Lietuvos istorijos studijos ISSN 1392-0448 eISSN 1648-9101

2022, vol. 50, pp. 28–50 DOI: https://doi.org/10.15388/LIS.2022.50.2

Karšuvos laukai, bajorlaukiai ir bajorkaimiai XIV–XVIII amžiuje: šaltiniai, statistika, tęstinumas ir lokalizacija

Eugenijus Saviščevas
Docentas, daktaras
Vilniaus universitetas
Istorijos fakultetas
Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedra
El. paštas: eugenijus.saviscevas@if.vu.lt

Santrauka. Straipsnyje sisteminių šaltinių kompleksų pagrindu nagrinėjamas ikikrikščioniškojo laikotarpio laukų ryšys su XVI a. bajorų laukais ir XVII–XVIII a. bajorkaimiais. Tyrimui pasirinktas Žemaitijos Karšuvos mažojo pavieto pavyzdys. Sugrupavus apdorotą šaltinių medžiagą įrodomas laukų ir bajorkaimių vardų tęstinumas, iš to darant prielaidą dėl lauko struktūros tęstinumo bajorkaimiuose. Pritaikius kartografavimo metodiką atkuriama Karšuvos bajorkaimių ir kaimų geografija.
Reikšminiai žodžiai: laukas, bajorkaimis (akalica), Žemaitija, Karšuva, padūmės cenzo registrai, onomastika.

Fields, Noblemen’s Fields, and Noblemen’s Villages of Karšuva in the 14^th–18^th Centuries: Sources, Statistics, Continuity, and Localization

Summary. This paper examines the connection of pre-Christian fields with the 16^th c. noblemen’s fields and the 17^th–18^th c. noblemen’s villages (okolica) on the basis of systematic source complexes. The sample of Karšuva district (powiat) in Samogitia was chosen for the study. After grouping the processed source material, the continuity of the names of the fields and noble villages is proven, thereby assuming the continuity of the field structure in the noble villages. After applying the mapping methodology, the geography of the noble villages and peasant villages of Karšuva is restored.
Keywords: field, noblemen’s village (okolica), Samogitia, Karšuva, registers of fireplace census, onomastics.

_________

Received: 17/10/2022. Accepted: 07/11/2022
Copyright © 2022 Eugenijus Saviščevas. Published by Vilnius University Press
This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution License, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

 

Beveik prieš šimtmetį Henryko Łowmiańskio (1898–1984) darbai atgręžė istorikus į iki tol kone pamirštą, dar prieš Lietuvos valstybei susikuriant baltų kraštuose plačiai paplitusį laukų fenomeną. Łowmiańskio supratimu, baltų laukas (prūsų ir latvių – lauks) turėjo dvi reikšmes: iki šiol gyvą bendrinę reikšmę (znaczenie potoczne), pagal kurią laukas buvo suvokiamas kaip tam tikros erdvės fizinis-geografinis reiškinys – erdvė, tinkama ūkinei veiklai, taip pat dabar nebevartojamą, techninę reikšmę (znaczenie techniczne), pagal kurią laukas yra, visų pirma, kolonizacijos arba ūkinės veiklos vienetas, pasižymintis žmogaus rankomis sukurta struktūra, turintis branduolį – šeimininko sodybą / kiemą su jį supančiais dirbamaisiais laukais ir kitais priklausiniais, t. y. pievomis, miškais, krūmynais, priėjimais prie vandens telkinių ir pan. Pastarasis lauko supratimas turi ryškų ūkinį-socialinį pobūdį, kuris implikuoja tiek žmonių, gyvenusių lauke, tiek skirtinguose laukuose gyvenusių bendrijų tarpusavio santykių problemas. Toks laukas – greičiau visuomenės istorijos, nei fizinis-geografinis reiškinys¹. Viduramžių laikotarpio šaltiniai teikia labai nedaug žinių apie laukus, o juo labiau apie juose gyvenusius žmones. Tad vėliau šios problemos ėmęsi istorikai lauko ir jo gyventojų santykius aiškino greičiau modeliavimo, nei šaltinių „prakalbinimo“ būdu. Kad ir kaip būtų buvę, šie tyrimai prisidėjo prie laukininko sąvokos, reiškiančios laisvą žemdirbį, įsitvirtinimo lietuvių istoriografijoje. Tam tikra prasme laukininkas buvo priešinamas su agrarinėje Lietuvos raidoje vėliau (tikėtina XIV a. pirmojoje pusėje) atsiradusiu valstiečiu, kuris buvo prievolių susaistytas su valsčiumi, o laukininką saistė tik gimininei bendruomenei būdingi įsipareigojimai². Pasak Juozo Jurginio ir Edvardo Gudavičiaus, stiprėjančios Lietuvos valdovai, plėsdami savo dinastijos domeną, laisviesiems ūkininkams pamažu primetė duokles ir darbo prievoles. Dėl to laukininkai virto valstiečiais, atitinkamai laukai nyko, o jų sąskaita kūrėsi pilims išlaikyti reikalingi valsčiai. XV a. Lietuvos teritorinę ir administracinę istoriją atspindinčiuose šaltiniuose senieji laukai nebeminimi. Tęstinumas nutrūko? Ne visai! XVI a. didžiojoje etninės Lietuvos dalyje laukai vėl minimi, tačiau jų forma jau kita – jie nebe laukininkų, o smulkiųjų bajorų nuosavybė – bajorlaukiai. Tokį pasikeitimą Łowmiańskis siejo su galutiniu bendruomeninių kaimo žemių atribojimu nuo bajorų nuosavybės, kuris įvyko Valakų reformos metu³. Łowmiańskis XVII–XVIII a. istorijos šaltiniuose surado pavyzdžių, kai tos pačios vietovės, vadintos bajorlaukiais (lenk. Pole, rusėn. Поле), vėliau vadinamos bajorkaimiais (okolicy)⁴.

Zbysławas Wojtkowiakas ir Gediminas Lesmaitis, kiekvienas savaip, naudodamiesi skirtingų pavietų pavyzdžiais, analizavo XVI a. pabaigos bajoriškų laukų išsidėstymo (lokalizacijos), dydžio ir socialinės sąrangos ypatumus⁵. Abu tyrėjai pritarė Łowmiańskio hipotezei apie XVI a. bajoriškų laukų giminingumą XVII–XVIII a. bajorkaimiams, bet iš esmės netyrinėjo nei XIV a., nei XVII a. medžiagos, todėl jų samprotavimai šia tema liko hipotetiniai. O Witoldas Sienkiewiczius, tyrinėdamas XVII a. padūmės tarifų registrus, pabandė apibrėžti laukų – bajorkaimių paplitimo Lietuvoje zoną. Pasak jo, bajorkaimių reiškinys būdingas etninėms lietuvių žemėms ir aptinkamas nuo Žemaitijos iki pat Breslaujos ir Vilniaus imtinai⁶. Tiesa, regis, šio tyrėjo kai kurių vietovių lokalizacija yra abejotina. Vis dėlto svarbiausia yra tai, kad XVII–XVIII a. baltišką lauko sąvoką, tebūnie šaltiniuose ir užrašomą kaip vertinys (lenk. pole, rusėn. поле), išstūmė slaviškas akalicos (lenk. okolica, rusėn. околица) terminas, be bajorkaimio turėjęs dar ir bendrinę apylinkės reikšmę⁷. Akalicomis vadinamų bajoriškos žemėvaldos objektų buvo apstu visoje Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje. Kadangi lauko ir akalicos sampratos susipynusios, gali kilti mintis, jog abiejų šių fenomenų kilmė yra bendra. Tokį lauko vertinimą matome senutėliame Zygmunto Glogerio straipsnelyje, kuriame autorius, nagrinėdamas XVIII a. pabaigos bajorkaimių klausimą, nebematė didesnio skirtumo tarp Žemaitijos ir Palenkės bajorkaimių⁸. Nesusipratimų miglos nė kiek neprasklaidė ir didžiulio Žemaitijos istorijos tyrėjų autoriteto Grzegorzo Błaszczyko plunksnai priklausantis darbas, skirtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) istorinei geografijai. Jame vos užsimenama apie laukus, nematant jų reikšmės Lietuvos kaimiškosios vietovės apgyvendinimui⁹.

Šio straipsnio tikslas – XIV a. Žemaitijos laukų santykio su XVI a. bajorlaukiais ir XVII–XVIII a. bajorkiemiais išaiškinimas, siekiant patikrinti šių objektų kategorijų hipotetinį ryšį mikrolygiu, t. y. tam tikros istorinės teritorijos visų šaltiniuose minimų laukų ir bajorkaimių tęstinumo nagrinėjimas. Net imant Žemaitijos mastu laukų kiekis ir paplitimo ypatybės per didelės, kad taptų nedidelio tyrimo objektu. Todėl, viena vertus, tyrimo objektą reikia susiaurinti erdvės požiūriu iki Karšuvos krašto / pavieto / valsčiaus¹⁰ teritorijos (šio pasirinkimo priežastys bus paaiškintos toliau); antra vertus, šiame straipsnyje bus aptartas tik lauko santykis su besikeičiančia istorine erdve: XIV–XVIII a. šaltiniai, juose pateikiama statistika, laukų – bajorkaimių tęstinumo ir lokalizacijos klausimai. Lauko ir bajorkiemio kaip socialinių organizacijų (žmonių tarpusavio santykių) klausimas bus sprendžiamas kitame straipsnyje.

