Knygotyra

Redakcinė kolegija ir turinys

Aušra Navickienė — 2020-07-09

Nurodymai autoriams ir bibliografiniai duomenys

Aušra Navickienė — 2020-07-09

Inkunabulų sklaidos ir funkcionavimo ypatumai: Lietuvos atminties institucijų rinkinių atvejai

Viktorija Vaitkevičiūtė — 2020-07-09

Inkunabulai laikomi ypač svarbia dokumentinio paveldo dalimi. Aštuoniose skirtingose Lietuvos atminties institucijose saugoma 520 inkunabulų. Lietuvos bibliotekų įsitraukimas į tarptautinės inkunabulų proveniencijų duomenų bazės Material Evidence in Incunabula (MEI: https://data.cerl.org/mei/_search) kūrimą suintensyvino inkunabulistikos tyrimus, nes paskatino atidžiau panagrinėti juose išlikusius buvusių savininkų ženklus. Straipsnyje pateikiami naujausi duomenys apie inkunabulų pasiskirstymą skirtingose Lietuvos atminties institucijose, taip pat analizuojami įvairiausi knygos ženklai, kurie nebuvo užfiksuoti Nojaus Feigelmano Lietuvos inkunabulų kataloge arba buvo patikslinti bei papildyti, ir įvertinama jų reikšmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spausdintos knygos kultūroje. Analizė atliekama pasitelkiant proveniencinį metodą, tačiau neapsiribojama tik nuosavybės ženklais, o įtraukiamos ir marginalijos – skaitytojo palikti žymenys knygų puslapiuose – bei kiti su nuosavybe ar skaitymu nesiejami ženklai, pateikiantys reikšmingos informacijos apie knygos istoriją, kultūrą, to meto skaitymo ypatumus.

XV amžiuje LDK nebuvo spaustuvių, tad pagrindinis knygų plitimas buvo prekyba. Inkunabuluose identifikuoti įrašai, kuriuose nurodytos kainos, atskleidžia gana ankstyvą inkunabulų pirkimo laiką ir paliudija, kad knygos XVI–XVII a. buvo brangi prekė. Dažniausiai juose minimas grašis, įprastas piniginis vienetas Lietuvos ir Lenkijos teritorijoje, rečiau – florinai, arba dukatai. Šiuo atveju didelė kainų įvairovė neleidžia padaryti konkretesnių išvadų apie inkunabulų kainas atitinkamu laikotarpiu, tačiau šie duomenys kaip knygos istorijos šaltinis pravers apskritai tiriant senųjų knygų vertę, jų įsigijimo aplinkybes. Pirkimo įrašai paprastai pateikia informaciją ir apie buvusį knygos savininką. Straipsnyje daugiau dėmesio skiriama mažiau žinomiems savininkams, apie kuriuos pavyko rasti naujos informacijos ar buvo patikslinti jau esami duomenys, taip pat atkreipiamas dėmesys į moteris donatores. Straipsnyje aptariami ir inkunabulų rubrikatorių palikti įrašai, tai leidžia nustatyti knygų patekimo į LDK laikotarpį, taip pat į juos žvelgti kaip į vienus pirmųjų skaitytojų.

Daugiausia pastangų reikalauja įvairūs anoniminių savininkų palikti įrašai. XV–XVI a. įrašai, dažniausiai lotynų kalba, kurių daugelis yra esamos knygos santraukos ar pastabos apie ją, teksto papildymai, dar laukia detalaus jų perskaitymo ir tyrimų. Identifikuoti lietuviški žodžiai senosios lietuvių kalbos tyrėjams bus vertingas kalbos istorijos šaltinis. Įvairios marginalijos – atsiliepimai apie knygą, pastabos iš kasdienio gyvenimo, knygos metų skaičiavimas, taip pat grafičiai, įvairūs piešinukai, kuriuos galima vertinti kaip „plunksnos mėginimus“, mėgėjiškus iliustravimus, šaržus ar net kaip skaitymo nuobodulio išraišką, bus svarbi medžiaga nusakant to meto skaitytojo santykį su knyga, kuriam inkunabulas, kaip ir kitų amžių knygos, buvo ne tik studijų ar tyrimų objektas, bet ir savotiška užrašinė svarbioms mintims, konspektams, kasdienos detalėms.

