Lietuvos istorijos studijos ISSN 1392-0448 eISSN 1648-9101

2026, vol. 57, pp. 28–46 DOI: https://doi.org/10.15388/LIS.2026.57.2

1920 metų vasario 21–23 dienos Kauno įgulos kareivių sukilimas: istoriografinės versijos ir įvykių rekonstrukcija

Kęstutis Kilinskas
Docentas, daktaras
Vilniaus universitetas
Istorijos fakultetas
Naujosios istorijos katedra
El. paštas: kestutis.kilinskas@gmail.com
ORCID: https://orcid.org/0009-0000-4072-8723

Santrauka. Straipsnyje analizuojamos Kauno įgulos kareivių sukilimo istoriografinės versijos, išskiriamos jose pateiktos sukilimo priežastys, išsamiai tiriama sukilimo eiga bei sukilėlių ir kariuomenės vadovybės veiksmai. Istoriografijoje pateikiamos sukilimo versijos esmingai nesiskiria – tarpukario Lietuvoje labiau kelta versija, kad sukilimą sukėlė komunistai ir svetimtaučiai, sovietinė ir lietuvių išeivijos istoriografija bei atsiminimai akcentavo komunistinį sukilimo charakterį, o Anglijos ir JAV karininkai išryškino drausmės, propagandos ir prasto kareivių aprūpinimo problemas, kurios pažymimos ir abiejose versijose.
Sukilimo įvykių rekonstrukcija palaiko versiją, kad sukilimas buvo bolševikų organizuotas veiksmas, kurio tikslas buvo perimti karinių dalinių valdymą ir pakeisti Lietuvos politinę valdžią, o ne tik reikalavimai suteikti balsavimo teisę Steigiamojo Seimo rinkimuose ir pagerinti kareivių materialinę būklę. Organizuoti sukilėlių agitacijos veiksmai 1920 m. vasario 21 d. apėmė visus Kauno įgulos dalinius, tačiau dėl kariuomenės vadovybės bei I raitelių pulko, Mokomosios komandos, 8 ir 6 pėstininkų pulkų karininkų aktyvių veiksmų jiems pavyko suvaldyti karių nepaklusnumą didžiojoje dalyje Kauno įgulos karinių dalinių ir išvaikyti mitingus. Karininkų pasyvumas sudarė prielaidas plėtotis bolševikinei agitacijai ir karių nepaklusnumui Artilerijos pulke ir II atsargos batalione, dėl to šiuose daliniuose 1920 m. vasario 22 d. kilo kareivių sukilimas, tačiau sukilėliai vasario 23 d. buvo nuginkluoti.
Raktiniai žodžiai: kariuomenė, komunistai, sukilimas, karinės misijos.

The Kaunas Garrison Soldiers’ Uprising on 21–23 February 1920: Historiographical Versions and the Reconstruction of Events

Summary. This article analyzes the historiographical versions of the Kaunas Garrison soldiers’ uprising, identifies its causes and examines in detail the course of the uprising as well as the actions of the rebels and the command of the Armed Forces. The versions of the uprising that have so far been presented in historiography do not differ significantly – while, in interwar Lithuania, the version emphasizing that the uprising was instigated by Communists and foreigners was more prominent, Soviet and Lithuanian émigré historiography and memoirs emphasized the Communist nature of the uprising, while British and American officers highlighted problems of discipline, propaganda, and poor provisioning of soldiers, which are noted in both versions.
A reconstruction of the events of the uprising supports the version that the uprising was an action organized by the Bolsheviks, the aim of which was to seize control of military units and overthrow the Lithuanian Government, rather than merely demands to grant the right to vote in the Constituent Assembly elections and improve the soldiers’ material conditions. The organized agitation activities of the rebels on February 21, 1920, encompassed all units of Kaunas Garrison; however, thanks to the active efforts of the army leadership and the officers of the First Infantry Regiment, Eighth Infantry Regiment, and Sixth Infantry Regiment, they managed to contain the soldiers’ insubordination in most of Kaunas Garrison’s military units and disperse the rallies. The passivity of the officers created conditions for the spread of Bolshevik agitation and soldier insubordination in the Artillery Regiment and Second Reserve Battalion, which led to an uprising staged by soldiers in those units on February 22, 1920; however, the rebels were disarmed on February 23.
Keywords: military forces, Communist Party, rebellion, military missions.

_________

Received: 03/03/2026. Accepted: 22/05/2026
Copyright © 2026 Kęstutis Kilinskas. Published by Vilnius University Press
This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution License, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

1920 m. vasario 21–23 d. Panemunės kareivių sukilimas Lietuvos istoriografijoje traktuojamas dvejopai. Viena versija – kad tai buvo Lietuvos komunistų partijos inspiruotas ir chaotiškai kilęs įvykis, nukreiptas prieš Lietuvos valstybingumą, įvardijamas „sukilimo“ ir „maišto“ sąvokomis. Sigitas Jegelevičius neabejojo, kad „sukilimas yra grandis“ Rusijos suplanuotoje grandinėje ir Raudonoji armija būtų suteikusi „brolišką paramą“ sukilėliams1. Andriejus Stoliarovas pabrėžė, kad sukilimą rengė Lietuvos komunistų partija dalyvaujant kariuomenės puskarininkiams, kareiviams ir civiliams tarnautojams ir siekė nuversti Lietuvos valdžią, įvesti sovietinę santvarką ir panaikinti Lietuvos nepriklausomybę2.

Pranas Čepėnas, Modestas Kuodys ir Tomas Balkelis 1920 m. vasario 21–23 d. įvykius Kauno įguloje įvardijo „kareivių maišto“ sąvoka3 ir pabrėžė, kad „maištas“ kilo dėl prastų kareivių ekonominių sąlygų4. Istoriografijoje taip pat užfiksuota, kad sukilimas prisidėjo prie aktyvios rinkimų teisės suteikimo karininkams, kareiviams ir karo valdininkams Steigiamojo Seimo rinkimuose, nes tai buvo vienas iš sukilusių kareivių reikalavimų5.

Aušra Jurevičiūtė pažymėjo, kad istoriografijoje nurodomos skirtingos sukilimo datos, o jo dalyvius, tarsi apibendrindama siūlomas pozicijas, pavadino „sukilėlių“ ir „maištininkų“ kategorijomis6. Mirties bausmės aspektus sukilimo organizatoriams nagrinėjusi Sigita Černevičiūtė ir Saulius Kaubrys, nors ir vartojo „sukilimo“ ir „maišto“ sąvokas, į istoriografiją įvedė teisinę „ginkluoto sukilimo“ sąvoką7. Taigi šiuolaikinėje istoriografijoje įsitvirtinusioje sukilimo priežasčių interpretacijoje nurodomos politinės ir socialinės kilmės priežastys, tačiau sukilimo, kaip istorinio įvykio, dalyviai bei eiga analizuojami fragmentiškai. Gintautas Surgailis 6 pėstininkų Pilėnų kunigaikščio Margio pulko (toliau 6 PP) istorijoje nurodė sukilimą malšinusius karininkus8, o 8 pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulko (toliau 8 PP) istorijoje, remdamasis tarpukario karininkų parašyta pulko istorija, aprašė 8 PP veiksmus malšinant sukilimą9.

Išnagrinėjus šiuolaikinėje Lietuvos istoriografijoje pateikiamas sukilimo priežastis matyti, kad sukilimo priežasčių ir įvykių eigos interpretacija daugiausia remiasi sovietinės istoriografijos pozicijomis, kurias suformulavo Vincas Mickevičius-Kapsukas10, Juozas Jurginis11, Stanislovas Lazutka12 ir S. Kuliešiuvienė13. Fragmentiškai taip pat pasitelkiamas tarpukario Lietuvos istoriko Zenono Ivinskio tyrimas, skirtas sukilimui14, Ypatingosios komisijos vasario 23 d. įvykiams ištirti nario Rapolo Skipičio15 ir plk. Juozo Petruičio atsiminimai16, tačiau nesinaudojama Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomais sukilime dalyvavusių karinių dalinių dokumentais.