I. Šaltiniai. Baltų gentinių visuomenių reliktai, ypač kai kalbame apie agrarinius elementus, gausiausiai ir geriausiai išliko Žemaitijoje. Šių reliktų atsispindėjimą XIV a. pabaigos šaltiniuose nulėmė geopolitinė padėtis, kai į kraštą besiveržę vokiečiai sudarė kelių aprašymus – vegeberichtus¹¹. Vegeberichtai – šališkas šaltinis, nes jo sudarytojų nedomino Žemaitijos fizinė ar socialinė geografija, o vien tik žygių maršrutai. Šie duomenys nepateikia bendro krašto vaizdo, todėl jų informatyvumo nereikia absoliutinti. Antai tyrimuose dažnai formuojama iš pirmo žvilgsnio visai logiškai atrodanti prielaida, kad vegeberichtuose minimi laukai yra mažesnė teritorinė organizacija negu kraštai, verta atsargesnės interpretacijos¹². Viena vertus, abejones kelia šaltinyje minimų skirtingų vietovardžių kategorijų apskaita: vadinamųjų kraštų šaltiniuose aptinkame daugiau negu laukų. Antra vertus, XIV a. pabaigos Žemaitijoje beveik visiškai nematome to meto Lietuvai būdingos valdžios teritorinės organizacijos: pilių, tijūnijų, valsčių. Tad ikivalstybinį dėmenį turinčių krašto ir lauko sąvokų santykis su valstybinėmis teritorinėmis struktūromis yra neaiškus. Šiek tiek aiškesnį vaizdą galime susidaryti iš XIV a. pabaigos ir XV a. pirmosios pusės Žemaitijos kilmingųjų atstovaujamų bendruomenių, kurios istoriografijoje irgi vadinamos kraštais¹³, tačiau pastarieji akivaizdžiai nėra tolygūs vegeberichtuose minimiems kraštams. Pagaliau savo vaidmenį skirstant vietovardžius į kategorijas suvaidino laisva vietovardžių konversija, kai tuo pačiu vardu vadinami skirtingos prigimties objektai: gyvenvietė, apyrubė, sodyba, pilis ir pan. Ji rodo geografinę, erdvės apgyvendinimo ir valdžios teritorinę organizaciją žyminčių kategorijų susipynimą. Todėl istorikų bandymai, pasirėmus iš akies sudarytų šaltinių aprašymais, susieti archajinius vietovardžius su vėlyvesnių skirtingo dydžio teritorinių vienetų kategorijomis neišvengiamai palieka plačią erdvę paklaidoms.

XV–XVI a. pirmos pusės šaltiniuose Žemaitijos seniūnijoje laukai neminimi. Tačiau kaip tik tuo metu šaltinių skaičius didėjo, o jų kokybė gerėjo. Juose radosi visą regiono žemėvaldos padėtį atspindinčių surašymų serijos: 1528, 1567, 1621 m. pašauktinės bajorų kariuomenės sąrašai¹⁴, 1537, 1538 m. valstiečių sąrašai¹⁵, o nuo XVI a. vidurio – paskirų valsčių valakų matavimo inventoriai, ypač šiam tyrimui svarbus 1562 m. Karšuvos valsčiaus inventorius¹⁶. Laukų ir bajorkaimių istorijoje šiuos šaltinius sunku prakalbinti, tačiau, jei lauką ir bajorkaimį suvokiame ne vien kaip erdvės, bet ir žmonių santykių fenomeną, akivaizdu, kad pritaikius tam tikrus tyrimo metodus tokio pobūdžio šaltiniai gali teikti svarbios informacijos.

XVI a. paskutinio ketvirčio laukų (tiksliau – bajorlaukių) „sugrįžimą“ į istorijos šaltinius geriausiai atspindi Žemaitijos seniūnijos teismų knygų aktai. Darbą su šia, šiaip beveik visa iki mūsų laikų išsaugota¹⁷, medžiaga smarkiai palengvina Ivano Sprogio parengti aktų aprašai¹⁸ ir XVI a. pabaigos Žemaitijos geografinė rodyklė¹⁹. Iš tos medžiagos matome kelis svarbius dalykus. Pirma, bajorlaukio sąvokos sugyvenimą su valstybės primestomis pavieto / valsčiaus sąvokomis. Nors bajorlaukiai dažniausiai buvo priskirti kuriam nors pavietui, tačiau susiduriame su atvejais, kai to paties lauko valdos buvo pasklidusios kelių mažųjų pavietų paribiuose (XVII a. pabaigoje Šventaragis, Rezgaliai, Ganyprova ir kt. bajorkiemiai minimi ir Karšuvos, ir gretimo Kražių pavieto sąrašuose; Laukuvos vardo bajorkaimius matome ne tik Šiauduvos, kurios centras buvo Laukuvos miestelyje, paviete, bet ir Karšuvos, Pajūrio ir Medingėnų pavietuose). Antra, dokumentuose apibūdinant lauko padėtį erdvėje beveik visada pateikiami jo lokaciją patikslinantys kiti objektai: dažniausiai upėvardis ir / arba apylinkė (округ / okrąg), apyrubė (урочище / uroczysko), kirtimas arba trakas (обруб / orąb). Trečia, valdų pirkimo–pardavimo aktai nurodo smulkiosios bajoriškos žemėvaldos (t. y. bajorkiemių savininkų valdų) menką koncentraciją, kai nemaža dalis valdelių buvo išblaškytos įvairaus dydžio eksklavais (užusieniai (застенок / zaścianek), apyrubės). Ketvirta, teismų aktuose atsispindintis Žemaitijos vietovių vardynas demonstruoja lauko bendrine ir technine prasme atribojimo problemas. Dokumentuose susiduriame su gausybe vietovardžių, kurių nedvejojant negalime priskirti lauko technine prasme kategorijai, tačiau jų pavadinimuose atsispindi baltiškas lauko sandas (pavyzdžiui: Bytlaukis, Sauslaukis, Garulaukis, Vaikų Laukas, Šienulaukis ir t. t.). Iš tokio pobūdžio vietovardžių savitai išsiskiria Dvarulaukis, kurio pats pavadinimas nurodo lauko fenomeno pertvarkymo į dvarą galimybę. Galiausiai, lygindami XVI a. pabaigos Žemaitijos pavieto teismų knygų teikiamą medžiagą su LDK kanceliarijos (Lietuvos Metrikos) knygų turiniu, matome, kad tuo metu, kai Žemaitijoje, kaip ir didžiojoje Aukštaitijos dalyje, apibūdinant smulkių kilmingųjų žemėvaldą buvo plačiai vartojama lauko sąvoka, valstybės centrinis aparatas jos visiškai nevartojo. Turbūt tai ir leidžia paaiškinti istoriografijoje minėto XV–XVI a. pirmos pusės laukų termino „išnykimo“ iš šaltinių kalbos priežastį: laukas nebuvo valstybinės teritorinės organizacijos vienetas, todėl oficialiojoje kalboje nebuvo minimas, o dažniausiai iš rusėniškų LDK žemių kilusiems kanceliarijos raštininkams lauko (поле) sąvoka turėjo ryškų fizinės geografijos prasmės kiautą, neleidusį suprasti šios sąvokos lietuviškos specifikos.

XVII a. LDK pasikeitė žemvaldžių apmokestinimo principai. Pagrindiniu prievolės vienetu tapo dūmas (vienas namų ūkis), todėl prievolininkų surašymai vadinami padūmės cenzo surašymais arba registrais. Turime išlikusią 1667²⁰, 1690²¹, 1775 m.²² Žemaitijos kunigaikštystės padūmės registrų seriją. Visi trys registrai sudaryti pagal skirtingą metodiką. Vienintelis bendras dalykas – dūmai surašyti atsižvelgiant į mažųjų pavietų teritorinį suskirstymą²³. Dažniausiai naujo pavieto dūmų sąrašas prasideda nauju puslapiu, pirmiausia – nurodant mažojo pavieto pavadinimą²⁴. 1667 m. registre kiekvieno pavieto sąrašai padalyti į dvi dalis: šlėktos dūmų (dymy szlacheckie) ir valdinių dūmų (dymy podańskie) sąrašus. Valdinių turėję šlėktos iš esmės valdė mažesnius ar didesnius dvarelius, o į šlėktų dūmų sąrašą buvo įtraukti tie, kurie valdinių neturėjo. Abiejų tipų sąrašai sudaryti puslapyje išskiriant tris grafas. Pirmojoje nurodytas valdos pavadinimas, antrojoje – savininko vardas, trečiojoje – valdytų dūmų kiekis. Dažniausiai, bet ne visur, šlėktos dūmų sąrašuose virš pirmosios grafos įrašytas žodis okolica (bajorkaimis), o virš trečiosios – dymy (dūmai arba bajorkiemis). Valdinių dūmų sąrašuose virš pirmosios grafos nieko neįrašyta. Tad pati surašymo metodika išskiria bajorkaimius ir jų savininkus. Sulyginę abu to paties pavieto šlėktos ir valdinių dūmų sąrašus matome, kad nė vienas žemvaldys nėra paminėtas abiejuose sąrašuose. Vadinasi, tyrinėjant bajorkiemius reikia koncentruotis tik į šlėktų dūmų sąrašus. Tiesa, sulyginę abiejų sąrašų minimus vietovardžius matome dažnus sutapimus, kurie nurodo, jog ir smulkūs, ir stambesni dvareliai sugyveno kaimynystėje su to paties pavadinimo bajorkaimiais.

