Lietuvos istorijos studijos ISSN 1392-0448 eISSN 1648-9101

2022, vol. 49, pp. 96–112 DOI: https://doi.org/10.15388/LIS.2022.49.6

Kairės virsmas dešine: Fluxus judėjimo idėjų perėmimas ir interpretacija Lietuvoje XX amžiaus antroje pusėje

Dovilė Zubavičiūtė
Magistrantė
Vilniaus universitetas
Istorijos fakultetas
El. paštas: dovile.zubaviciute@if.stud.vu.lt

Santrauka. Straipsnyje nagrinėjama, kaip XX a. antroje pusėje Lietuvoje buvo priimamos ir interpretuojamos kairiosiomis pažiūromis grįstos Fluxus meninio judėjimo idėjos, nes greta neįprastų meninės raiškos būdų fluxizmais vadintos praktikos peržengdavo meno lauko ribas. Atlikta analizė parodė, kad tuo metu, o ypač devintą–dešimtą dešimtmetį, vykę meniniai veiksmai ir jų turiniai rėmėsi Fluxus idėjų citavimu, pritaikymu bei operavimu Lietuvoje, tad laisvumas, eksperimentiškumas ir performatyvumas susipynė su politinio atgimimo judėjimu, nacionalinio pasipriešinimo nuotaikomis bei (savi)ironišku santykiu su sovietmečiu. Kairiojo avangardinio judėjimo idėjos Lietuvoje Atgimimo laikotarpiu buvo suprastos ir naudojamos nacionaliniais kultūros bei politikos tikslais.
Reikšminiai žodžiai: Fluxus, Jurgis Mačiūnas, Vytautas Landsbergis, Atgimimas.

Left Transforming into Right: The Adoption and Interpretation of the Ideas of the Fluxus Movement in Lithuania in the Second Half of the 20^th Century

Summary. The article examines how the ideas of the left-wing Fluxus movement were accepted and interpreted in Lithuania in the second half of the 20^th century. The matter is that alongside unusual ways of artistic expression, the practices called fluxisms transcended the boundaries of the art field. The analysis has shown that the artistic actions and their content at that time, and especially in the 1980s and 1990s, were based on the quotation, adaptation, and use of Fluxus ideas in Lithuania. Freedom, experimentation, and performativity were intertwined with the political revival movement, the mood of national resistance, and the (self-)ironic relationship with the Soviet era. The ideas of the left avant-garde movement were understood and used for national cultural and political purposes during Lithuania’s revival.
Keywords: Fluxus, George Maciunas, Vytautas Landsbergis, Revival.

_________

Received: 24/03/2022. Accepted: 20/04/2022
Copyright © 2022 Dovilė Zubavičiūtė. Published by Vilnius University Press
This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution License, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

Įvadas

XX a. Vakaruose intensyviai ir dramatiškai besikaitaliojant vertybėms, suaktyvėjant ir vėl slopstant socialiniams bei meniniams judėjimams, išgyvenant sukrečiančias krizes, pasaulis, o ypač pokarinis, persivertė iš esmės – kilo postmodernistinė abejonė absoliučiu ir dominuojančiu metanaratyvu, imta pasitikėti ironija, paradoksu, dviprasmybe, neapibrėžtumu, savirefleksija, atsitiktinumu ir įvairiausio pobūdžio eksperimentais. Pasak tyrėjo Richardo Sheppardo, postmodernistų karta savo meto krizę išgyveno lengviau nei modernistai, susidūrę su modernėjimo procesu ir Pirmojo pasaulinio karo padariniais. Tai galima paaiškinti postmodernistų kartos brendimu realybėje, kurioje egzistavo prisiminimai apie Holokaustą, Hirosimą ir atominės bombos grėsmę, pasaulinius karus, gulagus – toks emocinis fonas buvo visiška priešingybė modernistų vertintam stabilumui bei optimizmui¹. Peršasi išvada, kad postmodernistai pasauliui kėlė mažesnius lūkesčius, susijusius su žmogumi, kultūra ir istorija, nei jų pirmtakai. Kultūra ir menas, visada pateikdami alternatyvą objektyviai realybei, septintame dešimtmetyje JAV pasiūlė kritiškai nusiteikusį Fluxus judėjimą, kurio vienu pagrindinių vėliavnešių tapo lietuvių kilmės menininkas Jurgis Mačiūnas.

Mačiūno inicijuotas Fluxus judėjimas buvo stipriai veikiamas avangardinės Johno Cage’o muzikos, Marcelio Duchampo objektų ir bendrų Dada judėjimo tendencijų. Radikaliame Fluxus manifeste fiksuoti siekiai buvo persmelkti kairiosios ideologijos – išvaduoti pasaulį nuo buržuazijos, „intelektualios“, profesionalios ir komercinės kultūros, taip pat atsikratyti mirusiu menu, dirbtiniu menu, abstrakčiu ir iliuzionistiniu menu, matematiniu menu, išvalyti pasaulį nuo „europanizmo“, skatinti revoliucingą potvynį ir atoslūgį mene, propaguoti gyvąjį meną ir antimeną, kurį suvokti būtų pajėgūs visi žmonės, o ne vien meno lauko profesionalai, suvienyti kultūrinius, socialinius ir politinius kadrus į vieningai nukreiptus bendrus veiksmus². Šiems tikslams įgyvendinti Fluxus rinkosi aktyvią ir matomą meninę veiklą – akcijos, hepeningai, grafikos ir leidybos darbai, gatavų objektų naudojimas, muzikinės partitūros, pašto menas. Dažniausiai tai būdavo kruopščiai planuojami veiksmai, kurie judėjimą leisdavo traktuoti kaip gyvenimo būdą ir ištikimybę aiškiai apibrėžtoms idėjoms, o ne vienkartinį juoką. Po pirmųjų Fluxus apraiškų JAV, o paskui ir Vokietijoje 1963 m. žinios apie meną-pokštą laiškais pasiekė ir tuometinę Sovietinę Lietuvą – asmeninis dviejų vaikystės draugų – Vytauto Landsbergio ir Mačiūno – susirašinėjimas tapo pirmuoju Fluxus idėjų šaltiniu ir sklaidos būdu Lietuvoje.

Gali susidaryti įspūdis, kad, rodos, vertybiškai tolimos Fluxus idėjos ir tuometinė sovietų okupuota Lietuva, nuo judėjimo centro stipriai nutolusi tiek geografiškai, tiek avangardinių idėjų prasme, neturi nieko bendra. Visgi Vakaruose Fluxus, kaip įtakinga avangardinė alternatyva ir radikalus septinto dešimtmečio judėjimas, sovietinėje, o paskui ir nepriklausomoje Lietuvoje buvo ryškiai perinterpretuotas ir pritaikytas prie vietinio konteksto bei kultūrinių poreikių. Įsitikinus, kad Fluxus idėjų perėmimas ir interpretacija Lietuvoje vyko, svarbu paaiškinti, kaip ir kokiais būdais tai buvo daroma. Išsamios analizės reikalaujantis klausimas kyla dėl to, kad Lietuvos atveju Fluxus idėja stipriai nutolo nuo Mačiūno idealizuotos kairės, o dešimtame dešimtmetyje entuziastingai buvo susidomėta fluxizmus primenančiomis meno formomis. Laisve pulsuojanti Fluxus forma kūrėjų ratuose buvo suprasta kaip tinkamas įrankis kūrybinei saviraiškai plėtoti, o kartais Fluxus įkvėpimu buvo naudojamasi ir nacionalinio pasipriešinimo kontekste. Vytauto Landsbergio pažintiniai Fluxus pasakojimai ir nepriklausomos akcijos Anykščių hepeninguose (AN-88, AN-89), stichiškai besikūrusios ir veikusios menininkų grupės, kaip antai Žalias lapas (1988–1992), Post Ars (1989–2009), Naujosios komunikacijos mokykla (dešimtas dešimtmetis), Akademinio pasiruošimo grupė (1993–1998), ar kritiški vienos dienos įvykiai Alytuje Tiesė. Pjūvis (1993–1996), žymėjo Fluxus pradžią, pažinimą ir interpretaciją Lietuvoje. Tai svarbu, siekiant išryškinti Lietuvos istorinio konteksto įtaką kultūrinėms idėjoms ir surasti konstruoto Fluxus naratyvo ištakas, skirtingų interpretacijų motyvus bei Fluxus kaip prekės ženklo problematiką.