Žygimanto Augusto knygos Vilniaus universiteto bibliotekoje: knygų viršelių puošyba ir nauji duomenys apie proveniencijas

Sondra Rankelienė — 2020-07-09

Straipsnyje pateikiami naujausi duomenys apie Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto asmeninio rinkinio knygas Vilniaus universiteto bibliotekoje. Iki šiol apie jas rašę autoriai neišsiaiškino visų viršelių puošybai panaudotų įspaudų, nenustatė šių knygų įrišimo vietų, neatskleidė visų jose esančių proveniencijų. Siekiant užpildyti šias žinių apie Žygimanto Augusto knygas Vilniaus universiteto bibliotekoje spragas, de visu buvo ištirti čia saugomų šio karaliaus asmeninės bibliotekos knygų viršeliai, aprašant visus juose rastus puošybos elementus. Iš naujo suregistruoti ir knygų nuosavybės ženklai. Aprašant ir sutikrinant šias knygas su kitais egzemplioriais, esančiais įvairiose pasaulio bibliotekose, buvo nustatytas VU bibliotekoje saugomų fizinių knygų (14) ir konvoliutuose esančių leidinių (21) skaičius. Patikslintas 1 knygos pavadinimas, 2 knygų leidimo duomenys, suregistruotos ankstesnių autorių nepaminėtos 8 proveniencijos. Aprašant viršelius, įspaudams juose suteikti sąlyginiai pavadinimai. Aptiktos tam tikros sąsajos tarp superekslibrisų, knygų įrišimo metų ir knygrišių panaudotų rulečių bei pavienių įspaudų, taip pat ir kitų puošybos elementų leido padaryti pagrįstą išvadą, kad iš 14 VU bibliotekoje esančių Žygimanto Augusto kolekcijos knygų 8 buvo įrištos Krokuvoje, 5 – Vilniuje dirbusių knygrišių, 1 perrišta XVIII a. Krokuvoje ir Vilniuje dirbusių meistrų naudojamų įrankių identifikavimas leis nustatyti panašių XVI a. vid. knygų viršelių gamybos vietą.

„Bernardinų“ fondo reikšmė tiriant istoriografinius naratyvus apie Armijos Krajovos Kmicico brigadą

Tomaš Božerocki — 2020-07-09

Antrojo pasaulinio karo metais (1939–1944 m.) Rytų Lietuvoje veikė lenkų ginkluotas pasipriešinimo judėjimas, kurį abstrahuojant priimta vadinti Armija Krajova. Tyrinėjant Armijos Krajovos veiklą Rytų Lietuvoje vertinga yra ne tik istoriografija, bet taip pat ir išlikę dokumentai, atsiminimai bei Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomas „Bernardinų“ fondas. Šis fondas kol kas, atrodo, nesulaukia daug dėmesio iš mokslininkų, tiriančių AK veiklą Lietuvoje, taip pat kaupiančių lenkų, gyvenusių kitose valstybėse, archyvus.

Remiantis atminties laikmenos konceptu, straipsnyje analizuojamas „Bernardinų“ fondo atvejis lenkų išeivijos archyvinių tyrimų kontekste. Atliekant „Bernardinų“ fonde saugomų dokumentų analizę, pastebėta, kad minėtame fonde yra reikšmingų dokumentų, kurie galėtų papildyti / pakeisti esamą naratyvą apie AK Kmicico partizaninę brigadą. AK Kmicico partizaninė brigada verta dėmesio, nes tai yra pirmas ginkluotas AK dalinys, kuris pradėjo nuoseklų ginkluotą pasipriešinimą, bet kol kas nėra atskirų tyrimų, skirtų šios brigados veiklai.

