Knygotyra ISSN 0204–2061 eISSN 2345-0053
2023, vol. 81, pp. 203–209 DOI: https://doi.org/10.15388/Knygotyra.2023.81.7

Apie latviškas knygas, spausdintas ne Latvijoje

Ernesta Kazakėnaitė
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto
Baltistikos katedra
Universiteto g. 5, LT-01513 Vilnius, Lietuva
El. paštas ernesta.kazakenaite@flf.vu.lt

Received: 2023 06 15.
Copyright © 2023 Ernesta Kazakėnaitė. Published by Vilnius University Press. This is an Open Access journal distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

Zanders, Viesturs (red.). Grāmata Latvijai ārpus Latvijas: kolektīvā monogrāfija = Books for Latvia outside Latvia: collective monograph. Rīga: Latvijas Nacionālā bibliotēka, 2021. 479 P. ISSN 978-9934-610-05-9.

Latvių knygai 5001. Taip vadinama penkerių metų (2021–2025) programa, skirta spausdinto žodžio latvių kalba jubiliejui. Tai renginių ir leidinių ciklas, inicijuotas Latvijos nacionalinės bibliotekos (toliau – LNB), kuri tokiu būdu siekia atkreipti dėmesį į reikšmingiausius procesus, lėmusius spausdinto ir rankraštinio latviško žodžio plitimą. Kiekvieni programos metai reprezentuoja vieną platesnę temą. Pirmieji (2021 m.) buvo skirti latvių knygoms, leistoms užsienyje, ir jų grįžimui2, 2022 m. – latvių kalbai rankraščiuose ir laik­raščiuose, 2023 m. – tekstų sklaidai seniau ir dabar (leidėjai), 2024 m. – bib­liotekoms ir skaitymui, 2025 m. – pirmosios latvių knygos 500-mečiui. Viena šio ciklo dalių, atliepianti pirmųjų metų temą, yra visai neseniai LNB išleista Knyga Latvijai už Latvijos („Grāmata Latvijai ārpus Latvijas“, 2021 m.). Šiuo rinkiniu pradedama pildyti sistemingų tyrimų apie užsienyje leistus latviškus leidinius spraga.

Iš tiesų už dabartinės Latvijos ribų pasirodę leidiniai užima svarbią vietą latvių knygotyros istorijoje, nes tokių visais laikais buvo sąlyginai daug. Tarp jų ir pirmieji spausdinti tekstai, kaip spėjama 1525 m. liturginė knyga3 ar išlikusios katalikų (1585 m.)4 ir liuteronų (1586–1587 m.) knygos5, taip pat seniausias žinomas spausdintas tekstas 1550 m. pasirodė Bazelyje6, o seniausias rankraštinis tekstelis įrašytas lotyniškoje Leipcige spausdintoje knygoje7. Įdomu, kad jie ne tik leisti užsienyje, bet šiuo metu ir ten saugomi, atitinkamai Upsaloje ir Tartu, išskyrus 1550 m. tekstą, kurio egzempliorių turi ir LNB. Būtų galima manyti, kad pagrindinis tai lėmęs veiksnys – spaustuvės nebuvimas, nes pirmoji tokia Rygoje įkurta tik 1588 m.8, tačiau pirmoji ir vienintelė (sic!) latviška knyga joje išspausdinta 1615 m.9 O ir vėliau latvių knygotyros tradicijai buvo gana būdinga leidyba už dabartinių sienų ir to grįsti vien spaustuvių trūkumu negalima, nes nulėmė daugelis kitų veiksnių, kuriuos ir analizuoja minėtos Viesturo Zandero sudarytos knygos autoriai.

Knyga Latvijai už Latvijos yra solidžios apimties (479 p.), leista Jelgavos spaustuvėje. Leidinys įvardijamas kaip kolektyvinė monografija (latv. kolektīvā monogrāfija), tačiau remiantis Lietuvoje taikomais kriterijais ji atitinka teminio straipsnių rinkinio, o ne monografijos apibrėžtį10. Šį rinkinį sudaro 12 mokslinių straipsnių, gvildenančių latviškų knygų leidybos užsienyje nuo XIII iki XX a. pab. klausimus. Visi straipsniai latvių kalba, tačiau turinys, straipsnių santraukos ir pirmo straipsnio vertimas teikiami ir angliškai. Darbas turi 54 p. priedą, kuriame pateikiamos tyrimuose analizuojamų leidinių iliustracijos.

