Vilnius University Open Series

Redakcinė kolegija ir turinys

2019-07-01T09:54:40+00:00

[tekstas lietuvių kalba]

Įvadinės pastabos

2019-07-01T09:57:26+00:00

[tekstas lietuvių kalba]

Senųjų baltiškųjų Enchiridiono vertimų paralelės: dėl pasiutimo formos (vok. ӡu f luchen bewegt)

2019-07-02T03:47:43+00:00

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]

Straipsnio tikslas – ištirti, kaip vertimuose į senąsias prūsų, lietuvių ir latvių kalbas buvo perteiktas Martyno Liuterio Mažojo katekizmo „Tikėjimo išpažinimo“ skyriuje aptinkamas pasakymas ʒu fluchen bewegt (kontekste [Ich...] habe ſie erʒurnet und ʒu fluchen bewegt).

Kalbamojo pasakymo semantika ir vartosena, taip pat vertimo strategijos, kurias taikė minėtų kalbų vertėjai, tiriamos kontrastyviniu ir hermeneutiniu metodais.

Abelio Vilio vertimas greičiausiai buvo paveiktas skirtingų veiksnių, iš jų – pažodiškumo ir ikonizmo. Vertimui įtakos taip pat galėjo turėti fonetinės ir semantinės sąsajos su vokiečių k. Woge: beweget ~ bewogen. Atliekant analizę, straipsnyje pateikiama ir kitų kalbų kontrastyvinių pavyzdžių.

Daroma išvada, kad senosios prūsų kalbos žodis pobanginnons yra Vilio kūrybinis vertimas (vok. Lehnschöpfung). Taip vertime į prūsų kalbą atsiskleidžia subtili lingvistinė senosios prūsų ir vokiečių kalbos interferencija.

Apie baltišką ir slavišką rankos pavadinimą

2019-07-02T03:47:44+00:00

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]

Straipsnyje diskutuojama apie baltams ir slavams bendrą rankos pavadinimą. Šis kūno dalies pavadinimas (somatonimas) neįprastas tuo, kad negalima rekonstruoti jo indoeuropietiškosios protoformos. Tai reiškia, kad bendro indoeuropiečių rankos pavadinimo nėra arba jis nėra išlikęs, o baltų ir slavų kalbos turi savarankiškas formas, kurios skiriasi nuo kitų indoeuropiečių kalbų.

Antrame straipsnio skirsnyje apžvelgiamos pagrindinės baltų ir slavų rankos pavadinimo etimologinės hipotezės. Ypatingas dėmesys skiriamas mažiau žinomai hipotezei, kuri aptariamas formas kildina iš indoeuropietiškosios leksemos *penkwe. Franklino Horowitzo (1992) teigimu, šios leksemos pirminė reikšmė buvo ‘ranka’ ir tik vėliau leksema įgijo reikšmę ‘5’. Minėtas paaiškinimas galėtų atskleisti akivaizdų somatonimo ir skaitvardžio etimologinį / semantinį ryšį, tokį, koks pastebimas daugelyje pasaulio kalbų. Tačiau diskusijoje nurodoma, kad šiam etimologiniam spėjimui pagrįsti kyla tiek fonologinių, tiek darybinių sunkumų. Daroma prielaida, kad Horowitzo hipotezei negalima pritarti. Antra vertus, kitos straipsnyje apžvelgiamos hipotezės lieka tikėtinos. Ypač klasikinė hipotezė (lie. rankà < riñkti), kuriai galima rasti nominacijos paralelių kitose ide. kalbose.

Paskutiniame skirsnyje teigiama, kad straipsnyje nagrinėjamas somatonimas laikytinas baltiška inovacija. Novatoriški aspektai yra: i) leksemos semantinė apimtis (nuo peties iki pirštų galų), mat tai – išimtis ide. kalbose (plg. Brown 2005), ii) tarp leksemų ranka ir koja nėra giminės opozicijos, plg. ši opozicija vyrauja įvairiose ide. Kalbose ir yra laikoma archajišku bruožu. Inovacija laikytina baltiška forma, nes daugelyje pasaulio kalbų reikšmei ‘rinkti’ galima rekonstruoti bendrą šaknį (plg. Alinei 1996, 525–526), o šaknis *(w)renk- liudyta tik baltų kalbose (tiksliau – lietuvių kalboje). Todėl somatonimą, sukurtą šios šaknies pagrindu, slavai tikriausiai pasiskolino baltų ir slavų bendrystės laikotarpiu iš baltų (plg. Sabaliauskas 1966, 10).

