Vilnius University Open Series

Baltìstikos platýbėse. Baltų kalbotyros straipsnių rinkinys, skirtas prof. Bonifaco Stundžios 70 metų jubiliejui

2022-11-24T09:43:51+00:00

Turinys ir pratarmė

2022-11-24T09:43:49+00:00

Lietuvių kalbos priegaidės – skiemens ar žodžio požymiai?

2022-11-24T09:43:47+00:00

Lietuvių kalbos priegaidės vieta kalbos sistemoje ir tipologinės ypatybės tebėra ginčų objektas. Straipsnyje bandoma parodyti šio fonologinio požymio specifiką atsižvelgiant į foneminių (fleksinių) ir silabeminių (izoliacinių) kalbų skirtumą. Fonetiškai panašios prozodinės priemonės šiose kalbose žymiai skiriasi funkciniu požiūriu, tai priklauso nuo jų apibūdinamų reikšminių vienetų ypatybių. Foneminių kalbų reikšminiams vienetams būdingas daugiaelementiškumas: žodis normaliai susidaro iš kelių morfemų, morfemos išraišką paprastai sudaro kelios fonemos. Silabeminių kalbų vienetai yra vientisi: tipiški yra vienamorfemiai žodžiai, sunku kalbėti apie morfemos išraiškos sudedamąsias dalis. Todėl foneminėms kalboms būdingi suprasegmentiniai požymiai, jungiantys jų vienetų komponentus, o silabeminėms kalboms tokių požymių neprireikia (vienskiemeniams žodžiams nereikia kirčio, tonai padeda diferencijuoti vientisas morfemas). Lietuvių bendrinės kalbos sistemoje priegaidė yra žodžio požymis: ji yra neatsiejama nuo kirčio ir laikytina kirčio pavidalu (poliakcentinė kalba). Atsižvelgiant į tarmėse užfiksuotus nuo kirčio nepriklausomų priegaidžių atvejus, bendresnėje sistemoje priegaidė funkcionuoja kaip morfemos požymis (linkęs niveliuotis silpnosiose pozicijose). Pagal priegaides paprastai skiriami skiemenys, tačiau tai pašalinis efektas: skiemuo suteikia bazę priegaidžių realizacijai, bet pats savaime, nebūdamas reikšminis vienetas, nėra reikalingas specialaus klasifikacinio požymio.

Personvārdu izvēles tendences Latvijā un citās Baltijas valstīs: salīdzinošais aspekts

2022-11-24T09:43:46+00:00

Rakstā aplūkotas jaundzimušo vārdu izvēles tendences Latvijā pēdējo 18 gadu laikā. Šajā pētījumā ir sniegts izplatītāko mūsdienu antroponīmu īss salīdzinājums ar vēsturiskajiem datiem, resp., ar populārākajiem personvārdiem pirms 100 gadiem – 20. gs. sākumā. Viena no raksturīgākajām mūsdienu iezīmēm ir divu vārdu pieaugošā popularitāte: kā otru vārdu bieži izvēlas ģimenē mantotu vārdu; otrs vārds, īpaši jauktajās ģimenēs, atspoguļo arī nacionālo identitāti. Arvien vairāk vecāku izvēlas starptautiskus, viegli izrunājamus, īsus vārdus, dodot priekšroku personvārdiem bez diakritiskām zīmēm. Ne tikai Latvijā, bet arī citās Baltijas valstīs pieaug jaunu personvārdu skaits, kas aizgūti no citām antroponīmiskām sistēmām. Vairāki vārdi ienākuši no kinofilmām, seriāliem, daiļliteratūras, mūzikas grupām utt. Viens no vārda izvēles motīviem ir tā oriģinalitāte: daudzi neoloģismi tiek veidoti, balstoties uz latviešu valodas apelatīviem – galvenokārt tie ir dabas semantikas personvārdi. Diezgan bieži mūsdienās vārdi maina dzimumu – tradicionālie vīriešu vārdi kļūst par sieviešu vārdiem un otrādi. Deminutīvvārdi kā oficiāli personvārdi Latvijā un Lietuvā vairs nav populāri. Modē ir toponīmiskas izcelsmes vārdi. Rakstā tiek atspoguļota arī sabiedrības attieksme pret šīm izmaiņām antroponīmiskajās tradīcijās. Raksta otrajā daļā īsumā aplūkotas personvārdu modes tendences kaimiņvalstīs – Lietuvā, Igaunijā un Somijā.

