Vilnius University Open Series

Redakcinė kolegija ir turinys

2021-03-03T09:23:06+00:00

Wstęp

2021-03-03T09:23:04+00:00

I. Spuścizna kulturalna Rzeczypospolitej obojga narodów

2021-03-08T09:22:28+00:00

„Postanowienie Rzeczypospolitej Obojga Narodów” – komentarz filologiczny do aktu unii lubelskiej roku 1569

2021-03-08T05:43:31+00:00

„Abiejų Tautų Respublikos įsteigimas“ – 1569 m. Liublino unijos akto filologinis komentaras
1569 m. Liublino seime sudaryta unija įsteigtos Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bendrosios institucijos ir sukurta Abiejų Tautų Respublika, kuri gyvavo iki 1795 m. Be bendro abiejų valstybių bajorų renkamo valdovo, įsteigtas bendrasis seimas, bendroji užsienio ir gynybos politika bei valiuta. Kariuomenė, iždas, teisinės sistemos, įstaigos ir teismai liko atskiri. Filologiškai svarbūs Liublino unijos akto apibūdinimui yra šie žymenys: tekstas lenkų kalba ir jo stilistinė priklausomybė, dokumento signatarų pavardžių formų įvairovė, teksto kompozicija ir jame esantys oficialaus ir retorinio stiliaus žymenys, lemiantys jo informacinę ir įtikinamąją funkcijas.

Remigijaus Korvin Kosakovskio (1730–1780) laiškai Vilniaus universiteto bibliotekoje

2021-03-08T05:43:26+00:00

Straipsnyje rašoma apie nepagrįstai primirštą asmenį, daug nusipelniusį Vilniaus universitetui, tačiau iki šiol neminėtą jo istorijoje. Be kitų nuveiktų darbų, jis daug pagelbėjo Vilniaus astronomams, vykusiems į Paryžių ir Londoną. Remigijus Korvinas-Kossakovskis (1730–1780), buvęs jėzuitas, gabus pamokslininkas, retorikos ir kitų dalykų dėstytojas Vilniaus akademijoje, paskirtas Lenkijos Respublikos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Nacionalinės edukacijos komisijos atstovu nuo 1774 m. gyveno Paryžiuje. Iš ten parašė daug laiškų į Vilnių (tikėtina, kad ir į Varšuvą). Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje saugomi jo laiškai astronomams Martynui Počobutui ir Andriui Streckiui (1737–1797) daugiausia skirti Streckio 1778 m. mokslinei kelionei į Paryžių ir Londoną bei Počobuto išrinkimo Karališkosios Paryžiaus mokslų akademijos nariu aplinkybėms. Laiškuose dažni literatūros žanrą gavendą primenantys nukrypimai atskleidžia daug XVIII a. antrosios pusės kasdienio gyvenimo detalių, autoriaus politines ir ideologines pažiūras, jo Abiejų Tautų Respublikos ilgesį ir nepaprastą gebėjimą perteikti savo jausmus. Laiškų stilius rodo, kad juos rašė išsilavinęs, kritiškumu apdovanotas žmogus, kuriam būdingas pasaulio smalsumas ir iškalba, o jų turinys nušviečia mažai žinomą Vilniaus, Varšuvos ir Paryžiaus mokslo ryšių epizodą.

Listy Remigiana Korwina Kossakowskiego (1730–1780) w zbiorach Biblioteki Uniwersytetu Wileńskiego
Artykuł dotyczy niesłusznie zapomnianej postaci, bardzo zasłużonej dla Uniwersytetu Wileńskiego, ale dotychczas należycie niewyeksponowanej w jego dziejach. Wśród innych zasług, można wymienić znaczną pomoc udzieloną wileńskim astronomom, którzy przybyli do Paryża i Londynu. Remigian Korwin Kossakowski (1730–1780), były jezuita, utalentowany kaznodzieja, wykładowca retoryki i innych przedmiotów w Akademii Wileńskiej, od 1774 r., jako przedstawiciel Narodowej Komisji Edukacji Rzeczypospolitej Polskiej i Wielkiego Księstwa Litewskiego, mieszkał w Paryżu. Stamtąd napisał wiele listów do Wilna (prawdopodobnie także do Warszawy). Jego listy do astronomów Marcina Poczobuta i Andrzeja Strzeckiego (1737–1797), przechowywane w Dziale Rękopisów Biblioteki Uniwersytetu Wileńskiego, dotyczą głównie podróży naukowej Strzeckiego w 1778 r. do Paryża i Londynu oraz okoliczności wyboru Poczobuta na członka Królewskiej Akademii Nauk w Paryżu. Listy są wypełnione dygresjami przypominającymi gatunek literacki gawędy, dostarczają badaczowi danych na temat szczegółów życia codziennego w 2. połowie XVIII w., poglądów politycznych i ideologicznych autora, ujawniają jego tęsknotę za Rzeczypospolitą Obojga Narodów oraz wyjątkową umiejętność wyrażania swoich uczuć. Styl tych listów świadczy o tym, że człowiek, który je napisał, jest wykształcony, obdarzony krytycyzmem, cechuje go ciekawość świata i elokwencja, a treść listów rzuca światło na mało znany epizod w relacjach naukowych pomiędzy Wilnem, Warszawą i Paryżem.

Słowa klucze: Remigian Korwin Kossakowski, listy, Biblioteka Uniwersytetu Wileńskiego, XVIII w.

