Kriminologijos studijos https://www.zurnalai.vu.lt/kriminologijos-studijos <p>Įkurtas 2014 m. Publikuoja kriminologijos tematikos straipsnius.</p> Vilniaus universiteto leidykla / Vilnius University Press en-US Kriminologijos studijos 2538-8754 <p>Susipažinkite su autorių teisėmis&nbsp;<a href="http://www.zurnalai.vu.lt/kriminologijos-studijos/journalpolicy">žurnalo politikoje</a>&nbsp;skiltyje Autorių teisės.&nbsp;</p> Moters nusikaltėlės įvaizdis medijose: tarp realybės ir konstrukto https://www.zurnalai.vu.lt/kriminologijos-studijos/article/view/27507 <p>Medijos konstruoja alternatyvų visuomenės nusikaltimų pajautimą, kuris teisėsaugos institucijų pateikiamus statistinius rodiklius nustumia į perpasakotų kriminalinių istorijų paraštes. Dažnai nesaugios, potencialų pavojų keliančios kasdienybės vaizdiniai sukuriami pasitelkiant gąsdinančias, negatyvias emocijas paaštrinančias antraštes. Kai įtariamoji arba kaltinamoji yra moteris, tokia naujiena sulaukia dar daugiau medijų dėmesio. Šiame straipsnyje apžvelgiama kriminalinių naujienų raida, o analizuojant oficialiąją statistiką ir atliekant naujienų portalo DELFI publikacijų turinio analizę, ieškoma atsakymų, kokių nusikalstamų veikų moterys įvykdo daugiausia, kurios iš jų dažniausiai patenka į kriminalinių naujienų rubriką ir koks nusikaltusios moters paveikslas konstruojamas naujienų portalo publikacijose.</p> Rimantė Gaičevskytė-Savickė Autorių teisių (c) 2022 Rimantė Gaičevskytė-Savickė https://creativecommons.org/licenses/by/4.0 2022-08-10 2022-08-10 9 129 150 10.15388/CrimLithuan.2021.9.5 Nužudymų tendencijos ir tipai XX a. 3–4 dešimtmečio Lietuvoje: oficialios statistikos trūkumai https://www.zurnalai.vu.lt/kriminologijos-studijos/article/view/28827 <p>Šiame straipsnyje kritiškai analizuojama oficialių statistinių XX&nbsp;a. 3–4&nbsp;dešimtmečio nužudymų šaltinių patikimumas ir siekiama įvertinti jų trūkumus. Atsižvelgiant į gautus rezultatus, bus mėginama padaryti galimas prielaidas apie nužudymų tipus ir tendencijas tarpukario Lietuvoje. Straipsnyje susitelkiama į medicinos įstaigų duomenų su mirties priežastimis ir policijos skelbtų nužudymų statistikos analizę, atsiribojant nuo teismų pateikiamos nužudymų bylų kiekybinės informacijos. Nužudymų statistiniai duomenys nuo 1924&nbsp;m. buvo skelbiami&nbsp;<em>Statistikos biuleteniuose</em>&nbsp;ir&nbsp;<em>Lietuvos statistikos metraščiuose</em>. Šie statistikos šaltiniai nužudymų tyrime kelia klausimų dėl savo patikimumo, dėl neaprašytos duomenų rinkimo metodologijos, skirtingos nužudymų terminijos vartojimo, dirbtinio miesto ir kaimo vietovių apibrėžimo, Lietuvos teritorijos ir gyventojų skaičiaus kitimo. XX&nbsp;a. 3&nbsp;deš. nužudymų skaičiaus negalime nustatyti dėl nužudymų terminijos kaitos ir jos turinio. 1924–1931&nbsp;m. vartotas terminas&nbsp;<em>prievartos mirtys</em>, išskyrus savižudybes, o nužudymai nebuvo išskirti atskirai. 