Knygotyra

Redakcinė kolegija ir turinys

Aušra Navickienė — 2020-01-13

Pokalbis su ilgamečiu „Knygotyros“ redaktoriumi akademiku Domu Kaunu

Aušra Navickienė — 2020-01-13

Interview with Longterm Editor-in-Chief of Knygotyra, Professor Domas Kaunas (Full Member of the Lithuanian Academy of Sciences)

Aušra Navickienė — 2020-01-13

Knygotyra (“Book Science”) is one of the longest existing scholarly journals among the periodicals published by Vilnius University. It has been in print since 1961. Until 1969, it was published under the title Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimai (“Issues of Librarianship and Bibliography”). During 1981–1991, as part of the series “Research Work of the Higher Education Institutions of the Lithuanian SSR,” it appeared in two volumes: one devoted to the problems of book history, publishing and distribution, and the other – to issues of libraries, bibliography, and information science. In 1990, the first volumes were turned into Knygotyra, a serial published by Vilnius University, while the second volumes were published independently under the title Informacijos mokslai (“Information Sciences”). Since 2003, Knygotyra has been regularly published twice a year as a scholarly journal. For decades, it has been referred to in Lithuanian and international databases as an open access, peer-reviewed journal and, since 2018, it is included into the Elsevier Scopus database. Domas Kaunas is the most experienced member of the Editorial Board and has been an Editor-in-Chief till 2019. Docent Genovaitė Raguotienė had been in this position for three years (1970‒1973), Professor Levas Vladimirovas – for fifteen years (1974‒1989), when Domas Kaunas subsequently joined the editorial board in 1979 and served as the Editor-in-Chief for three decades.

XVIII a. antrosios pusės Vilniaus spaustuvininkų ornamentai kaip knygos istorijos šaltinis

Ina Kažuro — 2020-01-13

Straipsnis skiriamas XVIII a. spaustuvininkų ornamentams kaip vienai iš svarbių knygos istorijos šaltinių grupių. Iki šiol Lietuvoje daugiausia tyrinėti XVI–XVII a. ir šiuolaikinės knygos teksto papuošimai. Dabartiniame tyrime pasirinkta keliais pjūviais išanalizuoti XVIII a. antrosios pusės Vilniaus institucinių spaustuvių ornamentus. Pasirinktos temos aktualumas pagrindžiamas ne tik XVIII a. ornamentų tyrimų trūkumu, bet ir problemomis, susijusiomis su anoniminių leidinių, plitusių rankinės spaudos epochoje, atribucija. Tyrimo šaltiniu tapo ornamentų atspaudai senosiose knygose ir XVIII–XIX a. pradžios Europos spaustuvininkų vadovai bei Vilniaus spaustuvių inventoriai. Pirmoje tyrimo dalyje nustatyta, kad XVIII a. antrojoje pusėje Vilniaus spaustuvininkai knygai papuošti naudojo smulkų lietą ornamentą ir šešių rūšių dekoratyvines plokšteles, raižytas medyje arba metale (t. y. atsklandas, užsklandas, vinjetes, inicialus, faktotumus ir inicialinės raidės papuošimus). Nepaisant aiškios plokštelių rūšių funkcijos, Vilniaus spaustuvininkai laisvai eksperimentavo, perkeldami jas į netradicinę vietą knygoje. Antroje tyrimo dalyje, remiantis spaustuvininkų ornamentų palyginimu, atskleidžiami ir interpretuojami Vilniaus spaustuvių sąveikos būdai: ornamentų paveldėjimas, darbo padalijimas, leidinių atnaujinimas kitoje spaustuvėje, leidinių suklastojimas. Taip pat aptariami ornamentų migravimo ir kopijavimo atvejai, apsunkinantys anoniminių leidinių atribuciją. Nepaisant žvalgomojo pobūdžio, atliktas tyrimas leido atskleisti naujų XVIII a. Vilniaus spaustuvių veiklos faktų ir apčiuopti kai kuriuos vėlyvosios LDK kultūros savitumus.