Natūralu, kad paėmus knygą į rankas pirmiausia dėmesį atkreipia forma, o tik paskui turinys. Aptariant pirmąjį aspektą minėtina, kad nors apimtis ir didelė, knygą kietu viršeliu laikyti patogu, pasirinktas matinis viršelis ir grubesnis popierius malonus, darni spalvinė visuma. Nors išorinis knygos dizainas neišsiskiria, jos teksto maketavimo pasirinkimus norėtųsi vadinti disproporcija. Vieniems tai gali labai patikti, nes kažkuo išsiskiria, tačiau knygą skaitantiems dėl jos turinio ir prie mokslinių veikalų pratusiems dalis aspektų kliūna ir kartkartėmis užgožia turinį. Pirma, pasirinktas pagrindinio teksto šriftas (ar jo dydis), kuris dalį skaitytojų vers atsitraukti nuo knygos patogesniu atstumu. Dar toliau atsitraukti, kad aprėptum, kviečia itin didelis antraščių šriftas. Pavyzdžiui, pavadinimas, kurį sudaro 15 žodžių, užima 2/3 puslapio (p. 120). Antra, nėra tipinis ir paraščių pločio pasirinkimas, pvz., apatinė – vos 0,5 cm, kraštinė – 0,8 cm, tačiau vidinė – 4 cm. Tai sudaro įspūdį, kad puslapyje tekstas vos telpa, o laikydamas knygą rankose nuolat dalį teksto uždengi pirštais. Trečia, dėl pasirinktos blyškesnės šrifto spalvos sunkiau įskaitomos išnašos (sunku pasakyti, ar išnašų spalva blyškesnė, ar toks įspūdis susidaro dėl smulkesnio šrifto). Iš tiesų yra ir daugiau novatoriškų dalykų, kurie galėtų kelti dviprasmiškų minčių, kaip turinio pateikimas (p. 4–7), grafinis skirtingų kalbų neskyrimas, teikiant tekstą greta (p. 3), puslapių numeracija vidinėje dalyje, straipsnio iliustracijų perkėlimas į knygos pabaigą ir kt. Taigi tai knyga, kurios forma konkuruoja su turiniu dėl skaitytojo dėmesio. Tačiau atsitraukus nuo knygos meninės formos vien joje publikuojančių autorių sąrašas implikuoja kokybišką turinį. Ir taip iš tiesų yra, nors reikia pripažinti, kad rinkinys atrodo rengtas kiek skubotai, palikta korektūros ir redakcinių klaidų (p. 61, 94, 123, 214 ir t. t.). Tai kiek neįprasta, nes pastarųjų metų LNB leidiniai būna itin kokybiški.

Įdomu, kad knyga neturi jos mokslinio redaktoriaus Viesturo Zandero pratarmės ar įvado, kurio galėtume tikėtis paėmę į rankas lietuviams įprastą kolektyvinę monografiją. Taigi skaitytojas nėra supažindinamas su leidinio idėja ir bent glaustu knygos turiniu. Rinkinį pradeda ilgametis LNB direktorius Andris Vilks klausimu – Kodėl knyga Latvijai už Latvijos? („Kāpēc grāmata Latvijai ārpus Latvijas?“). Tai yra svarbi rinkinio dalis (išversta ir į anglų kalbą), iš dalies atliekanti pratarmės funkciją, nes svarsto bendruosius su Latvija susijusius leidybos užsienyje klausimus, todėl joje teikiamoms mintims skirsiu kiek daugiau dėmesio. Pasak Vilko (p. 8), dėl Latvijos istorinės teritorijos kismo skirtinos dvi istorinės geopolitinės kryptys – teritorijos, kurios buvo administraciškai susijusios su dabartine Latvijos Respublika, ir teritorijos, kurios visada buvo laikytos užsieniu. Tačiau vėliau autorius pabrėžia, kad užsienyje leistomis reikia laikyti visas knygas, kurios pasirodė už dabartinės Latvijos valstybės teritorijos ribų. Kita svarbi skirtis gvildenant šią temą – adresatas, nes dalis užsienio publikacijų buvo skirtos adresatui Latvijoje, o dalis – diasporai. Taip pat paliestas ir probleminis leidinių kalbos klausimas (p. 9), nes knygos buvo skirtos ir Latvijos teritorijoje gyvenantiems kitų kalbų atstovams, kaip vokiečių ar lenkų. Čia Vilks siūlo tokią „formulę“ – ne latvių kalba parašytas leidinys laikytinas latvių užsienio publikacija tuomet, jei prie jo prisidėjo (inicijavo, finansavo ar redagavo) asmuo ar institucija / organizacija, esanti Latvijoje. Atsižvelgdamas į šias kryptis ir skirtis, Vilks pateikia tokią Latvijos publikacijų užsienyje klasifikaciją (p. 11–12):