1932–1939&nbsp;m. prievartos nusikaltimai skirstyti į keturias grupes:&nbsp;<em>nusižudymus, nužudymus, nelaimingus atsitikimus&nbsp;</em>ir<em>&nbsp;kitokią prievartą</em>. XX&nbsp;a. 4&nbsp;deš. išsamesni duomenys atskleidė, kad vyrai buvo nužudomi 3–4 kartus dažniau nei moterys ir priklausė 15–29 ir 29–44 metų amžiaus grupėms, o moterys&nbsp;– 15–29 metų amžiaus grupei. Labiausiai paplitęs nužudymo būdas&nbsp;– nušovimas. Policijos publikuotuose nužudymų statistiniuose duomenyse taip pat išryškėja sąvokų problema. Remiantis Lietuvos baudžiamuoju statutu, kaip&nbsp;<em>gyvybės atėmimas</em>&nbsp;buvo apibrėžti&nbsp;<em>nužudymai, pavainikių kūdikių nužudymai, abortai, rengimasis ir pasikėsinimas nužudyti, suteikimas priemonių ir kalbinimas nusižudyti</em>. Tačiau policijos statistikoje ši terminija atsispindėjo tik iš dalies, 1927–1930&nbsp;m. policija vartojo&nbsp;<em>žmogžudysčių&nbsp;</em>terminą ir jas skirstė į padarytas:&nbsp;<em>pasipelnymo tikslu</em>,&nbsp;<em>per muštynes</em>&nbsp;ir&nbsp;<em>kitokias</em>.&nbsp;<em>Nesantuokinių vaikų žudymas</em>&nbsp;buvo išskirtas atskirai. Jei neskaičiuotume&nbsp;<em>kitokių</em>&nbsp;nužudymų,&nbsp;<em>infanticidas</em>&nbsp;buvo dažniausias nužudymo tipas tarpukario Lietuvoje. Nuo 1931&nbsp;m. policijos duomenyse&nbsp;<em>gyvybės atėmimas</em>&nbsp;buvo skirstytas į septynis tipus pagal įvykio motyvą:&nbsp;<em>pasipelnymo tikslu, per muštynes, ginant savo ar kitų gyvybę, per neatsargumą, pavainikių kūdikių žudymas, gemalo sunaikinimas&nbsp;</em>ir<em>&nbsp;kitais tikslais</em>. Nusižudymai, nelaimingi atsitikimai ir rasti mirusiųjų kūnai į šias kategorijas neįėjo. Išanalizavus 1931–1938&nbsp;m.&nbsp;<em>gyvybės atėmimo</em>&nbsp;duomenis, neskaičiuojant abortų, nužudymai varijavo tarp 200–300 atvejų per metus, tačiau palyginus visus gyvybės atėmimus su nužudymais pagal mirties priežastį darytina išvada, kad šie skaičiai pateikti su rengimusi ir pasikėsinimu nužudyti bei suteikimu priemonių ir kalbinimu nusižudyti. Taigi, dėl sąvokų kaitos ir pasikėsinimų priskaičiavimo prie nužudymų policijos statistinius duomenis galima laikyti nepatikimais. Tiksliausiai kiekybiškai nužudymus apibrėžia mirties priežasčių rodikliai, kurie 1932–1938&nbsp;m. Lietuvoje fiksavo gana stabilią 93–139 nužudymų per metus amplitudę. Remiantis policijos statistinių duomenų analize galima identifikuoti bent keturis pagrindinius nužudymų tipus tarpukario Lietuvoje: reprodukcinį&nbsp;– nesantuokinių kūdikių žudymą ir abortus, agresyvųjį&nbsp;– nužudymai muštynių metu, ekonominį&nbsp;– siekiant pasipelnyti, netyčinius nužudymus per nelaimingus atsitikimus.</p> Sigita Černevičiūtė Autorių teisių (c) 2022 Authors http://creativecommons.org/licenses/by/4.0 2022-08-08 2022-08-08 9 100 128 10.15388/CrimLithuan.2021.9.4 Persekiojimo kriminalizavimo ir teismų praktikos ypatumai Lietuvoje https://www.zurnalai.vu.lt/kriminologijos-studijos/article/view/27837 <p>&nbsp;Persekiojimas yra rimta visuomenės sveikatos problema ir žalinga viktimizacijos forma, sukelianti sunkias pasekmes persekiojamam žmogui. Nors nėra vieno persekiojimo apibrėžimo, sutariama, kad tokiu pasikartojančiu elgesiu sąmoningai siekiama sukelti persekiojamo asmens baimę. Dėl sparčios skaitmeninių technologijų kaitos atsiranda vis didesnė persekiojimo elgesio pasireiškimo įvairovė, į kurią reaguoti teisinėmis priemonėmis nėra paprasta. Persekiojimas Lietuvoje kriminalizuotas 2021&nbsp;m., kuomet tai jau buvo padariusios 23 Europos Sąjungos šalys. Atitinkamai šio straipsnio tikslas yra aptarti persekiojimo sampratą, palyginti šio reiškinio paplitimą bei kriminalizavimo pobūdį Lietuvoje ir užsienio šalyse ir aptarti teismų praktikos ypatumus, nagrinėjant persekiojimo atvejus.