Vandalizmas ar atminties komunikacija? Keletas minčių apie lenkų ir lietuvių grafičių rašymo tradiciją

Kšištof Tolkačevski — 2020-01-13

Grafičiai kaip literatūrinė forma egzistuoja šimtmečius. Daugybė tyrimų patvirtina, kad ir Abiejų Tautų Respublikoje išliko nemažai šio žanro kūrinių. Tačiau šių tekstų atsiradimo tikslo klausimas mokslinėje bendruomenėje keliamas iš esmės nebuvo.
Šio straipsnio tikslas yra ištirti grafičių rašymo įpročių motyvus tarp Abiejų Tautų Respublikos visuomenės narių. Šis tyrimas yra kokybinis, juo siekiama giliai išanalizuoti grafičių rašymo fenomeną. Pagrindinę tyrimo medžiagą sudaro ego dokumentai, kuriuose atsispindi asmeninis rašiusiojo gyvenimas bei patirtys. Tyrimas atliktas taikant atvejų analizės metodą.
Šiame straipsnyje aptariami keli grafičių užrašymo atvejai, identifikuojant ir ištiriant jų atsiradimo motyvus. Vis dėlto norint daryti tikslesnes išvadas reikalinga atlikti platesnio masto tyrimą.

Du XVII a. santuokiniai leidiniai (epitalamijos), priklausantys Pacų šeimai: simbolinė ir propagandinė žinutės

Anna Sylwia Czyż — 2020-01-13

Straipsnyje pristatomos dvi spausdintos epitalamijos, priklausančios XVII a. ir susijusios su Pacų šeimoje įteisintomis santuokomis. Abiejų leidinių grafiniai papuošimai sutampa su alegorine Gozdawos herbo reikšme. Tai turėjo nusakyti ne tik pavienes asmens dorybes, bet, turint omeny ir su tuo susijusias citatas bei simbolius, numatyti gerą vedybinį gyvenimą. Taip pat ši puošmena demonstravo Pacų šeimos ryšius, kurie buvo būtini siekiant sustiprinti tiek šeimos, tiek ir atskirų jos narių laikyseną susiduriant su viešomis ir šeimą liečiančiomis problemomis.

Uždrausta XVIII amžiaus knyga: grafo Nikolajaus Ludwigo von Zinzendorfo „Stebuklingo Meile warginga Griekininko=Sʒirdis“ (1752)

Inga Strungytė-Liugienė — 2020-01-13

Straipsnyje tiriamas Berlyne Prūsijos kultūros paveldo Slaptajame valstybiniame archyve saugomas lietuviškas veikalas „Stebuklingo Meile warginga Griekininko=Szirdis priesz Jezaus kruwinos Ronus“, išleistas 1752 metais. Keliamas veikalo originalo ir vertimo atribucijos klausimas, aptariama jo sandara, turinys. Straipsnyje pateikiamas istorinis XVIII amžiaus kontekstas, Moravijos judėjimo skverbtis ir pastangos įsitvirtinti Prūsijos Lietuvoje. Nustatyta, kad veikalas yra Moravijos judėjimo vadovo grafo Nikolajaus Ludwigo von Zinzendorfo (Nikolaus Ludwig von Zinzendorf, 1700–1760) teologinio traktato „Die erstaunliche Verliebtheit eines armen Sünder-Herzens gegen die blutigen Wunden Jesu“ vertimas į lietuvių kalbą. Leidinys knygos istorijos tyrėjams nežinomas ir Lietuvos bibliografiniuose leidiniuose neregistruotas.
Vertimo darbą veikiausiai atliko Papelkių kunigas Adomas Frydrichas Šimelpenigis jaunesnysis (Adam Friedrich Schimmelpfennig, 1699–1763), Prūsijos Lietuvos raštijos veikėjas, lietuviškos Biblijos (1755) redaktorius, religinių giesmių vertėjas ir oficialaus bažnytinio evangelikų liuteronų giesmyno (1750) sudarytojas.