1690 m. Žemaitijos kunigaikštystės padūmės registras yra publikuotas Ukrainos mokslų akademijos Lvovo bibliotekoje saugomo rankraščio pagrindu. Registrą spaudai parengęs Błaszczykas sulygino originalo tekstą su keliais nuorašais, taip publikacijai suteikdamas didesnį patikimumą. Rankraščio sudarymo metodą išduoda paantraštė: „Žemaitijos kunigaikštystės visų pavietų tarifai, nurodantys šlėktos, valdinių ir karaliaus dūmus“²⁵. Šiame, kitaip nei 1667 m. registre, kiekvienas pavietas, be šlėktos ir valdinių dūmų sąrašų, dar turi valdovo dūmų sąrašą. Bajorkiemių tyrimui aktualus šlėktų dūmų sąrašas sudarytas painiau. Kaip ir 1667 m. registre dūmų kiekis įrašytas į atskirą grafą dešiniajame lapo krašte, tačiau kitaip nei 1667 m. kairiajame krašte nebeliko grafos su valdų pavadinimais. Pastarieji įrašyti toje pačioje eilutėje iš karto po jų savininko vardo (pavyzdžiui, P. Stefan Giesztowt z okolicy Paszkiewicz dym²⁶). Jei kito sąraše įrašyto savininko bajorkiemis buvo ten pat, tai pavadinimas nekartojamas, o įrašyta – „iš to paties [bajorkiemio]“ (z teyże [okolicy]). Dėl tokio surašymo metodo pavieniais atvejais kyla šaltinio supratimo problemų, kai ankstesniame įraše bajorkiemio pavadinimas buvo praleistas, o kitame įraše nurodoma „iš to paties“. Tiesa, tokie atvejai nėra dažni. Ir 1667 m., ir 1690 m. padūmės cenzo surašymo metodika leidžia be didesnių paklaidų sudaryti ne tik bajorkaimių, bet ir į jų sudėtį įėjusių bajorkiemių statistiką.

1775 m. padūmės registras išliko dviem nuorašais. Jų struktūra – labai panaši, tik pirmajame nėra nurodytos nuo valdų mokamos mokesčių sumos, kurios įrašytos antrajame nuoraše²⁷. Toliau vadovausimės antruoju nuorašu. Jame šlėktos, valdinių ir valdovo dūmai surašyti ne į atskirus sąrašus, o pateikiami kartu: kiekvieno atskiro mažojo pavieto dvarai, palivarkai, bažnytinės valdos ir bajorkaimiai surašyti pramaišiui, o jų dūmų kiekiai pagal kategorijas sužymėti skaitmenimis tam skirtose grafose kairiajame lapo krašte. Valdų ir jų savininkų surašymas yra suskirstytas ne tik pagal pavietus, bet ir pagal parapijas, o to paties pavadinimo valdų turėtojai neišblaškyti po visą sąrašą, o surašyti koncentruotai po paantraštėmis, skelbiančiomis bajorkiemio, dvaro ar palivarko pavadinimą. Interpretavimo problemų kelia gal tik atvejai, kai vienoje paantraštėje nurodomi ne vieno, o kelių bajorkiemių pavadinimai (pavyzdžiui: „Okolice Kwieście, Platuście, Bogdany, Meyry“)²⁸. Tokiais atvejais neaišku, prie kurio iš nurodytų bajorkaimių reikėtų priskirti vieną ar kitą bajorkiemį. Tačiau po tokiomis paantraštėmis dažniausiai pateikiamas neilgas savininkų sąrašas, iš to galime spėti, kad tai nykstantys, smulkūs bajorkaimiai.

1775 m. padūmės registro medžiagą šiek tiek papildo Gliogerio straipsnelis apie 1789 m. aukos mokesčio registrą. Jame autorius pateikia Žemaitijos bajorkiemių pavadinimų sąrašą, kuris, nors ir nėra išsamus, bet leidžia stebėti bent jau kai kurių mažųjų pavietų bajorkaimių dinamiką²⁹.

Pagaliau bajorkaimių lokalizacijai nepamainomas šaltinis yra XIX a. trečiame–ket­virtame dešimtmetyje sudarytas Rusijos imperijos generalinio štabo vakarinių gubernijų atlasas (sutrumpintai vadinamas Theodoro von Schuberto vardu). Jame pažymėti atlaso sudarymo metu gyvavę bajorkiemiai. Verta pabrėžti, kad žemėlapiuose labai daug vietovardžių rašybos klaidų: tas pats vietovardis užrašomas keliomis formomis ir pan. Regis, rinkdami tekstą spaudai spaustuvininkai dažnai neteisingai perskaitydavo ranka parašytus pavadinimus. Atlasas buvo ne kartą papildytas ir perleistas. Šiame straipsnyje panaudotas jo 1915 m. leidimas³⁰. Vienas didžiausių jo trūkumų – erdvės neskirstymas kvadratais, dėl to naudojantis juo sudėtinga žodžiais nusakyti konkrečios vietovės padėtį.

Iš visų anksčiau minėtų šaltinių sudarę bendrą Žemaitijos laukų, bajorlaukių ir bajorkaimių pavadinimų sąrašą ir jį palyginę su Schuberto žemėlapio duomenimis, galime apytikriai lokalizuoti tyrimui reikalingų vietovių geografinę padėtį.

 

II. Statistika ir tyrimo objekto sufokusavimas. XVI–XVIII a. šaltiniai ir XIX a. žemėlapis leidžia susidaryti įspūdį apie Žemaitijos bajorlaukių ir bajorkaimių kiekybę (žr. 1-ą grafiką). Ypač įspūdingai atrodo didžiulis šuolis tarp 1600 ir 1667 m., kai bajorkiemių skaičius padidėjo beveik tris kartus. Toks didėjimas rėžia akį, kai jį vertiname bendrų Žemaitijos demografinių procesų kontekste, kurio tyrėjai nurodo ryškų gyventojų skaičiaus sumažėjimą XVII a. viduryje (vadinamojo Tvano epochoje). Paaiškinti kontrastą, kai gyventojų skaičiaus kreivė staigiai krito žemyn, o bajorkaimių – atvirkščiai – staigiai pakilo, nėra paprasta. Žinoma, galime spėti, kad XVII a. vidurio demografinė krizė nevienodai palietė skirtingus gyventojų sluoksnius. Galbūt smulkūs kilmingieji turėjo geresnes galimybes išsaugoti savo gyvybę nei prastuomenė arba demografinė krizė paskatino staigų smulkiosios žemėvaldos skaldymąsi, o dėl to radosi daug naujų bajorkiemių. Bet tokiems spėjimams reikia ieškoti tvirtesnių argumentų. Kita vertus, minėtų kreivių nesutapimą galime sieti ir su šaltinių apdorojimo problemomis. Pirmam grafikui sudaryti panaudota XVI a. Žemaitijos žemės teismų aktų medžiaga yra kitokio pobūdžio nei 1667 m. padūmės cenzo registras. Ji nesistemiška, labiau atsitiktinė, tad grafike fiksuoti jos teikiami skaičiai, turbūt, yra mažesni nei buvo iš tikrųjų. Bet apsisprendžiant dėl XVII–XVIII a. padūmės registruose pateiktų bajorkaimių skaičiavimo metodikos buvo pasirinktas principas: to paties mažojo pavieto teritorijoje buvusius vienodo pavadinimo bajorkiemius skaičiuoti kaip vienetą, t. y. bajorkaimį. Geriausią tokios padėties pavyzdį matome XIX a. vidurio žemėlapyje, kuriame apie Pašilės miestelį pažymėti keturi Pašilės bajorkiemiai, o padūmės registruose Pašilės bajorkaimiui priskirta dar daugiau mokesčio mokėtojų dūmų-kiemų (1667 m. – 18 (įskaitant Pašilę Vaidaičius ir Pašilę Rezgalius)); 1690 m. – 6 (kartu su Pašile Acėcinais, bet valdinių dūmų savininkų sąraše minimi net 13 Pašilės „dvarelių“, turėjusių po 1–2 valdinius); 1775 m. Pašilės bajorkiemių skaičius suplaktas su kitais bajorkaimiais (bajorkiemių skaičių žr. 2-o priedo lentelėje). Taigi bajorkaimių gyvybingumas priklausė nuo bajorkiemių skaičiaus, bet šiuos du dydžius turime aiškiai skirti. Registrai neleidžia atskirti atvejų, kada bajorkiemiai buvo susispietę į tankiau apgyvendintą plotą – iš esmės kaimą, o kada vienas nuo kito nutolę didesniu ar mažesniu atstumu.

 

 

1 grafikas. Bendra XVI–XVIII a. Žemaitijos laukų ir bajorkaimių skaičiaus dinamika

 

Bajorkiemių skaičiavimo metodika dar turi būti tikslinama, todėl lentelėje pateiktus skaičius reikia vertinti kaip apytikrius.

