Lietuvių kalba eISSN: 1822-525X
2021, vol. 16, pp. 98–110 DOI: https://doi.org/10.15388/LK.2021.5

Dėl įtakoti

Antanas Smetona
Lietuvių kalbos katedra, Vilniaus universitetas
El. paštas: antanas@smetona.lt
ORCID: https://orcid.org/0000-0002-2815-6256

Santrauka. XX-ojo amžiaus aštuntajame dešimtmetyje pradėta taisyti veiksmažodį įtakoti ir, suprantama, jo vedinius. Esminė taisymo prielaida (nekalbant apie šiokią tokią taisymo „tradiciją“) yra tokia: įtaka – galūnės vedinys iš įtekėti, todėl priesagos -oti vediniai sistemiškai negalimi. Vadinasi, tai rusų kalbos įtaka. Deja, tokia prielaida yra klaidinga ir randasi iš netinkamo žodžių darybos bei taisymo istorijos interpretavimo. Straipsniu siekiama parodyti, kad, viena vertus, įtaka → įtakoti gali būti vertinamas kaip reguliarus darybos modelis, kita vertus, jei daiktavardį įtaka vertiname kaip vertinį, nėra jokio pagrindo manyti, kad jis kalboje funkcionuoja kitaip, nei visi kiti a kamieno daiktavardžiai, iš kurių daromi priesagos -oti vediniai.

Gausūs sisteminiai priesagos -oti veiksmažodžių darybos pavyzdžiai rodo, kad naujadaras įtakoti stoja į vieną gretą su pasakoti ir sąlygoti. Tai priešdėlėti veiksmažodžiai – priesagos -oti vediniai iš priešdėlėtų daiktavardžių deverbatų: įtekėti → įtaka → įtakoti; nuimti → nuoma → nuomoti; pasekti → pasaka → pasakoti; pravežti → pravėža → pravėžoti; sulygti → sąlyga → sąlygoti. Todėl sisteminiu žodžių darybos požiūriu įtakoti taisymas visiškai nepagrįstas.

Jei įtakos nelaikome apskritai lietuvių kalbos žodžių darybos sistemos dalimi (o tai yra tiesa, nes tai pamorfemis vertinys, europeizmas, knyginis naujadaras, nors, reikia pripažinti, struktūriškai labai sėkmingai sutapęs su daraus darybos modelio pavyzdžiais ir greičiausiai veikiamas analoginių procesų), tai jo funkcionavimas lietuvių kalboje niekuo nesiskiria nuo kitų a kamieno daiktavardžių – priesagos -oti darybos modelis iš a kamieno daiktavardžių yra gausus, šios priesagos vediniai dažniausiai daromi ir iš pamatinių daiktavardžių, ir iš deverbatų, kartais net iš priešdėlėtų, tiek iš konkrečių, tiek ir iš abstrakčių daiktavardžių; darybos reikšmė neiškrenta iš konteksto. Taip pat iš priesagos -oti vedinių gausiai ir sistemiškai daromi asmenų pavadinimai su priesaga -tojas ir veiksmažodžio šaknimi – pasakotojas, sąlygotojas, nuomotojas, pravėžotojas, įtakotojas.

Su priesaga -oti sėkmingai pasidaromi veiksmažodžiai iš priešdėlėtų deverbatų, nors esama ir darybos ribojimų – juk abejonių nekyla, kad iš įlanka nedaromas priesagos -oti vedinys. Tai rodo tik viena – teorinė prieiga prie darybos modelio turi būti visaapimanti, vertinti visokias galimybes, o kurio nors modelio perdėtas teigimas/neigimas veda prie klaidingų apibendrinimų. Apskritai tokiose sudėtingose sistemose (a) visada randasi didelė nesisteminės vartosenos įvairovė – ir dėl skirtingo vartojimo dažnumo, ir dėl istorinių, ir dėl kognityvinių priežasčių, (b) visada esama tuščiųjų langelių, atsirandančių dėl formaliai skirtingų, bet semantiškai tapačių arba labai artimų darybos modelių, kuriuos dažniausiai vertinti privalu ne tik sistemiškai, bet ir remiantis sveika kalbos nuojauta bei gyva žmonių kalba (aras/erelis, siuvėjas/siūtojas, rašytojas/rašėjas, pasakoti/padangoti…).

Dėl visų čia išvardytų aplinkybių veiksmažodis įtakoti yra sisteminis darinys/vertinys, užimantis pagrįstą vietą vienokioje ar kitokioje lietuvių kalbos žodžių darybos posistemėje, kalbos sistemiškumui neprieštaraujantis gyvos žmonių kalbos faktas.

Raktažodžiai: įtaka, įtakoti, įtakotojas, derivacija, darybos modelis, vertinys, kalkė

Regarding the Verb “ĮTAKOTI”

Abstract. The first attempts to correct the verb įtakoti and, naturally, its derivatives were observed in the 1970s. The main assumption for correcting (not to mention a certain “tradition” of correcting) is as follows: įtaka – an inflectional derivative from įtekėti, therefore suffixal derivatives with -oti are not possible from the systemic perspective. Thus, this is the influence of the Russian language. However, such an assumption is erroneous and originates from misinterpretation of derivation and history of correcting. The article aims to show that, on the one hand, įtaka → įtakoti can be seen as a regular model of derivation and, on the other hand, if the noun įtaka is considered to be a loan translation, there is no reason for thinking that it functions in the language differently from all the other a-stem nouns, which serve as basis for derivatives with the suffix -oti. 

Abundancy of systemic examples of derivative verbs with the suffix -oti shows that the neologism įtakoti are in the same group with pasakoti and sąlygoti. They are prefixal verbs, i.e., derivatives with the suffix -oti from prefixal deverbative nouns: įtekėti → įtaka → įtakoti; nuimti → nuoma → nuomoti; pasekti → pasaka → pasakoti; pravežti → pravėža → pravėžoti; sulygti → sąlyga → sąlygoti. Therefore, correction of the verb įtakoti is not justified from the perspective of systemic word derivation.

