnieszki Wieczorek. Torun, 2022, p. 29–48.

33. ORZEŁ, Joanna; PACEVIČIUS, Arvydas; ROSZAK, Stanisław. Diariusz Józefa Jerzego Hylzena na tle pamiętników XVIII stulecia. Iš Juozapo Jurgio Hilzeno 1752–1754 metų kelionės dienoraštis. Vilnius: VUL, 2013, p. 21–58.

34. PACEVIČIUS, Arvydas. Lietuva svetimšalių keliautojų akimis: intymus pasakojimas ar propaganda? Iš Kelionių aprašymai kaip egodokumentinis paveldas. Panevėžys: PAVB, 2015, p. 8–21.

35. PACEVIČIUS, Arvydas. W poszukiwaniu tożsamości. Kultura książki w Wielkim Księstwie Litewskim w dobie oświecenia. In GWIOŻDZIK, J.; RÓŻYCKI, E. (red.). Kultura książki ziem wschodnego i południowego pogranicza Polski (XVI-XX wiek). Paralele i różnice. Katowice, 2004, p. 47–57.

36. PETREIKIS, Tomas. Egodokumentai knygų paraštėse. Iš PACEVIČIUS, Arvydas (sud.). Egodokumentai ir privati Lietuvos erdvė XVI–XX amžiuje. Vilnius: VU leidykla, 2013, p. 307–326.

37. PILIGRIMOVIJUS, Elijas. Didžioji Leono Sapiegos pasiuntinybė į Maskvą, 1600–1601. Parengė Jūratė Kiaupienė. Vilnius: Žara, 2002.

38. POPOVIENĖ, Vilma. Atminties (re)konstravimas lietuvių memuaristikoje: diskurso strategijos. Daktaro disertacija. Vilnius, 2015.

39. RAGAUSKAS, Aivas. Iš XVII a. Vilniaus miestiečių valdančiojo elito istorijos: Motiejus Vorbekas-Lettowas (1593–1663) ir jo „Atminties lobynas“. Lietuvos istorijos metraštis. 1996 metai, 1997, p. 5–42.

40. RAGAUSKIENĖ, Raimonda. Dingę istorijoje. Vilnius: LII, 2015.

41. ROSZAK, Stanislaw. Archiwa sarmackiej pamięci. Toruń: UMK, 2004.

42. SARCEVIČIENĖ, Jolita. Būti Europoje: Teofilės Konstancijos Radvilaitės-Moravskos 1773–1774 m. kelionių pėdsakais. Acta Academiae Artium Vilnensis, 2017, t. 85, p. 11–35.

43. SARCEVIČIENĖ, Jolita. „Dla pewnieyszey wiadomości sukcessorom moim do moich fortun należącym”: 1731 rok w dzienniku Antoniego Kazimierza Sapiehy. In BOREK, P.; CHEMPEREK, D.; NOWICKA-STRUSKA, A. Memuarystyka w dawnej Polsce. Kraków, 2016, p. 169–185.

44. SCHILLER, Melanie. Transmedia Storytelling: New Practices and Audiences, 2018. https://doi.org/10.2307/j.ctv5rf6vf.10

45. SLIESORIŪNAS, Gintautas. The Image of Lithuania in English Publications in the 17th Century. Lithuanian Historical Studies, 2011, vol. 16, p. 95–118.

46. The Routledge Research Companion to Travel Writing. Eds. Alisdair Pettinger and Tim Youngs. London and New York: Routledge, 2021.

47. THOMPSON, Carl. Travel Writing. New Critical Idiom. London: Routledge, 2011, p. 96–108.

48. ULČINAITĖ, Eugenija; JOVAIŠAS, Albinas. Lietuvių literatūros istorija. XIII–XVIII amžiai. Vilnius: LLTI, 2003.

49. VAIČIULĖNAITĖ-KAŠELIONIENĖ, Nijolė. Lietuvos įvaizdis prancūzų literatūroje: vienos barbarybės istorija. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2011.

50. VAREIKIS, Vygandas. Zwischen Ost und West: Klaipėda ir Klaipėdos kraštas keliautojų ir svetimšalių akimis XVIII–XIX amžiais. Iš SAFRONOVAS, Vasilijus (sud.). Klaipėda Europos istorijos kontekstuose. Klaipėda, 2013, p. 106–125.

51. VELIČKAITĖ, Vika. Mykolo Kazimiero Radvilos, vadinamo Žuvele (1702–1762), dienoraštis: tarp itinerarijaus ir egodokumento. Iš Bibliotheca Lituana IV: privačioji raštija ir egodokumentinis paveldas. Vilnius: Akademinė leidyba, 2017, p. 105–122.

52. VILIMAS, Darius. Naugarduko žemės teisėjo Jarošo Jevlašauskio (1578–1619) testamentas. Istorija, 2008, t. 71, p. 30–39.

53. WRÓBEL, Łukasz. Józef Jerzy Hylzen. Studium kariery magnackiej w XVIII wieku. Toruń: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Mikołaja Kopernika, 2022.