Lietuvos istorijos studijos ISSN 1392-0448 eISSN 1648-9101

2026, vol. 57, pp. 64–79 DOI: https://doi.org/10.15388/LIS.2026.57.4

XX amžiaus antros pusės modernizmo urbanistikos interpretacijos Lietuvoje: Lazdynų ir Elektrėnų atvejai

Justina Gasiūnienė
Paveldosaugos studijų magistrė
Vilniaus universitetas
Istorijos fakultetas
El. paštas: gasiunienejustina@gmail.com

Santrauka. Straipsnyje nagrinėjama, kaip sovietmečiu susiformavęs XX a. antros pusės modernizmo urbanistikos vertinimas veikė šio palikimo interpretacijas po 1990 m. Keliamas vertės perkeliamumo klausimas – kokie sovietmečiu suformuotų pasakojimų elementai galėjo būti atsieti nuo ideologinės reprezentacijos ir aktualizuoti nepriklausomybės laikotarpio paveldosaugos, atminties bei vietos tapatybės kalboje. Lazdynų naratyvas rėmėsi profesiškai atpažįstamais universaliais urbanistinės kompozicijos argumentais, todėl galėjo būti perinterpretuotas po 1990 m. Elektrėnų reikšmė buvo labiau susieta su propagandiniu industrializacijos ir „šviesos miesto“ pasakojimu, o jam žlugus, miestas ėmė ieškoti naujų tapatybės atramų. Daroma išvada, kad vertės perkeliamumas priklauso nuo to, kokiu lygmeniu palikimas gali būti atsietas nuo pirminės ideologinės reprezentacijos: Lazdynų atveju jis veikia urbanistinės kompozicijos, įpaveldinimo bei vietos tapatybės ir atminties lygmenimis, Elektrėnų vertę tenka naujai atpažinti sociokultūriniu lygmeniu, įtraukiant vietos atminties sluoksnius.
Reikšminiai žodžiai: sovietinis modernizmas, sovietinė urbanistika, atmintis, Lazdynai, Elektrėnai.

Interpretations of Late 20th-Century Modernist Urbanism in Lithuania: The Cases of Lazdynai and Elektrėnai

Summary. The article examines how the evaluation of late-twentieth-century modernist urbanism formed during the Soviet period influenced the interpretation of this legacy after 1990. It raises the question of value transferability: which elements of Soviet-period narratives could be detached from ideological representation and actualised in the language of heritage protection, memory, and local identity in independent Lithuania. The Lazdynai (a neighbourhood in Vilnius City) narrative was based on professionally recognisable and universal arguments of urban composition, and could therefore be reinterpreted after 1990. Whereas, the meaning of Elektrėnai was more closely tied to the propagandistic narrative of industrialisation and the ‘city of light’; after this narrative collapsed, the city began to seek new anchors of identity. The article concludes that value transferability depends on the level at which a legacy can be detached from its original ideological representation: in the case of Lazdynai, it operates through the levels of urban composition, heritage recognition, local identity, and memory, whereas, in the case of Elektrėnai, value has to be newly recognised at a sociocultural level, incorporating layers of local memory.
Keywords: Soviet modernism, Soviet urbanism, memory, Lazdynai, Elektrėnai.

___________

Received: 16/03/2026. Accepted: 13/05/2026
Copyright © 2026 Justina Gasiūnienė. Published by Vilnius University Press
This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution License, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

Įvadas

XX a. antroje pusėje Lietuvoje statyti gyvenamieji rajonai ir nauji industriniai miestai, sovietmečiu laikyti modernizacijos pažadu, po 1990 m. tapo prieštaringu palikimu, keliančiu ne tik architektūros istorijos, bet ir šio palikimo interpretavimo klausimus. Atkūrus nepriklausomybę, vienais atvejais sovietmečiu suformuoti naratyvai galėjo būti aktualizuoti paveldosaugos, atminties ir vietos tapatybės kalboje, kitais – liko sunkiau atsiejami nuo socialistinės pažangos pasakojimo. Tokį santykį su praeitimi leidžia aiškinti disonuojančio paveldo samprata. J. E. Tunbridge’as ir G. J. Ashworthas pabrėžia, kad paveldas yra procesas, kuriame iš praeities atsirenkami ir interpretuojami tam tikri objektai bei naratyvai, atitinkantys laikotarpio vertybes1. Lietuvos kontekste šį klausimą konceptualizuoja R. Čepaitienė2, sovietinį palikimą apibūdindama kaip „nepatogų“, o V. Petrulis naujesniuose XX a. architektūrinio palikimo tyrimuose atkreipia dėmesį į siaurą materialaus paminklo sampratą ir nepakankamą nematerialiųjų ir sociokultūrinių reikšmių įvertinimą3. Ši problematika glaudžiai siejasi ir su J. Bučo svarstyta skirtimi, kad palikimas yra tai, ką mums praeitis palieka, paveldas – ką iš praeities pasiimame kaip savo savastį, o kultūros paveldo vertybės – tai, ką iš kultūros paveldo atsirenkame saugoti ateičiai4.

Pastaraisiais dešimtmečiais sovietinio modernizmo architektūros ir urbanistikos tyrimai Lietuvoje suaktyvėjo. M. Drėmaitės, V. Petrulio, V. Janušauskaitės ir kitų tyrėjų darbuose5 šio laikotarpio architektūra nagrinėjama platesniuose XX a. modernizacijos, architektūros, socialinės ir kultūros istorijos kontekstuose. Šiame tyrimų lauke Lazdynai jau yra tapę vienu ryškiausių sovietinio modernizmo urbanistikos aktualizavimo atvejų. Jie aptarti kaip „sukonstruotos vietos dvasios“6, pirmųjų gyventojų nepatogumų kasdienybėje7 ir simbolinės paveldosaugos atvejis8. M. Drėmaitės tyrimai leidžia Lazdynus matyti sovietinių architektūrinių apdovanojimų ir masinės gyvenamosios architektūros kontekste9. Šis akademinis aktualizavimas pastaruoju metu įgyja ir praktinę formą: 2025 m. pradėtos rengti Lazdynų tvarkymo gairės10 rodo perėjimą prie konkretesnių šios kultūros paveldo vertybės tvarkymo principų.

