Vilnius University Open Series

Sudarytojai ir turinys

2020-12-04T07:04:15+00:00

Znaczenie języka ojczystego w pielęgnowaniu wartości i kształtowaniu osobowości: aspekt filozoficzny

2020-12-04T08:33:52+00:00

W artykule zanalizowano związki między językiem i wartościami, uwidoczniające się z perspektywy rodzimego użytkownika języka. Podkreślono, że język ojczysty, pozwalając nazywać, kształtować i sprawdzać wartości przyjęte we wspólnocie językowej, może stać się bramą do innych języków i kultur z ich wartościami: gdyż szacunek do języka ojczystego, kształtując zdolność uważniejszego spojrzenia na język w ogóle, czerpania z niego radości i podziwiania od strony estetycznej, badania i poznawania wszystkich jego możliwości, stanowi natchnienie do kreatywnego kontaktu z innymi językami, kulturami i językowymi obrazami świata. Poza tym, jak się twierdzi, język ojczysty – i język w ogóle – nie jest jedynym naszym przewodnikiem w świecie wartości – wykrystalizowaną w języku mądrość zbiorową powinny uzupełnić myślenie indywidualne i krytyczna refleksja nad naturą wartości.

Kultūrinė lingvistika: teorinės prielaidos ir metodai. DARBO definicijos „Slavų ir jų kaimynų aksiologiniame leksikone“ (LASiS) pavyzdys

2020-12-04T08:33:47+00:00

Pranešimą sudaro keturios dalys. Pirmoje trumpai pristatomos bendro pobūdžio etnolingvistinių (kultūrinės lingvistikos) tyrimų Lenkijoje teorinės prielaidos. Antroje pateikiami kalbinių faktų tyrimų iš kultūrinės perspektyvos, pabrėžiant leksikos kaip kultūros veidrodžio reikšmę, pavyzdžiai. Trečioje primenamos pagrindinės Liublino etnolingvistikos mokyklos pasiūlytos ir plačiai vartojamos sąvokos (kalbos pasaulėvaizdis, stereotipas, kognityvinė definicija, žiūros taškas ir perspektyva, profiliavimas ir profilis, vertybės, subjektas). Ketvirtoje (pagrindinėje) dalyje, remiantis „Slavų ir jų kaimynų aksiologiniu leksikonu“ (le. Leksykon aksjologiczny Słowian i ich sąsiadów, t. 1–5, Lublin 2015–2019) ir taikant LEK metodologiją, atliekama DAR BO (le. PRACA ) koncepto analizė ir pateikiami jos rezultatai.

Apie kultūrinių konceptų eksplikaciją

2020-12-04T08:33:42+00:00

Pranešimo autorė pagrindinį dėmesį sutelkia į naratyvinio pobūdžio, kolektyvinę tapatybę pamatuojančius „kalbinius fenomenus“. Kalbą laiko žmogui artimiausiu fenomenu ir reikšmingiausiu visuomeniniu faktu, vienu esminių kolektyvinės tapatybės kūrimo elementų. „Realybę interpretuojančių naratyvų“ sąvoką autorė sieja su subjekto audžiamu pasakojimu apie pasaulį ir jo objektus, įgyjančiu daugiau ar mažiau įtvirtintų nuomonių apie pasaulį pavidalą. Taip plėtojamas pasakojimas – subjekto pasaulio interpretacija, eksplikuojama kognityvinės definicijos forma.
Per trisdešimt „naudojimosi“ kognityvine definicija metų gimė dvi esminės etnolingvistinio aprašo rūšys: holistinis (integruotasis) ir separacinis (izoliuotasis). Pirmasis pasirinktas „Liaudies stereotipų ir simbolių žodyno“ (le. Słownik stereotypów i symboli ludowych) sudarytojų, antrąjį pasitelkė „Slavų ir jų kaimynų aksiologinio žodyno“ (le. Leksykon aksjologiczny Słowian i ich sąsiadów) autoriai. Abu atskleidžia iškelia objektų mentalinių vaizdų (stereotipų / konceptų) priklausymą tam tikram sąsajiniam tinklui, kurio atkūrimas sykiu suteikia prieigą prie tiriamų kalbų ir kultūrų pagrindą sudarančios aksiologinės sistemos. Pranešime sąvokų įtinklinimas parodomas pasitelkiant RO ŽĖS (le. RÓŻA) ir LAISVĖS (le. WOLNOŚĆ) vaizdo lenkų kalboje ir kultūroje pavyzdžius.