O seraficznej strzale Teresy i Michałowej tarczy. Wiersz ks. Dominika Zabłockiego OP z okazji imienin hrabiny Teresy Barbary z Radziwiłłów Pacowej (1767)

2021-03-08T05:43:21+00:00

Apie Teresės serafimo strėlę ir Mykolo skydą. Kunigo Dominyko Zablockio OP eilėraštis, skirtas grafienės Teresės Barboros Pacienės (1767) vardadienio progai

XVIII amžiaus antroje pusėje Vilniuje išleista nemažai proginių eilėraščių, kurie priskiriami skirtingų ordinų, pijorų, jėzuitų, bazilijonų, dominikonų ir kitų vienuolijų atstovams. Tuomet paplito vardadienio eilėraščiai, ir tam įtakos turėjo skirtingų visuomenės bendravimo formų atsiradimas. Vardo dienos progai sukurti eilėraščiai priskiriami „namų mūzos“ arba šeimos poezijos žanrui. Autoriai savo kūrinius neretai dedikuodavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politiniam elitui, kuris vaidino svarbų vaidmenį viešajame ir politiniame LDK ir visos Abiejų Tautų Respublikos gyvenime. Dauguma eilėraščių adresatų, atsižvelgiant į jų socialinę padėtį ir užimamas pareigas, buvo įtakingųjų giminių, pagal vyriškąją liniją, atstovai. Tačiau proginės poezijos kūriniais būdavo šlovinamos ir moterys, taip pat įtakingų LDK giminių atstovės.
Straipsnyje aptariamas kun. Dominyko Zablockio OP proginis eilėraštis, parašytas grafienei Teresei Barborai Pacienei iš kunigaikščių Radvilų, Austrijos Žvaigždės kryžiaus ordino damai. Nemažas dėmesys skiriamas eilėraštyje aprašomoms šios aristokratės asmeninėms savybėms, taip pat sutuoktinio ir giminės nuopelnams, pasiremiant turtinga herbų simbolika, siejama su Pacų, Radvilų ir Zavišų giminėmis, su kuriomis giminiavosi Teresės Pacienės motina. Neabejotinai kūrinys priklauso tekstų grupei, kurie skirti plačiajam skaitytojų ratui ir atliko politinę bei propagandinę funkcijas.

Sugretinus Mikalojaus Daukšos „Katekizmą“ (1595) ir jo lenkiškąjį originalą: onomatema „širdis“ ir jos atitikmenys

2021-03-08T05:43:15+00:00

Straipsniu tęsiamas pirmosios lietuviškos katalikiškos knygos – Mikalojaus Daukšos Katekizmo (1595) – ir jos lenkiškojo originalo – Jakubo Ledesmos katekizmo – tekstų gretinimu pagrįstas tyrimas. Šįkart dėmesys sutelkiamas į širdis daugiareikšmiškumą, išryškėjantį iš šio žodžio fiksacijų Daukšos tekstuose (kaip papildomas šaltinis pasitelkiama ir Daukšos Postilė (1599)) sugretinimo su lenkiškais jų originalų atitikmenimis ir vartojimo kontekstais. Onomatemos širdis neatitikčių lenkiškam originalui skirtumai sietini ir su vertimo autoriaus kūrybine patirtimi, ir su pasirinkimą nulėmusiu šio žodžio bei jo junginių gimtojoje kalboje reikšmių lauku ir vartojimo tradicija.

Porównanie Katechizmu Mikołaja Daukszy (1595) i jego polskiego oryginału: wyraz wieloznaczny serce i jego odpowiedniki

Artykuł kontynuuje badania oparte na porównaniu tekstów pierwszej litewskiej książki katolickiej – Katechizmu Mikołaja Daukszy (DK, 1595) i jej polskiego oryginału – katechizmu Jakuba Ledesmy (LeK, ~1572). Niniejszy artykuł skupia się na wieloznaczności wyrazu serce, który ujawnia się przy zestawieniu jego zapisu w tekstach Daukszy (Postilė tego autora (DP, 1599) jest wykorzystywana jako dodatkowe źródło) z ich polskimi odpowiednikami oraz kontekstami użycia. Wyraz DK širdis jest odpowiednikiem LeK serce, serdeczny, żywot, myśl, vmysł. Leksem DP širdis użyty jako odpowiednik leksemów i fraz użytych w tekście Jakuba Wujka: serce, serdeczny, myśl, vmysł, męstwo, pamięć, sumnienie, stałość, trwałość, żalość, wdziecżnie, miec na pieczy. Różnice w użyciu wyrazu wieloznacznego serce w porównaniu z polskim oryginałem wiążą się zarówno z twórczym doświadczeniem autora, jak i z polem znaczeniowym oraz tradycją użycia tego wyrazu i jego związków w języku ojczystym.
Słowa kluczowe: katechizm Daukszy, tłumaczenie, niezgodność z oryginałem, wieloznaczność wyrazu serce, formuła spowiedzi.

Vilnius ir Polockas. Du lenkų kultūros centrai ant XIX amžiaus slenksčio

2021-03-08T05:43:10+00:00

XIX amžiaus pradžioje Vilnius ir Polockas buvo vieninteliai miestai senosios LDK teritorijoje, kuriuose gyvavo lenkų laikraščiai, leidyklos, teatras ir aukštosios mokyklos. Vilniaus kultūrinis centras buvo besišviečiantis bei liberalus. Tuo tarpu Polocko idėjinį klimatą kūrė jėzuitai, nors tuo metu popiežius panaikino ordiną, tačiau Rusijos teritorijoje jis veikė. Autorius, paryškindamas kylančius dviejų centrų skirtumus, taip pat atkreipia dėmesį į tuo laikotarpiu Vilniuje išleistus Antano Strazdo lietuviškus eilėraščius ir Vilniaus filomatų bendruomenei priklaususio Jono Čečiotos (Jan Czeczot) parašytas baltarusiškas eiles. Autorius apmąsto ir tai, kokią įtaką Polocko centras turėjo Jono Barščevskio, vėliau tapusio pagrindiniu lenkų ir baltarusių literatūrinio paribio atstovu, kūrybinei veiklai.

Trockie akta sądowe z lat 1660–1661: charakterystyka typologiczna i językowa

2021-03-08T05:43:06+00:00

Trakų pilies teismo aktai 1660–1661 m.: tipologinė ir kalbinė charakteristika
Santrauka. Straipsnyje pristatoma 1660–1661 m. Trakų pilies teismo aktų knyga (F7–TPT, 1660–1661), pateikiama kalbinė bei tipologinė paminklo charakteristika. Atlikta analizė leidžia manyti, kad XVII a. antros pusės pilies teismo dokumentų rengimo ir registravimo sistema bei darbo procedūros buvo gana griežtai reglamentuotos. LDK egzistavo tam tikri teisinių dokumentų žanrai, formavęsi nuo XVI a. pabaigos iki XVII a. vidurio. Iš tiriamų aktų pavyko išskirti daugiau kaip 30 dokumentų rūšių. Paminklo kalbiniai bruožai yra tiesiogiai susiję su ypatingos kultūrinės LDK situacijos, grindžiamos valstybės daugiaetniškumu, evoliucija. XVII a. viduryje teisinėje kanceliarijoje buvo vartojamos dvi kalbos – lenkų ir rusėnų. Lenkų kalba aiškiai lenkė rusėnų pagal vartojimo dažnį. Analizė rodo, kad apie 56 proc. nagrinėjamų aktų sudaryti tik lenkų kalba, apie 8 proc. – rusėnų kalba, apie 36 proc. – abiem kalbomis. Pasakytina, kad kalbos pasirinkimą kiekvienu atveju lėmė ir dokumento rūšis, ir kliento kalbiniai polinkiai bei išmanymas.