Elektrėnų atvejis, priešingai, mokslinėje literatūroje aptartas gerokai fragmentiškiau, todėl čia keliama kitokia problema – kaip interpretuoti naują industrinį miestą, kurio pirminė reikšmė buvo glaudžiai susieta su sovietinės industrializacijos pasakojimu. M. Drėmaitė naujus monoindustrinius miestus apibūdino kaip sovietinės urbanistikos „grynuolius“: statytus plynoje vietoje, neturinčius istorinio paveldo, ideologiškai nuoseklius ir priklausomus nuo vieno fabriko11. Šiai grupei priskirtini Naujoji Akmenė, Elektrėnai ir Visaginas. Elektrėnų atveju ši apibrėžtis leidžia kelti „plyno lauko“ vaizdinio problemiškumą: naujo miesto statyba vyko ankstesnių gyvenviečių, kraštovaizdžio ir vietos atminties sąskaita. Kartu būtent šis „grynumas“ išryškina vertės perkeliamumo problemą – kas nutinka miesto reikšmei, kai žlunga ją įprasminęs socialistinės pažangos pasakojimas?

Lazdynų ir Elektrėnų palyginimas leidžia atskleisti skirtingas sovietinio modernizmo urbanistikos interpretacines trajektorijas. Abu atvejai formavosi panašiu laikotarpiu ir buvo pasitelkiami propagandai kaip socialistinės modernizacijos pavyzdžiai, tačiau jų vėlesnis interpretacinis likimas skyrėsi. Todėl jų sugretinimas leidžia kelti vertės perkeliamumo klausimą: kodėl vienas sovietmečiu suformuotas naratyvas galėjo būti įprasmintas nepriklausomybės laikotarpio paveldosaugos ir vietos tapatybės kalboje, o kitas tapo sunkiau aktualizuojamas?

Tyrimo objektas – Lazdynų ir Elektrėnų interpretacinė raida sovietmečiu ir po 1990 m. Tyrimo tikslas – išanalizuoti sovietmečiu susiformavusių XX a. antros pusės modernizmo urbanistikos vertinimo kriterijų ir naratyvų perkeliamumą po 1990 m., lyginant Lazdynų ir Elektrėnų atvejus. Uždaviniai: 1) rekonstruoti sovietmečiu formuotus modernizmo urbanistikos vertinimo kriterijus; 2) išanalizuoti Lazdynų urbanistinės kompozicijos naratyvo įsitvirtinimą ir perkeliamumą po 1990 m.; 3) ištirti Elektrėnų, kaip naujo industrinio miesto, naratyvo raidą; 4) įvertinti interpretavimo prieigą atvejams, sunkiai atsiskleidžiantiems taikant tradicinius urbanistinės ar architektūrinės vertės kriterijus.

Straipsnis remiasi J. Assmanno komunikacinės ir kultūrinės atminties12 skirtimi bei A. Assmann užmaršties13 sampratomis, taip pat V. Safronovo plėtota atminimo kultūros sąvoka14, leidžiančia analizuoti viešojoje erdvėje moderniaisiais laikais palaikomų reikšmių sklaidą. Šią prieigą papildo disonuojančio paveldo samprata15, padedanti sovietinio modernizmo urbanistiką vertinti kaip politiškai ir kultūriškai nevienareikšmį palikimą.

Šių teorinių prieigų pagrindu straipsnyje formuojamas vertės perkeliamumo konceptas. Jis suprantamas kaip sovietmečiu suformuoto naratyvo galimybė, žlugus jį palaikiusiai sistemai, būti atsietam nuo pirminės ideologinės reprezentacijos ir aktualizuotam naujomis sąlygomis. Vertės perkeliamumas šiame straipsnyje analizuojamas urbanistinės kompozicijos, įpaveldinimo, vietos tapatybės ir atminties bei sociokultūriniu lygmenimis.

Tyrimas grindžiamas pirminių šaltinių – sovietinio laikotarpio periodikos, ypač žurnalo „Statyba ir architektūra“ – analize ir šiuolaikine moksline literatūra. Elektrėnų atvejis, palyginti su Lazdynais, mokslinėje literatūroje yra gerokai mažiau tyrinėtas, todėl jo analizei pasitelkiami vietos atminties šaltiniai – gyventojų atsiminimai, eilėraščiai ir kiti atminties liudijimai.

1. XX amžiaus antros pusės modernizmo urbanistikos vertinimo raida sovietmečiu

1.1. I žingsnis: propagandinis idealizmas ir ankstyvoji kritika

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje stalininė socrealistinė architektūra buvo įvardyta kaip ekonomiškai neefektyvi ir technologiškai pasenusi16, o jos vietą turėjo užimti naujoji, industriniais metodais grindžiama architektūra, kurios pradžią Sovietų Sąjungoje žymėjo 1955 m. nutarimas „Dėl nesaikingumų projektavime ir statybose pašalinimo“17. Masinės statybos metais architektūra buvo pajungta komunizmo kūrimo programai, o pati industrinė statyba įgavo beveik sakralinę reikšmę – ji pristatyta kaip technologinis proveržis, galintis per trumpą laiką aprūpinti kiekvieną šeimą moderniu būstu, o ateityje pakitęs kraštovaizdis turėjo simbolizuoti šalies pažangą18. Buvo didžiuojamasi, kad štai praeina diena dvi – ir naujas butas, o namai netgi nestatomi, jie iš karto montuojami19. Pagrindiniai vertinimo kriterijai buvo statybos tempas ir kaina. Planavimo požiūriu ši urbanistika rėmėsi funkcionalizmo principais – laisvu planavimu, gyvenamųjų pastatų išdėstymu želdynuose ir funkciniu zonavimu, atskiriant darbo, gyvenimo, laisvalaikio ir poilsio zonas. Buvo laikomasi nuostatos, kad racionaliai suplanuota mikrorajono struktūra gali reguliuoti ne tik miesto funkcionavimą, bet ir gyventojų kasdienį gyvenimą20, kartu formuodama ir naująją visuomenę.

Vis dėlto kritika atsirado beveik kartu su pačiu masinės statybos procesu. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje šiame ideologizuotame diskurse pasirodė pirmieji profesionalūs vertinimai. Architektas J. Minkevičius kritikavo kompozicinių priemonių skurdumą, tipų neįvairumą ir nekritišką Vakarų architektūros pamėgdžiojimą21. Netrukus pradėtas neigiamai vertinti ir technologinių procesų lygis: bloga konstrukcijų būklė, prasta betono kokybė22. Vis dėlto šiame etape kokybė dar nebuvo savarankiškas vertinimo kriterijus – urbanistinė aplinka pirmiausia vertinta pagal jos gebėjimą įgyvendinti industrializacijos programą, spręsti būsto trūkumo problemą ir formuoti naują socialistinę visuomenę.