Perkūno ir aitivaro etimologijos

2019-07-02T03:47:42+00:00

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]

Straipsnyje aptariamos perkūno ir aitvaro (slie. aitivaro) etimologijos. Abu daiktavardžiai vertinami kaip naujadarai, bet abiejų žodžių daryba pagrįsta iš ide. prokalbės paveldėtais darybiniais procesais.

Ar XVII a. latvių kalbos žodynai – patikimi senųjų reikšmių aiškinimo kelrodžiai?

2019-07-02T03:47:42+00:00

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]

Straipsnyje analizuojami du XVII a. žodynai – 1638 m. Georgo Mancelio Lettus ir Christopherio Füreckerio XVII a. pabaigos rankraštinis žodynas. Publikacijos tikslas – remiantis patirtimi, įgyta sudarant Latvių kalbos istorinį žodyną, nustatyti, kiek patikimi XVII a. žodynuose pateiktų reikšmių vertimai ir ar šiais vertimais galima remtis nurodant žodžių reikšmes istoriniame žodyne.

Žodynų, kuriais remiamasi Latvių kalbos istoriniame žodyne, pavyzdžius galima suskirstyti į keletą grupių, atsižvelgiant į tai: 1) ar latvių kalbos žodis ar jo vertimas į vokiečių kalbą yra / nėra vartojamas ir dabar, 2) ar šių žodžių reikšmės šiandien yra / nėra pakitusios. Apžvelgiami kiekvienos grupės vienas ar keli pavyzdžiai, nurodomas galimas žodžio reikšmės aiškinimas Latvių kalbos istoriniame žodyne.

Remiantis apžvelgtais pavyzdžiais, prieita prie išvados, kad, nepaisant atskirų aiškių vertimo klaidų, daugeliu atveju Mancelio žodyne bei Füreckerio žodyno rankraščiuose žodžių reikšmių aiškinimai pateikiami korektiškai. Tai patvirtina ir atitinkamų žodžių vartosena rišliuose tekstuose. Sunkumų kelia tie atvejai, kai įmanoma remtis tik žodynų medžiaga, juose esančiais vokiškais vertimais, nes vokiečių kalba nuo XVII a. taip pat yra iš esmės pakitusi. Taigi senuosiuose latvių kalbos žodynuose nurodytos reikšmės gali būti pasenusios. Be to, Baltijos vokiečių kalbai būdingi specifiški žodžiai. Tokiais atvejais, nustatant reikšmes, žinoma, padeda vokiečių kalbos istoriniai ir tarmių žodynai, Baltijos vokiečių kalbos žodynas. Tačiau ir juose tai, kas iš pradžių gali atrodyti kaip XVII a. žodynų autorių klaidos, atlikus nuodugnesnę analizę, galų gale išaiškinama kaip korektiški ir to meto kalbą atitinkantys vartosenos atvejai.

Atitikmenų ekvivalentiškumo problema paraleliniuose XVII a. žodynuose

2019-07-02T03:47:41+00:00

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]

Straipsnyje tiriami XVII a. Mažosios Lietuvos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Latvijos paraleliniai žodynai: rankraštinis anoniminis Lexicon Lithuanicum (XVII a. pab.) ir Georgo Mancelio Lettus (1638) bei Konstantino Sirvydo Dictionarium trium linguarum (1642) ir Georgo Elgerio Dictionarium Polono-Latino-Lottauicum (1683). Pasirinkti du dvikalbiai vokiečių–lietuvių resp. Latvių kalbų ir du trikalbiai lenkų–lotynų–lietuvių resp. latvių kalbų žodynai. Siekiama ištirti lietuvių ir latvių kalbų atitikmenų ekvivalentiškumą XVII a. paraleliniuose žodynuose, t. y. atskleisti, kiek ir ar atspindima kitos kalbos antraštinio žodžio (žodžio junginio) reikšmė. Įgyvendinant užsibrėžtą tikslą, straipsnyje nustatoma, kokie atitikmenys (dariniai, adaptuoti skoliniai, perifrazės, sinonimai) parenkami, t. y. atkreipiamas dėmesys į formaliąją atitikmenų raišką. Jei ekvivalentų pateikiama daugiau, tiriami sisteminiai santykiai tarp jų. Toliau bandoma skirti atitikmenų tipus pagal jais atskleidžiamą semantinį turinį: atitikmenys, atitinkantys ar iš dalies atitinkantys reikšmę; taip pat atitikmenys, kurie tik paaiškina pagrindinės kalbos žodžiu reiškiamą sąvoką. Semantinis atitikmenų turinys analizuojamas teminėmis grupėmis, siekiant atspindėti, kokias savas ir svetimas realijas įvardijančius žodžius įtraukė pirmų jų žodynų autoriai. Taip pat tiriama antraštinių žodžių (vokiečių, lenkų kalbų) įtaka lietuvių ir latvių kalbų atitikmenims bei lietuviškų ir latviškų atitikmenų paraleliniuose žodynuose panašumai bei skirtumai verčiant tuos pačius kitų kalbų (vokiečių ir lenkų) antraštinius žodžius ar frazes.

