Literatūra

Nurodymai autoriams ir bibliografiniai duomenys

2020-01-15T09:01:12+00:00

Nurodymai autoriams ir bibliografiniai duomenys

2020-01-15T09:01:11+00:00

Tėvas, įsčios, kraujas. Apolono embriologinė teorija, keršto etika ir tariama moterų atskirtis Aischilo tragedijoje Eumenidės

2020-03-12T07:35:04+00:00

Aischilo tragedijoje Eumenidės Apolonas užsimena apie teoriją, pagal kurią tėvas yra vienintelis vaiko biologinis gimdytojas. Apie šios sampratos statusą ir tai, ar ji pateikiama kaip svetima ir keista idėja, būta daug, tačiau bevaisių diskusijų. Straipsnyje nagrinėjamas vienas pražiūrėtas įrodymo elementas – itin neįprastas žodis αὐτάδελφον, Apolono pavartotas kreipiantis į Hermį. Atsižvelgdamas į tai, jog graikai žinojo šio žodžio etimologiją, taip pat į kitus šio reto žodžio vartojimo tragedijoje atvejus, straipsnio autorius teigia, kad Aischilo tekste išryškinama etimologinė sąsaja su žodžiu δελφύς „įsčios“, taip primenant ir apie motinos vaidmenį. Tai reiškia, jog Aischilas (ir Apolonas) savo kalba subtiliai maištauja prieš giminystės, pagrįstos tik tėvo vaidmeniu, sampratą ir su ja susijusias idėjas apie kerštą, atpildą ir vaikų pareigas gimdytojui.

Drama ir politika Atlantidos pasakojime

2020-03-12T07:35:00+00:00

Šiame straipsnyje apžvelgsime standartines Platono pasakojimo apie Atlantidą interpretacijas. Straipsnio tikslas – įvardyti, kaip konkretūs tyrėjų sprendimai dėl dialogo veikėjų tikslų, pasakotojo intencijų, Atlantidos pasakojimo žanro ir siužeto plėtotės duoda pagrindą įvairioms politinio skaitymo galimybėms. Taip atskleisime draminės sąrangos įtaką politinės minties raiškai. Straipsnyje teigiama, kad Kritijo sąveika su Sokratu ir Timaju geriausiai paaiškina, kodėl dviejose Kritijo kalbose daugiausia dėmesio skiriama valstybių atsiradimo klausimui.

Anagnorisė Aristotelio Poetikoje:definicijos ir klasifikacijos problemos

2020-03-12T07:34:56+00:00

Straipsnyje analizuojamos Aristotelio Poetikoje apibrėžto termino „anagnorisė“ (ἀναγνώρισις) reikšmės ir klasifikacijos problemos. Dėmesys kreipiamas į tai, kaip anagnorisė buvo suprantama ir interpretuojama klasikinės filologijos specialistų: lyginami skirtingi tų pačių anagnorisės rūšių vertimai, jų interpretacijos. Ieškoma atsakymo į klausimus, kodėl vieni vertėjai išskiria penkias, kiti – šešias anagnorisės rūšis; ką turėjo omenyje Aristotelis, išskirdamas anagnorisės rūšį, kurią pavadino „paties poeto sugalvoti atpažinimai“ (Arist. Poet. XVI, 1454b 30–31), kai žinoma, kad visus atpažinimus dramose kūrė patys poetai. Taip pat siekiama atsakyti į klausimą, ar tarp tragedijos personažų vyksta anagnorisė, kylanti iš klaidingo silogizmo, ar žiūrovai iš pradžių personažų neatpažįsta ir vėliau atpažįsta juos teisingai. Daroma išvada, kad Aristotelis išskyrė šešias anagnorisės rūšis, turėdamas omenyje, kad anagnorisė tarp personažų vyksta, kad klasifikacija Aristotelio Poetikoje sudaryta remiantis meniškumo ir anagnorisės panaudojimo dramose originalumo principu.

Antikos žanrų transformacija: Kvadratas ir krikščioniškoji apologija

2020-03-12T07:34:52+00:00

Straipsnyje iš naujo peržiūrimi vieno pirmųjų krikščionių apologetų – Kvadrato – šaltiniai, aptariami jo tyrimai. Ypatingas dėmesys skiriamas Bedos Garbingojo martirologo žinutei, kuri iki šiol nepelnytai ignoruojama.

Teologinių ir filosofinių sąvokų vertimo problemos Evangelijoje pagal Pilypą

2020-03-12T07:34:48+00:00

Straipsnyje nagrinėjama teologinių ir filosofinių sąvokų vertimo problematika apokrifiniame Evangelijos pagal Pilypą tekste. Šis gnostiniam valentinizmui priskiriamas evangelijos originalas buvo parašytas senąja graikų kalba, tačiau išliko tik koptiškai. Tokia teksto vertimo istorija leidžia pažvelgti į įvairiuose ankstyvajai krikščionybei priskiriamuose veikaluose atsispindėjusį teologinių ir filosofinių sąvokų kitimą ir jų vartojimą heterodoksiniuose kontekstuose. Evangelijos pagal Pilypą savitumas atsiskleidžia per jos fragmentiškumą, naratyvo nebuvimą, kompiliacinį pobūdį, trūkstamą aiškią struktūrą. Šie evangelijos aspektai iškelia klausimą apie tekste vartojamų sąvokų koherentiškumą. Iš pirmo žvilgsnio nėra aišku, ar iš graikų kalbos į koptų kalbą išversta sąvoka atspindi tapatų konceptą, ar įgyja papildomų konotacijų.