II. Wielkie Księstwo Litewskie w badaniach XIX wieku

2021-03-08T09:22:28+00:00

Kompetencje poliglotyczne Adama Mickiewicza

2021-03-08T05:43:01+00:00

Straipsnyje siekiama parodyti, kaip Adomas Mickevičius, epochos fenomenas, pamažu įgijo kalbinę kompetenciją. Straipsnio tikslas – pristatyti daugelio socialinių aplinkų, kuriose lankėsi poetas, keliaudamas po daugelį šalių, politinius santykius ir kultūrines tradicijas. Taip pat svarbus dalykas – parodyti vis kitų kalbų, kurias išmoko mūsų dainius, XIX amžiaus eruditas ir genijus, naudingumą. Tai, kad įvaldė vienuolika užsienio kalbų, neskaitant gimtosios lenkų kalbos, ir kai kurias vartojo, kad ir pagrindiniu lygmeniu, tik bendravimo tikslams, tikrai gali kelti susižavėjimą net būsimoms kartoms. Taigi šiuo požiūriu Adomas Mickevičius vis dar atsiskleidžia kaip nepralenkiamas autoritetas.

Archeologia mowy. Język jako świadectwo dziejów Litwy w rozprawie Franciszka Ksawerego Bohusza „O początkach narodu i języka litewskiego“

2021-03-08T05:42:58+00:00

Kalbos archeologija. Kalba – Lietuvos istorijos liudijimas Franciszkaus Ksawero Bohuszo veikale
„Apie lietuvių tautos ir kalbos pradžią“

Franciszek Ksawery Bohusz (Pranciškus Ksaveras Bogušas) (1746–1820), filosofas, teologas, jėzuitas, politinis veikėjas, Kosciuškos sukilimo dalyvis, Mokslo bičiulių draugijos narys, Vilniaus universiteto garbės narys, vertėjas ir Napoleono kodekso leidėjas, taip pat šiandieną pamiršto traktato Apie lietuvių tautos ir kalbos pradžią (1808) autorius. Traktatas parašytas siekiant išsaugoti nuo užmaršties žmonių, kurių kalba, kaip pastebi autorius, XIX amžiaus pradžioje pamažu „mažėjo“ ir „nyko“, išstumiama įvairiose kasdienio gyvenimo srityse vartojamos lenkų kalbos, tradicijas. Bohuszo veikalas pasirodė esąs skardus balsas, liudijimas, kuriam Lietuvos kultūros tyrinėtojai neliko abejingi, prisidėjęs prie to, kad Vilniaus universiteto profesoriai ir studentai ėmėsi ilgalaikių lietuvių tautos ir kalbos istorijos studijų.

Szanse i perspektywy edukacji. Z zapisków Wilhelminy Zyndram-Kościałkowskiej

2021-03-08T05:42:53+00:00

Švietimo galimybės ir perspektyvos. Iš Wilhelminos Zyndram-Kościałkowskos užrašų

Straipsnio tikslas – bandymas apibrėžti Elizos Orzeszkowos draugės Wilhelminos Zyndram-Kościałkowskos (1844–1926) autobiografinės refleksijos švietimo galimybių ir perspektyvų pobūdį, specifiką ir prasmės apimtį. Autorius remiasi Lietuvos valstybės istorijos archyve Vilniuje sukauptais rašytojos ir kritikės rankraščiais. Tyrimo esmė – klausimas, kaip Kościałkowska apibrėžia ugdymo galimybes ir perspektyvas, kaip jų apmąstymas tampa esminiu bendruomenės, kurios neatskiriama dalimi jaučiasi autorė, intelektinės tapatybės apibrėžimo ir diagnozavimo būdu. Straipsnis suskirstytas į kelias svarbiausias problemines temas, sutelktas apie švietimą Vilniaus universitete, Vilniaus Alma Mater kūrėjų asmenybes, Elizos Orzeszkowos edukacinės ir propedeutinės veiklos apmąstymą, rusinimo įtaką švietimui Rusijos užgrobtuose kraštuose, memorandumų dėl švietimo vaidmenį, valstybės galybės sampratą ir kalbos, nacionalinę ir intelektualinę bendruomenę vienijančios priemonės ir kodo, svarbą.

XIX amžiaus Lenkijos ir Lietuvos pilietinio pasipriešinimo refleksijos dailėje: Kanutas Ruseckas ir Vincentas Smakauskas

2021-03-08T05:42:48+00:00

Viltis atkurti buvusią valstybę visą XIX amžių buvo nemari, Lenkijos ir Lietuvos visuomenės pilietinį pasipriešinimą skatinanti idėja. Pastangos atgauti nepriklausomybę peraugo į 1794 m., 1830-1831 m., ir 1863 m. sukilimus. Šios ginkluotos kovos neišlaisvino nei Lenkijos, nei Lietuvos, tačiau rodė nepaliaujamą ryžtą atgauti laisvę. Stiprėjant carinės valdžios represijoms, stiprėjo meno kūrėjų vaidmuo. Paveikslai ir poetų tekstai tapo priemone beginklėje kovoje prieš caro rusifikacijos politiką.
Šiame straipsnyje tyrimo objektu pasirenkami dailininkų Vincento Smakausko (1797–1876) ir Kanuto Rusecko (1800–1860) darbai sukurti po numalšinto 1831 m. sukilimo, keliant hipotezę, kad šiuo išskirtinai dramatiško laikotarpio paveiksluose yra užslėptos simbolinės prasmės, reprezentuojančios visuomenės pilietinio pasipriešinimo idėjas.