Istoriografijos analizė perša išvadą, kad sukilimas nesulaukė atidesnio šiuolaikinės Lietuvos istoriografijos dėmesio ir iki šiol nagrinėjamas fragmentiškai, remiantis ribota, daugiausia publikuotų šaltinių ir istoriografijos baze. Šiame straipsnyje siekiame kompleksiškai, pasitelkę kuo platesnę archyvinių šaltinių bazę, nustatyti sukilimo priežastis, identifikuoti sukilimo dalyvius ir jų skaičių, chronologiškai išanalizuoti sukilimo organizatorių (sukilėlių) ir jo malšintojų veiksmus Kauno įguloje 1920 m. vasario 21–24 d. Tyrime bus vartojamas sukilimo terminas, nes tų dienų įvykiai Kauno įguloje buvo nukreipti prieš kariuomenės vadovybę ir Lietuvos vyriausybę, kaip politinę valstybės valdžią, o tai geriausiai charakterizuoja sukilimo, o ne maišto terminas, kuris labiau tiktų įvardijant maištininkų veiksmus prieš karinę vadovybę.

Šiame tyrime panaudoti archyviniai šaltiniai saugomi Lietuvos, Lenkijos ir Didžiosios Britanijos archyvuose, tiriami įvykiai rekonstruojami plačiai remiantis Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos kariuomenės štabo bei Kauno įgulos dalinių 1 raitelių pulko (toliau 1 RP), 6 PP, 8 PP, Elektrotechnikos bataliono (toliau EB) ir Autobataliono (toliau ATB), patyrusių bolševikinę agitaciją ir dalyvavusių sukilimo įvykiuose, raportais, pranešimais, telefonogramomis. Taip pat Augustino Voldemaro vadovaujamos Ypatingosios tyrimo komisijos, kurią sudarė jau minėtas R. Skipitis ir karo valdininkas J. Rimša17, atliktomis sukilimo dalyvių ir liudininkų apklausomis. Lenkijos kariuomenės štabo II skyriaus dokumentai ir Didžiosios Britanijos karinės misijos Lietuvoje pranešimai sudarė prielaidas įvertinti įvykius užsienio karininkų akimis. Nagrinėjant tyrime iškeltus klausimus panaudoti R. Skipičio18, plk. ltn. J. Petruičio19, plk. Antano Šovos20, psk. Antano Šukio21, Leonardo Pesecko22 ir Antano Macelio23 atsiminimai ir svarbiausių Lietuvos laikraščių „Lietuva“, „Lietuvos ūkininkas“, „Kariškių žodis“ ir „Karys“ publikacijos.

„Bolševikinis fantomas“: sukilimo priežasčių interpretacijos

Istoriografijoje, atsiminimuose ir archyviniuose šaltiniuose pateikiamos trys sukilimo priežasčių versijos: a) komunistų inspiruotas sukilimas; b) kitataučių – rusų bolševikų ir lenkų – sukeltas sukilimas; c) sukilimo priežastimi nurodomos ekonominės, socialinės problemos ir drausmės kariuomenėje stoka.

Istoriografijoje ir atsiminimuose plačiausiai išplėtota versija, kad sukilimą inspiravo komunistai, įsiskverbę į kariuomenės gretas. Valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis rašė, kad sukilimas paruoštas Lietuvos komunistų partijos dalyvaujant kareiviams, puskarininkiams ir civiliams tarnautojams. Pasak jo, 1919 m. mūsų krašte prasidėjęs komunistų judėjimas greit persimetė į besiformuojančią mūsų kariuomenę, kurioje tuo metu buvo didelių trūkumų, ypač blogas maistas ir karių aprūpinimas24. Sukilimo dalyvius apklaususio R. Skipičio nuomone, į Kauno kalėjimą buvo patekę keliasdešimt aktyvių bolševikų, kurie rasdavo būdų susisiekti su laisvėje esančiais bolševikais ir bolševikiniu pogrindžiu kariuomenėje. Galima manyti, kad dėl kalėjime laikomų komisarų įtakos ir kilo šis maištas25. Jo nuomone, 1920 m. bolševikai ėmė organizuoti bolševikų „celes“ kariuomenėje, o „agitatoriai, apsimesdami giminaičiais, ėmė landžioti į kareivines ir kurstyti kareivius, be to, tarp mobilizuotų karių buvo komunistų“26.

Kontržvalgybininkas Jonas Demereckis atsiminimuose, parašytuose Jungtinėse Amerikos Valstijose, tvirtai teigė, kad sukilimas buvo suagituotas komunistų27, o plk. J. Petruitis manė, jog komunistai pasinaudojo maisto ir atlyginimų stoka kariuomenėje28. 2 pėstininkų pulko vado gen. Vinco Grigaliūno-Glovackio prisiminimuose teigiama, kad sukilimą sukėlė „infiltrantai“29. A. Šukys užfiksavo, kad 1919 m. rudenį į naujai formuojamą Artilerijos pulko (toliau AP) 8 bateriją ir II atsargos batalioną (toliau II AB) įstojo aštuoni iš Baltgudijos atsiųsti puskarininkiai su padirbtais dokumentais30. Taigi Lietuvos kariuomenės karininkų rašytuose atsiminimuose sukilimo inspiratoriais vieningai laikomi komunistai.

Sovietinė istoriografija pasisavino ir dar labiau išryškino komunistinį sukilimo charakterį. Viena sovietinėje istoriografijoje iškelta sukilimo priežasčių versija teigia, kad sukilimas buvo stichinis ir gaivališkas31, tačiau jį sukėlę asmenys vadinami lietuviais32. Kitoje, J. Jurginio sudarytoje, schemoje vaizduojama, kad prastas materialines tarnybos sąlygas kentę kareiviai, raginami komunistų partijos, sukilo prieš Antantės karininkų remiamą buržuazinę Lietuvos vyriausybę33. Be to, J. Jurginis nurodė, kad kariuomenėje veikė komunistinės kuopelės, pavyzdžiui, Petro Mickeliūno vadovaujama partinė kuopelė AP, J. Gobio EB, kurios palaikė ryšius su komunistų partijos Šančių ir Kauno organizacijomis, o sukilimo pradžią istorikas siejo su 1920 m. vasario 16 d. paskelbtu atsišaukimu ir politinių kalinių streiku Kauno kalėjime34. Tokios versijos laikėsi revoliucinio komiteto narys Mykolas Rožėnas, jį sovietinės okupacijos laikais kalbino S. Lazutka35. Tačiau šiai versijai prieštarauja V. Mickevičiaus-Kapsuko tarpukariu suformuluota versija, kad bolševikai nebuvo pasirengę palaikyti sukilimo ir netgi ragino kareivius nesukilti36. Taigi akivaizdu, kad tiek sovietiniai istorikai, tiek išeivijoje rašyti atsiminimai užaštrino komunistų inspiruoto sukilimo versiją. T. Balkelis pažymėjo, kad sukilimas buvo spontaniškas, ir teigė, jog sovietiniai ir tautiniai istorikai bandė maištą pavaizduoti kaip Lietuvos visuomenės dvasios išraišką37. Šiame kontekste išsiskiria Alfonsas Eidintas, akcentavęs, kad kareivių reikalavimas buvo ribotas, palyginti menkesnis, t. y. leisti darbininkams sukurti savo tarybas38.

Nors šis sukilimo priežasčių aiškinimas iš pažiūros atrodo gana tvirtas, tačiau ryšys su Lietuvos komunistų partija užfiksuotas tik per sukilimo revoliucinio komiteto narius, be to, išanalizavus Lietuvos kariuomenės Žvalgybos skyriaus dokumentus apie komunistų veikimą Lietuvoje 1919–1920 m. nepavyko rasti duomenų, kuriuose būtų kalbama apie komunistinių „celių“ veikimą kariuomenėje, be abejo, komunistinė agitacija kariuomenės gretose minima dažnai ir buvo rimta problema kariuomenės vadovybei.