Atminties laikmena – tai atminties komunikacijos pagrindas, suteikiantis konstruojamam atminties naratyvui autentiškumo. „Bernardinų“ fondas – tai atminties laikmena, kuri atsirado praeityje ir nepakitusi / menkai pakitusi pasiekė dabartį ir kuri savyje saugo tam tikrą atminties naratyvą apie AK. „Bernardinų“ fondas ir jame esantys dokumentai – tai vertingos atminties laikmenos, kurios gali padėti atskleisti Rytų Lietuvos gyventojų padėtį Antrojo pasaulinio karo metu, naujai nušviesti karinę AK veiklą. Lenkų išeivijos rašytinio paveldo tyrimų ir išsaugojimo kontekste ši laikmena kol kas nesulaukia mokslininkų dėmesio, nors AK Kmicico brigados pavyzdys įrodė, kad šiame fonde yra dokumentų, kurie atskleidžia iki šiol nežinomus AK veiklos aspektus.

Faktas tampa įvykiu tik tuomet, kai tam tikros grupės atkreipia į jį dėmesį, kai suteikia jam reikšmę ir pradeda apie jį kalbėti, rašyti ir jis pradedamas atsiminti. Visi reikšmingi įvykiai tėra kažkieno kūriniai, sukurti tik tam, kad galėtų pagrįsti dabartį taip, kaip tai yra patogu kolektyvui, politiniam elitui arba valstybių vadovams. Kmicico brigados atvejis parodė, kad joks faktas nėra visiškai prarandamas. Jeigu faktas šiuo metu nėra aktualizuotas, naudojamas, tai nereiškia, jog taip bus visą laiką. Fonde saugomi dokumentai rodo, kad formuojant istoriografinį naratyvą, kolektyvinę atmintį apie minėtą brigadą dalis įvykių buvo sąmoningai nutylėti siekiant formuojamam naratyvui suteikti vientisumo.

Vieno dokumento iš JAV nacionalinio archyvo istorija: JAV valstybės departamento Memorandum of Conversation

Asta Petraitytė-Briedienė — 2020-07-09

Straipsnyje trumpai pristatomas JAV nacionalinis archyvas, kuriame yra saugomas ne vienas Lietuvos diplomatijos istorijai, taip pat Lietuvos išeivijos ir jos politinių organizacijų istorijai svarbus dokumentas. Vienas jų yra 1949 m. vasario 2 d. JAV Valstybės departamento pareigūno Johno D. Hickersono parengtas Memorandum of Conversation. Jame plačiai aprašomas šio pareigūno susitikimas ir pokalbis su pirmą kartą į JAV atvykusiais Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto nariais, prelatu Mykolu Krupavičiumi ir Vaclovu Sidzikausku, kuriuos į susitikimą lydėjo tuometinis Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Povilas Žadeikis. Pasitelkus archyvinio dokumento stebėjimo ir atskiro atvejo analizės metodus, taip pat papildomus įrankius (kaip periodiniai šaltiniai ir memuaristika, archyviniai dokumentai) bei remiantis dokumento publikavimo principais, Memorandum of Conversation yra įvedamas į mokslinę apyvartą. Pirmą kartą skelbiamas dokumentas, kaip pirminis šaltinis, papildo lietuviškos istoriografijos duomenis, suteikia žinomam faktui platesnį turinį, sutvirtina mokslinių tyrimų šaltinių bazę Lietuvos diplomatijos istorijos, Lietuvos išeivijos politinių organizacijų istorijos bei atskirai Lietuvos ir JAV dvišalių diplomatinių santykių istorijos tema.

Nuo „sumuštinio“ iki „Santaros“: nerimtai rimti JAV lietuvių studentų leidiniai

Daiva Dapkutė — 2020-07-09

Po Antrojo pasaulinio karo lietuvių akademinis jaunimas, atsidūręs ir mokslus tęsęs JAV universitetuose, jungėsi į įvairias organizacijas, vyko aktyvus studentų socialinis, kultūrinis, visuomeninis gyvenimas. Pagrindinės lietuvių studentus JAV vienijančios organizacijos (Lietuvių studentų sąjunga, Studentų ateitininkų sąjunga, Akademinis skautų sąjūdis, Lietuvių studentų Santara), suprasdamos informacijos poveikį, itin rūpinosi savo spaudos leidiniais, kurie tapo viena iš pagrindinių priemonių burti akademinį jaunimą, skleisti organizacines / ideologines idėjas ne tik tarp studentų, bet ir platesnei visuomenei.