If įtaka is generally regarded as a part of derivational system of the Lithuanian language (and this is true, because it is a submorphemic loan translation, europeism, book neologism, although structurally successfully matching with examples of productive derivation models and likely to be influenced by analogous processes), its functioning in the Lithuanian language does not differ from other a-stem nouns – the derivational model of suffix -oti from the a-stem is abundant. The derivatives with this suffix are frequently derived from base nouns as well as from deverbatives, sometimes even from prefixal or concrete or even abstract nouns; the meaning of derivation does not fall out of the context here. Names of persons with the suffix -tojas are formed in big numbers and a systemic way from derivatives with the suffix -oti  and with the root of verb – pasakotojas, sąlygotojas, nuomotojas, pravėžotojas, įtakotojas.

The suffix -oti is successfully used to derive verbs from prefixal deverbatives, although some limitations can also be observed – the derivative with suffix -oti is not made from įlanka. This leads only to one conclusion – a theoretical approach to a model of derivation has to be all-encompassing and considering various possibilities. Moreover, exaggerated support/denial of a certain model leads to erroneous generalizations. In general, in such complex systems (a) there is always a considerable diversity of non-systemic usage – due to different frequency of usage as well as because of historical and cognitive reasons, (b) there are always blank spaces that appear due to formally different but semantically identical or very close derivation models, which usually have to be evaluated not only from the systemic point of view but also considering a common sense of language and live speech of people (aras/erelis, siuvėjas/siūtojas, rašytojas/rašėjas, pasakoti/padangoti…).

Due to all the aforesaid circumstances, the verb įtakoti is a systemic derivative/loan translation, which occupies a reasonable place in one or another derivation sub-system in the Lithuanian language as well as a fact of live speech, which does not contradict the systemic structure of language.

Keywords: word-formation, derivation, submorphemic loan translation, calque

Received: 21/10/2021. Accepted: 05/09/2021
Copyright © 2021 Antanas Smetona. Published by Vilnius University Press. This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence (CC BY), which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

1. Klausimo apžvalga

Aktyviau taisyti veiksmažodį įtakoti pradedama XX-ojo amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Daiktavardis įtaka netaisomas. Vadinasi, kalbėti apie kokias gilesnes taisymo tradicijas nėra pagrindo. Būdingiausi taisymo atvejai:

„Kalbos praktikos patarimuose“ teigiama: „įtakoti neteiktinas dirbtinis žodis – daryti įtaką, veikti“. (KPP 1985, 118) Argumentai neteikiami, o kaip pakaitalas tiesiog siūloma žodžio reikšmės aiškinimas. Žodis įtaka laikomas norminiu.

Didžiųjų kalbos klaidų sąraše įtakoti taisymas neminimas, o prielinksnio į ir vietininko taisymuose minima įtaka: „daryti įtaką (įtaka) (į ką)“, „įtakoje“. (DKK 1994, 2014) Tai tikriausiai reiškia, kad įtaka laikoma norminiu žodžiu, o įtakoti nelaikoma didžiąja kalbos klaida.

Oficialia Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nuomone galima laikyti jos Konsultacijų banke teikiamus samprotavimus, paremtus Rasuolės Vladarskienės straipsniu (Vladarskienė 2012): „Įtakoti yra knyginis, nesisteminis darinys, pasidarytas pagal kitų kalbų analogiją (plg. rus. влиять). Lietuvių kalboje vartojamas abstraktas įtaka, bet iš abstraktų su priesaga -oti veiksmažodžiai paprastai nedaromi. Šis vertinys, atsižvelgiant į stilių ir kontekstą, gali būti keičiamas žodžiais atsiliepti, lemti, paveikti, veikti, formuoti, taip pat junginiais daryti įtaką, turėti įtaką ar įtakos. Atsižvelgiant į stilių ir kontekstą dar galėtų būti vartojamas knygiškesnis daryti poveikį arba vaizdingesnis palikti pėdsaką.“

Rita Miliūnaitė pristato mokyklai sukurtą kalbos klaidų Aprašą ir mokinių darbų taisytojų atsiliepimus apie jį: „Ir priešingai, vertinys įtakoti tiek paplitęs, kad jį siūloma taisyti tik kasdienėje mokinių kalboje, bet nebausti už pavartojimą baigiamuosiuose darbuose.“ Mokytojai nori stabilumo: „vienais metais „įtakoti“ – klaida, po metų jau nebe, dabar – vėl klaida“. Arba: „Dažniausiai minimi reiškiniai, dėl kurių vertinimo nurodymai vertintojams ne kartą keitėsi, buvo šie: įtakoti…“. (Miliūnaitė 2015)

„Reikia priminti, kad vertinys įtakoti laikomas žodyno klaida, todėl jokiame kontekste jo neturi būti“ (Pūkenė 2015) – tai taip pat Ritos Miliūnaitės nuomonė.

Pranas Kniūkšta „Kanceliarinės kalbos patarimuose“ rekomenduoja: „Pasakymų daryti įtaką, turėti įtakos netinka keisti veiksmažodžiu įtakoti; tai netikęs vertinys.“ (Kniūkšta 1998, 122) Iš tokio paaiškinimo sunku suprasti, kas yra vertinys: įtaka ar įtakoti, ir koks santykis tarp jų? Vargu ar galima neįžvelgti čia darybos santykių, todėl vienas iš jų tikrai ne vertinys.

Arnoldas Piročkinas „Administracinės kalbos patarimuose“ dar kitaip motyvuoja įtakoti taisymą: neva įtakoti neįmanomas darybos požiūriu, nes nėra žodžio *takoti – priešdėliniai veiksmažodžiai besirandą tik iš nepriešdėlinių. (Piročkinas 1990, 66–67) Bet ar visada? Tai reiškia, kad ir pasakoti, sąlygoti negali būti, nes nėra veiksmažodžių *sakoti ir *lygoti – vargu ar tai tiesa.