Šio straipsnio tikslas yra atskleisti Fluxus judėjimo idėjų perinterpretavimo būdus Lietuvoje XX a. antroje pusėje ir jų kontekstą.

Uždaviniai: 1) nustatyti ir apibrėžti labiausiai paplitusias Fluxus judėjimo idėjas Lietuvoje XX a. antroje pusėje; 2) išanalizuoti Fluxus judėjimo idėjų recepciją Lietuvos kultūrinėje erdvėje ir įvertinti, kaip šios idėjos buvo (ne)priimamos; 3) atskleisti Fluxus idėjų ir jų integracijos kokybinį kismą.

Objektas. Tarptautinio Fluxus judėjimo idėjos, labiausiai paplitusios Lietuvoje, jų recepcija, interpretacija ir naujų prasmių įsitvirtinimas.

Metodai. Kaip pagrindinį taikytą metodą galima nurodyti kritinę šaltinių analizę – taikant šį metodą, tyrime nagrinėti šaltiniai, siekiant suprasti XX a. antros pusės kultūrinę situaciją, nuotaikas, komunikacijos kanalus, paplitusias Fluxus sklaidos formas bei viešintą turinį, atsižvelgiant į laiko ir vietos kontekstą.

Istoriografija. Konstruktyvių ir visa apimančių Fluxus tyrimų bei istoriografijos Lietuvoje nėra gausu, nors šis judėjimas, kaip reiškinys, yra atpažįstamas ir interpretuojamas. Bene išsamiausiai Fluxus santykis su Lietuvos kultūra yra apmąstytas muzikinės perspektyvos³, performatyvių veiksmų praktikos⁴ ir Mačiūno kaip lietuvio suvokimo⁵. Literatūra, skirta jubiliejinėms renginių sukaktims⁶, menininkų veiklos sukaktims⁷ ar analizuojamojo pobūdžio straipsniai, komentuojami retrospektyvių interviu⁸, papildo suvokimą apie kultūrinio ir meninio gyvenimo padėtį Lietuvoje tiriamuoju laikotarpiu, išplečia aktualiai kūrusių menininkų spektrą, atskleidžia vykusius renginius ir pavienes iniciatyvas.

Šaltiniai. Straipsnio problemai analizuoti naudojami keli šaltinių blokai: 1) renginių proginiai leidiniai ir parodų katalogai, kaip antai Jaunimo kamerinių muzikos dienų leidiniai Jauna muzika⁹, Alytuje vykusių renginių Tiesė. Pjūvis¹⁰ katalogai, Šiuolaikinio meno centre (toliau – ŠMC) vykusios parodos Jurgis Mačiūnas. Fluxus menas – pokštas¹¹ katalogas; 2) kultūrinė periodinė spauda: straipsniai, recenzijos, komentarai ar pranešimai apie meno įvykius buvo aptariami iš leidinių 7 meno dienos¹², Šiaurės Atėnai¹³, Kultūros barai¹⁴ ir Literatūra ir menas¹⁵. Šie periodiniai leidiniai buvo pasirinkti dėl savo specializacijos ir orientacijos į kultūros bei meno klausimus, kritikos tradicijos ir straipsnių autorių įvairovės. Straipsnyje taip pat cituojamas pusiau struktūruotas interviu, atliktas straipsnio autorės su Gintaru Sodeika¹⁶, kompozitoriumi, Anykščių hepeningų organizatoriumi, Jono Meko vizualiųjų menų centro direktoriumi.

1. Fluxus idėjos Lietuvoje XX a. septintą–dešimtą dešimtmetį

Siekiant identifikuoti Fluxus idėjas, labiausiai paplitusias Lietuvoje, reikia suprasti, kad jos neišvengiamai skyrėsi nuo įsitvirtinusių Vakaruose dėl kultūrinio lauko kontrolės sovietinėse respublikose. Įtakingiausias reguliuojantis veiksnys Sovietų Lietuvos dailės gyvenime buvo Dailininkų sąjunga, kuri vienijo ne vien dailės gyvenimo nomenklatūrą, bet ir įkūnijo tam tikrą priešpriešą tarp tradicinę realistinę dailę remiančių ir kūrybiniams ieškojimams atvirų menininkų¹⁷; apie išeivijos kultūrines aktualijas daugiau buvo galima sužinoti tik vėlyvuoju sovietmečiu¹⁸. Vis dėlto šalia vyravusių oficialiųjų nuostatų sovietinėje visuomenėje ėmė rastis ir pakaitalas gyvenamai realybei – nematoma visuomenė – kurioje egzistavo šešėlinė ekonomika ir blatas, pogrindinė spauda ir ne visada režimą atitinkantys renginiai ar susibūrimai¹⁹. Veikiant tokiai sistemai buvo aišku, kad sovietinėje kasdienybėje nepaklusti taisyklėms reikėjo drąsos, pasisekimo ar atsitiktinumo, tačiau tai nepadarė alternatyvios laikysenos neįmanomos.

1.1. Fluxus estetika septintą–dešimtą dešimtmetį: nuo juokų iki dėžių

Analizuojant Lietuvos kultūrinį lauką ir jame ieškant Fluxus judėjimo ženklų, daugiausia dėmesio skirta veiksmams, tiesiogiai referuotiems į Fluxus ir palaikantiems dialogą su judėjimo idėjomis, taip pat vizualiosioms išraiškoms, pasiskolintoms iš Fluxus, bei vyravusiai nuotaikai. Visa tai – kūrybinės raiškos būdus ir požiūrio taškus – galima pavadinti Fluxus estetika, Fluxus suprantant kaip idėjų šaltinį ar įkvėpimą. Taigi Fluxus Lietuvos kultūrinėje erdvėje, visų pirma, pasirodė ir buvo priimtas kaip pokštas ir pasilinksminimas. Landsbergis, dėstytojaudamas Vilniaus pedagoginiame institute, 1966 m. su grupe studentų surengė pirmąjį fluxistinį koncertą²⁰. Verta atkreipti dėmesį, kad veiksmas vyko akademinėje aplinkoje – pasilinksminimą stebėjo mokymo įstaigos valdžia, koncertinę erdvę dekoravo užrašas fluxus, o Landsbergiui labiausiai įsiminė didžiulis įrašas su žodžių autoriaus pavarde, skelbiantis, kad: „Daiktai ir žmonės juda kaip stūmokliai: Atrodė lyg kokio Stalino ar Lenino sentencija per visą sieną.“²¹ Toks fluxiškų elementų naudojimas atsiskleidė kaip meninio įvykio forma, o veiksmu buvo matuojamos ir tikrinamos viešai krečiamo pokšto ribos bei pakantumas tam. Be to, profesorius prisimena, kad anuomet tokius vyksmus tarpusavyje vadindavo „kapustnikais“ ir „durnystėm“²². Šis pavyzdys leidžia teigti, kad toks primityvus, jokios kitos žinios, išskyrus juoką, neįimantis suvokimas buvo Fluxus perinterpretavimas pagal Landsbergį. Kita vertus, šis fluxistinis fragmentas taip pat gali būti suprantamas kaip ironija ir sarkazmas, kurie lietuvių kultūroje sovietmečiu vertinti palankiai, o pašiepiančios ir užslėptos prasmės buvo nesvetimos tiek literatūroje²³, tiek teatre²⁴ ar muzikoje.

