Lietuvių kalba eISSN: 1822-525X
2025, vol. 20, pp. 65–78 DOI: https://doi.org/10.15388/LK.2025.5
Anželika Smetonienė
Lietuvių kalbos institutas
Raštijos paveldo tyrimų centras
P. Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius
El. paštas anzelika.smetoniene@gmail.com
ORCID https://orcid.org/0000-0003-0352-884X
Santrauka. Straipsnyje pateikiami M. Petkevičiaus katekizmo (1598) slavizmai, pasiskolinti iš rusėnų ar senosios rusų kalbos. Šių skolinių kilmė nustatyta remiantis keliais kriterijais. Paprastai tikslią slavizmo kilmę leidžia numatyti faktas, kai tik vienoje slavų kalboje (tik lenkų arba tik rusėnų, senojoje rusų) yra paliudytas galimas skolinio šaltinis (šaltinio buvimo kriterijus). Antras informatyvus kriterijus apima įvairius fonologinius procesus tiek slavų kalbose, tik lietuvių kalboje. Straipsnyje pateikiami ir galimi skolinių atitikmenys kalbose donorėse.
Raktažodžiai: slavizmai, kilmė, rusėnų kalba, senoji rusų kalba, M. Petkevičius
Abstract. The article presents Slavisms from M. Petkevičius‘ Catechism (1598), borrowed from Ruthenian or Old Russian. The origin of these borrowings has been determined on the basis of several criteria. Typically, the exact origin of a Slavism can be determined when a possible source of the borrowing is attested in only one Slavic language (only Polish or only Ruthenian, Old Russian) (the criterion of source). Another informative criterion comprises various phonological processes in the Slavic languages and the Lithuanian language. The article also presents possible equivalents of loanwords in donor languages.
Keywords: Slavisms, origin, Ruthenian language, Old Russian language, M. Petkevičius.
Received: 2025-12-02. Accepted: 2025-12-30
Copyright © 2025 Anželika Smetonienė. Published by Vilnius University Press. This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence (CC BY), which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.
Merkelio Petkevičiaus katekizmas, pasirodęs 1598 m., t. y. tik trejais metais vėliau už pirmąją knygą lietuvių kalba LDK, iki šiol palyginti skurdžiai tyrinėtas. Daugiausia dėmesio jam skiriama literatūros kontekste (Meller 1984; Pociūtė 2005; Niedźwiedź 2008). Yra aptarti ir M. Petkevičiaus katekizmo (toliau PK) kalbos ypatumai (Zinkevičius 1970), skirta dėmesio jo savybiniams įvardžiams (Maskuliūnas 2009). Daugiausia prie M. Petkevičiaus katekizmo tyrimų yra prisidėjęs J. Kruopas, sudaręs PK žodyną (Kruopas 1970). Nors J. Kruopo tikslas nebuvo ištirti PK skolintų žodžių kilmę, kai kur prie svetimos kilmės žodžių ji pateikiama. Lygiai dėl tos pačios priežasties skolinių kilmė nėra argumentuojama, nenurodomi skolinių šaltiniai – tai nebuvo mokslininko siekis.
Šio straipsnio objektas yra M. Petkevičiaus katekizmo slavizmai, tikslas – nustatyti skolinius, atkeliavusius iš rytų slavų kalbų – rusėnų arba senosios rusų kalbos, juos pateikti kartu su tiksliais atitikmenimis kalbose donorėse. Siekiant tikslo, iš M. Petkevičiaus katekizmo išrinkti visi žodžiai, turintys akivaizdžiai skolintą šaknį, ir remiantis atrinktais kriterijais suskirstyti į neaiškios kilmės slavizmus, polonizmus ir skolinius, perimtus iš rusėnų arba senosios slavų kalbos.
Iš M. Petkevičiaus katekizmo buvo išrinkti visi nepasikartojantys slaviškos šaknies žodžiai, t. y. slavizmai ir hibridai, kurių šaknis yra slaviškos kilmės. Lietuvių kalbos žodžiai pagal kilmę pirmiausia skirstomi į savakilmius ir skolinius, t. y. kitakilmius, o skoliniai – į skolinius iš kaimyninių kalbų ir iš tolimesnių per tarpines kalbas, t. y. tarptautinius žodžius. Slavizmai yra viena iš trijų pagrindinių lietuvių kalbos skolinių grupių. Skirtumas tarp slavizmų ir tarptautinių žodžių yra žodžio šaltinis: tarptautiniai žodžiai skirstomi pagal pirminį šaltinį, iš kurio žodis paplito po įvairias kalbas, o slavizmams svarbiausias kriterijus yra kalba, iš kurios žodis tiesiogiai pateko į lietuvių kalbą (Jakaitienė 2009, 231–233).
Tikslumo dėlei būtina priminti, iš kokių kalbų perimtų skolinių gali būti paliudyta PK. Kaip žinoma, seniausi skoliniai į lietuvių kalbą atkeliavę dar IX–XI a. iš rytų slavų vakarinių tarmių (Būga 1958, 351). Seniausi lietuvių kalbos skoliniai yra vadinami skoliniais iš senosios rusų kalbos. Senoji rusų kalba XIII–XIV a. pradėjo skilti. Jos rytinių dialektų pagrindu susiformavo dabartinė rusų kalba. Pietvakarinė ploto dalis įėjo į LDK teritoriją ir čia apie XIII a. pradėjo formuotis, o XV a. jau galutinai susiformavo rašytinė rusėnų kalba. Taigi, chronologiškai pirmiausia slavizmai į lietuvių kalbą atėjo iš rytų slavų kalbų (Būga 1958, 430; Zinkevičius 2002, 100–101). Kontaktai su lenkais ir skolinimasis iš lenkų kalbos prasidėjo kiek vėliau. Po Lietuvos krikšto susidarė tinkamos istorinės sąlygos, kad į lietuvių kalbą patektų ir polonizmų, lenkų kalbos įtaka LDK ypač sustiprėjo XVI a. viduryje. Lenkų kalbos periodizacija yra skirstoma į keturis etapus: ikirašytinį (iki XII a.); senosios lenkų kalbos (XII a. iki XVI a. vidurio); vidurinį lenkų kalbos laikotarpį (iki XVIII a.); naująją lenkų kalbą (nuo XVIII a. iki šiol). Atsižvelgiant į slavų kalbų periodizaciją ir tai, kad PK pasirodė 1598 m., jame paliudyti slavizmai gali būti pasiskolinti iš: senosios rusų kalbos; rusėnų kalbos; lenkų kalbos (senosios ir viduriniosios), to meto lenkų ir rytų slavų tarmių.
Išrinkti žodžiai, jeigu buvo galimybė, kad tai yra lietuvių kalbos vedinys iš jau pasiskolinto slavizmo arba perdirbinys, buvo nagrinėti ir kaip potencialūs dariniai, t. y. hibridai. Į PK slavizmų sąrašą neįtraukti žodžiai, po tyrimo pasirodę esą hibridai: akrutnystė PK 142,19; bespečnystė (nebespečnystė PK 21,1); būdinti, -ina, -ino (pabūdinti PK 211,13); dužybė PK 83,3; dūsiagūbys PK 90,19; hadnybė (nehadnybė PK 120,23); hadnystė PK 217,22, pasnykauti, -auja, -avo (pasnykaudamas PK 88,25); pečėtyti, -ija, -ijo PK 208,7; prigatavinti, -ina, -ino (prigatavintas PK 19,7); vdecnystė PK 186,7 ir t. t.