Žodžių reikšmių mišimas Jokūbo Morkūno Postilės I ir III dalyse

2019-07-02T03:47:40+00:00

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]

Jokūbo Morkūno Postilė versta iš lenkų kalbos. Būtent dėl lenkų kalbos poveikio žodžiams neretai būdavo suteikiamos jiems nebūdingos reikšmės. Straipsnyje siekiama nustatyti, kokiomis būdingomis / nebūdingomis reikšmėmis Morkūno Postilėje vartoti vardažodžiai, veiksmažodžiai ir jų vediniai, prieveiksmiai, taip pat priešdėliai, kaip jų reikšmes veikė pažodinis vertimas iš lenkų kalbos.

Nesudėtinga nustatyti žodžio reikšmės būdingumą / nebūdingumą, jei žodis atitinkama reikšme tekste pavartotas keletą kartų. Kur kas sunkiau, jei žodis Morkūno Postilėje pavartotas vos vieną ar du kartus. Tada atitinkamo žodžio reikšmė tikrinta Lietuvių kalbos žodyne ir reikšmės būdingumas / nebūdingumas nustatytas remiantis žodyno medžiaga.

Morkūno Postilėje nebūdinga reikšme įprastai vartojami veiksmažodžiai, rečiau – būdvardžiai ir prieveiksmiai. Kai kuriais atvejais lenkų kalbos žodžių junginiai į lietuvių kalbą buvo verčiami pažodžiui, o žodžiai – beveik paraidžiui, taip sukuriant vadinamąją kalkę (pvz., pilnas – pelny). Vienareikšmiškai teigti, kad daugumos žodžių reikšmės buvo kalkiavimo principu perimamos iš lenkų kalbos, negalima. Rasta nemažai atvejų, kai su veiksmažodžiais vartojami priešdėliai žymi tai, kas jiems nebūdinga: priešdėlis at- žymi veiksmo kryptį tolyn, priešdėlis pri- – trumpai trunkantį veiksmą, pakenkimui, sugadinimui pažymėti vartojamas priešdėlis už. Didžiausią įtaką pažodinis sekimas originalu padarė priešdėlių nu- ir pa vartosenai.

Minėtina, kad nebūdinga reikšme žodžiai Morkūno Postilėje dažniausiai vartojami dėl svetimos kalbos poveikio.

Samuelio Boguslavo Chylinskio Naujasis Testamentas: leksikografiniuose šaltiniuose nepaliudyti žodžiai ir jų reikšmės

2019-07-02T03:47:39+00:00

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]

Straipsnyje pateikiami Samuelio Boguslavo Chylinskio Naujojo Testamento žodžiai, nepaliudyti tokiuose leksikografiniuose šaltiniuose kaip to meto istoriniai ir holistiniai lietuvių kalbos žodynai. Remiantis žodžių daryba ir atsižvelgiant į vartojimo kontekstą, analizuojama šių žodžių reikšmė.

Etnonimai XVI–XVII a. latvių kalbos tekstuose: latviai, lietuviai, rusai

2019-07-02T03:47:38+00:00

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]

Straipsnyje, remiantis Latvių kalbos senųjų tekstų korpuso medžiaga, apžvelgiama latvių, lietuvių ir rusų tautybių pavadinimų vartosena XVI ir XVII a. latvių tekstuose. Straipsnio tikslas – nustatyti minėtų etnonimų vartosenos specifiką senojoje latvių raštijoje, konstatuoti, kokiomis reikšmėmis šie etnonimai vartoti, ar esama kokių nors jų vartosenos dainuojamojoje latvių tautosakoje skirtumų.