Idee polskiego i litewskiego oporu obywatelskiego w XIX-wiecznej sztuce: Kanuty Rusiecki i Wincenty Smakowski
Nadzieje na przywrócenie niepodległego państwa były stale obecne przez cały XIX w. i ewokowały idee obywatelskiego oporu zarówno w Polsce, jak i na Litwie. Walki o niepodległość wybuchły w wyniku powstań w latach 1794, 1830–31 i 1863. Chociaż próby zbrojnego oporu nie doprowadziły do wyzwolenia Litwy czy Polski, to jednak ukazały niesłabnącą wolę odzyskania wolności. Wraz z nasileniem się represji ze strony carskiego rządu wzrosła rola artystów. Obrazy i wiersze stały się bronią w walce z carską polityką rusyfikacyjną. Przedmiotem badań w artykule są prace artystów Wincentego Smakowskiego (1797–1876) i Kanutego Rusieckiego (1800–1860), powstałe po stłumieniu powstania w 1831 r. W artykule omówiono hipotezę, że obrazy powstałe w tym dramatycznym okresie historycznym zawierają ukryte symboliczne znaczenia, reprezentujące idee oporu obywatelskiego.

Słowa klucze: powstania, artyści malarze, symboliczne znaczenia.

Wybrane kulturowo-społeczne aspekty adaptacji zorientowanej na odbiorcę (na podstawie przekładu „Szkiców węglem“ Henryka Sienkiewicza na język litewski)

2021-03-08T05:42:44+00:00

Kai kurie kultūriniai ir socialiniai į gavėją orientuotos adaptacijos aspektai (remiantis Henryko Sienkiewicziaus „Eskizų anglimi“ vertimu į lietuvių kalbą)

Straipsnis skiriamas Henryko Sienkiewicziaus novelės „Eskizai anglimi“ (1876) vertimo į lietuvių kalbą ūkininkams skirtame periodiniame leidinyje „Ukinįkas“ („Ūkininkas“) (1890) adaptacijos būdų analizei. Aptariamos šios temos: istorinis kultūrinis ir pragmatinis socialinis vertimo kontekstas, vertimo autorystės problema ir jo, kaip adaptacijos, orientuotos į kaimo gavėją, statusas, taip pat pasirinktos vertėjų strategijos, metodikos ir pasirinkimai. Atskirų vertimo aspektų apibūdinimas leksiniu, gramatiniu ir semantiniu lygmenimis baigiamas bandymu apibrėžti Sienkiewicziaus kūrinio vertimo vietą XIX ir XX a. sandūros Lietuvos grožinės literatūros istorinės ir literatūrinės raidos procese.

Zakątki Wielkiego Księstwa Litewskiego we wczesnych felietonach Elizy Orzeszkowej

2021-03-08T05:42:39+00:00

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės užkampiai ankstyvuosiuose Elizos Orzeszkowos feljetonuose

Straipsnyje primenami mažai žinomi Orzeszkowos ankstyvosios kūrybos laikotarpio feljetonai ir literatūriniai tekstai, kuriuose aprašomi keli Gardino srities, Lietuvos Polesės ir Pinsko krašto užkampiai. Straipsnyje pristatoma tezė apie šiuose tekstuose pateikiamą provincijos, kultūros ir socialinės erdvės, darną.

III. W kręgu Uniwersytetu Stefana Batorego – w stulecie założenia

2021-03-08T09:22:27+00:00

Otwarcie uniwersytetów w Wilnie i w Warszawie po I wojnie światowej w świetle współczesnych relacji

2021-03-08T05:42:36+00:00

Vilniaus ir Varšuvos universitetų atidarymas po Pirmojo pasaulinio karo pagal šiuolaikinę spaudą

Straipsnyje pateikiamos aplinkybės, kuriomis 1915 ir 1919 metais atnaujinta Lenkijos universitetų Varšuvoje ir Vilniuje veikla. Pristatoma šiuos įvykius lydėjusi politinė situacija: Varšuvos universiteto atveju – Pirmojo pasaulinio karo realijos ir Vokietijos bei Austrijos-Vengrijos imperatorių noras palenkti lenkus prieš rusus. Vilniaus universiteto atveju – noras atnaujinti lenkų mokslo ir kultūros gyvenimą bei patvirtinti Vilniaus krašto prijungimą prie Lenkijos Respublikos dar vykstant karui su Sovietų Rusija.
Autorius pristato pirmąsias atkurtų universitetų struktūras ir jų rektorių prof. Józefo Brudzińskio Varšuvoje ir prof. Michało Siedleckio Vilniuje asmenybes. Taip pat bando atkurti pačias iškilmes, kurias amžininkai vadino istorinėmis. Šių įvykių eigą ir meninį apdarą rekonstruoja remdamasis istoriniais liudijimais (laikraščiais, nuotraukomis). Daugelis aprašomos medžiagos pateikiama kaip teksto iliustracijos, kurios primenamos pirmąkart per šimtą metų.

Stanisław Pigoń i Manfred Kridl. Dwie koncepcje badań literackich na USB

2021-03-08T05:42:32+00:00

Stanislavas Pigonis (Stanisław Pigoń) ir Manfredas Kridlis (Manfred Kridl). Dvi literatūrinių tyrimų koncepcijos Stepono Batoro universitete

Straipsnyje pristatomos skirtingos dviejų žinomų profesorių ir Stepono Batoro universiteto dėstytojų Stanislavo Pigonio (1921–1931) ir Manfredo Kridlio (1931–1939) metodikos. Stanislavas Pigonis, Vilniuje perimdamas katedrą iš Juzefo Kallenbacho (Józef Kallenbach), tęsė tradicinius filologinius romantinės literatūros tyrimus ir daugiausia dėmesio Mickevičiui, jo gyvenimo Vilniuje laikotarpiui. Pigonis domėjosi filomatų bendruomene, „Vėlinių“ II d. problematika ir siekė rasti vadinamosios Konrado celės vietą. Savo ruožtu prof. Kridlis Vilniaus polonistikoje įdiegė šiuolaikinį „integralų metodą“, kilusį iš Romano Ingardeno literatūrinės veiklos, su eilėraščio stiliaus ir struktūros problematika, taip pat rusiškuoju formalizmu susijusius tyrimus. Abu buvo žinomų mokslininkų, pvz., Czesławo Zgorzelskio, Marijos Renatos Mayenowos, Irenos Sławińskos, Marijos Rzeuskos ir kt., mokytojai.