Baltų *kalu̯ā

2022-11-24T09:43:45+00:00

Straipsnio tikslas – atskirti baltų *kalu̯ā nuo *kalnas ir susieti jį su indų-iranėnų *kū́lva-, iranėnų *karu̯a- „plonų plaukų“; graikų *κόλϝος „beuodegis, beragis“; italikų *kalau̯o- & *kalau̯ā „plikas“ ir ikiromaniškuoju oronimu *kalauos, plg. dar galų pravardę calaua. Semantinę raidą nuo „plikas“ iki „kalva“ patvirtina gausūs „plikų kalvų“ pavyzdžiai.

Kas dar nepasakyta apie prūsų vardyną lenkų žemėse

2022-11-24T09:43:45+00:00

Istorinio vardyno tyrimai rodo, kad reikia iškelti ir susieti kultūrinius, socialinius ir politinius onimų raidos aspektus. Būtina pabrėžti, jog kalba ir ją atspindintys gyvenamųjų vietų vardai rutuliojosi tam tikroje vieningoje gyvenimo būdo sistemoje, kurią išskaidyti galima tik sąlygiškai. Išnykusios kalbos oikonimija, kaip kalbos reiškinių raida, nagrinėtina sisteminiu požiūriu. Neįmanoma nubrėžti linijos, kuri skirtų istorinį vardyną nuo tada, kai prasidėjo jo radimosi vyksmas, iki tada, kai tas vyksmas sustojo. Surinkta gausi empirinė medžiaga, daugiausiai iš rankraštinių istorijos šaltinių, rodo nesibaigiantį procesą. Negalima pasakyti tikslios datos, kada išnyko pati prūsų kalba, bet aišku, kad prūsiški gyvenamųjų vietų vardai pergyveno pačią kalbą ir buvo atsparesni vokietinimo ir lenkinimo procesams, negu iki šiol buvo manyta. Kalbiniai, socialiniai ir kultūriniai reiškiniai vyksta vienoje terpėje ir yra priklausomi vieni nuo kitų. Politika turi didelę galią pakeisti pavadinimą. Liūdnas tos galios įrodymas yra dalies buvusios Rytų Prūsijos prigimtinių vietovardžių pakeitimas rusiškais, bet kai kurie prigimtiniai vietovardžiai kartais turėjo jėgų išlikti. Į tyrimus įvesta istorinio laiko dimensija ir iškelta kaitos svarba prūsiškojo vardyno išlikimui vokietinimo ir lenkinimo procesuose. Lenkų onomastai taip pat tiria onimų ekstralingvistinį poveikį per Vokiečių ordino paveldą, nes onimai yra istorijos liudininkai ir kalbų kontaktų aplinkoje. Minėtinas kapitalinis lenkų mokslininkų darbas „Nazwy miejscowe Polski“ (lie. Lenkijos vietų vardai), kurio pateikiama dar nepateikta medžiaga kartais kelia ne vieną klausimą prūsiškojo vardyno tyrėjams. Straipsnyje aptariami įdomesni prūsiškosios oikonimijos atvejai dabartinės Lenkijos teritorijoje.

Tėvų–vaikų kalbinis ryšys: dažnumo veiksnys kalbos raidoje

2022-11-24T09:43:44+00:00

Dažniausiai vaikai labai greitai ir gana lengvai įsisavina gimtosios kalbos sistemą. Morfosintaksinių duomenų analizė patvirtina tai, ką žinome apie gramatinių kategorijų raidą lietuvių kalboje: vaikai pradeda vartoti kalbą dažniau pasitelkdami daiktavardžius, veiksmažodžius bei kitus kalbos komunikacijai reikšmingus elementus ir per labai trumpą laiką suformuoja savo kalbinę sistemą, kuri panašėja į suaugusiųjų.