Labai įdomus Joanos Pribušauskaitės pagrindimas: „Dažnai, ypač norint moksliškumo regimybės, vartojamas nelietuviškas vedinys įtakoti. Nelietuviškas jis yra todėl, kad pasidarytas pagal kitų kalbų (greičiausiai rusų) pavyzdį, nes lietuvių kalboje su priesaga -oti iš abstrakčios reikšmės daiktavardžių veiksmažodžiai nedaromi (pavyzdžiui, iš abstrakto išvada nėra kokio nors *išvadoti ar iš pagarba – *pagarboti). (Pribušauskaitė 2011, 26)

Kalbos mokslas, kaip ir pati kalbos sistema, remiasi griežta logika ir faktais. Svarbiausia yra matyti jų visumą, o ne tik vieną ar kitą mozаikos dalį. Ir apskritai, kai kurių faktų nutylėjimas, visumos neparodymas nėra jokia tiesa. Deja, visi čia minėti argumentai ir prielaidos yra vienpusiai, todėl iškraipo tikrąjį problemos vaizdą ir apie tai būtina kalbėti. Šio straipsnio tikslas – sukelti mokslinę diskusiją ir paskatinti normintojus, remiantis argumentais, apsvarstyti analizuojamo veiksmažodžio tinkamumą / netinkamumą standartinei kalbai. Autorius kelia sau uždavinius: 1. Pateikti sisteminę ir semantinę įtaka → įtakoti analizę; 2. Atskleisti įtakoti vaizdą dabartinėje kalboje; 3. Įvertinti jį kaip vertinį.

2. Sisteminis darybos žvilgsnis

Veiksmažodžio įtakoti kritikai tvirtina, kad jo darybos modelis iš priešdėlinio deverbato nėra galimas ir tai grindžia tokia analogija: *įlanka → įlankoti, *apylanka → apylankoti ir t.t. Arba teigia, kad priešdėlinis veiksmažodis būtinai daromas iš nepriešdėlinio *takoti → įtakoti. Iš tiesų, šie atvejai negalimi, tačiau toks medžiagos pateikimas nėra objektyvus, nes nutylimos kitos darybos tendencijos: jei negalima iš veiksmažodžio galąsti padaryti priesagos -ėjas vedinio, tai nereiškia, kad to negalima padaryti iš veiksmažodžio lįsti. Kita vertus, nesuprantama, kodėl ignoruojami kiti priešdėlinių veiksmažodžių radimosi būdai, pavyzdžiui, iš priešdėlinių daiktavardžių. Kaip toliau pamatysime, vis dėlto esama tokių darybos modelių, pvz.: pasaka → pasakoti, sąlyga → sąlygoti – šiuo būdu (a) randasi priešdėlinis veiksmažodis iš priešdėlinio daiktavardžio (ne veiksmažodžio), (b) vis dėlto būtent su priesaga -oti galima daryti veiksmažodžius iš priešdėlinių deverbatų.

„Lietuvių kalbos gramatika“ apie priešdėlinius deverbatus arba tiesiog priešdėlinius galūnių vedinius ir veiksmažodžių darybą iš jų teigia štai ką: „Priesagos -(i)oti veiksmažodžiai ypač plačiai vartojami.“ „Veiksmažodžiai su priesaga -oti pirmiausia buvo pradėti daryti iš o kamieno daiktavardžių: … nuomoti ← nuoma, pasakoti ← pasaka <…> atgailoti ← atgaila.“ „Dabar su priesagomis -oti ir -ioti daromi iš įvairių kamienų daiktavardžių.“ Kaip ir būdvardžių: atžagarioti ← atžagarus. Kaip ir pirminių veiksmažodžių (LKG II, 253–255). Čia teikiami pavyzdžiai sąmoningai parinkti tik su priešdėliais tam, kad būtų parodyta, jog apie darybos ribojimus iš priešdėlėto pamato (deverbato) „Lietuvių kalbos gramatika“ nė neužsimena – tai galima laikyti individualiomis atskirų tyrėjų nuomonėmis, nes gramatikos teikiami pavyzdžiai rodo esant priešingai. Lygiai taip pat gramatikoje teigiama, kad daroma iš įvairių kamienų daiktavardžių, bet neteigiama, kad tie daiktavardžiai turi būti ne dariniai. Žinoma, lieka klausimas, kodėl skiriasi darybos galimybės *įrašoti ir pasakoti (tai yra atskiro straipsnio tema), bet kodėl įtakoti turi būti būtinai siejamas su *įlankoti, o ne su pasakoti modeliu – yra neaišku.

Priešdėlėtų darinių pavyzdžius papildo „Lietuvių kalbos žodyno“ medžiaga: apgaulioti ← apgaulė, apmaudoti ← apmaudas, atbuloti ← atbulas, atnašoti ← atnaša, atrajoti ← atraja; nuotekoti ← nuotaka arba nuoteka, nuodžioti ← nuodžia ‘nuodėmė’, įvardžioti ← įvardas arba įvardis, įvelioti ← įvelis, pravėžoti ← pravėža, proretoti ← proreta, sąlygoti ← sąlyga, sąmatoti ← sąmata, sąveikoti ← sąveika ir t.t. Tokia gausybė vedinių rodo esant gausų darybos modelį ir apie įtakoti ← įtaka leidžia kalbėti kaip ne apie kokį nors dirbtinį ar raštų dalyką, o apie visiškai įprastą potencinį darinį, kurių kalboje gali būti ne viena dešimtis ar net šimtai. Dėl to keistai atrodo teiginys, kad žodyne neužfiksuotas koks nors daraus modelio pavyzdys būtinai bus koks dirbtinis raštų padaras, o ne darybos potencijos realizavimas. Tarkime, „Lietuvių kalbos žodyne“ nėra drakonienos, ešerienos ar sykienos, bet jų atsiradimas būtų tik reguliaraus potencinio darinio įgyvendinimas greta veršienos, jautienos, eršketienos, karšienos, karpienos, lašišienos, lydekienos ir dar kelių dešimčių mėsų pavadinimų, tik tiek. Pagaliau yra net mėsiena ir žuviena – ir tai vadinama darybos reguliarumu.