W kręgu tradycji filomackiej w międzywojennym Wilnie: „Wiwlasy“ Edwarda Walewskiego (1926) i gazetka „Filomatka” (1929)

2021-03-08T05:42:29+00:00

Filomatų tradicijos Vilniuje tarpukario laikotarpiu: Edwardo Walewskio „Wiwlasy“ (1926) ir laikraštukas „Filomatka“ (1929)

Santrauka. Tarpukario dvidešimtmetį, pirmiausią XX a. 3-iojo dešimtmečio metais, Vilnius buvo laikomas dvasine senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostine, čia buvo gyva romantizmo tradicija. Svarbiausias šios tradicijos skleidėjas buvo Adomas Mickevičius, garsiausias lenkų ir lietuvių poetas, lenkų tautos dainius. Tai lėmė faktas, kad Stepono Batoro universiteto Humanistikos fakulteto Lenkų literatūros katedroje dirbo garsūs Mickevičiaus tyrinėtojai: J. Kallenbachas, S. Pigonis, K. Gurskis (J. Kallenbach, S. Pigoń, K. Górski). 1922 m. Vilnių ir universitetą aplankė poeto sūnus ir vienas jo biografų Vladislavas Mickevičius (Władysław Mickiewicz).
1926 metais Vilniuje pasirodė Edvardo Valevskio (Edward Walewski) poezijos rinkinukas „Wiwlasy. Jamb na stulecie filomatów“ – 48 sonetai, skirti filomatų ir filaretų bendruomenių veiklai, taip pat žinomiems romantizmo epochos Vilniaus universiteto profesoriams (J. Lelewel, K. Kontrym, E. Groddeck). Taip pat yra sonetų, kurie skirti Mickevičiaus „vietoms“ (Naugardukui, Tuhanovičiams, Balčininkams) ir konkretiems taškams Vilniaus žemėlapyje, kurie susiję su filomatų veikla.
Kitas su literatūra susijęs įvykis – bandymas leisti mokyklinį leidinį „Filomatka“. Jo atsiradimą inicijavo mokytojos K. Adamska-Rouba, S. Szemiotówna-Cywińska ir O. Zambrzycka-Swianiewiczowa. Iki šių dienų archyvuose išliko tik vienas laikraštuko egzempliorius ir nėra žinoma, ar jų būta daugiau. Abu literatūriniai įvykiai nesulaukė didesnio atgarsio, tačiau yra įdomūs ir verti dėmesio reiškiniai, tiriant filomatų tradicijas Vilniuje tarpukario laikotarpiu.

Kartka z dziejów Uniwersytetu w Wilnie – wybrane wątki biograficzne

2021-03-08T05:42:25+00:00

Puslapis iš Vilniaus universiteto istorijos – kai kurios biografinės gijos

Straipsnyje kalbama apie Vilniaus universiteto darbuotojų ir valdymo institucijų, išdrįsusių 1978 m. iš naujo leisti ginti prof. Viačeslavo Vsevolodovičiaus Ivanovo habilitacinį darbą (anksčiau darbas buvo ginamas 1955 m. Maskvoje, tačiau disertacija ir dokumentai „pradingo“) ir 1994 m. Vladimirui Nikolajevičui Toporovui suteikti garbės daktaro vardą, mokslinę laikyseną. Biografinės gijos susijusios ir su SBU darbuotojais, kurie po karo persikėlė į Varšuvą – daugiausia kalbama apie prof. Marią Renatą Mayenową, Stepono Batoro universiteto asistentę, prof. Manfredo Kridlio seminaro dalyvę. Būdama žydų tautybės, okupacijos metais slapstėsi Braclavo apylinkėse svetima Szadziewicz pavarde, padedama universiteto bendruomenės. Daugiausia minimi: prof. Tadeusz Czeżowski, Janina Zienowicz, Stefan ir Lidia Wołoszynai, Feliks ir Maria Wolskiai. Atkreiptinas dėmesys į savitarpio palaikymo ir pagalbos nuotaikas, kurios nagrinėjamos remiantis prof. Majenowos susirašinėjimu su prof. Kridliumi ir prof. Elzenbergu. Taip pat aptariama prof. Mayenowos, kurią prof. Zygmunt Saloni pavadino „lenke pagal pasirinkimą“, laikysena.

Profesor Mieczysław Limanowski o Wilnie i dziedzictwie kulturalnym Wielkiego Księstwa Litewskiego

2021-03-08T05:42:22+00:00

Profesorius Mieczysławas Limanowskis apie Vilnių ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros
paveldą
Tekstas susijęs su Vilniaus vizija Mieczysławo Limanowskio, geologo, vieno iš „Redutos“ teatro kūrėjų, dailės ir teatro kritiko, Stepono Batoro universiteto profesoriaus, darbuose. Autorė, remdamasi įvairių sričių specialistų darbais, atkuria Limanowskio sukurtą Vilniaus semiotiką. Tyrėjas įtraukė gamtos ir kultūros apmąstymus į savo požiūrį į regioną ir miestą ir tapo kultūros geografijos pirmtaku ir išskirtiniu atstovu. Limanowskio sukurtoje Lietuvos ir Vilniaus vizijoje galima išskirti šias dominantes, kurios peržengia mokslo disciplinų ribas: daugialypę kelio ir misterijos temą, miesto kultūros kode slypintį dvasingumą. Limanowskio darbai apie Vilnių išsiskiria refleksija apie Aušros Vartus ir Šv. Mikalojaus bažnyčią.