Net ir prabėgomis metus žvilgsnį į panaudotų tyrime šaltinių visumą, gąsdina ne tik medžiagos kiekis, bet ir apdorojimo problemos. Tyrinėdami šią medžiagą susiduriame su tūkstančiais smulkių įrašų, suformuluotų skirtingais principais sudarytuose sąrašuose; su lietuviškų vietovardžių ir asmenvardžių iškraipymais; su sudurtiniais vietovių pavadinimais, vienu metu liudijančiais apie naujų bajorkaimių radimąsi iš senųjų, bet kitu kartu – dviejų senų susijungimą į vieną ir pan. Tyrėjas, siekiantis susigaudyti šiame chao­se, pasmerktas klysti, bet svarbiausia – kuo didesnės duomenų apimtys, tuo didesnės ir tyrimo rezultatų paklaidos. Todėl pradinio tyrimo plotą reikia sumažinti imant už pagrindą kurią nors Žemaitijos dalį. Metodine prasme toks objekto siaurinimas kelia naujų problemų, nes per kelis šimtmečius regiono teritorinė organizacija kardinaliai keitėsi: XIV a. vyravusi kraštų sistema per XV a. buvo pakeista valsčiais / mažaisiais pavietais, kurių tinklas stabilizavosi tik XVI a. viduryje, o vėliau keitėsi nereikšmingai³¹. Kurį iš kraštų, virtusių valsčiais, pasirinkti? Lemiamą žodį čia taria išlikę šaltiniai. Ankstyviausias ir plačiausias Žemaitijos ir Lietuvos laukų aprašymas pateiktas XIV a. pabaigos vegeberichtuose. Grynai dėl geografinių priežasčių – tiesiausio kelio tarp Vokiečių ordino pilių ir Mažosios Žemaitijos³² centrų, jis detaliausiai nušviečia pietvakarių Žemaitijos, t. y. senojo Karšuvos krašto, padėtį. Šis per XV a. buvo pertvarkytas į Karšuvos valsčių ir nors nemaža dalis senojo krašto, matyt, atsidūrė naujai įkurtame Pajūrio valsčiuje, tačiau diduma krašto teritorijos visgi sutapo su Karšuvos valsčiaus erdve. XVI a. pradžioje prie Karšuvos valsčiaus buvo prijungti mažesni Pašilės ir Kaltinėnų valsčiukai³³. Ir tik tada valsčiaus / pavieto teritorija galutinai nusistovėjo. Todėl, jei koncentruojamės į Karšuvos valsčių, tai jo statistinį apibūdinimą turime sieti su stabilizuotos teritorijos laikotarpiu XVI a. antroje pusėje–XVIII a. Atsižvelgdami į bajorkaimių priskyrimą atskiriems pavietams galime patikrinti, kaip Karšuvos duomenys atrodo bendroje Žemaitijos statistikoje (žr. 2-ą grafiką).

 

 

2 grafikas. Žemaitijos laukų / bajorkaimių skaičiaus dinamika pagal valsčius / pavietus XVI–XVIII a.

Stulpeliuose pateikti skirtingų: 1. 1575–1600 m.; 2. 1667 m.; 3. 1690 m.; 4. 1775 m.; 5. 1789 m. – duomenys.

 

Bajorkaimių kiekis neparodo, kiek šis reiškinys buvo intensyviai išplitęs, tad dar reikia jį suderinti su pavietų plotu. Iš 1-o priedo lentelėje pateiktos medžiagos galime susidaryti įspūdį apie Žemaitijos bajorkaimių tankumą pagal du išsamiausius padūmės surašymus³⁴. Kuo mažesnis pavieto ploto ir bajorkaimių kiekio santykis, tuo bajorkaimių tinklas tankesnis. XVII–XVIII a. Karšuvos paviete bajorkiemių tinklas buvo vienas tankiausių, bent jau aiškiai viršijo Žemaitijos vidurkį. Be to, kaip rodo 2-as grafikas, Karšuvoje bajorkiemių skaičius per du amžius keitėsi ne taip drastiškai, kaip kituose pavietuose ar Žemaitijoje apskritai (žr. 1-ą grafiką). Žinoma, išvesti vidurkiai ne kažin ką pasako apie realybę, nes tam tikruose plotuose bajorkaimiai buvo „sutūpę“ artimoje vienas kito kaimynystėje, o pakraštiniai Žemaitijos pavietai buvo apaugę sengirėmis, kuriose niekas negyveno (tai aktualu kalbant apie Veliuoną, ypač Žemaitijos seniūnijai priklausiusią Užnemunės dalį). Išaiškinti šią padėtį padės bajorkaimių lokalizacija. Bet nei bajorkaimių skaičius, nei sužymėjimas žemėlapyje nieko nepasako apie bajorkaimių valdytos žemės plotus. Nors istoriografijoje ir būta bandymų nustatyti vieno statistiškai vidutinio bajorkaimio užimamą erdvę – jai Łowmiańskis priskyrė apytikriai 10 km² arba 60 Kulmo lanų³⁵ (1 lanas apie 18 hektarų), bet akivaizdu, kad tai yra greičiau spekuliacija, nei rimta išvada. Ir laukai, ir bajorkaimiai buvo labai nevienodi, tad apie jų dydžius galime kalbėti tik išnagrinėję kiekvieną konkretų atvejį. Tam prireiktų ir detalių šaltinių, ir sukurti tinkamą darbo metodiką, tai pareikalautų daug darbo ir laiko, o ir tokių apskaičiavimų prasmė būtų dvejotina. Todėl šiame tyrimų etape nuo laukų ploto nustatymo reikia susilaikyti.

 

III. Karšuvos laukų ir bajorkaimių pavadinimų tęstinumas. Rimčiausia problema nagrinėjant laukų tęstinumo klausimą susijusi su XIV a. vegeberichtuose minimų laukų ir XVI a. bajorlaukių santykiu. Ordino kelių aprašymuose Žemaitijoje nurodyti 22 laukai (feld), 15 kiemų, pilių ir piliaviečių, apie tris dešimtis nekategorizuotų Mažosios Žemaitijos vietovių ir net 26 kraštai (land). Į šį skaičių neįtraukiamos tarp Prūsijos ir Žemaitijos buvusios vadinamosios dykros – vietovės, kuriose Ordinas turėdavo laikinus pastovius. Ne visada aišku, kurias iš tų vietovių galime priskirti Karšuvai³⁶. Todėl yra prasminga iš pradžių susidaryti XVI a. Karšuvos bajorlaukių bei XVII–XVIII a. bajorkaimių sąrašus ir juos palyginti su vegeberichtuose minimais ne vien laukų, bet ir kitų vietovių vardais. Toks vertinimui reikalingų vietovardžių rato išplėtimas kyla iš supratimo, kad vietovardžiams, ir istoriniams, ir atsirandantiems dabar, būdinga kvalifikacinė konversija – to paties vietovardžio taikymas skirtingiems objektams įvardyti. Skirtingų kategorijų vienodi vietovardžiai (pavyzdžiui: Biržų Lauko kaimas, Biržulaukio bajorkaimis, Biržulaukio dvaras ir pan.) vis dėlto leidžia matyti ne tik istorinių vietų vardų, bet ir vietovių tęstinumą. O to paties vietovardžio kategorijų plėtotė nemaža dalimi turi būti siejama su visuomenės sąrangos pokyčiais. Akivaizdu, kad tokios vietovardžių kategorijos kaip dvaras, pilis, valsčius, palivarkas ir pan. turi būti siejamos su valdovo domeno ir privačios žemėvaldos atsiradimu, o kartu ir su gimininės bendruomenės suskilimu į valstietišką ir bajorišką. Žemaitijoje, kitaip nei Lietuvoje, šis procesas buvo staigesnis, nors chronologine prasme galutinė jo stadija abiejuose regionuose sutapo. Tai įvyko XIV–XV a. sandūroje, o su didžiojo kunigaikščio Kazimiero privilegija (dažniausiai datuojama 1447 m.) šis procesas pasibaigė. Kaip tik tuo laikotarpiu kai kurie senieji Karšuvos laukai galėjo virsti kiemais – dvarais, kaimais, prievaizdijomis, valsčiais ar kitokiomis nekategorizuotomis vietovėmis. Tad sudarant bendrą laukų / bajorkaimių sąrašą verta atsižvelgti ir į kitų kategorijų vietovardžius, kurių pavadinimai sutampa su laukų / bajorkaimių pavadinimais. Tokį sąrašą matome 2-o priedo lentelėje. Į ją pakliuvo septyniasdešimt šešios XVI–XIX a. Karšuvos mažojo pavieto teritorijoje buvusios vietovės.