Išrinkti žodžiai buvo apibendrinti, t. y. jeigu žodžio reikšmė yra koreguojama tik priešdėlio, pateikiami nepriešdėliniai variantai. Surinkti žodžiai buvo lyginami su slavų kalbų žodžiais remiantis atitinkamo laikotarpio slavų kalbų žodynais. Lietuvių kalbos skolinių reikšmės buvo tikrinamos LKŽe ir kituose XVI–XVII a. pirmosios pusės šaltiniuose, nes tiek skolinių reikšmės, tiek jų galimų atitikmenų slavų kalbose reikšmės yra neatsiejama tyrimo dalis, vis dėlto straipsnyje dėl glaustumo pateikiamos tik paliudytosios PK. Būtina paminėti, kad ištraukos iš PK pateikiamos supaprastinta rašyba (pvz., ſ > s, ǯ > ž).
Dažnai galimų lietuvių kalbos skolinių atitikmenų slavų kalbose morfologinė ir fonetinė išraiška yra labai panaši, todėl daugiausia skolinių mokslinėje literatūroje vadinami neaiškios kilmės slavizmais. Slavizmus būtina tirti kaip visumą, t. y būtina atsižvelgti į tekstus, kuriuose jie vartojami, paplitimą lietuvių kalboje, skolinio reikšmių santykį su potencialių atitikmenų slavų kalbose reikšmėmis ir t. t. Tačiau net tokie semantikos ir tekstologiniai kriterijai palieka nemažai vietos paklaidai. Šiame straipsnyje pateikiami 76 Petkevičiaus katekizmo skoliniai iš rytų slavų, nustatyti remiantis dviem tvirčiausiais kriterijais: šaltinio buvimo ir fonologiniu. Su pastaruoju glaudžiai susijęs ir chronologinis kriterijus, todėl jie pateikiami kartu.
Kai lenkų kalbos žodynuose nėra paliudyta žodžių, formaliai galinčių būti skolinių šaltiniu, taip pat kai tokių žodžių nerodo ir greta esantis tekstas lenkų kalba, laikoma, kad skolinys yra atkeliavęs iš rytų slavų kalbų – rusėnų arba senosios rusų. Palyginti su kitų slavizmų grupėmis, skolinių iš rytų slavų, kurių kilmė nustatyta remiantis šiuo kriterijumi, nėra daug.
• ANGELAS ‘judaizme, krikščionybėje, islame ir kai kuriose kitose religijose – Dievo pasiuntinys, tarpininkas tarp Dievo ir žmonių’ (LKŽe): <...> Widuy peciaus su Angelais waykscioia... <...> PK 137,1 < rusėnų ангелъ (ГСБМ Т.1, 114); sen. rus. ангелъ, анъгелъ, аньгелъ, ангелъ, анггелъ (CPЯ Т.1, 37; МДCДЯ Т.1, 22).
• ČETVERGAS ‘ketvirtadienis’ (LKŽe): Cietwergie po wečiariey daržie su savais buwo <...> PK 160,3 < rusėnų четвергъ ‘чацвер’ (ГСБМ Т.36, 367); sen. rus. четвьргъ, четвергъ ‘четвертый день недѣли послѣ воскресенья’ (МДCДЯ T.3, 1508).
• GROMATA ‘laiškas; raštas, dokumentas’ (LKŽe): <...> kursay teip rašo pirmoy gromatoy Korintump liekame paguldime <...> PK 13,14 < rusėnų грамота ‘афіцыяльны дакумент; пасланне, ліст’ (ГСБМ Т.7, 132); sen. rus. грамота ‘то, что написано: книга, послание, и т. д.; деловой документ, акт’ (CPЯ Т.4, 119).
• KNYGA ‘susiūti popieriaus lapai, kuriuose išspausdinti kokie nors tekstai’ (LKŽe): <…> knigu Mayžiesiaus Capit. 4. PK 33,11 < rusėnų книга ‘кніга’ (ГСБМ Т.15, 141); sen. rus. книга ‘то, что написано, любой текс’ (CPЯ Т.7, 196).
• KOŽNAS ‘kiekvienas’ (LKŽe): O idant kožnam skirumi teyktusi buti Ponas Diewas padegimu. PK 18,21 < rusėnų кожный ‘кожны, усялякі, любы’ (ГСБМ Т.15, 175).
• RŪBAS ‘drabužis’ (LKŽe): <…> tatay drapana nekaltibes musu / rubas išganima <…> PK 193,16 < rusėnų рубъ ‘вопранка; кавалак тканіны’ (ГСБМ Т.30, 493); sen. rus. рубъ ‘кусок ткани, лоскут’ (CPЯ Т.22, 224).
• ŪMA ‘protas, išmintis’ (LKŽe): <…> Apšviesk šwiesey vmas musu / duok meylingą giwenimą <…> PK 175,9 < rusėnų умъ (ССМ Т.2, 476).
Kelių žodžių kilmė reikalauja platesnio paaiškinimo. Manoma, kad tiek VELYKA ‘judėjų šventė izraelitų iš Egipto iškeliavimui atminti’ (LKŽe) (<…> Welika musu aba pereimas / afierawotas ira del musu Christus <…> PK 218,23), tiek NORAVYTIS kilę iš rytų slavų. VELYKA siejamas su rusėnų великодень ‘Вялікдзень’ (ГСБМ Т.3, 87), sen. rus. великодень ‘Пасха’ (CPЯ Т.2, 64), jis traktuojamas kaip trumpinys (Smoczyński 2023, 2117). Veiksmažodis NORAVYTIS į LKŽe nėra įtrauktas. Remiantis PK (Norawikis teypag iosp / kaip Ponas Christusas tikrasis iaunikis bažničios sawa krikščioniškosp PK 234,7) ir lenkišku tekstu (Bądź też tak ku niey skłonnym / iako Pan Chrystus prawdziwy oblubieniec przeciw kościołowi swemu Chrześciańskiemu), galima daryti išvadą, kad jo reikšmė yra ‘patikti’. NORAVYTIS greičiausiai kilęs iš rusėnų arba senosios rusų kalbos. Nagrinėtuose žodynuose nerasta galimo atitikmens, bet išvadą galima daryti iš dabartinės rusų kalbos žodžio нравиться ‘patikti’. Šiuo atveju -o- būtų įterptinis vengiant neįprastos lietuvių kalbai priebalsių sandūros (Smoczyński 2023, 832).
Fonologinis kriterijus yra daug tvirtesnis nei šaltinio buvimo, nes remiantis vien pastaruoju visada lieka, kad ir nedidelė, galimybė, kad vienas ar kitas slavų kalbų žodis tiesiog nepateko į nagrinėjamus to meto kalbos žodynus. Lenkų kalba iš kitų slavų kalbų išsiskiria savo nosiniais balsiais. Jie yra paveldėti iš slavų prokalbės, kur *ę buvo priešakinis vidurinio pakilimo balsis, o *ǫ – užpakalinis vidurinio pakilimo balsis. Dabartinės lenkų kalbos nosiniai balsiai yra patyrę pokyčių, tad jų distribucija kitokia nei slavų prokalbėje (GHJP 1955, 102–105). Rytų slavų kalbos nosinių neteko maždaug IX a.: *ǫ virto u, *ę – 'a. Neretai ieškant lenkų, rusėnų ir senojoje rusų kalboje galimų skolinio atitikmenų krinta į akis akivaizdus paskolinto žodžio denazalizavimas. Tokiu atveju skolinio kalba donore turėtų būti laikomos rusėnų arba senoji rusų kalba. Remiantis šiuo kriterijumi nustatyti tokie PK skoliniai iš rytų slavų:
• BLŪDAS ‘paklydimas, kreivatikystė’ (LKŽe): Ner nu tey priliginima del didžioia błudo / išwisti miełas Pone <...> PK 133,21 < rusėnų блудъ ‘справы і ўчынкі, якія супярэчаць вученню хрысціянскай царквы’ (ГСБМ Т.2, 70); sen. rus. блудъ ‘заблуждение, ошибка’ (CPЯ Т.1, 244).