„Ateny litewskie”. Ludwika Janowskiego wersje dziejów Uniwersytetu Wileńskiego

2021-03-08T05:42:19+00:00

„Lietuvos Atėnai“. Ludwiko Janowskio Vilniaus universiteto istorijos versijos
Straipsnio objektas – Vilniaus universiteto istorijai skirti darbai, sukurti XX amžiaus pirmuosius du dešimtmečius kultūros istoriko Ludwiko Janowskio (1878–1921), kurio veikla buvo siejama su Kijevo ir Krokuvos mokslo bendruomenėmis, o 1919–1921 m. buvo Vilniaus Stepono Batoro universiteto profesorius. Domėjimasis Vilniaus universiteto istorija buvo Janowskio tyrinėjimo aistra visą jo gyvenimą, nors jam nepavyko parašyti planuotos istoriografinės sintezės. Savo darbuose jis bandė taisyti ir papildyti Vilniaus universiteto istorijos tyrimus. Jo studijos ir knygos sudaro savotišką fragmentų, daugelio variantų pasakojimų, rodančių svarbiausius šio didžio mokslo ir kultūros centro raidos etapus ir veiksnius, sintezę.

Мариан Здзеховский и русские студенты Университета Стефана Батория в Вильно

2021-03-08T05:42:17+00:00

Marijanas Zdziechovskis ir Stepono Batoro universiteto Vilniuje rusų studentai

Tyrimo tikslas yra apibūdinti profesoriaus Marijano Zdziechovskio ir lenkų Stepono Batoro universiteto rusų tautybės studentų santykius. Mokslininkas ir mąstytojas buvo Rusų studentų sąjungos ir korporacijos „Ruthenia Vilnensis” kuratorius. Zdziechovskio dalyvavimas rusų studentų organizacijų veikloje ir pavienių studentų likimuose nagrinėjamas mokslininko dėmesio rusų religinei filosofijai, palankumo rusų išeivijos bei mažumos atžvilgių, nesutaikomo priešiškumo bolševizmui kontekste. Pagrindinė tyrimo medžiaga sudarė archyvų dokumentai ir Vilniaus tarpukario periodinės spaudos lenkų bei rusų kalbomis. Tyrimas parodė, kad Zdziechovskis Vilniaus rusų studentams buvo idėjinis vadovas, aukščiausias autoritetas ir pavyzdys.

Marian Zdziechowski i rosyjscy studenci Uniwersytetu Stefana Batorego w Wilnie
Celem tego opracowania jest opisanie wzajemnych relacji pomiędzy prof. Marianem Zdziechowskim a studentami Rosjanami z Uniwersytetu Stefana Batorego. Ten naukowiec i myśliciel był kuratorem Związku Studentów Rosjan i Korporacji „Ruthenia Vilnensis”. Zagadnienie dotyczące udziału Zdziechowskiego w działalności rosyjskich organizacji studenckich oraz wpływu na losy poszczególnych studentów jest analizowane w kontekście zainteresowań badacza rosyjską filozofią religijną i jego życzliwości wobec rosyjskich emigrantów oraz mniejszości rosyjskiej w Polsce, a także odrzucenia komunizmu. Głównym obiektem badań były materiały archiwalne i publikacje w prasie wileńskiej z okresu dwudziestolecia międzywojennego, wydawanej w językach polskim i rosyjskim. Badania wykazały, że dla rosyjskich studentów w Wilnie Zdziechowski był liderem ideologicznym, najwyższym autorytetem i wzorem do naśladowania.
Słowa klucze: Marian Zdziechowski, mniejszość rosyjska, emigracja rosyjska, Uniwersytet Stefana Batorego, organizacje studenckie.

Ferdynand Ruszczyc, Jan Bułhak i Uniwersytet Wileński

2021-03-08T05:42:15+00:00

Ferdynandas Ruszczycas, Janas Bułhakas ir Vilniaus universitetas
Straipsnyje pristatomi asmeniniai santykiai, kurie siejo du iškilius kūrėjus: F. Ruszczycą, tapytoją, rašytoją, Vilniaus krašto meno ir socialinio gyvenimo organizatorių, ir J. Bułhaką, puikaus fotografą, taip pat intriguojantį monografininką ir plunksnos žmogų. Bandoma parodyti, kokią įtaka šie santykiai turėjo ką tik „atkurto“ Vilniaus universiteto veiklai. Analizės pagrindas – F. Ruszczyco dienoraščiai (Ku Wilnu, W Wilnie) ir J. Bułhako užrašai (26 lat z Ruszczycem, jo parengti F. Ruszczyco pasisakymai Liść wawrzynu i płatek róży). Atidžiai skaitomi darbai daug pasakoja apie universiteto misiją ir užduotis, kurios iškilo 1919 m. Straipsnio fone pasirodo Reginos Ruszczycowos asmenybė. Iš išlikusio ir paskelbto (ištraukose) jos susirašinėjimo su vyru galima sužinoti daugybę detalių apie universiteto gyvenimą ir jo žavėjimąsi Vilniumi (nuo Jaunosios Lenkijos epochos iki XX amžiaus 4-ojo dešimtmečio).

Uniwersytet Wileński i jego pracownicy w korespondencji polskich językoznawców Kazimierza Nitscha i Antoniny Obrębskiej-Jabłońskiej

2021-03-03T09:22:41+00:00

Vilniaus universitetas ir jo darbuotojai lenkų kalbininkų Kazimierzo Nitscho ir Antoninos Obrębskos-Jabłońskos korespondencijoje
Straipsnyje trumpai pristatoma Vilniaus universiteto istorija nuo mokslo įstaigos pradžios iki 1939 m. pabaigos, tyrimų problematika, tų Vilniaus universiteto mokslininkų, kurie palyginti dažniau minimi šioje korespondencijoje, organizaciniai ir didaktiniai pasiekimai. Autorę vedė idėja parodyti, kiek toks papildomas šaltinis – asmeninis susirašinėjimas gali papildyti oficialias žinias apie atskirus mokslininkus, jų aplinką ir gyvenimo laikus. Gausiai cituojamos laiškų ištraukos kartais yra papildomos pačios autorės pastebėjimais ir siūloma literatūra šia tema. Tekste daugiausia dėmesio skiriama Stepono Batoro universiteto tyrėjų: Jan Otrębski, Halina Turska, Jan ir Halina Safarewicz, Olgierd Chomiński ir kitų akademinių pasiekimų ir gyvenimo aprašymui.