1) leidybos spėjamos užuomazgos XV a. ir jos pradžia maždaug nuo XVI a. pr. iki 1588 m. pirmos spaustuvės Rygoje įkūrimo;

2) spaudiniai po 1588 m. iki pat XIX a., susiję su katalikų reformacijos tekstais ir jėzuitų veikla;

3) Kuržemės leidybos pradžia nuo maždaug pirmo leidimo 1586–1587 m. Karaliaučiuje iki Johanno Friedricho Steffenhageno spaustuvės įkūrimo Jelgavoje 1769 m.;

4) spaudos draudimo metai Latgaloje (1865–1904);

5) latvių migracija į Vakarus ar Rusiją nuo XIX a. pabaigos, kuri dar gali būti skaidoma į tokias grupes: a) ekonominiai migrantai į Amerikos žemyną; b) politiniai migrantai po 1905 m. į Vakarus; c) išeivijos latvių veikla po II pasaulinio karo; d) leidyba latvių diasporai nuo SSRS sukūrimo iki 1937 m. represijų.

Reikia pripažinti, kad pirmą kartą perskaičius šią klasifikaciją suprasti nelengva. Tekste jos punktai pavadinti etapais, periodais (latv. posms), tačiau vieno aiškaus skirstymo kriterijaus, pvz., chronologinio, nėra. Vis dėlto skaitant toliau išaiškėja, kad latvių leidyba užsienyje yra tokia įvairialypė, kad klasifikuoti pagal vieną aspektą sunku; svarbu iškart atsižvelgti ne tik į chronologiją, bet ir geografinę vietą ir aplinkybes.

Toliau straipsniai rinkinyje pateikiami chronologiškai. Tiesa, antrasis apima laikotarpį, nepatenkantį į anksčiau aptartą Vilko teiktą klasifikaciją, nes analizuoja XIII amžiuje surašytą seniausią Livonijos kroniką – Livländische Reimchronik, lietuviams pažįstamą pavadinimu Eiliuotoji Livonijos kronika. Šį objektą Gustavs Strenga (p. 27–52) pasirinko kaip galimai už Livonijos ribų kurtą ir už jos ribų esantiems adresatams skirtą tekstą (p. 31). Straipsniu jis siekia aktualizuoti kroniką dar kartą persvarstydamas tokius klausimus, kaip jos sukūrimo vieta, reikšmė, autorystė, naudojimasis ir įtaka kolektyvinei atminčiai.

Trečiajame rinkinio straipsnyje Renāte Berga (p. 55–82) susistemina žinias apie seniausią išlikusią latvišką knygą – 1585 m. Catechismus Catholicorum. Tai 1 002 egzempliorių tiražu Danieliaus Lenčickio spaustuvėje Vilniuje leistas ir šiuo metu Upsalos universiteto bibliotekoje saugomas nedidelis (7,5 × 12,5 cm) Petro Kanizijaus katekizmas11. Šį straipsnį puikiai papildo ketvirtasis, kuriame Varšuvos universiteto bibliotekos Retųjų spaudinių skyriaus vedėja Izabela Wiencek-Sielska (p. 85–117) analizuoja tą patį 1585 m. latvių katekizmą, tik kitus jo egzempliorius. Tiksliau, katekizmo fragmentus, saugomus Lenkijos nacionalinėje bibliotekoje. Šiame straipsnyje pateikiama daug naujos mokslinėje literatūroje latvių kalba necirkuliavusios informacijos apie Lenkijos egzempliorių istoriją ir ne tokius senus radimus. Pasirodo, įvykę bibliotekų mainai nulėmė tai, jog dabar Varšuvos universiteto bibliotekoje yra saugomi fragmentai, kuriuos sudėjus, egzempliorius būtų visas, nors ir defektinis (p. 105)12. Taigi nuo šiol teigti, kad Upsaloje saugomas vienintelis žinomas visas 1585 m. egzempliorius, nebūtų visiškai tikslu.

