Lietuvos istorijos studijos

Palemonidai, Gediminaičiai ir žemaičiai: kelios pastabos apie lituanistiką „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Žemaitijos kronikoje“

2021-12-27T09:32:32+00:00

Straipsnyje tikrinama hipotezė apie galimą žemaičių bajorų įtaką „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Žemaitijos kronikos“ autoriui. Kronikoje Lietuva ir jos valdovų dinastija kyla iš Žemaitijos. Gediminaičių dinastijos vardų tradicija Žemaitijoje leidžia manyti, kad kronikos autorius šiame regione ieškojo informatoriaus ir, galbūt, pasinaudojo žemaičių vardų tradicija, kurdamas legendinių Palemonidų vardus. Bychoveco kronikoje atsiradęs siužetas apie 1440 m. žemaičių sukilimą ir kai kurios netiesioginės nuorodos leidžia įtarti, kad informatoriumi galėjo būti Stanislovas Orvydas.

„Kapsukizmas“ ir „angarietistai“: konfliktas tarp Lietuvos komunistų partijos lyderių 1926–1927 metais

2021-12-27T09:32:32+00:00

XX a. trečiajame dešimtmetyje tarp Lietuvos komunistų partijos (LKP) lyderių Zigmo Aleksos-Angariečio ir Vinco Mickevičiaus-Kapsuko, veikiančių Maskvoje, kilo konfliktas. Jis buvo sąlygotas skirtingų taktinių sampratų, veikimo krypčių, abipusių ne simpatijų. 1925–1926 m. Z. Angarietis dėl V. Kapsuko užimtumo ir patirtos ligos ėmė dominuoti LKP reikaluose ir palaipsniui izoliuoti V. Kapsuką. Pasveikęs V. Kapsukas norėjo susigrąžinti pozicijas ir kreipėsi į Kominterno vykdomąjį komitetą, prašydamas konfliktą spręsti. Konflikto raiška įgavo labai asmenišką pobūdį – abu lyderiai telkė savo šalininkus, o iš taktinių nesutarimų peraugo į abipusį bandymą pašalinti varžovą arba jo šalininkus iš svarbių postų, sumenkinti jo įtaką. Kominterno suburta komisija, turėjusi užsiimti arbitražu, laikėsi balansuojančios pozicijos: nors norėjo grąžinti status quo, visgi konfliktą tik konservavo, o ne išsprendė.

„Grobis atsidūrė turguje“: grobstytojų tipologija, nelegalaus realizavimo schemos ir baudžiamoji praktika 1945–1947 metais

2021-12-27T09:32:31+00:00

Straipsnyje, remiantis Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo baudžiamosiomis bylomis, analizuojami grobstymo ir grobio realizavimo procesai 1945–1947 m. Lietuvoje. Išnagrinėtos 54 grobstytojų grupių bylos yra suskirstytos tipologiškai, taip pat analizuojami grobio realizavimo būdai ir baudžiamoji praktika. Iš tyrime surinktos medžiagos akivaizdu, kad jau pirmaisiais pokario metais įvairūs grobstymai ir juodoji rinka buvo plačiai išsikeroję Lietuvos SSR, nors sovietai vykdė griežtą baudžiamąją politiką grobstytojų atžvilgiu.

Istorinio miesto modernizacija kaip sovietinės utopijos statybos: Vilniaus miesto atvejis

2021-12-27T09:32:30+00:00

Straipsnyje žvelgiama į Vilniaus projektavimo ir statybos procesus sovietmečiu iš istoriografijoje dar plačiai nenagrinėtos perspektyvos. Ši perspektyva remiasi esamo ir naujai statomo miesto santykių analize sovietinės miestų modernizacijos kontekste. Tyrime, interpretuojant komunistinį miesto modelį kaip utopiją, siekiama atskleisti ne tik kokią įtaką tai turi neigiamo požiūrio į istorinį miestą formavimuisi, bet ir kokią apčiuopiamą formą utopija įgyja realizavimo procese. Straipsnyje teigiama, kad šis procesas, įvardijamas kaip racionalus kelias į utopiją ir pasireiškiantis fragmentišku užstatymo projektų įgyvendinimu, yra viena iš pagrindinių sovietmečiu vykusios urbanistinės miesto erdvės dezintegracijos priežasčių.

Apie humanitarinių mokslų neišvengiamybę

2021-12-27T09:32:30+00:00

„Ино, сынку, мне ся так не видело“. Teodoros Sapiegienės laiškas sūnui Jonukui

2021-12-27T09:32:29+00:00

Dideli lūkesčiai – nuvylęs pasirodymas

2021-12-27T09:32:29+00:00

Rec.: Katja Hoyer, The Rise and Fall of German Empire, Stroud: The History Press, 2021.