1.2. II žingsnis: profesinio vertinimo formavimasis ir architekto meistriškumas

Septinto dešimtmečio antroje pusėje vertinimas iš ideologinio lygmens pamažu perėjo į profesinį lygmenį. Viena vertus, vis nuosekliau kritikuoti masinės statybos padariniai – urbanistinės aplinkos monotonija, tipinių projektų sukelta erdvinė niveliacija. Kita vertus, architektas imtas suvokti nebe kaip tipinių projektų adaptuotojas, bet kaip kūrybinio proceso organizatorius, turintis sutelkti konstruktorius, statybininkus ir aplinkos formavimo specialistus kurti vientisą urbanistinę kompoziciją23. Naujų rajonų projektuotojų uždavinys buvo kuo efektyviau panaudoti gamtines sąlygas – sudėtingą reljefą, didelius vandens plotus ar savitą landšaftą24 – ir taip formuoti darnų urbanistinį kompleksą. Lietuvos architektų sąjungos septintajame suvažiavime architektai buvo raginami rodyti daugiau išradingumo25, formavosi požiūris, kad planuojant ir statant miestus pamirštama erdvinė kompozicija, kuri turi atitikti miesto sąlygas ir kiekvienu atveju būti skirtinga26, taip siekiant išvengti monotonijos. Taigi jau septinto dešimtmečio pabaigoje formavosi naratyvas, kad reikia kurti savitą, ryškų veidą turinčią lietuviškąją architektūrą27.

Tam tikru lūžio momentu tapo 1968 m. pirmasis apdovanotas Žirmūnų mikrorajonas, projektuotas B. Kasperavičienės28. Jos teigimu, jo sėkmė parodė, kad ir masinės industrinės statybos metodais galima pasiekti puikių rezultatų29. 1974 m. Lazdynų rajonas apdovanotas dar solidžiau – pirmą kartą Sovietų Sąjungoje masinės statybos gyvenamasis rajonas buvo įvertintas Lenino premija30. Po šio įvykio vis dažniau architekto meistriškumas tipizuotos statybos sąlygomis buvo siejamas su gebėjimu unifikavimo ir prastos statybos kokybės sąlygomis individualizuoti tipinius sprendinius, išnaudoti reljefo ypatumus ir kurti savitą urbanistinę kompoziciją.

„Savitumai“ buvo suprantami taip, kad naujoji architektūra turėtų ne tik darniai įsilieti į gamtinę aplinką, bet ir pritapti prie senosios architektūros31, naujai statomi rajonai turėtų sietis su simboliais bei ženklais iš praeities, tad semantika pradėta laikyti svarbiu veiksniu. Manyta, kad kiekvienoje šalyje kiekvienu atveju nacionalinės architektūros veiksniai gali būti skirtingi. Taigi semantikos teorijos įvedimas reiškė posūkį nuo formalių prie prasminių urbanistinio planavimo kokybės kriterijų ir sudarė prielaidas vertinti laikotarpio modernizmo urbanistiką pagal jų santykį su vietos istoriniu kontekstu.

1.3. III žingsnis: vertinimo įvairovė – nuo miesto sociologijos iki ekologijos

Aštuntasis ir devintasis dešimtmečiai pasižymėjo plačiausiu vertinimų spektru. Greta ankstesniais dešimtmečiais susiformavusių kriterijų pradėjo ryškėti naujos vertinimo kryptys. Aštuntojo dešimtmečio išvakarėse J. Vanago inicijuoti sociologiniai tyrimai naujuose gyvenamuosiuose rajonuose buvo naujas reiškinys Lietuvos urbanistikoje ir siejosi su pastangomis racionalią, logika paremtą architektūrą, planavimo metodus priartinti prie žmogiškojo mastelio32. Moralinis-psichologinis gyvenamosios aplinkos klimatas pradėtas laikyti savotišku tilteliu tarp miesto sociologijos ir urbanistikos33. Taip atsirado miesto gyvenamosios aplinkos „humanizavimo“ sąvoka, o jos kokybė pradėta vertinti ne tik pagal erdvinę kompoziciją, bet ir pagal jos poveikį gyventojų kasdieniam gyvenimui.

Devintojo dešimtmečio pradžioje pradėta kalbėti ir apie ekologinius urbanizacijos padarinius. Konstatuota, kad po architekto ir statybininko invazijos į gamtinę aplinką statant naujus gyvenamuosius rajonus dažnai pažeidžiama nusistovėjusi ekologinė pusiausvyra, gamtai padaroma nepataisoma žala34. Todėl vis dažniau akcentuota kraštovaizdžio architektūros ir gamtinių sąlygų įvertinimo svarba planuojant naujas miesto teritorijas. Šios idėjos siejosi ir su platesnėmis tarptautinėmis diskusijomis apie architekto atsakomybę statant negriauti35. Lietuvą pasiekė ir tokios užsienyje atsirandančios mintys, kaip kad daugelio pasaulio didžiųjų miestų formavimasis primena piktybinį auglį, kai ląstelė staiga ir be jokios tvarkos ima daugintis: centras pradeda apmirti, o augantys miestai negailestingai ryja landšaftą36. Iš šiandienos perspektyvos, kartu su miesto sociologijos tyrimais, tai gali būti vertinama kaip gana modernios urbanistinės refleksijos apraiškos, vis dėlto jos nepakeitė pagrindinės vertinimo logikos.

Nors teoriniai pasisakymai gilėjo, reali urbanistinė praktika tai sunkiai atspindėjo. Baigiantis sovietmečiui, nepaisant kelių geriausių pavyzdžių – Žirmūnų ir Lazdynų, naujųjų rajonų Klaipėdoje ir dar kelių atskirų užstatymo fragmentų kituose miestuose – visa likusi laikotarpio urbanistika buvo vertinama kaip nesibaigianti vienodybė, neturinti individualumo, „savitumų“ ir pasižyminti prastos statybos kokybės bei nekompleksiškai realizuojamais projektais37. Devinto dešimtmečio viduryje itin sustiprėjo nusivylimas naujais gyvenamaisiais rajonais, o ir profesinėje periodikoje dėmesys jiems mažėjo. Projektuotojai savo ruožtu teigė, kad atsirado kūrybinių idėjų ir perspektyvinių orientyrų stoka38. Teigiamai vertinti pirmiausia tie rajonai, kuriuose pavyko sukurti savitą planinę struktūrą, paremtą reljefo, gamtinės aplinkos ar istorinių miesto raidos ypatumų panaudojimu.