Toliau rinkinyje nuo XVI a. šuoliuojama tiesiai į XVIII a. vidurį. Čia Beata Paškevica (p. 120–162) analizuoja hernhutiečių giedojimo tradiciją atspindintį, 1739 m. Karaliaučiuje J. H. Hartungo spaustuvėje leistą pirmąjį 16 puslapių hernhutiečių giesmyną. Publikacijoje ji patikslino vienintelio žinomo šios 33 giesmių knygelės, saugomos LNB, šaltinius. XVIII a. procesams dėmesio skiria ir Māra Grudulė (p. 165–198). Ji aptaria Kuržemės ir Braunšveigo hercogystės kultūrinius ryšius, kuriuos atspindi žymaus latvių veikėjo Gothardo Frydricho Stenderio (1714–1796) laikotarpis Braunšveigo hercogystėje. Jis buvo trumpas (1759–1761), bet produktyvus – autorius išleido ne vieną svarbią publikaciją, tarp jų ir žymiąją 1761 m. latvių kalbos gramatiką13.

Septintoji rinkinio publikacija nukelia skaitytojus dar geru šimtmečiu į priekį ir siūlo atkreipti dėmesį į periodiką. Joje Vita Zelčė (p. 201–235) aptaria XIX a. pab. – XX a. pr. latvių išeivijos leidinius Amerikoje, daugiausia dėmesio skirdama laikraščiui „Amerikas Vēstnesis“ (1896–1920). Pasak tyrėjos, tai vienintelis to laiko sėkmingas išeivijos laikraštis (p. 227), kurio sėkmė buvo dviejų asmenybių – Hanso Rebanės ir Jēkabo Zībergo – sunkaus darbo rezultatas (p. 228). Išeivijos temą tęsia ir Aleksandrs Ivanovs (p. 238–299), dėmesį nukreipdamas į priešingą pusę – Rytus. Tyrėjas straipsnyje aptaria XX a. 3–4 deš. SSRS (daugiausia Maskvoje, Sankt Peterburge ir Minske (p. 245)) leistas knygas latvių kalba. Publikacijų atrankos kriterijumi pasirinkęs Latvijos istorijos vaizdavimą jis teigė (p. 278–279), kad to laikotarpio leidiniuose istorija buvo redukuota ir pristatyti įvykiai dažniausiai siekė tik XIX a. pab., o ankstesni, išskyrus atskirus atvejus, nutylėti. Be to, net ir pristatant šį trumpą istorijos laikotarpį, buvo sąmoningai konstruojamas SSRS patogių temų laukas. Panašiam laikotarpiui dėmesio skiria ir Ēriks Jēkabsons (p. 302–325), kuris analizuoja Latvijos temai skirtus tarpukario leidinius Lenkijoje. Iš jų išryškėja, kad pradžioje bent jau formaliai buvo vaizduojamas palaikymas latviams, siekiantiems autonomijos, tačiau supratus, kad Latgalos nepavyks prijungti prie Lenkijos, politizuotos grupės atvirai rodė savo nusiteikimą prieš Latviją.

Knygos mokslinis redaktorius Viesturs Zanders (p. 328–353) aptaria latvių išeivijos leidybą po II pasaulinio karo iki pat 1991 m., pabrėždamas, kad jos istorija yra daug įvairesnė ir turi būti tiriama, nes atliko ne tik nacionalinio identiteto stiprinimo funkciją, kaip įprastai teigta iki šiol (p. 329). Remdamasis LNB ir Latvijos universiteto Akademinėje bibliotekoje saugoma kolekcija bei ankstesnių tyrėjų darbais, Zanders padarė išvadą, kad intensyviausias XX a. išeivijos leidybos etapas buvo būtent po 1945 m. ir jos laikyti marginalia negalima (p. 345). Šį straipsnį puikiai papildo po jo teikiamas Jānio Kalnačo tyrimas apie to paties laikotarpio (1945–1991 m.) gražiąsias išeivijos knygas (p. 356–387). Tyrimo objektu pasirinkta konkreti šalis – Vokietija – ir joje leistų latviškų knygų meninė forma. Daroma išvada, kad nors leidiniai dažniausiai leisti ant pigaus ir gležno popieriaus bei minkštu viršeliu (p. 359), jų meninė forma įvairesnė ir gyvesnė nei tuo pat metu leidžiamų okupuotoje Latvijoje (p. 380).