• BLŪDYTI, -IJA, -IJO ‘klysti, klaidžioti’ (LKŽe): Ir kas ne noretu but apieškotas / teypag vžbłudit <…> PK 244,21 < rusėnų блудити ‘памыляцца’ (ГСБМ Т.2, 67); sen. rus. блудити ‘блуждать; бродить; заблуждаться, ошибаться’ (CPЯ Т.1, 244).
• BŪBNAS ‘būgnas’ (LKŽe): Garbinkit gi bubnays / strunomis / ir wargonays PK 102,4 < rusėnų бубенъ ‘ударны музычны інструмент, бубен, барабан’ (ГСБМ Т.2, 230); sen. rus. бубънъ, бубенъ ‘ударный инструмент’ (CPЯ Т.1, 321).
• DĖKA ‘dėkojimas, padėka’ (LKŽe): <...> eme duona / ir dare dekas Diewuy tewuy <...> PK 13,17 < rusėnų дяка ‘дзяка, падзяка’ (ГСБМ Т.9, 134).
• DĖKAVOTI, -AVOJA, -AVOJO ‘dėkoti, sakyti dėkui; būti dėkingam’ (LKŽe): <...> kalti esme wisada dekawot io šwentay małoney PK 16,12 < rusėnų дяковати ‘дзякаваць’ (ГСБМ Т.9, 136) sen. rus. дяковати ‘благодарить’ (CPЯ Т.4, 402).
• MŪČELNYKAS ‘kankinys’ (LKŽe): <...> teypag ir prarakay / wisi mučialnikai / ir tos žiames giwentoiey <...> PK 150,18 < rusėnų мучальник ‘kankinys’ (Smoczyński 2023, 1103).
• MŪČYTI, -IJA, -IJO ‘kankinti, nužudyti’ (LKŽe): <...> kada dawe vž mus numučit sawe <...> PK 124,11 < rusėnų мучити, мучыти ‘прычыняць мукі, пакуты каму-н., катаваць’ (ГСБМ Т.18, 239); sen. rus. мoучити ‘казнить. наказывать, терзать, мучить’ (CPЯ Т.9, 321).
• MŪDRAS ‘šaunus, guvus, žvalus’ (LKŽe): <...> čiertą mudrą / piktą / stiprey pergałeia <…> PK 169,6 < rusėnų мудрый ‘надзелены вялікім розумам; вельмі разумны, празорлівы, з добрым веданнем жыцця’ (ГСБМ Т.18, 204); sen. rus. мудрый ‘проявляющий ум, сметливость, хитрость в чем.-л.’ (CPЯ Т.9, 299).
• MŪKA ‘kančia’ (LKŽe): <...> tu pekłos silas wisokias / per muką sawo sułaužey <...> PK 36,8 < rusėnų мука ‘фізічная або маральная пакута’ (ГСБМ Т.18, 221); sen. rus. мука ‘мука’ (CPЯ Т.9, 306).
• PARĖDKAS ‘nustatyta tvarka, apeigos’ (LKŽe): Tay est / Giesmes garbes Diewa pagaley sawa paredka PK 43,4 < rusėnų порядокъ, порадокъ ‘закон, правіла; канон, звод законау, правы’ (ГСБМ Т.27, 58); sen. rus. порядокъ ‘порядокъ’ (CPЯ Т.17, 148).
• PEČĖTIS ‘įrankis ženklui spausti; atspaustas arba įspaustas tuo įrankiu ženklas; antspaudas’ (LKŽe): <...> priguli teypag ir pečietis sandarios Diewa. PK 12,24 < rusėnų печать, печеть, печять ‘прылада з выразанымі выпуклымі знакамі для адціскання на папары, пергаменне, воску, свінцы, сургучы; пячаць, пячатка’ (ГСБМ Т.24, 286); sen. rus. печатъ ‘печать’ (CPЯ Т.15, 34).
• PLĖMĖ ‘giminė’ (LKŽe): <...> o mes teypag su pleme musu žmones tawo Christusiep sunup tawo miełampe PK 197,9 < rusėnų племя ‘род, семья, клан’ (ГСБМ T.15, 83); sen. rus. племѧ, плѣмѧ ‘семья, родня’ (МДCДЯ Т.2, 959).
• POMETIS ‘atmintis’ (LKŽe): <...> id saw ant pomieties priwestu wisą giwenimą sawa ant swieta <...> PK 247,1 < rusėnų память, паметь ‘памяць’ (ГСБМ T.23, 414); sen. rus. память, паметь (CРЯ Т.14, 140).
• RĖDAS ‘tvarka’ (LKŽe): <...> idant redu stałop Pona prieytu <...> PK 220,2 < rusėnų pядъ, радъ ‘сукупнасць прадметаў або асоб, размешчаных у адну лінію; порядок’ (ГСБМ Т.31, 26; ССМ Т.2. 314).
• RĖDYTI, -O, -Ė ‘rengti, ruošti; vadovauti, tvarkyti’ (LKŽe, Kudzinowski): <...> wisu metu mus apiweyzdi / reda / padesti / gina <...> PK 16,9 < rusėnų pядити, радити, рѧдити ‘рыхтаваць, наладжваць, упарадкоўваць; (кого, що, ким, чим) управляти, розпоряджатись (ким, чим)’ (ГСБМ Т.31, 24; ССМ Т.2, 314); sen. rus. рядити ‘решать что-л., править, управлять, распоряжаться; готовить, устраивать’ (CPЯ Т.22, 285).
• SŪDYTI, -IJA, -IJO ‘nagrinėti bylą teisme, teisti’ (LKŽe): Iz ten atais suditu giwu ir mirusiu. PK 7,14 < rusėnų судити, судить ‘судзiць, даваць прававую ацэнку’ (ГСБМ Т.33, 46); sen. rus. судити ‘судить, подвергать (подвергнуть) суду кого-л.’ (CPЯ Т.28, 259).
• SŪDŽIA ‘teisėjas’ (LKŽe): <...> tewe musu miełasirdingas / sudžia sirdžiu / mislu ir darbu musu <...> PK 27,20 < rusėnų судия, судиѧ, судїа, соудїѧ, судья ‘суддя’ (ССМ Т.2, 398); sen. rus. судья, судия ‘тот, кто оценивает кого-л., что-л., судит о ком-л, чем-л.’ (CPЯ Т.28, 264).
• SVĖTASTIS ‘šventas daiktas, relikvija’ (LKŽe): <…> žodis tarnay swetastis / tos est iam nopikatoia <…> PK 133,10 < rusėnų святость, светость ‘святасць, уласцівасць святога’ (ГСБМ Т.31, 151); sen. rus. святость ‘святость’ (CPЯ Т.23, 216).