</p> Ilona Laurinaitytė Ilona Michailovič Liubovė Jarutienė Justina Zokaitė Autorių teisių (c) 2022 Authors http://creativecommons.org/licenses/by/4.0 2022-06-16 2022-06-16 9 77 99 10.15388/CrimLithuan.2021.9.3 Instituciniai patriarchatai? Policijos ir baudžiamosios justicijos reakcijos į smurtą artimoje aplinkoje Škotijoje 1960–1990 metais https://www.zurnalai.vu.lt/kriminologijos-studijos/article/view/27783 <p>Pokario Škotija išliko giliai patriarchalinė šalis. Smurtas artimoje aplinkoje buvo plačiai paplitęs, tačiau jo aukos&nbsp;– moterys – apie tai pranešdavo retai. Šiame straipsnyje teigiama, kad policija ir baudžiamosios justicijos organai Škotijoje 1960–1990&nbsp;m. buvo „instituciniai patriarchatai“, sukūrę reikšmingų kliūčių pranešimams apie smurtą. Smurtą artimoje aplinkoje patyrusių aukų, policijos ir baudžiamosios justicijos specialistų žodinės istorijos naratyvai parodo, kiek giliai patriarchatas buvo įsišaknijęs darbovietėse ir praktikose, sukurtose tam, kad išlaikytų ilgametes patriarchalinės šeimos tradicijas. Tai trukdė moterims pranešti, apribojo jų saugumą ir teisingumo siekį privačiame gyvenime ir prisidėjo prie moterų nelygybės pokario Škotijos visuomenėje tęstinumo.</p> Anni Donaldson Autorių teisių (c) 2021 Authors http://creativecommons.org/licenses/by/4.0 2022-06-14 2022-06-14 9 47 76 10.15388/CrimLithuan.2021.9.2 Redakcinė kolegija https://www.zurnalai.vu.lt/kriminologijos-studijos/article/view/24960 Laima Žilinskienė Autorių teisių (c) 2021 Authors https://creativecommons.org/licenses/by/4.0 2021-10-28 2021-10-28 9 1 5 Socialiniai tyrimai apie elektroninius nusikaltimus: globalus temų diapazonas ir Lietuvoje atliktų tyrimų sisteminė analizė https://www.zurnalai.vu.lt/kriminologijos-studijos/article/view/24959 <p>Socialiniai tyrimai apie elektroninius nusikaltimus sudaro lauką, apimantį platų temų diapazoną ir jungiantį įvairias disciplinas. Straipsnyje, remiantis išsamia literatūros analize ir egzistuojančiuose apžvalginiuose straipsniuose (Holt, Bossler 2014; Stratton, Powell, Cameron 2017; Maimon, Louderback 2019) identifikuotais trūkumais, išskirta 41 elektroninių nusikaltimų socialinių tyrimų tema, suklasifikuota į keturias kategorijas: 1) tyrimai, charakterizuojantys atskirus nusikaltimų tipus; 2) tyrimai, sutelkti į pažeidėjus, nukentėjusiuosius ir teisėsaugą; 3) tyrimai apie elektroninių nusikaltimų diskursus; 4) tyrimai apie lokalius ir globalius elektroninių nusikaltimų ypatumus. Remiantis sudaryta temų schema, buvo atlikta sisteminė publikacijų apžvalga apie Lietuvoje įgyvendintus socialinių mokslų empirinius tyrimus apie elektroninius nusikaltimus. Rezultatai parodė, kad Lietuvoje tokių tyrimų atliekama mažai. Nuo 2004&nbsp;m. iki 2020&nbsp;m. iš viso rastos 26&nbsp;publikacijos, iš kurių 10 yra teorinio pobūdžio, o 16 pristato atliktus empirinius tyrimus. Iš 41 išskirtos temos 14 temų turėjo teorinių arba empirinių publikacijų, o 27, arba du trečdaliai visų temų, Lietuvoje buvo nenagrinėtos. Kaupiant savalaikes, pagrįstas, kritinį mąstymą skatinančias, krizinėse situacijose reikalingas žinias apie elektroninius nusikaltimus, būtina plėtoti šią tyrimų sritį, didinti joje nagrinėjamų temų įvairovę ir skirtingų disciplinų indėlį, pildyti susikaupusias spragas, ypatingą dėmesį skiriant išsamiems, kompleksiniams ir validžiais empiriniais duomenimis pagrįstiems tyrimams plėtoti.