Pagrindinis šio tyrimo tikslas – ištirti vaikų kalbos ir įvesties tam tikrų kalbos dalių pasiskirstymo dažnumą. Analizuojant daugiausia dėmesio skiriama daiktavardžiams, veiksmažodžiams, būdvardžiams, prieveiksmiams ir įvardžiams, nes tai yra pagrindinės kalbos dalys, konstruojančios ankstyvųjų pasakymų sintaksinius ryšius. Šiam tyrimui pasitelkti dviejų vaikų (mergaitės ir berniuko) vienerių metų trukmės (nuo 1;7 iki 2;8 metų) ir jų tėvų tekstynai, analizuoti CHILDES sistemos įrankiais. Kalbos dalių pasiskirstymas pagal ilgalaikių tyrimų rezultatus akivaizdžiai parodė suaugusiųjų kalbos, skirtos vaikams, sistemos stabilumą. Tai yra pagrindinis šio tyrimo rezultatas. Vaikų kalboje laikotarpio pabaigoje tirtos kalbos dalys vartotos panašiu dažnumu kaip ir suaugusiųjų kalboje. Vadinasi, suaugusiųjų kalbos sistemos stabilumas yra labai ryški užuomina vaikui, kad kalbinė stimuliacija yra patikimas šaltinis, informuojantis apie tikslinės kalbos gramatinę struktūrą.

Zu apr. Ench. 119.13 ʃubban aʃman (und alit. patį aʃchmą) als Kollektivzahlwort

2022-11-24T09:43:43+00:00

In dem vorliegenden Beitrag wird die apr. Konstruktion ʃubban Aʃman (bzw. alit. patį aʃchmą, deutsch selb acht) aus der liturgischen Zugabe des Tauffbuͤchlein von Luthers Enchiridion (1561) erörtert. Bisher sind die beiden Glieder der Konstruktion getrennt betrachten worden. Aufgrund einer neuerlichen sowohl vergleichend-kontrastiven als auch textuellen Untersuchung desjenigen Passus, in dem die Konstruktion enthalten ist, darf die Behauptung aufgestellt werden, dass es sich hier um ein Zahlwortkompositum handelt, das im sprachlichen Kontext Mittelosteuropas belegt ist. Hierfür werden Beispiele aus dem Mittellateinischen, dem Mitteldeutschen und dem Westslavischen angeführt. Für die Entstehung von apr. ʃubban Aʃman (bzw. alit. patį aʃchmą) haben sowohl ikonische Imitierung als auch sklavisches Lehnübersetzen der Vorlage während des Übersetzungsvorgangs eine wichtige Rolle gespielt. Anders, als es die traditionell vertretene Ansicht besagt, sind die beiden Glieder der Konstruktion eng miteinander verknüpft.

Rytų baltų dviskaitos datyvas ir instrumentalis

2022-11-24T09:43:42+00:00

Straipsnyje nagrinėjami du rytų baltų kalbų vardažodžio linksniai: dviskaitos datyvas ir instrumentalis. Jame apibendrinama viskas, kas yra žinoma apie šių linksnių formas lietuvių ir latvių tarmėse bei senosios lietuvių kalbos šaltiniuose. Parodoma, kad turimi duomenys leidžia rekonstruoti specifines šių dviskaitos linksnių galūnes baltų prokalbėje, o jų etimologinių atitikmenų galima rasti ir dviejose kitose indoeuropiečių kalbų šeimos šakose: keltų šakos galų kalboje ir senojoje graikų kalboje.

Skolintą kamieną turinčių ypatybių pavadinimų daryba

2022-11-24T09:43:42+00:00

Šiame straipsnyje tiriama hibridinių vedinių, pvz., banal-um-as ← banal-us, -i, priklausančių ypatybių pavadinimų darybos kategorijai, daryba. Siekiama išsiaiškinti, kiek skolintus kamienus turintys ypatybių pavadinimai darybiškai yra įvairūs, kiek darybos pakopų jie turi. Atskiras dėmesys skiriamas indigenių ir skolintų priesagų funkcijoms hibridinių vedinių pamatiniuose žodžiuose. Tyrimui pasirinktas Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas ir Lietuvių mokslo kalbos tekstynas. Atlikus analizę paaiškėjo, kad ypatybių pavadinimai su skolintais kamienais darybiškai nėra labai įvairūs, nes yra padaryti tik su trimis indigeniomis priesagomis, t. y. -umas, -ybė ir -ystė. Hibridiniai priesagų -umas ir -ybė vediniai dažniau remiasi skolintais būdvardžiais, o priesagos -ystė vediniai – daiktavardžiais. Skolintą kamieną turintys vediniai dažniausiai yra dviejų darybos pakopų. Darybiškai skaidžiuose koreliaciniuose priesagų vediniuose skolintas priesagas siūloma sinchroniškai laikyti darybinėmis (form-al-us, -i ⇠ form-a).