Tvirtesnis komunistų ryšys su kariuomene konstatuojamas Žvalgybos skyriaus dokumentuose, kuriuose rašoma, kad 1920 m. vasario 7 d. buvo likviduotas Kauno komunistų grupės komitetas, kurio nariai kartu buvo ir Centro biuro nariai. Komunistų tardymo metu paaiškėjo, kad biuro nariai palaikė ryšius su komunistų partija ir politiniais nusikaltėliais kalėjime. Žvalgybos skyriaus vertinimu, nors partijos nariai ir buvo gerai organizuoti, tačiau, kaip prisipažino jos lyderiai, pati partija buvo silpna, trūko lėšų ir pasiryžimo padaryti valstybės perversmą Lietuvoje. Šiame dokumente pabrėžiama, kad jiems pavyko suagituoti mūsų kareivius Panemunėje, tačiau komunistų grupė buvo silpna ir negalėjo palaikyti 1920 m. vasario 22–23 d. kariškių sukilimo39. Žvalgybos skyriaus darbo apžvalgoje pabrėžiama, jog Kauno komunistų komiteto sulaikymas lėmė, kad vasario 22 d. Kauno mieste buvo ramu ir sukilimas greitu laiku likviduotas40. Žvalgybos skyriaus dokumentai patvirtina šiame tekste jau minėtą V. Mickevičiaus-Kapsuko iškeltą sukilimo priežasčių versiją.

Žvalgybos skyriaus viršininkas Mykolas Lipčius jau po sukilimo Augustino Voldemaro vadovaujamai Ypatingajai tyrimo komisijai teigė, kad iš Maskvos bolševikų kursų atvyko agentų, kurie įstojo savanoriais41, ir informavo, jog agitacija kariuomenės gretose auga42. Tačiau minėti argumentai buvo išsakyti tik po sukilimo. Prieš sukilimą Žvalgybos skyriaus dokumentuose fiksuojama bolševikinė propaganda, užsimenama apie komunistų skverbimąsi į kariuomenės gretas, bet konkretūs asmenys, jų ryšiai ar veiksmai kariuomenėje neužčiuopti ir išlieka tyrimo problema istoriografijoje.

Antroji sukilimo priežasčių aiškinimo versija, kad sukilimą įvykdė kitataučiai lenkai ir bolševikai, buvo itin išplitusi sukilimo metu, o jos autorė buvo Lietuvos kariuomenės vadovybė. Po sukilimo Lietuvos spaudoje buvo įtvirtinta nuomonė, kad sukilimą įvykdė ne tik komunistai, bet ir kitataučiai, be to, buvo menkinamas pats sukilimo faktas – „joks čia maištas, koks čia sukilimas, kad tas sukilimas sukeltas nelietuvių elementų ir neradęs kareiviuose pagrindo ir pritarimo ėmė pats savaime slūgti ir rytojaus dieną buvo likviduotas be kraujo lašelio“, – interviu „Lietuvos“ laikraščiui po sukilimo sakė vyriausiuoju kariuomenės vadu paskirtas gen. Silvestras Žukauskas43.

Tarpukario Lietuvos spaudoje įvykiai Kaune vadinti „sukilimo bandymu“44. Pranas Ruseckas „Kariškių žodyje“ rašė, kad bolševikų ir lenkų agitatoriai įsiskverbė į mūsų kariuomenės gretas ir ėmė varyti savo pragaištingą darbą. Silpnesnės dvasios kareiviai, ypač nelietuviai, ėmė bruzdėti, šiauštis prieš valdžią, kelti savo reikalavimus. Rikiuotėje prie Soboro pasirodė kareiviu persirengęs iš Rusijos atvykęs agitatorius, kuris kitą dieną buvo suimtas apsirengęs jau kitais drabužiais45. „Lietuvos ūkininko“ žiniomis, sukilimas įvyko Panemunėje, kur dislokuotuose daliniuose tarnavo didelis nelietuvių skaičius, kur įvairaus plauko provokatoriai, gerai ištyrę mūsų kareivių „skaudžiamas“ vietas, mėgino pasinaudoti kareivių nepasitenkinimu46.

Sukilimo dienų Lietuvos kariuomenės vadovybės dokumentai liudija, kad ši laikėsi pozicijos, jog sukilimas buvo inspiruotas lenkų ir bolševikų. Mjr. Antanas Merkys vasario 23 d. rašė, kad „bolševikų ir lenkų pinigais varoma sukilimo agitacija kariuomenės dalyse“47. Karo aviacijos dalies vadas kpt. Vincas Gavelis pažymėjo, jog „žymiausią rolę“ suvaidino ne lietuviai48. Generalinio štabo viršininkas gen. ltn. Stasys Nastopka kariuomenės dalis informavo, kad sukilimą inspiravo „nesąmoningoji kareivių dalis, tamsių ne lietuvių kilmės agitatorių kurstoma“49. Karo lakūnas mjr. L. Peseckas atsiminimuose rašė, jog specialistų kuopoje buvo ir rusų, ir lenkų, ir latvių, ir vokiečių, ir žydų50. Reikia pasakyti, kad Lenkijos įsikišimą į perversmo organizavimą Didžiosios Britanijos karinei misijai paneigė Lenkijos kariuomenės gen. štabo viršininkas gen. ltn. Stanisławas Halleris51. Svarstant Amnestijos įstatymo projektą karininkai, vėliau tapę Steigiamojo Seimo nariais kpt. P. Ruseckas, kpt. Ladas Natkevičius ir gen. Jonas Galvydis Bykauskas, sukilimą siejo su prastomis kareivių aprūpinimo, gyvenimo ir maitinimo sąlygomis ir svetimtaučių lenkų bei bolševikų agitacija52. Tokios pačios nuostatos laikomasi ir A. Šovos atsiminimuose53.

Trečiąją sukilimo priežasčių versiją iškėlė sukilimo metu Kaune buvę Didžiosios Britanijos karinės misijos atstovai ir Lietuvos kariuomenėje tarnavę amerikiečiai ir britai. Jie už sukilimą atsakinga laikė Lietuvos kariuomenės vadovybę. Mjr. Anthony Murheadas savo pranešime Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijai rašė, kad tokių sukilimų pavojus išnyks, kai bus geresnė drausmė, daugiau darbo, reguliarūs mokėjimai ir tinkamas maisto ir drabužių padalinimas54. Reikia pabrėžti, kad Didžiosios Britanijos karinės misijos Lietuvoje vadovas plk. Robertas Wardas sukilimo priežastimi laikė „ne bolševizmą“55. Britų karininkų nuomone, propagandos platinimas kariuomenėje buvo svarbiausias veiksnys, lėmęs sukilimą, prie to prisidėjo ir buvęs premjeras M. Sleževičius, siekęs platinti socialistų propagandą kariuomenėje vykstant agitacijai prieš Steigiamojo Seimo rinkimus56, o kariuomenės vadas gen. P. Liatukas sudarė sąlygas drausmės irimui57.

Apibendrinant tris sukilimo priežasčių interpretacijas reikia pasakyti, kad jos esmingai nesiskiria – tarpukario Lietuvoje labiau akcentuota komunistų ir svetimtaučių sukelto sukilimo versija, sovietinė ir lietuvių išeivijos istoriografija bei atsiminimai akcentavo komunistinį sukilimo charakterį, o Anglijos ir JAV karininkai išryškino disciplinos, propagandos ir prasto kareivių aprūpinimo problemas, kurios pažymimos ir abiejose versijose. Verta pabrėžti, kad pirmosios dvi sukilimo versijos akcentuoja komunistų partijos narių įsiskverbimą į kariuomenę, tačiau stokoja pavienių asmenų veiksmų, kurie galėtų ryškiau nušviesti šį procesą, analizės.

Bolševikinė agitacija, mitingas ir kareivių drausminimas 1920 m. vasario 21 d.

Su sukilimu tiesiogiai susijusi komunistinė agitacija Kauno įgulos daliniuose prasidėjo 1920 m. vasario 21 d. rytą, kai 6 PP pasirodė trys agitatoriai iš Kauno komendantūros miesto kuopos (toliau KKMK) ir pranešė apie organizuojamą kareivių mitingą58. II atsargos batalione (II AB) per pietus vaikščiojo keletas artileristų ir agitavo kareivius eiti į Kauno kalėjimą išlaisvinti politiškai prasikaltusių asmenų59. Apie 11 val. į 1 RP 3 eskadrono kareivines iš KKMK atėjo du kareiviai, kurie mėgino prikalbėti raitelius apsiginkluoti ir vasario 22 d. 9 val. eiti į Soboro aikštę, be to, 1 RP vykusiame kareivių susirinkime buvo svarstomi valgio pagerinimo, balso teisės į Steigiamojo Seimo rinkimus, politinių nusikaltėlių paleidimo, spaudos laisvės, karo ligoninių sutvarkymo, lenkų ir rusų karininkų pašalinimo bei kareivių švietimo reikalai. Po šio susirinkimo prasidėjo kareivių bruzdėjimas, tačiau dauguma kareivių ragino klausyti karininkų ir galiausiai 1 RP 3 eskadrono kariai sutiko laikytis ramiai60. AP I baterijos kareiviai per pietus prašė ltn. Juozo Šipelio leisti dalyvauti slaptame kareivų susirinkime Šančiuose61. KKMK vadas kpt. Žilinskis ir karo milicijos mokyklos viršininkas ltn. Kostas Rudaitis pranešė karo komendanto pagalbininkui kpt. Juozui Mikuckiui, kad vasario 22 d. visų dalių kareiviai žada protestuoti dėl blogo maisto ir teisės balsuoti rinkimuose į Steigiamąjį Seimą62. Tai reiškia, kad kareivių inspiravimui dalyvauti sukilime buvo naudojami kareivių kasdienybę neigiamai veikę aspektai, minėtieji duomenys nerodo, kad būtų kalbėta apie ginkluotą valdžios nuvertimą.