• TRIŪBA ‘vamzdžio formos medinis arba metalinis pučiamasis muzikos instrumentas, dūda, ragas, trimitas’ (LKŽe): Bałse linksmu triubu Diewą sawa garbinkit <...> PK 102,1 < rusėnų труба ‘довгий порожнистий предмет; духовий иузичний інструмент, (присудкове слово) кінець, загибуль’ (ЭСБМ Т.5, 653); sen rus. труба, трѫба ‘труба, музыкальный инструментъ’ (МДCДЯ Т.3, 1004).
• URĖDAS ‘tarnyba, vieta, pareigos’ (LKŽe): <...> tatay ant iusu ir ant vreda iusu vžgul <...> PK 199,6 < rusėnų урядъ ‘пасада; службовыя абавязкі’ (ГСБМ Т.35, 114).
• VDECNAS ‘dėkingas’ (LKŽe): <...> bukim wdecni dowanay tay <...> PK 185,20 < rusėnų вдячный ‘удзячны’ (ГСБМ Т.3, 46).
• VDEČNASTIS (VDECNASTIS) ‘dėkingumas’ (LKŽe): <...> ney musu prieš tawe wdecžnasties <...> PK 224,25 (PK 194,4) < rusėnų вдячность ‘удзячнасць’ (ГСБМ Т.33, 46); sen. rus. вдячность ‘благодарность, признательность’ (CPЯ Т.2, 42).
Atitinkami lenkų kalbos žodžiai negali būti skolinių šaltiniai, nes turi nosines: le. błąd, błądzić, bęben, dzięka, dziękować, męczyć, mądry, męka, porządek, pieczęć, plemię, pamięć, rząd, rządzić, sąd, sądzić, sędzia, świętość, urząd, wdzięczny, wdzięczność. Vienas PK žodis yra probleminis, nes rytų slavų kalbose nėra paliudyti galimi jo atitikmenys, o lenkų kalboje, vėlgi, panašūs žodžiai turi nosines: METAVOTI ‘atgailauti, gailėtis’ (LKŽe) (Kad kurią tiktay dieną griešnas žmogus pasimetawotu piktibey sawoy <...> PK 248,21). LKŽe prie žodžio metavotis nurodoma, kad tai skolinys iš le. mętować (się). Nagrinėjamuose slavų kalbų žodynuose, kaip minėta, galimų atitikmenų neaptikta, todėl remiamasi pateiktais LKŽe duomenimis. E. Fraenkelis šį skolinį kildina iš lenkų kalbos, tačiau, anot jo, metavótis yra antrinė forma iš mentavotis. Pastaroji forma yra paliudyta Žemaitijoje (Fraenkel 1962, 445). XVI a. lenkų kalbos žodyne yra veiksmažodis metlować ‘kłamać, oszukiwać’ (SPol T.13, 284); pomętlować ‘zagmatwać, zamącić, wprowadzić zamieszanie’ (SPol T.27, 110), tačiau nerasta žodžio, galėjusio duoti mentavotis, juolab atsižvelgiant į skolinio reikšmes. Kad metavotis yra antrinė forma iš mentavotis, kelia abejonių chronologija – pastarasis yra paliudytas XIX a. šaltinyje, o metavotis užrašytas gerokai ankstesniuose lietuvių kalbos raštuose. Metavotis galima palyginti su kitu skoliniu dėkavoti. Šis skolinys priskirtas rutenizmams, nes lenkų kalboje jo atitikmuo turi nosinį balsį – dziękować. Tuo tarpu rytų slavų kalbose дяковати, skolinio dėkavoti šaltinis, yra polonizmas (Fraenkel 1962, 86; Smoczyński 2023, 298). Lenkų kalbos veiksmažodis dziękować, patyręs integraciją rytų slavų kalboje, į lietuvių kalbą atėjo jau netekęs nosinumo. Tikėtina, kad metavotis šaltinis taip pat perėjo per rytų slavų kalbas, tik jo atitikmuo nėra paliudytas senųjų rytų slavų kalbų žodynuose. Taip pat galėjo įvykti ir su metavotis bendrašakniu žodžiu PAMETAVONĖ ‘atgaila’ (LKŽe) (<...> kuri mumus tikrą pažinimą grieku musu duotu / ir tikrosp pamietawoniosp <...> PK 28,8).
Dar vienas slavų kalbų procesas, be nosinių balsių pakitimo, yra redukuotųjų balsių pokyčiai. Silpnojoje pozicijoje jie išnyko, o stipriojoje virto kitais balsiais. Manoma, kad jau XII a. šis procesas buvo baigtas (ИГРЯ 1981, 67). Kadangi skolinimasis iš slavų kalbų vyko ir iki XII a., lietuvių kalboje yra žodžių, atspindinčių redukuotuosius slavų balsius dar prieš jiems išnykstant silpnose pozicijose: ъ atliepiamas kaip u, ь – kaip i (Zinkevičius 2002, 103). Tokie lietuvių kalbos skoliniai į lietuvių kalbą turėjo patekti iki XII a. ir remiantis dar ir chronologiniu kriterijumi turėtų būti laikomi skoliniais iš senosios rusų kalbos. Tokių žodžių, kurių kilmė siejama su senąją rusų kalba, PK yra 4.
• ASILAS ‘panašus į arklį naminis gyvulys (Equus asinus)’ (LKŽe): Negi gieysti artima tawa / namu ney wel moteres io / tarna / mergos / iaucia ney asiła <...> PK 109,5 < sen. rus. оселъ, осьлъ ‘осел’ (СРЯ T.13, 84).
• KRIKŠČIONIS ‘krikščionybės išpažinėjas’ (LKŽe): Ant krikščionies žmogaus kas vžgul mokieti PK 3,12 < sen. rus. хрьстиѩнинъ (МДCДЯ T.3, 1410).
• KRIKŠTYTI, -IJA, -IJO ‘suteikti krikštą’ (LKŽe): Waykialey žmoniu krikščioniu ar turi but krikstiti <...> PK 12,11 < sen. rus. крестити, кристити, крьстити ‘крестить, обращать в христианство, совершая (совершив) обряд крещения’ (CPЯ Т.8, 42).
• PULKAS ‘kariuomenės dalinys’ (LKŽe): Nors prieš mane pułkay stosis / nebijos mana sirdis. PK 53,5 < sen. rus. пълкъ, полк ‘воинское подразделение, полк’ (СРЯ T.16, 220).
Fonologiniam kriterijui galima priskirti ir slavizmų pokyčius, įvykusius dėl Leskieno dėsnio. Slavų kalbos ir šiandien turi bevardę giminę, o štai nagrinėjant slavizmus matyti, kad kartais tokie pasiskolinti bevardės giminės daiktavardžiai lietuvių kalboje turi moteriškąsias ā kamieno galūnes, o kartais – vyriškąsias ŏ kamieno. Šis skirtumas siejamas būtent su Leskieno dėsniu. Iki Leskieno dėsnio pasiskolinti slavų bevardės giminės daiktavardžiai su galūne -o lietuvių kalboje iš pradžių buvo bevardės giminės, o įvykus Leskieno dėsniui kartu su lietuvių kalbos veldiniais perėjo į vyrišką giminę ir gavo ŏ kamieno galūnes (Girdenis 2001, 385). Žodžiai, kurie kalbose donorėse yra bevardės giminės, bet buvo pasiskolinti po XIII–XIV a., t. y. jau įvykus Leskieno dėsniui, gavo moteriškąsias ā kamieno galūnes. Manoma, kad taip yra dėl balsių o ir a fonetinio gretumo (Girdenis 2001, 385), tarkime, pekla ‘pragaras’ PK 7,10 (< rusėnų пекло (ГСБМ T.24, 66); sen. rus. пекло (СРЯ T.14, 186); le. piekło (SPol T.24, 57). Taigi, iš dalies čia yra ir chronologinio kriterijaus: lietuvių kalbos vyriškos giminės skoliniai, priklausantys ŏ kamienui, kurių atitikmenys slavų kalbose yra bevardės giminės, į lietuvių kalbą turėjo būti paskolinti gana anksti, todėl tai greičiausiai skoliniai iš senosios rusų arba rusėnų kalbos. PK tokių skolinių yra 5:
• BLIŪDAS ‘dubuo; į jį telpantis kiekis’ (LKŽe): O tatay kalbedams pildžia bludą <…> PK 219,13 < rusėnų блюдо ‘талерка’ (ГСБМ Т.2, 74); sen. rus. блюдо ‘блюдо’ (СРЯ Т.1, 247).
