Literatūra

Nurodymai autoriams ir bibliografiniai duomenys

2021-12-31T09:33:01+00:00

Lietuvių literatūra istorinės tiesos paieškose: trys nepriklausomybės dešimtmečiai

2021-12-31T09:32:59+00:00

Šiame straipsnyje apžvelgiamas lietuvių literatūros procesas nepriklausomybės perspektyvoje, pradedant nuo Sąjūdžio mitinguose išryškėjusių dominančių, autoritetų ir kūrinių, kurie buvo ir yra aktualūs literatūros raidos požiūriu. Iš laiko perspektyvos matyti, kad trys nepriklausomybės dešimtmečiai aktualizavo šiek tiek skirtingas literatūros tendencijas, ir galėtume kalbėti net apie skirtingų žanrų dėliojamus akcentus, tačiau visus šiuos nepriklausomybės dešimtmečius Ariadnės siūlu istorinių įvykiu labirinte sujungia itin aktualus visam XX amžiui poezijos žanras. Poezijos tekstais prasideda Atgimimas, poezijos tekstus ir poetinę stilistiką sintetina eseistika, mažoji proza, poetinė proza, ir net pasiekusi trečią nepriklausomybės dešimtmetį lietuvių literatūra vis dar išsaugo poezijos pamokas. Šiame straipsnyje siekiama nueiti bent svarbesniais istorijos labirintų takeliais ir, apžvelgus ryškiausius autorių ir kūrybos ryšius ir sąsajas, įvardyti ir iš laiko nuotolio įvertinti reikšmingas literatūros raidos tendencijas, pokyčius bėgant laikui ir poslinkius stilistinėse sistemose. Apžvalginis straipsnio pobūdis leidžia suvokti poezijos įtakos galią, pastebėti ir įvardyti svarbiausius jos ženklus literatūros raidoje, tačiau specifiškesnius pačios poezijos, taip pat jos paliestus eseistikos, prozos tekstus vertėtų panagrinėti atskiruose tyrimuose.

Vieno lietuvių prozos ciklo apibrėžtys

2021-12-31T09:32:58+00:00

Literatūra vystosi istoriniais kultūriniais ciklais, priklausančiais nuo daugelio veiksnių, ypač – nuo politinių lūžių. Griuvus sovietiniam režimui, baigėsi vienas ciklas. Nepriklausomybės atgavimas žymi permainų pradžią ir jų įsigalėjimą bei nuolatinį išlaisvėjusios literatūros kismą. Šio straipsnio tikslas – išryškinti naujo ciklo apibrėžtis ir kiekvieno nepriklausomybės dešimtmečio prozos tendencijas (jos susipynusios, bet turi ir specifinių bruožų), apibūdinti svarbiausius autorius ir jų kūrinių išskirtinumą, poveikį tolesnei lietuvių literatūros raidai. Ypač ryškių pokyčių pastebima nuo 2004 metų, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą ir kilus naujai emigracijos bangai. Ima rastis užsienyje dirbančių asmenų tekstų. Išsiplėtojus leidybos rinkai, paplinta šūkis „Rašyti gali kiekvienas“ ir suklesti populiarioji literatūra, keičiasi visų žanrų hierarchija. Straipsnyje siekiama atsižvelgti į naują nacionalinės literatūros situaciją, jai patekus į europinį kontekstą, apibūdinti, kokių naujų raiškos būdų ir formų siekė lietuvių proza, bandydama prilygti brandesnėms užsienio literatūroms.