IV. Interpretacja przestrzeni z perspektywy XX i XXI wieku

2021-03-08T09:22:27+00:00

Kresy Pierwszej i Drugiej Rzeczypospolitej, czyli próba uważnej lektury pewnej mapy. Rozważania nad współczesnym dyskursem kresowym

2021-03-03T09:22:40+00:00

„Kresy Pierwszej i Drugiej Rzeczypospolitej“ (Pirmosios ir antrosios Respublikos paribiai), arba bandymas atidžiai perskaityti tam tikrą žemėlapį. Šiuolaikinio paribių diskurso apmąstymai

Straipsnyje bandoma aiškinti scheminį žemėlapį, kuris vadinamas „I ir II Respublikų paribiai“ (Kresy I i II Rzeczypospolitej, skelbiamą Bolesławo Hadaczeko knygoje Paribio literatūros istorija, Krokuva, 2011). Stengiuosi kritiškai skaityti šį kultūrinį tekstą ir jo pavyzdžiu parodyti smurtinį paribio diskurso poveikį.

(Nie)Zapomniane „Podania i legendy wileńskie“ Władysława Zahorskiego

2021-03-08T05:40:40+00:00

(Ne)Pamiršti Władysławo Zahorskio „Vilniaus padavimai ir legendos“ Santrauka. Straipsnio tikslas – parodyti, kaip Władysławo Zahorskio surinkti padavimai ir legendos šiandien atsispindi miesto fizinėje, vaizdinėje erdvėje, be kita ko, paminkluose, memorialinėse lentose, instaliacijose, taip pat istorijose, kurios pasakojamos Lietuvos sostinės svečiams ir gyventojams.
Padavimai paaiškina konkrečių istorinių ir geografinių objektų atsiradimą Vilniuje, atskleidžia praeitį, atspindi senus įsitikinimus, papročius, etinius ir socialinius gyvensenos principus, juose užšifruotos religinės, istoriografinės ir tautinės reikšmės. Pateikia informaciją apie legendinius valdovus, svarbias vietas.
Zahorskio knyga pristato miestą panašiai kaip gidai, skirti universaliam turistui. Padavimai ir legendos sukuria daugiakultūrinio, daugiareliginio miesto su sudėtinga praeitimi vaizdą, matomą šiandien per įvairius fizinius ženklus. Zahorskis knygoje sujungia įvairius pasakojimus apie lietuvišką, lenkišką ir žydišką Vilnių.

On the Significance of the Concept of Memory Culture in Urban Studies (A Case Study of Vilnius)

2021-03-08T05:40:36+00:00

Apie atminties kultūros sampratos reikšmę miesto tyrimams (Vilniaus atvejo analizė)
Šio straipsnio tikslas – pristatyti galimybes, kurias teikia atminties kultūros sąvoka tiriant miesto atmintį. Aprašomas tyrimo metodikos atvejis Vilniaus 1990–2018 m. pavyzdžiu. Atminties kultūros apibrėžtis, pasiūlyta vokiečių tyrinėtojo Ch. Cornelißeno, kuris šiuo terminu apibrėžia „istorinių įvykių, asmenybių ir procesų visų sąmoningos žmogaus atminties formų pagrindinę formaliąją sąvoką“, įkvėpė sukurti tyrimo modelį, apimantį: daugiakalbį Vilniaus miesto diskursą (tekstų analizę); interviu su oficialaus ir alternatyvaus Vilniaus atminties diskurso atstovais analizę (žodinės istorijos pavyzdžių analizę); erdvinį praeities vaizdavimą (atminties laikmenų analizę). Toks įvairus šaltinių korpusas leis kuo tiksliau apibūdinti šiuolaikinio Vilniaus atminties kultūros fenomeną, taip pat praplės tyrimų ribas tikro tarpdiscipliniškumo link.

Rola polskich pisarzy z Litwy w rozwoju polsko-litewskich relacji literackich w XXI wieku

2021-03-08T05:40:31+00:00

Poles are the largest national minority in Lithuania. Among them, several dozen people are involved in creating literature in Polish, and a dozen actively participate in literary life. Despite such a significant potential, the participation of this group in the development of Polish-Lithuanian literary relations was negligible until recently. Polish writers from Lithuania mainly participated in Polish literary life and published their works in Poland. They did not translate them into Lithuanian and did not participate in Lithuanian literary life. The text lists a few examples of the participation of Polish writers from Lithuania in creating literary contacts between Poland and Lithuania, as well as in translation and publishing activities in the field of Polish-Lithuanian literary cooperation. Only in recent years has the activity of Polish writers from Lithuania in this field increased significantly thanks to the involvement of the young literary generation.

Litewscy reżyserzy czytają Dziady

2021-03-08T05:40:28+00:00

Lietuvių režisieriai skaito „Vėlines“
Tekstas skirtas dviem Vėlinių pastatymams, kuriuos režisavo lietuviai Jonas Vaitkus (Vilniaus akademinis dramos teatras, 1990) ir Eimuntas Nekrošius (Varšuvos nacionalinis teatras, 2016). Autorė primena, kaip buvo priimami abu pastatymai, sugretina juos ir analizuoja juose esančias lietuviškas gijas.

V. Pogranicze kulturowo-językowe

2021-03-08T09:22:26+00:00

Regionalizmy kresowe w socjolekcie młodzieży polskiego pochodzenia w Wilnie

2021-03-08T05:40:24+00:00

Vilniaus lenkų kilmės jaunimo sociolekto paribio regionalizmai
Šio straipsnio tikslas – pristatyti ir panagrinėti Vilniaus lenkų jaunimo sociolekto regionalizmus. Straipsnyje nagrinėjami lenkų kalbos šiaurinio paribio tarmei būdingi regionalizmai ir dialektizmai. Pateikiamuose pavyzdžiuose daugiausia pasitaikė leksikos regionalizmų. Yra šiek tiek morfologijos (žodžių darybos ir kaitybos) ir fonetikos regionalizmų. Regionalizmai apima įvairias temines sritis. Respondentų pateiktų regioninių leksemų reikšmių analizė rodo, kad dalis jų pavartota pagrindinėmis regione vartojamomis reikšmėmis. Vis dėlto dažnai pasitaiko ir semantinių naujadarų, kurie vartojami perkeltine reikšme su stipria emocine išraiška.