Pojęcie wartości w litewskim językowym obrazie świata

2020-12-04T08:33:37+00:00

Wartości stanowią pomost między tym, co jest w nas i teraźniejszością, do której należymy, a tym, czego jeszcze nie ma – naszą przyszłością, naszymi celami. Wartość poprzez naszą świadomość, wolę, wyobraźnię wyrywa nas z teraźniejszości i prowadzi dalej. Oczywiście nie ma jednego określenia wartości: różni autorzy traktują wartości inaczej. Z przeprowadzonych już badań nad nazwami wartości wynika, że wolność można uznać za podstawową wartość, chociaż jest ona nierozerwalnie związana z pojęciem państwa. Innym ważnym składnikiem państwa jest honor. Język dla Litwy jest także podstawą wszystkich wartości narodu, jest nieodłączny od wolności społecznej, państwa i narodu. Istnieje wiele sposobów klasyfikowania wartości, uwzględniając coraz to inny aspekt wartości można mówić o wartościach społecznych i nieosobowych lub o wartościach kształtujących osobowość i wartościach doskonalących osobowość. Jednak ścisłe granice nie istnieją i nie mogą istnieć, ponieważ człowiek jest zarówno cząstką społeczeństwa, jak i odrębną jednostką.

Lietuvių kultūrinis kraštovaizdis folklore vertybiniu aspektu

2020-12-04T08:33:32+00:00

Tyrimo akiratyje mažoji bendruomenė – šeima ir jos tiesioginis santykis su gyvenamąja gamtine aplinka lietuvių folklore. Vadinamieji ritualiniai pérėjimai (pranc. les rites de passage) ir jų kontekstuose atsiskleidžianti viešųjų šeimos gyvenimo įvykių (vedybų, mirties) refleksija dainuojamojoje poezijoje sudarė palankias prielaidas pasigilinti į gamtovaizdį įprasminusias vadinamąsias bendrąsias vietas (loci communes). Selektyviai pasirinktų pagrindinių gamtovaizdžio komponentų – medžių, vandenų, akmenų – ryški mitoritualinė dominantė folkloro tekstynuose leidžia juos ir šiandien traktuoti kaip tam tikras būtent folklorinėje atmintyje išsaugotas kultūrines vertybes. Lietuvių folklorinio kraštovaizdžio tyrimas, atliktas laikantis hermeneutinės interpretacijos krypties, parodė, jog gamtos ir žmogaus (šeimos) santykiams liaudies poezijos kanone akivaizdžiai teikiama normatyvinė vertė, o pats folklorinis bendruomenės (šeimos) ir gamtos solidarumas lengvai išauga iki bendražmogiškų, tarp jų – ir nacionalinių, kultūros vertybių statuso.

Wartości ludowe i sposoby ich odczytania. Tekst gwarowy na warsztacie etnolingwisty

2020-12-04T08:33:27+00:00

W artykule zostały przedstawione podstawowe założenia historii mówionej, mającej już swoje osiągnięcia w nauce polskiej i litewskiej, zostały też ukazane powiązania tej dyscypliny naukowej z etnolingwistyką i dialektologią. Szczególną uwagę zwrócono na sposoby wykorzystania tekstu gwarowego w badaniach nad językiem i kulturą. Ukazano jego skomplikowaną strukturę, walory stylistyczne, różne typy narracji, zawarte w tekście sposoby postrzegania i oceniania rzeczywistości.

Vertybių sistemos raiška XX a. II pusės žemaičių kasdienybės diskurse

2020-12-04T08:33:22+00:00

Žemaičių savimonės suvokimui ypač svarbūs transkripcija užrašytieji natūralaus žemaitiško kalbėjimo(si) liudijimai. Paskelbtų kalbėjimo(si) įrašų visumoje du leidiniai – Taip šneka tirkšliškiai (Girdenis 1996) ir Kretingos tarmės žodynas (Aleksandravičius 2011) – yra ypatingi dėl juose užfiksuotų pokalbio atkarpų autentiškumo ir dialogiškumo. Minėtieji šaltiniai labiausiai vertintini kaip tam tikri visuminiai kasdieniško žemaičių kalbėjimosi atkarpų registrai, atskleidžiantys tikrąsias kalbančiojo pažiūras. Pasikartojančių kasdieniško žemaitiško kalbėjimo frazių, sakinių ir jų variantų analizė leidžia pamatyti juos ištarusių asmenų pasaulėžiūros modelius, kurie ir bus aptariami straipsnyje. Dar vieno šaltinio – Šiaurės vakarų žemaičių žodyno (Vanagienė 2014, 2015) – medžiaga pasitelkta ir dėl gausaus kasdieniško kalbėjimosi pavyzdžių sluoksnio, ir dėl apibendrinimų, atspindinčių socialinių pokyčių įtaką žemaitiškam gyvenimo būdui ir vertinimo nuostatoms.