Kaip rodo 2-o priedo lentelės duomenys, XVI a. pabaigos Karšuvos pavieto laukų vardynas iš esmės sutampa su XVII–XIX a. bajorkaimių vardynu (17 iš 20 turėjo tęstinumą), todėl nėra pagrindo abejoti XVI a. bajorlaukio ir vėlyvesnio bajorkaimio genetiniu ryšiu. Kiek mažiau sutampa XIV a. pabaigos ir XVI a. laukų pavadinimai: iš 5 Karšuvai priskirtinų laukų vėliau bajorlaukiais vadinti tik 2 (Biržų Laukas³⁷ ir Putvė). Tiesa, į šią kategoriją dar turime įtraukti tris XIV a. pabaigoje kraštais vadintus vietovardžius, kurių vardais vėliau vadinami bajorkaimiai (Jonaudava³⁸, Kvesčiai, Pašilė). Labiausiai tikėtina, kad šaltiniuose šie vietovardžiai priskiriami skirtingoms kategorijoms dėl to, jog kiek kitaip interpretuojamas vegeberichtų žodis land, kurį nebūtina sieti vien tik su „administraciniu vienetu“, kaip manyta istoriografijoje³⁹, o tiesiog su atviromis, miškais neužžėlusiomis erdvėmis, kurios išoriškai niekuo nesiskyrė nuo laukų. Kartu gauname aštuonis XIV a. vietovardžius, iki XIX a. bent kartą kategorizuotus kaip laukai. Iš jų vienintelė Pašilė iki XVI a. pradžios buvo tapusi valsčiumi (vėliau prievaizdija ir vaitija), o 4 (Airiškėnai, Biržų Laukas, Ringailiai ir Vingininkai) XVI–XVIII a. vadinami kaimais (rusėn. село; lenk. sioło). Beje, iš pastarųjų vienintelis Biržų Laukas buvo ir bajorkaimį, ir valstiečių kaimą⁴⁰ ženklinantis oikonimas. Toks to paties vardo vartojimas ir bajorų, ir valstiečių gyvenamai erdvei įvardyti leidžia spėti apie toje pačioje bendruomenėje įvykusį socialinį pasidalijimą į du skirtingus sluoksnius: karo ir darbo prievolininkus. Kaip minėta, šis procesas Žemaitijoje sparčiai vyko XV a. pirmojoje pusėje⁴¹. Turbūt su jo padariniais galime sieti ir vėlyvesniuose šaltiniuose aptinkamus bajorkaimių ir valstiečių kaimų vardų sutapimus. Tokių atvejų galime priskaičiuoti dar devynis: Antininkai, Biržulaukis, Gedbutaičiai, Jonaudava, Kaušai, Labardžiai (Labvardžiai), Laumėnai, Pilsūdai, Prienai⁴² (žr. 2-ą priedą). Beveik visų jų, kaip bajorkaimių, vardai vėliau sunyko, tai, galbūt, sietina su ryškėjusia luomine atskirtimi. Bet kuriuo atveju jau šiame analizės lygyje nesunku pastebėti kai kurias bendras iš onomastikos kylančias ypatybes. Ir laukų, ir bajorkaimių vardų daryboje ypač išreikšta kuopinė prigimtis – vyriškosios giminės daugiskaitinės galūnės. Beje, šiuolaikiniuose vietovardžių atitikmenyse jos kartais pakeistos moteriškosios giminės vienaskaita arba daugiskaita (Pašiliai – Pašilė, Krutuliai – Krutilės, Meirai – Meirės ir t. t.). Labai panašu, kad tai dėl lenkų kalbos įtakos atsiradęs reiškinys, bet tai jau kalbininkų rūpestis. Kol kas sunku iš to daryti aiškesnes išvadas, tačiau, regis, senosios vietovardžių formos gali būti užuomina apie lokalinių bendruomenių įsivardijimą pagal gyvenamąją vietą (Pavarčiai), asmenines savybes (Devynakiai) ar bendrą protėvį (Gimbučiai). Pastaruoju atveju galime išskirti dvi vietovardžių kartas: kilusią iš baltiškų vardų (Bytautai, Butkaičiai, Dirgėlos ir t. t.) bei vėlyvesnę – iš krikščioniškų vardų (Andriejaičiai, Bagdonai, Tomkai, Ždanai ir pan.). Ir vienu, ir kitu atveju vietovardžiai mena jų kilmę iš realiai gyvenusių žmonių asmenvardžių ir užsimena apie valdų savininkų giminių žemėvaldos plėtotę. Šią pastabą bus galima panaudoti nagrinėjant lauke ir bajorkaimyje gyvenusių žmonių tarpusavio santykius. Kartu ji nurodo po bajorkaimių vardais slypintį tam tikrą nevientisumą, geografinės objektų padėties nestabilumą, pavyzdžiui, Butvilų bajorkaimyje 1667 m. buvo 5 kiemų savininkai, kurių paveldėtojai XIX a., jei tikėtume Schuberto žemėlapiu, gyveno dviem viensėdžiais – didesniu bajorkaimiu, o kažkuris iš jų dar valdė Butvilų palivarką. Beje, šiuo atveju nėra šiaip jau labai paplitusių ir dažniausiai toli nuo pagrindinio bajorkaimio buvusių užusienių, kurie dar labiau išplėstų bajorkaimio valdas. Štai kodėl samprotaudami apie bajorkaimius turime matyti ne geografinius taškus, o ganėtinai plačias, dažnai vientiso komplekso nesudarančias erdves.

 

IV. Laukų ir bajorkaimių lokalizavimas. Antrajame priede pateikta lentelė apibrėžia lokalizuotinų vietovardžių grupę. Ten išvardytų vietovardžių lokalizaciją vertėtų pradėti nuo Schuberto atlaso, kuriame yra seniausias, XIX a. ketvirtame dešimtmetyje sudarytas Žemaitijos žemėlapis. Nepaisant didžiulės jo vertės, vis dėlto reikia priminti kelias metodines problemas, kurios kyla atlasą pritaikant šio tyrimo reikmėms. Žemėlapis (lapas 11-2) neapima visos XVI–XVIII a. Karšuvos mažojo pavieto teritorijos. Jo pagrindu lokalizuojami bajorkaimiai neapima šiaurinio Tauragės pakraščio (Sudimantlaukio, žr. 2-as priedas, Nr. 60) ir Ramuvos vaitijos (su Tamošaičių Balskių bajorkaimiu, žr. 2-as priedas, Nr. 62), kuri atskiru anklavu buvo įsiterpusi tarp Prūsijos sienos ir Pajūrio mažojo pavieto. Kita vertus, žemėlapis negali padėti atkurti senojo Karšuvos krašto teritorijos, kuri, matyt, buvo apėmusi tam tikrą Akmenos upės vakarinio kranto dalį. Ligi šiol visiškai neaišku, kaip iki XVI a. pradžios susiklostė šio krašto, o vėliau valsčiaus / pavieto ribos, tik akivaizdu, kad jos iki to laiko kito. Toliau pateikta kartoschema (3-ias priedas) leidžia išryškinti natūralias Karšuvos krašto ribas: iš vakarų – Akmenos ir Jūros, o iš rytų – Ančios vagos. Galiausiai, neturime pamiršti ir gana judraus to meto, ypač iki XVII a., bajorų gyvenimo būdo. XVI a. pirkimo–pardavimo sutartyse susiduriame su bajorų namų sienojų pardavimo ir paskui sodybų perkėlimo į kitą vietą atvejais⁴³. Todėl išlieka ir to paties pavadinimo bajorkiemio perkėlimo į kitą vietą galimybė.

Šio straipsnio 3-iame priede pateikta Schuberto žemėlapio pagrindu sudaryta Karšuvos bajorkaimių kartoschema, susieta su 2-ame priede surašytu laukų ir bajorkaimių vardynu. Ne visas vardyne paminėtas vietoves pavyko lokalizuoti, pavyzdžiui, neaišku, kur buvo: Bireliškės, Devynvarčiai, Drabulaukis (?), Gedbutai, Mackaičiai, Miežiškiai, Purviškiai, Tomkai, Vilulaukis (?), Žakainiai (?) (2-as priedas, Nr. 7, 14, 15, 18, 42, 53, 63, 72, 74). Kai kurių iš šių vietovių apibūdinimai leidžia nuspėti jų vietą, bet ne tiek tiksliai, kad būtų galima tas vietoves žymėti kartoschemoje. Abejonių kelia ir Vičiškių (?) siejimas su Vaičiais (2-as priedas, Nr. 69), ir Viksnių su Paviksviete (2-as priedas, Nr. 70). Nereikia pasitikėti ir Nosaičių (2-as priedas, Nr. 44) bei Šarkių (2-as priedas, Nr. 61) lokalizacija, nes kartoschemoje nurodytos vietovės yra, greičiausiai, už Karšuvos pavieto ribų. Visgi kartoschemos pagrindą sudaro 28 iki XIX a. išlikę ir Schuberto žemėlapyje Karšuvos pavieto teritorijoje lokalizuoti bajorkaimiai. Kaip matyti iš 2-ame priede esančios lentelės, septyni iš pastarųjų (Dirgėlos, Kalniškiai, Miliai / Milaičiai, Radiškiai, Ruškiai, Uosvetė, Žiliai)⁴⁴ iki tol nevadinti bajorkaimiais. Visi kiti XIX a. bajorkaimiai turi ilgą istoriją, o ir iš likusiųjų vardų sutapimų su kitų kategorijų objektų įvardijimu gauname pagrindą, bent jau didžiąja dalimi, pasitikėti šia lokalizacija.