• MIESTAS ‘didelė gyvenamoji vietovė, administracijos, prekybos, pramonės ir kultūros centras’ (LKŽe): <…> ir teypag miestuose teykisi but sargu iu pašaukime. PK 31,21 < rusėnų место ‘горад’ (ГСБМ Т.17, 360), sen. rus. мѣсто ‘населенное место, поселение вообще; поселение городского типа’ (СPЯ Т.9, 112).
• STODAS ‘kaimenė, banda’ (LKŽe): Aniolas piemenimus stodą ganantiemus <...> PK 153,26 < rusėnų стадо ‘стадо, череда’ (ГСБМ T.32, 308); sen. rus. стадо ‘стадо’ (СРЯ T.27, 190).
• VYNAS ‘alkoholinis gėrimas, daromas iš vynuogių, įvairių vaisių sulčių’ (LKŽe): <...> piłnus pagrebus wina / skorbą koki nori <...> PK 46,18 < rusėnų вино ‘віно’ (ГСБМ T.3, 281); sen. rus. вино ‘вино’ (СРЯ T.2, 182).
• ZERKOLAS ‘veidrodis’ (LKŽe): <…> regim kaip zerkołe wisi <...> PK 106,18 < rusėnų зеркало ‘люстэрко’ (ГСБМ Т.12, 227); sen. rus. зеркало ‘отшлифованная отражающая поверхность металла; зеркало’ (СРЯ T.5, 383).
Gyvuojant kalbai vyksta pokyčių ne tik balsių, bet ir konsonantizmo sistemoje, todėl keitėsi ir slavų prokalbės priebalsiai bei jų junginiai. Slavų prokalbės junginiai *ti̯, *di̯ vakarų slavų kalbose virto c' ir dz', rytų slavų kalbose – č ir ž (ukrainiečių ir baltarusių kalboje taip pat dž) (Чекмон 1988, 147; GHJP 1955, 134); *t' ir *d' lenkų kalboje dar XIII a. virto į c' ir dz' (GHJP 1955, 132; ИГРЯ 1981, 54) ir t. t. Tokie procesai gana ankstyvi, todėl būtų tvirtas pagrindas tikslesnei slavizmų kilmei nustatyti, tačiau priebalsiai, kitaip nei balsiai, lietuvių kalbos skoliniuose atliepiami gana chaotiškai, nes dėl lietuvių kalbos fonetinių dėsnių kai kurie žodžiai, atkeliavę, tarkime, iš lenkų kalbos, neatspindėtų tik jai būdingo konsonantizmo. Retais atvejais vis dėlto yra ryškesnių skirtumų slavų kalbų priebalsių sistemoje, kurių požymių galima įžvelgti ir lietuvių kalbos skoliniuose. Slavų kalbos tarpusavyje smarkiau skiriasi priebalsio g tarimu. Vienose jų g yra kaip lietuvių kalboje – sprogstamasis gomurio užpakalinis, kitose jis tariamas panašiai kaip lietuvių kalbos h, gerklinis (ИГРЯ 1981, 63). Baltarusių kalboje ir tarmėse sprogstamasis g vartojamas tik svetimos kilmės žodžiuose. Skoliniuose, į lietuvių kalbą atėjusiuose iš rytų slavų kalbų, kur g yra gerklinis (pavyzdžiui, baltarusių), jis pakeičiamas fonema g, įprasta lietuvių kalbai, arba visai netariamas, paprastai – žodžio pradžioje (Būga 1958, 348–349). Lenkų kalba šalia įprasto lietuvių kalbai g turi ir h, kuris skiriasi nuo rytų slavų gerklinio g, lietuvių kalboje keičiamo į sprogstamąjį g. Lyginant g arba h atliepimą lietuvių kalbos skoliniuose ir atsižvelgiant į atitikmenis lenkų, rusėnų ir senojoje rusų kalbose, galima daryti tam tikras prielaidas. PK yra 4 skoliniai, turintys h, tačiau lenkų kalbos atitikmenys šiuo atveju turi įprastą lietuvių kalbai sprogstamąjį g ir keisti jo į h nebūtų pagrindo, todėl šie 4 skoliniai yra atėję iš rusėnų kalbos arba iš sen. rusų kalbos tam tikrų tarmių:
• HADYNA ‘valanda’: <...> pirmą dienos hadiną Piłotopi westas <…> PK 160,20 < rusėnų година ‘адзінка вымярэння часу’ (ГСБМ T.7, 20); plg. le. godzina.
• PAHONIS ‘pagonystės išpažinėjas’ (LKŽe): Ir ištremey ranka sawo wisus pahonis <...> PK 71,25 < rusėnų поганъ ‘поганин, язичник’ (ССМ T.2, 162); sen. rus. поганъ, погань ‘язычник; иноверец’ (СРЯ T.15, 180; МДCДЯ T.2, 1012); plg. le. pogan.
• PAHONKA ‘pagonė’ (LKŽe): <...> idant krikscionis pahonkos / aba židawkos / aba balwanu garbintoios kokios ne imtu <...> PK 228,25 < rusėnų поганка ‘язычница, идолопоклонница’ (МДСУМ T.2, 126); plg. le. poganka.
• prisihadyti, -IJA, -IJO ‘atsitikti’: <...> diwni priepuoley prisihadiia. PK 227,10 < rusėnų пригодитися, прыгодитися, пригодити сѧ ‘здарыцца, выпасці, дастацца на долю’ (ГСБМ T.28, 238; МДСУМ T.2, 221); sen. rus. пригодитися ‘случиться, произойти’ (СРЯ T.19, 132; МДCДЯ T.2, 1392); plg. le. przygodzić się.
Dar kelis PK skolinius galima priskirti sporadinių atliepimų grupei, nes tai kitokie nei prieš tai aptarti atliepimai, be to, kai kurių jų, kaip karalius, kilmė jau nuo seno nekelia abejonių:
• KODYLAS ‘gelsva kvepianti derva, vartojama ppr. bažnytinėse apeigose smilkalams’ (LKŽe): <…> dawe sawas dowanas / auksą / kodiłą / mirrą / karaluy amžinam. PK 158,23 < rusėnų кадило ‘пахучае рэчыва для абкурвання ў час набажэнства’ (ГСБМ Т.14, 216); sen. rus. кадило ‘благовонное вещество’ (CPЯ Т.7, 12); plg. kadzidło.
• KARALIUS ‘valdovo, monarcho titulas kai kuriuose kraštuose; tą titulą turintis asmuo’ (LKŽe): <...> kurs su tawim ir dwasia šwenta / karalaw per amžiu swieta. PK 20,18 < rusėnų король ‘кароль, манарх’ (ГСБМ T.16, 21); sen. rus. король ‘кoроль’ (СPЯ T.7, 338); plg. le. król.
