Knygotyra ISSN 0204–2061 eISSN 2345-0053
2023, vol. 81, pp. 65–108 DOI: https://doi.org/10.15388/Knygotyra.2023.81.3

Vilniaus lenkiškosios periodinės spaudos cenzūra 1905–1914 metais

Olga Mastianica
Lietuvos istorijos instituto XIX a. istorijos skyrius
Tilto g. 17, LT-01101 Vilnius, Lietuva
El. paštas mastianica@gmail.com
ORCID https://orcid.org/0000-0003-3094-3539

Santrauka. Straipsnis skirtas cenzūros politikai Lietuvoje po 1905 m. spalio 17 d. imperatoriaus Nikolajaus II manifesto, siekiant išsiaiškinti tas idėjas, mintis, nuomones, kurias Rusijos imperijos valdžia siekė pašalinti iš komunikacijos proceso. Pagrindinis tyrimo objektas – lenkiškoji periodinė spauda (laikraščiai, žurnalai, tęstiniai ir vienkartiniai leidiniai), leista Vilniuje 1905–1914 metais. Pasitelkę lyginamąją perspektyvą bandysime atsakyti į klausimą, ar lenkiškosios periodinės spaudos cenzūrai taikyta ta pati politika kaip kitiems leidiniams, ar būta savitumų, o gal šie periodiniai leidiniai vertinti griežčiau. Pagrindinis tyrimo šaltinis – Vilniaus laikinojo spaudos reikalų komiteto posėdžių protokolų medžiaga, kuri nėra naudota ankstesniuose moksliniuose tyrimuose.

Reikšminiai žodžiai: cenzūra, periodinė spauda, tautinė tapatybė, imperinė politika.

Censorship of the Polish Periodical Press in Vilnius in the Years 1905–1914

Summary. The article is devoted to the policy of censorship in Lithuania after the Manifesto issued by Emperor Nicholas II on 17 October 1905 in order to find out those ideas, thoughts, and opinions that the authorities of the Russian Empire sought to exclude from the communication process. The main object of the research is the Polish periodical press (newspapers, magazines, continuous, and one-off publications) published in Vilnius in 1905-1914. With the help of a comparative perspective, we will try to answer the question of whether the censorship of the Polish periodicals was subject to the same policy as other publications, whether there were peculiarities, or whether these periodicals were addressed more strictly. The main source of the research is the materials of the minutes of the meetings of the Temporary Committee on Press Affairs in Vilnius that have not been used in previous research.

Keywords: censorship, periodical press, national identity, imperial policy.

Received: 2023 01 03. Accepted: 2023 09 08
Copyright © 2023 Olga Mastianica. Published by Vilnius University Press. This is an Open Access journal distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

Įvadas

Rusijos imperijos cenzūros politika pasikeitė po 1905 m. spalio 17 d. Nikolajaus II manifesto dėl valstybės santvarkos tobulinimo, kuriame iškeltas žodžio laisvės principas1. Pagal vėlesnius 1905 m. lapkričio 24 d. ir 1906 m. kovo 18 d. spaudos įstatymus panaikinta prevencinė cenzūra, cenzoriai neteko teisinio savarankiškumo, galutinį sprendimą dėl periodinio leidinio likimo priimdavo teismo institucijos2. Lietuvos istoriografijoje cenzūros politika po 1905 m. spalio 17 d. manifesto atskirai nenagrinėta, nors cenzūros poveikis lietuviškų knygų leidybai, Kauno periodinei spaudai, lietuviškai dramaturgijai domino tyrinėtojus.

Violeta Černiauskaitė padarė išvadą, kad XX a. pradžioje pagrindiniai cenzūros uždaviniai lyginant su ankstesniu laikotarpiu liko nepakitę. Rusijos imperijos valdžia siekė neleisti „plisti revoliucinėms ir tautinio atgimimo idėjoms, kurių sklaida buvo nesuderinama su toliau tęsiama šiek tiek pakoreguota nutautinimo, „rusifikacijos“ bei „depolonizacijos“ politika“3. V. Černiauskaitė, remdamasi Vilniaus laikinojo spaudos reikalų komiteto ataskaita, lygino baudžiamųjų bylų prieš Vilniaus periodinę spaudą skaičių ir pastebėjo, kad 1913 m. įvesti draudimai dėl lietuviškosios periodinės spaudos, leistos už Rusijos imperijos ribų, sklaidos4. Prie panašių išvadų dėl cenzūros tikslų priėjo Nijolė Lietuvninkaitė, išnagrinėjusi Kauno periodinės spaudos situaciją 1900–1914 metais. A. Lietuvninkaitė teigia, kad po 1905 m. spalio 17 d. vietiniai už cenzūrą atsakingi asmenys akylai stebėjo lietuvių periodinę spaudą ir „stengėsi priversti ją atsisakyti visų tautinio savarankiškumo idėjų, propaguoti paklusnumą imperijai“5. Birutė Avižinienė, nagrinėdama lietuviškų dramaturgijos kūrinių cenzūrą, priėjo prie kitokių išvadų. B. Avižinienės manymu, po 1905 m. ryškėjo cenzūros „švelnėjimas“, vis labiau pastebimas reikalavimų cenzūros procesui ir jų įgyvendinimo nenuoseklumas6.

Kalbant apie cenzūros politiką po 1905 m. spalio 17 d. manifesto, į atskirą grupę būtina išskirti tyrimus, skirtus periodinės spaudos raidai XX a. pradžioje. Emilija Griškūnaitė ir Edvardas Vidmantas, nagrinėję socialdemokratinės spaudos kūrimąsi, jos politines kryptis, remdamiesi archyviniais šaltiniais, kurių dalis saugoma Rusijos valstybės atminties institucijose, nustatė, kaip valdžia ribojo legalios darbininkų spaudos leidimą Vilniuje, kaip šios spaudos redaktoriai vertino cenzūros reikalavimus, siekė išsaugoti nuo konfiskavimo išspausdintus leidinių numerius7. Lenkų tyrinėtojus, nagrinėjusius lenkiškosios periodinės spaudos situaciją XX a. pradžioje, taip pat domino periodinių leidinių uždarymo faktas, tačiau bendresnių įžvalgų dėl cenzūros politikos po 1905 m. spalio 17 d. manifesto jie nepateikė8. Cenzūros politikos, tiksliau – šios politikos pokyčių per visą „ilgąjį“ XIX amžių klausimą nagrinėjo Dmitrijus Eljaševičius, pasitelkęs spaudos žydų kalbomis atvejį. D. Eljaševičiaus teigimu, po 1905 m. spalio 17 d. manifesto cenzūravimas spaudos, leistos žydų kalbomis, prarado savo savitumus, ji vertinta pagal bendruosius cenzūros uždavinius9.

Šiame straipsnyje bandysime įsijungti į istoriografines diskusijas dėl cenzūros politikos XX a. pradžioje vertinimo. Mūsų tyrimo pagrindinis objektas – lenkiškoji periodinė spauda10, leista Vilniuje 1905–1914 metais11. Straipsnio tikslas – atsiribojus nuo konkrečių periodinių leidinių uždraudimo aplinkybių aprašymo, apibūdinti taikytos cenzūrinės politikos visumą, t. y. išsiaiškinti tas idėjas, mintis, nuomones, kurias Rusijos imperijos valdžia siekė pašalinti iš komunikacijos proceso. XX a. pradžioje, kaip rodo Vilniaus laikinojo spaudos reikalų komiteto ataskaitų medžiaga, prieš lenkiškąją periodinę spaudą kelta daugiausia baudžiamųjų bylų12. Pasitelkę lyginamąją perspektyvą (kiek leidžia šaltiniai) bandysime atsakyti į klausimą, ar lenkiškosios periodinės spaudos cenzūrai taikyta ta pati politika kaip ir kitiems leidiniams, ar būta savitumų, o gal šie periodiniai leidiniai vertinti griežčiau. Manytume, kad tokia tyrimo prieiga leistų visapusiškiau apibūdinti cenzūros lauką, daryti preliminarias išvadas dėl cenzūros politikos pokyčių po 1905 m. spalio 17 d. manifesto arba, atvirkščiai, šių pokyčių nebuvimo. Pagrindinis šio tyrimo šaltinis – Vilniaus laikinojo spaudos reikalų komiteto posėdžių protokolų medžiaga, kuri nėra naudota ankstesniuose moksliniuose tyrimuose13.

Straipsnį sudaro keturios struktūrinės dalys. Pirmoje straipsnio dalyje trumpai aptarsime, kaip ir kiek po 1905 m. spalio 17 d. manifesto pasikeitė cenzūros reikalavimai, kiek dėmesio vietinė valdžia skyrė sklandžiam instituciniam cenzūros veikimo mechanizmui14. Antroje straipsnio dalyje pateiksime baudžiamųjų bylų prieš Vilniaus periodinę spaudą statistiką, nustatysime, kokį dėmesį Vilniaus laikinasis spaudos reikalų komitetas skyrė lenkiškajai periodinei spaudai, kaip šis dėmesys kito, atskirai įvertinsime vilnietiško cenzūros komiteto darbo „našumą“ bendraimperiniame lygmenyje. Trečioje straipsnio dalyje išsiaiškinsime, kaip vietiniai cenzoriai siekė daryti įtaką informacijos ir nuomonių sklaidai periodiniuose leidiniuose. Esame minėję, kad pagrindinį dėmesį skirsime lenkiškosios periodikos vertinimo idėjinėms kryptims, tačiau, siekdami nustatyti šios cenzūros savitumus (arba, atvirkščiai, šių savitumų nebuvimą), nagrinėsime lietuviškų, žydiškų (kiek leidžia šaltiniai), baltarusiškų, rusiškų periodinių leidinių cenzūrą 1905–1914 metais. Paskutinėje straipsnio dalyje iškelsime klausimą, kaip lenkiškieji periodiniai leidiniai vertino cenzūros procesus, kaip ir kiek spausdintas žodis tapdavo teisiamų redaktorių gynybos įrankiu.

Teisinis ir institucinis cenzūros mechanizmas Vilniuje

Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II 1905 m. spalio 17 d. manifestas dėl valstybės santvarkos tobulinimo, kuriame iškelti asmens neliečiamybės, sąžinės, žodžio, susirinkimų, sąjungų laisvės principai15, neišvengiamai keitė imperinę cenzūros politiką. Po manifesto panaikinti visi ankstesni Vyriausiosios spaudos reikalų valdybos (prie Vidaus reikalų ministerijos) aplinkraščiai16, nukreipti į vienų ar kitų klausimų svarstymų draudimus periodinėje spaudoje17, o cenzoriai savo sprendimus jau turėjo pagrįsti baudžiamosios teisės įstatymais. Šiuos pokyčius puikiai iliustravo Ministrų tarybos pirmininko Sergejaus Vitės (Сергей Юльевич Витте, 1905–1906) aplinkraštis, parengtas praėjus dviem dienoms nuo manifesto paskelbimo. Vitė suskubo apibrėžti imperatoriaus dovanotos „žodžio laisvės“ ribas, pabrėždamas, jog vietiniai cenzoriai privalo vadovautis Baudžiamojo kodekso straipsniais, nustatančiais periodinės spaudos nusikaltimų pobūdį, turinį ir atsakomybę18. Taigi, pagal 1903 m. kovo 22 d. Baudžiamojo kodekso redakciją, kuri be pakeitimų galiojo iki 1914 m. liepos 20 d., redaktorių nusižengimai priskirti prie valstybinių nusikaltimų kategorijos. Pagal Baudžiamojo kodekso 129 straipsnį, kuris dažniausiai naudotas imperinėje teisminėje praktikoje19, redaktoriai teisti, jei jų periodiniai leidiniai skatino „rengti maištą“ (d. 1), „esamos valstybinės santvarkos panaikinimą“ (d. 2), „nepaklusti valstybiniams įstatymams arba vietinės valdžios nurodymams“ (d. 3), „vykdyti sunkius nusikaltimus“ (d. 4), skatino „nepaklusnumą kariuomenėje“ (d. 5), skatino susipriešinimą tarp „atskirų visuomenės grupių, luomų arba tarp darbdavių ir darbininkų“ (d. 6)20.

1905 m. lapkričio 24 d. Laikinosios periodinės spaudos taisyklės („Време­­нные правила о периодической печати“, toliau – 1905 m. Taisyklės), svarbiausias periodinės spaudos veiklą XX a. pradžioje reglamentavęs teisės įstatymas, iš esmės atkartojo Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio ir Vyriausiosios spaudos reikalų valdybos aplinkraščio cenzoriams (1905 m. liepos 4 d.)21 turinį. Pagal 1905 m. Taisykles taip pat nustatyta baudžiamoji atsakomybė, jei periodiniuose leidiniuose skelbiama informacija „apie visuomeninės tvarkos pažeidimus, kurie grėstų Rusijos imperijos teritoriniam vientisumui“, „mitingus, neramumus mokymo įstaigose“, teiktos „melagingos žinios apie vyriausybinius potvarkius, valdžios pareigūnus“, pateikti melagingi duomenys apie Rusijos imperijos karinius veiksmus arba laikraščių redaktoriai, susitarę su darbininkų atstovais, skatina „kelti viešuosius neramumus“, stabdo susisiekimą geležinkeliais arba informacijos perdavimą telegrafu arba telefonu22. Vėlesnės – 1906 m. kovo 18 d. Laikinųjų periodinės spaudos taisyklių pataisos ir papildymai („Об изменении и дополнении временных правил о периодической печати“) įtvirtino spaudos darbuotojų baudžiamąją atsakomybę: teismo pripažinti kaltais redaktoriai, leidėjai, autoriai ar spaustuvininkai galėjo būti baudžiami pinigine bauda (ne daugiau kaip 500 rb), areštuoti (iki 3 mėn.), įkalinti (nuo 2 mėn. iki 1,4 metų), ištremti ar išsiųsti į pataisos namus23.