Lietuvių dramaturgija ir jos „krizės“

2021-12-31T09:32:57+00:00

Po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo jau trisdešimt metų trunkanti lietuvių kultūros slinktis susijusi su sparčiai kintamu teatro – apimančio ir tekstą, ir sceną – vaidmeniu. Šie pokyčiai dažniausiai buvo reiškiami „krizės“ diskurso teikiamomis retorinėmis formulėmis. Ne išimtis, kad šis žodis įprastai taikytas ir lietuvių dramaturgijos situacijai apibūdinti. Straipsnyje aptarus skirtingus tuometinių logos’o teatre gynėjų ir sceninės praktikos šalininkų santykių aspektus, konstatuojama, kad per Lietuvos istorijos kryptį pakeitusį pereinamąjį laikotarpį, sykiu implikavusį teatro krizės sąvoką, atsiskleidė vienokių ar kitokių perturbacijų ištinkamas Lietuvos teatro pasaulis. Atskleidžiamas sąvokos „krizė“ daugiabriauniškumas: Nepriklausomybės pradžioje šiuo terminu bandyta įvardyti kompleksinę lietuvių draminių tekstų vakuumo problemą, po dešimties metų – aktualių šiuolaikiškų pjesių stygių, o šiandien – menką šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos tekstų prieinamumą. Daroma išvada, kad draminių tekstų sklaida – viena iš sąlygų ne tik nuslopinti ilgai tvyrojusią įtampą tarp teksto ir scenos autorių, bet ir imtis svaresnių šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos raidos tyrimų.

Linksmasis literatūros mokslas (Beveik esė)

2021-12-31T09:32:56+00:00

Straipsnyje apžvelgiamos per pastaruosius tris dešimtmečius išryškėjusios lietuvių literatūrologijos raidos ypatybės, stebimi tam tikri mentaliniai judesiai, ryškinami šio pobūdžio „perkėlimo“ sunkumai ir savirefleksijos „hermeneutika“. Autorė nekelia tikslo išsamiai aprašyti visas Lietuvoje besiformavusias literatūrologijos mokyklas, verstus teorinius veikalus ar kuriuo nors aspektu grupuoti literatūros mokslininkus bei aptarti jų nuveiktus darbus – viena ar kita pavardė sporadiškai minima tik kaip vienkartinis pavyzdžio atvejis. Straipsnis yra vienos perspektyvos produktas, nepretenduojąs į objektyvų visuminį reiškinių pristatymą.

Dekonstrukcijos sklaida lietuvių literatūros kritikoje

2021-12-31T09:32:55+00:00

Per tris Nepriklausomybės dešimtmečius lietuvių literatūrologus dekonstrukcija pirmiausia patraukė savo labiausiai neįprasta ir radikalia esencialistinio metafizinio mąstymo kritika ir nauja terminija ir, kad ir nelabai intensyviai, vis dėlto net trimis tendencijomis įėjo į jų tyrimus. Straipsnyje aptariamos trys dekonstrukcijos recepcijos kryptys nacionaliniame literatūros moksle ir kritikoje: 1) bendrųjų teorinių konceptų aiškinimasis (Jūratė Baranova, Eugenijus Ališanka, Birutė Meržvinskaitė, Asija Kovtun, Manfredas Žvirgždas), 2) pačių literatūros kūrinių dekonstrukcinių požymių tyrimai (Algis Kalėda, Jūratė Čerškutė, Inga Bartkuvienė, Jūratė Radavičiūtė, Mindaugas Grigaitis), 3) tendencijai būdinga literatūros kultūrologinė integracija ir paveldėtų chrestomatinių kūrinių bei kultūrinių reiškinių interpretacijų kritikos sustiprėjimas (Paulius Subačius, Nerija Putinaitė, Artūras Tereškinas ir kt.).

Dissemination of Lithuanian Literature: Becoming Part of World Literature

2021-12-31T09:32:53+00:00

Straipsnyje nacionalinės literatūros sklaidos užsienyje politika aptariama kaip viena iš švelniosios galios praktikų, naudojamų pasauliui pristatant šalies ir šalies literatūros įvaizdį, kuriamą per verčiamus ir užsienio kalbomis leidžiamus lietuvių autorių kūrinius. Apžvelgiama esama situacija, verstinų kūrinių atranka, žanrinė įvairovė ir jų vertimų į užsienio kalbas recepcijos tyrimų problemos.

Lietuvių literatūra svetur: kas pastebėta ir įvertinta?

2021-12-31T09:32:51+00:00

Apie meistravimo formas ir jų prasmę

2022-01-02T06:43:49+00:00

Akvilė Rėklaitytė, Meistraujantis žmogus: poetinė Marcelijaus Martinaičio antropologija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2020, 286 p.

Lietuvių literatūros katedros 2021 metų kronika

2021-12-31T09:32:48+00:00