Kitokia situacija ryškėjo naujų industrinių miestų atveju. Architektas A. Miškinis 1982 m. buvo užsiminęs, kad tokiems miestams, neturintiems istoriškai susidariusių lokalinių architektūros savitumų, reikėtų ieškoti semantinių ir socialinių-kultūrinių įprasminimo būdų39. Šis klausimas ypač ryškus Sniečkaus, dab. Visagino, atveju: 1976 m. spaudoje būsimasis miestas buvo pristatomas kaip gamtines sąlygas, ežero pakrantę, reljefą ir želdynus išnaudojantis projektas40, tačiau vėlesnėje A. Miškinio refleksijoje jo Leningrado regiono tradicijomis paremti planavimo principai ir kompozicinių ašių bei simetrijos naudojimas buvo vertinami kaip svetimi raižytai ir tapybiškai miesto gamtai41. Sovietmečio spaudoje minint naujus miestus jų aptarimas dažniausiai buvo susijęs su pramonės plėtra, gamybos modernizavimu, darbo kolektyvais ir socialistinės gyvenvietės kūrimu42. Todėl jau sovietmečiu susidarė vertinimo asimetrija: gyvenamųjų rajonų kokybė buvo svarstoma daugiau profesinės urbanistikos kategorijomis, o nauji industriniai miestai dažniau liko pramonės, gamybos ir socialistinės pažangos reprezentacijos lauke.

2. Modernizacijos pažadas ir skirtingi likimai: Lazdynų ir Elektrėnų atvejai

Ši sovietmečiu susiformavusi vertinimo kalba neišnyko – ji veikė modernizmo urbanistikos palikimo interpretacijas ir po 1990 m. Tai atsiskleidžia lyginant Lazdynų ir Elektrėnų atvejus, kurie leidžia pamatyti, kaip skirtingai klostėsi jų likimai, priklausomai nuo to, kiek juose įžvelgiami vietos kontekstui būdingi urbanistiniai „savitumai“ ir kiek jų reikšmė siejama su sovietinės industrializacijos bei socialistinės modernizacijos pasakojimu.

2.1. Lazdynai: urbanistinės kompozicijos argumentai ir vertės perkeliamumas

Lazdynų urbanistinės kompozicijos vertės pasakojimas pradėtas kurti dar rajono statybų metu. Lazdynai buvo pristatomi kaip atsakas į masinės gyvenamosios statybos monotoniją: pabrėžta, kad rengiant rajono užstatymo projektą buvo įdėta daug kūrybinių pastangų, o rajono autoriams pavyko sukurti individualią meninę užstatymo išraišką, sumaniai panaudoti gyvą teritorijos reljefą, gamtinę aplinką ir įdiegti naujovių planinėje-funkcinėje struktūroje43. Šiame vertinime ypač svarbus buvo architekto meistriškumas – gebėjimas tipizacijos sąlygomis sukurti vietai jautrią ir kompoziciškai savitą gyvenamąją aplinką. Tai leido naująjį Vilniaus rajoną traktuoti kaip savotišką etaloną44. Taigi jau ankstyvuoju Lazdynų vertinimo momentu jų išskirtinumas buvo siejamas ne vien su naujo socialistinio rajono reprezentacija, bet ir su profesiniame diskurse atpažįstamais urbanistinės kompozicijos argumentais.

Liudvikas Ruikas, „Vilnius. Lazdynai“, Lietuvos fotomenininkų sąjunga, in: epaveldas.lt, [prieiga internetu], https://www.epaveldas.lt/preview?id=LIMIS-391978812 [2026 05 09].

Šis Lazdynų išskirtinumo vertinimas dar labiau kristalizavosi lyginant juos su platesne masinės statybos praktika. Profesinėje spaudoje pažymėta, kad šio rajono fone daugelio Lietuvos miestų gyvenamųjų masyvų pilkumas ir monotoniškumas dar labiau išryškėja45. Tokia priešprieša leido juos suvokti ne tik kaip sėkmingai įgyvendintą urbanistinį projektą, bet ir kaip pageidaujamos gyvenamųjų rajonų plėtros atskaitos tašką. Svarbus buvo ir sociologinis dėmuo – sovietmečiu atliktos sociologinės apklausos rodė didelį gyventojų pasitenkinimą gyvenimo sąlygomis46. Tai rodo, kad Lazdynų vertės naratyvas buvo palaikomas ne tik profesinėje urbanistikos kalboje, bet ir gyventojų patirties lygmeniu.

Lazdynai į kultūros paminklų sąrašą pateko dar sovietmečiu – 1984 m., o 1993 m. buvo automatiškai perkelti į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą47. Be abejo, Lazdynų įpaveldinimas ir aktualizavimas sovietmečiu rėmėsi ideologiniais ir propagandiniais48 aspektais – reikėjo parodyti sėkmingos masinės statybos pavyzdžių. Vis dėlto jų išskirtinumą grindę argumentai buvo susiję su universaliais urbanistinės kompozicijos argumentais. Jie sudarė prielaidas jų pripažinimui ir šiandieninėje paveldosaugos kalboje: Kultūros vertybių registre Lazdynų vertingųjų savybių pobūdis grindžiamas architektūriniu, istoriniu, urbanistiniu, želdynų ir kraštovaizdžio reikšmingumu, o vertingųjų savybių aprašyme akcentuojami reljefo panaudojimas, pušynų masyvai, atviros erdvės, kompozicinė struktūra ir „žmogiškas“ mastelis49, iš principo atliepiantys sovietmečiu formuotą Lazdynų vertės naratyvą. Šį perkeliamumą stiprino ir Lazdynų architektų V. Čekanausko ir V. Brėdikio pabrėžtas ryšys su Vilniaus senamiesčiu – jo jaukių kiemų kompozicija ir silueto įvairove, kurią jie siekė perteikti Lazdynuose50.

Kita vertus, net ir Lazdynai nebuvo suvokiami kaip neproblemiškas ar tarptautiniu mastu neprilygstamas pavyzdys. Net sovietmečiu jie buvo laikomi atsiliekančiais nuo geresnių užsienio pavyzdžių tiek estetiniu, tiek techniniu požiūriu – dėl garso izoliacijos, plokščių kokybės ir kitų sprendinių51. Šis vertinimas atsiskleidė ir platesniame statybos praktikos kontekste. To meto profesinėje spaudoje, greta Lazdynų vaizdų, buvo keliamos ir bendros statybos proceso problemos: bloga darbų kokybė, dažni nukrypimai nuo projektų, klaidos dokumentacijoje, medžiagų trūkumas ir neaiškiai apibrėžta autorinė priežiūra52. Visgi ši kritika nesunaikino Lazdynų išskirtinumo, tačiau parodė jo sąlygiškumą. Lazdynai buvo vertinami konkrečios sovietinės statybos sistemos viduje: kaip vienas geriausių jos pasiekimų, tačiau kartu ir kaip jos technologinių bei organizacinių ribų ženklas. Paradoksalu, tačiau Lazdynai gali būti interpretuojami ne tik kaip sovietinės modernistinės urbanistikos pasiekimas, bet ir kaip jos ribotumo simbolis: jų kokybė sistemoje netapo pakartojama norma.