Tačiau abu minėti 1905 m. lapkričio 24 d. ir 1906 m. kovo 18 d. spaudos įstatymai, paskelbti po 1905 m. spalio 17 d. manifesto, jau veikė naujomis sąlygomis. 1905 m. Taisyklės panaikino išankstinę periodinės spaudos cenzūrą, o vietiniai cenzūros komitetai neteko buvusio teisinio savarankiškumo. Cenzorius, įžvelgęs išspausdintame periodiniame leidinyje „kenksmingo“ turinio straipsnį ar informaciją, turėjo kreiptis į apygardos teismo prokurorą. Savo ruožtu prokuroras, atlikęs ikiteisminį procesą, spręsdavo, ar esama pakankamai teisinio pagrindo kelti baudžiamąją bylą, teigiamo sprendimo atveju bylą perduodavo teismo rūmams, kurie priimdavo galutinį nuosprendį, prieš tai turėję teisę pristabdyti periodinio leidinio leidybą iki teismo nuosprendžio24. Tad pagal 1905 m. Taisykles vietiniai cenzoriai prarado ankstesnę galimybę savavališkai spręsti dėl periodinio leidinio likimo, tačiau cenzoriai buvo pirmoji instancija, kuri nustatydavo leidinio „patikimumą“ ir jo „kenksmingumą“. Cenzorių darbo sąlygos tikrai stipriai pasikeitė, jas taikliai apibūdino advokatas, Mokslų akademijos narys Konstantinas Arsenjevas (Константин Константинович Арсеньев, 1837–1919):

<...> cenzorius, skaitydamas jau išspausdintą dienraštį, puikiai žino, kad jis pats gali atsakyti tik už bendrą leidinio kryptį, už bendrą dienraščio straipsnių turinį, bet ne atskiras straipsnių autorių frazes ir mintis. Cenzorius puikiai žino, kad jis neturi teisės daryti savarankiškų išbraukimų, o gali vien atkreipti valdžios dėmesį į vieno ar kito straipsnio kenksmingumą. Pagaliau, cenzorius puikiai supranta, kad po dienraščio arešto seka ilgas ir sudėtingas teismo procesas, ir jis (cenzorius) privalo pateikti taiklius ir svarius argumentus. <...> Todėl cenzūros lygis itin priklauso nuo cenzoriaus asmeninių savybių, nuo esamų aplinkybių, bendrų ir konkrečių instrukcijų ir bendrojo cenzoriaus požiūrio į savo darbą, jo atsakomybės25.

Svarbu pažymėti, kad po 1905 m. Taisyklių ir jų pataisų bei papildymų 1906 m. kovo mėn. Vidaus reikalų ministerija ir Vyriausioji spaudos reikalų valdyba nesiėmė papildomų žingsnių, kurie padėtų cenzoriams efektyviau nustatyti periodinių leidinių „nusikalstamą turinį“, o daugiau dėmesio kreipė į formaliąją (ne idėjinę cenzūros sampratą) cenzūros organizavimo tvarką. 1906 m. birželio 9 d. Vyriausioji spaudos reikalų valdyba pareikalavo, kad cenzoriai gautų naujo periodinio leidinio numerį iš karto, kai jis išėjo iš tipografijos, 1907 m. vasario 23 d. vietiniai cenzūros komitetai turėjo teikti metines ataskaitas apie savo veiklą, atskirai apibūdinant kiekvieno periodinio leidinio idėjinę kryptį, 1911 m. lapkričio 4 d. Valdyba nustatė konfiskuojamų leidinių saugojimo ir jų sunaikinimo tvarką26. Atliekant šį tyrimą mums nepavyko nustatyti (aptikti dokumentų), kad Vidaus reikalų ministerija arba Vyriausioji spaudos reikalų valdyba parengtų atskirus aplinkraščius – rekomendacijas cenzoriams Šiaurės vakarų krašte, nors tokia galimybė neatmestina, įvertinant tai, kad Varšuvos cenzūros komitetas gaudavo pavienių nurodymų iš Sankt Peterburgo. Pavyzdžiui, 1904–1905 m. Vyriausioji spaudos reikalų valdyba kelis kartus atkreipė Varšuvos cenzūros komiteto pirmininko Kristoforo Emauskio (Христофор Владимирович Эммаусский, 1889–1911) dėmesį į tai, kad Varšuvos spaudoje ezopinės kalbos forma išreiškiamas Japonijos, o ne Rusijos imperijos palaikymas27. Savo ruožtu Varšuvos cenzūros komitetas turėjo skatinti vietinių dienraščių redaktorius skelbti daugiau straipsnių ir korespondencijų, susijusių su vietinių rusų organizacijų veikla, bei atvirkščiai – riboti korespondencijų skaičių iš Krokuvos, Poznanės ir Lvivo28.

Vilniaus laikinasis spaudos reikalų komitetas (Виленский временный комитет печати) suformuotas 1907 m. kovo 9 d. Tačiau ne pagal tuos sumanymus ir ne ta etato dalimi, kuria planavo komiteto pirmininkas Aleksandras Kemerlingas (Александр Андреевич Кеммерлинг, 1904–1914) ir Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarijos vyresnysis tarnautojas Stepanas Beleckis (Cтепан Петрович Белецкий, 1873–1918), atsakingi už komiteto sudėties projekto parengimą. Vilniaus generalgubernatorius Konstantinas Kršivickis (Константин Фадеевич Кршивицкий, 1905–1910) komiteto sudarymo galimybėmis susirūpino 1906 m. gegužės mėn. sužinojęs, kad tokias iniciatyvas taip pat kelia Kijevo ir Kazanės gubernatoriai. Pagal 1906 m. balandžio 26 d. Laikinąsias neperiodinės spaudos taisykles („О временных правилах для неповременной печати“), išskyrus Sankt Peterburgą, Maskvą, Varšuvą ir Tiflisą (Tbilisis), kur remiantis minėtu įstatymu jau buvo įvykdyta cenzūros komitetų reorganizacija, vietiniai gubernatoriai ir pats vidaus reikalų ministras turėjo teisę pagal poreikius inicijuoti vietinių laikinųjų cenzūros spaudos reikalų komitetų steigimą, o jų nariais taip pat kviesti atstovus iš atskirų valstybinių žinybų (išskyrus teismo institucijas)29. Šia galimybe – t. y. pildyti komitetų sudėtį naujais nariais – numatė pasinaudoti A. Kemerlingas ir S. Beleckis, pateikę siūlymą, kad generalgubernatoriaus kanceliarijos tarnautojas skaitytų dalį periodinių leidinių rusų kalba, atskiras etatas būtų skirtas cenzoriui, atsakingam už leidinius baltarusių ir ukrainiečių kalbomis, savo atstovus cenzūros komitete galėtų turėti karinė žinyba, stačiatikių ir katalikų dvasininkija, komitetui turėjo būti pavaldus Vilniaus spaudos ir knygų prekybos inspektorius, padidinta cenzūros komiteto kanceliarijos sudėtis dviem raštininkais30. A. Kemerlingas taip pat kėlė periodinių leidinių vertėjo klausimą, dėl darbų apkrovos prašė leisti cenzūros komiteto nariams nedalyvauti teismo posėdžiuose31.

Būsimojo Vilniaus spaudos reikalų komiteto pirmininko ir kanceliarijos vyresniojo tarnautojo sumanymams pritarė Vilniaus generalgubernatorius, savo ruožtu 1906 m. rugpjūčio 15 d. išsiuntęs prašymą-pasiūlymą Vyriausiajai spaudos reikalų valdybai32. 1906 m. spalio 25 d. K. Kršivickis pakartojo savo prašymą, šį kartą plačiai paaiškinęs bei įvertinęs periodinės spaudos įtaką Šiaurės vakarų krašte. Taigi, šiame rašte K. Kršivickis, pastebėdamas, kad Šiaurės vakarų krašte „vyksta intensyvūs visuomeniniai ir tautiniai judėjimai“, akcentavo, kad didelį vaidmenį šiuose procesuose atlieka periodinė spauda, leidžiama lenkų, lietuvių, žydų kalbomis. Kartu K. Kršivickis pateikė trumpą periodikos charakteristiką, pastebėdamas, kad „dabartinė žydų spauda yra Bundo rankose“, lietuviškojoje spaudoje „itin stipri socialdemokratinė kryptis“, o lenkiškoji spauda „išoriškai lojali valdžiai, tačiau skatina nesantaiką tarp rusų ir lenkų nacionalistų“33. Tačiau Vyriausioji spaudos reikalų valdyba delsė dėl savo sprendimo, tad 1907 m. vasario 22 d. K. Kršivickis vėl išsiuntė pakartotinį paklausimą34. Galų gale Vyriausioji spaudos reikalų valdyba priėmė sprendimą, tačiau patvirtino „senąją“ komiteto sudėtį, neišplečiant etatų dalies, kaip tikėjosi K. Kršivickis. Ir šiuo atveju Vilniaus laikinojo spaudos reikalų komiteto padėtis nebuvo išskirtinė. Kaip pastebėjo Nadežda Patruševa, tyrinėjusi XX a. pradžios Rusijos imperijos cenzūros politiką, Vyriausioji spaudos reikalų valdyba cenzūros komitetų atžvilgiu laikėsi bendrosios „kadrų ir lėšų taupymo politikos“, ypač kai buvo kalbama apie Rusijos imperijos pakraščius, steigiant atitinkamus komitetus Kazanėje (1906 m.), Kijeve (1906 m.), Vilniuje (1906 m.), Odesoje (1909 m.), Rygoje (1915 m.)35. Pavyzdžiui, Vyriausioji spaudos reikalų valdyba taip pat atsisakė patvirtinti Kijevo gubernatoriaus Pavelo Ignatjevo (Павел Николаевич Игнатьев, 1907–1909) prašymą leisti, kad Spaudos reikalų komitete dirbtų dvasinės ir karinės žinybų atstovai36, o Kazanės laikinojo spaudos komiteto prašymas leisti turėti atskirą cenzorių spaudai rytų kalbomis buvo išgirstas tik po penkerių metų nuo prašymo pateikimo37.

Vilniaus laikinojo spaudos reikalų komiteto įsteigimas iš esmės buvo formalus dalykas, nes jo sudėtis iš esmės nepasipildė naujais nariais, o įvyko pareigų pasidalinimas tarp cenzorių, kurie pradėjo savo karjerą dar XIX a. paskutiniais dešimtmečiais38. Iš Sankt Peterburgo į Vilnių (1905 m. rugpjūčio 13 d.) buvo atsiųstas vien komiteto pirmininkas – A. Kemerlingas – Imperatoriškojo istorijos-filologijos instituto auklėtinis, buvęs gimnazijos lotynų ir vokiečių kalbų mokytojas39, kuris vėliau prisipažino, jog blogai mokėjo lenkų kalbą, svetimos jam buvo lietuvių ir žydų kalbos. Už leidinių lenkų ir vokiečių kalbomis cenzūrą atsakingas buvęs pašto darbuotojas ir telegrafistas Eduardas Meleršteinas fon Meleris (Эдуард Адольф Фридрих Людвикович Меллерштейн фон Меллер, 1866–po 1915). Galima prielaida, kad lenkų kalbą mokėjo komiteto sekretorius Juozapas Gruževskis (Иосиф Киприян Феликсович Гружевский, 1864–po 1913), gimęs Vilniaus gubernijoje, gavęs namų auklėjimą ir vedęs katalikų tikėjimą išpažinusią Vilniaus miestietę40. Tačiau jis pagelbėdavo tik leidinių žydų kalbomis cenzoriams, be to, turėjo daug sekretoriavimo darbo ir dažnai sirgo. Puikiai lenkų ir lietuvių kalbas mokėjo komiteto kurjeris Jonas Citkovičius-Jurkevičius (Иван Антонов Циткович-Юркевич)41, kuris, anot dienraščio „Lietuvos ūkininkas“ redaktorės Felicijos Bortkevičienės, už pinigus atiduodavo dalį konfiskuoto leidinio tiražo42.

Skirtingai nei kiti cenzoriai, kurių dalis surašė atsiminimus apie savo darbą43, E. Meleršteinas fon Meleris nepaliko asmeninių šaltinių, šio cenzoriaus darbo vertinimų nepavyko užtikti Vilniaus periodinės spaudos redaktorių ir korespondentų korespondencijoje. Baigęs keturias klases Mintaujos gimnazijoje, šis kilmingas bajoras, išpažinęs evangelikų reformatų tikėjimą, įsidarbino pašto-telegrafo žinyboje Šiauliuose, 1890 m. perkeltas į Vilnių, o nuo 1901 m. pradėjo eiti atskirojo užsienio cenzoriaus padėjėjo pareigas44. Lyginant su kitais spaudos komiteto nariais, jis pasižymėjo dideliu darbštumu (kartais perimdavo lietuviškų leidinių cenzūrą45), buvo atsargus, nes stropiai ir uoliai pranešdavo Vilniaus generalgubernatoriui apie periodinių leidinių redaktorių nusižengimus, netgi tada, kai nebuvo už šiuos veiksmus numatyta baudžiamoji atsakomybė46, vengė imti kyšius, kaip tuo pagarsėjęs lietuviškų leidinių cenzorius, buvęs policijos viršininkas Aleksandras Jaroševskis (Александр Николаевич Ярошевский, 1865–po 1916)47. E. Meleršteinas fon Meleris stropiai dirbo dienomis, o naktimis išeidavo pasivaikščioti Neries upės pakrante48, taip ilsėdamasis nuo darbų ir asmeninių nelaimių49. Iš visų Vilniaus spaudos reikalų komiteto narių E. Meleršteinas fon Meleris buvo vienintelis, kuris vykdant komiteto veiklos patikrinimą 1914 m. vasario mėn. gavo palankų atsiliepimą. Naujasis Vilniaus spaudos reikalų komiteto pirmininkas, Vilniaus gubernatoriaus bičiulis Petras Krugliakovas-Čerdackis (Пётр Георгиевич Кругляков-Чердацкий, 1914–1917) 1914 m. E. Meleršteiną fon Melerį apibūdino kaip „nepriekaištingos reputacijos ir politiškai patikimą asmenį“, bet silpno charakterio, kas neleido jo skirti į atsakingas (komiteto pirmininko) pareigas50. Baigęs cenzoriaus profesinę karjerą E. Meleršteinas fon Meleris nenorėjo grįžti į Vilnių, kuriame gyveno net dvidešimt penkerius metus, o pasiprašė grįžti į pašto-telegrafo tarnybą Rusijos gilumoje – Rostove prie Dono51.