Visuose Kauno įgulos daliniuose vykstanti agitacija ir siekis sukelti ginkluotą demonstraciją privertė reaguoti Lietuvos kariuomenės vadovybę. 1920 m. vasario 21 d. 15 val. gen. ltn. Pranas Liatukas informavo dalinių vadus, kad vasario 22 d. rengiamas savavališkas kareivių susirinkimas prie Įgulos bažnyčios dėl „kokių ten reikalavimų nuo valdžios“63. Todėl buvo mėginama išsiaiškinti galimus demonstracijos dalyvius. Kpt. J. Mikuckis susirinkime kalbėjo, kad viena Kauno komendantūros kuopa yra abejotina ir gali prisidėti64. AP ir II AB vadai plk. ltn. Mikas Gedgaudas ir mjr. Konstantinas Šalkauskas tvirtino, kad jie savo daliniais pasitiki, o 8 PP vadas mjr. Julius Čaplikas, 6 PP vadas plk. ltn. Jurgis Butkus, ATB vadas Sergėjus Fanstilis ir EB vadas mjr. Antanas Slabčinskas sakė, jog agitacija vedama, tačiau žmonės neprisidės65. Mjr. A. Merkys teigė, kad dėl ATB garantuoti negali, aviacija negausi, bet jos meistrai bolševikuojantys66.

Nors agitacija buvo pastebėta visuose Kauno įgulos daliniuose, išskyrus Karo mokyklą, tačiau karinių dalinių vadai teigė, kad jie pasitiki kariais. Tokią jų poziciją galima paaiškinti tik tuo, kad jie buvo pripratę prie bolševikinės agitacijos kariuomenės gretose ir nemanė, jog vyksta kažkas naujo ar neįprasto. Be to, kareivių mitingai baigiantis Pirmajam pasauliniam karui nebuvo naujas reiškinys. Štai gen. ltn. P. Liatukas Ypatingajai komisijai teigė, kad Žvalgybos skyrius apie „sekmadienio įvykius“ jiems nepranešė, buvo spėliojama, kad agitacija einanti iš geležinkelininkų ar iš karininkų, tačiau jokių tikrų žinių nebuvo67. Mjr. A. Merkys nurodė, jog „bolševikų agitacija eina dar nuo rusų ir lenkų laikų, <...> skaičiau tai normaliu apsireiškimu nuo kariuomenės tvėrimosi pradžios“68. Taip pat reikia pabrėžti, kad agitacijos šaltiniai karinių dalinių vadams nebuvo žinomi, tai liudija ir šio straipsnio pirmajame skyriuje aptartos sukilimo priežasčių interpretacijos. Verta paminėti, kad Žvalgybos skyrius tik 1920 m. vasario 23 d. pranešė, jog priešvalstybinė agitacija kariuomenėje pradėjo „žymiai“ plėtotis, todėl dalių vadams ir įstaigų viršininkams kovai su priešvalstybine agitacija nurodyta organizuoti iš ištikimų kareivių agentus, kurie pranešinėtų apie agitatorių darbus, įvesti korespondencijos cenzūravimą, stengtis žinoti viską, kas vyksta dalyje69.

Reaguodama į žinias apie galimą ginkluotą demonstraciją, kariuomenės vadovybė sustiprino kareivių drausmę ir kontrolę bei svarbių valstybinių objektų apsaugą. Buvo nurodyta kareiviams be leidimo nevaikščioti iš kareivinių, karininkams, kurie vadovavo, greitai reaguoti, galintiems daliniams nakvoti prie savo dalių, o likusiems būti karinių dalinių rajonuose. Taip pat nurodyta užimti kareivių laiką ir, jeigu kareiviai mėgintų savo valia eiti į miestą, jokiu būdu to neleisti. Štai Panemunės kareivinių rajono viršininkui mjr. K. Šalkauskui įsakyta neleisti kariams žygiuoti per Panemunės tiltą, o mjr. J. Čaplikui – iš Panemunės į Kauną70. Mjr. A. Merkys nurodė, kad „visi turi būti ant savo vietų, o nuo darbo besišalinančius kareivius bausti ir man pranešti“71.

Greta kontrolės ir drausmės kariuomenėje stiprinimo, buvo sustiprinta svarbių valstybinių objektų – Valstybės prezidento buto, Lietuvos banko, elektros stoties, telefono-telegrafo ir kalėjimo apsauga. 1920 m. vasario 21 d. vakarą Karo mokyklos kariūnams buvo išdalinti šoviniai ir nurodyta budėti, Karo mokyklos kieme paruošti trys šarvuočiai72. Be to, kariuomenės vadovybė išplatino atsišaukimą, kad dalyse vedama bolševikinė agitacija73, ragino „neklausyti papirktųjų agitatorių“ ir teigė, kad „šiandien vyriausias karo vadas aplankys visas dalis, <...> visi galėsite savo vargus pasakyti“74. Taip pat reikia pasakyti, kad vasario 21 d. kariuomenės vadovybė galimo sukilimo versijos nesvarstė, buvo kalbama apie agitaciją ir kareivių mitingą, todėl visi kariuomenės vadovybės veiksmai buvo nukreipti į šios situacijos suvaldymą ir kelio mitingui užkirtimą.

Tačiau šie kariuomenės vadovybės sprendimai buvo veiksmingi tik iš dalies, nes sukilimo agitacija ir kareivų nepaklusnumas tęsėsi toliau. 1920 m. vasario 21 d. vakare Šančiuose sukilėliai apšaudė ir sulaikė ATB automobilį, vežusį kurą į Karo mokyklą, ir surengė mitingą 8 PP75, jame dalyvavo apie 150 II AB ir ETB kareivių. Mitingą saugojo II AB kulkosvaidininkų kuopa, griaudėjo kalbos už „revoliuciją Lietuvoje“, reikalauta sudaryti kareivių tarybas kuopose ir centrinę tarybą kariuomenėje, sudaryti taiką su Rusija ir buvo išrinktas revoliucinis komitetas, kurio nariai buvo paskirti karinių dalinių vadais. Štai J. Zubrickas paskirtas II AB, J. Gobis ETB, o P. Mickeliūnas AP vadais. Revoliucinis komitetas paskelbė, kad paleidžiami politiniai nusikaltėliai ir vasario 22 d. 9 val. ryto kariuomenės dalys kautynių tvarka renkasi prie Soboro76.

Kiek galime spręsti iš mitinge dalyvavusio kareivio liudijimo, susirinkime dalyvavo pirmininkas su prezidiumu, buvo nutarta nepripažinti karininkų, pranešta, kad husarai jokių karininkų nepripažįsta, kad rytoj visi jie eis pas Smetoną ir reikalaus, ko jiems reikia, o jei Smetona jų neklausys, tai jie jį tiesiog nuvers ir paims valdžią į savo rankas. Buvo aiškinama, kad tai yra komunizmas ir Lietuva turi stiprių pulkų77. Mitingo metu išryškėjo sukilėlių tikslas – perimti kariuomenės dalinių valdymą, grasinta perimti politinę valdžią, o ne tik pareikštas pageidavimas skųstis vyriausiajam karo vadui dėl nepriteklių kariuomenėje, kas buvo svarbiausias kariniuose daliniuose prasidėjusios agitacijos „variklis“.