• prietelius ‘bičiulis, draugas’ (LKŽe): <…> Del brolu ir prietelu tawimp miełu mano <...> PK 92,18 < rusėnų приятель, приетель ‘друг, сябар, прыяцель’ (ГСБМ T.29, 93); sen. rus. приятель ‘draugas, bičiulis’ (СРЯ T.20, 87); plg. przyjaciel.
• VARGONAI ‘pučiamasis klavišinis muzikos instrumentas’ (LKŽe): Garbinkit gi bubnays / strunomis / ir wargonays PK 102,5 < rusėnų ворганъ ‘музычны інструмент, арган’ (ГСБМ T.22, 311); plg. le. organy.
Su priebalsių pakitimais slavų kalbose ir chronologijos kriterijumi yra glaudžiai susijusi ir morfologinė daiktavardžių skolinių integracija. Jie lietuvių kalboje dažniausiai gauna stipresniųjų linksniavimo tipų galūnes: kitų kalbų žodžiai, gale turintys kietą balsį, pakliūva į ŏ kamieno linksniavimo tipą; moteriškos giminės žodžiai patenka į ā, i̯ā, ē kamienų linksniavimo tipus (Valeckienė 1967, 112–118), tačiau PK yra skolinių, patekusių į i̯u kamieną. B. Voitkevič skolinių morfologinį integravimą yra taikliai apibendrinusi schema slavų -C → slavizmų -as (vyr. g.); slavų (br.) - C̑, (le.) -C → slavizmų -is, -ius (vyr. g.) (Voitkevič 2010, 248). PK daiktavardžių, patekusių į i̯ā, ē ir i̯u kamienus, gana daug:
• ALTORIUS ‘aukuras (senovėje); tam tikras stalas bažnyčioje, kur laikomos pamaldos’ (LKŽe): <...> o teyp pameksi ta afiera pats / kuri išeis is wiernu sirdies tikros / ten pades ant altoriu tawa telus. PK 64,10 < rusėnų алтарь, олтарь, олтаръ ‘алтар; узвышанае месца, на якое старажытныя людзі ўскладалі ахвяры’ (ГСБМ T.1, 103); sen. rus. алтарь, олтарь ‘жертвенник’ (СРЯ T.1, 31).
• BAŽNYČIA ‘maldos namai (ppr. katalikų ir protestantų’ (LKŽe): Szenta bazničia kriksčioniu <...> PK 7,16 < sen. rus. божница ‘maldos namai’ (CPЯ Т.1, 274).
• dūšia ‘mitologijoje, religijoje ir filosofijoje – nemirtingas nematerialus žmogaus pradas, egzistuojantis nepriklausomai nuo kūno, dvasia; vėlė’ (LKŽe): <...> iz wisos dusios tawo / iz wisu silu sawo. PK 6,7 < rusėnų душа, доуша (ГСБМ T.9, 114); sen. rus. душа (СРЯ T.4, 384).
• jednočius ‘vienytojas, tarpininkas, taikintojas’ (LKŽe): <...> tarp musu ir sawa tewa / iednociaus tikriausia. PK 145,7 < rusėnų едначъ ‘арбітр, пасрэднік, трацейскі суддзя’ (ГСБМ T.9, 174).
• kozalnyčia ‘sakykla’ (LKŽe): <...> o tuo ciesu turi skaytitoias ką skaytitant kozalnicios iš Biblios <...> PK 222,7 < rusėnų казалница ‘амбон, прапаведніцкая кафедра’ (ГСБМ T.14, 221).
• KRYŽIUS ‘stiebas su skersiniu viršutiniame gale – pagrindinis krikščionybės simbolis’ (LKŽe): <...> numire križiausp primuštas <...> PK 110,21 < rusėnų крыжъ, крижъ (ГСБМ Т.16, 193); sen. rus. крижь, крыжь, крьжь (CPЯ Т.8, 92).
• Liekorius ‘gydytojas’ (LKŽe): <...> teykisig gi Pone / liekoriau tikrasis / išgidit <...> PK 251,17 < rusėnų лекарь ‘доктар, лекар’ (ГСБМ T.16, 340); sen. rus. лѣкарь, лекарь ‘врач’ (СРЯ T.8, 202).
• mečius ‘kardas, kalavijas’ (LKŽe): <...> mecium kuri tureio / atkirta ausi Melchaus. PK 160,11 < rusėnų мечь ‘меч’ (ГСБМ T.18, 22); sen. rus. мечь ‘холодное рубящее и колющее оружее’ (СРЯ T.9, 136).
• mesijošius ‘išgelbėtojas’ (LKŽe): <...> Jezusa Christusa Mesiosiaus tikroia. PK 245,26 < rusėnų месияшъ, месиашъ, мессиашъ, месыашъ ‘месія’ (ГСБМ T.17, 357).
• PAMAČIA ‘pagalba’ (LKŽe): <...> idant butumbei grožibe / pamaċia <...> PK 236,12 < rusėnų помочъ, помочь ‘дапамога’ (ГСБМ Т.26, 292); sen. rus. помочь ‘помощь, поддержка, содействие’ (CPЯ Т.17, 33).
• PEČIUS ‘krosnis patalpai šildyti, maistui virti, kepti, duonkepis’ (LKŽe): <...> PK 137,1 < rusėnų печъ, печь ‘цаглянае збудавание, дзе разводзяць агонь, каб нагрэць намяшканне, прыгатаваць ежу’ (ГСБМ T.24, 291); sen. rus. печь ‘сооружение для обогрева помещения, приготовления пищи’ (СРЯ T.15, 41).
• popiežius ‘Romos katalikų bažnyčios galva’ (LKŽe): <...> neišmanomos Popiežiu absolucios <...> PK 206,8 < rusėnų папежъ ‘папа, вярхоўны галава рымска-каталіцкай церквы’ (ГСБМ T.23, 445); sen. rus. папежъ, папежь ‘папа, глава римской церкви’ (СРЯ T.14, 147).
• raskašius ‘kūno pomėgis, malonumas’ (LKŽe): <...> ney wel didžiu gierimu / raskasiu perstokim <...> PK 149,8 < rusėnų роскошъ, роскошь ‘асалода, задавальненне’ (ГСБМ T.30, 374); sen. rus. роскошь ‘роскошь; наслаждение, удовольствие’ (СРЯ T.22, 214).
• ricierius ‘riteris, karžygys’ (LKŽe): <…> ir ius ricierius stipri <…> PK 86,4 < rusėnų рыцеръ, рицеръ, рицерь, рыцерь ‘рыцар; конны воін шляхецкаго паходжання’ (ГСБМ Т.31, 21); sen. rus. рыцарь, рыцерь, рицеръ ‘лицо, принадлежащее к военно-землевладельческому сорловию; рыцарь, дворянин’ (СРЯ T.22, 278).
• šeforius ‘prižiūrėtojas, globėjas’ (LKŽe): <...> tarnu ir šeforium io budamas <...> PK 201,3 < rusėnų шафаръ ‘эконом, ключник, управитель’ (МДСУМ Т.2, 490).
• tajemnyčia ‘paslaptis’: <...> Petras duotis ne noreia / nes taiemnicios ne žinoia. PK 181,10 < rusėnų таемница, таемниця ‘тайна; таинство’ (МДСУМ T.2, 384).