Spaudos „nusikaltimų“ statistika

Pirmąsias bylas prieš periodinius leidinius Vilniaus laikinasis spaudos reikalų komitetas pradėjo kelti 1905 m. gruodžio 5 d., šiek tiek vėliau nei Sankt Peterburge arba Maskvoje, kur nuo 1905 m. spalio 22 d. iki gruodžio 2 d. jau buvo 92 panašūs atvejai52. Vilniuje, skirtingai nei Maskvoje ar Sankt Peterburge, nebuvo įsteigti budintieji skyriai, spaudą cenzoriai gaudavo rytais. Vilniaus cenzoriai dirbo namuose, o kartu susirinkę vieną kartą per savaitę (antradieniais)53 patvirtindavo sprendimus, kuriuos pateikdavo vienas ar kitas cenzorius, be jokių papildomų svarstymų. Daugeliu atvejų bendrajame susirinkime cenzorius net nepateikdavo išplėstinio pagrindimo, kodėl turėtų būti konfiskuojamas vienas ar kitas periodinio leidinio numeris, o teikdavo nuorodą į vieną ar kitą Baudžiamojo kodekso straipsnį. Vilniaus laikinojo spaudos reikalų komiteto posėdžio protokolų medžiaga nerodo vidinės diskusijos ženklų.

1 LENTELĖ. Vilniaus spaudos reikalų laikinojo komiteto iškeltų baudžiamųjų bylų skaičius (periodiniai leidiniai) 1906–1907 m., 1909–1913 m.

Metai   Periodinė spauda	1906 m.	1907 m.	1909 m.	1910 m.	1911 m.	1912 m.	1913 m.
Lenkų kalba	6	8	7	9	13	8	15
Rusų kalba	28	7	7	2	–	5	2
Lietuvių kalba	6	12	1	2	2	–	4
Baltarusių kalba	4	3	–	–	–	–	2
Žydų kalbomis	12	15	6	5	2	3	2
Iš viso	56	45	21	18	17	16	23

Apskaičiuota pagal: Spisok ugolovnykh presledovanii vozbuzhdionnykh s 5 dekabria 1905 goda po 19 fevralia 1906 goda u Glavnogo prokurora Vilenskogo okruzhnogo suda protiv redaktorov nizheoznachennykh periodicheskih izdanii v Vil’ne. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1241, ap. 1, b. 122, l. 1–4; Spisok ugolovnykh presledovanii vozbuzhdionnykh s 12 po 24 iunia 1906 goda u Glavnogo prokurora Vilenskogo okruzhnogo suda protiv redaktorov nizheoznachennykh periodicheskih izdanii v Vil’ne. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1241, ap. 1, b. 122, l. 20; Spisok ugolovnykh presledovanii vozbuzhdionnykh s 19 po 31 iuliia 1906 goda u Glavnogo prokurora Vilenskogo okruzhnogo suda protiv redaktorov nizheoznachennykh periodicheskih izdanii v Vil’ne. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1241, ap. 1, b. 121, l. 53; Spisok ugolovnykh presledovanii vozbuzhdionnykh v sentiabre 1906 goda u Glavnogo prokurora Vilenskogo okruzhnogo suda protiv redaktorov nizheoznachennykh periodicheskih izdanii v Vil’ne. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1241, ap. 1, b. 125, l. 35; Spisok ugolovnykh presledovanii vozbuzhdionnykh v oktiabre 1906 goda u Glavnogo prokurora Vilenskogo okruzhnogo suda protiv redaktorov nizheoznachennykh periodicheskih izdanii v Vil’ne. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1241, ap. 1, b. 125, l. 35; Spisok ugolovnykh presledovanii vozbuzhdionnykh s 13 noiabria po 12 dekabria 1906 goda u Glavnogo prokurora Vilenskogo okruzhnogo suda protiv redaktorov nizheoznachennykh periodicheskih izdanii v Vil’ne. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1241, ap. 1, b. 125, l. 37–38; Vedomost’ o dvizhenii sudebnykh del po povremennym izdaniiam za 1906 god. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 378, BS, 1906, b. 309, l. 100–107; Doklady i postanovleniia Vilenskogo vremennogo komiteta po delam pechati za 1909 god. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 39; Doklady i postanovleniia Vilenskogo vremennogo komiteta po delam pechati za 1910 god. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 50; Doklady i postanovleniia Vilenskogo vremennogo komiteta po delam pechati za 1913 god. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 70; ČERNIAUSKAITĖ, Violeta. Cenzūros poveikis lietuviškų knygų leidybai 1904–1914 metais. Bibliografija 2002. Mokslo darbai, 2003, p. 39.

Pateikti duomenys rodo, kad didžiausią dėmesį periodinei spaudai Vilniaus laikinasis spaudos reikalų komitetas skyrė 1906–1907 metais, siekdamas riboti socialdemokratinių idėjų sklaidą. Kaip taikliai pastebėjo V. Černiauskaitė, po 1909 m. Vilniaus laikinasis spaudos reikalų komitetas daugiausiai bylų kėlė prieš lenkiškąją periodinę spaudą54, o nuo 1911 m. cenzoriaus dėmesys šiai periodikai dar labiau sustiprėjo. Tačiau, prieš vertinant komiteto veiklą ir baudžiamųjų bylų skaičių, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad nuo 1909 m. lenkiškoji periodinė spauda apskritai užėmė vyraujančias pozicijas Vilniaus mieste. Svarbu pažymėti, kad pagal lenkiškosios periodinės spaudos skaičių 1909 m. Vilnius (išskyrus Lenkijos Karalystę) užėmė dominuojančią padėtį Rusijos imperijoje. 1909 m. Vilniuje ėjo 20 periodinių leidinių lenkų kalba, Sankt Peterburge – 5, Kijeve – 3 ir vienas Minske55.

2 LENTELĖ. Vilniaus periodinių (legalių ir pogrindinių) leidinių skaičius 1906–1907 m., 1909–1913 m.

Metai   Periodinė spauda	1906 m.	1907 m.	1909 m.	1910 m.	1911 m.	1912 m.	1913 m.
Lenkų kalba	13	12	20	21	28		34
Rusų kalba	17	15	15	20	24		23
Lietuvių kalba	4	4	9	15	17		18
Baltarusių kalba	2	2	1	1	1		2
Žydų kalbomis	13	11	4	4	7		8
Iš viso	49	44	49	61	77		85

Apskaičiuota pagal: KAZLAUSKAITĖ, Jadvyda. Vilniaus periodiniai leidiniai 1760–1918. Bibliografinė rodyklė. Vilnius: Mintis, 1988.

Vilniaus laikinojo spaudos reikalų komiteto nuo 1911 m. vis labiau stiprėjantis dėmesys lenkiškajai periodinei spaudai nebuvo vien šio komiteto ypatybė. Panaši tendencija pastebima Varšuvoje, kur baudžiamųjų bylų prieš periodinę spaudą skaičius taip pat didėjo (1912 m. Varšuvos cenzūros komitetas iškėlė 32 bylas, 1913 m. – jau 95 bylas, nors periodinių leidinių skaičius išliko bemaž tapatus)56. Tačiau, vertinant Vilniaus laikinojo spaudos reikalų komiteto darbo našumą bendraimperiniame lygmenyje, akivaizdu, kad jis nebuvo vienas iš „pačių rezultatyviausių“: 1909 m. ir 1911 m. pagal iškeltų spaudos baudžiamųjų bylų skaičių užėmė paskutinę vietą Rusijos imperijoje57.

1914 m. vasario mėn. su neeilinio komiteto veiklos patikrinimo užduotimi į Vilnių atvyko Vyriausiosios spaudos reikalų valdybos narys Sergejus Visarionovas (Сергей Евлампиевич Виссарионов, 1867–1918). Visarionovo atvykimas nebuvo atsitiktinis, Vyriausioji spaudos reikalų valdyba gavo tuometinio Vilniaus gubernatoriaus Petro Veriovkino (Пётр Владимирович Ве­рёвкин, 1862–1945) nusiskundimą, jog „komitetas itin inertiškai prižiūri kitakalbę periodinę spaudą, šiais klausimais vengia gyvo bendradarbiavimo su gubernatoriumi ir vien kanceliariškai atsirašo“58. Revizijos išvados komitetui nebuvo džiugios. Visarionovas konstatavo blogai organizuotą komiteto veiklą. Pirmiausia, cenzoriai sprendimus dėl periodinio leidinio konfiskavimo priimdavo ne ryte, o vakare, kartais ir kitą dieną, taip sudarydami palankiausias sąlygas leidinio tiražo sklaidai. Antra, komitetas daugiau domėjosi knygomis nei periodine spauda, o pats komiteto pirmininkas pokalbio metu prisipažino, kad jis pats yra priešininkas konfiskuoti periodiką, nes būtent tokie sprendimai yra papildoma šių leidinių reklama ir kelia šių leidinių autoritetą vietinėje bendruomenėje59. Po revizijos Vilniaus laikinojo spaudos reikalų komiteto pirmininkas iš savo pareigų buvo atleistas.

Kaip minėjome anksčiau, Vilniaus laikinasis spaudos reikalų komitetas buvo pirmoji, bet ne paskutinė institucija, nuo kurios veiklos rezultatyvumo priklausė periodinių leidinių likimas. Kaip rodo Anastasijos Sopovos tyrimai, Vilniaus teismo rūmai 1905–1908 m. sprendė 26 bylas. Tokį pat bylų skaičių nagrinėjo Kijevo teismo rūmai, Charkivo teismo rūmai sprendė dar daugiau – 42 bylas, Odesos – 54, o Varšuvos teismo rūmai pagal bylų skaičių (92) buvo trečioje vietoje po Sankt Peterburgo ir Maskvos. 1911–1912 m. Vilniaus teismo rūmuose nagrinėtų spaudos bylų skaičius nežymiai sumažėjo (24 bylos), tačiau šiuo laikotarpiu pagal bylų skaičių ši Vilniaus teismo instancija lenkė teismo rūmus Kijeve (15), Charkive (17), Odesoje (10) ir net Varšuvos teismo rūmus, kurie 1911–1912 m. išnagrinėjo perpus mažiau – 12 bylų60.

Cenzūros idėjinės kryptys

Vilniaus cenzoriai 1905 m. gruodžio pradžioje pradėję kelti baudžiamąsias bylas prieš periodinių leidinių redaktorius pirmiausia atkreipė dėmesį į rusų kalba leistą periodiką. Ir tai nebuvo Vilniaus ypatybė. Varšuvoje į cenzorių akiratį taip pat pirmiausia pateko dienraščiai, leisti rusų kalba61. A. Kemerlingui, būsimajam Vilniaus spaudos reikalų komiteto pirmininkui, kuris, kaip minėta, geriausiai mokėjo rusų kalbą, užkliuvo dienraščių „Северо-западный голос“ ir „Новая заря“ straipsniai, kuriuose detaliai aprašyti ne vien maištai Rusijos imperijos kariuomenės daliniuose, bet ir paskelbta Vilniaus periodinių leidinių redaktorių 1905 m. spalio 24 d. bendra rezoliucija62, kurioje atsisakyta leidinius teikti prevencinei cenzūrai63. A. Kemerlingas bandė tartis su dienraščių redaktoriais, kvietė į bendrą susitikimą, tačiau nesėkmingai64. Bet priėmus 1905 m. Taisykles A. Kemerlingas gavo galimybę „susidoroti“ su nepaklusniais redaktoriais.

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad net Osejus (Jošua) Šteinbergas (Осей (Иошуа) Наумович Штейнберг, 1839–1908), leidinių žydų kalbomis cenzorius, kuris, anot D. Eljaševičiaus, nebuvo itin atidus leidinių ir periodikos žydų kalbomis atžvilgiu65, visgi 1905–1906 m. negalėjo susitaikyti su kai kurių žydų periodikos leidinių retorika. Perskaitęs pirmuosius jidiš kalba leisto dienraščio „Der Veker“ (pradėtas leisti 1905 m. gruodžio 25 d. (1906 m. sausio 7 d.)) numerius, O. Šteinbergas padarė vienareikšmišką išvadą, kad šis leidinys skatina žydų bendruomenę kovoti „prieš Rusijos imperijos valdžią, vietinę valdžią ir kursto mieste neramumus“66. Tiesa, O. Šteinbergas dar bandė „geruoju“ tartis, tiksliau – įkalbėti dienraščio redaktorių, Visuotinės Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos žydų darbininkų sąjungos narį Isajų Aizenštadtą (Исай Львовович Айзенштадт, 1866–1937) atsisakyti „revoliucinio“ turinio straipsnių. Tačiau redaktorius į susitikimą su cenzoriumi neatvyko, o atsiuntė dienraščio spaustuvės atstovą67. O. Šteinbergo prašymai nedavė rezultato, ir po mėnesio A. Kemerlingui jis rašė, jog „negali pakęsti dienraščio revoliucinio turinio“68, vieną po kitos pradėjo kelti baudžiamąsias bylas69, dar po mėnesio – 1906 m. vasario 3 d. Vilniaus teismo rūmai priėmė sprendimą nutraukti dienraščio „Der Veker“ leidybą70.