Lietuvių ir Vilniaus krašto lenkų laidotuvių giesmės: repertuaro bendrieji bruožai ir raidos tendencijos

2020-12-04T08:33:18+00:00

Straipsnyje aptariami pagrindiniai Lietuvoje funkcionuojančio laidotuvių giesmių repertuaro lietuvių ir lenkų kalbomis bruožai, raidos tendencijas, o taip pat mėginama užčiuopti galimas abipusės sąveikos ir įtakų priežastis. Derinant literatūrologinę ir etnologinę prieigas, analizuojami ir interpretuojami lauko tyrimų duomenys, istoriniai šaltiniai, spausdinti ir rankraštiniai giesmynai, nagrinėjama susijusi mokslinė literatūra. Prieinama išvadų, kad lietuvių ir Vilniaus krašto lenkų liaudiškojo pamaldumo laidotuvių repertuaro panašumą ir bendrumus lėmė ir tebelemia panašios kultūrinės sąlygos. Senojo repertuaro pagrindą sąlygoja daugiausia iš Lenkijos pusės ateinančios tendencijos, įtakos ir tematika, o šiuolaikinio repertuaro įtakos zonos žymiai platesnės: pastebimos tiek bendros tarptautinės tendencijos, tiek ir plati abipusė įtaka.

Wartości Polaków litewskich w tekstach poetyckich Gabriela Jana Mincewicza

2020-12-04T08:33:13+00:00

Celem artykułu jest opis pojęć uznanych za wartości rdzenne Polaków litewskich, uobecnione w tekstach poetyckich Gabriela Jana Mincewicza (1938–2016), znanego w Wilnie i na Wileńszczyźnie muzyka, pedagoga, doktora nauk humanistycznych w dziedzinie teologii, posła na Sejm Republiki Litewskiej i działacza kulturalno-oświatowego. Zasługi G. J. Mincewicza dla kultury polskiej na Litwie zostały dostrzeżone jeszcze w latach 80. XX wieku (przez prof. Wojciecha J. Podgórskiego został nazwany „lirnikiem wileńskim”). Obiektem badań są wybrane teksty poetyckie G. J. Mincewicza; większość z nich weszła do repertuaru kierowanego przez niego i utworzonego w 1981 roku Reprezentacyjnego Polskiego Zespołu Pieśni Tańca „Wileńszczyzna”. Niektóre utwory tego poety i kompozytora znalazły się w zbiorku Pieśni Wileńszczyzny (Olsztyn, wyd. 1. – 1992, wyd. 2. – 2007), inne pozostają w archiwum prywatnym. Wartości (Wileńszczyzna, Wilno, Polska, wiara katolicka), których indywidualna wizja znalazła swój wyraz w twórczości Mincewicza, są uznawane przez całą grupę społeczną. Charakterystyczną cechą wyróżnionych wartości jest oparcie ich na archetypie matki, ojca, domu i ojczyzny–ojcowizny.