Stosunek do języka polskiego młodzieży polskiej mieszkającej w Ejszyszkach

2021-03-08T05:40:20+00:00

Eišiškių lenkų etninės mažumos jaunimo kalbinės nuostatos lenkų kalbos atžvilgiu
Straipsnio tikslas – paanalizuoti Eišiškių lenkų etninės mažumos jaunimo kalbines nuostatas. Interviu šiam tyrimui surinko iš Eišiškių kilusi Vilniaus universiteto lenkų filologijos studentė Aneta Borisevska 2020 m., remdamasi vykdant projektą „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai (2013)“ parengta anketa. Tyrimo rezultatai rodo, kad lenkų kalbą respondentai vertina nevienareikšmiškai: bendrinė lenkų kalba laikoma prestižine ir būtina palaikyti kontaktus Lenkijoje, tačiau lenkų tarmė laikoma maišyta ir netinkama vartoti Vilniuje ar Lenkijoje. Jaunimas teigia, kad studijoms ir darbui Lietuvoje labiausiai jiems reikės lietuvių kalbos. Eišiškėse pastebima tendencija plačiau vartoti lietuvių kalbą, lenkų tarme dažniausiai kalbama namie ir su pažįstamais.

Założenia „Normatywnego słownika polskich nazw miejscowych z obszaru Litwy“

2021-03-08T05:40:16+00:00

Lietuvos teritorijos lenkiškų vietovardžių normatyvinio žodyno prielaidos

Straipsnio tikslas – aptarti internetinio Lietuvos teritorijos lenkiškų vietovardžių normatyvinio žodyno prielaidas. Minėtas žodynas yra norminis, jame pateikiami sprendimai dėl lenkiškų atitikmenų dabartinių lietuviškų vietovardžių Lietuvos teritorijoje, jų linksniavimo, darinių, ypač būdvardžių ir gyventojų pavadinimų taisyklingumo. Žodyne yra savivaldybių ir rajonų miestų ir miestelių pavadinimai, taip pat Vilniaus, Šalčininkų, Trakų, Švenčionių ir Širvintų rajonų, t.y. Vilniaus krašto, kuriame tankiausiai gyvena lenkų mažuma Lietuvoje, vietovių, turinčių daugiau negu 20 gyventojų pavadinimai. Taip pat atrinkti vietovardžiai iš kitų Lietuvos vietovių, svarbių istorine, kultūrine ir socialine prasme (pvz., iš Kauno apylinkių). Straipsnyje aptariamos žodyno prielaidos, jo kūrimo sunkumai, pateikiamas trumpas aprašymas ir darbų jį rengiant būklė.

„Liankialis” oraz „Litwiak”. Zarys antroponimii na podstawie inskrypcji nagrobnych na południowych krańcach Wileńszczyzny i Lubelszczyzny

2021-03-08T05:40:13+00:00

„Liankialis“ ir „Litwiak“. Antroponimijos apybraiža, remiantis antkapių užrašais Vilniaus ir Liublino kraštų pietiniame paribyje
Straipsnyje pateikiama antroponimijos apybraiža, remiantis antkapinių užrašų medžiaga iš dviejų parapijos kapinių, esančių maždaug 700 km atstumu viena nuo kitos. Vienos iš jų yra prie Parudaminio kaimo, esančio 20 km į pietus nuo Vilniaus (Vilniaus krašte). Kitos – Liublino vaivadijos pietuose, Biłgorajo apskrityje, prie Józefówo miesto. Pradiniu pagrindu pristatant pavardes pasirinktos etnoniminės formos ir išskirtos priesagos, rodančios pavardžių su galūnėmis -icz, -owicz, -ewicz populiarumą. Vilniaus krašte dažniausiai šaknis kilusi iš vardo, o Liublino krašte aiškiai išsiskyrė pirminės formos, kilusios iš bendrinių daiktavardžių, profesijų pavadinimų, ir antrinės patroniminės formos su priesaga -k-. Pavardės su galūnėmis -icz, -owicz, -ewicz – anksčiau prestižinės, aukštesnių sluoksnių, paplito tarp Vilniaus krašto valstiečių ir įgavo patroniminį pobūdį, kurį atsispindi pavardės su priesaga -k Liublino krašto pietuose. Straipsnyje taip pat pateikiamos etnoniminių pavardžių Liankialis Vilniaus krašte ir Litwiak Liublino krašte atsiradimo prielaidos.

Polskie zamawiania lecznicze w zbiorze rękopisów zamawiań litewskich

2021-03-08T05:40:09+00:00

Lenkų gydomieji užkalbėjimai lietuviškų užkalbėjimų rankraščių rinkinyje
Užkalbėjimai sudaro unikalią lietuviškojo folkloro dalį. Užkalbėjimų rankraščių rinkinyje, pristatytame Daivos Vaitkevičienės publikacijoje (2008), randama šių archainių tekstų, kurie užrašyti įvairiomis kalbomis, taip pat ir lenkų. Baltų ir slavų kontekste užkalbėjimai lenkų kalba sudaro atskirą pogrupį. Atsižvelgiant į chronologijos kriterijus, esama tiek iki krikščionybės įvedimo, tiek ir vėliau parašytų tekstų. Dėl įtakos tarpusavio kultūrai ir daugiakalbystės Lietuvos paprastai nėra galimybės nustatyti originalo kalbos, kuria buvo sukurtas užkalbėjimas. Kai kuriais atvejais pasitaiko pavyzdžių, kai galime nustatyti, kuri versija yra vertimas. Nuoroda į tai visų pirma gali būti teksto struktūra, leksiniai ypatumai, tekstų adaptacija arba transliteracija. Straipsnyje mėginama palyginti lenkų ir lietuvių tekstus, klasifikuoti jų motyvus bei temas, taip pat atlikti užkalbėjimų veikimo būdų analizę.

Indeks nazwisk

2021-03-08T05:40:06+00:00

Noty biograficzne

2021-03-08T05:40:02+00:00

Bibliographic Data

2021-03-08T09:22:25+00:00