Cenzorių dėmesys į lietuviškąją ir lenkiškąją socialdemokratinės krypties spaudą buvo atkreiptas žymiai vėliau nei į rusiškąją ar žydiškąją. 1906 m. rugsėjo mėnesį E. Meleršteino fon Melerio brolis Vilhelmas71, atsakingas už leidinių baltarusių ir ukrainiečių kalbomis cenzūrą, pastebėjo, kad baltarusiško savaitraščio „Наша Доля / Nasza Dola“ straipsnis „Rusijos caro pelnas“ („Dachod Rosiejskaho Cara“)72, prieš kurį jis iškėlė baudžiamąją bylą, perspausdintas iš lietuviškojo „Naujoji gadynė“. 1906 m. rugsėjį–spalį pasipylė baudžiamosios bylos prieš lietuviškąją ir lenkiškąją73 socialdemokratinę spaudą, kol šie leidiniai 1907 m. pabaigoje išvis nustojo eiti ir perėjo į pogrindį74.

Kaip rodo Vilniaus laikinojo spaudos reikalų komiteto posėdžių medžiaga, komitetas, vertindamas įvairiakalbę socialdemokratinę spaudą, pirmiausia kreipė dėmesį į turinį, o kuria kalba mintys ir nuomonės išreikštos, nebebuvo aktualu. Pirmiausia, Vilniaus cenzoriai siekė sustabdyti atvirus periodikos raginimus kelti ir palaikyti 1905 m. revoliucinius įvykius, kaip antai dienraščio „Der Veker“, kaltinusio Rusijos imperijos valdžią socialinės nelygybės skatinimu ir politinę žydų tautos ateitį siejusio vien su 1905 m. revoliucijos dalyviais75. Cenzūros komitetui taip pat nebuvo priimtinas užslėptas revoliucijos palaikymas, kurį išreiškė lietuviškas savaitraštis „Naujoji gadynė“, paskelbęs istorinę apybraižą apie revoliucinius judėjimus Vakarų Europos šalyse76. Vilniaus laikinasis spaudos reikalų komitetas ypatingą dėmesį atkreipdavo į Rusijos imperijos valdžios, jos administracinių vienetų ir pareigūnų viešąją kritiką. Baudžiamoji byla buvo iškelta ne vien prieš baltarusišką savaitraštį „Наша Доля / Nasza Dola“ už straipsnį „Rusijos caro pelnas“77, bet ir jidiš kalba leistą dienraštį „Der Veker“, kuriame Ministrų tarybos pirmininkui Sergejui Vitei ir vidaus reikalų ministrui Piotrui Durnovui (Пётр Николаевич Дурново, 1842–1915) negailėta epitetų „laukinė orda, kraujo ištroškę šunys, tautos priešai“78, o lenkiškame savaitraštyje „Echo“ Rusijos imperijos valdžia prilyginta „velniui“, prieš kurį „visi piliečiai katalikai privalo imtis ginkluotų kovos veiksmų“79. Savaime suprantama, kad Vilniaus cenzoriai negalėjo praleisti vietinės administracijos kritikos, kurią, pavyzdžiui, 1906 m. rugsėjo mėn. viešai išreiškė lietuviškas savait­raštis „Naujoji gadynė“ prieš Kauno gubernatorių P. Veriovkiną. Savaitraščio redakcijai atrodė netinkamas Kauno gubernatoriaus atsišaukimų, skaitytų Šiaulių ir Telšių apskričių valsčių sueigose, turinys. P. Veriovkinas kaltintas, kad, kaip ir dauguma vietinės valdžios atstovų, palaiko „naująją tvarką“80. O kas yra toji „naujoji tvarka“ – retoriškai klausė redakcija ir vienareikšmiškai atsakė: „Uždarymas geresniųjų laikraščių, karo padėtis beveik visoj viešpatijoj, kulkos, rimbai, kalėjimai – tai vis naujosios tvarkos pamatai.“81 Su Rusijos imperijos valdžios politikos kritika glaudžiai buvo susijęs Valstybės dūmos klausimas.

Įvairiakalbė socialdemokratinės krypties periodinė spauda aktyviai įsijungė į priešrinkiminę kampaniją82, vėliau aktyviai stebėjo ir vertino Dūmos veiklą83, kaip antai lietuviškoji periodika „Skardas“ ir „Žarija“, 1907 m. turėjusi net atskirus priedus „Dūmos darbai“ ir „Dūma“84, o dar vėliau išreiškė viešą didžiulį nuogąstavimą dėl Valstybės dūmos veiklos sustabdymo85. Kaip jidiš kalba leistas dienraštis „Folkstsaytung“ 1906 m. liepos 11 d. straipsnyje „Dūmos sutriuškinimas“ su didžiuliu nuogąstavimu rašė, redakciją apėmė „didžiulis pasipiktinimo ir nuoskaudos jausmas“, o manifestas yra „geriausias vyriausybės moralinio silpnumo įrodymas, jai galima pasipriešinti vien kumščiu ir prievarta“86. Reikėtų pastebėti, kad žydų kalbomis leistą Vilniaus periodiką gana greitai pasiekdavo žinios iš Sankt Peterburgo, iš buvusiųjų Dūmos deputatų. Buvusiųjų Dūmos deputatų viešasis kreipimasis į tautą (1906 m. liepos 9 (22) d.)), vėliau pavadintas Vyborgo atsišaukimu (Выборгское воззвание), Vilniaus žydų dienraštyje „Gazman“ pasirodė jau kitą dieną87. Cenzoriai taip pat siekė sustabdyti profesinių (pirmiausia miesto darbininkų) sąjungų kūrimosi procesus, kuriuos neretais atvejais koordinavo Vilniaus socialdemokratinės krypties periodinė spauda88.

Retkarčiais į Vilniaus cenzorių akiratį patekdavo tautinio pobūdžio klausimai. Pavyzdžiui, 1906 m. rugsėjo pradžioje O. Šteinbergui užkliuvo savaitraščio „Der Neyer Weg“ žydų pogromo Sedlcėse89 vertinimas. Šio savaitraščio redakcijai rūpėjo ne tiek pristatyti įvykių seką, kiek išreikšti savo palaikymą nukentėjusiems ir skatinti žydų visuomenę imtis atsakomųjų veiksmų. Sedlcių įvykius „Der Neyer Weg“ pavadino „atviru karu prieš beginklius, ramius šalies gyventojus, kokie yra žydai, gyvenantys Rusijos imperijoje“90. Todėl Vilniaus savait­raštis skatino žydų bendruomenę „netylėti“, imti „į rankas ginklus ir ruoštis karui“91. Savaitraštis apeliavo į istorinius faktus, darydamas išvadą, kad „žydų tauta yra nemirtinga ir jai būtina gyventi ir kovoti“. Straipsnio pabaigoje teigta, kad „žydų tauta iš visų jėgų turi mestis į revoliuciją, į terorą, į mirtiną kovą (rus. борьба на смерть“)92. Nepraėjus mėnesiui savaitraštis buvo uždarytas. Reikėtų pastebėti, kad paskutinis „Naujosios gadynės“ straipsnis taip pat buvo susietas su tautinių aktualijų klausimais. 1906 m. pabaigoje Lietuvių suvažiavimo Vilniuje (1905 m. gruodžio 4–5 d. (lapkričio 24–25 d.)) metinės savaitraščio redakcijai buvo akstinas skaitytojui ne tik priminti, „jog dabartinė caro vyriausybė yra didžiausias mųsų prispaudėjas“, bet ir raginti lietuvių tautą „šviesties, jungties ir stoti į kovą drauge su sukilusiais visų Rusijos kraštų žmonėmis“93. Lenkiškų leidinių cenzoriui E. Meleršteinui fon Meleriui taip pat buvo nepriimtini vieši socialdemokratinės krypties struktūrų svarstymai dėl Šiaurės vakarų krašto politinės ateities. Svarbu pažymėti, kad E. Meleršteinas fon Meleris nematė pavojingo turinio lenkiško savaitraščio „Echo“ teiginiuose, kad „kiekviena etninė grupė privalo siekti kultūrinės autonomijos“94, tačiau kai šis savaitraštis pradėjo svarstyti ir net brėžti atskiro politinio-teritorinio vieneto ribas95, cenzorius suskubo kelti baudžiamąją bylą. Panašia mąstymo logika E. Meleršteinas fon Meleris vadovavosi, kai Vilniaus apygardos teismo prokurorą ragino greičiau pradėti baudžiamąją bylą prieš kitą lenkišką socialdemokratinį savaitraštį „Topór“, kuris ne vien kėlė Lenkijos politinės ateities klausimą, bet ir atvirai svarstė Rusijos imperijos teritorinio persitvarkymo galimybes96.

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad E. Meleršteinas fon Meleris užslėptus lenkų inteligentijos svarstymus dėl Lenkijos politinio savarankiškumo atgavimo galimybių įžvelgė, kai Vilniaus periodinėje spaudoje pasipylė straipsniai, skirti Suomijos klausimui. Viename iš Vilniaus laikinojo spaudos reikalų komiteto posėdžių jis atvirai pareiškė, kad Suomijos problematika lenkiškuosiuose periodiniuose leidiniuose nėra atsitiktinė, o turi savo reikšminę potekstę. Periodinių leidinių redaktoriai, rašydami Suomijos autonomijos klausimais, „sutapatina dvi tautas – suomius ir lenkus“, o suomių pasipriešinimo Rusijos imperijos pavyzdžiai „gali atitinkama linkme veikti lenkų skaitytojus, teikti analogiškas mintis“97. Už suomiškos problematikos straipsnius baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti keli lenkų periodiniai leidiniai: „Zorza Wileńska“, „Kurjer Wileński“, „Goniec Codzienny“, „Goniec Wileński“, „Wiedza“. 1909–1911 m. šioje periodikoje ne kartą akcentuota, kad Rusijos imperijos valdžia nesilaiko ankstesnių susitarimų, siekia apriboti Suomijos autonomiją ir net turi sumanymų panaudoti jėgą. Kaip teigė savaitraščio „Zorza Wileńska“ korespondentas, vertindamas naujus svarstymus dėl Suomijos autonomijos, „įstatymas ir susitarimas Rusijos imperijoje praranda savo reikšmę, o teisus vien tas, kas turi stipresnį kumštį“98. Kartu lenkų periodinė spauda skubėjo pateikti suomių politinio pasipriešinimo pavyzdžius99, kaip antai 1911 m. balandžio mėn. buvusio senatoriaus Kaarlo Castréno (Kaarlo Castrén, 1860–1938) paskelbtą rezoliuciją jaunasuomių partijos suvažiavime Helsigforse (dabar Helsinkis)100.

Cenzorius akylai stebėjo vietinės lenkų inteligentijos poziciją, tiksliau – periodinės spaudos įtaką šios pozicijos koordinavimui, keičiantis tarptautinei situacijai Balkanuose. 1912–1913 m., kai Vilniaus laikinasis spaudos reikalų komitetas iškėlė daugiausia bylų prieš lenkiškąją periodinę spaudą, cenzoriaus dėmesys buvo nukreiptas į tai, kaip periodinė spauda skatina skaitytojus pasinaudoti susiklosčiusia nauja politine situacija ir kelti (kai kuriais atvejais net imtis) Lenkijos politinio ir teritorinio savarankiškumo atkūrimo idėjos įgyvendinimo. Jau 1912 m. pabaigoje E. Meleršteinui fon Meleriui užkliuvo vienkartinis satyrinis leidinys „Kukuryku“101 ir dienraščio „Przegląd Wileński“ redaktoriaus Liudviko Abramovičiaus (Liudwik Abramowicz-Niepokójczycki, 1879–1939) nuogąstavimai, kad vietiniai lenkai yra tik pasyvūs tarptautinių įvykių stebėtojai, nesuvokia artėjančio lūžinio momento svarbos, kai „lenkų klausimas įgis tarptautinį lygmenį“102. Panašią mąstymo logiką cenzorius įžvelgė ir kituose „Przegląd Wileński“ numeriuose. 1913 m. dienraščio pirmojo numerio vedamasis „1912–1913“, cenzoriaus manymu, buvo susijęs ne vien su 1812 m. karo ir 1863–1864 m. sukilimo atminimu, bet šie istoriniai įvykiai buvo pretekstas redakcijai „atgaivinti tarp skaitytojų Lenkijos politinės nepriklausomybės idėją, kuriai esama tarptautinė situacija teikė palankias įgyvendinimo galimybes“103. E. Meleršteino fon Melerio manymu, 1913 m. dienraštyje „Kurjer Litewski“ paskelbtas dainos „Boże, coś Polskę“ tekstas taip pat nebuvo atsitiktinis. Šio dienraščio redakcijai ne tiek rūpėjo aprašyti teismo procesą prieš jaunas merginas, užgiedojusias šį 1863–1864 m. sukilimo himną Vilniuje Šv. Kotrynos bažnyčioje, kiek emocine forma priminti skaitytojui apie Lenkijos politinio savarankiškumo idėją ir kovą už ją104. Į cenzoriaus dėmesio lauką taip pat pateko dienraštis „Kurjer krajowy“, kuris, jo manymu, skirtingai nei „Przegląd Wileński“ arba „Kurjer Litewski“, atvirai ragino kelti Lenkijos autonomijos klausimą Valstybės dūmos posėdžiuose105, o „visas Šiaurės vakarų krašto tautas kilti į bendrą kovą prieš Rusijos imperijos valdžią“106. Savo teiginiams iliustruoti E. Meleršteinas fon Meleris naudojo „Kurjer krajowy“ straipsnį „Chwila osobowa“ („Ypatinga minutė“), kuriame jau nebebuvo abejojama, kad „lenkams pavyks atgauti politinį savarankiškumą“, o kitos Šiaurės vakarų krašte gyvenančios tautos ragintos „suteikti lenkams šioje kovoje politinę paramą ir pagalbą“107.