Meninės reprezentacijos kritika šv. Augustino Išpažinimuose

2020-01-31T14:48:57+00:00

Straipsnyje nagrinėjama meninės reprezentacijos kritika šv. Augustino Išpažinimuose. Autorius siekia atskleisti Platono ir Aristotelio įtaką Augustino mąstymui apie meninę reprezentaciją ir parodyti Augustino mąstymo savitumą. Straipsnyje skiriami trys Augustino kritikos sluoksniai – ontologinė, etinė (psichologinė) intencijos ir papročių kritika. Teigiama, jog Augustino ontologinės kritikos pamatą sudaro neoplatoniškas kūno-sielos dualizmas ir iš Platono perimama atvaizdo samprata, tad meno kūriniai suvokiami kaip nuo tiesos ir tikrovės nutolę atvaizdai, o aukščiausiu estetiniu išsipildymu laikoma Dievo patirtis. Autoriaus nuomone, Augustino etinė (psichologinė) intencijos kritika apmąsto meną kaip savitą stabmeldystės formą, projektuojančią vidinius sielos poreikius (Dievo troškimą) į išoriškus malonumus. Nors mąstoma aristotelinio katarsio paradigmoje, prieinama prie priešingų Aristoteliui ir artimesnių platoniškai teatro psichologijai išvadų – Augustinas teatro patirtį įvardija ne kaip išlaisvinančią nuo aistrų, o jas skatinančią. Atkreipiamas dėmesys, kad teorinės kritikos fone esama priešiškumo teatrui kaip pagoniškai praktikai. Bandoma įrodyti, jog Augustinas graikų mąstytojų požiūrį papildo krikščioniška perspektyva ir iš jos kylančia etine estetinio patyrimo kritika, atviru požiūriu į meno fiktyvumą bei pagoniškų papročių kritika.

Tarp tropų ir pragmatikos: Pasikalbėjimo lenko su lietuviu retorinis aspektas

2020-01-31T14:48:55+00:00

Analizuojamas XVI a. LDK raštijos paminklas „Pasikalbėjimas lenko su lietuviu“ istoriografijoje ir literatūros tyrimuose vadinamas poleminiu kūriniu, tačiau iki šiol jis daugiausia analizuotas tik įkontekstinant politinius įvykius, o jo turinio tyrimai apsiribodavo trumpa pagrindinių idėjų rekonstrukcija. Šiame straipsnyje į minėtą kūrinį siekiama pažvelgti kaip į ankstyvųjų Naujųjų laikų politinės polemikos tekstą, apžvelgiant jame naudojamus retorinius instrumentus. Tekstas laikomas platesnės Europos dialoginės kūrybos tradicijos dalimi – šio žanro savitumas leidžia sutalpinti viename kūrinyje ir viena kitai oponuojančias pozicijas, todėl įdėmus žvilgsnis į jo turinį bei retoriką padeda susidaryti išsamesnį vaizdą apie XVI a. politines aktualijas ar įtampas. Apžvelgus svarbiausius teorinius požiūrius į ankstyvųjų Naujųjų laikų poleminio kūrinio retorines raiškos priemones bei jų santykį su socialiniu ir politiniu kontekstu, analizuojama „Pasikalbėjimo lenko su lietuviu“ struktūra, atskleidžiamos vartojamos literatūrinės bei stilistinės raiškos priemonės ir jų įtaka formuluojamoms teorinėms bei idėjinėms kūrinio pozicijoms ir praktinei politinei veiklai.

Antikiniai tekstai Renesanso meno teorijos traktatuose

2020-01-31T14:48:53+00:00

Straipsnyje aptariama antikinių tekstų citavimo strategija ir citavimo dažnumas Leono Battistos Alberti, Federico Borromeo ir Gabriele Paleotti meno teorijos traktatuose. Šie katalikiškojo meno teoretikai pasitelkė savitą antikinių šaltinių citavimo strategiją, siekdami savo darbams suteikti teorinį kontekstą ir pagrįsti estetinius argumentus. Alberti, Borromeo ir Paleotti gausiai citavo arba kitaip nurodė Plinijaus Vyresniojo, Plutarcho, Ksenofonto, Strabono, Aulo Gelijaus ir kitų Antikos autorių tekstus. Tai pastebima tiek apžvelgiant individualias citavimo strategijas, tiek analizuojant statistinius Alberti veikalo De pictura, Paleotti traktato Discorso intorno alle immagini sacre e profane ir Borromeo darbo De pictura sacra citavimo dažnumo rodiklius.