Iš tiesų „Lietuvių kalbos žodyne“ pateikiama visa daiktavardžio įtaka vedinių sistema, tarp jų ir priesagos -oti vedinys: įtakoti ‘daryti kam įtaką’ (LKŽ IV, 264). Pavyzdys, beje, iš Petro Avižonio tekstų, su pažyma, kad tai neologizmas. Pastabų apie kokį nors darinio netinkamumą nėra. Greta dar pateikiamas iš esmės sinoniminis įtakauti ‘daryti įtaką’, kas irgi įrodo sisteminę įtaka → įtakoti prigimtį: „Šalia priesagos -(i)oti veiksmažodžių literatūrinėje kalboje ir tarmėse kartais vartojami tos pačios reikšmės paraleliniai veiksmažodžiai su priesagomis -(i)uoti ir -(i)auti“ (LKG II, 254).

Apskritai daiktavardis įtaka ir vediniai iš jo įtakoti ir įtakauti labai sistemiškai ir gausiai teikiami „Lietuvių kalbos žodyne“: įtaka ‘1. poveikis. 2. vieta, kur upė įteka; žiotys; uostas’; įtakauti ‘daryti įtaką (įtakos)’; įtakavimas ← įtakauti; įtakoti ‘daryti kam įtaką’; įtakojimas ← įtakoti; įtakinis ← įtaka 1; įtakus ‘1. kuris gali, sugeba kam įtaką daryti, adv. įtakiai; 2. slėniau esantis’; įtakumas ← įtakus 1; įtakingas ‘kuris daro didelę įtaką kitiems’; įtakingumas ← įtakingas (LKŽ IV, 264–265). Atkreiptinas dėmesys, kad visi šie vediniai yra susiję su pirmąja įtakos reikšme. Visas darybos lizdas atrodo taip:

1 lentelė. „Įtaka 1“ darybos lizdas

įtaka 1 →	įtakauti →	įtakavimas
		*įtakautojas
	įtakoti →	įtakojimas
		*įtakotojas
	įtakus →	įtakumas
		įtakiai
	įtakingas →	įtakingumas
	įtakinis

Tai tik pirmosios daiktavardžio įtaka reikšmės darybos lizdas, pateiktas „Lietuvių kalbos žodyne“, žvaigždute pažymėti galimi sistemingi vediniai („potenciniai“ dariniai, kurie, beje, šiandien jau plačiai vartojami).

3. Įtakoti dabartinėje lietuvių kalboje

Tiek „Lietuvių kalbos žodynas“, tiek „Lietuvių kalbos gramatika“, galima sakyti, apibendrina ir analizuoja dvidešimtojo amžiaus pirmosios pusės lietuvių kalbos padėtį (aišku, ir ankstesnių amžių). Nors juose sistemiška grandinė įtekėti → įtaka → įtakoti → įtakojimas pateikiama, nematome joje nei visiškai logiškų tolimesnių vedinių (pvz., asmens pavadinimo įtakotojas), nei jie atrodo gausūs bei reguliarūs. Todėl verta žvilgtelėti į vartoseną dabartinėje lietuvių kalboje. Šiandien populiarus internetas ir pavartoti jame žodžių skaičiai (per googlio paieškos sistemą) nėra patikimas dalykas vien dėl to, kad jame kuo toliau, tuo aktyviau reiškiasi labai nevienodo raštingumo asmenys, nors prisimenant Jono Jablonskio raginimus remtis žmonių kalba, tai irgi yra kalbos būsenos nemenkas rodiklis. Tačiau analizuojamai problemai galima pasitelkti kitą puikų įrankį – VDU parengtą „Lietuvių kalbos tekstyną“. Paieškos rezultatai imami iš 100 grožinių, negrožinių, administracinių, publicistinių ir sakytinės kalbos šaltinių, medžiaga rinkta 2021 08 14, didžioji dalis tekstų yra redaguoti (sic!):

2 lentelė. „Įtakoti“ „Lietuvių kalbos tekstyne“

	Grožiniai	Negrožiniai	Adminis­traciniai	Publi­cistika	Sakytinė kalba	Iš viso
įtakoti	24	135	37	247	0	443
įtakojo	11	91	3	167	6	278
įtakoja	17	215	8	273	3	516
įtakodavo	0	0	0	2	0	2
įtakotų	2	4	2	13	0	21
Iš viso						1260

Ką rodo šie skaičiai? Pirma, žinant mūsų redaktorių rengimo ir redagavimo praktiką, tai yra milžiniškas skaičius, vartosenos aisbergo viršūnė. Antra, primygtinai primenu Jono Jablonskio raginimą remtis žmonių kalba (bet nepamiršti, kad Jablonskio laikais tai buvo beraščiai arba menko raštingumo tarmiškai kalbantys valstiečiai, o mūsų laikais – vidurinę mokyklą baigę substandartinės kalbos miestiečiai). Tūkstantinė vartosena redaguotuose tekstuose rodo tik viena – net jei ir buvo kokių nors abejonių dvidešimtojo amžiaus pirmojoje pusėje, šiandien šis žodis tapo dabartinės lietuvių kalbos norma (šaltiniai apima maždaug amžių sandūrą). O to neatspindėjimas nei „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“, nei „Bendrinės lietuvių kalbos žodyne“ rodo ne vartotojų neišprusimą, o žodynų rašytojų nepastabumą arba prasilenkimą su esminiu normos šaltiniu – gyva kalba (tiek sakytine, tiek rašytine).

Beje, vartojimo dažnumas raštuose ir beveik nebuvimas sakytinėje kalboje iš tiesų rodo veiksmažodį įtakoti esant labiau raštų kalbos žodį (su sąlyga, kad sakytinės kalbos tekstynas yra toks pat gausus, kaip ir rašytinės).