Galima prielaida, kad E. Meleršteinas fon Meleris vietinę lenkų mokslo, iš dalies politinę inteligentiją vertino kaip pakankamai stiprią jėgą, kuri ne vien puoselėjo ir skatino periodinės spaudos skaitytojus įgyvendinti nepriklausomos Lenkijos idėją, bet ir siekė pajungti lietuvių ir baltarusių tautinius judėjimus. Kaip anksčiau minėjome, E. Meleršteinas fon Meleris gana dažnai cenzūravo lietuviškąją periodiką, o jo brolis buvo atsakingas už baltarusiškų leidinių cenzūrą, tad abu broliai ne tik Vilniaus laikinojo spaudos komiteto posėdžiuose, bet ir neformalioje aplinkoje galėjo pasidalinti savo įžvalgomis ir vertinimais. Reikėtų pažymėti, kad E. Meleršteinui fon Meleriui iš esmės nerūpėjo lenkų, lietuvių ir baltarusių tautiniai konfliktai, jų pobūdis, raiška, jis gana kategoriškai buvo nusistatęs prieš lietuvių tautinio judėjimo politinę raišką, apie ką puikiai bylojo 1911 m. uždraudimas poezijos rinkinio „W piećsetną Grunwaldzką rocznicę. Poezję odradzającej się Litwy“ („Penkišimtosioms Žalgirio metinėms. Atgimstančios Lietuvos poezija“)108. Tačiau jis iš karto reagavo, kai lenkų inteligentija, pasitelkdama periodinę spaudą, jo manymu, siekė vykdyti „lenkinimo politiką“ (rus. „преследовала полонизаторские цели“).

E. Meleršteinas fon Meleris atkreipė dėmesį į dienraščio „Goniec codzienny“ straipsnį „Lietuvių reikalas“ („Sprawa litewska“), kuriame lietuvių inteligentija kaltinta „idėjine rusifikacija“ bei skatinta imtis aktyvesnio bendradarbiavimo su lenkų politiniu ir kultūriniu elitu, nes abi tautas – lietuvius ir lenkus – sieja bendra istorinė praeitis109. Netinkamas cenzoriui taip pat atrodė „Lenkijos ir Lietuvos kaip vientisos valstybės“ vaizdinio propagavimas, kurį jis įžvelgė dailės mėnraštyje „Tygodnik Wileński“110. Kitame lenkų dienraštyje „Kurjer Wileński“ E. Meleršteinas fon Meleris taip pat pastebėjo lenkų politinio elito sumanymą „įtraukti Baltąją Rusią į lenkų kultūros įtaką įgyvendinant atitinkamus lenkinimo tikslus“111. Anot cenzoriaus, dienraščio korespondentas straipsnyje „W otwarte korty“ („Atviromis kortomis“) neatsitiktinai propagavo idėją, kad baltarusiai nėra trinarės rusų tautos dalis, o „lenkų inteligentija turėtų pasirūpinti baltarusių tautinio sąmoningumo žadinimu“112. Šią lenkų inteligentijos poziciją, reiškiamą periodinėje spaudoje, E. Meleršteinas fon Meleris vienareikšmiškai įvardijo kaip „lenkinimo politiką“, kuri taip pat kelia pavojų Rusijos valstybės stabilumui, o galimai ir teritoriniam vientisumui.

Reikėtų pažymėti, kad kiti politinio ar tautinio pobūdžio klausimai itin retai patekdavo į cenzoriaus akiratį. Be to, E. Meleršteinas fon Meleris, nepaisant jo stropumo, taip pat kaip dauguma jo kolegų, sugebėdavo įvaldyti tik vieną periodinės spaudos rūšį – dienraščius. Kiti leidiniai – savaitraščiai, mokslo ir kultūros žurnalai, periodinių leidinių priedai – kalendoriai – retai patekdavo į cenzūros lauką arba E. Meleršteinas fon Meleris skaitė tik pirmuosius naujų leidinių numerius, siekdamas nustatyti periodikos idėjinę kryptį ir galimą „kenksmingumą“. Bent taip būta 1908 metais, kai, perskaitęs pirmuosius jaunimui skirto savaitraščio „Pobudka“ numerius, E. Meleršteinas fon Meleris padarė išvadą, kad šio leidinio straipsniai pasižymi „siaurąja lenkiškąja tautine dvasia“ („написаны в польском узко национальном духе“), o redakcija siekia paveikti jaunimo patriotines ir politines pažiūras, propaguoja „Lenkijos, sujungtos su Lietuva“, vaizdinį bei žadina jaunimo patriotinius jausmus, susietus vien su Lenkija, o ne su Rusijos imperija113. Cenzorius kelis kartus kėlė baudžiamąsias bylas, tačiau nesėkmingai. Tokiais atvejais Vilniaus teismo rūmai priėmė išteisinamuosius sprendimus, o periodinis leidinys „Pobudka“, kurio redakcijos ir korespondentų daugumą sudarė lenkų tautinių demokratų atstovai, ėjo iki pat 1914 metų.

E. Meleršteino fon Melerio dėmesio centre retkarčiais atsidurdavo religinio pobūdžio, tiksliau – religinės santarvės klausimai. Pavyzdžiui, Vilniaus lenkiškoji satyrinė spauda buvo uždaryta ne vien dėl ezopine kalba išreikštos Rusijos imperatoriaus kritikos114, bet ir dėl viešų pasisakymų prieš marijavitų religinę bendruomenę115, kurią rėmė vietiniai valdžios atstovai, dėl religinės nesantaikos skatinimo taip pat buvo uždarytas katalikiškas periodinis leidinys „Przyjaciel“116.

Pabaigoje išskirsime dar vieną E. Meleršteino fon Melerio asmeninį bruožą – eidamas pareigas jis buvo perdėm atsargus, net, sakytume, bailus, nes mėgo Vilniaus gubernatoriui asmeniškai pranešti apie kai kuriuos atvejus. Pavyzdžiui, 1907 m. jis atkreipė Vilniaus generalgubernatoriaus dėmesį į dienraščio „Kuryer Litewski“ straipsnį „Syzowe prace“ („Sizifo darbas“), kuriame pasisakyta prieš Varšuvos generalgubernatoriaus veiksmus uždarant lenkų švietimo draugiją „Oświata“117, o 1910 m. cenzoriui užkliuvo kitas dienraščio straipsnis, kritikuojantis Vidaus reikalų ministerijos išleistą aplinkraštį, ribojantį draugijų ir kitų visuomeninių organizacijų veiklą118. Tačiau kiti klausimai, kurie, pavyzdžiui, rūpėjo Varšuvos cenzūros komitetui, kaip antai miesto savivaldos aktyvumas, lenkų švietimo politikos reikalai, tautinės kultūros puoselėjimas, lenkų istorinės atminties vietų, istorinių sukakčių minėjimų pobūdis119, Vilniaus cenzoriui buvo svetimi. Tik kartais į E. Meleršteino fon Melerio akiratį patekdavo istorinės tematikos straipsniai. Pavyzdžiui, 1909 m. jis atkreipė dėmesį į savaitraščio „Zorza Wileńska“ publikaciją apie mūšį prie Raclavicių (1794 m. balandžio 4 d.)120, kuri, jo manymu, „turėjo žadinti tos skaitytojų dalies, kuri svajoja apie nepriklausomą Lenkiją, patriotinius jausmus“121. Tačiau nuoseklios pozicijos dėl lenkams svarbių istorinės atminties vietų cenzorius neturėjo. Neatsitiktinai 1912 m., minint 1812 m. karo 100 metų jubiliejų, lenkų tautinių demokratų atstovas Janas Konradas Obstas (Jan Konrad Obst, 1876–1954) Vilniuje redaguojamajame kultūros ir mokslo žurnale „Litwa i Ruś“ nevaržomai paskelbė istorinius šaltinius, skirtus Lietuvos laikinosios vyriausybės komisijos veiklai, pabrėždamas, kad „atmintis apie Napoleoną mūsų Tautoje yra dalis mūsų tautinės sielos, tai šventa mūsų šlovingos praeities tradicija, idealas, mūsų palydovinė žvaigždė, kuri per visą amžių švietė ir stiprino mūsų Tautą“122. Tačiau lygindami E. Meleršteino fon Melerio kaip cenzoriaus veiklą su jo kolegų darbu, ypač po 1907 metų, kai socialdemokratinė spauda perėjo į pogrindį, matome akivaizdžių skirtumų.

Kaip minėta, lietuviškų leidinių cenzorius Aleksandras Jaroševskis123 pagarsėjo aplaidžiu darbu124, mėgo iš lietuviškosios periodikos leidėjų priimti kyšius. Taip pat nereikėtų užmiršti, kad tarp Vilniaus laikinojo spaudos reikalų komiteto narių iš esmės nebuvo asmenų, mokėjusių lietuvių kalbą. E. Meleršteinas fon Meleris buvo itin užimtas lenkiškosios periodikos skaitymu, kuri, kaip minėta, nuo 1909 m. turėjo vyraujančias pozicijas Vilniaus mieste, o Vilniaus gubernatoriaus kanceliarijos skyrius daugiausia darė vertimus iš lenkiškosios, o ne lietuviškosios periodinės spaudos, be to, leidžiamos už Rusijos imperijos ribų. Neatsitiktinai 1907 m. pabaigoje „Vilniaus žinios“ pirmajame puslapyje atvirai kalbėjo ne tiek apie valdiškus cenzūros suvaržymus, kiek apie vidinius cenzorius – „naminius žodžio ir nuomonės persekiotojus“ – asmenis, visuomenines institucijas, kurios kreipėsi į valdžios pareigūnus su privačiais skundais dėl dienraštyje paskelbtos informacijos125. Jaroševskis akylesnį dėmesį į lietuviškąją periodinę spaudą atkreipė vien 1911 m., kai Vilniuje pradėjo atgimti socialdemokratinės krypties periodika. Dirbti su šia „kairiosios krypties“ spauda jis mokėjo, iš anksto žinojo ir perprato jos turinį: „ši spauda pilna priešiško nusistatymo Vyriausybės atžvilgiu, ji skatina ne laisvę ir brolybę, o veda prie baudžiamojo despotizmo, beteisiškumo ir įstatymų nepaisymo, griauna įprastinę žmonių gyvenimo tvarką, vertybinius pamatus. Su kiekviena diena ši spauda vis labiau griauna Rusų Valstybingumą, ypač Rusijos pakraščiuose.“126 Tad 1911 m. Jaroševskis ne vien iškėlė baudžiamąją bylą prieš žurnalą „Visuomenė“, kur straipsnyje „Paryžiaus komuna“ buvo paskelbtos ištraukos iš Karlo Marxo (Karl Heinrich Marx, 1818–1883) veikalų, bet ir siūlė apskritai uždaryti šį „socialdemokratinės krypties“ leidinį127. Reikėtų pažymėti, kad šios idėjinės krypties spauda kėlė nerimą ir E. Meleršteinui fon Meleriui. Metais anksčiau nei A. Jaroševskis jis iškėlė baudžiamąją bylą prieš lenkišką žurnalą „Nowe Życie“128, vėliau į jo akiratį pateko žurnalas „światło“129. Kaip ir A. Jaroševskis, E. Meleršteinas fon Meleris darė vienareikšmišką išvadą, kad „socialdemokratai pagal savo politinius įsitikinimus yra dabartinio valstybingumo priešai ir vien siekia sugriauti esamą tvarką“130.

Vilniaus laikinojo spaudos reikalų komiteto pirmininkas, kuris buvo vienas iš pačių neproduktyviausių komiteto narių, taip pat dažniausiai atkreipdavo dėmesį į socialdemokratinio turinio straipsnius dienraštyje „Северо-западный голос“131 arba aukščiausiosios valdžios įstatymų, kaip antai susijusių su mirties bausmės taikymu imperijoje, kritiką132. Prieš rusų kalba leidžiamą periodinę spaudą A. Kemerlingas kėlė pavienes bylas ir paprastai išimtiniais atvejais, kaip antai prieš rusiškajam radikaliajam monarchizmo sparnui atstovavusį laikraštį „Морская волна“133, kur 1909 m. gruodžio 24 d. straipsnyje „Bartlamiejaus naktis“ skatinta „be tardymo ir teismo susidoroti su valstybės išdavikais – lenkais ir žydais“134.