Šiame straipsnyje pristatomi bei analizuojami iki šiol platesnio tyrinėtojų dėmesio nesulaukę JAV lietuvių studentų leisti vienkartiniai ir tęstiniai leidiniai. Pagrindinis dėmesys skiriamas vienos iš organizacijų – Lietuvių studentų Santaros (nuo 1957 m. Santaros-Šviesos federacijos) leistiems leidiniams, taip pat analizuojami kitų organizacijų – Lietuvių studentų sąjungos, Akademinio skautų sąjūdžio, Studentų ateitininkų sąjungos – leisti leidiniai, jų repertuaras, turinys, reikšmė studentijos gyvenime. Tyrimas apima XX a. 6–7 dešimtmečių laikotarpį, kuomet galima stebėti intensyviausią JAV lietuvių studentų veiklą, aktyvų dalyvavimą visuomeniniame lietuvių bendruomenės gyvenime bei didelį dėmesį savos spaudos problemoms. Tuo metu pagrindinės lietuvių studentų organizacijos leido įvairius savo nariams ir platesnei visuomenei skirtus leidinius: nuo vienkartinių (humoristinių, proginių ar stovyklinių) leidinėlių, tik organizacijų nariams skirtų informacinių biuletenių iki sėkmingų ir ne itin sėkmingų savų periodinių leidinių.

1951 m. įsikūrusi JAV Lietuvių studentų sąjunga narių informavimo tikslais nuo 1952 m. kovo mėnesio pradėjo leisti „Lietuvių Studentų S-gos JAV biuletenį“, kuris gana greitai tapo rimtu, spaustuvėje leidžiamu studentijos žurnalu „Studentų gairės“, o nuo 1954 m. studentų anglų kalba pradėtas leisti žurnalas „Lituanus“ virto akademiniu žurnalu kitataučiams, leidžiamu iki šiol. Spaudos darbe labai aktyviai dalyvavo ideologinės organizacijos (skautai, ateitininkai, santariečiai), turėjusios studentiškus skyrius didžiojoje lietuviškoje spaudoje bei leidusios įvairius vienkartinius ar tęstinius leidinius. Organizacijos turėjo savo informacinius biuletenius: Akademinis skautų sąjūdis nuo 1952 m. leido ASS nariams skirtą biuletenį „Ad meliorem“, Studentų ateitininkų sąjunga Klivlande nuo 1951 m. leido „Gaudeamus“, Santara – 1957–1961 m. biuletenį „Žvilgsniai“. Taip pat pasirodydavo atskirų skyrių informaciniai biuleteniai (pvz., „New Yorko Santara“), tiesa, jie būdavo nereguliarūs, dažnai leidžiami tik trumpą laiką. Populiarūs tarp jaunimo buvo įvairūs vienkartiniai leidinėliai: proginiai, humoro (pvz., „Krambambulis“, „Sumuštinis“), kokio nors sąskrydžio ar stovyklos („Arielkon“, „Niekšybės paslaptis“, „Po nemigos“ ir kt.) leisti leidiniai. Šie leidiniai buvo leidžiami savilaidos būdu labai nedideliu tiražu ir platinami tik tarp organizacijos narių. Daugelis jų neišlikę arba pavieniai numeriai išlikę viename kitame privačiame archyve ar archyvinėje institucijoje. Šių leidinių leidimo vieta, tiražas dažniausiai nebūdavo nurodomi, nežymėti ir nežinomi leidėjai, redaktoriai, straipsnių bei iliustracijų autoriai, neaiškus leidinių periodiškumas ir netgi išleistų leidinių skaičius.

Daugelio studentų leistų leidinių turinys buvo panašus. Leidiniuose būdavo skelbiama įvairi informacija – nuo rimtų išeivijos jaunajai kartai aktualių lietuviškos tapatybės, visuomeninės veiklos problemas analizuojančių tekstų iki trumpos organizacinės informacijos, humoristinių skyrelių, nuotraukų ir draugiško pasišaipymo iš savęs ir kolegų. Nepaisant savo kokybės ir kai kada, atrodytų, nereikšmingo turinio, šie leidiniai tampa svarbiu, neretai vieninteliu šaltiniu, atskleidžiančiu tyrinėtojams mažai žinomo Amerikos jaunimo stovyklavimo, studentų socialinio bei visuomeninio gyvenimo ypatumus.