Akivaizdu, kad komunistai siekė perimti Kauno įgulos dalinius į savo rankas jau vasario 21 d., tai liudija ne tik mitingai ir juose sakomos kalbos, bet ir sukilėlių veiksmai kariniuose daliniuose. Mitingo metu sukilėliai areštavo 8 PP karininkus, kurie mėgino įvesti kuopose tvarką, tik pulko budinčiajam karininkui išrikiavus mokomąją kuopą ir užtaisius ginklus mitinguotojai išsibėgiojo78. Reaguodamas į įvykius 8 PP, kaip ir buvo nurodyta, pastatė sargybą ant Panemunės tilto ir nutarė neprisidėti nei prie vienos, nei prie kitos pusės79. Taip kareivių kontrolė daliniuose buvo atkurta, o nepaklusnieji susibūrė II AB.

Kaip nurodo liudininkai, vėlų vasario 21 d. vakarą II AB kulkosvaidžių komanda bruzdėjo, agitavo rengti ginkluotą manifestaciją. Naktį į II AB buvo atėję kareivių iš kitų dalinių, kurie taip pat norėjo surengti mitingą, agitavo rytoj vykti į Kauną, galiausiai išplėšė ginklų sandėlį ir apsiginklavę sugulė miegoti80. Mjr. K. Šalkauskas vasario 21 d. vakarą padarė išvadą, kad nepasitiki kulkosvaidžių komanda81, tačiau jokių veiksmų nesiėmė, skirtingai nuo 8 PP karininkų, sėkmingai suvaldžiusių mitingą. Čia būtų galima svarstyti, kodėl po pirmojo mitingo 8 PP nebuvo suimti jo organizatoriai ir nesiimta aktyvesnių veiksmų. Atsakymą veikiausiai duoda faktas, kad kariuomenės vadovybė nežinojo tikrųjų sukilimo organizatorių, o gal manė, kad sustiprinus drausmę mitingas Kaune neįvyks, kaip matome, tai nekeitė įvykių sekos.

O štai AP buvo sustiprinta sargyba ir 7 baterijos vadas persinešė šautuvus į savo kambarį, o 8 baterijos vadas perdavė ginklus budinčiai mokomajai baterijai82, kad jų neužgrobtų sukilėliai. Sunku nustatyti, kas tiksliai vyko AP vasario 21 d. vakarą, tačiau Ypatingoji komisija išsiaiškino, jog AP vyko agitacija, prie kurios aktyviai prisidėjo Povilas Činga, Antanas Klonis, Antanas Petrauskas, Valdas Sadauskas ir Vladas Varčinas83. Apibendrinant reikia pasakyti, kad vasario 21 d. Kauno įgulos karininkams pavyko suvaldyti padėtį 1 RP, 8 PP, EB ir AP, tačiau II AB situacija liko įtempta, nes kareiviai savavališkai apsiginklavo, vykdė agitaciją, o ryte ketino žygiuoti prie Soboro ir ten surengti mitingą.

1920 m. vasario 22 d. kareivių demonstracijos suvaldymas ir ginkluotas sukilimas Panemunėje

1920 m. vasario 22 d. 8 val. ryto KKMK apsiginklavusi atvyko į 1 RP ir, pagrasinusi ginklu, pareikalavo, kad 1 RP kariai eitų kartu, bei ragino atplėšti ginklų sandėlį. Nors tam priešinosi 1 RP karininkai, ginklai ir šoviniai kavaleristams buvo išduoti ir šie, lydimi karininkų, išžygiavo prie Soboro84, o tai liudija karininkų pastangas suvaldyti nepaklusnius kareivius. Prie Soboro nužygiavo KKMK, ne rikiuotės kuopa, 3 ir 4 eskadronai bei pulko orkestras85, mūsų skaičiavimais, apie 600–700 karių (žiūrėti priedą). Apie 9 val. gen. ltn. P. Liatukas davė nurodymą plk. J. Bobeliui sugrąžinti KKMK ir neleisti 1 RP į miestą86, tačiau buvo jau per vėlu, todėl Karo mokyklos kariūnai buvo pasirengę pasitikti link Įgulos bažnyčios žygiuojančias dalis, bet sužinojus, kad jos eina su karininkais, nurodyta demonstrantų nestabdyti87. Matyt, tikėtasi, kad pavyks atkurti tvarką ir drausmę žygiuojančiųjų gretose.

Prie Soboro karius pasitiko gen. ltn. P. Liatukas. Jis išskyrė po tris kareivius iš kiekvienos kuopos ir išklausinėjo juos apie nusiskundimus karo tarnyba. Pirmas kareivis įteikė 13 punktų reikalavimus, kuriuose pažymėta (kiek leidžia įskaityti šaltinis): leisti dalyvauti rinkimuose į Steigiamąjį Seimą, aprūpinti karių šeimynas žeme ir pašalpomis, atkreipti dėmesį į ligonius, padaryti pataisas Drausmės statute, kad darbininkai gautų maisto sumažintomis kainomis, kad būtų uždrausta spekuliacija ir maisto išvežimas, paleisti politiškai prasikaltusius kareivius, uždrausti dvarponiams pardavinėti žemę ir miškus, už nedidelius prasikaltimus kareivius leisti bausti dalinių vadams, kad karininkai kalbėtų lietuviškai88. Reikia pabrėžti, jog nebuvo reikalaujama politinės valdžios pakeitimo, skirtingai negu mitinge, vykusiame 8 PP vasario 21 d. vakarą. Vyriausiasis karo vadas į tai atsakė, kad valdžia leido kareiviams būti renkamiems, kad dalis reikalavimų yra teisingi ir bus įvykdyti, o kita dalis negali būti įvykdyti89. Pasak gen. ltn. P. Liatuko, minėtas kareivis pradėjo sakyti prakalbą, tačiau buvo nutrauktas įsakymo rikiuotis ir vesti dalis į kareivines90. Taigi padėtis KKMK ir 1 RP karininkų pastangomis buvo suvaldyta, o kareivių reikalavimai sudaro prielaidas manyti, kad mitinge prie Soboro dalyvavę kariniai daliniai buvo sukurstyti agitatorių, todėl situacija buvo suvaldyta palyginti greitai.

Tačiau visiškai priešinga kryptimi veiksmas vyko Panemunėje. II AB apie 7 val. ryto 1, 2 kuopos ir kulkosvaidžių komandos buvo pasirengusios žygiuoti prie Įgulos bažnyčios. Mjr. K. Šalkauskas aiškino apie žygio pavojingumą ir bandė atkalbėti kareivius, tačiau į tai pirmos kuopos kareivis Mažeika atsakė agitacine bolševikinio turinio kalba91. Be to, II AB kariai ėmė kurstyti AP karius. Štai ryte į AP 8 bateriją atėjo P. Mickeliūnas, Dominykas Vizgirdas ir dar keli II AB kariai, jie ragino artileristus apsirengti ir eiti Kaunan92. Kareivį Konstantiną Lučiauską artileristai nusivedė į II AB ir liepė imti šautuvą93. Sukilimo iniciatoriams pavyko sutelkti apie 300 sukilėlių, kurie, nustūmę 8 PP užtvarą nuo Panemunės tilto, išžygiavo į Kauną94. II AB pasiskirstė į tuos, kurie nori eiti į miestą, kurie reikalavo areštuoti karininkus ir prieštaraujančiuosius95. Čia reikia pasakyti, kad sukilėliams Panemunėje nepavyko visiškai perimti AP į savo rankas, be to, dalis kareivių į sukilimą buvo įtraukti prievarta, o tai liudija sukilimo potencialo ribotumą.