Žydų periodinės spaudos cenzoriai po 1908 m. daugiau dėmesio atkreipdavo į tuos straipsnius, kuriuose lyginta žydų padėtis skirtinguose Rusijos imperijos miestuose, kaip antai Kijeve ir Vilniuje135, netinkami cenzoriams atrodė ir valdžios politikos žydų atžvilgiu vertinimai. 1912 m. Abraomui Lurjė (Авраам Маркевич Лурье)136 užkliuvo dienraštis „Der Tog“, kuris valdžios santykį su žydais apibūdino kaip „dvasinę inkviziciją“137, dienraščio „Ged-Gazman“ pastaba, kad palaipsniui įvedami žydų visuomeninių sąjungų steigimo ribojimai žlugdo šios etninės grupės iki šiol turėtą „administracinę laisvę“138, atskirai Vilniaus cenzoriai stebėjo ir vietinės žydų spaudos reakciją į Beilio procesą139.

Spaudos savigyna

Esame minėję, kad priėmus 1905 m. Taisykles vietiniai cenzūros komitetai neturėjo visiško teisinio savarankiškumo, galutinį sprendimą dėl leidinio likimo priimdavo teismo rūmai140. Kaip rodo A. Sopovos tyrimas, 1905–1914 m. Rusijos imperijoje buvo gana didelis redaktorių išteisinamųjų nuosprendžių skaičius: tokio pobūdžio sprendimai sudarė apie 30 proc. nuo bendrojo bylų skaičiaus141. Tiesa, šios tyrėjos pateikta Vilniaus teismo rūmų 1905–1908 m. ir 1911–1912 m. bylų statistika rodo, kad Vilniuje šis procentas buvo mažesnis – svyravo nuo 23 proc. iki 25 proc.142 Panašus išteisinamųjų nuosprendžių skaičius 1905–1908 m. buvo Kijeve, tačiau 1911–1912 m. šis skaičius sumažėjo iki 20 proc.143 Varšuvos teismo rūmai, lyginant su Vilniumi ir Kijevu, 1905–1908 m. dar dažniau priimdavo palankius redaktoriams sprendimus (36 proc.), tačiau 1911–1912 m. šis santykis smarkiai pasikeitė – tapo dar mažesnis nei Vilniuje ir Kijeve (16 proc.)144.

Periodinių leidinių redaktoriai ieškojo įvairiausių būdų išsilaikyti esamomis spaudos leidimo sąlygomis. Esame minėję, kad buvo populiarus cenzorių arba jų šeimos narių papirkinėjimas, taikyta ir fiktyvių redaktorių parinkimo tradicija. Dažniausiai į šias pareigas parinkdavo moteris, kurios vietoj piniginės baudos pasirinkdavo bausmę kalėjime145. Be to, vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad laikas nuo baudžiamosios bylos iškėlimo cenzūros komitete iki galutinio teismo rūmų sprendimo užtrukdavo, kas savo ruožtu leisdavo kai kuriems periodinių leidinių redaktoriams išvengti teismo proceso. Vilniuje nebuvo reti išankstinės tardymo eigos nutekinimo atvejai, kas leisdavo kai kuriems periodinių leidinių leidėjams arba redaktoriams išvykti iš miesto dar iki teismo pradžios146, arba galutinio teismo sprendimo laikas taip ilgai užsitęsdavo, kad jau seniai buvo pasikeitęs periodinio leidinio redaktorius147.

Bet šiuo atveju svarbesni yra ne redaktorių asmeniniai sprendimai, kaip išvengti teismo proceso, o tai, kad periodinė spauda nebuvo nebylus cenzūros procesų stebėtojas. Reikėtų pažymėti, kad Vilniuje pati aktyviausia cenzūros politikos vertintoja buvo lietuviškoji periodinė spauda, ir ne vien socialdemokratinės krypties148, pateikdama savo vertinimus dėl ankstesnių periodinės spaudos veiklą reglamentuojančių įstatymų149, taip ji aktyviai nagrinėjo naujojo spaudos įstatymo projektą Valstybės dūmoje150. Pagal įstatyminę tvarką periodinė spauda turėjo teisę vien paskelbti teismo nuosprendį be jokių savo vertinimų151. Tačiau Vilniaus periodinių leidinių redaktoriai dažnai naudojo ezopinės komunikacijos aspektus. Pavyzdžiui, lenkiškasis periodinis leidinys „Światło“ informaciją apie Vilniaus teismo rūmų nuosprendžius spausdino informacinėje rubrikoje iškalbingu pavadinimu „Spaudos represijos“ („Represje prasowe)152, lietuviškas savaitraštis „Lietuvos ūkininkas“ teismo procesus atvirai vadino „spaudos persekiojimu“153. Dienraštis „Lietuvos žinios“ lygiagrečiai pateikdavo informaciją apie skirtingus Vilniaus teismo rūmų nuosprendžius, kai lenkiškieji ir rusiškieji periodiniai leidiniai buvo bausti pagal tą patį Baudžiamojo kodekso straipsnį154. Tačiau kai kurie, visų pirma lenkiškosios periodinės spaudos, leidėjai sąmoningai pateikdavo išplėstines teismo posėdžių stenogramas – su kaltinamuoju aktu, prokuroro ir advokato kalbų turiniu. Ir dažniausiai taip buvo elgiamasi, kai Vilniaus teismo rūmai priimdavo išteisinamuosius sprendimus arba teisiamųjų suole buvo žymūs visuomenės veikėjai, kaip antai savaitraščio „Gazeta Wileńska“ redaktorius, advokatas Mykolas Römeris155. Lenkiškoji ir lietuviškoji periodinė spauda turėjo net savo korespondentus, kurie gavo leidimą stebėti teismo procesą, o jau kitą dieną dienraščiuose „Goniec Wileński“ ir „Vilniaus žinios“ pateiktas išplėstinis teismo posėdžių aprašymas su prokuroro, ginamojo advokato ir paties teisiamojo kalbomis156.

Reikėtų pažymėti, kad lenkiškieji periodiniai leidiniai sumaniai organizuodavo savo gynybą, o etatiniu spaudos gynėju buvo vienas populiariausių Vilniaus advokatų Tadas Vrublevskis (Tadeusz Stanisław Wróblewski, 1858–1925)157, kuriam pavyko teisme laimėti nė vieną spaudos bylą158. Kai kurie lenkiški dienraščiai net kviesdavosi savo gynybai advokatus iš Sankt Peterburgo. Taip 1909 m. į Vilnių atvyko žymus teisės istorikas, advokatas Boleslovas Olšamovskis (Bolesław Olszamowski, 1848–1920) ginti dienraščio „Dziennik Wileński“ redaktoriaus Adomo Karpovičiaus (Adam Karpowicz, 1842–1914). Baudžiamoji byla prieš šį periodinį leidinį buvo iškelta už eiliuotą kūrinį „Nie anathema“, kuris, anot cenzoriaus, turėjo užslėptą potekstę – ragino „pavergtas tautas kovoti prieš Rusijos imperijos valdžią“159. Byla buvo laimėta, teismo posėdžio metu Olšamovskiui pavyko įrodyti, kad redaktorius turėjo omenyje Prūsijos, o ne Rusijos imperiją160. Kokių sumanymų iš tikrųjų turėjo „Dziennik Wileński“ redaktorius, sunku atsakyti, tačiau verta atkreipti dėmesį į tai, kad kitas lenkiškas dienraštis „Goniec Wileński“ ne tik pateikė išplėstinį teismo posėdžio aprašymą, bet ir pakartojo visą eilėraštį, dėl kurio buvo iškelta baudžiamoji byla161. Redaktoriui palankų sprendimą „Goniec Wileński“ traktavo kaip savotišką spaudos pergalę.

Išvados

Didžiausią dėmesį Vilniaus laikinasis spaudos reikalų komitetas periodinei spaudai skyrė 1906–1907 m., siekdamas užkirsti kelią socialistinių idėjų sklaidai. Komitetas, vertindamas įvairiakalbę socialdemokratinę spaudą, daugiausia dėmesio skyrė idėjoms, nesvarbu, kuria kalba jos buvo išreikštos. Vilniaus cenzoriai pirmiausia siekė sustabdyti atvirus periodikos raginimus kelti ir palaikyti revoliucinius įvykius, ypatingą dėmesį jie atkreipdavo į Rusijos imperijos valdžios, jos administracinių vienetų ir pareigūnų viešąją kritiką. Retkarčiais į Vilniaus cenzorių akiratį patekdavo tautinio savarankiškumo klausimai. Šiuo atveju svarbu išskirti lenkiškų leidinių cenzoriaus E. Meleršteino fon Melerio poziciją. Jis itin skubiai reaguodavo, kai lenkiškojoje periodinėje spaudoje buvo keliamas ne vien Lenkijos politinės ateities klausimas, bet ir atvirai svarstomos Rusijos imperijos teritorinio pertvarkymo problemos (leidinio „Topór“ publikacijų atvejis). Vilniaus laikinojo spaudos reikalų komiteto posėdžių medžiaga rodo, kad dėl klausimų, susijusių su Rusijos imperijos teritoriniu vientisumu, daugiausia bylų kelta prieš lenkiškąją periodinę spaudą.

Tačiau teigti, kad lenkiškiesiems periodiniams leidiniams taikyta kita cenzūros politika, nėra pagrindo. Atlikę tyrimą galime konstatuoti, kad lenkiškosios periodikos cenzūros idėjinės kryptys nepasižymėjo didele įvairove, nors prieš šią spaudą nuo 1911 m. keltų baudžiamųjų bylų skaičius yra didžiausias. E. Meleršteinui fon Meleriui pirmiausia rūpėjo, kad lenkiškoji periodinė spauda netaptų vietinės visuomenės mobilizuojančiu įrankiu siekiant įgyvendinti nepriklausomos Lenkijos siekius. Todėl cenzorius siekė stabdyti ne vien atvirus tokio turinio pasisakymus ir svarstymus, bet ir įžvelgė galimą pavojų Rusijos imperijos teritoriniam vientisumui, kai lenkiškoji periodinė spauda aktyviai vertino valdžios ir visuomenės santykius Suomijoje arba stebėjo tarptautinės situacijos pokyčius. Tačiau lenkų tautinės savimonės konstravimo procesai, kurie neišvengiamai vedė prie politinės ateities idėjų kėlimo ir jų realizavimo, cenzoriui rūpėjo perdėm retai, o kai kurie bandymai riboti spaudos įtaką šiems procesams nebuvo sėkmingi (savaitraščių „Pobudka“ ir „Zorza Wileńska“ atvejai). Lyginant E. Meleršteino fon Melerio veiklą su kitų cenzorių darbu, verta atkreipti dėmesį į tai, kad jis siekė sustabdyti lenkų politinės ir kultūrinės inteligentijos sumanymus pajungti savo įtakai lietuvių ir lenkų tautinius judėjimus. Šias lenkų elito pastangas (tikras ar tariamas) cenzorius vertino ir įvardijo kaip „lenkinimo politiką“ („полонизаторская политика“). E. Meleršteinas fon Meleris nebuvo lietuvių ar baltarusių tautinių judėjimų gynėjas, tačiau buvo įsitikinęs, kad šie vietinių lenkų sumanymai stiprins istorinės Lietuvos, sujungtos su Lenkija, sampratą, o šios sampratos propagavimas kelia pavojų Rusijos imperijos teritoriniam vientisumui. Galima daryti atsargią prielaidą, kad cenzorius pripažino lenkų politinio elito potencialią jėgą ir įtaką (bent Vilniuje), jo konkuravimo galimybes su vietine Rusijos imperijos valdžia ir vietinėmis rusų organizacijomis.

Šaltiniai ir literatūra

Archyviniai šaltiniai

1. Baudžiamoji byla prieš periodinį leidinį „Nowe Życie“. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 155, b. 326.

2. Baudžiamoji byla prieš periodinį leidinį „Pobudka“. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 155, b. 273.

3. Baudžiamoji byla prieš periodinį leidinį „Przyjaciel“. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, f. 155, b. 377.

4. Baudžiamoji byla prieš periodinį leidinį „Wiedza“. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 155, b. 320; 329.

5. Baudžiamoji byla prieš periodinį leidinį „Zorza Wileńska“. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 155, b. 324.

6. Delo o konfiskatsii gazet i broshiur na evreiskom iazyke za 1906 god. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1241, ap. 1, b. 120, l. 11–15.

7. Delo o konfiskatsii gazety „Topor“ i drugikh polskikh gazet’ za 1907 god. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 13, l. 82–83.

8. Doklady i postanovleniia Vilenskogo vremennogo komiteta po delam pechati za 1909 god. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 39.

9. Doklady i postanovleniia Vilenskogo vremennogo komiteta po delam pechati za 1910 god. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 50.

10. Doklady i postanovleniia Vilenskogo vremennogo komiteta po delam pechati za 1913 god. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 70.

11. E. Meleršteino fon Melerio prašymas Vilniaus atskirajam užsienio cenzoriui. 1906 m. birželio 9 d., Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1242, ap. 1, b. 124, l. 7.

12. E. Meleršteino fon Melerio žinybinis lapas. 1915 m. vasario 27 d., Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 192, l. 1–3.

13. Jankovskio baudžiamoji byla. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 155, b. 221.

14. Jaroševskio pranešimas apie lietuvių periodinės spaudos padėtį Vyriausiajai spaudos reikalų valdybai. 1912 m. liepos 20 d., Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 50, l. 91.

15. Jaroševskio žinybinis lapas. 1909 m. sausio 28 d., Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 196.

16. O sluzhbe Liamberty Iadvigi Osipovich po muzhu Mellershtein-fon-Meller, Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 558, ap. 1, b. 1627.

17. Perepiska s Vilenskoi sudebnoi palatoi o konfiskatsii gazety „Nasha Dolia“. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1241, ap. 1, b. 125.