O kategorii płci i rodzaju w polszczyźnie

2020-12-04T08:33:08+00:00

Artykuł dotyczy wybranych aspektów relacji płci i języka w polszczyźnie. Punkt wyjścia rozważań stanowi pojęcie płci – ukształtowane na bazie istniejących (i dostrzeganych) różnic biologicznych w świecie ludzi i zwierząt (ang. sex), ugruntowane (reprodukowane) kulturowo (ang. gender). Punktem dojścia zaś jest zdanie sprawy z tego, jak to pojęcie jest kodowane w języku. W artykule zaprezentowano różne typy eksponentów męskości i żeńskości: leksykalne, morfologiczne (fleksyjne i słowotwórcze), tekstowe i kontekstowe. Ustalono, że w konkretnych wypowiedziach mamy do czynienia z ich różnymi kombinacjami. O wyborze sposobu eksponowania płci decyduje splot wielu czynników: językowych, pragmatycznych, a także psychologiczno-społecznych.
The most effective (unequivocal) way to express grammatical gender is to use appropriate lexical means, i.e. primary words for sex/gender (kobieta – mężczyzna) [man and woman] and given names (Adam – Ewa). Morphological and syntactical markers are effective only in the case of expressing the feminine gender (except few instances), e.g. Lekar-ka czekał-a w gabinecie; Spotkał-a-m Nowak-ową [The <female> doctor waited in the doctor’s office; I < female speaker>, have met Mrs Nowak]. Morphological and syntactical markers of the masculine gender are ambiguous, e.g. Udało mi się zapisać do lekarza w nieodległym terminie, Lekarze składają przysięgę Hipokratesa [I was able to make an appointment with a doctor <masculine grammatical gender, sex/gender unspecified> at a near future date; Doctors <unmarked/masculine grammatical gender, sex/gender unspecified> take the Hippocratic Oath], and, as such, have to be supported by lexical, contextual, or constitutive hints indicating the biological sex of the referent. For example: Udało mi się zapisać do znajomego lekarza w nieodległym terminie, Lekarze i lekarki składają przysięgę Hipokratesa [I was able to make an appointment with a doctor whom I know at a near future date, Doctors <unmarked/masculine gender> and female doctors take the Hippocratic Oath]. The author concludes that one has to include not only the strictly linguistic categories in the way of expressing the biological sex in language, but also pragmatic categories such as the type of the communicative situation (official or unofficial), the intention of the utterance (e.g. hiding or emphasising the biological sex, the importance of such a piece of information in a given act of communication). Psycho-social factors are also important. This includes the acceptance (or lack of it) of a certain way of expressing the gender (e.g. the usage of feminine word formations such as prezeska [<female> director] or socjolożka [<female> sociologist]).

ŽMOGAUS vaizdinys vakarų aukštaičių kauniškių šnektų rašytiniuose šaltiniuose: sisteminių ir tekstinių duomenų analizė

2020-12-04T08:33:04+00:00

Straipsniu siekiama atskleisti žmogaus vaizdinį vakarų aukštaičių kauniškių šnektų rašytiniuose šaltiniuose. Tyrimo objektas – leksema žmogus. Straipsnyje taikoma Liublino etnolingvistinės mokyklos ir Jerzio Bartmińskio metodologija, remiamasi lenkų, rusų ir lietuvių etnolingvistų darbais. Sisteminiai vakarų aukštaičių kauniškių šnektų duomenys rinkti iš trijų šių šnektų žodynų: „Zanavykų šnektos žodyno“ 1–3 tomo, „Kazlų Rūdos šnektos žodyno“ 1–2 tomo, „Jurbarko šnektos žodyno“ rankraščio. Juos papildo duomenys iš keturių Tarmių tekstyno serijos knygų: „Griškabūdžio apylinkių tekstai“, „Šakių šnektos tekstai“, „Jurbarko apylinkių tekstai“, „Daukšių apylinkių tekstai“. Remiantis šnektos žodynų ir tekstų pavyzdžiais, straipsnyje analizuojamas žmogaus vaizdinys leidžia rekonstruoti bendrą atitinkamo laikotarpio kaimo žmogaus mentalitetą, pasaulio suvokimo būdus, slypinčius semantiniuose ir stilistiniuose kalbos aspektuose, stereotipuose ir kultūros apraiškose.

Sposób postrzegania człowieka w „Słowniku południowych gwar południowo-auksztockich“

2020-12-04T08:33:00+00:00

W artykule w oparciu o materiał „Słownika południowych gwar południowoauksztockich” (Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodynas) został przedstawiony obraz człowieka zamieszkującego te tereny – opisano jego wygląd i właściwości fizyczne, charakter i sposób zachowania, stan i stosunki społeczne. Analizy materiału dokonano w oparciu o metodologię wypracowaną przez Jerzego Bartmińskiego, założyciela lubelskiej szkoły etnolingwistycznej, oraz prace etnolingwistów litewskich.
Materiał zawarty w „Słowniku południowych gwar południowoauksztockich” ukazuje podstawowe cechy charakteru, wyglądu i zachowań człowieka utrwalone w tekście gwarowym. Dane leksykograficzne podają, że mieszkający na południowym obszarze południowej Auksztoty człowiek – to osoba różnej płci i wieku (mężczyzna, kobieta, dziecko). Jest to dobry, serdeczny, otwarty, tolerancyjny, wesoły i dowcipny, pracowity i twórczy przedstawiciel swojego narodu i użytkownik swojej gwary. Człowiek ten jest energiczny i zawzięty, chociaż nie zawsze idzie to w parze z siłą fizyczną i sprawnością. W jego postrzeganiu świata znajdują wyraz przeplatające się ze sobą dawne wyobrażenia mityczne, tajemnice wiary katolickiej i realia współczesnej rzeczywistości.