Kartoschema sudaro tolygiai iš pietų į šiaurę, aukštyn prieš srovę palei tekančių upių krantus išsidėsčiusių bajorkaimių tinklo tankėjimo įspūdį. Jis kiek nedera su mintimi apie bajorų tarnybą valdovo pilyse, nes tokiu atveju bajorkaimių turėjo būti daugiau pietiniame pavieto pakraštyje, mat visos valdovo pilys Žemaitijoje koncentravosi ant Nemuno krantų. Kita vertus, tokia bajorkaimių padėtis leistų spėti apie Žemaitijos nobilių dirbtinį subajorinimą, kuris nebuvo pagrįstas asmeniniais valdovo ir kilmingojo ryšiais ir ilga tarnyste, apie tai jau esu rašęs⁴⁵. Be to, kartoschema gali apgauti, jei neatsižvelgsime į bajorkaimių dydį. Neturime galimybių bent apytikriai apskaičiuoti bajorkaimių žemės valdos dydžių, bet galime išsiaiškinti kiekvienam bajorkaimiui priskirtinų bajorkiemių kiekį. Tiesa, pašauktinių kariuomenės sąrašų ir padūmės tarifų duomenis skirstydami į atskiras kategorijas susiduriame su įvairiomis duomenų interpretavimo subtilybėmis, kurios neleidžia tikėti absoliučiu gautų duomenų tikrumu (žr. 2-o priedo lentelės trečiame, ketvirtame ir penktame stulpelyje paryškintus skaičius). Ir vis dėlto iš jų aišku, kad XIV–XVIII a. bent penki bajorkaimiai (Jonaudava, Kvesčiai, Pašilė, Pilsūdai-Pavarčiai, Tamošaičiai-Balskiai) pasižymėjo dideliu bajorkiemių kiekiu, kurio viena iš išraiškų buvo dvinarių bajorkaimių pavadinimų sudarymo praktika, rodžiusi bajorkaimių skilimo tendenciją. Galbūt šie bajorkaimiai radosi iš anksčiausiai Lietuvos valdovų sukurtų bajoriškų tarnybų. Tačiau turimi XV a. suteikčių žemaičių bajorams duomenys greičiau leidžia spėti bajorkaimių žemėvaldos gimimą iš alodinių valdų, nei iš valdovų donacijų. Glaudų bajorkaimių ryšį su senosiomis laukininkų bendruomenėmis rodo ir jų geografinė padėtis – išsidėstymas tarp XVI a. valakinių kaimų (žr. 3-ią priedą). Iš 1562 m. Karšuvos valsčiaus inventoriaus duomenų matome, kad didieji bajorkaimiai (Pašilė, Pilsūdai ir Tamošaičiai) ir pagal artimą lokaciją, ir pagal pavadinimus buvo susipynę su kai kuriomis vaitijomis (atitinkamai Pašilės, Pilsūdų ir Ramuvos). Maža to, jei žemėlapyje pažymėsime XVI a. vidurio Karšuvos į vaitijas sujungtų kaimų ryšius, tai pamatysime, kad jie sudaro valsčiaus stuburą, apie kurį spiečiasi bajorkaimiai. Kol kas pabrėžkime tik šią artimą kaimynystę, o žmonių tarpusavio santykių nagrinėjimą palikime kitam tyrinėjimui.

Išvados

Atsižvelgus į Žemaitijos istorinį savitumą pasirinkto Karšuvos atvejo tyrimas įrodo XIV a. pabaigos laukų, XVI a. bajorlaukių ir XVII–XVIII a. bajorkaimių genetinį ryšį. Bajorkaimių gausa ir santykinai menkos jų valdos leidžia spėti, o kartu kelti hipotezę tolesniems tyrimams apie bajorkaimių susiformavimą iš alodinės žemėvaldos. Bajorkaimiai (bajorlaukiai) nuo senųjų laukų – laukininkų bendruomenių – atsiskyrė prievolių valdovui paskirstymo procese. Karo tarnyba valdovui bajorlaukių savininkams garantavo patekimą į bajorų kategoriją, kuri vedė į nobilitaciją, atvėrusią teisinę galimybę alodines valdas prilyginti ištarnai (feodalinei nuosavybei). Kaip tik ši aplinkybė XVI–XVIII a. trukdė valstybės administracijai vykdyti bajorkaimių suvalstietinimą. Tačiau valstybinės žemėvaldos apribojimas Valakų reformos metu nepaliko bajorkaimiams galimybės laisvai žemių kolonizacijai, o kartu paskatino jų savininkų žemėvaldos smulkėjimą – bajorkaimių skaičiaus ir bajorkiemių kiekio bajorkaimyje didėjimą.

Bibliografija

Almonaitis V., 1998 – Vytenis Almonaitis, Žemaitijos politinė padėtis 1380–1410 metais, Vilnius, 1998.

Almonaitis V., 2013 – Vytenis Almonaitis, Vakarų Lietuva XIII–XV amžiuje, Kaunas, 2013.

Bilkis L., 2019 – Laimutis Bilkis, „Dėl kaimo vardo Jaunodava kilmės“, in: Baltistica, t. LVI, p. 145–157.

Biržiška V., 1930 – Vaclovas Biržiška, „Kryžiuočių keliai į Lietuvą. Pirmoji dalis. Keliai į Žemaitiją“, in: Praeitis, t. 1, Kaunas, 1930, p. 1–63.

Błaszczyk G., 1985 – Grzegorz Błaszczyk, Żmudź w XVII–XVIII wieku. Zaludnienie i struktura społeczna, Poznań, 1985.

Błaszczyk G., 2012 – Grzegorz Błaszczyk, Geografia historyczna Wielkiego Księstwa Litewskiego, Poznań, 2012.

Długokęcki W., 2008 – Wiesław Długokęcki, „Prusy w starożytności i we wczesnym średniowieczu“, in: Państwo zakonu krużackiego w Prusach. Władza i społeczeństwo, Warszawa, 2008, p. 38–41.

Drungilas J., 2014 – Jonas Drungilas, „Iš Lietuvos istorijos šaltinių „kelionių“: XX a. pradžioje pradingusi Žemaitijos žemės teismo knyga (1595 m.) – Maskvoje“, in: Lituanistica, 2014, t. 60, Nr. 4 (98), p. 274–275.

Dubonis A., 2011 – Artūras Dubonis, in: Lietuvos istorija, t. 3, XIII–1385 m. Valstybės iškilimas tarp Rytų ir Vakarų, D. Baronas, A. Dubonis, R. Petrauskas [Vilnius]: Baltos lankos, 2011.

Gloger Z., 1877 – Zygmunt Gloger, „Szlachta okoliczna na Żmujdzi“, in: Biblioteka Warszawska, t. 4, 1877, p. 286–290.

Gudavičius E., 1998 – Edvardas Gudavičius, Lietuvos istorija. Nuo seniausių laikų iki 1569 metų, Vilnius, 1999.

Jakubowski J., 1928 – Jan Jakubowski, Mapa Wielkiego Księstwa Litewskiego w połowie XVI wieku. I część północna, Krakow, 1928.

Jurginis J., 1974 – Юозас Юpгинис, „Польское „ополе“ и литовский „лаукас““, in: Польша и Русь. Черты общности и своеобразия в историческом развитии Руси и Польши XII–XIV вв., Москва, 1974, p. 289–296.

[Jurginis J., 1974 – Juozas Jurginis, „Pol’skoe „opole“ i litovskii „laukas““, in: Pol’ša i Rus’. Čerty obščnosti i svoeobraziya v istoričeskom razvitii Rusi i Polšy XII–XIV v.v., Moskva, 1974, p. 289–296.]

Jurginis J., 1962 – Juozas Jurginis, Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje, Vilnius, 1962.

Lesmaitis G., 2002 – Gediminas Lesmaitis, „XVI a. antrosios pusės Kauno pavieto lauko problematika“, in: Kauno istorijos metraštis, t. 3, 2002, p. 243–254.

Łowmiański H., 1929 – Henryk Łowmiański, Studia nad początkami spoleczeństwa i państwa litewskiego, t. 1, Wilno, 1929.

Łowmiański H., 1929a – Henryk Łowmiański, „Przyczynki do kwestii najstarszych kształtów wsi litewskiej“, in: Ateneum Wileńskie, R. 6, Wilno, 1939, z. 3–4, p. 293–336.

Saviščevas E, 2010 – Eugenijus Saviščevas, Žemaitijos savivalda ir valdžios elitas 1409–1566 metais, Vilnius, 2010.

Saviščevas E., 2014 – Eugenijus Saviščevas, „Polityka nadań wielkich książąt litewskich na Żmudzi w pierwszej połowie XV wieku“, in: Zeszyty naukowe uniwersytetu Jagiellońskiego. Prace historyczne 141, z. 2, s. 481–510.

Saviščevas E., 2016 – E. Saviščevas, „Rikių šešėlis: kelios pastabos apie XIII–XIV a. pradžios baltų genčių aristokratiją ir jos likimą“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos atodangos. Profesoriaus Mečislovo Jučo 90-mečio jubiliejui skirtų mokslinių straipsnių rinkinys, sudarė V. Dolinskas, R. Petrauskas, E. Rimša, Vilnius, 2016, p. 112–129.

Sienkiewicz W., 1989 – Witold Sienkiewicz, „Trakty, okręgi, koła, rody, okolicy jako jednostki trerytorialno-osadnicze w Wielkim Księstwie Litewskim w XVII wieku“, in: Lituano-slavica posnaniensia. Studia historica, t. 3, 1989, p. 233–262.