Asmeninis Martyno Liudviko Rėzos archyvas: rekonstrukcija

Ona Aleknavičienė — 2020-01-13

Šiame straipsnyje analizuojami duomenys apie Karaliaučiaus universiteto profesoriaus, Biblijos rengėjo ir tyrėjo, Bažnyčios istoriko, Kristijono Donelaičio „Metų“ ir jo pasakėčių leidėjo, tautosakos tyrėjo ir skelbėjo Martyno Liudviko Rėzos (Martin Ludwig Rhesa, Ludwig Jedemin Rhesa, 1776–1840) asmeniniame archyve buvusius rankraščius, lietuvių literatūros istoriografijoje tradiciškai vadinamus Rėzos archyvu. Aprašoma rankraščių rinkinio išlikimo istorija po 1840 m.: perdavimas Karališkajam slaptajam archyvui Karaliaučiuje, dalies rankraščių 1903 m. atidavimas Valstybiniam Gdansko archyvui, po Antrojo pasaulinio karo patekimas į Lietuvos bibliotekas. Pagrindinis tikslas – nustatyti asmeniniam Rėzos archyvui XIX a. priklausiusius rankraščius, t. y. atlikti buvusio jo archyvo rekonstrukciją. Siekiama nustatyti ir dabartinę jų saugojimo vietą (biblioteką bei fondą). Vertinant Rėzos iniciatyvą rinkti lietuvių kalbos, literatūros, istorijos ir tautosakos šaltinius, parodoma, kokius mokslinius bei kultūrinius interesus jie liudija.

Meilės skaitymui diskurso sklaida Europoje nuo XVIII a. iki XX a.

Ilkka Mäkinen — 2020-01-13

Kai XVIII a. skaitymas tapo vis įprastesniu užsiėmimu tarp vis didėjančios daugumos europiečių, kartu virsdamas ir vis labiau socialiai akivaizdesniu kultūriniu fenomenu, atsirado poreikis kurti konceptus ir lingvistinius terminus, skirtus naujoms skaitymo rūšims apibūdinti. Naujosios skaitančiųjų masės, atrodo, užuot turėjusios racionalų skaitymo tikslą, skaitė dėl paties skaitymo. Todėl imta aiškinti, kad jų elgesio priežastis yra meilė skaitymui. Kalbėjimas apie žmonių meilę skaitymui tapo pasikartojančia skaitymo diskurso ypatybe, savaime tam tikru subdiskursu, diskursu apie meilę skaitymui. Šio diskurso atsiradimo vieta galėjo būti XVII a. Prancūzija, iš kurios tai pasklido į kitas šalis ir kalbų teritorijas. Diskurso amžininkai manė, kad skaitymo manija yra užkrečiama, ir tikėjosi, baiminosi ar vylėsi, kad kažkas panašaus gali atsirasti ir jų šalyse. Tai sukėlė diskusijas ir paskatino kūrimą bei vartoseną žodžių ir frazių, priskirtinų skaitymo meilės diskursui; net šie žodžiai ar frazės, skirti kalbėti apie skaitymą, kirto lingvistines, politines ir socialines sienas. Diskurso atsiradimą, plėtimąsi ir sklaidą galima sekti ieškant tipinių žodžių bei frazių, kurie patvirtintų diskurso egzistavimą. Šio tyrimo duomenys buvo gauti naudojantis Google Books Ngram Viewer įrankiu ir ieškant knygų bei dienraščių nacionalinėse tekstų duomenų bazėse. Taip pat buvo sukurtas žemėlapis, rodantis geografinę šio diskurso sklaidą Europoje iki XX a. Aptartos istorinės diskurso sklaidos aplinkybės, metodologinės problemos, apibrėžti ateities tyrimų tikslai.

Eduardas Volteris ir XX a. pradžios knygos mokslo institucionalizacija

Aušra Navickienė — 2020-01-13

Straipsnyje analizuojamas XX a. pradžios knygotyros institucionalizacijos fenomenas ir bandoma atsakyti į klausimus, kaip plataus profilio humanitaras, nepriklausomos Lietuvos svarbiausių atminties institucijų ir Lietuvos universiteto kūrėjas Eduardas Volteris (1856‒1941) prisidėjo kuriant pirmąsias Rytų Europos knygos mokslų draugijas, kaip jis nusipelnė bibliografijos, bibliologijos ir bibliotekininkystės mokslus įtvirtinant akademinėje humanitarinių mokslų erdvėje bei rūpinantis knygos specialistų profesionalizacija. Knygotyros istorijos socialiniai aspektai nagrinėjami remiantis 1899‒1931 m. Peterburge veikusios Rusų bibliologijos draugijos veiklos dokumentais, XX a. pradžios knygotyros moksline spauda, paties E. Volterio paskelbtais teoriniais darbais ir Europos knygotyros mokslo istorijos tyrimų rezultatais.