• TOBLYČIA ‘rašomoji lentelė’ (LKŽe): Ant pirmos toblicios ira kieturi prisakimai <...> PK 6,2 < rusėnų таблица ‘скрижаль’ (МДСУМ T.2, 383).
• traicė ‘trejybė’ (LKŽe): <...> Diewe traycey wienasis <...> PK 41,20 < rusėnų троица, тройца, тройця ‘у християнській релігії - триєдине божество, в якому поєднуються бог-батько, бог-син і бог святий дух’ (ССМ T.2, 446); sen. rus. троица ‘тріпостасное божество, единый Бог въ трехъ лицахъ’ (МДCДЯ T.3, 1001).
• večeria ‘vakarienė; vakarienės patiekalas’ (LKŽe): <...> ir ape šventa weċiarią Pona. PK 3,20 < rusėnų вeчepa, вeчepя ‘вячэра’ (ГСБМ Т.3, 161); sen. rus. вeчepa, вeчepѧ ‘yжин, вечерняя трапеза, пиршество’ (CPЯ Т.2, 130).
• VYNYČIA ‘vynuogynas’ (LKŽe): Ach togi winnicia iš Egipta išwesta <...> PK 71,22 < rusėnų винница ‘вінаграднік; перан. выведзеныя з Егіпта яўрэі’ (ГСБМ T.3, 275; МДСУМ T.1, 101); sen. rus. винница ‘виноградник’ (СРЯ T.2, 181).
• ZARIA ‘padangės švytėjimas rytą ar vakare’ (LKŽe): <...> o iay vžgies zarios / Dusia mane koros. PK 49,21 < rusėnų заря, зоря ‘яркая афарбоўка гарызонта пры заходзе і ўсходзе сонца’ (ГСБМ T.11, 136); sen. rus. заря, зарѩ ‘заря’ (СРЯ T.5, 291).
• žalnierius ‘kareivis’ (LKŽe): <...> wiens iš žalnieriu šoną iam pradure <...> PK 162,14 < rusėnų жолнеръ ‘салдат’ (ГСБМ T.10, 48); sen. rus. жолнеръ, жолнерь ‘наемный солдат в польско-литовском войске’ (СРЯ T.5, 121).
Prie šių daiktavardžių iš dalies galima prišlieti ir atitinkamus veiksmažodžius:
• KRYŽIAVOTI ‘kryžiuoti’ (LKŽe): <...> nukriziavotas / numiręs / ir pakastas <...> PK 7,9 < rusėnų крыжовати, крижавати, крижовати (ГСБМ Т.16, 192).
• TERIOTI, -IOJA, -IOJO ‘žudyti, naikinti; prarasti, netekti ko; eikvoti’ (LKŽe): Ką nudumos tat terios <...> PK 89,8 < sen. rus. терѧти, теряти ‘терять, губить’ (МДCДЯ Т.3, 259).
• večerioti, -ioja, -iojo ‘vakarieniauti’ (LKŽe): Kad su saways weċierioia <...> PK 180,16 < rusėnų вeчepяти, вeчepaти ‘вячэраць’ (ГСБМ Т.3, 162); sen. rus. вeчepѧти, вeчepaти ‘yжинать; пировать’ (МДCДЯ Т.1, 252).
Būtina pabrėžti, kad senojoje slavų kalboje ž, š, č, c, r buvo minkšti. PK šių i̯u, i̯ā, ē kamienų daiktavardžių galūnės eina būtent po šių priebalsių. Balsiai ž, š, č, c, r pradėjo kietėti XIV a., todėl ir altorius, dūšia, večeria, zaria, taip pat ir kryžiavoti greičiausiai buvo pasiskolinti iki šio amžiaus ir didesnė tikimybė, kad tai yra skoliniai iš rytų slavų kalbų, nors šiuo atveju negalima visiškai atmesti galimybės, kad kai kurie žodžiai gali būti ir polonizmai, juolab kad kai kurie jų kartais kildinami būtent iš lenkų kalbos (pvz., jednočius < polonizmas (Skardžius 1998, 148; ALEW 412); neapibrėžtas polonizmas (LKPŽ II 333)). Vis dėlto dėl daugumos šių skolinių kilmės nėra vienos nuomonės (pvz., večeria < skolinys iš rytų slavų kalbų (Smoczyński 2023, 2107); neaiškios kilmės slavizmas (Skardžius 1998, 292; ALEW 1203)). Veiksmažodžiai večerioti ir terioti turi formaliąsias priesagas -ioti, kaip matyti, irgi po r. Rusėnų kalboje yra paliudyti netgi tikslūs večerioti ir terioti atitikmenys šiuo atžvilgiu – вeчepяти, терѧти (plg. le. wieczerzać ‘spożywać posiłek wieczorny’ (SS Т.10, 128); len. poterać ‘stracić, zmarnować’ (SPol T.28, 356), tarmėse – ir nepriešdėlinis terać ‘niszczyć; poniewierać; marnotrawić’ (SGPK T.5, 396)).
Keli skoliniai aptartini kiek plačiau. Iš PK sakinio <...> apsiriieriu ir girtuoklu / kastiriu / ir papiktinimą daranciu. PK 209,1 matyti G. pl. daiktavardžio forma kastiriu, kuri galėtų priklausyti ii̯ŏ, i arba i̯u kamienui. Lenkų kalboje yra atitinkamas daiktavardis len. kostyra ‘azartinių žaidimų žaidėjas’ (SPol T.11, 7; SS T.3, 356). Kadangi pasiskolintas žodis paprastai išlieka tos pačios giminės kaip kalboje donorėje, ir šiuo atveju jis turėtų likti vyriškosios giminės, tačiau dėl lenkų kalbos galūnės -a šis daiktavardis galėjo būti linksniuojamas ir pagal i̯ā kamieną, nebūdingą vyriškajai giminei (plg. kastyria (Skardžius 1998, 157, LKPŽ II 91). Labiau tikėtina, kad slavizmo šaltinis yra rusėnų kalbos костырь ‘žaidėjas kauliukais’ (ГСБМ T.16, 52) ir kad tai yra i̯u kamieno skolinys iš rusėnų kalbos KASTYRIUS.
Kitas kiek problemiškesnis daiktavardis yra macis, mačis, mačia ‘jėga, stiprumas’ (LKŽe) PK 141,111; 156,8; 112,18; 231,6. PK jis pavartotas ne vieną kartą, jo kamienas įvairuoja. Kituose raštuose yra paliudytas ir ē kamienas (mačė, macė) (LKŽe). Matyt, integruojant šį slavizmą į lietuvių kalbą trūko pastovumo dėl to, kad slavų kalbų atitikmenys yra gana netipiški: ir rytų slavų kalbose, ir lenkų kalboje jie neturi daugumai moteriškos giminės daiktavardžių būdingų galūnių (rusėnų мoцъ, моц ‘cила, мощь’ (ГСБМ Т.18, 187; CСМ Т.1, 615; МДСУМ Т.1, 437); sen. rus. мочь ‘могущество, сила; власть’ (CPЯ Т.9, 284; МДCДЯ Т.2, 180); len. moc ‘siła fizyczna i duchowa, właściwości zapewniające przeprowadzenie swej woli, potęga’ (SPol T.14, 403; SS T.4, 303)). Dėl variantų gausos yra ir įvairių požiūrių į skolinio kilmę (skolinys iš rytų slavų kalbų (Smoczyński 2023, 988); neapibrėžtas polonizmas (LKPŽ II 430); neaiškios kilmės slavizmas (Skardžius 1998, 182; ALEW 604)), bet analogiškai, atsižvelgiant į prieš tai pateiktus daiktavardžius, bent jau mačia turėtų būti atkeliavęs iš rytų slavų kalbos.