Kita, gerokai vėlesnė, išraiška, jungusi veiksmą ir vizualiką ir turėjusi ryškių fluxistinių bruožų, atpažįstama lietuvių pašto mene. Siekdami palengvinti menininkų bendravimą, keitimąsi idėjomis, o kartu įvairiai apipavidalintais laiškais klaidinti pašto darbuotojus ir taip griauti pašto sistemą, Fluxus dalyviai atrado pašto meną²⁵. Fluxus pašto meno pirmuoju pavyzdžiu Lietuvoje iš dalies būtų galima nurodyti Landsbergio ir Mačiūno susirašinėjimą – neformalus senos draugystės atgaivinimas, peraugęs į inovatyvių idėjų sklaidą ir keitimąsi informacija, buvo pilnas netikėto turinio. Nors šio bendravimo pavadinti sistemą griaunančia Fluxus jėga nebūtų galima, vis dėlto Mačiūno siųsta medžiaga sovietiniam inteligentui turėjo atrodyti įspūdingai – Landsbergis prisimena, kad ne viską buvo pajėgus suprasti, o siųsta spauda kartais atrodė kaip „šiukšlelės“²⁶.

Vietinės pašto meno apraiškos masinės netapo ir labiausiai yra pastebimos devinto dešimtmečio pabaigoje–dešimto dešimtmečio pradžioje. Atvirlaiškiai buvo siunčiami tiek meno lauko galios institucijoms, tiek buvo susirašinėjama tarpusavyje, pavyzdžiui, paštu komunikavo Linas Jablonskis ir Kęstutis Grigaliūnas²⁷, o spaudoje buvo pasirodę Marko Augusto Cukermano ir Dariaus Žuko pašto meno pavyzdžių²⁸. Naujosios komunikacijos mokykla²⁹, išgalvota meno institucija, taip pat praktikavo pašto meną – net ir savadarbiai vokai bei atvirlaiškiai su padirbtais pašto ženklais vis tiek pasiekdavo nurodytus adresatus³⁰. Kadangi pašto menas siekė sutrukdyti pašto, kaip biurokratinės institucijos, veiklą, ir meną paversti kasdieniu gyvenimu, Lietuvoje tai labiau atsiskleidė kaip menininkų pramoga ir savarankiška iniciatyva, o ne kaip didelio masto ir kryptingas sistemos naikinimas. Kontrkultūriniam Fluxus rūpėjo kova su nusistovėjusia gyvenimo tvarka, senąja kultūra ir idėjomis, revoliucingai buvo referuojama į socialistiniais principais persismelkusį galimą naująjį pasaulį. Šiuo požiūriu galima daryti išvadą, kad fluxinė pašto meno apraiška Lietuvoje gyvavo ir buvo įdomi žaismingos formos, o ne ideologine prasme, nes vietos kontekste nenorėta griauti, o tik pasinaudoti atsivėrusiomis pokštų erdvėmis ir kultūrine laisve.

Ne masiškai, bet tiesioginei Fluxus estetikai Lietuvoje būtų galima priskirti ir dėžes. Šios veiklos srityje dominuoja Grigaliūno vardas. Menininkas dešimtame dešimtmetyje ne tik kuravo dėžių parodą, ten pats eksponavo savo kūrinius, bet ir fluxistine dvasia kvietė dalyvauti visus: „[t]iek dailininkus profesionalus, tiek žmones, neturinčius nieko bendra su menu“³¹. Pasak kritikų, toks dėmesys ir pagarba dėžei Lietuvoje buvo skirti pirmą kartą. Tai buvo įvertinta kaip Dada ir Duchampo įtaka vizualiesiems menams³². Grigaliūno eksponuoti kūriniai buvo artimiausi Fluxus dvasiai – dėžės žaismingos, prieštaringos ir absurdiškos, o jų pavadinimai buvo tiesioginė nuoroda į Fluxus, pavyzdžiui, Fluxus Year Book³³. „Nors šioji paroda buvo tarptautinė ir sulaukė nemažai dalyvių, visgi galima daryti išvadą, kad tokia praktika buvo daugiau išimtis, o ne taisyklė.“ Fluxiška nuotaika, idėjos pratęsimas ir dėmesio atkreipimas, interpretuojant dėžę kaip meno objektą ar kaip įrankį perduoti savoms idėjoms, ir vėl buvo entuziastingas, bet pavienis veiksmas.

Fluxus ideologijoje, be ambicingų meninių užmanymų, buvo labai svarbus anonimiškumo ir stiprios bendruomenės jausmas, tačiau Lietuvoje tai reiškėsi stichiškai, o bene ryškiausiai – Anykščių hepeninguose, vykusiuose 1988–1989 m. Jų organizatorius kompozitorius Gintaras Sodeika prisimena, kad „ir pirmajame, ir antrajame festivalyje daugybė hepeningų buvo kolektyvinė kūryba, nesidalinant, kad čia tu sukūrei, šitą aš sukūriau, čia tu autorius, čia aš autorius“³⁴. Remiantis Fluxus idėja, galima teigti, kad tokia laikysena meną pavertė praktika, kuri pasižymėjo proceso džiaugsmu, o ne savo ego tenkinimu. Dailininkų grupės Žalias lapas³⁵ (1988–1992) narys Gediminas Urbonas, dalyvavęs ir hepeningų festivaliuose, kaip to laiko bruožą išryškino: „[s]varbiausias dalykas tuo metu buvo kolektyvinė kūryba kaip politinis pareiškimas ir opozicija vienišo genijaus mitui.“³⁶ Kompozitorius Šarūnas Nakas savo patirtimi irgi patvirtino, kad „daug kas subręsdavo kaip kolektyvinės kūrybos vaisiai. Beveik visada ir visur dalyvaudavo visi stovyklos dalyviai“³⁷. Nors minėti menininkai dalijosi prisiminimais ir savo vidinėmis nuostatomis, kalbėdami apie laiką Anykščiuose, įspūdį galima susidaryti tik apie ten vyravusias dalyvavusių grupių nuotaikas. Muzikų ir dailininkų grupelės ieškojo būdų realizuoti idėjas ir bendruose susibūrimuose patyrė gyvenimo-meno džiaugsmą. Anonimiškumas šių festivalių pavyzdžiu gali būti suprantamas ne vien kaip forma, bet ir kaip tiesioginė Fluxus idėjos materializacija – jaunieji kūrėjai pasidavė vykstančiam meniniam procesui ir, nesivaikydami titulų ar aukštojo meno reikalavimų, eksperimentavo. Taigi Anykščių hepeningų dvasia šiuo atveju buvo labai artima Fluxus dvasiai, o vertybinės nuostatos menininkų bendruomenės ir anonimiškumo atžvilgiu sutapo, tad šiuos veiksmus galima vertinti ir kaip tiesioginį Fluxus idėjų įgyvendinimą. Visgi verta pabrėžti, kad Fluxus kaip reiškinys Lietuvoje buvo perimamas sporadiškai – kiekvienas menininkas praktikavo tai, kas jį domino, intrigavo ir kas jam buvo suprantama, tad dėl to nauja, drąsi ir įkvepianti fluxistinė forma buvo kur kas svarbesnė nei turinys. Susiklosčiusią situaciją galima aiškinti meno lauko laisvėjimu, informacinės įvairovės prieinamumu ir jaunų menininkų entuziazmu.