Truska L., 1982 – Liudas Truska, „Žemėvaldos ir feodalų klasės struktūra Lietuvoje XVIII a. pabaigoje (2. Žemaitija 1775–1790 m.)“, in: Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, serija A, t. 4 (81), 1982, p. 74–81.

Vilimas D., 2013 – Darius Vilimas, „Žemaičių bajorai žemės teisme XVI a. pabaigoje (trumpa buvusių ir esamų Žemaitijos žemės teismų knygų apžvalga)“, in: Lituanistica, 2013, t. 59, Nr. 4 (94), p. 221–234.

Wojtkowiak Z., 1971 – Zbysław Wojtkowiak, „Pole jako jednostka osadniczo-terytorialna na Litwie w XVI wieku (na przykładzie powiatu wiłkomirskiego)“, in: Zeszyty Naukowe uniwersytetu im. Adama Mickiewicza, Historia, z. 11, 1971, p. 157–169.

Wojtkowiak Z., 1980/2005 – Zbysław Wojtkowiak, Litwa Zawilejska w XV i pierwszej połowie XVI w., Poznań 1980 = Lithuania Transwilniensis saec. XIV–XVI: podziały Litwy północnej w późnym średniowieczu, Poznań, 2005.

 

 

Priedas Nr. 1

Žemaitijos pavietų ploto santykis su bajorkaimių kiekiu. Pavietų plotas pateiktas remiantis Błaszczyko tyrimu⁴⁶. Pavietų eiliškumas lentelėje pateiktas pagal bajorkiemių tankumą: pavietai, kuriuose bajorkiemių tinklas buvo tankiausias, įrašyti viršuje, o apačioje – pavietai, kuriuose tankumas mažiausias. Per lentelės vidurį išvestos vidurkio linijos.

 

Vienas bajorkiemis pavieto erdvėje (km²) (1667 m.)	Pavietas / valsčius, (jo plotas km²) ir bajorkaimių kiekis 1667 m.		Vienas bajorkaimis erdvėje (km²) (1775 m.)	Pavietas / valsčius ir bajorkaimių kiekis 1775 m.
6,4	Medingėnai (160) – 25		13,3	Medingėnai – 12
7,8	Karklėnai (455) – 25		15,2	Karšuva – 40
8,3	Tverai (149) – 18		21,2	Tverai – 7
9,3	Ariogala (428) – 46		24,6	Šiauduva – 7
10,2	Raseiniai (835) – 82		26,7	Viešvėnai – 17
11,5	Žarėnai (253) – 22		32	Palanga – 10
11,6	Pavandenė (198) – 17		32,5	Karklėnai – 6
12,8	Karšuva (609) – 50		33	Ariogala – 13
13,2	Šiauduva (172) – 13		39,6	Pavandenė – 5
14	Kražiai (979) – 70		44,1	Tendžiogala – 9
14	Beržėnai (1 362) – 98		44,6	Pajūris – 29
14,2	Tendžiogala (397) – 28		46,2	Vilkija – 30
16,2	Viešvėnai (455) – 28		49,5	Patumšis – 2
16,3	Vilkija (1 387) – 85		50,5	Josvainiai – 9
19,7	Josvainiai (455) – 23		58, 2	Telšiai – 42
19,8	Patumšis (99) – 5		65	Beržėnai – 21
23,6	Viduklė (1 581) – 67		77,4	Dirvėnai M. – 9
24,4	Pajūris (1 296) – 53		86,3	Veliuona – 37
27,2	Veliuona (3 194) – 117		104,4	Raseiniai – 8
28	Šiauliai (2 295) – 30		105	Rietavas – 7
30	Telšiai (2 445) – 82		105,4	Viduklė – 15
34,8	Dirvėnai M. (697) – 20		108,7	Kražiai – 9
36,7	Užventis (147) – 4		122,5	Dirvėnai D. – 6
38,7	Dirvėnai D. (735) – 19		126,5	Žarėnai – 2
38,7	Rietavas (735) – 19		184,6	Gandinga – 5
51,3	Gandinga (923) – 18		219,5	Biržinėnai – 2
80	Palanga (320) – 4		287	Šiauliai – 8
87,8	Biržinėnai (439) – 5		nėra	Plateliai – 0
93	Plateliai (186) – 2		nėra	Užventis – 0
Vidurkis 22,2	Visoje Žemaitijoje (23 126 km²) – 1 040		63,1	Visoje Žemaitijoje – 366

 

Priedas Nr. 2

Sudaryta: 1 stulpelis – SRP 2; 2 – I. Sprogis, 1888 (išnašomis pridėtos nuorodos į papildomus šaltinius); 3 – 1667 m. Žemaitijos kunigaikštystės padūmės registras (LVIA SA, b. 3234); 4 – RPKŻ 1690; 5 – LVIA SA, b. 3341; 6 – Z. Gloger, 1877; 7 – Schuberto atlasas. Vietovardžiai pateikiami šaltinio kalba, išskyrus paskutinį, XIX a. vid., stulpelį, į kurį įrašyta šiuolaikinių vietovardžių lietuviška forma. Tik tais atvejais, kai šiuolaikinės vietovės tokiu pavadinimu nebėra, nurodomas Schuberto žemėlapyje įrašytas vietovardis. Tais atvejais, kai vietovardžio nėra nei Schuberto žemėlapyje, nei žinoma dabartinio vietovardžio forma, įrašyta spėjama lietuviška forma su klaustuku. Papilkinti stačiakampiai nurodo, kad šio darbo šaltiniuose atitinkami laukai / bajorkaimiai neminimi arba vietovardis minimas, bet jis nepriskirtas laukų / bajorkaimių kategorijai. Paryškintas skaičius po pavadinimu nurodo bajorkiemių kiekį bajorkaimyje pagal 1667, 1690 ir 1775 m. padūmės registrus, o skaičius skliausteliuose – šaltinio publikacijos puslapį ar rankraščio lapą. Žvaigždute pažymėti 1775 m. padūmės registro duomenys, kuriuose dūmų sąrašai pateikti bendrai kelių bajorkaimių, todėl negalime jų priskirti konkretiems bajorkaimiams. Paskutiniame stulpelyje pateikiami smulkesnių vietovių lokalizacijos duomenys (žemėlapio Nr. ir kvadratas) pagal Lietuvos kelių atlasą⁴⁷.

 

 