Tiriant slavizmus paprastai iškyla problema dėl jų šaltinių panašumo slavų kalbose, tad dažnai skolinio kalbos donorės nepavyksta nustatyti. Vis dėlto kartais esama atvejų, kai skolinto žodžio kelią į lietuvių kalbą gali nurodyti tam tikri kriterijai. Vienas iš patikimesnių – šaltinio buvimo kriterijus, t. y. kai galimas skolinio atitikmuo yra randamas tik lenkų kalboje arba tik rusėnų ir / ar senojoje rusų kalboje. Remiantis šiuo kriterijumi buvo nustatyti 8 PK slavizmai, atkeliavę iš rytų slavų kalbų. Šis kriterijus gana patikimas, tačiau vis tiek yra nedidelė galimybė, jog slavų kalbų žodis, galėjęs būti perimtas į lietuvių kalbą, tiesiog nepateko į nagrinėjamus to meto kalbos žodynus ar apskritai nebuvo užrašytas.
Kitas kriterijus, kuriuo remtasi šiame straipsnyje, yra fonologinis, su juo iš dalies susijęs ir chronologinis, nes jo esmė – įvairūs balsių ir priebalsių slavų kalbų priebalsių kitimai. Šį kriterijų sudaro keli aspektai. Pats tvirčiausias argumentas, kodėl slavizmas turėtų būti laikomas skoliniu iš rytų slavų, yra nosinių balsių neatspindėjimas, kai atitikmenys lenkų kalboje turi nosinius balsius (pvz., lie. mūka, rusėnų ir sen. rusų мука, le. męka). Remiantis šiuo kriterijumi nustatyti 24 skoliniai, atkeliavę iš kurios nors rytų slavų kalbos – rusėnų ar senosios rusų – o ne iš lenkų. 4 slavizmai priskirti skoliniams iš rytų slavų dėl priebalsių atliepimo. Dar 4 slavizmai priskirti sporadinių atliepimų atvejams.
PK rasti 4 skoliniai, pasiskolinti ir senosios rusų kalbos dar prieš redukuotųjų balsių nykimą. 5 skolinių kilmę sufleruoja procesai, įvykę su Leskieno dėsniu. Pastarasis aspektas itin susijęs su chronologiniu kriterijumi ir šiuo atveju esama didesnės paklaidos galimybės, nes iš esmės žodžių skirstymo pagrindas yra prielaida, kad iki XIII a. lietuvių santykiai su rytų slavais buvo glaudesni nei su lenkų kalbos vartotojais. Su priebalsių pakitimais slavų kalbose ir chronologijos kriterijumi yra glaudžiai susijusi ir morfologinė daiktavardžių skolinių integracija. Atsižvelgiant į ją skoliniams iš rytų slavų priskirti 27 PK skoliniai.
ALEW – Hock, Wolfgang. 2015. Altlitauisches etymologsches Wörterbuch, I, II. Hamburg: Baar.
Būga, Kazys. 1958. Rinktiniai raštai, I. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.
Fraenkel, Ernst. 1962. Litauisches etymologisches wörterbuch, Heidelberg: Winter.
GHJP – Klemensiewicz, Zenon, Lehr-Spławiński, Tadeusz, Urbańczyk, Stanisław, sud. 1955. Gramatyka historyczna języka polskiego. Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, Warszawa: Państwowe wydawnictwo naukowe.
Girdenis, Aleksas. 2001. Kalbotyros darbai, III. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.
Jakaitienė, Evalda. 2009. Leksikologija. Vilnius: Vilniaus universitetas.
LKPŽ – Kregždys, Rolandas. 2016. Słownik polonizmów w języku litewskim: mokslinis žodynas, I, II. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.
Kruopas, Jonas. 1970. 1598 m. Merkelio Petkevičiaus katekizmo leksika. Lietuvių kalbotyros klausimai XII, 83–154.
LKŽe – Lietuvių kalbos elektroninis žodynas. Prieiga internetu: <http://www.lkz.lt/>.
Maskuliūnas, Bronius. 2009. Savybiniai įvardžiai Merkelio Petkevičiaus „Katekizme“, Baltu filoloģija 18, 113–120.
Meller, Katarzyna. 1984. O pieśniowej twórczości Jakuba Lubelczyka, Pamiętnik Literacki 75(4), 151–175.
Niedźwiedź, Jakub. 2008. Jan Kochanowski, poeta Litewski, Acta historica universitatis Klaipedensis 16, 179–187.
PK – 1598 metų Merkelio Petkevičiaus katekizmas. Kaunas: Knygų leidimo komisija, 1939.
Pociūtė-Abukevičienė, Dainora. 2005. Psalmės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giesmynuose. XVI a.: nuo Nesvyžiaus katekizmo iki lietuviškųjų Merkelio Petkevičiaus vertimų, Literatūra 47(1), 29–43.
SGPK – Karłowicz, Jan, op. 1900–1911. Słownik gwar polskich, I–VI. Kraków: Drukarnia Uniwersytetu Jagiellońskiego.
Skardžius, Pranas. 1998. Rinktiniai raštai, IV. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.
Smoczyński, Wojciech. 2023. Słownik etymologiczny języka litewskiego, 2-as patikslintas ir papildytas leidimas. Prieiga internetu: < https://rromanes.org/pub/alii/Smoczy%C5%84ski%20W.%20S%C5%82ownik%20etymologiczny%20j%C4%99zyka%20litewskiego.pdf >.
SPol – Słownik polszczyzny XVI wieku, I–XXXV. Wrocław – Warszawa – Kraków – Gdańsk – Łódź. 1966–2011.
SS – Slownik staropolski, I–XI. Wroclaw – Warszawa – Kraków – Gdańsk – Lódź. 1953–2002.
Valeckienė, Adelė. 1967. Kitų kalbų kilmės žodžiai lietuvių kalbos morfologinėje sistemoje. Lietuvių kalba tarybiniais metais, 108–128.
Voitkevič, Božena. 2010. Mikalojaus Daukšos Postilės slavizmų morfologinė integracija. Baltistica 75(2), 243–255.
Zinkevičius, Zigmas. 1970. M. Petkevičiaus katekizmo (1598 m.) tarmė. Baltistica 6(2), 227–243.
Zinkevičius, Zigmas. 2002. Rinktiniai raštai, I. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.
ИГРЯ – Историческая грамматика русского языка. Москва: Высшая школа. 1981.
ГСБМ – Гістарычны слоўнік беларускай мовы, I–XXXVII. Мінск. 1982–2017.
МДСУМ – Тимченко, Євген Костянтинович. 2002–2003. Матеріали до словника писемної та книжної української мови, I–II. Київ – Нью-Йорк: Націонална академія наук України.
МДCДЯ – Материалы для словаря древнерусского языка по письменным памятникам, I–III. Москва: Книга. 1989.
CPЯ – Cловарь русского языка XI–XVII вв., I–XXX. Москва: Наука. 1975–2015.
ССМ – Словник староукраїнської мови XIV–XV cт., I–II. Київ: Наукова думка. 1977–1978.
ЭСБМ – Этымалагічны слоўнік беларускай мовы, I–XIII. Мінск. 1978–2010.
Чекмaн, Валерий. 1988. Введение в славянскую филологию. Вильнюс: Мокслас.