18. Periodinio leidinio „Dziennik Wileński“ baudžiamoji byla. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 155, b. 306b.

19. Reestr delam podlezhashchim rassmotreniiu v Vilenskom vremennom komitete po delam pechati 1 aprelia 1908 g. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 9.

20. Reestr delam podlezhashim rassmotreniu v Vilenskom vremennom komitete po delam pechati ot 17 aprelia 1911 goda. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 50, l. 12.

21. Reestr delam podlezhashim rassmotreniu v Vilenskom vremennom komitete po delam pechati ot 13 noiabria 1909 goda. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 39, l. 52–53.

22. Reestr delam podlezhashim rassmotreniu v Vilenskom vremennom komitete po delam pechati ot 23 noiabria 1909 goda. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 39, l. 54–55.

23. Reestr delam podlezhashim rassmotreniu v Vilenskom vremennom komitete po delam pechati ot 3 fevralia 1910 goda. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 39, l. 87–87v.

24. Reestr delam podlezhashim rassmotreniu v Vilenskom vremennom komitete po delam pechati ot 9 aprelia 1911 goda. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 50, l. 9–9v.

25. Reestr delam podlezhashim rassmotreniu v Vilenskom vremennom komitete po delam pechati ot 17 aprelia 1911 goda. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 50, l. 12–14.

26. Reestr delam podlezhashim rassmotreniu v Vilenskom vremennom komitete po delam pechati ot 8 noiabria 1912 goda. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 50, l. 98–99.

27. Reestr delam podlezhashim rassmotreniu v Vilenskom vremennom komitete po delam pechati ot 15 ianvaria 1912 goda. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 70, l. 3–4.

28. Reestr delam podlezhashim rassmotreniu v Vilenskom vremennom komitete po delam pechati ot 16 fevralia 1913 goda. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 70, l. 9–10.

29. Reestr delam podlezhashim rassmotreniu v Vilenskom vremennom komitete po delam pechati ot 1 marta 1913 goda. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 70, l. 24–25.

30. Reestr delam podlezhashim rassmotreniu v Vilenskom vremennom komitete po delam pechati ot 30 dekabria 1913 goda. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 70, l. 81–83.

31. Reestr delam podlezhashim rassmotreniu v Vilenskom vremennom komitete po delam pechati ot 15 ianvaria 1913 goda. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 70, l. 3–4.

32. Reestr delam podlezhashim rassmotreniu v Vilenskom vremennom komitete po delam pechati ot 14 fevralia 1913 goda. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 70, l. 8.

33. Reestr delam podlezhashim rassmotreniu v Vilenskom vremennom komitete po delam pechati ot 29 oktiabria 1911 goda. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 50, l. 42–43.

34. Reestr delam podlezhashim rassmotreniu v Vilenskom vremennom komitete po delam pechati ot 11 iunia 1910 goda. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 39, l. 114–115.

35. Reestr delam podlezhashim rassmotreniu v Vilenskom vremennom komitete po delam pechati ot 8 aprelia iunia 1911 goda. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 50, l. 7–7v.

36. Reestr delam podlezhashim rassmotreniu v Vilenskom vremennom komitete po delam pechati ot 22 iunia 1911 goda. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 50, l. 13v.

37. Reestr delam podlezhashim rassmotreniu v Vilenskom vremennom komitete po delam pechati ot 21 aprelia 1908 goda. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 7, l. 22–23v.

38. Reestr delam podlezhashim rassmotreniu v Vilenskom vremennom komitete po delam pechati ot 7 iunia 1909 goda. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 39, l. 37–38.

39. Reestr delam podlezhashim rassmotreniu v Vilenskom vremennom komitete po delam pechati ot 7 avgusta 1909 goda. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 39, l. 65–66.

40. Reestr delam podlezhashim rassmotreniu v Vilenskom vremennom komitete po delam pechati ot 16 marta 1909 goda. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 39, l. 17.

41. Reestr delam podlezhashim rassmotreniu v Vilenskom vremennom komitete po delam pechati ot 18 avgusta1909 goda. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 50, l. 2728.

42. Reestr delam podlezhashim rassmotreniu v Vilenskom vremennom komitete po delam pechati ot 23 sentiabria 1910 goda. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 39, l. 125–126.

43. Reestr delam podlezhashim rassmotreniu v Vilenskom vremennom komitete po delam pechati ot 17 ianvaria 1912 goda. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 50, l. 50–54v.

44. Reestr delam podlezhashim rassmotreniu v Vilenskom vremennom komitete po delam pechati ot 21 maia 1912 goda. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 50, l. 79v.

45. Reestr delam podlezhashim rassmotreniu v Vilenskom vremennom komitete po delam pechati ot 11 aprelia 1912 goda. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 50, l. 65–68.

46. Reestr delam podlezhashim rassmotreniu v Vilenskom vremennom komitete po delam pechati ot 28 dekabria 1909 goda. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 39, l. 75–75v.

47. Reestr delam podlezhashim rassmotreniu v Vilenskom vremennom komitete po delam pechati ot 13 fevralia 1910 goda. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 39, l. 97–98.

48. Reestr delam podlezhashim rassmotreniu v Vilenskom vremennom komitete po delam pechati ot 16 marta 1912 goda. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 50, l. 58–59.

49. Reestr delam podlezhashim rassmotreniu v Vilenskom vremennom komitete po delam pechati ot 18 aprelia 1912 goda. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 50, l. 69–70.

50. Reestr delam podlezhashim rassmotreniu v Vilenskom vremennom komitete po delam pechati ot 13 dekabria 1913 goda. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 70, l. 78–79.

51. Spisok ugolovnykh presledovanii u prokurora Vilenskoi sudebnoi palaty za iun 1907 goda protiv redaktorov nizhezaglavlennykh periodicheskikh izdanii vykhodiashchikh v Vilnie. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 46, l. 73.

52. Spisok ugolovnykh presledovanii vozbuzhdionnykh s 12 po 24 iunia 1906 goda u Glavnogo prokurora Vilenskogo okruzhnogo suda protiv redaktorov nizheoznachennykh periodicheskih izdanii v Vil’ne. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1241, ap. 1, b. 122, l. 20.

53. Spisok ugolovnykh presledovanii vozbuzhdionnykh s 13 noiabria po 12 dekabria 1906 goda u Glavnogo prokurora Vilenskogo okruzhnogo suda protiv redaktorov nizheoznachennykh periodicheskih izdanii v Vil’ne. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1241, ap. 1, b. 125, l. 37–38.

54. Spisok ugolovnykh presledovanii vozbuzhdionnykh s 19 po 31 iuliia 1906 goda u Glavnogo prokurora Vilenskogo okruzhnogo suda protiv redaktorov nizheoznachennykh periodicheskih izdanii v Vil’ne. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1241, ap. 1, b. 121, l. 53.

55. Spisok ugolovnykh presledovanii vozbuzhdionnykh s 5 dekabria 1905 goda po 19 fevralia 1906 goda u Glavnogo prokurora Vilenskogo okruzhnogo suda protiv redaktorov nizheoznachennykh periodicheskih izdanii v Vil’ne. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1241, ap. 1, b. 122, l. 1–4.

56. Spisok ugolovnykh presledovanii vozbuzhdionnykh v oktiabre 1906 goda u Glavnogo prokurora Vilenskogo okruzhnogo suda protiv redaktorov nizheoznachennykh periodicheskih izdanii v Vil’ne. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1241, ap. 1, b. 125, l. 35.

57. Spisok ugolovnykh presledovanii vozbuzhdionnykh v sentiabre 1906 goda u Glavnogo prokurora Vilenskogo okruzhnogo suda protiv redaktorov nizheoznachennykh periodicheskih izdanii v Vil’ne. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1241, ap. 1, b. 125, l. 35.

58. Šteinbergo raštas A. Kemerlingui. 1905 m. gruodžio 31 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1241, ap. 1, b. 120, l. 9.

59. Šteinbergo raštas A. Kemerlingui. 1906 m. sausio 24 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1241, ap. 1, b. 120, l. 25.

60. Tado Vrublevskio spaudos gintos bylos, 1890–1932. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 155, b. 222, 273, 320, 329, 343, 377, 401/402, 326, 324, 325, 221, 306b.

61. Vedomost’ o dvizhenii sudebnykh del po povremennym izdaniiam za 1906 god. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 378, BS, 1906 m., b. 309, l. 100–107.

62. Vidaus reikalų ministro Bulygino aplinkraštis gubernatoriams. Vilnius. 1905 m. spalio 19 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 378, BS, 1905 m., b. 401, l. 11–11v.

63. Vilniaus atskirojo užsienio cenzoriaus raštas Vyriausiajai spaudos reikalų valdybai. 1905 m. liepos 25 d., Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1242, ap. 1, b. 119, l. 2.

64. Vilniaus generalgubernatoriaus Kršivickio rašto Vidaus reikalų ministerijai juodraštis. 1906 m. spalio 25 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 378, BS, 1906 m., b. 342, l. 33r.

65. Vilniaus generalgubernatoriaus Kršivickio rašto Vyriausiajai spaudos reikalų valdybai kopija. 1906 m. rugpjūčio 15 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 378, BS, 1906 m., b. 342, l. 34–35.

66. Vilniaus generalgubernatoriaus Kršivickio rašto Vyriausiajai spaudos reikalų valdybai kopija. 1907 m. vasario 22 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 378, BS, 1906 m., b. 342, l. 39.

67. Vilniaus laikinojo spaudos reikalų komiteto pirmininko A. Kemerlingo raštas Vyriausiajai spaudos reikalų valdybai. 1913 m. vasario 27 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 192, l. 18.

68. Vilniaus policijos viršininko raštas Vilniaus laikinojo spaudos komiteto pirmininkui. 1906 m. spalio 9 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1241, ap. 1, b. 124, l. 107.

69. Vilniaus spaudos reikalų laikinojo komiteto pirmininko rašto Vyriausiajai spaudos reikalų valdybai juodraštis. 1909 m. rugpjūčio 4 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 601, ap. 1, b. 46, l. 54.

70. Vilniaus vidaus atskirojo cenzoriaus A. Kemerlingo raštas Vilniaus generalgubernatoriui A. Frezei. 1905 m. spalio 24 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1242, ap. 1, b. 117, l. 24.

71. Vilniaus vidaus atskirojo cenzoriaus A. Kemerlingo rašto Vyriausiajai spaudos reikalų valdybai juodraščiai. 1905 m. gruodžio 5–7 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1241, ap. 1, b. 116, l. 151–153.

72. Vilniaus vidaus cenzoriaus A. Kemerlingo rašto Vyriausiajai spaudos reikalų valdybai kopija. 1906 m. birželio 8 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1241, ap. 1, b. 121, l. 31.

73. Vilniaus vidaus cenzūros atskirojo cenzoriaus A. Kemerlingo ir Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarijos vyresniojo tarnautojo Beleckio raštas Vilniaus generalgubernatoriui Kršivickiui. 1906 m. liepos 29 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 378, BS, 1906 m., b. 342, l. 22–26.

74. Vilniaus vidaus cenzūros atskirojo cenzoriaus A. Kemerlingo ir Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarijos vyresniojo tarnautojo Beleckio raštas Vilniaus generalgubernatoriui Kršivickiui. 1906 m. liepos 29 d. (kopija). Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1241, ap. 1, b. 121, l. 40–46.

75. Vilniaus vidaus cenzūros atskirojo cenzoriaus A. Kemerlingo raštas Vilniaus generalgubernatoriui Kršivickiui. 1906 m. birželio 29 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 378, BS, 1906 m., b. 342, l. 28.

Publikuoti šaltiniai ir literatūra

1. 1826–1911, Pobudka, 1911, nr. 1–2 (20 stycznia), p. 11.

2. 1912–1913, Przegląd Wileński, 1913, nr. 1–2, 12 (25) stycznia, p. 1.

3. ABRAMOWICZ, Ludwik. O międzę. Przęgląd Wileński, 1912, nr. 50–52, 20 grudnia (2 stycznia), p. 3.

4. ANCULEWICZ, Zbigniew. Stosunek władz Królestwa Polskiego do „Kuriera Warszawskiego” w latach 1868–1915. Studia Medioznawcze, 2002, t. 2 (7), p. 105–124.

5. Autonomja a federacja. Topór, 1907, 30 maja, nr. 14, p. 4.

6. AVIŽINIENĖ, Birutė. Viešų lietuviškųjų vakarų repertuaro cenzūra XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Rusijos imperijoje. Colloquia, 2015, t. 34, p. 37–59.

7. BAŁABUCH, Henryk. Nie tylko cenzura. Prasa prowincjonalna Królestwa Polskiego w rosyjskim systemie prasowym w latach 1865–1915. Lublin: Wydawnictwo uniwersytetu Marii Curie-Skłodowskiej, 2001, 313 p.

8. BORTKEVIČIENĖ, Felicija. Cenzūra. Lietuvos ūkininkas, 1930, gruodžio 4, nr. 49, p. 8.

9. ČERNIAUSKAITĖ, Violeta. Cenzūros poveikis lietuviškų knygų leidybai 1904–1914 metais. Bibliografija 2002. Mokslo darbai, 2003, p. 37–42.

10. D. K. [?]. Naujas spaudos įstatymų sumanymas. Lietuvos žinios, 1913, lapkričio 7 (20), p. 2.

11. DĄBROWSKI, Przemysław. Narodowa Demokracja byłego Wielkiego Księstwa Litewskiego. Studium z zakresu myśli politycznej i działalności obozu narodowego na ziemiach litewsko-białoruskich w latach 1897–1918. Kraków: Księgarnia Akademicka, 2010. 388 p. 