Po 1990 m. šis sąlygiškumas pasidarė dar ryškesnis, nes pasikeitė ne tik politinis kontekstas, bet ir pats santykis su sovietmečiu statyta gyvenamąja aplinka. Atkūrus nepriklausomybę, net tokie sovietmečiu kokybiniais pavyzdžiais laikyti atvejai kaip Žirmūnai ar Lazdynai platesnėje visuomenėje dažnai susiliejo su bendra industrinės statybos mase53, o vėlesnis tyrimas54 parodė ir kad Lazdynų reprezentacinis gerovės vaizdinys neatitinka pirmųjų gyventojų kasdienybės patirčių. Šis faktas leidžia Lazdynų vertės pasakojimą suprasti ne kaip nekvestionuojamą tikrovės atspindį, bet kaip oficialiai formuotą ir palaikytą pasakojimą, kuris nuo pat pradžių buvo lydimas prieštaringų nuomonių. Be to, Lazdynų įpaveldinimas ilgą laiką buvo veikiau simbolinis – realios apsaugos priemonės buvo menkai išplėtotos55, o XXI a. antrajame dešimtmetyje ryškėjo ir Lazdynų viešųjų erdvių kaitos problema56. 2025 m. pradėtos rengti Lazdynų tvarkymo gairės57 rodo bandymą pereiti nuo formalaus vertės pripažinimo prie konkretesnių šios kultūros vertybės tvarkymo ir apsaugos principų. Šiame kontekste matyti, kad rajono išskirtinumas ilgainiui virto ir vietos tapatybės dalimi. Viešojoje erdvėje susiformavusi Lazdynų legenda58, bendruomenės iniciatyvos, diskusijos apie rajono istoriją ir urbanistinį išskirtinumą59 bei dalyvavimas rengiant gaires rodo, kad sovietmečiu suformuotas naratyvas išlieka aktualus. Savivaldybės konsultacijose išryškėję gyventojų prioritetai – urbanistinio planavimo, architektūrinės estetikos ir želdynų darna60 – artimi sovietmečiu profesiniame diskurse akcentuotiems kriterijams.

Taigi Lazdynų atvejis rodo, kad sovietmečiu suformuotas vertės pasakojimas išliko ne todėl, kad buvo nekvestionuojamas. Jį lydėjo statybos kokybės, technologinių ribotumų, kasdienybės patirčių ir simbolinės apsaugos kritika. Jis nepranyko, nes rėmėsi profesiškai atpažįstamais universaliais urbanistinės kompozicijos argumentais, buvo palaikomas ankstyvo formalaus pripažinimo, nuoseklios profesinės ir akademinės komunikacijos ir stiprėjančio vietos tapatybės dėmens. Net ir suaktyvėjus kritikai, Lazdynai buvo aktualizuojami kaip išskirtinis atvejis: nuolat prisimenamas sovietmečiu gautas apdovanojimas61, profesinis pripažinimas, išskirtinumas ir vertės kriterijai62 bei vartojama „urbanistikos perlų“63 metafora.

2.2. Elektrėnai: nuo „šviesos miesto“ naratyvo prie sociokultūrinės interpretacijos

Elektrėnai sovietinio modernizmo urbanistikos lauke užima kitokią vietą nei Lazdynai: jų reikšmė formavosi davus industrializacijos, elektrifikacijos ir naujos gyvensenos pažadą. Tai pirmasis modernizmo principais pastatytas monoindustrinis miestas Lietuvoje, skirtas aptarnauti šiluminei elektrinei. 1960 m. paskelbus Lietuvos valstybinės rajoninės elektrinės statybą, pradėta kurti gyvenvietė64, o iki 1965 m. ji jau įkūnijo funkcio­naliosios urbanistikos siekiamybes – darbas, poilsis, susisiekimas ir būstai. Elektrėnai laikomi vienu „gryniausių“65 sovietinės industrializacijos ir urbanizacijos liudininkų Lietuvoje: miestas kurtas ne kaip esamos urbanistinės struktūros plėtra, bet kaip naujas industrinis centras, tiesiogiai susietas su elektrinės statyba. Tačiau šis „grynumas“ turėjo ir kitą pusę. Senųjų gyventojų atsiminimuose statybos siejamos su nerimu dėl priverstinio iškeldinimo iš gimtųjų vietų: „Būtų gerai kaip mieste pasišviesti, bet labiausiai buvo gaila žemių, miškų, ežerų“66, – sakė jie. Elektrinės ir naujo miesto reikmėms buvo skirta apie 200 ha žemės – panaikinta net 14 aplinkinių kaimų67, o užtvenkus Strėvą Elektrėnų marios dalį jų paskandino68. Todėl Elektrėnų, kaip „plyname lauke“ pastatyto miesto, vaizdinys yra diskusinis: miesto statyba vyko ankstesnių gyvenviečių, kraštovaizdžio ir vietos atminties sąskaita.

Algirdas Pakeliūnas, „Ryto saulė sangrąžose“, in: Algirdas Pakeliūnas, Elektrėnai: medžio raižiniai, Vilnius: Vaga, 1965.

Elektrinės statyba buvo siejama su išplėstinėmis komunizmo statybomis Sovietų Sąjungoje69, o elektrifikacija laikyta komunistinės ekonomikos pagrindu70. To meto spaudoje tai pristatyta kaip viena svarbiausių laikotarpio statybų71. Elektrinės ir naujo miesto kūrimas turėjo simbolizuoti viso krašto pažangą72, o Lietuvą iš žemės ūkio krašto paversti modernia urbanizuota ir elektrifikuota šalimi. Šiame kontekste kaimų panaikinimas buvo pateikiamas kaip istorinis lūžis73: „<…> gražiausi šių vietų gyvenimo puslapiai rašomi dabar.“74 Taigi elektrinės ir miesto statyba buvo interpretuojama kaip sąmoningas atsiskyrimas nuo ankstesnės vietovės istorijos ir tradicinio kaimo pasaulio.