1.2. Fluxistiniai politiniai pareiškimai devintame–dešimtame dešimtmečiuose

Atgimimo laikotarpiu Lietuvoje, greta Fluxus juokų bei estetikos, radosi ir politinę potekstę turinčių meninių veiksmų – tai reiškia, kad, be fluxistinių formų, pastebėtas ir turinys. Fluxus patrauklumas politinėms idėjoms išreikšti Atgimimo metais gali būti siejamas su pulsuojančiu laisvės jausmu ir Fluxus kaip tos laisvės išraiška, taip pat Fluxus kaip metaforos vartojimu, suprantant, kad menas gali būti ne tik politiškai ideologizuotas, bet ir politiškai kritiškas. Dažniausiai tokiems provokatyviems veiksmams ir šiurkščiai retorikai ryždavosi maksimalizmo kupini ir naujų formų ieškantys studentai bei jaunosios kartos menininkai. Pavyzdžiui, 1990 m. vasario 17 d. vykusioje grupės Post Ars³⁸ parodoje Kaune eksponuota Česlovo Lukensko instaliacija Persižvaigždžiavimas – dvi penkiakampės žvaigždės ant sienų ir trys žvaigždės iš kiaulių galvų, išdėliotų ant skardos³⁹. Šokiruojantį vaizdą ir pasišlykštėjimą keliantį pūvančių kiaulių galvų kvapą galima suprasti kaip nuorodą į byrančią ir iš vidaus pūvančią sovietinę sistemą. Nors ši paroda ir nesiafišavo esanti fluxistinė, tendencingi to laiko veiksmai formos ir turinio atžvilgiu gali būti priskirti Fluxus įtakai dėl naudotų priemonių netikėtumo, organiniam objektui suteikto meno kūrinio statuso, parinktos, o gal sutapusios datos (diena po vasario 16 d.) ir įžvelgiamos sistemos kritikos. Nors pirminė Fluxus idėja simpatizavo socializmui, visgi Lietuvos atveju vyko priešingai – sovietinės okupacijos metai privertė Vakaruose romantizuotą sistemą pažinti iš vidaus, o tai sudarė sąlygas ja nusivilti, jos neapkęsti ir aiškiai matyti jos neveiksnumą. Fluxiniu panašumu laikytina tik entuziastinga dvasia, pasireiškusi drąsa kritikuoti ir pasipildžiusi naujais siužetais bei naudojamomis medžiagomis mene.

Politinę mintį plėtojo ir anksčiau minėtų Anykščių hepeningų festivalių (1988–1989) dalyviai. Akciją, per kurią pievoje buvo nutiesta raudona vėliava, pastatytas juodas obeliskas, išstatyta sargyba, festivalio organizatorius Sodeika komentavo taip: „[p]er tas apei­gas tiesiog dar kartą apspjovėme tai, ko nekentėme, ir darėme tai su giliausia aistra.“⁴⁰ Retrospektyviai reflektuodamas tą laiką ir santykį su sovietine sistema, kompozitorius apibendrino, kad „su sovietizmu mums nepakeliui. Ką čia besugriausi, galima tik atsiriboti, neigti, protestuoti, išreikšti savo požiūrį“⁴¹. Kadangi hepeningų festivaliai vyko persitvarkymo laikotarpiu, savo veiklą jau buvo pradėjęs Sąjūdis, o tautiniai jausmai vis labiau jaudino, festivaliuose buvo matyti ir trispalvė, nors dėl to iš anksto susitarta nebuvo. Sodeika Anykščių veiksmus apibendrino tokiais žodžiais: „[m]ūsų Fluxus buvo nukreiptas prieš sovietus, prieš kairiąją ideologiją ir mes išnaudojom 88-ais <...> tautinę mūsų ir atributiką, ir, žodžiu, daugybė hepeningų, pašiepiančių sovietinę tikrovę, ten liejosi kaip iš gausybės rago.“⁴² Nors Lukensko ir Sodeikos pavyzdžiai rodo, kad mene atsirado politinis turinys, o kritiškas požiūris ir maištaujanti nuotaika buvo pasiskolinti iš Fluxus, vis dėlto mačiūniškasis ir lietuviškasis Fluxus nebuvo tapatūs, o tam tikra prasme jie buvo prieštaraujantys vienas kitam. Toks Fluxus pritaikymas prie vietos konteksto kritikos objektą, kuriuo Mačiūnas laikė kapitalistinį Vakarų pasaulį, nukreipė į Lietuvai pažįstamus sovietinius Rytus.

Plėtojant naratyvą, kuriame Fluxus suvoktas kaip įrankis priešintis sovietizmui, verta išskirti, kad gyvą, pokštaujantį, keliantį klausimus ir verčiantį mąstyti, netikėtą ir turintį daug galimų scenarijų Fluxus tiko pastatyti prieš negyvą, sustabarėjusį, dalies visuomenės vertybių neatitinkantį ir nuspėjamą sovietizmą. Tokiomis aplinkybėmis buvo naudojamasi ir Landsbergio vaidmeniu. Akademinio pasiruošimo grupė (1993–1998)⁴³ 1995 m. įgyvendino instaliaciją Fluxus džinai, kur, pasitelkus kineskopą, buvo eksponuojami Mačiūno ir Landsbergio portretai⁴⁴ su šalia einančiu tekstu: „Jurgis Mačiūnas yra Fluxus įkūrėjas ir „diktatorius“ nuo 1961 iki 1978. Vytautas Landsbergis – Jurgio Mačiūno bendraklasis, nuo 1963 metų sudalyvavęs keliuose Fluxus projektuose. Labiausiai vykęs darbas Fluxus dvasioje – valstybės vadovo pareigos.“⁴⁵ Visgi Landsbergis, paklaustas, ar Fluxus padėjo atvesti Lietuvą į nepriklausomybę, teigė nenorintis, kad jo politinė veikla būtų siejama su kitais darbais⁴⁶. Ši Mačiūną ir Landsbergį gretinanti Fluxus interpretacija yra žinoma ir užsienyje, remiantis tarptautinės Fluxus bendruomenės reakcija į Landsbergio, kaip Fluxus bendranario, posūkį politikoje: „Vis dėlto jaudina ir žavi tai, kas įvyko. Būtų pernelyg drąsu sakyti, kad Fluxus turėjo daug bendro su Landsbergio kaip politiko karjera, bet man norisi galvoti, kad ta dvasia, kurią Rene Block pavadino fluksizmu, ši tą bendra turi. Tai tarptautinė, eksperimentuojanti dvasia. <...> Landsbergis – panašiai kaip jo vaikystės draugas Jurgis Mačiūnas – lieka taiklus šio mentaliteto pavyzdys.“⁴⁷ Paralelė tarp Mačiūno ir Landsbergio veiklų skamba ir šmaikščiai, ir politiškai jautriai, o idėja, kad Amerika turėjo Mačiūną, kaip Fluxus idėjinį lyderį, o Lietuva – Landsbergį, kaip politinį lyderį, kartais ir pafluxuojantį, skamba romantiškai. Tačiau šiuo atveju reikalingas kritiškas žvilgsnis, suvokiant, jog nuo pirminės kairiosios Fluxus idėjos Lietuvoje buvo stipriai nutolta, nes ji tapo dešiniosios politikos įrankiu. Ryškus prasmių perkeitimas atspindėjo nacionalinius Lietuvos kultūros interesus, kurie su kairiąja mintimi neturėjo nieko bendra ir leido naudotis Fluxus suaktualintomis meno formomis, adaptuojant jų turinį ir skleidžiamą žinią vietiniam kontekstui.