Daroma išvada, kad latvio įvardijimų dviem iki mūsų dienų žinomomis formomis – latvietis ir latvis – randama senuosiuose (tiek rankraštiniuose, tiek spausdintuose) tekstuose jau nuo XVII a.: daugiausia dalykiniuose verstiniuose tekstuose ir žodynuose, taip pat originaliuose, latviams skirtuose religiniuose tekstuose, pavyzdžiui, Ernsto Glücko 1685 m. Naujojo Testamento vertimo pratarmėje ar Georgo Mancelio pamokslų knygose.

Lietuvius įvardijančių etnonimų leitis, lietaviets ir lietavnieks yra patekę į XVII a. žodynus, religiniame kontekste šiek tiek etnonimų paminėta ir Mancelio pamokslų rinkiniuose. Vis dėlto iš šių tekstų ne visada galima tiksliai nustatyti, ar lietuviai įvardijami kaip kaimyninė tauta, ar kaip Lietuvos ir Lenkijos valstybės gyventojai. Skirtingai negu liaudies dainose, senojoje raštijoje žodžiu leiši neapibūdinami latviai.

Rusų įvardijimų vartojimas latvių kalbos senuosiuose tekstuose, palyginti su latvių ir lietuvių etnonimų vartosena, kiek skiriasi: 1) žodis krievs minimas XVI a., 2) šis etnonimas yra patekęs ne tik į pirmuosius latvių leksikografinius šaltinius ir tiesiogiai latviams skirtus originalius religinio turinio tekstus (ypač pamokslų knygas), bet ir į religinius tekstus, verstus iš kitų kalbų, – atsižvelgiant į to meto istorines sąlygas, originaliuose tekstuose esantys etnonimai buvo keičiami žodžiu krievs, 3) žodžio dalis kriev- XVII a. neretai pasirodo botanikos terminologijai priskiriamuose žodžių junginiuose ar dūriniuose, kuriais pavadinami iš svetimų šalių atvežti augalai.

Europos kultūrinės tradicijos tąsa Wolfenbüttelio postilėje (1573/1574)

2019-07-02T03:47:37+00:00

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santraukos anglų ir vokiečių kalbomis]

Wolfenbüttelio postilė (1573/1574) apima liturginių metų perikopinius sekmadienių ir šventadienių pamokslus. Antraštiniame lape išvardyti devynių liuteronų teologų vardai (su pridėta pastaba „ir iš kitų“) liudija, kad Wolfenbüttelio postilė yra ypatingas Europos lotyniškosios evangelikų liuteronų homiletikos tradicijos florilegijas lietuvių kalba. Postilėje gausu Antikos autorių, Bažnyčios Tėvų, Viduramžių teologų bei istorikų ir humanistų veikalų ištraukų ir parafrazių, taip pat sentencijų ir trumpesnių bei ilgesnių pasakojimų – alegorijų, paralelių, mitų, stebuklinių pasakojimų bei hagiografijos pavyzdžių. Tai pirmieji liturginės ir pasaulietinės literatūros vertimai į lietuvių kalbą. Wolfenbüttelio postilė rodo, kad lietuvių kalba ir kultūra jau nuo pat rašytinės literatūros pradžios perima intelektinę amžių patirtį apibendrinančią Europos kultūros tradiciją.

Frazeologijos samprata XVIII a. lituanistikos šaltiniuose

2019-07-02T03:47:36+00:00

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]

Straipsnyje apta riama frazeologizmo ir frazeologijos sampratos šiuolaikinėje lingvistinėje literatūroje problema. Remiantis XVIII a. Prūsijos Lietuvos lituanistikos šaltiniais, analizuojama frazeologizmo ir frazeologijos sampratos istorija, siekiama pagrįsti būtinybę dabartiniuose senųjų raštų tyrimuose minėtus terminus vartoti plačiąja, o ne siaurąja prasme.