Sovietmečiu Elektrėnų vaizdinys buvo intensyviai kuriamas įvairiomis medijomis: spaudoje, muzikoje75, vizualiuosiuose menuose76 ir vaikams skirtose knygelėse77. Čia ikisocialistinis laikotarpis vaizduojamas kaip tamsybių laikas: šulinys, simbolizuojantis kaimą, tampa nebereikalingas, bažnyčia ateizmo sąlygomis – nepageidautina, o svarbiausiu naujojo miesto veikėju tampa jaunimas, kuriantis socialistinio gyvenimo vitriną78. 1965 m. lietuvių grafikas A. Pakeliūnas medžio raižinių cikle „Elektrėnai“ vaizdavo tuomet jauniausio Lietuvos miesto gyvenimą79. Čia Elektrėnai iškyla kaip naujos modernios gyvensenos modelis, kuriame darbas, buitis, šeima, laisvalaikis ir techninė pažanga siejami į vientisą schemą, o modernus miestas suvokiamas kaip visą gyvenimo ciklą apimanti erdvė.

Naujasis socialistinis miestas buvo pasitelkiamas propagandai ir atvykstamojo turizmo kontekste. „Inturisto“ leidinyje buvo rašoma, kad kiekvienas, gimęs Elektrėnuose, gaudavo specialų albumą, kur būdavo parašyta: „Tu gimei Elektrėnuose – mūsų jaunystės ir šviesos mieste. Tu gimei puikioje eroje, erdvės pažinimo eroje ir komunizmo aušroje. Lai tebūna šviesios tavo dienos! Lai laimė tave lydi, būk vertas garbingo žmogaus vardo!“80 Taigi sovietmečiu Elektrėnų įvaizdį pirmiausia formavo ideologinis diskursas, sutelktas į „šviesos miesto“ legendą – elektrifikacijos, naujos gyvensenos ir socialistinės ateities pažadą.

Pirmaisiais nepriklausomybės dešimtmečiais Elektrėnų vaizdiniai išliko jaunųjų gyventojų kūryboje81. Jie rodė dalinį sovietmečiu suformuotų vaizdinių tęstinumą: juose kartojasi jaunumo, naujumo, gamtos ir elekt­rifikuotos miestietiškos gyvensenos motyvai. Nepriklausomybės laikotarpiu šie vaizdiniai pradėjo konkuruoti su išnykusių – paskandintų kaimų atmintimi82, kuri įamžinta 2001 m. įkurtame medinių skulptūrų parke, čia įprasmintas kaimo žmonių gyvenimas, buitis, senieji papročiai, istorijos ir krikščionybės simbolika83. Išnykę kaimai įprasminti ir Elektrėnų miesto herbo simbolikoje84. Kartu su šia atmintimi šiandien Elektrėnai savo tapatybę vis dažniau sieja su gamtiniu kraštovaizdžiu, rekreacija, bažnyčiomis, piliakalniais ir kt.85, o urbanistinio planavimo ar energetinės infrastruktūros palikimas šiuose pasakojimuose beveik nefigūruoja. Remiantis G. J. Ashwortho mintimi, kad praeities objektai gali perduoti dabartinei visuomenei pasenusias ar kitaip suvokiamas žinias86, Elektrėnų atvejis leidžia kalbėti apie ribotą „šviesos miesto“ naratyvo vertės perkeliamumą. Propagandinėje sistemoje kurtas pasakojimas, pasikeitus politinėms ir kultūrinėms sąlygoms, neteko ankstesnio įprasminimo, todėl miesto tapatybė imta grįsti naujomis, nuo pirminės ideologinės kūrimo logikos atsiejamomis interpretacijomis.

Algirdas Pakeliūnas, „Šis miestas bus mano gimtasis miestas“, in: Algirdas Pakeliūnas, Elektrėnai: medžio raižiniai, Vilnius: Vaga, 1965.

Ši riboto perkeliamumo situacija skatina ieškoti platesnių modernizmo urbanistikos vertinimo prielaidų. JAV DOCOMOMO padalinio parengti moderniajai architektūrai vertinti skirti kriterijai87 leidžia atsižvelgti į socialinę vertę – ar objektas atspindi kintančius XX a. gyvenimo modelius ir siekį keisti gyvenimo bei darbo sąlygas. Panašią kryptį leidžia taikyti ir architekto bei tyrėjo K. Snopeko mintis, kad modernizmo urbanistikos verčių galima rasti ne tik materialiuose kontekstuose – kiekvienu atveju reikia ieškoti išskirtinių nematerialių verčių88. Ši kryptis svarbi Elektrėnų atveju, nes jų reikšmė sunkiai atsiskleidžia taikant tradicinius kriterijus. Todėl čia nereikėtų ieškoti Lazdynams būdingo naratyvo atitikmens, bet pereiti prie sociokultūrinio vertinimo.

Elektrėnų sociokultūrinėje interpretacijoje svarbi elektrinės reikšmė. Miestas atsirado kaip Lietuvos valstybinei rajoninei elektrinei aptarnauti skirta gyvenvietė, todėl pramoninis darbas buvo miesto atsiradimo ir kasdienybės organizavimo sąlyga. Elektrėnai simbolizavo platesnį socialinį virsmą – perėjimą iš kaimiškos aplinkos į elektrifikuotą industrinį miestą. Tai aktualizuoja ir sovietmečiu atlikti pramonės darbuotojų buities tyrimai89, kuriuose Elektrėnai pasitelkti kaip darbininkų gyvensenos pokyčių pavyzdys. Nors šie tyrimai buvo ideologiškai įrėminti, jie rodo, kad Elektrėnai suvokti kaip naujos industrinės gyvensenos erdvė, kurioje pramoninis darbas, būstas ir buitis sudarė vientisą socialinį modelį.

Šį industrinio darbo veikimo principą papildė miesto kūrimo savo rankomis praktika. Buvęs elektrinės direktorius P. Noreika, prisimindamas miesto želdinimą, teigė: „Pradžioje nebuvo nei vieno medžio, o dabar tai ypatingai žalias miestas, visa tai padarė elektrėniečiai laisvu nuo darbo metu. Tai buvo žmonių entuziazmas, nes tai darė sau, savo vaikams.“90 Šį sociokultūrinį savitumą papildo ir paternalistinis industrinio miesto veikimo būdas, siejamas su ilgamečiu direktoriumi. Elektrinė čia buvo ne tik gamybinis objektas, bet ir miesto gyvenimą organizuojanti jėga: jos ištekliais ir darbuotojų pastangomis buvo kuriama miesto kasdienybės infrastruktūra. Pavyzdžiui, P. Noreikos iniciatyva Ledo rūmai buvo statomi elektrinės darbuotojų jėgomis, panaudojant iš elektrinės katilinės paimtus „atidirbusius“ vamzdynus ir kitas atliekamas medžiagas91, o vaikų atrakcionai taip pat atsirado jo pastangomis. Elektrėnai vietos pasakojime tapo apibūdinami kaip „protingo darbo ir protingo vadovo pavyzdys“92.