4. Vertinio koncepcija

Visa, kas anksčiau pasakyta apie darybos reguliarumą, yra tinkama dėl vienos sutartinės aplinkybės – įtaka yra galūnės vedinys iš priešdėlinio veiksmažodžio: įtaka ← įtekėti (plg.: įlanka ← įlenkti, įvarža ← įveržti, įlaja ← įleisti, įvada ← įvesti, įkaba ← įkabinti, įkalba ← įkalbėti). Kaip matyti, daryba reguliari tiek formaliai, tiek semantiškai iš įvairių tipų veiksmažodžių. Tačiau visa tai teisinga tol, kol kalbame apie antrąją įtakos reikšmę: įtaka ‘2. vieta, kur upė įteka’. Pranas Skardžius šiuo atveju teikia pavyzdį su kitu šaknies balsio kaitos laipsniu: „įtoka – vieta, kur vanduo įteka į ežerą“ (Skardžius 1943, 448). LKŽ įtaka 2 ir įtoka iš esmės aiškinami kaip sinonimai – iš įtoka yra nuoroda žr. įtaka 2 (LKŽ IV, 264, 269). Atrodo, kad Pr. Skardžius ne šiaip aiškindamas priešdėlinių veiksmažodžių darybą nurodo tik antrąją (pagal LKŽ) įtakos reikšmę ir priskiria šį vedinį prie konkrečios reikšmės daiktavardžių. Pirmosios LKŽ reikšmės žodžio įtaka ‘poveikis’ greičiausiai nė nelaiko vediniu: samprotaudamas apie verstinius ir reikšminius skolinius, jis teigia, kad „dalis šios rūšies žodžių esti verste išsiverčiama, bet dažnai taip, kad šie vertiniai atrodo lyg savi žodžiai, pvz. įspūdis Eindruk, pran. impression, lot. impressio, įtaka Einfluss, pran. influance, lot. influentia, r. влияние ir kt.“ (Skardžius 1943, 590). Ir tai, atrodo, padaryta sąmoningai – juk vertinys, kad ir kaip savo struktūra būtų panašus į lietuviškos darybos žodžius, darybos požiūriu yra pirminis daiktavardis (kalkė, europeizmas), taigi, ir darybos taisyklės, ir apribojimai yra kitokie nei priešdėliniams galūnių vediniams. Todėl ir LKŽ įtakos pateikimas iš esmės yra klaidinantis: įtaka ‘1. poveikis. 2. vieta, kur upė įteka’ reikia suprasti, kad ir pirmosios, ir antrosios reikšmės daiktavardžio daryba ta pati – abu iš veiksmažodžio įtekėti. Bet juk taip, kaip ką tik matėme, nėra. Todėl gerokai nuosekliau būtų teikti I įtaka (vedinys) ir II įtaka (vertinys). Daugelis įtakoti kritikų pastebi ir pripažįsta įtaka ‘poveikis’ vertinio statusą, bet tolimesniuose samprotavimuose daro loginę klaidą: vertinys nėra darinys ir atvirkščiai. Todėl vertiniui, nors jis ir labai panašus į darinį (deverbatą), nors jo morfeminė struktūra primena darinį, taikyti tokius pačius sisteminius reikalavimus ar ribojimus kaip vediniui vargu ar nuoseklu.¹

Taigi, pripažinti faktai ir logika tokie: 1) įtaka ‘poveikis’, nepaisant priešdėlio ir panašumo į galūnės vedinį, nėra apskritai darinys lietuvių kalboje. Jis yra pirminis daiktavardis. Tai vertinys, europeizmas, kalkė, plg.: Ein-fluss, in-fluence, in-fluentia, ie-tekme, in-fluenza, в-лияние… 2) vadinasi, įtakoti daroma iš įtaka ‘poveikis’ visiškai dėsningai, t. y. kaip iš neišvestinio daiktavardžio. Tokių priesagos -(i)oti veiksmažodžių vedinių yra galybė: galva → galvoti, ašara → ašaroti, rasa → rasoti, galia → galioti, valia → valioti, puta → putoti... Net ir priešdėlinė forma ar deverbato statusas (jei struktūriškai susiejame su įtaka ‘intakas’) irgi nėra kliūtis šiai darybai: pasekti → pasaka → pasakoti, nuimti → nuoma → nuomoti, atgailti → atgaila → atgailoti... 3) priesagos -oti darybos reikšmė LKG nusakyta kaip šiam atvejui: įtaka → įtakoti ‘daryti, užsiimti tuo, kas pasakyta pamatiniu žodžiu’. Todėl, įtakoti – daryti įtaką yra ne pakaitalas (kaip teigia kai kurie kalbamos problemos aiškintojai), o darinio reikšmės paaiškinimas. Iš čia ir įtakotojas yra visiškai reguliarus darinys, naujadaras, daug vertesnis ir tinkamesnis lietuvių kalbai už influencerį ar įtakdarį. Visi čia pateikti pavyzdžiai rodo priesagos -oti darybos galimybę ir iš konkrečios, ir abstrakčios reikšmės daiktavardžių. Kai kurių autorių teiginiai apie priesagos -oti vedinių ribojimą tik iš konkrečios reikšmės daiktavardžių (toks taisymo motyvas) irgi yra niekuo nepagrįsti: „Iš priesagos ‐o‐ti denominatyvų, kurie medžiagos rinkinyje pamatuoti abstraktesnės reikšmės daiktavardžių (t. y. galimų ar esamų veiksmų pavadinimų) minėtini, sakysim, šie veiksmažodžiai: blevỹzg‐o‐ti (← blevyzgà ‘nepadori kalba, pliauškimas’; t. p. plg. ir ‘kas blevyzgoja’), god‐ó‐ti ‘mąstyti, svarstyti; svajoti ir kt.’ (← godà ‘svajonė ir kt.’), kov‐ó‐ti (← kovà), núom‐o‐ti (← nuomà ‘nuomojimas’), svaj‐ó‐ti (← svajà)) (Pakerys 2011: 281).

Nei J. Jablonskis, nei J. Balčikonis „įtakoti“ netaisė, o P. Avižonis, P. Kriaušaičio gramatikos bendraautoris, pats tą įtakoti vartojo. „Lietuvių kalbos žodynas“ įtakoti netaiso, jokių neteiktinumo pažymų neteikia, tik pažymi, kad tai neologizmas: „įtakoti, -oja, -ojo (neol.) tr. daryti kam įtaką: Ciliariniai nervai anatomiškai nėra susieti su antrąja akimi; tad ją įtakoti galėtų tik refleksiškai P.Aviž.“ Vadinasi, žodynas yra neutralus įtakoti atžvilgiu. Čia reikėtų atkreipti dėmesį į ketvirtojo LKŽ tomo leidimo metus (1957) – dar nebuvo prasidėjęs įtakoti taisymo vajus.