</p> Maryja Šupa Autorių teisių (c) 2021 Authors https://creativecommons.org/licenses/by/4.0 2021-10-27 2021-10-27 9 8 46 10.15388/CrimLithuan.2021.9.1 Pakartotinis įtartinos turto kilmės vertinimas – pateisinama viešojo intereso apsaugos priemonė ar žmogaus teisių pažeidimas? https://www.zurnalai.vu.lt/kriminologijos-studijos/article/view/24855 <p>Valstybės kūrybiškai siekia išspręsti nusikalstamu būdu įgyto turto identifikavimo ir konfiskavimo efektyvumo problemą, įdiegdamos įvairių tam skirtų teisinių įrankių. Tokių įrankių gausa Lietuva išsiskiria net tarptautiniu mastu. Straipsnyje analizuojama teisiniame reguliavime užprogramuota turto konfiskavimui skirtų teisinių įrankių konkurencijos problema, konkrečiai&nbsp;– pakartotinio turto tyrimo ir vertinimo galimybė naudojant skirtingus teisinius įrankius ir iš jos kylančios dilemos. Dilemų kelia tokiose situacijose konkuruojantys teisinio apibrėžtumo ir visuomenės saugumo užtikrinimo principai. Nors savo teisine prigimtimi analogiškų teisinių priemonių pakartotinio pritaikymo nesuderinamumas su teisinio apibrėžtumo principu kelia mažiau abejonių, vis dėlto situacijų, kai nenustačius neteisėtos turto kilmės baudžiamojo persekiojimo priemonėmis siekiama perspręsti turto kilmės klausimą kitokia tvarka, taikant valstybei palankesnes įrodinėjimo taisykles ir standartus, sprendimas yra labai nevienareikšmis.</p> Skirmantas Bikelis Autorių teisių (c) 2021 Authors https://creativecommons.org/licenses/by/4.0 2021-10-06 2021-10-06 9 38 56 10.15388/CrimLithuan.2020.8.2 Sukčiavimas šachmatuose: integruoto teisinio reguliavimo poreikis https://www.zurnalai.vu.lt/kriminologijos-studijos/article/view/24883 <p>Moksliniame straipsnyje šachmatų sporto pagrindu analizuojamos dvi nesąžiningo elgesio formos: kompiuterinis sukčiavimas ir manipuliacijos sporto varžybomis. Kompiuterinio sukčiavimo įrodinėjimo procesas vyksta pasitelkiant statistinę amerikiečių profesoriaus K.&nbsp;Regano programą, kuria remiantis nustatomi nuokrypiai nuo vadinamojo žmogiškojo žaidimo. Tokio įrodinėjimo keblumas yra tas, kad šiuo metu pasaulyje yra labai nedaug ekspertų, gebančių taikyti šią programą. Todėl tyrimo pabaigoje formuojamos rekomendacijos išplėsti šią programą iki globalaus masto, apmokyti minėto profesoriaus asistentus ir įdiegti reikalingą techninę infrastruktūrą tam, kad šią programą gebėtų taikyti daugiau žmonių. Manipuliacijos sporto varžybomis šachmatų sporte kol kas buvo įrodytos tik vieną kartą&nbsp;– precedentinėje Kenijos byloje. To priežastys yra santykinai lakoniška aptariamosios srities teisinė bazė, ribotos drausminių institucijų tyrimo galimybės, pranešėjų apsaugos nebuvimas. Atsižvelgiant į šias spragas tyrime siūloma įvesti inovatyvią taisyklę,&nbsp;<em>de facto</em>&nbsp;leisiančią bausti už prielaidas manipuliacijoms: turnyrų organizatoriai turėtų patys įrodyti, kad varžybos nebuvo sutartos (t.