Kaip politinę žinią nešančius reikėtų pažymėti Alytuje vykusius Tiesė. Pjūvis (1993–1996) renginius, nes jų metu Lietuvos periferijoje buvo skleidžiamas originaliam Fluxus artimas anarchistinis požiūris, pasireiškęs vykusiomis akcijomis, hepeningais, kurtais objektais. Su meniniais veiksmais iš centro į periferiją persikėlę renginio organizatoriai tapo opozicija elitiniam sostinės menui, kultūros lauką valdančioms institucijoms, menininkų rėmimo bei finansavimo procedūroms. Renginių proga leisti katalogai buvo pripildyti projektų eskizų, autorių tekstų ir kitokių „fluxusinių insinuacijų“⁴⁸, o Tiesė. Pjūvis buvo įvardijamas kaip „ne grupė, ne festivalis, ne konkursas, o kratinys idėjų, apie kurias buriasi bendrakūrėjai su savomis idėjomis. Ir tą dieną, kai taps aišku, kas yra tiesė, pjūvis – jis išnyks, palikdamas lavoną, kurį dar ilgai tąsys barbarų gaujos po gatves“⁴⁹. Tokia pozicija artima pirminei Fluxus ideologijai ta prasme, kad reiškinį sunku apibendrinti, o svarbiausias elementas buvo bendruomenė, veikiama tų pačių ar panašių idėjų. Renginio organizatorius Redas Diržys, prisiminęs šį laikotarpį, Fluxus įtaką taip pat patvirtino: „[a]š be galo žavėjausi Fluxus (nors šio judėjimo kontrkultūrinė esmė man atsivėrė tik po gero dešimtmečio), o jų art event man atrodė ideali forma įvardinti tai, ką darome.“⁵⁰ Kaip pažymėta anksčiau, nuo devinto dešimtmečio pabaigos Fluxus pirmiausia buvo suprantamas kaip forma, o tik vėliau kaip turinys, tad Alytaus pavyzdys išryškina Fluxus interpretavimą tiek meninės formos, tiek kritiško turinio prasme. Nors politinės-socialinės intencijos Lietuvos kultūrinėje erdvėje nebuvo itin radikalios, palyginti su Mačiūnu, vis dėlto vietiniame kontekste tai buvo arba jautrios (trispalvė ir tautinė atributika), arba aštrios (sovietinės realybės patyčios), arba pašiepiančios (centro-periferijos ir institucijų santykiai) metaforos.

Apibendrinant Fluxus idėjas Lietuvoje, reikia pažymėti, kad Fluxus sąvoka Lietuvos kultūros lauke turėtų būti vartojama sąlyginai. Judėjimo ideologija, grįsta socialistiniais principais, nebuvo tiesmukai pritaikyta Lietuvoje dėl kultūrinių ir vertybinių skirtumų – flirtuoti su kairuoliškumu Atgimimo metu būtų buvę įžūlu ir nesuprantama, tad vietiniame kontekste Fluxus buvo perinterpretuotas kaip kovos už nacionalines idėjas priemonė. Aktyvėjant menininkų grupių būrimuisi ir veikimui, taip pat galima pastebėti, kad jie per renginius ar pasitelkę instaliacijas kritikavo to meto kultūrinę bei institucinę realybę, o tai savo forma ir dvasia priminė vietai adaptuotus fluxizmus. Nors devintame–dešimtame dešimtmečiuose matoma Fluxus turinio užuomazgų, visgi reikėtų pabrėžti formos pergalę prieš turinį – fluxistinės meninės išraiškos kaip pokštas, pašto menas, dėžės, akcijos ir hepeningai bendruomeninių įvykių metu buvo patrauklūs dėl kūrybinei laisvei suteiktos erdvės, tarpdiscipliniškumo ir avangardinių meno formų, kurios ilgą laiką buvo vertintos rezervuotai. Vadinasi, Fluxus idėjos pirmiausia buvo priimamos formos prasme, o atsiradęs turinys buvo derinamas su vietos kontekstu.

2. Fluxus idėjų integracijos procesai Lietuvos kultūrinėje erdvėje

Išryškėjus aiškiam vaizdiniui, kokios Fluxus idėjos buvo paplitusios Lietuvoje, kokiomis formomis ir kaip interpretuotos, svarbu suprasti ir viešojo diskurso formavimą Fluxus atžvilgiu. Dėl šios priežasties, siekiant nustatyti, kaip Fluxus idėjos ir žinia apie judėjimą veikė kultūrinėje Lietuvos erdvėje – prisitaikė, išsiskyrė ar susiliejo su šalies kontekstu – vartojama integracijos sąvoka, kuri leidžia pagrįsti Fluxus kaip idėjos (ne)sėkmę. Iš karto galima pasakyti, kad nei Fluxus vertinimo, nei idėjų integracijos užuomazgų sovietmečiu faktiškai nėra – tai paaiškinama sistemos įtarumu konceptualaus ir avangardinio meno atžvilgiu, siekiu skatinti tradicinę liaudies kultūrą ir valdžios įstaigų bandymu visą kultūrą naudoti ideologiniais tikslais. Atgimimo ir pirmaisiais nepriklausomybės metais, laisvėjant visoms gyvenimo sferoms, sujudus jauniems menininkams bei pradėjus organizuoti alternatyvius renginius, padaugėjo vertinimų ir įžvalgų, kuriomis neretai buvo arba romantizuojama Mačiūno asmenybė ir jos vaidmuo Fluxus judėjime, arba visa tai laikyta nesusipratimu. Vėliau, įsikūrus naujiems kultūriniams leidiniams, kaip antai 7 meno dienos ar Šiaurės Atėnai, atsirado straipsnių bei verstinių tekstų serijos, skirtos Fluxus pristatymui, supažindinimui su juo ir įliejimui į Lietuvos kultūros istoriją.

2.1. Mačiūno asmenybės vaidmuo Fluxus įsitvirtinimo požiūriu Lietuvoje

Lietuvoje Atgimimo metais, ypač po 1990-ųjų, vienas ryškiausių Fluxus vertinimų gali būti įvardytas kaip romantizuotas, aukštinantis, pagarbus ir gana nekritiškas. Mačiūnui buvo priskiriami tokie epitetai kaip „genijus“⁵¹, „Fluxus žvaigždė“⁵², „ludi meistras“⁵³, „nepakartojamų idėjų meistras mūsų tautietis“⁵⁴ ar „Fluxus generalinis direktorius“⁵⁵, o itin svarbus tapo faktas, kad menininkas – lietuviškos kilmės. Paradoksalu, nes septintame dešimtmetyje Mačiūnas, nebeturėjęs jokių bendrų interesų su lietuvių išeivių bendruomene, nuo jos atsiribojo ir įpykęs vardą Jurgis pasikeitė į George⁵⁶. Taigi vienpusiškas Mačiūno vertinimas leidžia teigti, kad dešimto dešimtmečio Lietuvos Fluxus kontekste kur kas svarbiau buvo ne pačios judėjimo idėjos, o faktas, kad Mačiūnas yra lietuvis – tarptautinio meninio judėjimo pradininkas, už tai vertinamas pasaulyje. Be to, buvo siekiama Mačiūno asmenybę ir Fluxus palikimą sugrąžinti į Lietuvą. Šis poreikis žymėjo ir lietuvių bend­ruomenės požiūrio į kontroversišką asmenybę pasikeitimą – išeivijos lietuviai septintame dešimtmetyje menininką atstūmė, o dešimtame dešimtmetyje Mačiūnas Lietuvos lietuvių paverstas savotišku kanonizacijos objektu, bandyta jį įtraukti į atminties kultūrą.