Juozo Gabrio veikla Tautų Sąjungos užkulisiuose: žurnalistika ar diplomatija?*

2021-12-27T09:32:28+00:00

Straipsnyje nagrinėjama Juozo Gabrio ir jam artimų diplomatų bei žurnalistų veikla Ženevoje prie Tautų Sąjungos 1927–1939 m., atsižvelgiant į kelias sritis – žurnalistiką, verslą, politiką. Gabrio reportažuose Lietuvos spaudoje buvo siekiama aptarti tuo metu Tautų Sąjungoje svarstomus su Lietuva susijusius klausimus, taip pat nevengta kritikuoti lietuvių diplomatų ir pačios Tautų Sąjungos sprendimų, kiek tai leido cenzūra. Greta žurnalistinio darbo Juozas Gabrys užsiėmė Lietuvos ir Šveicarijos verslo ryšių plėtojimu, nekilnojamojo turto prekyba ir nuoma, valiutos keitimu. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Ženevoje veikė Lietuvių informacijos biuras, kuris nereguliariai buvo remiamas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos, bet daugumą savo leidinių Gabrys finansavo pats. Aptariamu laikotarpiu jis neužėmė jokio oficialaus diplomatinio ar politinio posto, todėl jo aplinkos įtaką, kuri tikrai egzistavo, galime matuoti tik informacijos sklaidos apie Lietuvą ir žinių apie Tautų Sąjungos sprendimus atžvilgiais.

Ką saugojo valstybė Vilniaus ir Naugarduko vaivadijose 1928–1939 metais? Kultūros paminklų vertinimas ir apskaita

2021-07-14T09:27:08+00:00

Straipsnyje aptariama Vilniaus paminklų konservatorių veikla tarpukario Lenkijoje, suteikiant valstybinę apsaugą objektams – skelbiant juos paminklais. Per 1931–1939 m. Vilniaus ir Naugarduko vaivadijose buvo paskelbti 202 nutarimai, patvirtinantys paminklinę vertę architektūros, urbanistikos, archeologijos ir gamtos objektams. Tekste šis apskaitos ir vertinimo procesas nagrinėjamas detaliai, analizuojant nutarimus ir jų pagrindu parengtą paminklų registrą. Siekiant paaiškinti registro turinį, į tyrimą įtraukiamas platesnis tarpukario Vilniaus paminklų apsaugos kontekstas, paveldo teorija. Straipsnyje remiamasi Vilniaus vaivadijos Meno skyriaus archyvo dokumentais ir istoriografija. Paminklų registro analizei taikomi statistiniai metodai. Gautų duomenų interpretacija ir vertinimas paremtas analitiniu ir lyginamuoju metodais. Tyrimas leidžia teigti, kad paminklų apskaitoje dominavo architektūra. Gamtos paminklai skelbti paminklais traktuojant juos kaip kultūros paminklus. Oficialus paminklo statuso suteikimo motyvas buvo estetika, senumas, praeities liudijimas arba kitaip – meninė ir istorinė vertės. Tačiau vidinis motyvas buvo lenkiškumas, todėl dažniausias paminklas – barokinė katalikų bažnyčia. Gamtos apsauga taip pat turėjo patriotinį kontekstą. Apskaitos procesas iš esmės rėmėsi vieno eksperto – paminklų konservatoriaus, interesais, kompetencija ir valdžia bei bendradarbiavimu su negausiu lenkų valdžios ir (ar) šviesuomenės sluoksniu. Nutarimo išdavimas buvo būdas kontroliuoti, turėti įtaką tiesiogiai paminklo išlikimui, netiesiogiai – atminties diskursui. Platesnė visuomenė neturėjo galimybių dalyvauti šiame procese. Todėl Vilniaus ir Naugarduko vaivadijų paminklų registras atspindi lenko meno istoriko, dirbančio valstybei, tapatybes ir vertes, kurios projektuojamos visai visuomenei kaip universalios ir savaime vertingos. Toks paveldo diskursas, samprata ir praktika, buvo bendri Vakarų šalyse XX a.

Etnografinis principas kaip istorijos fenomenas

2021-07-14T09:27:13+00:00

Etnografinio principo sąvoka, aptinkama politinėje ir mokslinėje literatūroje, regis, neturi aiškios visuotinai priimtos to principo juridinės kvalifikacijos. Bet istoristinis požiūris į procesus rytinėje Europos dalyje XIX a. antroje pusėje–XX a. pirmoje pusėje leistų teigti, kad etnografinis principas – tai esminė Vidurio Rytų Europos regiono formavimosi ypatybė. Straipsnyje atlikta lietuvių, čekų, bulgarų ir lenkų tautų – kaip atvejų, sudarančių prielaidą regiono tipologizacijai, – raidos apžvalga liudytų, kad etnografinis principas orientavo į šio regiono tautinės valstybės teritorijos nustatymą, siekiant tai valstybei sudaryti sąlygas saugiai bei efektyviai egzistuoti. Kartu straipsnyje pasirinktas tyrimo rakursas leidžia naujai pažvelgti į minimo regiono valstybių probleminę raidą Vakarų ir Rusijos priešpriešos kontekste. Straipsnyje konstatuojama, kad etnografinis principas neįgijo juridinio principo statuso, bet jis gali būti naudingas kaip istorinė kategorija tyrinėjant naujųjų laikų istoriją ir ypač sovietmetį.