&nbsp;y. nebuvo manipuliuojamos), kitu atveju turnyras nebūtų reitinguojamas Tarptautinės šachmatų federacijos (FIDE) ir nebūtų suteikiami tarptautiniai titulai juos įvykdžiusiems sportininkams. Svarbu pažymėti, jog panašią taisyklę jau yra įvedusi Lietuvos futbolo federacija, ir Tarptautinis sporto arbitražo teismas tokią inovatyvią teisėkūros praktiką toleravo. Taigi tyrimas parodė, kad šachmatų sportas susiduria su rimtomis grėsmėmis. Tam, kad būtų deramai kovojama su galimomis korupcijos ir sukčiavimo apraiškomis, būtinas ne vien teisinės bazės tobulinimas, bet ir ekspertinis švietimas bei suvokimas, jog šio sporto specifika reikalauja tiek teisinių, tiek statistinių, tiek techninių sprendimų.</p> Salomėja Zaksaitė Autorių teisių (c) 2021 Authors https://creativecommons.org/licenses/by/4.0 2020-12-23 2020-12-23 9 57 83 10.15388/CrimLithuan.2020.8.3 Neuromokslų išvados apie smegenų brendimą – argumentai išskirtinei jaunimo baudžiamajai atsakomybei https://www.zurnalai.vu.lt/kriminologijos-studijos/article/view/24932 <p>&nbsp;Vertindami bendrai visus mokslu grįstus įrodymus apie delinkventinio elgesio etiologiją, vystymąsi ir diferencijuotus procesus nuo vaikystės iki pilnametystės, mes disponuojame svarbiais naujais neuromokslų įrodymais, kurie, palyginus su tradiciniais kriminologiniais, raidos psichologiniais ir sociologiniais įrodymais, suteikia papildomų mokslinių argumentų aiškinant netolygų nusikalstančių asmenų pasiskirstymą amžiaus kreivėje. Būtent dešinioji padidėjusio nusikalstamo elgesio dažnumo šioje kreivėje atkarpa, vaizduojanti nusikalstamo elgesio dinamiką nuo vėlyvosios paauglystės (maždaug nuo 18 metų) iki jaunų suaugusiųjų amžiaus (maždaug iki 25 metų), gali būti pagrįsta naujomis neurologinių mokslinių tyrimų, susijusių su smegenų brendimu ir savikontrolės mechanizmais, įžvalgomis. Todėl būtina iš naujo kelti klausimą, kokia turėtų būti baudžiamoji teisinė reakcija ir intervencijos šio amžiaus žmonių atžvilgiu. Jei smegenys visiškai subręsta tik žmogaus gyvenimo trečiojo dešimtmečio viduryje, suaugusiesiems numatytos (bendrosios) baudžiamosios atsakomybės taikymas gali būti neproporcingas ir neatitikti individualių poreikių, o vietoj to turėtų būti taikomos specialios nepilnamečiams ir jauniems suaugusiesiems numatytos normos, kuriomis atsižvelgiama į pereinamuosius asmens brendimo procesus ir mažesnę jaunų suaugusių nusikaltėlių kaltę. Daugelio Europos šalių baudžiamosios justicijos sistemose įtvirtinta galimybė nepilnamečiams numatytus ypatumus taikyti asmenims iki 18–20 metų, Nyderlanduose&nbsp;– net iki nesulaukusiems 23 metų&nbsp;– šis baudžiamasis politinis sprendimas buvo priimtas remiantis būtent naujais neuromokslų įrodymais, kurie šiame straipsnyje ir analizuojami.</p> Frieder Dünkel Bernd Geng Daniel Passow Gintautas Sakalauskas Autorių teisių (c) 2020 Authors https://creativecommons.org/licenses/by/4.0 2020-12-23 2020-12-23 9 84 106 10.15388/CrimLithuan.2020.8.4 Redakcinė kolegija ir turinys https://www.zurnalai.vu.lt/kriminologijos-studijos/article/view/24933 Laima Žilinskienė Autorių teisių (c) 2020 Authors https://creativecommons.org/licenses/by/4.0 2020-12-23 2020-12-23 9 1 7