5. Dėl rusų kalbos įtakos

Vienas įtakoti taisymo argumentų yra rusų kalbos įtaka, rusiškas darybos modelis. Apie tai verta pakalbėti atskirai: čia slypi ir sisteminis nesusipratimas, ir įdomūs istoriniai kontekstai.

Kaip jau sakyta, įtaka daugelio autorių pripažįstama lietuvių kalboje esanti vertinys europeizmas. Ne rusizmas, o būtent europeizmas: Ein-fluss, in-fluence, in-fluentia, ie-tekme, in-fluenza, в-лияние… Rusišką pavyzdį paskutinį teikė ir Pranas Skardžius „Lietuvių kalbos žodžių daryboje“. Negalima ginčytis, kad įtaka yra raštų, mokslo žmonių žodis. Devynioliktojo amžiaus antrojoje pusėje mūsų mokyti žmonės mokslus ėjo ne tik Petrapilyje, Maskvoje ar Dorpate. Jie studijavo ir Varšuvoje, Karaliaučiuje, Vienoje, Fribūre, Berlyne, Paryžiuje… Mokėjo daug užsienio kalbų, ne tik rusų. Taigi, kokiu pagrindu manoma, kad kokio nors Vaižganto, Petro Joniko ar Stasio Šalkauskio raštuose pasitaikanti įtaka atsiranda pagal влияние, o ne pagal Einfluss?! Taip pat čia reikia atkreipti dėmesį į darybos modelius, kurie visiškai nepanašūs, o rusiškas darybos modelis, be kita ko, dar ir klaidinantis. Paviršutiniškai žvelgiant, jie atrodo taip: įtaka → įtak-o-ti / влия-ни-е *← влиять. Tačiau rusiškas darybos modelis iš tiesų yra priešingos krypties: влия-ни-е → влиять, t.y. turime aiškią retrogradinę darybą, lygiai tokią pat, kaip lietuvių kalboje er-el-is → aras (eras). Mat vertinys įtaka (o ne įtakoti) rusų kalboje yra priesaginis влия-ни-е, atsiradęs pirmiau ir XIX amžiaus viduryje sukėlęs pagrįstą pasipiktinimą dėl neįprastos derivacijos į влиять (retrogradiškumo ir veikslo nereguliarumo) – ar tik nebus tai pirmapradis lietuviško taisymo pagrindas, nepasigilinus į darybos procesų skirtumus? Šiandien rusų kalbos praktikos darbuose влияние → влиять nebekritikuojamas, kaip ir lietuvių er-el-is → aras (eras).

Kalbamo vertinio, plintančio po įvairias Europos kalbas jau 200 metų, lingvistai ir šiaip rašytinio žodžio puoselėtojai negalėjo nepastebėti ir neaptarti jau pačioje plitimo pradžioje. Nefleksinėms kalboms (kuriose dėl to gerokai mažiau komplikuota derivacija apskritai) tai gali būti ir neaktualu, tačiau fleksinėse tikrai aptarta. Bene ryškiausiai tai matyti rusų kalboje, kas galėjo lemti ir mūsų diskusijas, nes tiek Jablonskiui, tiek kitiems 20 amžiaus pradžios normintojams tos diskusijos negalėjo būti nežinomos ar nesuprantamos, todėl greičiausiai ir nesukamos taisymo kryptimi.² Žymus tų laikų pedagogas rusistas Ivanas Nikoličius mokslo darbų serijos „Филологические записки“ straipsnyje „Грамматическiя замҍтки“ rašė apie įtakoti štai ką:³

„Kas neprisimena admirolo Šiškovo kritinių užsipuolimų straipsnyje „Apie naujus ir senus žodžius“ dėl į literatūrinę kalbą įsibrovusio Karamzino pasakymo „turėti įtaką kam nors“ (имҍть влiянiе на кого нибудь)? Šiškovas šiame posakyje neįžvelgė jokios rusų kalbos dvasios ir graudžiai raudojo dėl frazės prancūziškumo. Kad ir kaip ten būtų, šis posakis jau įsitvirtino ir šnekamojoje, ir rašomojoje kalboje ir mes nematome jame nieko bjaurojančio rusų kalbos sistemą. Vis dėlto vargu ar toks pat likimas laukia naujai išrasto posakio „įtakoti – paveikti ką nors“ (влiять – появлять на кого нибудь). Šis veiksmažodis, matyti, radosi veikiamas daiktavardžio „įtaka“ (влiянiе) ir padarytas visiškai netaisyklingai, nes slavų įvykio veikslo veiksmažodžiui „įtakoti“ (влiяти) <…> mūsų neologai suteikė eigos veikslo reikšmę. Nežinau kaip ką, bet mane visada nemaloniai nuteikia, kai tenka išgirsti ar perskaityti įtakoti jį stengėsi ir taip, ir šiaip (повлiять) ar panašiai, vietoj jį stengėsi paveikti (подҍйствовать). Sunku įsivaizduoti, kad raštingas rusas nemaloniai nenustebtų nuo to, kad kas nors jį įtakoja, įtakojo, įtakos ir paįtakos (влiяетъ, влiяло, будетъ влiять и повлiяетъ).“⁴

Kitas žymus devynioliktojo amžiaus antrosios pusės rusų publicistas ir slavofilas Nikita Giliarovas-Platonovas žurnale „Радуга“ straipsnyje „Экскурсiи въ русскую грамматику“ rašo:

Naujai besirandantys žodžiai nepriklauso atradimų pasauliui nei technikai, nei gamtos ar istorijos mokslams, nei politiniams ir socialiniams reiškiniams, nesantiems rusų žemėje. Jiems įstatymai nerašyti; rusų kalba negali turėti pretenzijų, kai į ją įtraukiami žodžiai „tatuiravimas, parlamentas, kolibris, srovių indukcija“. Ne, nauji posakiai parenkami bendražmogiškiems dvasinio ar protinio pasaulio reiškiniams, kuriems pavadinti mes ir taip turime greičiau perteklių, nei trūkumą. <…> Liūdnų patirčių daugių daugybė; apsistosiu tik ties dviem, ir pirmiausia ties vemti verčiančiu rusų kalbai jautriuoju „įtakoja“ (влiяетъ). Įtakoja, a? Kiek šitame žodyje įžeidimų rusų klausai ir prasmei? Pirmiausia, „įlieja“ (влiяетъ), kas gi tai? Negi tai žodis, t. y. sugyvintas prasme garsas? Nemaža. Rusų kalboje yra „lieja“ (лiетъ, льетъ), bet ne „lijoja“ (лiяетъ); tęstinė „lieja“ (льетъ) forma yra ливает, bet ne lijoja (лiяетъ). Reiškia, tai jau tiesiog votis ant sveiko kūno, didelė klaida prieš nekintamą etimologijos dėsnį. Eime toliau. „Лiяетъ“ nė nevartoja, o vartoja tik „влiяетъ“; greta sveiko žodžio turėtų būti „полiяетъ, залiяетъ“ ir pan., bet nėra. Bet tebūnie. Taigi, „įlieja“ (влiяетъ), reikia manyti, prilygsta „įpila“ (вливаетъ), su ypatinga ir išskirtine fonetika. Bet „įlieja, įpila“ (вливаютъ), atrodo, į kažką, o ne ant ko: tai prielinksnio į įžeidimas, kuris turi teisę įsižeisti, ir prielinksnio ant prievartavimas, kuris tam jokio pagrindo nedavė. Ir, žinoma, yra suprantama, kaip tai nutiko; žodį „įtakoja/įlieja“ (влiяетъ) neva pasidarė iš „įliejimo/įtakos“ (влiянiя), tai yra atliko žodžių darybos veiksmą aukštyn kojomis, ne iš veiksmažodžio pasidarė daiktavardį deverbatą, o veiksmažodį – iš daiktavardžio, turinčio deverbato išvaizdą. Bet nuo to ne lengviau. Pati „įtaka“ (влiянiе) nėra daiktavardis iš veiksmažodžio, tai yra „purvabridis“ (мокроступъ). Jūs žinote, kad kažkoks mokslinčius puristiniais sumetimais siūlė kaliošus pervadinti purvabridžiais. Tai va, „įtaka“ (влiянiе) ir yra tas „purvabridis“ (мокроступъ). Ji yra žodžio „influence“ vertimas; velionis Karamzinas (ne tuo tebūnie jis minimas) įvedė šį žodį. Ir kodėl jam jo prireikė? Tik todėl, kad autorius mąstė ne rusiškai, o prancūziškai, ir kai rašė rusiškai, tai ir vertė iš prancūzų kalbos. Jokios naujos sąvokos, net jokio naujo atspalvio jis neturėjo. Tačiau žymiojo rašytojo autoritetas buvo didelis; „įtaka“ (влiянiе), tebūnie barbariškoji, nes pareikalavo kito prielinksnio (на), suvešėjo. O veiksmažodžio „įtakoja“ (влiяетъ) išradimas priklauso jau raštijos smulkmei, nemąstančiai ne tik rusiškai, bet ir niekaip. Vis dėlto žodis buvo pamėgtas ir jį valkioja ir juo mėgaujasi.⁵

Nepaisant visų šių pagraudenimų, autorius pripažįsta, kad rusų literatūroje įtakoti jau paplito – iliustruojama Čechovo ir Saltykovo-Ščedrino sakiniais:

„Jo buvimas blogai mane įtakoja ir kitu požiūriu.“⁶

„Greičiausiai šiais atvejais labiausiai įtakoja gyvenimas be paguodos, protinis išklerimas ir visiškas tikrų interesų nebuvimas.“⁷

Visa tai pasakyta beveik prieš pusantro šimto metų! Stebėtinai gyvos, bet paviršutinės paralelės su mūsų norminimo darbais – juose nevertinama nei skirtingos vertinio šaknys abiejose kalbose, nei skirtingos darybos kryptys. Beje, Giliarovo-Platonovo išvedžiojimai apie rusų veiksmažodžio „į-lieja“ ir „į-takoja“ (в-лiяетъ) sąsajas akivaizdžiai rodo, kad lietuvių „įtaka“ nėra sietina su rusų kalbos įtaka: versdami influence ar Einfluss rusų kalba apibendrino šaknį lie-ti, o lietuvių – šaknį tek-ėti.

Beje, latvių kalboje irgi netaisoma (gal apskritai nebuvo taisoma) įtaka → įtakoti / ietekme → ietekmet, t. y. iš vertinio ietekme daromas veiksmažodis:

ietekme (gen. pl. ~ju) – įtaka
nonākt kāda ietekmē – patekti į kieno įtaką

ietekmēšana – poveikis, paveikimas
fiziska ietekmēšana – fizinis poveikis
dažādi ietekmēšanas paņēmieni – įvairūs poveikio būdai

ietekmēt (~ēju, ~ē, ~ē, ~ēja, ~ēs) (ko) – paveikti (ką), daryti įtakos (kam)
tas var ietekmēt veselību – tai gali paveikti sveikatą
ietekmēt sirdis un prātus – paveikti širdis ir protus

ietekmēties (~ējos, ~ējies, ~ējas, ~ējās, ~ēsies) – pasiduoti įtakai
viņš neļaujas ietekmēties – jis nesiduoda paveikiamas

ietekmīgs -a – įtakingas -a, paveikus -i

ietekmīgums – įtakingumas, veiksmingumas, poveikis
lēmumu ietekmīgums – sprendimų (nutarimų) poveikis (Butkus 2003)

6. Apibendrinimas

Gausūs sisteminiai priesagos -oti veiksmažodžių darybos pavyzdžiai rodo, kad naujadaras įtakoti stoja į vieną gretą su pasakoti ir sąlygoti. Tai priešdėlėti veiksmažodžiai – priesagos -oti vediniai iš priešdėlėtų daiktavardžių deverbatų: įtekėti → įtaka → įtakoti; pasekti → pasaka → pasakoti; sulygti → sąlyga → sąlygoti. Todėl sisteminiu žodžių darybos požiūriu įtakoti taisymas visiškai nepagrįstas.