Sukilėliams žygiuojant per Šančius prie 6 PP96 ir EB buvo surengtas mitingas, tačiau situaciją EB suvaldė jo karininkai – jie surengė karių patikrinimą ir pasikalbėjimą. Pasikalbėjus kareiviai pažadėjo be vadų leidimo niekur neiti97. Be to, 6 PP kariai pastojo kelią sukilėliams ir, grasindami panaudoti ginklus, išvaikė mitingą EB98. 8 PP istorijoje pateikiama versija, kad sukilėliai buvo sulaikyti prie Žaliojo tilto99. Taip irgi galėjo būti, nes 6 PP išvaikė mitingą, o 8 PP sustabdė žygiuojančiuosius, šios versijos viena kitai neprieštarauja, juolab kad kai kurie duomenys rodo, jog sukilėliai traukė grupėmis, bet kokiu atveju jie buvo sustabdyti, o į 6 PP atvyko mjr. A. Merkys ir gen. ltn. P. Liatukas ir gyrė karius, kad buvo išlaikytas šaltas protas ir nepanaudotas ginklas, be to, į pulko teritoriją buvo atvaryti du šarvuotieji automobiliai100. Sustabdžius sukilėlius 6 PP ir 8 PP užėmė pozicijas ant Nemuno kranto101. Sukilėlių sustabdymas, mitingo išvaikymas ir drausmės kariniuose daliniuose perėmimas buvo sukilimo lūžio taškas, nes sukilėliai prarado galimybę sukelti visą Kauno įgulą, jų veikiami nuo vasario 22 d. pietų liko tik dalis karių, tarnavusių II AB ir AP bei dislokuotų Panemunėje.

Kaip parodė D. Vizgirda, II AB ir AP kariams sugrįžus į Panemunę sukilėliai pamatė, kad karininkai stovi būriuose su kareiviais, todėl pradėjo šaukti, kad reikia „areštuoti oficierius“ ir pasodinti juos į kalėjimą102, o 7 baterijoje susirinkęs revoliucinis komitetas perskaitė rezoliuciją103, kurios reikalavimai sutapo su prie Soboro kareivių iškeltais reikalavimais. Revoliucinį komitetą sudarė kareiviai Mykolas Rožėnas, Antanas Petruitis, Juozas Mita, P. Mickeliūnas, Maksas Kušneris, Vaclovas Ivaškevičius, Balys Banišauskas, Dominykas Vizgirda ir Gecevičius104. Sovietinėje istoriografijoje ir Lenkijos šaltiniuose esminis vaidmuo priskiriamas P. Mickeliūnui105, tačiau archyviniai šaltiniai, bent jau kol kas, nesudaro prielaidų kiek išsamiau ištirti minėtų asmenų biografijas.

Apie 13.20 val. gen. ltn. P. Liatukas atvyko į Panemunę išklausyti kareivių reikalavimų106. Jį pasitiko mjr. K. Šalkauskas ir pranešė, kad artileristai laužia ginklų sandėlį. Pasak mjr. K. Šalkausko, II AB pirma kuopa tvarkoje, antra – pusėtinoje tvarkoje, kulkosvaidžių komandoje nuotaikos kaip prie Soboro. Karininkams besikalbant įsiveržė keletas ginkluotų artileristų, apsupo ir nuginklavo vyriausiąjį karo vadą ir nuvežė AP vadą į plk. M. Gelgaudo butą, kur buvo areštuoti visi AP ir keli II AB karininkai. Vėliau vyriausiasis karo vadas buvo iškviestas į komitetą, kur jam buvo išdėstyti sukilėlių reikalavimai107. Ltn. A. Macelis atsiminimuose pažymėjo artilerijos karininkų neryžtingumą, dėl kurio sukilimas išplito AP108.

Sužinojęs, kad vyriausiasis karo vadas ir karininkai Panemunėje areštuoti, mjr. A. Merkys nurodė prirengti šarvuotus automobilius ir su 8 PP I kuopa pamėgino eiti į Panemunę per tiltą, tačiau jie buvo sukilėlių apšaudyti, be to, šarvuočio kulkosvaidis neveikė, todėl buvo priversti atsitraukti109. Atrodo, kad situacija buvo rimtesnė, nei pradžioje vertino mjr. A. Merkys. Susisiekęs su revoliucinio komiteto pirmininku jis sužinojo, kad priimta 13 punktų110. Po šio bandymo sukilėliai susispietė artilerijos rajone ir pradėjo šaudyti į 8 PP, išsidėsčiusį Šančiuose, tačiau patys sukilėliai jau žinojo, kad sukilimas nepavyko, ginkluota demonstracija prie Soboro buvo suvaldyta, o sukilėliai atkirsti Panemunėje. Todėl 22 d. vakare daugelis sukilėlių išbėgiojo, jų liko apie 300, be to, areštuoti karininkai buvo paleisti į butus Panemunėje111.

Mjr. A. Merkys vėliau aiškino, kad atakuoti sukilėlių nebuvo galima, nes paaiškėjo, jog 1 RP neištikimas112, – jo kariai, apie 17 val. pasigirdus šaudymui, savavališkai pasiėmė 28 šautuvus, o pulko budintis karininkas ltn. Petras Kirklys, negalėdamas sulaikyti kareivių, pasiūlė jiems išsiųsti delegaciją į 8 PP. Delegaciją sudarė karininkas ltn. Tornovas ir 4 kareiviai, kurie grįžę pranešė, kad AP kilęs bolševizmas, prieš kurį eina 6 PP ir 8 PP. Gavus šią žinią, 1 RP suskilo – 3 eskadronas paskelbė, kad neprisideda prie artileristų ir nori padėti 6 PP ir 8 PP, o 4 eskadronas ir ne rikiuotės kuopa norėjo dėtis prie artileristų ir išsiuntė delegaciją į AP. Padėtis 4 eskadrone aprimo sužinojus, kad 3 eskadronas nesideda prie artileristų113. Taip padėtis 1 RP buvo stabilizuota ir apie 23 val. 2–3 eskadrono būriai buvo išsiųsti saugoti Generalinio štabo. Nors vasario 23 d. rytą pasigirdus artilerijos šūviams į 4 eskadroną atėjo agitatorius ir ragino areštuoti karininkus, tačiau jis buvo areštuotas, o kareiviai, sužinoję, kad AP išblaškytas, apsiramino114. Taigi vasario 22 d. susiklostė padėtis, kai sukilėliai buvo išsilakstę, sukilimas išsikvėpęs ir nepasiekęs savo tikslų, o Lietuvos karinei vadovybei ištikimi daliniai nedrįso pulti Panemunės, nes nebuvo tikri dėl padėties 1 RP, be to, pirmasis bandymas pulti per Panemunės tiltą buvo sukilėlių sustabdytas.

1920 m. vasario 23 d.: sukilėlių veiksmų išsikvėpimas ir jų nuginklavimas

1923 m. vasario 22 d. vakarą sukilėlių gretose prasidėjo blaškymasis, naktį jie pranešė mjr. A. Merkiui, kad bėgs į Alytų115, vėliau bandė susisiekti su Alytuje dislokuotu pulku bei 1 RP ir prašė, kad šie juos palaikytų116. Kaip teigė plk. Aleksandras Šumskis, jokio galutinio plano, ką darys toliau, sukilėliai neturėjo, tik kėlė triukšmą117. Kartu reikia paminėti, kad vasario 22 d. Kauno kalėjime politiniai kaliniai išmušė kamerų dalis, išėjo į kiemą, paėmė įkaitu prižiūrėtoją ir įteikė R. Skipičiui reikalavimus, tačiau padėtį išgelbėjo Antanas Endziulaitis su 17 kariūnų118.

1920 m. vasario 24 d. 2–3 val. nakties kariuomenės vadovybė sudarė sukilėlių puolimo planą ir iškvietė vieną 4 PP kuopą iš Kaišiadorių, kuri turėjo apsupti Panemunę iš dešiniojo sparno, o iš kairiojo sparno tai turėjo padaryti 6 PP karių būrys. 6 val. ryto 8 PP atidengė ugnį į Panemunę, tačiau sukilėlių atsakymas ugnimi buvo menkas, todėl 10 val., nesulaukus, kol 4 PP kuopa apsups Panemunę, buvo pradėta ataka su šarvuočiu per Panemunės tiltą, kuri baigėsi sukilėlių išsibėgiojimu, nuginklavimu, areštu119 bei suimtų karininkų išlaisvinimu. 6 PP istorijoje tvirtinama, kad kariai ledu perėjo Nemuną ir užėmė Panemunę, tačiau sukilėliai jau buvo išsilakstę ir jų sugauti nepavyko120. Kiek sukilėlių pabėgo, nustatyti sudėtinga, bet šaltiniuose nurodoma, kad vasario 23 d. iš AP 8 baterijos pabėgo 39 kareiviai, iš kurių 20 sugrįžo121.