Sąvokos ŽEMĖ genezė

2020-12-04T08:32:56+00:00

Straipsnyje pateikiama koncepto žemė leksikografinė ir studentų apklausų analizė, atlikta įgyvendinant Valstybinės lietuvių kalbos komisijos finansuojamą projektą (2018–2020) „Duona. Motina. Žemė“. Šiuolaikinio žmogaus santykis su žeme yra kitoks, nei buvo seniau. Žemės sąvoka, turint omenyje ir jos sampratą anksčiau, atrodo plati ir sudėtinga, todėl svarbu išnagrinėti, koks jos vaizdas lietuvio pasąmonėje kyla šiandien.

„Ogieniaszku, Zygmuncie! Tyś gość i ja gość…“ Konceptualizacja ognia jako istoty żywej w polskiej kulturze ludowej. Analiza etnolingwistyczna

2020-12-04T08:32:52+00:00

Celem artykułu jest rekonstrukcja obrazu ognia jako istoty żywej, utrwalonego w polskiej kulturze ludowej: w nazwach, epitetach, ustabilizowanych połączeniach, zagadkach, przysłowiach, formułach powitania, żegnania ognia domowego i zażegnywania pożaru oraz danych „przyjęzykowych”, tj. wierzeniach i praktykach. Konceptualizacja zjawisk przyrody (takich jak ogień) w kategoriach ożywionego „jestestwa” ma charakter ogólnokulturowy i odpowiada rozumieniu świata jako zintegrowanego organizmu, którego składniki są obdarzone życiem i świadomością. Może też stanowić przejaw mitologicznego pojmowania świata. Materiał analityczny został pozyskany ze słowników gwarowych, z tekstów folkloru oraz zapisów relacji, wierzeń i praktyk, dokumentowanych w źródłach drukowanych i w Archiwum Etnolingwistycznym UMCS oraz w Kartotece Słownika gwar polskich PAN .

Lietaus metaforos lietuvių ir rusų poezijoje

2020-12-04T08:32:48+00:00

Straipsnyje, kuriuo tęsiamas gamtos reiškinių metaforų, vartojamų lietuvių ir rusų poezijoje, ciklas, remiantis 45 lietuvių ir 57 rusų poetų kūrybos duomenimis, nagrinėjamos lietaus metaforos. Jose atsispindi įvairūs šio gamtos reiškinio aspektai: akustinis, dinaminis, temporalinis, vizualinis, terminis (susijęs su temperatūra). Dar minėtinas lietaus intensyvumas, jo griaunamoji jėga, sąsajos su tam tikru metų laiku ir pan. Metaforiniai posakiai suskirstyti į septynias semantines grupes. Lietaus metaforos gali būti: 1) antropomorfinės, 2) zoomorfinės, 3) biomorfinės (susijusios su augalais), 4) susijusios su negyvosios gamtos objektais ir reiškiniais, 5) „daiktiškosios“, 6) susijusios su abstrakčiais dalykais, 7) kitokios. Paaiškėjo, kad abiejose kalbose gausiausios antropomorfinių ir „daiktiškųjų“ metaforų grupės, o mažiausiai rasta zoomorfinių, „botaninių“ ir „abstrakčiųjų“ metaforų. Metaforinių posakių, nusakančių lietų lietuvių ir rusų poezijoje, lyginimas padėjo nustatyti, kad esama bendrų metaforos modelių, bet aptikta ir skirtumų, kurie susiję su tam tikrų modelių paplitimu. Pavyzdžiui, bendri yra zoomorfinių metaforų modeliai lietus – paukštis (čia bendras sparno įvaizdis), lietus – žirgas, lietus – smulkus gyvūnėlis. Skirtumų galima įžvelgti tada, kai modeliai vartojami skirtingoms lietaus savybėms nusakyti. Biomorfinių metaforų grupėje populiarus lietuvių perkeltinės reikšmės posakis lietus žydi, įvairūs palyginimai su gėlėmis. Tokių atvejų neaptikta rusų poezijoje.
Lietaus metaforų, vartojamų lietuvių ir rusų poezijoje, gausa ir įvairovė rodo, kad eilėraščių autoriai aktyviai vartoja jau egzistuojančius kalboje įvaizdžius, kuria ir naujus palyginimus, kurie paprastai atitinka jau esamus metaforos modelius.