Aptariamą rinkinį užbaigia Janos Dreimanės tyrimas apie nuo 1950 m. veikiančią Melburno latvių draugijos biblioteką (p. 390–416), kurią įkūrė žymus istorikas Edgaras Dunsdorfas su žmona Lilija. Pagrindinis įkurtos bibliotekos uždavinys – „sukaupti visus laisvame pasaulyje leistus latvių leidinius“ (p. 393). Kadangi pirmasis Australijoje leistas latvių leidinys pasirodė tik 1951 m. (p. 396), pradžioje daugiausia leidinių pasiekė iš Vokietijos, tačiau vėliau biblioteka pasipildė ir tapo viena svarbiausių išeivijos literatūros saugojimo vietų, nes tuo metu nė viena Latvijos biblioteka neturėjo galimybės komplektuoti tokių leidinių (p. 398).

Kaip matyti iš glaustai aptartų straipsnių, rinkinys rėžia itin platų chronologinį pjūvį – nuo XIII iki XX a. pab. Tačiau pusė visų publikacijų (6 iš 12) yra skirtos vien XX a. latvių knygotyros reiškiniams. Iš to galima susidaryti įspūdį, kad galbūt tai atspindi latviškų knygų leidybos už sienų bendrąsias tendencijas – dėl padidėjusių migracijos ir apskritai leidybos apimčių išsiplėtė vietų ir leidinių įvairovė. Vis dėlto tai spėjimas, nes rinkinyje trūksta apžvalginio pobūdžio dalies, kurioje kiek tiksliau būtų aptarta įvairovė ir leidybos tempai. Šiuo metu skaitytojas turi pats pasidaryti apibendrinamąsias išvadas. Suprantama, kad sistemingi tyrimai apie latvių užsienio publikacijas dar tik pradedami, tačiau vien pažvelgus į SLV14 galima matyti įdomių dalykų, kad, pvz., XVI a. išleistos 5 knygos už dabartinių Latvijos ribų ir tai sudarė 100 proc. visų to amžiaus latviškų šiuo metu žinomų knygų, tačiau XVII a. matome jau kitokias tendencijas – vos 6 knygos leistos užsienyje, t. y. 6,45 proc.15, ir visos jos yra susijusios su katalikų veikla bei spausdintos tik dviejose vietose: Braunsberge ir Vilniuje.

Remiantis knygos pirmajame straipsnyje Vilko (p. 11–12) aprašyta ir čia anksčiau pristatyta klasifikacija galima pastebėti, kad rinkinyje nėra apimami visi išvardyti etapai. Pavyzdžiui, neanalizuojamos knygos, leistos po 1585 m. iki pat 1739 m., taip pat nepaliestas Latgalos spaudos draudimo laikotarpis ir daug kitų smulkesnių temų. Jei šią knygą priimtume kaip mokslinę kolektyvinę monografiją, t. y. taip, kaip ji yra pristatoma latvių skaitytojui, tai toks selektyvumas būtų jos trūkumas, tačiau žvelgiant į ją kaip į teminį straipsnių rinkinį, fragmentiškumas suprantamas. Kaip teigė Vilks (p. 15), leidinys tik įrodo, kad dar daug darbų reikia atlikti, norint ištirti latviškų knygų leidybą už dabartinių sienų. Taigi veiklos ateities tyrėjams tikrai netrūks, tačiau nuo šiol jie turės gerą pagrindą tolesniems tyrimams. Neabejoju, kad kiekvienas, besidomintis latvių knygotyros klausimais, šiame rinkinyje ras sau aktualios naujos informacijos. Taip pat rinkinys pakvies pasvarstyti, kaip, kodėl ir kam knygos leidžiamos už valstybės sienų, ar jos daro įtaką procesams, vykstantiems tos valstybės viduje.