XVII a. anoniminio rankraštinio žodyno Lexicon Lithuanicum vokiečių kalbos daiktavardžio dūrinių lietuviškieji atitikmenys

2022-11-24T09:43:41+00:00

Šiame straipsnyje nagrinėjami XVII a. viduriu datuojamo anoniminio vokiečių-lietuvių kalbų rankraštinio žodyno Lexicon Lithuanicum vokiečių kalbos dūrinių darybiniai atitikmenys lietuviškoje žodyno dalyje. Pirmiausia straipsnyje aptariami lietuviškieji atitikmenys, kurie yra paprastieji žodžiai (simplicijos) ir žodžių junginiai (sintagmos), po to aprašomi žodžiai, į lietuvių kalbą išversti vediniais ir sudurtiniais daiktavardžiais. Kiekvieno skyriaus pabaigoje pateikiamas palyginimas su kitų rankraštinių 17–18 a. dvikalbių žodynų (C ir B) tyrimų rezultatais. Vokiečių kalbos dūrinių analizei pasitelkti 1208 žodžiai, išversti į lietuvių kalbą.

Kaip parodė tyrimas, didžiąją žodyne užfiksuotų vokiečių kalbos dūrinių dalį atitinka lietuviškieji paprastieji žodžiai ar žodžių junginiai. Beveik perpus mažiau užfiksuota vokiečių kalbos kompozitus atitinkančių vedinių, iš kurių didžioji lietuvių kalbos žodžių dalis yra priesagų vediniai. Vokiečių kalbos sudurtinius daiktavardžius atitinkantys lietuvių kalbos dūriniai sudaro tik apie dešimtadalį atitkmenų, paprastai atitinkantys N+N tipo darybą.

Gyvūnų maloniniai epitetai tautosakoje

2022-11-24T09:43:39+00:00

This paper deals with derivational and semantic problems of diminutive epithets of animals. Such words are usually used in Lithuanian folk songs for domestic or wild animals, first of all, for a horse and a hare. They have been produced with nine different diminutive suffixes, most popular among them were -elis and -ėlis. In most cases diminutive epithets of animals have been produced from suffixal derivatives or compound words (jautelis baubuolėlis, gegutytė pilkuolytė, kurmelis žemrausėlis, ančiukai raibaplunksnėliai). The most common motivation features of such words was the color of the animal (kiškelis baltužėlis, žirgelis sartonėlis), its body parts (ožkutė rudakutė, zuikelis statausėlis), its typical actions (katinėlis repečkėlis, laputė čiuženutė).

Keli pastebėjimai apie Lietuvos kalvinistų tekstų sąsajas su mažąja Lietuva

2022-11-24T09:43:38+00:00

Šiuo straipsniu tęsiami XIX a. Lietuvos kalvinistų tekstų tyrimai. Iškelta hipotezė dėl neįprastos Mykolo Cerausko Seano katechizmo (1803) struktūros – katechezės dalių sekos. Šią seką galėjo nulemti XVIII a. katekizmo rengėjo (jo darbą ir perėmė Cerauskas) rėmimasis Jano Seklucjano pirmojo katekizmo, išleisto Rytų Prūsijoje, o gal ir ankstyvųjų vokiečių katekizmų (Georgo Majoro darbų) struktūros tradicija, kuri buvo glaudžiai susijusi su vaikų mokymu vėlyvaisiais viduramžiais. Su Mažąja Lietuva ir vaikų mokymu dar labiau susijęs kitas reformatų darbas – elementorius ABC knigeła (1861). Kaip pavyko nustatyti, tai nebuvo originalus veikalas, o tekstas (nedidelis fragmentas), perimtas iš Fridricho Kuršaičio leidinio (1841) – katekizmo ir jo komentarų, parengtų Johanno Gottliebo Weißo, vertimo. Laikyti elementorių vien tik skoliniu iš Prūsų Lietuvos liuteronų raštijos neleidžia kalvinistų rengėjo atlikti gausūs rašybos bei leksikos koregavimai, labai priartinę jį prie reformatų raštijos tradicijos. XIX a. viduryje buvo ir daugiau kalvinistų leidinių, kurių rengėjai į savo veikalus įtraukė savaip pertvarkytus Mažosios Lietuvos tikybos brolių liuteronų darbus.