Anglijos ir JAV karininkų raporte pateikiamas ne toks herojiškas sukilėlių puolimo ir nuginklavimo vaizdinys. 5 val. ryto prie 8 PP ir 6 PP karių prisidėjo JAV ir Didžiosios Britanijos karininkai plk. Henry Lynne’as Walkeris, mjr. Johnas G. Isbellas, kpt. Fredas T. W. Boswellas, kpt. Thomas H. Winsdow, ltn. Samuelis Harrisas. Pasak mjr. P. G. Isbello, susišaudymas tęsėsi iki 09.30 val., kai virš AP kareivinių pasirodė balta vėliava, tada, pasinaudodami šarvuočio ugnimi, jie perėjo Panemunės tiltą ir užėmė Artilerijos kareivines, o sukilėliai pasidavė. 11.00 val. reikalas buvo likviduotas, o krašto apsaugos ministras anglų ir britų karininkus pasiuntė likviduoti sukilimo Aleksoto aerodrome122.

Sukilimo įvykius aviacijos dalyje Aleksote rekonstruoti gana sudėtinga dėl šaltinių stokos. Kaip rodo surinkti duomenys, agitatoriai iš AP aviacijos dalį pasiekė vasario 22 d. po pietų123 ir tos pačios dienos vakarą Aviacijos rikiuotės kuopos kareiviai išsireikalavo šautuvų ir nuėjo miegoti, o specialistų kuopos kareiviai išplėšė ginklų sandėlius „Cepelino“ angare, areštavo visus karininkus ir pastatė sargybą Fredoje124. Pasak mjr. L. Pesecko, karininkus areštavo viršila Gecevičius125.

1920 m. vasario 23 val. rytą prie „Cepelino“ angaro apsilankęs kpt. J. E. Pereira nurodė, kad 7 val. aviacijos mokiniai ir sargyba buvo ištikimi ir liko savo vietose. Kpt. J. E. Pereira išdalino ginklus ištikimiems karo aviacijos mokyklos mokiniams ir taip perėmė apie penkiasdešimt sukilėlių. Tada jis grįžo į Kariuomenės štabą, pasiėmė šarvuotą automobilį ir nuvyko į aerodromą, kur buvo apšaudytas sukilėlių, tačiau šarvuotuoju automobiliu iššaudžius 3 000 šovinių maištininkai išsilakstė, o likusieji metė ginklus126. Tai patvirtina kpt. V. Gavelio raportas, pagal kurį, vasario 23 d. rytą aviacijos viršininkui besirengiant pulti, atvažiavo šarvuotas automobilis, kuris numalšino sukilimą. Buvo areštuota penkiolika žmonių, sukilimo aviacijos dalyje iniciatorius Gecevičius užmuštas, o du dalyviai (Lukševičius ir Lvovas) sužeisti127. Mjr. Williamo D. Rosencrantzo pranešime krašto apsaugos ministrui nurodyta, kad „Cepelino“ angaro, kuriame buvo įsitvirtinę sukilėliai, puolimas buvo delsiamas. Pasak britų majoro, jeigu angaras būtų buvęs pultas nedelsiant ryte, kraujo praliejimo būtų išvengta128.

Lietuvos institucijų archyvai nenurodo tikslaus sukilime žuvusių ir sužeistų karių skaičiaus. P. Čepėnas teigė, kad žuvo vienas amerikietis karininkas ltn. S. Harrisas ir pora sukilėlių kareivių129. Z. Ivinskis gana abstrakčiai parašė, jog buvo suimta kelios dešimtys sukilėlių130. T. Balkelis užfiksavo, kad buvo teisiama 150 karių, iš jų 115 nuteisti kalėti131. Lenkijos ryšio karininko Kaune raporte nurodyta, jog žuvo 15 karių ir 84 buvo sužeisti132. O plk. S. Tallentso pranešime patikslinta, kad žuvo 14 karių133. Mjr. A. Merkys teigė, kad suimta 40, su ginklais suimta 15, užmušta 3134, R. Skipitis – kad areštuota per 100 sukilimo dalyvių135. Kauno komendantūros istorijoje minima, jog buvo suimta 100 sukilėlių136. Plk. R. Wardo duomenimis, buvo areštuota 150 žmonių137. Į Kauno apygardos kalėjimą 1920 m. vasario 24 d. buvo uždaryta kareivių: 32 – II AB, 1 – 8 PP, 8 – AP, 1 – 1 RP, 3 – ATB, 2 – 1 PP, 1 – Panemunės Nr. 98, 7 karo belaisviai, 4 – 2 PP, 2 – Autokomandos, 26 – Aviacijos dalies138. Iš viso – 87 kareiviai. S. Černevičiūtės ir S. Kaubrio pateikiamais tyrimų duomenimis, karo lauko teismas mirties bausme nuteisė dešimt aktyviausių sukilimo dalyvių, tačiau ji įvykdyta buvo tik revoliucinio komiteto nariams Petrui Mickeliūnui, Domininkui Vizgirdai, Baliui Banišauskui ir Maksui Kušneriui139.

Greta revoliucinio komiteto narių, kurie dažnai minimi istoriografijoje, kiek galima nustatyti iš Ypatingosios komisijos išvadų, sukilėlių branduolį sudarė: Tubrin Girdon, Glass Maks, Jofin Tuvei, Taube Michael, Ninant Liudvik, Zefer Vulf, Słaboda Samoel, Aliulis Stasys, Grablevski Jan, Ziberman Vulf, Veiter Kosta, Grigaitis Antanas, Vaišvilo Bronislav, Liutkevic Jerzy, Pažennik Franc, Baskovski Vaclav, Slikas Jonas, Brazaitis Petras, Začynski Piotr, Jakubovski Andrzej, Grider Freinord, Ražennik Franc, Bruk Leiber. Šių asmenų buvo ir ne kariškių, be to, daugelis nemokėjo lietuviškai140. Paminėti asmenys patvirtina istoriografinę versiją, kad sukilimas buvo sukeltas svetimtaučių. Tai sudaro prielaidas tolesniems biografiniams tyrimams.

Dar apie Kauno įgulos sudėtį sukilimo metu141. Kauno įguloje vasario mėnesį buvo dislokuotos šios dalys: miesto komendantūros kuopa (Žaliajame Kalne prie Ukmergės plento), 1 RP 3 ir 4 eskadronai (netoli Ukmergės plento – kareivinėse), Karo mokykla (Gedimino gatvėje), Karo lauko milicija (Kęstučio gatvėje), Aviacijos dalis Linksmadvaryje (Aleksoto kalne). Šančiuose, kareivinėse prie kelio, viename rajone buvo išdėstytos 8 PP ir 6 PP, EB ir ATB, o Panemunėje – II AB ir AP 1, 7, 8 baterijos ir besiformuojanti gaubicų baterija142. Sovietinėje istoriografijoje nurodoma, kad karių skaičius siekė 5000, mūsų pateikti duomenys tai patvirtina (priedas).

Išvados

Sukilimo įvykių rekonstrukcija palaiko versiją, kad sukilimas buvo bolševikų organizuotas veiksmas, jame dalyvavo nemenka kitataučių, tarnavusių Lietuvos kariuomenėje, dalis. Sukilimo organizatorių tikslas buvo perimti karinių dalinių valdymą ir pakeisti Lietuvos politinę valdžią, o ne tik reikalavimai suteikti balsavimo teisę Steigiamojo Seimo rinkimuose ir pagerinti kareivių materialinę būklę. Organizuoti sukilėlių agitacijos veiksmai 1920 m. vasario 21 d. apėmė visus Kauno įgulos dalinius, tačiau dėl kariuomenės vadovybės bei 1 RP, KKMK, 8 PP ir 6 PP karininkų aktyvių veiksmų jiems pavyko suvaldyti karių nepaklusnumą didžiojoje dalyje Kauno įgulos karinių dalinių ir išvaikyti mitingus 1920 m. vasario 21–22 d., todėl kareivių nepaklusnumas pasireiškė materialinių, o ne politinių reikalavimų vyriausiajam karo vadui įteikimu prie Soboro 1920 m. vasario 22 d. Tai reiškia, kad karių demonstracijoje prie Soboro dalyvavo tik sukilimo organizatorių suagituoti daliniai, o ne sukilimo organizatoriai, susitelkę II AB, kėlę politinius reikalavimus ir įkūrę revoliucinį komitetą, kuris realios valdžios neturėjo. Taip pat tai reiškia, kad sukilimo organizatoriams, naudojantis prastomis karių gyvenimo sąlygomis, pavyko suagituoti karius, tačiau šie nepalaikė antivalstybinių sukilimo organizatorių reikalavimų.