Jei įtakos nelaikome apskritai lietuvių kalbos žodžių darybos sistemos dalimi (o tai yra tiesa, nes tai pamorfemis vertinys, europeizmas, knyginis naujadaras, nors, reikia pripažinti, struktūriškai labai sėkmingai sutapęs su daraus darybos modelio pavyzdžiais), tai jo funkcionavimas lietuvių kalboje niekuo nesiskiria nuo kitų a kamieno daiktavardžių – priesagos -oti darybos modelis iš a kamieno daiktavardžių yra gausus, šios priesagos vediniai dažniausiai daromi ir iš pamatinių daiktavardžių, ir iš deverbatų, kartais net iš priešdėlėtų, tiek iš konkrečių, tiek ir iš abstrakčių daiktavardžių; darybos reikšmė neiškrenta iš konteksto.

Iš priesagos -oti vedinių gausiai ir sistemiškai daromi asmenų pavadinimai su priesaga -tojas ir veiksmažodžio šaknimi – pasakotojas, sąlygotojas, įtakotojas. Čia reikia atkreipti dėmesį į nuoseklų net keturnarį darybos modelį:

pasekti → pasaka → pasakoti → pasakotojas;
sulygti → sąlyga → sąlygoti → sąlygotojas;
nuimti → nuoma → nuomoti → nuomotojas;
pravežti → pravėža → pravėžoti → pravėžotojas
įtekėti → įtaka → įtakoti → įtakotojas…

Kaip matome, su priesaga -oti sėkmingai pasidaromi veiksmažodžiai iš priešdėlėtų deverbatų, nors greičiausiai esama dar daugiau atvejų, kai tokiose vietose atsiranda darybos ribojimų – juk niekam abejonių nekyla, kad iš įlanka jau nebedaromas priesagos -oti vedinys. Tokiais atvejais blogiausia, kas gali nutikti tyrėjui ir normintojui – kurio nors modelio perdėtas teigimas/neigimas ir visos darybos įvairovės neįvertinimas. Apibendrinamieji išvedžiojimai apie sisteminius darybos iš priešdėlėtų ar abstrakčių pamatinių žodžių ribojimus – laužti iš piršto. Apskritai tokiose sudėtingose sistemose (a) visada randasi didelė nesisteminės vartosenos įvairovė – ir dėl skirtingo vartojimo dažnumo, ir dėl istorinių, ir dėl kognityvinių priežasčių, (b) visada esama tuščiųjų langelių, atsirandančių dėl formaliai skirtingų, bet semantiškai tapačių arba labai artimų darybos modelių, kuriuos dažniausiai įvertinti galima ne sistemiškai, o remiantis sveika kalbos nuojauta ir gyva žmonių kalba (aras/erelis, siuvėjas/siūtojas, rašytojas/rašėjas, pasakoti/padangoti…).

Dėl visų čia išvardytų aplinkybių veiksmažodis įtakoti yra sisteminis darinys, užimantis pagrįstą vietą vienokioje ar kitokioje lietuvių kalbos žodžių darybos posistemėje, kalbos sistemiškumui neprieštaraujantis gyvos žmonių kalbos faktas, o karas su įtakoti yra visiškai bevaisis ir niekuo nepagrįstas.

Literatūra

Butkus, Alvydas. 2003. Latviešu—lietuviešu vārdnīca, Aesti.

Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas. Prieiga per internetą: http://tekstynas.vdu.lt/tekstynas/

DKK 1994, 2014: VLKK nutarimas Dėl didžiųjų kalbos klaidų sąrašo, 1994 m. gegužės 26 d. Nr. 46, galutinė suvestinė redakcija nuo 2014 02 01. https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.D3EF876C8547/tGDuRySKKM

Kniūkšta, Pranas, reng. 1998. Kanceliarinės kalbos patarimai. Vilnius: MELI.

LKG Lietuvių kalbos gramatika. 1965, t. I , 1971, t. II. Vilnius.

LKŽ Lietuvių kalbos žodynas. 1957, t. 4. Vilnius.

Miliūnaitė, Rita. 2015. Dėl bendrinės kalbos normų sampratos mokykloje. Bendrinė kalba, Nr. 88, 10-13.

Pakerys, Jurgis. 2011. Dabartinės lietuvių kalbos daiktavardinių veiksmažodžių priesagų ir jų pamatinių daiktavardžių kaitybos klasių santykis. Baltistica, XLVI(2), 271–288.

Pažūsis, Lionginas. 1989. Konvergencinė žodžių daryba. Kalbotyra XL(1), 58–73.

Piročkinas, Arnoldas. 1990. Administracinės kalbos kultūra. Vilnius: Mintis.

Pribušauskaitė, Joana. 2011–2012. Kalbos kultūros prieangiuose. Teesie, 1 (63).Vilnius. Prieiga per internetą:
https://www.seminarija.lt/files/File/teesie/teesie%202011-rugsejis-spalis4.pdf

Pūkenė, Rūta. 2015. Meta gelbėjimo ratą abiturientams: išvardino dažniausiai daromas klaidas. Delfi. Prieiga per internetą: https://www.delfi.lt/news/daily/education/meta-gelbejimo-rata-abiturientams-isvardino-dazniausiai-daromas-klaidas.d?id=67826404

Skardžius, Pranas. 1943. Lietuvių kalbos žodžių daryba. Vilnius.

Vladarskienė, Rasuolė. 2012. Dar kartą dėl žodžio įtakoti. Gimtoji kalba, Nr. 10, 17–23.

Гиляровъ-Платоновъ, Никита. 1889. Экскурсiи въ русскую грамматику. Сборникъ сочиненiй, Москва: Синодалъная Типографiя.

Николичъ, Иван. 1873. Грамматическiя замҍтки. Филологическiя записки, вып. 1. Воронежъ.

Салтыков-Щедрин, Михаил. 1887. Мелочи жизни. Часть первая. С.-Петербургъ: типография М.М.Стасюлевича.

Чехов, Антон. 1889. Скучная история. Журнал «Сѣверный Вѣстникъ», № 11, 73–100.