1996 m. Fluxus buvo ištrauktas iš marginalių paribių ir pastūmėtas oficialių institucijų link, kai ŠMC įvyko dvi didžiulės tarptautinės parodos, Jurgis Mačiūnas. Fluxus menas–pokštas ir Fluxus Vokietijoje 1962–1994, kurias pratęsė 1997 m. toje pačioje vietoje atidaryta nuolatinė ekspozicija – Fluxus kabinetas. Vilniui išsprendus institucinį Fluxus klausimą, sujudimas kilo ir Kaune. Menininkas Grigaliūnas 1996 m., dalyvaudamas projekte, kuriame Kauno vietose kurti meno objektai siekė formuoti skiriamąjį miesto ženklą, aktualizavo Mačiūno asmenybę: iškabinti plakatai mieste skelbė Mačiūno 65-erių metų sukaktį ir kvietė į Fluxus muziejų, kurio, žinoma, nebuvo⁵⁷. Grigaliūnas tokiu veiksmu siekė atkreipti dėmesį tiek į Mačiūną, tiek į Fluxus judėjimą: „Yra žmonių, kurie siūlo dovanoti savo kūrinius Kauno Fluxus muziejui, jeigu jis būtų įkurtas. Jonas Mekas iš JAV, puoselėdamas šią mintį, lankėsi netgi pas Kauno merą, tačiau kol kas rezultato nėra.“⁵⁸ Šiuo atveju galima daryti išvadą, kad Fluxus norėta matyti ne vien gatvėse, bet ir deramai pristatomą muziejų salėse, tai iš dalies įpareigojo Lietuvos (Kauno), kaip Mačiūno tėvynės, vaidmuo. Minėtoji Grigaliūno akcija, kvietusi į nesamą muziejų, adresu Parodos g. 1 (tame name tarpukariu gyveno Mačiūnų šeima), atliko tarsi išankstinės atminimo lentelės funkciją, kuri ant Mačiūno gimtojo namo pakabinta 1998 m., o 1999 m. Kauno paveikslų galerijoje atidarytas Jurgio Mačiūno Fluxus kabinetas. Viena vertus, menininko kvietimą į muziejų, kurio nebuvo, galima vertinti kaip fluxinį veiksmą, kritikavusį ir ironizavusį instituciją, kita vertus, pats Fluxus kabineto atidarymo faktas nebuvo suprantamas kaip juokas ir veikiau naudotas edukaciniais tikslais. Visgi reikia pabrėžti, kad Fluxus institucionalizacija ir muzeifikacija prieštaravo revoliucingai Fluxus idėjai, tad didaktinis lietuvių požiūris į Fluxus kaip į muziejinį objektą atskleidė, kad Fluxus buvo suvokiamas kaip meno istorijos, o ne gyvenimo žaismingumo faktas. Nepaisant to, atlikus muziejinį gestą, Fluxus idėja buvo sėkmingai integruota į Lietuvos kultūros oficialųjį diskursą.

Tarsi patvirtinimas 1997 m. organizuotas metaforiškas Mačiūno palaikų pervežimas į Lietuvą – buvo transportuotas indas vandens iš Atlanto vandenyno, kur po mirties 1978 m. išbarstyti menininko pelenai. Vanduo su galimais Mačiūno pelenų likučiais buvo supiltas į Vilnelę Vilniuje, o idėjos sumanytojas Pranas Morkus aiškino: „Ne visi dargi kauniečiai, Jurgio gimtojo miesto žmonės, įvertino šio užmojo reikšmę. Tad Mačiūno vandenį nutariau supilti į Vilnelę ties Užupiu, kur pastaraisiais metais ruošiami modernų, avangardinį, (o gal ir Fluxus ar Neo–Fluxus?) meną primenantys renginiai, o šis rajonas ir dvasia, ir išvaizda tampa kažkuo panašiu į Mačiūno kurtą Niujorko Soho kvartalą.“⁵⁹ Procesijoje aidėjo Vladimiro Tarasovo būgnai, renginio organizatoriai skandavo „Jurgis Mačiūnas pareina į Lietuvą!“, o tarp žiūrovų buvo galima išvysti ir Venclovą, ir Landsbergį⁶⁰. Akivaizdu, kad šiuo veiksmu buvo siekiama sustiprinti Mačiūno ir Lietuvos ryšį (įdomu – veiksmas vyko liepos 5 d., Valstybės dienos išvakarėse), ieškoti panašumų su Fluxus dabar vykstančiuose procesuose ir išreikšti pagarbą simboliškam Mačiūno grąžinimui į Lietuvą, o kartu džiaugsmą tuo. Ši akcija vyko praėjus maždaug mėnesiui nuo Fluxus kabineto atidarymo ŠMC, tad galima suprasti, kad institucionalizuotas Fluxus palikimas buvo palydėtas emocingomis, fluxiškomis apeigomis, kuriose svarbiausias vaidmuo skirtas Mačiūnui.

2.2. Fluxus proveržis Lietuvoje visuomenės ir kritikų akimis

Kadangi Fluxus Lietuvoje ryškiausiai pastebimas po 1990-ųjų, tad to meto kultūrinėje spaudoje ėmė ryškėti keli požiūriai: vieni buvo nusivylę, kad Lietuvoje taip vėlai sužinoma apie Fluxus ir Mačiūną, mat tai laikyta aktualiu ir svarbiu menu, ir nors jaunieji menininkai intuityviai užsiėmė įvairiais fluxizmais, visgi ir jiems, ir aplinkiniams trūko konstruktyvių žinių apie judėjimą; kiti svarstė, kad šio judėjimo idėjos yra nepriimtinos, grįsdami, kad Fluxus yra su išeivija susijęs menas, kuris suprantamas septintame dešimt­metyje JAV, bet sunkiai gali būti pritaikytas to laiko Lietuvoje. Pavyzdžiui, 1991 m. apgailestaujama, kad tik dabar lietuvių menininkai atranda sau artimą Fluxus judėjimą ir dėl to jų kūryboje juntama daugiau pokštavimo ar kūrybos „tarp kitko“, o tai kartais sukelia neigiamą vertinimą⁶¹. Nepalankumas buvo justi ir apžvelgiant naujienas parodų salėse, kai dėl pomėgio cituoti Fluxus buvo ypač „barami jaunikliai“⁶². Naujos formos išbandymai ir laisvės pojūtis, skirtingų disciplinų jungimas kartais buvo nurašomi nerimtiems dalykams ar idėjų, kurios nebeaktualios, kopijavimui. Taip pat problemiška buvo viešame diskurse įvardyta ir realiai egzistavusi miglota skirtis tarp kopijos ir interpretacijos – Fluxus estetika ir retorika darė stiprų įspūdį, tad galėjo kilti rizika imti cituoti, užuot adaptavus fluxišką meną vietos publikai.

Vis dėlto publika jauniesiems menininkams ne visada buvo abejinga. Pavyzdžiui, kartą į kvietimą atvažiuoti į hepeningų festivalį Anykščiuose atsiliepė Pilies gatvės pankai, ir nors iš pradžių organizatoriai dėl to šiek tiek sunerimo, svečių kompanija papuošė festivalį⁶³. Anykščių hepeningų dalyviai taip pat patyrė šmaikščių susidūrimų su visuomene – vienos akcijos metu, besilankydami Anykščių fotoateljė, menininkai, darbuotojoms perdavę linkėjimus nuo Mačiūno, sulaukė atsakymo: „Tai mes jo nepažįstam. Ačiū už linkėjimus.“⁶⁴ Iš vaizdinės dokumentacijos matyti, kad ši situacija nebuvo jauki nei linkėjimų adresantams, nei adresatams. Tokia entuziastinga jaunimo laikysena buvo suprantama ir analogiškai lyginama su situacija JAV. Pavyzdžiui, 1992 m., pristatant parodą Moksleivių rūmuose Fluxus & Mačiūnas, rašoma: „Pastebėtas įdomus atitikimas tarp meno suvokimo devyniasdešimtųjų Rytų Europoje ir šešiasdešimtųjų Vakarų žiūrovo reakcijos. Čia susiklosčiusi meninė atmosfera turi panašumo su jau buvusia prieš trisdešimt metų.“⁶⁵ Iliustruojant Fluxus meno santykį su žiūrovais Lietuvoje, ypač parodų erdvėse, kaip reakciją būtų galima nurodyti nuostabą, sunkų priėmimą, kartais ignoravimą, o kartais keliamą juoką. Jungtį tarp septinto dešimtmečio JAV ir dešimto dešimtmečio Lietuvos akcentavo ir išeivė menininkė Elena Urbaitytė: „Atrodo, kad dabartiniai dailininkai seka dada. <...> Bet Jurgio Mačiūno dada idėjos Niujorke jau nebėra avangardas. <...> Tai, kas Lietuvoje vyksta dabar, man primena mano atvykimo į Ameriką pradžią.“⁶⁶ Svarbu, kad sekimas idėjomis ir rėmimasis autoritetais Lietuvos menininkams leido interpretuoti savo gyvenamą laiką ir vytis pasaulinę meno sceną, tad dėl to Fluxus įvertinimas labiau atsispindi kaip stumiantysis veiksnys kūryboje.