Lietuviškų patarlių reikšmių interpretacijos Constanto von Wurzbacho rinkinyje Sprichwörter der Polen historisch erläutert, mit Hinblick auf die eigenthümlichsten der Lithauer... (1852)

2019-07-02T03:47:35+00:00

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santraukos anglų ir vokiečių kalbomis]

Straipsnyje aptariamas XIX a. austrų rašytojo ir biografo Constanto von Wurzbacho parengtas ir 1852 m. Vienoje išleistas lenkų ir kitų slavų kalbų patarlių rinkinys, kuriame paskelbtos ir 93 lietuviškos patarlės ir posakiai. Tai pirmasis vokiečių kalba išspausdintas patarlių ir posakių rinkinys su lietuviškais elementais, kuris ne tik tiesiogiai didino lietuvių tautos, kalbos ir tautosakos žinomumą vokiškai kalbančiuose kraštuose, bet atliko ir tarpininko vaidmenį, nes būtent iš šio rinkinio lietuviškos patarlės pateko į vieną žymiausių ir didžiausių XIX a. vokiškų patarlių rinktinių – Karlo Wanderio Deutsches Sprichwörter-Lexikon. Išskirtinis teminiu principu sudarytos Wurzbacho patarlių rinktinės bruožas – platūs patarlių vartosenos ir kilmės aiškinimai, atskleidžiantys ne tik patarlių reikšmes, bet ir autoriaus vertinimus bei jo teigiamą požiūrį į lietuvių tautą. Wurzbacho pateiktos lietuviškos patarlės ligi šiol plačiau netyrinėtos.

Straipsnyje pristatomas Constanto von Wurzbacho patarlių rinkinys, aptariamos rinkinyje pateiktos lietuviškos patarlės ir posakiai bei jų reikšmės aiškinimai. Taip pat pateikiama pirminių pastebėjimų ir svarstymų apie Wurzbacho patarlių šaltinius: be įvade paminėto Adomo Jucevičiaus rinkinio bei tekste minimų Teodoro Narbuto veikalų, turėjo būti dar mažiausiai vienas šaltinis, kurio Wurzbachas neįvardija.

Maironio Pavasario balsų (1895–1927) leksikos redagavimas

2019-07-02T03:47:35+00:00

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]

Jonas Mačiulis-Maironis 1895–1927 m. išleido penkis poezijos rinkinio Pavasario balsai leidimus. XIX a. pab. ir XX a. pirmaisiais dešimtmečiais lietuvių kalba dar gerokai įvairavo, keitėsi. Todėl suprantama, kad Maironis, reaguodamas į vartoseną, kalbininkų, bendraminčių rekomendacijas, redagavo kiekvieno naujo Pavasario balsų leidimo kalbą.

Straipsnyje analizuojama, kaip Maironis keitė Pavasario balsų leidimų leksiką. Nagrinėjami leksikos taisymo atvejai, kuriems įtakos galėjo turėti bendrinės kalbos pokyčiai. Leksikos redagavimo tyrimas suteikia duomenų apie bendrinės kalbos leksikos normų atsiradimą ir priėmimą, atspindi Maironio reakciją į šias normas.

Laiko sakiniai su kuomet senojoje ir dabartinėje lietuvių kalboje

2019-07-02T03:47:34+00:00

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]

Straipsnyje apta riamas laiko sakinių su jungiamuoju žodžiu kuomet vartojimas senuosiuose lietuviškuose raštuose ir dabartinėje lietuvių kalboje. Laiko sakiniai su kuomet ypatingi tuo, kad XX a. pradžioje Jono Jablonskio kalbos norminimo darbais prasidėjusi siūlymo jų vengti kampanija nepajėgė šių sakinių išnaikinti; bet ir dabar jie nėra oficialiai mėgstami – kalbos kodifikavimo specialistai ir šiandien laiko sakinius su kuomet apibūdina kaip per dažnai vartojamus. Nors apibendrinančio pobūdžio gramatiniuose dabartinės lietuvių kalbos aprašuose apie laiko sakinius su kuomet vos užsimenama (plg. Ambrazas 1976), o kai kuriuose išvis nutylima (plg. Ambrazas 1997; 2006a (1994)), minėti sakiniai aptariami Europos kalbų prieveiksminių sakinių prijungimo rodiklių tipologiją ir istoriją pristatančiame Berndo Kortmanno darbe Adverbial Subordination (Kortmann 1997). Situaciniai, semantiniai ir poziciniai laiko sakinių su kuomet modeliai rodo, kad senųjų lietuviškų raštų laiko sakiniuose vartotas kuomet atitinka visus būtinus prieveiksminio prijungimo rodiklio parametrus. Tai leidžia kuomet apibūdinti kaip tradiciškai paveldėtą laiko sakinių prijungimo rodiklį ir nustoti abejoti gramatiniu ir kontekstiniu šios laiko sakinių šeimos tinkamumu dabartinei lietuvių kalbai.