Bendrinės lietuvių kalbos skiemenavimas sonoringumo teorijos požiūriu

2022-11-24T09:43:37+00:00

Straipsnyje aprašomo tyrimo tikslas – išsiaiškinti, ar gali būti pritaikomas garsų sonoringumo principas nustatant skiemenų ribą bendrinės lietuvių kalbos priebalsių samplaikose ir ar šį principą remia kalbos vartotojų skiemenavimo polinkiai. Tyrimą sudaro: a) reikšmingesnių užsienio autorių darbų apžvalga ir ja paremtos teorinės lietuvių kalbos priebalsių sonoringumo hierarchijos nustatymas, b) žvalgomoji lietuvių kalbos priebalsių sonoringumo analizė, c) priebalsinių samplaikų sonoringumo nagrinėjimas, d) kalbos vartotojų skiemenavimo polinkių tyrimas. Rezultatai rodo, kad nustačius bendrinės lietuvių kalbos priebalsių sonoringumo hierarchiją ir pritaikius skiemenavimo pagal sonoringumą principus, beveik penktadalio empirinėje medžiagoje rastų priebalsių samplaikų negalima suskiemenuoti. Vartotojų skiemenavimo polinkiai neremia nei prognozuoto fonetinio, nei fonologinio skiemens ribų. Vartotojai yra linkę ankstesniam skiemeniui priskirti bent vieną samplaikos priebalsį, tolesnio skiemens pratarui priskirti tik paskutinį daugianarės samplaikos priebalsį, priebalsių samplaikose esantį pučiamąjį priebalsį priskirti ankstesnio skiemens ištarui.

Asmeniniai ir beasmeniai sakiniai lietuvių kalboje ir indoeuropiečių prokalbėje

2022-11-24T09:43:36+00:00

Istorinių kalbų datyvinio subjekto konstrukcija yra indoeuropiečių tematinio prezento tęsinys. Ją paprastai keitė konstrukcija su nominatyviniu subjektu, tęsusi atematinį prezentą, taip pat aoristą, pastaruoju atveju ergatyvą reinterpretavus kaip nominatyvą.

Apie laiką ir kalbą

2022-11-24T09:43:35+00:00

Straipsnyje aptariamos anksčiau pasiūlytos lietuvių ir latvių kalbų heterosemantizmų valanda ir valoda etimologijos, pabrėžiant ir išplėtojant latvių kalbininkės Edītės Hauzenbergos-Šturmos aprašytą minėtųjų leksemų tarpusavio ryšį bei jų kilmę iš judėjimą reiškusių veiksmažodžių. Remiantis abiejų kalbų senųjų raštų ir tekstynų duomenimis, pateikiama papildomų argumentų, rodančių, kad tiek laiką, tiek kalbą galima suvokti kaip (cikliškai) judančius reiškinius.

Lietuvių dabar̃ ir baltų *-ā́-iliatyvas

2022-11-24T09:43:35+00:00

Lietuvių dabar̃ kilęs iš prieveiksmio dãbar ‘dar’ iliatyvo, t. y.: dãbar ‘dar’ → ill. *dabar-ā́ > *dabarà > dabar̃. Kirčio vietos kaita dãbar : dabar̃ primena panašų procesą iliatyvo formose, pvz., acc. sg. *mìškan → ill. sg. *miškan-ā́ > dial. miškanà > ill. sg. miškañ. Pirminis iliatyvas dabar-ā́ išlikęs tarminėje formoje dabarõs ‘dabar’, kildinamoje iš kontrakcijos *dabar-à-es. Postpozicija *-es yra enklitinio veiksmažodžio esti ‘yra’ požymis. Kirčio vietos kaita, panaši į dãbar ‘dar’ : dial. dabarõs ‘dabar’, matoma ir kai kuriuose kituose prieveiksmiuose, pvz., *pa gãli (plg. s. lie. ik’ gâli ‘iki galo’) → pagaliõs ‘pagaliau’.