12. Dachod Rosiejskaho Cara. Nasza Dola, 1906, 1 sienciabra, nr. 1, p. 4.

13. Dalej do pracy! Echo, 1906, 12 (25) października, nr. 14, p. 7.

14. Duchowieństwo w sprawie podrzymywania finlanladczyków. Goniec Wileński, 1910, 2 lutego, nr. 26, p. 2.

15. EL’IASHEVICH, Dmitrii. Pravitel’stvennaia politika i evreiskaia pechat’ v Rosii 1797–1917. Ocherki istorii tsenzury. Sankt-Peterburg: Mosty kul’tury, 1999. 792 s.

16. FEDOROVIČ, Irena. „Są dwa pola, na których możemy się spotkać – Litwa i poezja...“. Listy Stefanii Jabłońskiej do Liudasa Giry z lat 1909-1914. Iš Vilniaus kultūrinis gyvenimas. Tautų polilogas 1900–1945. Vilnius: LLTI, 2012, p. 94–105.

17. GANFMAN, Mikhail. Iavochnyi period svobody stolichnoi pechati. In Svoboda pechati pri obnovlennom rezhime. Sankt-Peterburg: Obshchestvennaia pol’za, 1912, p. 25–54.

18. GRINCHENKO, Nataliia; IZMOZIK, Vladen; PATRUSHEVA, Nataliia; EL’IASHEVICH, Dmitrii; RASKIN, David. Istoriia tsencurnykh uchrezhdenii v Vilenskoi gubernii v XIX–nachale XX veka. Knygotyra, 2004, t. 43, p. 58–86.

19. GRINCHENKO, Nataliia; IZMOZIK, Vladen; PATRUSHEVA, Nataliia; EL’IASHEVICH, Dmitrii. Tsenzory Vil’no XIX – nachalo XX veka (Materialy dlia bibliograficheskogo spravochnika). Belorusskii sbornik, 2005, vyp. 3, p. 209–235.

20. GRIŠKŪNAITĖ, Emilija. Legali darbininkų spauda Lietuvoje 1906–1908 m. („Naujoji gadynė“, „Skardas“, „Žarija“). Iš Spauda ir spaustuvės. Vilnius: Mintis, 1972, p. 111–141.

21. Hasło. Pobudka, 1908, nr. 1, p. 3.

22. Jak mużyku palepszyć swajo żyćcio. Nasza Dola, 1906, 20 sienciabra, nr. 3, p. 3–4.

23. JASIUKAITIS, K[onstantinas]. Spauda, duma ir valdžia. Naujoji gadynė, 1906, nr. 2, p. 24–25.

24. JASTRZĘBIEC, J. Chwila osobowa. Kurjer krajowy, 1913, nr. 33, 21 lutego, nr. 1, p. 2.

25. Kas girdėti. Redaktorių bylos. Vilniaus žinios, 1908, balandžio 12, nr. 83, p. 3.

26. Kauno gubernatorius varo agitaciją. Naujoji gadynė, 1906, rugpjūčio 23 (rugsėjo 5), nr. 14, p. 209–210.

27. KAZLAUSKAITĖ, Jadvyda. Vilniaus periodiniai leidiniai 1760–1918. Bibliografinė rodyklė. Vilnius: Mintis, 1988, 115 p. 

28. Keletas žodžių apie kitų kraštų revoliucijas. Naujoji gadynė, 1906, rugsėjo 7 (20) d., nr. 16, p. 243–248.

29. Kronika. Represje prasowe. Światło, 1912, nr. 23, p. 732; nr. 24, p. 737–741; nr. 25, p. 796.

30. KURKIEWICZ, Michał; PLUTECKA, Monika. Rosyjskie pogromy w Białymstoku i Siedlcach w 1906 roku. Biuletyn pamięci narodowej, 2010, nr. 11 (120), p. 20–25.

31. Kwestja narodowościowa a socjaldemokraci. Echo, 1906, 14 (27) września, nr. 12, p. 2.

32. LIETUVNINKAITĖ, Nijolė. Kauno periodinės spaudos cenzūra 1900–1914 metais. Knygotyra, 2001, t. 37, p. 173–182.

33. MEDIŠAUSKIENĖ, Zita. Rec.: D. A. El’iashevich, Pravitel’stvennaia politika i evreiskaia pechat’ v Rosii 1797–1917. Ocherki istorii tsenzury, Sankt-Peterburg: Mosty kul’tury, 1999. Iš „Žydų klausimas“ Lietuvoje XIX a. viduryje. Vilnius, 2004, p. 165–183.

34. Metinės lietuvių suvažiavimo Vilniuje sukaktuvės. Naujoji gadynė, 1906, lapkričio 23 (5), nr. 27, p. 417.

35. Mikolo Romerio byla. Vilniaus žinios, 1909, sausio 16, nr. 12, p. 3.

36. MUSTEIKIS [VĖGĖLĖ, Adolfas]. Įstatymų sumanymai apie spaudą. Vilniaus žinios, 1908, rugsėjo 12 (25), nr. 204 (1042), p. 1.

37. Naujieji įstatymai apie spaudą. Vilniaus žinios, 1906, gegužės 10 (23), nr. 99 (147), p. 2.

38. OBST, Jan. Przedmowa. Rok 1812 na Litwie. Litwa i Ruś. Miesięcznik ilustrowany, poświęcony kulturze, dziejom, krajoznawstwu i ludoznawstwu. Maj-czerwiec, 1912, t. II, z. II/III, p. 66–98.

39. Opór Finladzii. Goniec Codzienny, 1911, 16 (29) kwietnia, nr. 84, p. 2–3.

40. Opór Finlandzii. Kurjer Wileński, 1911, 8 (21) kwietnia, nr. 79, p. 2.

41. Osobne Sejmy Ustawodawcze dla Polski i Litwy. Echo, 1906, 26 (9 października) września, nr. 13, p. 2.

42. Partje polityczne w Dumie. Topór, 1907, 27 lutego, nr. 6, p. 1–4.

43. PATRUSHEVA, Natalia; FUT, Irvin. Tsirkuliary tsenzurnogo vedomstva Rosiiskoi imperii. Sbornik dokumentov. Sankt-Peterburg: Rosiiskaia natsional’naia biblioteka, 2016. 721 p. 

44. PATRUSHEVA, Nataliia. Reviziia Vremennogo komiteta po delam pechati v Vilno v 1914 g. Knygotyra, 2006, t. 47, p. 142–148.

45. PATRUSHEVA, Nataliia. Tsenzor v gosudarstvennoi sisteme dorevoliutsionnoi Rossii (vtoraia polovina XIX-nachalo XX veka). Sankt-Peterburg: Severnaia zvezda, 2011. 268 p. 

46. PATRUSHEVA, Nataliia. Tsenzurnoe vedomstvo v gosudarstvennoi sisteme Rosiiskoi imperii vo vtoroi polovine XIX – nachale XX veka. Sankt-Peterburg: Rosiiskaia natsional’naia biblioteka, 2013. 619 p. 

47. PETRONIS, Vytautas. Radikalios rusų monarchistinės organizacijos ir jų veikla Vilniuje 1906–1914 metais. Lietuvos istorijos metraštis, 2020, t. 2, p. 85–111.

48. Polnoe sobranie zakonov Rosiiskoi imperii. Sobranie tretie, Otdelenie I ot № 25605-27172, 1905, t. XXV, Sankt-Peterburg, 1908.

49. Polnoe sobranie zakonov Rossiiskoi imperii. Sobranie tretie, 1903, t. XXII, Otdelenie I ot № 22360-23838, Sankt-Peterburg, 1905.

50. Polnoe sobranie zakonov Rossiiskoi imperii. Sobranie tretie, 1906, t. XXVI, Otdelenie I ot № 27173-28753, Sankt-Peterburg, 1909.

51. Popularna idea. Kurjer krajowy, 1913, 20 grudnia, nr. 278, p. 1.

52. Prasa Królestwa Polskiego w opinii władz cenzury rosyjskiej (1901–1914). Dokumenty. Wstęp, opracowanie i przekład Janusz KOSTECKI, Marek TOBERA. Warszawa: oficyna Wydawnictwa ASPRA-JR, 2013. 146 p. 

53. Proces „Dziennika Wileńskiego”. Goniec Wileński, 1909, 12 (25) marzca, nr. 57, p. 1.

54. Redakcja. Jestesmy! Pobudka, 1908, nr. 1, p. 1.

55. Rezoliutsiia obshchego sobraniia Vilenskikh rabotnikov pechatnogo dela. Novaia zaria, 1905, 3 dekabria, №37, p. 1.

56. Rezoliutsiia Vilenskikh rabotnikov pechatnogo dela. Severo-Zapadnyi golos, 1905, 3 dekabria, № 3, p. 2.

57. ROMANOWSKI, Andrzej. Młoda Polska wileńska. Kraków: Universitatis, 1999. 455 p. 

58. SHINGAREVA, Nataliia. Vremennyie pravila o pechati 1905-1906 g. i rol’ Ministertsva vnutrenniikh del v ikh realizatsii. Vestnik Moskovskogo universiteta MVD Rossii, 2014, № 12, p. 70–73.

59. SOLAK, Zbigniew. Tarp Lenkijos ir Lietuvos. Mykolo Romerio gyvenimas ir veikla (1880–1920 metai). Vilnius: LII leidykla, 2008, 400 p. 

60. SOPOVA, Anastasiia. Pravavoe regulirovanie periodicheskoi pechati v Rossiiskoi imperii v nachale XX veka. Dissertatsia na soiskanie uchenoi stepeni kandidata iuridicheskikh nauk, Moskva, 2021.

61. Sprawa polska w prasie angielskiej. Przegląd Wileński, 1913, 9 (22) lutego, nr. 5–6, p. 2.

62. Sprawa redaktora b. „Gazety Wileńskiej”. Goniec Wileński, 1909, 28 stycznia, nr. 11, p. 3.

63. Sprawy Finladzkie. Wiedza, 1909, 22 listopada, nr. 3, p. 2.

64. STALIŪNAS, Darius. Antisemitism and Anti-Jewish Violence in Lithuanian under The Tsars. New York-Budapest, 2015.

65. Sumanymas apie papildančias taisykles laikraščiams. Vilniaus žinios, 1906, vasario 15 (28), nr. 36, p. 2.

66. Szto budzie? Nasza Dola, 1906, 1 sienciabra, nr. 1, p. 2–3.

67. Tydzień polityczny. Zorza Wileńska, 1909, 12 listopada, nr. 46, p. 4

68. TOBERA, Marek. Cenzura czasopism w Królestwie Polskim na przełomie XIX i XX wieku. Przegląd historyczny, 1989, t. 80 (1), p. 41–67.

69. Tsenzory Rosiiskoi imperii. Konets XIX – nachalo XX veka. Bibliograficheskii sbornik. Sankt-Peterburg: Rossiiskaia natsional’naia biblioteka, 2013. 480 p. 

70. Tsenzory Rossii v kontse XIX-nachale XX veka. Sbornik vospominanii. Sankt-Peterburg: Rosiiskaia natsional’naia biblioteka, 2003. 259 p. 

71. TSUMARIOVA, Elena. „Tsenzurnyi trud nevynosim“. O deiatel’nosti Vilenskogo vremennogo komiteta po delam pechati (1907–1914 gg.). Vesnik MDU imia A. A. Kuliashova, 2014, № 2 (44), p. 28–33.

72. V zashchitu slova. Sankt-Peterburg: tipografia N. N. Klobukova, 1905. 256 p. 

73. VIDMANTAS, Edvardas. Lietuvos darbininkų periodinė spauda 1895–1917. Vilnius: Mintis, 1979. 208 p. 

74. Vilenskie vesti. Literaturnye dela. Severo-Zapadnyi golos, 1908, 11 aprelia, № 717, p. 3.

75. Vilnius, 23 lapkričio. Vilniaus žinios, 1907, lapkričio 23 (gruodžio 6), nr. 201 (810), p. 1.

76. Vyriausybė karščiuojasi. Lietuvos ūkininkas, 1906, spalio 12 (25), nr. 53, p. 605.

77. Viršiausios spaudos valdybos aplinkraštis, išsiųstas nuo gubernatoriaus cenzūros komitetams, atskiriems cenzoriams. Vilniaus žinios, 1905, spalio 25 (lapkričio 7), nr. 250, p. 3.

78. VRUBLEVSKIS, Tadas. Mintys ir darbai. Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, 2012. 280 p. 

79. W. B-ski [?]. W otwarte karty. Kurjer Wileński, 1911, nr. 18 (138), 22 czerwca (5 lipca), p. 1.

80. Wilno-Warszawa. Tygodnik Wileński, 1911, nr. 5–6, 10 (23) kwietnia, p. 1.

81. Wzbierająca fala. Przegląd Wileński, 1913, 13 (27) lutego, nr. 7, p. 1.

82. Z chwili. Kukuryku, 1912, p. 3.

83. Związki zawodowe. Topór, 1907, 21 marca, nr. 9, p. 13.

84. Žinios iš Lietuvos. Spaudos laisvė. Lietuvos ūkininkas, 1906, rugpjūčio 2 (15) d., nr. 36, p. 439.

85. Žinios. Iš Lietuvos. Spaudos persekiojimas. Vilnius. Lietuvos ūkininkas, 1907, gruodžio 12 (31) d., nr. 50, p. 738.

86. Žinios. Teismas. Lietuvos žinios, 1911, spalio 1 (14), nr. 114, p. 2.

87. Žodžio laisvė ir cenzūra. Skardas, 1907, gegužės 10 (24), nr. 10, p. 294.