Moterų literatūra išeivijoje 1950–1990 metais: kanono klausimas

Žydronė Kolevinskienė — 2020-07-09

Straipsnį inspiravo 2019 m. gegužės mėn. Vilniuje vykęs Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas, kurio metu buvo diskutuota ir apie literatūrinį kanoną – ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų: kas lemia vienų knygų patekimą į mokyklinį kanoną, jų įvertinimą literatūrinėmis premijomis, įvairiomis nominacijomis ir kodėl kitos taip ir lieka mažiau pastebėtos skaitytojų ir / ar literatūros kritikų. Šio straipsnio tematiką dar labiau aktualizavo visą rudenį vykusios (ir dar vis tebevykstančios) aštrios diskusijos dėl „Metų knygos“ rinkimų. Įvairūs „penketukai“, „dešimtukai“, „dvyliktukai“, polemika dėl vidurinių mokyklų programų ugdymo turinio atnaujinimo neišvengiamai aktualina literatūrinio kanono klausimą. Tad svarstoma, kad gal problema yra ne tai, kas patenka ar nepatenka į literatūros kanoną, o kiek galios visuomenė suteikia pačiam literatūros kanonui. Pagrindiniai tyrimo uždaviniai: pristatyti pagrindinius teorinius literatūrinio kanono aspektus; aptarti literatūrinio kanono ir moterų kūrybos klausimą; nustatyti literatūrinio kanono išeivijoje dominantes. Straipsnyje aptariamas literatūrinio kanono klausimas būtent moterų literatūroje, diasporoje kurtoje ir tebekuriamoje. Tyrimo šaltiniai: įvairi literatūrinė ir kultūrinė lietuvių išeivijos spauda JAV („Aidai“, „Darbininkas“, „Draugas“, „Gabija“, „Naujienos“ ir kt.), „Literatūros lankai“ (Buenos Airės, 1952–1959), Vlado Kulboko knyga „Lietuvių literatūrinė kritika tremtyje“ (Roma, 1982). Pagrindinė priežastis, lėmusi šį moterų literatūros (ne)kanonizacijos aptarimą, – emigracijos temomis statistiškai rašo daugiau moterų autorių. Daugiau rašančių moterų už Lietuvos ribų buvo antrojoje emigracijos bangoje („dypukų“), daugiau moterys nei vyrai literatūriškai įprasmina savo egzilinę patirtį ir šiandien. Straipsnyje pabrėžiama, kad moterų įsitraukimas į viešąjį gyvenimą niekada nebuvo nei paprastas, nei natūralus. Dar didesni iššūkiai kuriančių moterų laukė 1944 metais, pasitraukus į Vakarus – Vokietiją, Austriją, o nuo 1949-ųjų – į JAV, Kanadą, Australiją. Keliami klausimai, kaip ir kodėl keitėsi visuomenės požiūris į rašančią, kuriančią moterį; kaip naujo konteksto, naujų ekonominių, politinių sąlygų JAV veikiama lietuvių išeivių bendruomenė mąstė apie naujus kūrybos iššūkius, kokius kėlė jai tikslus ir uždavinius. Jeigu feminizacijos procesai ragina maištauti prieš dominuojantį (vyrų) kanoną, jeigu šiandien kalbama ne apie vieną egzistuojantį kanoną, o apie kanonus, jeigu akcentuojama, kad kanonas vis dėlto yra kintantis dalykas, susijęs su tam tikro laiko verčių sistema, galbūt apskritai kanono nėra ir negali būti? Straipsnis suaktualina ir šiuolaikinius migracijos procesus ir jų refleksijas literatūroje (kuriamoje tiek Lietuvoje, tiek svetur, už Lietuvos ribų; rašomoje ne tik lietuvių, bet ir anglų kalbomis), atveria naujas moterų kūrybos skaitymo ir interpretavimo galimybes ir – svarbiausia: straipsnis, dedikuotas Pasaulio lietuvių metams, bando kurti dialogo lauką, kuris gali padėti pagilinti šiandieninės (e)migracijos suvokimą.