Keli lietuvių kalbos veiksmažodžiai, išvesti iš esamojo laiko kamienų su -n-

2022-11-24T09:43:34+00:00

Straipsnyje aptariami lietuvių kalbos priesaginiai veiksmažodžiai, kurie gali būti pamatuoti esamojo laiko kamienų su intarpiniu ar priesaginiu -n-. Patikimiausiais laikomi pavyzdžiai šą́l-au-ti, šąl-én-ti ir kt., išvesti iš kamieno šąl- su išnykusiu intarpu (< *ša-n-l-), taip pat vediniai iš kamieno su priesaginiu -n-, pvz., at-ein-inė́-ti ← at-eĩ-n-a. Pamatinio kamieno intarpą galima įžiūrėti ir vediniuose brand-ìn-ti, -bund-in-ti, (pra-si-)bund-inė́-ti ‘prabudinėti’ ← bre-ñ-d-a, -bu-ñ-d-a. Kita vertus, /n/ gali būti laikomas okaziniu įterptiniu garsu prieš /d/ (= dzūkų /d͡z/) ir toliau einantį priesagos /n/ veiksmažodžiuose (pra-)bu-n-dinė́-ti ‘pragyventi’ ir -važiuo-n-dinė́-ti, plg. pagrindinius variantus bū-dinė́-ti, važiuo-dinė́-ti be įterptinio /n/.

Apudesyvas lietuvių kalboje

2022-11-24T09:43:33+00:00

Straipsnyje aprašomas apudesyvinio prielinksnio pàs atsiradimas lietuvių kalboje. Apudesyvinė reikšmė (‘kieno nors namuose’) reta senojoje lietuvių kalboje, kurioje pàs žymėjo artumą erdvėje, kaip ir priẽ. Prielinksnis pàs patyrė daugiapakopę evoliuciją: [už] > [adesyvas] (iš pradžių tik krypties) > [adesyvas] (tiek krypties, tiek vietos) > [apudesyvas] (tiek krypties, tiek vietos).

F. W. Haacko žodyno prozodija

2022-11-24T09:43:32+00:00

Straipsnyje nagrinėjamas lietuviškų žodžių prozodinių ypatybių žymėjimas F. W. Haacko lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodyne (1730). Žodžių kirčio vietą (tam tikrais atvejais ir priegaidę) visų pirma rodo žodyne vartojami diakritiniai ženklai. Be to, tam tikrais atvejais kirčio vietą netiesiogiai gali atspindėti ir balsių kiekybę žyminčios rašybos ypatybės, pvz., ilgojo balsio y žymėjimas dviem skirtingomis raidėmis <i> ir <y> ar trumpųjų balsių žymėjimas po jų einančių priebalsių dvigubinimu. Pagaliau, svarbiu atskiru istorinės akcentologijos šaltiniu gali būti laikomi ir VU bibliotekoje saugomame žodyno egzemplioriuje nežinomo asmens ranka ant dalies žodžių uždėti diakritiniai ženklai.

Nauji sudurtiniai vardai Lietuvos vardyne: įvairovė ir sudarymo ypatumai (XXI a. II dešimtmečio duomenimis)

2022-11-24T09:43:31+00:00

XXI a. antrajame dešimtmetyje Lietuvos vardynas toliau plėstas naujais sudurtiniais vardais. Jie sudaromi: a) iš įprastų dvikamienių vardų, keičiant ar pridedant jiems baigmenis, perdirbant vardų kamienus, plg. Jo-gaĩl-is šalia Jo-gáil-a, Dei-mant-ė́ja šalia Deĩ-mant-ė, Ei-výl-ė šalia Ei-vìl-ė; b) į naują asmenvardį jungiant kituose lietuvių dvikamieniuose varduose vartojamus kamienus, plg. Ner-mìl-ė, Man-gìr-is; c) iš lietuvių apeliatyvo, jo kilmės vardo, dvikamienio vardo trumpinio ar skolinio kamieno atsiradusį dėmenį pridedant prie įprasto lietuvių dvikamienio vardo kamieno, plg. Bang-ì-mant-as: bang- < bangà, Jó-vyt-ė: vyt- < Výta, Výtė, Výtautė, Teo-mìl-ė: teo- < Teo, Teodorà; d) į naują vardą jungiant du naujai plintančius dėmenis, plg. Ad-vità ← ad- < Adà, Adèlė + -vita < Vità, Jovità, Oks-mind-à ← oks- < Oksanà + mind- < Mìnda, Mìndaugė. Šie vardai tęsia ankstesnio laikotarpio naujų sudurtinių asmenvardžių sudarymo polinkius: daugelis jų sudaryti nepaisant dėmenų reikšminio ryšio, dėmenys yra žinomų vardų dalys, pirmieji dėmenys įvairesni už antruosius, kurie sutampa su dažnais ankstesnių amžių dvikamienių asmenvardžių kamienais, naujai plintantys dėmenys yra dažnesni pirmojo kamieno pozicijoje, daugiau jų atsirado iš skolintos nei iš savos leksika, kai kurie jų tapo stabiliais naujų vardų elementais ir kt. Tai rodo, kad naujų sudurtinių vardų kūrimas yra gyvas reiškinys.