Vis dėlto, aptariant Fluxus recepciją, svarbu atkreipti dėmesį ir į senosios kartos kultūrininkų poziciją. Pavyzdžiui, Landsbergis, dar septintame dešimtmetyje sulaukęs Mačiūno išreikšto noro aplankyti Sovietų Sąjungą ir surengti koncertų programą, reagavo kritiškai – čia niekas nesupras fortepijono laužymo ir svarstys, kad geriau jį būtų atiduoti į mokyklą vaikams⁶⁷. Visgi Mačiūnas sugebėjo įtikinti Landsbergį šio veiksmo teisėtumu, atskleisdamas, kad fortepijonas nebebuvo tinkamas groti, tad toks performansas atsiėjo pigiau. Landsbergį įtikinus, kitas jo kartos kompozitorius, Bronius Kutavičius, net dešimtame dešimtmetyje vis dar baisėjosi šiomis idėjomis ir apie Fluxus atsiliepė neigiamai: „Netikiu šituo menu, nesuprantu jo, gal, jeigu įsigilinčiau... <...> Man atrodo, kad čia juokų darbas. Yra tokių akcijų, sakykim, – sudaužo scenoje fortepijoną. Vytautas Landsbergis sakydavo: oi kaip gražu, tas instrumentas jau atitarnavęs, tegu ir miršta scenoje. O man tai kraupu, lygiai tas pats, kaip lavoną peiliu badyti.“⁶⁸ Iš to galima daryti išvadą, kad Fluxus priėmimas ar atstūmimas tik iš dalies buvo lemiamas priklausymo tai pačiai kohortinei kartai. Remiantis pavyzdžiais, galima teigti, kad vieni Fluxus vertino palankiai, kaip natūralaus kismo proceso dalį kultūroje, o kiti buvo pasibaisėję judėjimo išraiškomis ir nebandė ar nenorėjo gilintis.

Bene daugiausia dėmesio ir vertinimų sulaukęs Fluxus renginys buvo anksčiau minėtų dviejų parodų, skirtų Vokietijos Fluxus ir Jurgio Mačiūno Fluxus, atidarymas ŠMC 1996 m. Šios parodos vertintos kaip ilgai lauktos, jas palankiai priėmė publika, reikšmingais svarstymais pasidalijo kultūros lauko atstovai. Kultūros savaitraštis 7 meno dienos, atlikęs apklausą ir paprašęs dailės kritikų įvardyti įsimintiniausią metų dailės įvykį, padarė išvadą, kad ryškiausiai išsiskyrė Fluxus parodos⁶⁹. Menotyrininkas Alfonsas Andriuškevičius, nurodęs Fluxus kaip įsimintiniausią 1996 m. dailės įvykį, pasirodžius rezultatams kiek sukritikavo kolegas konstatuodamas, kad „geriausioji inteligentijos dalis“ Fluxus parodų neįvardijo kaip geriausių⁷⁰. To priežastis jis išskyrė dvi: pirma, kad Fluxus yra menas, nukreiptas į niekur, o Lietuvoje dar įprasta mąstyti dangaus ir žemės metaforomis, pasitelkiant archajinę išraišką; antra, kad Fluxus yra menas, kuriame amatai praranda reikšmę, o Lietuvoje siekiama tą amatininkiškumą išlaikyti⁷¹. Pamąstymą Andriuškevičius užbaigė išvada, kad „Fluxus priimtinas rezervuotai, jis mums dar per ankstyvas“⁷². Menotyrininko tekste justi švelni ironija ir galbūt nusivylimas suvokiant, kad pirmenybė vis dar teikiama tradicinėms formoms, o pasaulinio lygio reiškiniai negebami suprasti globaliame kontekste. Vienas videomeno pradininkų Lietuvoje Gintaras Šeputis, nors parodas taip pat laikė pavykusiomis, tarsi pratęsė Andriuškevičiaus mintį: „Žiūrint į tuos laiko dulkėmis padengtus objektus, įsivyrauja nejauki nesuprasta „popokštinė“ tyla, nes stebimi daiktai yra ištraukti iš konteksto.“⁷³ Balansas tarp kontekstualiai sunkiai suvokiamo meno ir paro­dų matymo, kaip reprezentacinių bei siūlančių skirtingus Fluxus naratyvus, buvo natūrali Fluxus priėmimo į Lietuvos kultūros diskursą dalis.

Menotyrininkė Skaidra Trilupaitytė, Fluxus parodas anuomet taip pat įvertinusi kaip įsimintiniausias, pažymėjo, kad Fluxus pristatymas buvęs „beveik tobulas“, o išleisti katalogai ir verstiniai straipsniai apie Fluxus suteikė progą su judėjimu geriau susipažinti visuomenei ir užpildė įsisenėjusias teorines spragas⁷⁴. Kuratorė Sandra Skurvidaitė Fluxus 1996 m. apibūdino kaip „ypač populiarų“, o praktinę judėjimo naratyvo pusę apibūdino taip: „Tokių išsamių parodų reikšmė neginčijama, tačiau jos svarbios tiek, kiek padeda susivokti šiuolaikinio meno procese.“⁷⁵ Toks vertinimas visiškai atspindi Vakarų poziciją (ir su ja sutampa), kuri buvo demonstruojama dešimtame dešimtmetyje – Fluxus kaip meno istorijos būdas aiškinti šiuolaikinį pasaulį bei jame vykstančius reiškinius. Lokalesnį santykį su tarptautiniu kontekstu įvardijo dailėtyrininkė Ingrida Korsakaitė, pabrėždama, kad Fluxus parodos buvo „įspūdingas projektas“, o siekiant reginį įvietinti, atidarymo metu jaunieji lietuvių dailininkai surengė fluxistinę akciją⁷⁶. Šis komentaras išryškino, kad Fluxus priėmimo procesą patrauklesnį ir įtaigesnį darė entuziastingų lietuvių menininkų įtraukimas į atidarymo programą.

Taigi Fluxus priėmimo ir idėjų integracijos Lietuvoje atžvilgiu yra susiduriama su dviem judėjimo išraiškomis – istorine, mačiūniškąja, muziejine ir jaunųjų menininkų fluxine interpretacija, grįsta simpatija ar pagarba. Kultūros veikėjai į tam tikras Fluxus apraiškas buvo linkę žiūrėti įtariai, o didžiosios daugumos lietuvių menininkų nebuvo galima priskirti tiesioginiams Fluxus tradicijos tęsėjams – devintame–dešimtame dešimt­mečiuose suaktyvėjusi žanrų ir stilių įvairovė mene turėjo įtakos išraiškų panašėjimui ir galimai menų sintezei. Kitoks santykis buvo palaikomas su istoriniu Fluxus – retrospektyvios parodos buvo vertinamos palankiai ir kėlė susidomėjimą bei diskusijas, naudojantis jau artefaktais tapusiais Fluxus kūriniais, o itin svarbiu elementu Fluxus pasakojime tapo Mačiūno kaip lietuvio figūra. Lietuvoje Fluxus vertinimas ir integracija šiuo požiūriu yra komplikuoti, nes lygia greta vyko tiek fluxistiniai meniniai įvykiai, tiek parodų erdvėse buvo eksponuojami grynojo Fluxus artefaktai.