Taigi Elektrėnų atvejis rodo, kad „šviesos miesto“ pasakojimas, glaudžiai susietas su industrializacijos ir socialistinės pažangos ideologija, nesukūrė Lazdynams būdingo nuo ideologinės reprezentacijos atsieto vertės naratyvo. Vis dėlto tai nereiškia vertės nebuvimo: Elektrėnus galima interpretuoti kaip savarankišką modernistinio industrinio miesto ir naujos gyvensenos modelį, kurio reikšmė atsiskleidžia industrializacijos, darbo, kasdienybės, prarasto kraštovaizdžio ir vietos atminties sluoksniuose.

Išvados

XX a. antrosios pusės modernizmo urbanistikos vertinimas sovietinėje Lietuvoje formavosi kaip prieštaringas procesas: modernizacijos pažadą lydėjo masinės statybos monotonijos, tipizacijos, statybos kokybės ir urbanistinės aplinkos niveliacijos kritika. Šios kritikos fone formavosi urbanistinės kokybės kriterijai. Vis didesnės viltys buvo siejamos su architekto meistriškumu – gebėjimu tipinių projektų ir standartizuotos industrinės statybos sąlygomis kurti savitą urbanistinę kompoziciją, išnaudoti reljefą bei kraštovaizdį ir taip individualizuoti naujas urbanistines teritorijas.

Lazdynų atveju šie kriterijai tapo vertės perkeliamumo po 1990 m. pagrindu. Šio rajono pasakojimas sovietmečiu buvo ideologiškai įrėmintas, tačiau jo branduolį sudarė nuo ideologinės reprezentacijos atsiejami profesiniai urbanistinės kompozicijos argumentai: reljefo ir kraštovaizdžio panaudojimas, kompozicinis savitumas, „žmogiškas“ mastelis ir architekto meistriškumas. Šių argumentų universalumas leido Lazdynų vertę aktualizuoti ne tik profesinėje urbanistikos kalboje, bet ir įpaveldinimo bei vietos tapatybės lygmenimis: sovietmečiu susiformavę urbanistinės kokybės kriterijai tapo atpažįstami šiandieniniame Kultūros vertybių registro vertingųjų savybių aprašyme, o rajono išskirtinumas ilgainiui tapo vietos savivokos dalimi. Kartu Lazdynai nėra vien sėkmės istorija: rajono vertinimą lydėjo ir tam tikra kritika, o jų atvejis sovietinėje sistemoje netapo pakartojama norma, todėl jie simbolizuoja ne tik sovietinės modernizmo urbanistikos pasiekimus, bet ir jos ribotumą.

Elektrėnų atveju tokia vertės perkeliamumo trajektorija nesusiformavo. „Šviesos miesto“ legenda buvo glaudžiai susieta su industrializacijos, elektrifikacijos ir socialistinės pažangos vaizdiniais, o nuo ideologinės reprezentacijos lengvai atsiejami universalūs urbanistinės kompozicijos argumentai neįsitvirtino. Todėl šiuo lygmeniu Elektrėnų vertės perkeliamumas iš esmės neįvyko, o įpaveldinimo lygmuo apskritai nesusiformavo. Vietos tapatybės ir atminties lygmeniu šis atvejis veikė kitaip nei Lazdynuose: žlugus „šviesos miesto“ pasakojimui, miesto tapatybėje pradėjo ryškėti kitos atramos – paskandintų kaimų, prarasto kraštovaizdžio, ankstesnės vietos istorijos, gamtinio kraštovaizdžio ir rekreacinio miesto vaizdiniai.

Vis dėlto tai nereiškia Elektrėnų vertės nebuvimo. Jų reikšmę siūloma atpažinti sociokultūriniu lygmeniu – kaip savarankišką modernaus monoindustrinio miesto ir naujos gyvensenos modelį. Šiuo požiūriu Elektrėnų „grynumas“ yra dvejopas: jis žymi sovietinio monoindustrinio miesto nuoseklumą, bet kartu atveria ankstesnės vietos istorijos pertrūkį. Taigi Elektrėnų vertę atskleidžia ne išskirtinė urbanistinė forma, o industrinės gyvensenos patirtis, elektrinės globa, miesto kūrimas savo rankomis, paternalistinis veikimo modelis, moderni infrastruktūra, kasdienybė, nauja miestietiška savivoka, prarasto kraštovaizdžio ir vietos atminties sluoksniai.

Apibendrinant – Lazdynų ir Elektrėnų palyginimas parodė, kad po 1990 m. sovietmečiu suformuotų urbanistinių teritorijų interpretacinį likimą lėmė ne vien jų ideologinis bei propagandinis krūvis, bet ir tai, ar jose buvo nuo ideologinės reprezentacijos atsiejamų vertės argumentų. Lazdynų atveju tokiais argumentais tapo reljefo, kraštovaizdžio, kompozicinio savitumo ir „žmogiško“ mastelio kriterijai, leidę vertę aktualizuoti urbanistinės kompozicijos, įpaveldinimo bei vietos tapatybės lygmenimis. Elektrėnų atveju tokia trajektorija nesusiformavo: jų sovietmečiu kurtame pasakojime neįsitvirtino nuo ideologinės reprezentacijos atsiejami urbanistinės kompozicijos argumentai, todėl vertė nepersikėlė iš sovietmečio naratyvo, bet gali būti naujai atpažįstama sociokultūriniu ir atminties lygmenimis. Todėl straipsnyje siūloma vertės perkeliamumo prieiga leidžia sovietinio modernizmo urbanistiką suvokti ne tik kaip ideologiškai komplikuotą palikimą, bet ir kaip skirtingais lygmenimis perrašomų, ginčijamų ir iš naujo aktualizuojamų reikšmių lauką. Kartu jų palyginimas leidžia kalbėti apie platesnį mūsų santykį su sovietinio laikotarpio palikimu: modernizmo urbanistiką vis dar lengviau vertiname turėdami mintyje jos formą, o ne joje susiklosčiusias gyvensenas, socialinius ryšius ir atminties sluoksnius.

Bibliografija

Assmann A., 2021 – Aleida Assmann, Užmaršties formos, Vilnius: Kultūros barai, 2021.

Assmann J., 2008 – Jan Assmann, „Communicative and Cultural Memory“, in: A. Erll, A. Nünning (eds.), Cultural Memory Studies: An International and Interdisciplinary Handbook, Berlin, New York: Walter de Gruyter, 2008, p. 109–118.