„Irdische Herren“? – Lasitius’ Zemopacios onomastisch betrachtet

2022-11-24T09:43:30+00:00

Der folgende Aufsatz argumentiert dafür, dass sich Zemopacios in der Götterliste von Lasitius’ De diis Samagitarum […] auf alle im nachfolgenden Text aufgezählten Gottheiten bezieht. Eine solche Ausweitung des Bezugsrahmens wurde ermöglicht durch eine sekundäre Bezugnahme des Theonyms auf das Adjektiv žemas „niedrig“. Dies hatte zur Folge, dass sich der Name den Appellativa annäherte.

Kirčio ir intonacijos fonetinė interakcija: bendrinės lietuvių kalbos tyrimas

2022-11-24T09:43:30+00:00

Iki šiol vyrauja nuostata, kad lietuvių kalbos kirčio fonetinė prigimtis yra mišri. Vis dėlto praktika rodo, kad pagrįsti visų akustinių parametrų funkcinį svorį įmanoma nebent kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų santykių santykiais. Kitaip sakant, galime kalbėti ne apie kirčiuotų skiemenų pranašumą nekirčiuotųjų atžvilgiu kiekybiniais ir kokybiniais rodikliais, bet tik apie tam tikrą jų santykį. Ši sąlyga paverčia kirtį nebe sintagminės, o paradigminės analizės objektu. Be to, tokia nuostata suponuoja labai sudėtingą perceptyvinės kirčio identifikacijos mechanizmą, sunkiai patikrinamą eksperimentinėmis priemonėmis. Šiame straipsnyje aktualizuojama prozodinių elementų fonetinė interakcija, tikintis, kad iš šios perspektyvos galima užčiuopti universalesnius akustinės kirčio struktūros požymius. Išanalizuoti duomenys rodo, kad prozodiniai elementai selektyviai reguliuoja akustinės energijos kiekį, jos kitimo laipsnį ir dinamiką. Pirmieji du dėmenys yra frazės intonacijos prerogatyva, trečiasis – kirčio. Pastarasis prozodinis elementas, paprasčiau sakant, yra veiksnys, sąlygojantis akustinės energijos distribucijos kontrolę tarpskiemeniniu lygmeniu.

No gaspažas līdz kundzei: pagodinoši sievietes apzīmējumi latviešu valodā 16.–19. gadsimtā

2022-11-24T09:43:29+00:00

Rakstā analizētas mūsdienu un vēsturiskās latviešu valodas lietvārdu leksēmas, kas līdzās nozīmes pamatkomponentam ‘pieaugusi sieviete’ ietver arī cieņas izteikšanas un (vai) sociālā stāvokļa raksturojuma komponentus, – gaspaža, madāma, dāma un kundze. Aplūkota minēto leksēmu parādīšanās un lietojuma maiņa 16.–19. gs. laikā, īpašu uzmanību pievēršot procesiem 19. gs. vidū un otrajā pusē. 16.–18. gs. materiāls iegūts galvenokārt no latviešu seno tekstu korpusa SENIE, kā arī leksikogrāfiskiem avotiem. 19. gs. materiāls pētījumam atlasīts, izmantojot Latvijas Nacionālās bibliotēkas digitālo periodikas krājumu un tā meklēšanas iespējas.

Prūsų kalbos ā kamieno vienaskaitos kilmininkas

2022-11-24T09:43:28+00:00

Prūsų kalbos ā kamieno vns. kilmininkas (pvz., ālg-as) pasižymi dviem nelauktais bruožais: i) trumpasis kamiengalio balsis -ăs; ii) šaknies kirtis mobiliosiose paradigmose. Šaknies kirtis perimtas iš homonimiško o-kamieno vns. kilmininko (pvz., deiw-as). Savo ruožtu, o-kamieno vns. kilmininkas yra kilęs iš baltų-slavų *-ā (lie. lángo, sl. *vȏrna), pridedant *-s iš kitų kamienų (visų pirma, iš ā-kamieno). Vakarų baltų o- ir ā-kamienų vns. kilm. *-ās buvo sutrumpintas niekada nekirčiuotoje galūnėje.

Bibliografiniai duomenys

2022-11-24T09:43:48+00:00