Komplementiniai jungtukai jog ir kad senojoje ir dabartinėje lietuvių kalboje

2019-07-02T03:47:33+00:00

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]

Straipsnyje analizuojama jungtukų jog ir kad vartosena Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno grožinės literatūros patekstynyje ir Mikalojaus Daukšos Postilėje bei Jono Bretkūno Postilėje, tiriami jungtukų vartosenos panašumai ir skirtumai. Nagrinėjamų jungtukų semantinės ir sintaksinės funkcijos apibendrintai aptartos Lietuvių kalbos gramatikoje (LKG III 1976), Lietuvių kalbos gramatikos darbuose (Holvoet, Judžentis, red., 2003), kai kuriuose Artūro Judženčio (2009) ir Axelio Holvoeto (2010, 2015) straipsniuose, tačiau išsamesnės jungtukų jog ir kad analizės, paremtos statistiniais duomenimis, kol kas nėra. Be to, aptariant jungtuką jog senojoje lietuvių kalboje, daugiausia gilintasi į jo vartoseną priežasties arba tikslo sakiniuose, tačiau visapusiškai funkciniu požiūriu jog nėra tirtas. Tad straipsnio tikslas – ištirti jungtukų jog ir kad funkcijas bei vartojimo polinkius dabartinėje lietuvių kalboje ir pasirinktuose senuosiuose lietuvių kalbos raštuose: aptarti sintaksinius kontekstus, kuriuose randami analizuojami jungtukai, nustatyti komplementinių predikatų, prisijungiančių sakinius su jog ir kad, semantinius tipus, nustatyti sąsają su nuosakos kategorija, pateikti statistinius jog ir kad funkcijų duomenis.

Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno medžiaga rodo, kad jungtukai jog ir kad koreliuoja su komplementine sakinių jungimo strategija. Vis dėlto jungtuko kad sintaksiniai kontekstai įvairesni negu jungtuko jog: pastarasis apibrėžtas komplementinių sakinių kontekstais, o kad gana produktyviai vartojamas ir adverbialiniuose sakiniuose; be to, kad insubordinacijos atvejais funkcionuoja kaip diskurso arba valios (optatyvinis) žymiklis.

Tirtuose senuosiuose tekstuose jungtukas jog koreliuoja su komplementine strategija, o jungtukas kad – su adverbialine. Kai kad pasirodo komplementiniuose sakiniuose, jis gali prisijungti ir propozicinio, ir dalykų padėties tipo komplementinius sakinius; jungtuko jog atveju dominuoja propozicinio tipo komplementacija.

Senųjų raštų morfologijos duomenų bazės taikymas semantikos tyrimams: veiksmažodžių semantika

2019-07-02T03:47:32+00:00

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]

Straipsnyje pristatomos senųjų raštų morfologijos duomenų bazės taikymo semantikos tyrimams galimybės ir bandomasis Knygos nobažnystės intarpinių ir sta kamieno veiksmažodžių semantikos tyrimas. Detalizuotas duomenų bazės semantikos modelis leido greitai ir tiksliai surinkti bei suklasifikuoti empirinę medžiagą Knygos nobažnystės veiksmažodžių semantinių vaidmenų tyrimui, atskleidusiam analizuojamos predikatinės struktūros ypatumus.

Senųjų raštų rašybos keitimas paieškos sistemai

2019-07-02T03:47:31+00:00

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]

Lingvistinei analizei reikia skaitmeninių tekstų, tinkamų programiniam apdorojimui. Lietuvių kalbos instituto duomenų bazei senieji raštai skaitmeninami laikantis dokumentinio perrašo principų, nekeičiant originalo rašybos. Senoji rašyba dažnai yra variantiška, nenusistovėjusi ir gerokai skiriasi nuo dabartinės, tai trukdo pritaikyti technologijas, kuriamas dabartinei lietuvių kalbai tirti. Straipsnyje aprašomas empirinėmis taisyklėmis paremtas būdas iš žodžių formų senąja rašyba automatiškai sugeneruoti formas dabartine rašyba perraše išlaikant originalios rašybos ypatybes. Sugeneruoti atitikmenys naudojami paieškos sistemoje.

Bibliografiniai duomenys

2019-07-01T09:55:11+00:00

[tekstas lietuvių kalba]