Baločkaitė R., 2010 – Rasa Baločkaitė, „Post-Soviet Transitions of the Planned Socialist Towns: Visaginas, Lithuania“, in: Studies of Transition and Societies, 2010, No. 2, p. 63–81.

Bučas J., 1994 – Jurgis Bučas, „Kai kurie kultūros vertybių sampratos ir apskaitos klausimai“, in: Kultūros paminklai, 1994, Nr. 1, p. 129–144.

Čepaitienė R., 2007 – Rasa Čepaitienė, „Sovietmečio atmintis – tarp atmetimo ir nostalgijos“, in: Lituanistica, 2007, t. 53, Nr. 4 (72), p. 36–50.

Čepaitienė R., 2016 – Rasa Čepaitienė, „Disonuojantis, erzinantis, nepatogus? Pasmerktųjų politinių režimų palikimas Europoje“, in: Patogus ir nepatogus paveldas: mokslinio seminaro-diskusijos medžiaga, Vilnius: LR Valstybinė kultūros paveldo komisija, 2016, p. 6–21.

Drėmaitė M., 2006 – Marija Drėmaitė, „Pigiau, daugiau, greičiau: masinė gyvenamoji statyba Lietuvoje“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2006, Nr. 6, p. 321–328.

Drėmaitė M., 2009 – Marija Drėmaitė, „Svajonių fabrikai? Industrializacijos palikimas Baltijos jūros regione (1945–1990 m.) kultūros istorijos požiūriu“, in: Darbai ir dienos, 2009, Nr. 52, p. 141–158.

Drėmaitė M., 2012 – Marija Drėmaitė, „Moderniosios architektūros paveldas Lietuvoje: teorinis aspektas“, in: Journal of Architecture and Urbanism, 2012, Vol. 36, No. 3, p. 149–160, <https://doi.org/10.3846/20297955.2012.732481>.

Drėmaitė M., 2017 – Marija Drėmaitė, „Apdovanotieji: masinė gyvenamoji architektūra ir sovietiniai architektūriniai apdovanojimai“, in: L. Nekrošius, V. Petrušonis, E. Riaubienė (sud.), Masinės statybos gyvenamųjų rajonų architektūra Lietuvoje, Vilnius: Technika, 2017, p. 45–65.

Drėmaitė M., Petrulis V., 2015 – Marija Drėmaitė, Vaidas Petrulis, „Modernizmas sovietinėje utopijoje: utopijos gimimas ir žlugimas“, in: Archfondas [interaktyvus], in: http://www.archfondas.lt/leidiniu/alf-02/marija-dremaite-vaidas-petrulis-modernizmas-sovietineje-lietuvoje-utopijos-gimimas-ir-zlugima [žiūrėta 2026 03 01].

Drėmaitė M., Petrulis V., Tutlytė J., 2012 – Marija Drėmaitė, Vaidas Petrulis, Jūratė Tutlytė, Architektūra sovietinėje Lietuvoje, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012.

Grunskis T., Šiupšinskas M., 2012 – Tomas Grunskis, Matas Šiupšinskas, Tarybinio laikotarpio viešųjų erdvių transformacijos Lietuvoje. Vilniaus Žirmūnų ir Lazdynų atvejis“, in: Journal of Architecture and Urbanism, 2012, Vol. 36, No. 3, p. 209–221, <https://doi.org/10.3846/20297955.2012.732492>.

Janušauskaitė V., 2014a – Viltė Janušauskaitė, „Kasdienybė socialistinės gerovės vitrinoje: gyvenimas septinto–aštunto dešimtmečio Lazdynuose pirmųjų gyventojų akimis“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2014, Nr. 7, p. 43–47.

Janušauskaitė V., 2014b – Viltė Janušauskaitė, „Lazdynai – sukonstruota vietos dvasia?“, in: R. Čepaitienė (sud.), Vietos dvasios beieškant, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2014, p. 392–423.

Janušauskaitė V., 2017 – Viltė Janušauskaitė, „Masinės statybos perlai – paveldas ar palikimas?“, in: L. Nekrošius, V. Petrušonis, E. Riaubienė (sud.), Masinės statybos gyvenamųjų rajonų architektūra Lietuvoje, Vilnius: Technika, 2017, p. 8–26.

Petrulis V., 2006 – Vaidas Petrulis, „Stilistinės sovietmečio architektūros vertinimo prielaidos“, in: Journal of Architecture and Urbanism, 2006, Vol. 30, No. 3, p. 134–142, <https://doi.org/10.3846/13921630.2006.10697074>.

Petrulis V., 2012 – Vaidas Petrulis, „Sovietinės Lietuvos architektūrinio palikimo įpaveldinimo sociokultūrinės kontra[o]versijos“, in: Journal of Architecture and Urbanism, 2012, Vol. 36, No. 1, p. 9–15, <https://doi.org/10.3846/20297955.2012.679773>.

Petrulis V., 2019 – Vaidas Petrulis, Paveldas kaip konfliktas: metodologinės Lietuvos XX a. architektūrinio palikimo vertinimo prielaidos, Kaunas: Kauno technologijos universiteto leidykla, 2019.

Safronovas V., 2007 – Vasilijus Safronovas, „Ką tyrinėsime – istorinę kultūrą ar atminimo kultūrą?“, in: Kultūros barai, 2007, Nr. 7, p. 15.

Safronovas V., 2011 – Vasilijus Safronovas, „Kultūrinė atmintis ar atminimo kultūra? Kultūrinės atminties teorijos taikymo moderniųjų laikų tyrimams problemos“, in: Alvydas Nikžentaitis (sud.), Nuo Basanavičiaus, Vytauto Didžiojo iki Molotovo ir Ribbentropo: atminties ir atminimo kultūrų transformacijos XX–XXI amžiuje, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2011, p. 39–64.

Snopek K., 2013 – Kuba Snopek, Belyayevo Forever: Preserving the Generic, Moscow: Strelka Press, 2013.

Tunbridge J. E., Ashworth G. J., 1996 – J. E. Tunbridge, G. J. Ashworth, Dissonant Heritage: The Management of the Past as a Resource in Conflict, London: Belhaven Press, 1996.

Vanagas J., 1992 – Jurgis Vanagas, Miesto gyvenamosios aplinkos formavimas: sociologinis aspektas, Vilnius: Technika, 1992.

Vanagas J., 2013 – Jurgis Vanagas, Miestas, mieste, miestui… Urbanisto prisiminimai, Vilnius: Technika, 2013.