JAV lietuvių kultūrinė spauda anglų kalba (1950–1990) lietuviškosios tapatybės sklaidos aspektu

Jolanta Budriūnienė — 2020-07-09

Straipsnyje nagrinėjama JAV lietuvių bendruomenės kultūrinės spaudos anglų kalba (1950–1990 m.) leidyba, pagrindinį dėmesį kreipiant į tokios spaudos poreikio ir jo numatomo adresato analizę. Straipsnis parengtas remiantis minėtos leidybos produkcijos turinio analize, šio laikotarpio lietuvių išeivijos istorijai skirtais darbais. Apžvelgiant XX a. antrosios pusės JAV lietuvių spaudos tyrimus tenka pastebėti, kad šis tyrimų laukas dar nėra pakankamai išnaudotas, nors bendrieji lietuvių diasporos tyrimai yra tikrai gausūs. Vis dėlto daugiausia jie telkiasi į istorinį, sociologinį, literatūrinį, lingvistinį diasporos ir migracijos problemų aprašymą. Ankstyvojo periodo (XIX a. pabaiga – XX a. pirmoji pusė) lietuvių išeivių leidybos lietuvių kalba tyrimų yra atlikta ir paskelbta doc. dr. Broniaus Raguočio, prof. dr. Remigijaus Misiūno mokslo darbuose. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje priverstinę tremtį pasirinkusių lietuvių kitakalbės spaudos tendencijas DP (DP – angl. displaced people, liet. perkeltieji asmenys) sąlygomis taip pat yra pateikęs prof. dr. R. Misiūnas. Išsami Vokietijos DP stovyklose leistos lietuviškos kultūrinės spaudos analizė pristatyta prof. dr. Dalios Kuizinienės monografijoje. Tačiau kitakalbė lietuvių bendruomenių ir JAV, ir kitose užsienio šalyse spauda dar nebuvo patekusi į tyrėjų akiratį. Pristatomame tyrime, pasitelkus literatūros sociologijos teoretiko Pierre’o Bourdieu įžvalgas apie literatūrą, kaip svarbų socialinį veiksnį, aprėpiantį visus kultūrinės praktikos elementus ir leidžiantį sistemiškai interpretuoti jų sąsajas, analizuojamos JAV lietuvių kultūrinės spaudos anglų kalba komunikacinės strategijos prieigos. Straipsnyje pristatomas pagrindinis kultūrinės spaudos turinys bei jos kūrimo foną formavusi socialinė kultūrinė aplinka, taip pat kultūrinės spaudos kūrėjų pastangos bei jas lėmusios bendruomenės intelektualų ir ideologinių vedlių ideologinės nuostatos. Straipsnyje daroma išvada, kad pagrindinis šios spaudos adresatas – JAV bendruomenių nariai, o pagrindinis turinio akcentas – tautinio lietuvių identiteto ženklų reprezentacija.

Upsalos latvių biblioteka ir jos dovana Latvijai 1989 m.

Jana Dreimane — 2020-07-09

Sovietinei valdžiai iš naujo okupavus Latviją (1944–1990), plačiajai visuomenei buvo uždrausta beveik visa po Antrojo pasaulinio karo užsienyje išleista latvių literatūra. Išliko vos pora emigracinės literatūros komplektų, prie kurių priėjimą turėjo ryškiausi to meto mokslininkai ir Sovietų valdžios pareigūnai. XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje susilpnėjus sovietinei cenzūrai, bibliotekos galėjo sistemiškai įsigyti išeivijos knygų ir periodinių leidinių. 1989 m., prieš atkuriant Latvijos valstybingumą, Upsalos latvių bendruomenė padovanojo Latvijos valstybinei bibliotekai (dabar Latvijos nacionalinė biblioteka) savo sukauptą biblioteką ir nuo to prasidėjo knygų, dokumentų ir kitų objektų sklaida į Latvijos atminties institucijas, kuriose didžioji dalis kultūrinio išeivijos palikimo rado namus. Upsalos latvių bendruomenės dovanoti dokumentai, saugomi Latvijos nacionaliniame archyve, Latvijos nacionalinėje bibliotekoje ir Latvijos universiteto akademinėje bibliotekoje, atspindi bibliotekos istorijos ir jos dovanojimo fenomeno reikšmingumą Latvijos išeivijos kultūrinio paveldo kaupimui.