1385–1395	1575–1600	1667	1690	1775	1789	XIX a.
1385–1395	1575–1600	1667	1690	1775	1789	XIX a.
	Ацецины (15)		Acycyn Poszyle 2 (82, 85)			1. Acėcinai? (dab. nėra)
		Andrejayci 7 (118v–120)	Andrzjajcie 2 (84) / Andrze-jajcie Pook-miany 2 (84)	Andreiaycie 5 (51), Šilalės parapija		2. Andriejai- čiai
	Онтиники (213)	Antiniki 6 (116v–120)	Antiniki 7 (84) / Antiniki, Kwasze 1 (81)	Žr. Košai		3 Antininkai, dab. Košiai I
Arisken laukas (670, 671)	Ariškėnų kaimas1					4. Ariškėnai, dab. Drau-dėnai
				Bogdany* (53v), Kaltinėnų parap.		5. Bagdonas
	Борди (27)					6. Bardžiai
				Bireliszki* (54), Kaltinėnų parap.		7. Bireliškės?
Birsen-velde (674) laukas	Биржулавки (23, 24)	Birzołowki 1 (118v)	Birżuławki Szeszuliszki 1 (82)	Birzuławki 7 (51), Šilalės parap.		8. Biržų Laukas
	Битовти, Битовтловки (p. 24)	Bitowty 5 (117–119)	Bitowty 4 (82, 84)	Bitowcie 7 (51v), Kaltinėnų parap.	Bitowcie (288)	9. Bytlaukis
	-------------	Butkayci 1 (119)	Žr. Ganyprova	Butkaycie 15 (52v), Kaltinėnų parap.	Butkaycie alias Krytynie (288)	10. Butkaičiai?
	Бутвилайте valda (32)	Butwiły 5 (116v–117)	Butwiły 5 (82–86)	Butwiły 3 (52v), Kaltinėnų parap.	Butwiłły (288)	11. Būtvilai
				Dyrgiały laikymas (54)		12. Dirgėlos
	Девиноки valda (92)	Dewinaki 4 (121)	Dewiniaki 3 (82–83)	Devynakiai (žr. Lomiai)	Deiniaki (288)	13. Devynakiai
	Девиньварты (92, 94), žr. Bytlaukis					14. Devynvar-čiai?
	Дробулавки2 valda	Drabulawki 4 (119v–121)	Drabuławki 1 (82) / Drabu-ławki Plunk-sny 3 (86)			15. Drabulaukis?, žr. Plunksnės
			Dungiry 1 (83)	Dungiry 3 (52), Kaltinėnų parap.		16. Dungeriai
	Гониправа (81)	Goniprowa 12 (118–120)	Goniprowo 7 (82–85) / Goniprovo Butkaijcie 1 (82)			17. Ganyprova
			Giedbuty? 1 (85)			18. Gedbutai?
	Гердутойти, Гердутишки (72)	Gierduci 7 (117–121)	Gierducie 5 (82–83) / Gieduci? 1 (84)	Girducie 9 (51v), Kaltinėnų parap.	Gierducie (288)	19. Gerdučiai (73 B1)
	Гимбуты valda (74)	Gymbuty 6 (116v–118)	Gimbuty 3 (82–84), plg. Gedbutai			20. Gimbūčiai (73 C1)
	Гровжели (?) valda (85)	Grawży 1 (119)		Grauże 3 (55), Batakių parap.		21. Griaužai
				Grygule 8 (51v), Kaltinėnų parap.	Grygule (288)	22. Griguliai
Jonawdo (675) kraštas	Яновдова (351)	Janowdowa 34 (116v–121)	Jonawdowo 26 (81–86) / Jonawdowo Zarwicie 1 (86)	Janowdovo Kołtyniany 10 (52) ir (53, 53v)*, Kaltinėnų parap.	Janowdowo, Janowdow-Putwinskie (288)	23. Jonaudava, dab. Jaunodava
				Juszkaiycie* (54v), Batakių parap.		24. Juškaičiai (73 D2)
						25. Kalniškiai
	Кавше kaimas (125)				Kawsze (288)	26. Kaušai (53 C6)
				Kozaki 3 (51v), Kaltinėnų parap.	Kozaki (288)	27. Kazokai (73 B1)
	Килпины (134)	Kilpiny 4 (118v)	Kilpiny 1 (84)			28. Kilpinės
		Kwoszy 2 (116v)		Kwasze A(n)tyniki 10 (52v), Kaltinėnų parap.		29. Košiai
	Крутиле, Крутилайте (153)	Krutyly, Krutyly-Go-niprowa 6 (117v–120)	Krutele / Krutile alias Goniprowo 8 (82, 85)			30. Krutuliai, dab. Krūtilės
Questen, Questin (671, 672) kraštas	Квести (126)	Kwesci 33 (116v–121)	Kwiesćie 20 (82–85) / Kwiesćie Ejdziaty 1 (84)	Kwiescie* (53v), Kaltinėnų parap.	Kwieście alias Jagminiszki (288)	31 Kvesčiai
	Лабварде (160)	Labwardzi 5 (117–120v)	Łabardzie 1 (83)	Labardzi laikymas (51v)		32. Labvardžiai, dab. Labardžiai
	Ловково valda Karšuvos pav. (170)		Ławk Dwary 3 (82)	Laukdwory 4 (54v), Laukuvos parap.	Langdwery (288), turėtų būti Lawkdory	33. Laukdvariai
		Łowkowa 4 (117–120)	Ławokwo 1 (86)			34. Laukuva
	Ловмяны kaimas (171)	Lowmiany 1 (117v)	Ławmie (Lau-mėnai?) 1 (83)			35. Laumėnai
				Laurynaycie* (54v), Batakių parap.		36. Laurynaičiai
	Лигенишки		Ligniszki (86) valda	Ligniszki 3 (53), Kaltinėnų parap.	Lingieniszki (288)	37. Lingeniškės (72 C1)
	Lomių valda3	Lamiow 3 (117–119v), Łomayci 1 (121)	Łomie 2 (82) / Łemki ( Lo-miai?) 1 (83)	Lomie / Dewi­nakie 9 (55), Batakių parap.		38. Lomiai
			Mackajcie 1 (83)	Mockaycie* (54v), Batakių parap.		39. Mackaičiai ?
	Монкишки valda (194), žr. Pilsūdai	Monkayci, žr. Pilsūdai	Monkaicie 1 (82), žr. Pilsūdai	Monkaycie 7 (52), Kaltinėnų parap.	Mąkajcie (288)	40. Mankaičiai (73 C2)
				Meyry* (53v), Kaltinėnų parap.		41. Meirai, dab. Meirės
		Mierzyszki 1 (?) (117v)			Merzyniszki (288)	42 Miežiškiai?
	Милайте (188) kaimas					43. Miliai / Milaičiai
	Носайти kaimas (205), Viduklės pav.	Naysaci 2 (?) (118, 119)				44. Nosaičiai?
	Покольнишки valda (247)				Pakalniszki (288)	45. Pakalniškiai
Passeel (671, 672) kraštas	Пошиле (257) valsčius iki 1527 m.	Posiła 16 (116v–121); Posiła Way-dayci 1 (121); Poszyła-Rez-goli 1 (121)	Poszyle 5 (82–86); žr. Acacinas	Poszyle* (54), Kaltinėnų parap	Poszyle, Poszyle alias Tomkie (288)	46. Pašilė
	Поворти (239), žr. Pilsūdai	Powarci 6 (117–119v), žr. Pilsūdai	Poworcie 1 (83), žr. Pilsūdai	Poworcia* (54v) / Poworcia Pilsudy 16 (55), Batakių parap.	Žr. Pilsūdai	47. Pavarčiai
	Пеки (?) valda (225)			Pegie* (53), Kaltinėnų parap.		48. Peigiai? Пеили, dab. Pabaliai?
	Пилсуды (231)	Piłsudy 16 (116v–121); Piłsudy Monkayci 6 (117v–119v); Pilsudy Mackayci 2 (118)	Piłsudy 3 (82–86) / Piłsudy Monkajcie 1 (83) / Piłsudy Poworcie 9 (82–84)	Pilsudy* (54v), Batakių parap., žr. Pavarčiai	Juszkajcie-Poworcie alias Piłsudy (288)	49. Pilsūdai
			Platustis (?) 88	Platuscie* (53v), Kaltinėnų parap.	Płatuście (288)	50. Platustėliai, Плотустяли
				Plunksnie* (53, 53v), Kaltinėnų parap.		51. Plunksnės, plg. Drabulaukis
	Прены, Принуловке (261)	Preny 11 (116v–120)	Preny 5 (86)	Preny 2 (53), Kaltinėnų parap.	Žr. Ždanai	52. Prienai (dab. Šilalės r.)
				Purwiniszki 21* (53), Kaltinėnų parap.		53. Purviniš-kiai?
Putenvelde (674) / Putelauken (675) laukas	Путвы (265) valda	Putwi 2 (118v, 119v)	Putwie 3 (85)		Putwie (288)	54. Putvė
	Радишки valda (268)					55. Radiškiai, dab. Radiškė
	Резгали valda Kražių pav. (269)	Žr. Pašilė-Rezgaliai (121)		Rezgole* (54), Kaltinėnų parap.		56. Rėzgaliai
Ringelauken (675) laukas	Рингали kaimas (273)					57. Ringaliai
						58. Ruškiai, dab. Ruška
	Соаркомпе valda4			Surkompie 3 (54), Tauragės parap.		59. Siaurkam-pis?
	Судмонталавке, Судимонту Лавкас (303)	Sudmontu lawkas, Sudymonty 3 (119–120v)	Sudimonty 2 (85)			60. Sudimant-laukis ties Norkaičiais šalia Tauragės
			Szarki 1 (85)			61. Šarkiai ?
		Tomaszayci 3 (119–120)	Tomaszajcie 6 (85)	Tamoszaycie Bałski 14 (Šilalės parapija) (51)	Tamoszaycie Bałski (288)	62. Tamošaičiai, Balskiai 72 C4
				Tomkie * (54), Kaltinėnų parap.		63.Tomkai?
						64. Uosvietis
					Wobały (288)	65. Vabaliukai
	Войдотани (58)					66. Vaidotoniai
		Woysznary 1 (119)				67. Vaišnorai? Vaišnoriškiai
	Вежейлавки veldamo žemė (37)	Weżeławka 2 (120, 121)	Wieżoławki 2 (83)			68. Vėžalaukis
			Wicziszki 1 (83)			69. Vičiškiai?, dab. Vaičiai?
	Виксвя? upė (49)	Wiksni 1 (118)				70. Viksniai? Paviksvietie?
Wingen / Wingen-veld (673) laukas	Винги (54) kaimas					71. Vingininkai
			Witutajkie (Vitutakiai / Vilulaukis?) 2 (84)			72. Vilulaukis? / Vitutakis?
	Возгирды (57)		Vojzgirdy 2 (86)		Wojzgirdy (288)	73. Vosgirdai
				Zakaimie* (54v), Batakių parap.		74. Žakainiai?
				Żdany 3 (53), Kaltinėnų parap.	Żdany alias Preny (288)	75. Ždanai
						76. Žiliai, žr. Jonaudava
5	20	35	37	49	25	28

^_______

¹ AVAK 25, p. 86.
² ODVCA, t. 4, p. 196, Nr. 145; p. 296, Nr. 44.
³ ODVCA, t. 1, p. 111, Nr. 109; t. 4, p. 291, Nr. 4; p. 302, Nr. 93; t. 5, p. 163, Nr. 339; p. 247, Nr. 136.
⁴ ODVCA, t. 2, p. 117, Nr. 222, 224.

Priedas Nr. 3. Karšuvos bajorkaimiai

Kartoschemoje nurodyti bajorkaimiai pagal eilės numerį 2-o priedo lentelėje. Orientavimuisi palengvinti pažymėti miesteliai ir pagal 1562 m. Karšuvos inventorių (AVAK 25) lokalizuoti valakiniai kaimai, kurie sujungti linijomis į atskiras vaitijas (Pašilės, Nartikių, Pilsūdų (Upynos), Paakmenės, Obelyno, Pagramančio).