Išvados

Fluxus meninis judėjimas tiek JAV, tiek Lietuvoje neatskiriamas nuo Jurgio Mačiūno meninių ambicijų ir radikalių idėjų. Lietuvoje dėl konstruktyvių žinių trūkumo, kairuoliškos prigimties ir avangardinių formų bei kultūros lauko kontrolės judėjimas buvo suprantamas ribotai, o apraiškos, visų pirma, siejosi su juoku. Svarbu pažymėti, kad dėl kultūrinių ir laiko skirtumų Fluxus Lietuvoje, aktyviausiai pasireiškęs devintame–dešimtame dešimtmečiuose, negalėjo tapti vakarietiškojo Fluxus tąsa – lietuviškoji fluxiškumo versija interpretuodama naudojosi vietiniu kontekstu, o Fluxus buvo daugiausia suprantamas kaip meno formos paieškų įrankis. Taigi šio judėjimo siūlytos formos buvo svarbesnės už turinį, o kartais meniniai veiksmai turėjo pagarbos ar tapatinimosi su avangardiniu reiškiniu elementų. Rengtos akcijos ir pokštai, formos kaip pašto menas, dėžės ir kūrybinės laisvės pajautimas gali būti priskiriami Fluxus įtakai. Reikšmingiausia, kad, reaguojant į vietinį kontekstą, Lietuvoje pastebima politinė ir socialinė laikysena prieš sovietinę sistemą, tautinę dailės mokyklą ar persitvarkantį kultūros lauką. Kairuoliškas Mačiūno Fluxus Lietuvoje Atgimimo metais buvo perinterpretuotas kaip antisovietinis, o tai reiškė iš to kylančias sąsajas su politiniu dešinumu ir nacionalinėmis nuotaikomis.

Vienas populiariausių Fluxus integravimo į Lietuvos kultūrą būdų buvo Mačiūno kaip lietuvio našus indėlis į Fluxus judėjimą. Mačiūnui dažnai buvo priskiriami įvairūs titulai ir epitetai, išryškinant jo svarbą pasaulinei kultūrai, o nenorint prarasti ryšio su jo lietuviška kilme bei Fluxus suvokti ir Lietuvos kultūros kontekste, buvo svarbu šį reiškinį aktualizuoti, pagerbti ir įprasminti menininko Mačiūno atminimą. Dėl to Mačiūno asmenybė buvo romantizuojama, o kartais paverčiama nacionalinės kanonizacijos objektu. Taip pat neretai buvo brėžiama paralelė tarp šešiasdešimtųjų JAV ir devyniasdešimtųjų Lietuvoje, atkreipiant dėmesį į menininkų aktyvumą ieškant naujų estetikos formų bei deklaruojant savo įsitikinimus. Visgi Fluxus vertinimų buvo galima išgirsti visokių – nuo senosios kartos nesupratimo iki simpatizavimo jaunajai kartai. Akivaizdu, kad Fluxus apraiškos Lietuvoje daugiausia buvo siejamos su noru pažinti istorinį Fluxus – sovietmečiu iškrėtus kelis pokštus, Atgimimo metu entuziastingai interpretavus fluxistines praktikas, dešimto dešimtmečio antroje pusėje buvo pasivytos Vakarų tendencijos ir apie Fluxus imta kalbėti pasitelkus retrospektyvius žvilgsnius ir rengiamas parodas. Tai reiškia, kad sėkmingiausia Fluxus idėjų integracija Lietuvoje įvyko reiškinį institucionalizavus ir jį vertinant meno istorijos lauke.

Fluxus Lietuvoje galima apibendrinti kaip neišvengiamą to laiko nacionalinį ir stichišką kultūros reiškinį, klestėjusį devintame–dešimtame dešimtmečiuose ir susijusį su kūrybinės laisvės idėja. Jauni Lietuvos menininkai, viena vertus, neretai Fluxus simpatizavo, jį citavo ir iš jo sėmėsi įkvėpimo formos prasme, kita vertus, Fluxus perinterpre­tavimą išnaudojo kaip įrankį deklaruoti nacionalines ir politinės dešinės idėjas. O visuomenę Fluxus pasiekė įmuziejintas, tad vieniems kėlė įspūdį, kitus atgrasė, tačiau tai nesumažino motyvacijos pažinti istorinį ir jau nebegyvą Fluxus, dėmesį sutelkiant į Mačiūno lietuvišką tapatybę.

Bibliografija

(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos (II tomas), 2014 – (Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos: savivaldos ir iniciatyvos Lietuvoje 1987–2014 m. (II tomas), sud. Vytautas Michelkevičius, Kęstutis Šapoka, Vilnius: Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga (LTMKS), 2014.

(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos, 2011 – (Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos: savivaldos ir iniciatyvos Lietuvoje 1987–2011 m., sud. Vytautas Michelkevičius, Kęstutis Šapoka, Vilnius: Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga (LTMKS), 2011.

Alytaus avangardizmas, 2014 – Alytaus avangardizmas: nuo gatvės meno iki visuotinio psichodarbininkų (meno) streiko, sud. Redas Diržys, Kęstutis Šapoka, Vilnius: Kitos knygos, Alytus: Erdvės, 2014.

Čičelis R., 2016 – Ramūnas Čičelis, „Fluxus“ lietuviškumas“, in: kamane.lt, 2016 02 01, [interaktyvus], in: <https://kamane.lt/Kamanes-tekstai/Replika/Fluxus-lietuviskumas>, [2022 03 18].

Gaidamavičiūtė R., 2008 – Rūta Gaidamavičiūtė, „Fluxus ir Lietuva“, in: World New Music Magazine, 2008, Nr. 18, [interaktyvus], in: <https://www.mic.lt/lt/diskursai/wnmm-nr-18/ruta-gaidamaviciute-fluxus-ir-lietuva/>, [2022 03 10].

Gaidamavičiūtė R., 2008 – Rūta Gaidamavičiūtė, Muzikos įvykiai ir įvykiai muzikoje, Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2008.

Grigoravičienė E. – Erika Grigoravičienė, „Juokais: netikras menas“, in: mmcentras.lt, [interaktyvus], in: <http://www.mmcentras.lt/kulturos-istorija/kulturos-istorija/daile/xx-a-pabaigos-naujasis-menas/juokais-netikras-menas/4686#>, [2022 03 18].

Gruodytė V., 2015 – Vita Gruodytė, „Hepeningas vietoje lūžio, arba lūžis kaip hepeningas“, in: Lietuvos muzikos link, 2015, Nr. 18, [interaktyvus], in: <https://www.mic.lt/lt/diskursai/lietuvos-muzikos-link/nr-18-2015-sausis-gruodis/hepeningas/>, [2022 03 10].

Home S., 2009 – Stewart Home, Kultūros antpuolis: utopinės srovės nuo letrizmo iki „Klasių kovos“, iš anglų k. vertė R. Diržys, Vilnius: Kitos knygos, 2009.

Klusaitė L., 2010 – Lina Klusaitė, „Dialoginis ir monologinis teatro modelis Lietuvos teatro ideologinėje pespektyvoje“, in: Logos, 2010, Nr. 62, p. 192–200, [interaktyvus], in: <http://www.litlogos.eu/L62/Logos_62_210_222_Klusaite.pdf>, [2022 03 18].

Kmita R., 2008 – Rimantas Kmita, „Utopijos apvertimas: ironiškoji lietuvių poezija sovietmečiu“, in: Darbai ir dienos, 2008, t. 50, p. 229–259.

Lubytė E., 1997 – Elona Lubytė, Tylusis modernizmas Lietuvoje 1962–1982, Vilnius: Tyto alba, 1997.

Nematoma sovietmečio visuomenė, 2015 – Nematoma sovietmečio visuomenė, mokslinė redaktorė Ainė Ramonaitė, Vilnius: Naujasis židinys-Aidai, 2015.

Post Ars partitūra, 2017 – Post Ars partitūra, sud. Agnė Narušytė, Šiuolaikinio meno centras: M puslapiai, 2017.

Sakalauskas T., 2002 – Tomas Sakalauskas, Žiūrėjimas į ugnį: Jurgio Mačiūno, Fluxus kūrėjo gyvenimas, Vilnius: Baltos lankos, 2002.

Sheppard R., 2000 – Richard Sheppard, Modernism–dada–postmodernism, Evanston, Illinois: Northwestern University Press, 2000.

Streikus A., 2018 – Arūnas Streikus, Minties kolektyvizacija: cenzūra sovietų Lietuvoje, Vilnius: Naujasis židinys-Aidai, 2018.