Karininkų pasyvumas sudarė prielaidas plėtotis bolševikinei agitacijai ir karių nepaklusnumui II AB ir AP, tačiau jų veiksmus sustabdė ir lokalizavo Šančiuose dislokuoti daliniai, dėl to sukilę kareiviai buvo atkirsti Panemunėje ir jų planai sužlugdyti jau vasario 22 d. vakarą. Tai amžininkams sukėlė įspūdį, kad sukilimas tęsėsi trumpai, sukilėliai neturėjo aiškaus tikslo, neveikė organizuotai ir didžioji jų dalis išsibėgiojo. Vadinasi, sukilimo malšinimą Panemunėje 1920 m. vasario 23 d. derėtų apibrėžti sukilėlių nuginklavimu, o ne malšinimo terminu. Tokia sukilimo interpretacija parodo aktyvų ir lemiamą Lietuvos kariuomenės vaidmenį mėginant suvaldyti sukilėlius, atskiria politinius ir materialinius kareivių reikalavimus ir paneigia sovietinėje istoriografijoje įtvirtintą sukilimo, kaip masinio įvykio, vaizdavimą.

Ypatingosios tyrimų komisijos užfiksuotos aktyvių sukilimo dalyvių kareivių pavardės palaiko istoriografinę versiją, kad sukilimą inspiravo kitataučiai, o Žvalgybos skyriaus dokumentai teigia, jog tai buvo bolševikų darbas. Šie du aspektai sudaro prielaidas biografiniams minėtų asmenų tyrimams, kurie galėtų nustatyti šių asmenų santykį su komunistų partija ir jos veikla kariuomenėje.

Bibliografija

Balkelis T., 2019 – Tomas Balkelis, Lemtingi metai: Lietuva 1914–1923 m. Karas, revoliucija ir tautos gimimas, Vilnius: Tyto alba, 2019.

Bliudnikas E., Nazaras P. (sud.), 1934 – 8-asis pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulkas 1919–1934, sud. leit. E. Bliudnikas, leit. P. Nazaras, Šiauliai: 8-to pėst. Kauno kunigaikščio Vaidoto pulko leidinys, 1934.

Čepėnas P., 1976 – Pranas Čėpėnas, Naujųjų laikų Lietuvos istorija, II tomas, Chicago: Kazio Griniaus fondas, 1976.

Černevičiūtė S., Kaubrys S., 2014 – Sigita Černevičiūtė, Saulius Kaubrys, Kartuvių kilpa, kulka ir dujų kamera: mirties bausmė Lietuvoje 1918–1940 metais, Vilnius: Gimtasis žodis, 2014.

Černevičiūtė S., 2019 – Sigita Černevičiūtė, Politiniai nusikaltimai tarpukario Lietuvoje 1919–1940 m.: teisėkūra ir teismų praktika, daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus universitetas, 2019.

Demereckis J, 1976 – Jonas Demereckis, Savanorio ir kontržvalgybininko atsiminimai, Čikaga: J. Demereckis, 1976.

Eidintas A., 1979 – Alfonsas Eidintas, „Lietuvos Darbo žmonių kova už politines teises 1919–1920 metais“, in: Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija, 1979, t. XIX, p. 97–113.

Grigaliūnas-Glovackis V., 2017 – Vincas Grigaliūnas-Glovackis, Generolo atsiminimai, II–III d., Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2017.

Ivinskis Z., 1940 – Zenonas Ivinskis, „Šarvuotas autodivizionas“, in: Karo archyvas, 1940, t. XII, p. 151–182.

Jegelevičius S., 1997 – Sigitas Jegelevičius, „Ernestas Galvanauskas – Lietuvos ūkio kūrėjas“, in: Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai (1918–1940), Vilnius: Alma littera, 1997, p. 155–254.

Jurevičiūtė A., 2021 – Aušra Jurevičiūtė, „Apie 1920 m. įvykius Lietuvos kariuomenėje ir atsiminimų autorių Matą Klikną“, in: Karo archyvas, 2021, t. XXXVI, Nr. 1, p. 203–205, <https://doi.org/10.47459/ka.2021.36.7>.

Jurginis J., 1955 – Juozas Jurginis, Kauno įgulos kareivių sukilimas 1920 metais, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1955.

Kauno karo komendantūra, 1929 – Kauno karo komendantūra 1919–1929, red. P. Jurgelevičius, Kaunas: Kauno m. ir ap. komendantūros leidinys, 1929.

Kilinskas K., 2017 – Kęstutis Kilinskas, „Karininkų, kareivių ir karo valdininkų dalyvavimo Steigiamojo Seimo rinkimuose problema ir jos sprendimas 1919–1920 metais“, in: Lietuvos istorijos studijos, 2017, t. 45, p. 20–35.

Kilinskas K., 2022 – Kęstutis Kilinskas, „Limited Democracy: Voting in the Army. The Constituent Assembly Elections in Lithuania in 1920“, in: H. Hein-Kircher und S. Kailitz (Hrsg.), Verflochtene Herausforderungen politischer und gesellschaftlicher Demokratisierung (Tagungen zur Ostmitteleuropaforschung, Vol. 42), Marburg: Verlag Herder-Institut, 2022, p. 175–190.

Kuodys M., 2009 – Modestas Kuodys, Karo padėties režimas Lietuvos Respublikoje 1919–1940 m., daktaro disertacija, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2009.

Lazutka S., Kuliešiuvienė S., 1969 – Stanislovas Lazutka, S. Kuliešiuvienė, „Kauno įgulos kareivių sukilimas 1920 metais ir kai kurie klausimai“, in: Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija, 1969, t. X, p. 79–99.

Lazutka S., 1969 – Stanislovas Lazutka, „1920 m. Kauno įgulos kareivių sukilimo revoliucinio komiteto narys Mykolas Rožėnas“, in: Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija, 1972, t. XII, p. 49–56.

Lesčius V. 1998 – Vytautas Lesčius, Lietuvos kariuomenė 1918–1920, Vilnius: Leidybos centras, 1998.

Macelis A., 2015 – Antanas Macelis, Atsiminimai, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2015.

Mickevičius Kapsukas V., 1924 – Vincas Mickevičius Kapsukas, Didysis Lietuvos kareivių sukylimas Panemunėje 1920 m. vasario 22–23 d., [Smolenskas]: Kareivių tiesa, 1924.

Peseckas L., 1992 – Leonardas Peseckas, Karo lakūno pasakojimai, Kaunas: Plieno sparnai, 1992.

Petruitis J., 2025 – Jonas Petruitis, Mūsų žygiai, t. I: „Atsiminimai iš kovų su bolševikais ir bermontininkais“, Vilnius: Bonus Animus, 2025.

Skipitis R., 1961 – Rapolas Skipitis, Nepriklausomą Lietuvą statant, Čikaga: Terra, 1961.

Steigiamojo Seimo darbai, 1920 – Steigiamojo Seimo darbai, pirmasis sąsiuvinis, Kaunas: [Seimo kanceliarija], 1920.

Stoliarovas A., 2016 – Andriejus Stoliarovas, „Vidiniai neramumai Lietuvos Respublikoje 1919–1940 m.“, in: Acta Historica Universitatis Klaipedensis, 2016, t. XXXII, p. 99–117.

Surgailis G., 2019 – Gintautas Surgailis, Šeštasis pėstininkų Pilėnų kunigaikščio Margio pulkas, Vilnius, 2019.

Surgailis G. – Gintautas Surgailis, Aštuntasis pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulkas, Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2022.

Šukys A., 1964 – Antanas Šukys, Du mediniai ir trys geležiniai kryžiai: atsiminimai iš Lietuvos Nepriklausomybės kovų 1919–1921 metais, Londonas: Nida, 1964.

Šova A., 2004 – Antanas Šova, Savanoris visam gyvenimui: generalinio štabo pulkininko Antano Šovos atsiminimai, Kaunas: Raidė, 2004.

Priedas. Karių skaičius Kauno įgulos daliniuose 1920 m. pirmoje pusėje ir į Kauno apygardos kalėjimą uždarytų karių skaičius 1920 m. vasario 24 d.