Lietuviškas MOTINOS paveikslas remiantis anketinių apklausų duomenimis

2020-12-04T08:32:44+00:00

Šeima, žmonių tarpusavio santykiai iki šiol pasaulyje tebėra viena iš esminių vertybių. Nepaprastai svarbus yra ir motinos vaidmuo visuomenėje: ji yra šeimos ramstis, atlieka įvairias socialines funkcijas, siekia realizuotis ne tik šeimoje. Motinai būdingų savybių ir jos atliekamų visuomeninių funkcijų suvokimas šiuolaikinėje visuomenėje ypač aktualus. Siekiant atskleisti stereotipinius motinos bruožus buvo atliktas studentų nuomonės tyrimas. Jo pagrindą sudarė studentų užpildytos kognityvinės anketos, kuriose jaunuoliai (-ės) samprotavo apie tai, ką reiškia motina, su kuo ji asocijuojasi, kokie bruožai jai būdingi, kokį vaidmenį ji turi vaidinti vaiko gyvenime. Apibendrinant tyrimo rezultatus, galima teigti, kad motinystės institucija iki šiol tebėra vertybė, o jos branduolį sudaro motinai priskiriama visuomeninė pareiga išauklėti dorą ir garbingą pilietį. Svarbus išlieka ir privatus ryšys tarp motinos ir vaiko, grindžiamas meile ir supratingumu.

DRAUGO konceptas publicistikoje

2020-12-04T08:32:41+00:00

Šio straipsnio objektas – draugo samprata daiktavardžio draugas formų pagrindu. Struktūrinis požiūris į reikšmę čia derinamas su kognityviniu. Remiantis Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno (DLKT ) publicistikos medžiaga, kalbama apie tai, kaip dabartinės lietuvių kalbos vartotojas suvokia draugą. Tyrimas parodė, kad pagal aptariamojo žodžio valentinius aktantus ir predikatus, kurių aktantu jis pats eina, draugas – tai tam tikru laiku tam tam tikroje vietoje iš meilės veikiantis žmogus.

Konceptualizacja NARODU we współczesnym polskim dyskursie publicznym

2020-12-04T08:32:37+00:00

Autorka dokonuje rekonstrukcji polskiego rozumienia narodu, bazując e wzajemnie dopełniających się typach danych: systemowych, ankietowych i tekstowych. W świetle systemu języka polskiego ujawnia się wieloaspektowy model narodu jako wspólnoty ludzi, mieszkających na określonym terytorium, mówiących zazwyczaj jednym językiem, mających wspólną kulturę, podobny światopogląd, realizujących wspólne interesy ekonomiczne, społeczne i polityczne. W świetle ankiet z 1990 roku dla młodych ludzi potrzeba niezawisłości i suwerenności narodu okazała się silniejsza niż u ich rówieśników w 2010 wiązała się z transformacją ustrojową w roku 1989, kiedy po latach życia za „żelazną kurtyną” naród mógł nareszcie otwarcie realizować idee wolności i żyć w niezależnym, autonomicznym i demokratycznym państwie. W tekstach publicystycznych naród pojmowany jest w trzech kategoriach: politycznej (jako ogół jednostek, które realizują wspólne interesy, posiadają uprawnienia polityczne, mają wspólne prawa i obowiązk, a zamieszkując określone geograficznie terytorium, mogą tworzyć państwo), terytorialno-kulturowej (naród to wspólnota tworzona przez jednostki i grupy ludzi, połączona kulturą, historią, religią i wyznawanymi wartościami) oraz biologicznej (podstawą istnienia narodu są silne więzi pokrewieństwa, które stanowią jeden z istotnych składników świadomości narodowej).

Obraz POLAKA w świetle tekstów medialnych kreowanych w przestrzeni internetowej przez mieszkańców krajów sąsiednich

2020-12-04T08:32:34+00:00

W artykule ukazano obraz Polaka w świetle tekstów internetowych, tworzonych przez naszych sąsiadów: Rosjan, Litwinów, Ukraińców, Czechów, Niemców. Analiza materiału zgromadzonego w latach 2015–2019 obejmowała zarówno warstwę językową, jak też pozajęzykową (memy, demotywatory, reklamy, plakaty). Dane internetowe, w których następuje połączenie słowa z obrazem, opracowane zostały zgodnie z ramą wartościowania przyjętą przez Elżbietę Laskowską (podmiot wartościujący, predykat wartościujący, obiekt wartościowania, kryterium wartościowania). Dokonując wartościowania tekstów kliszowych, wyodrębniono syndromy (Polaka-sąsiada, kibica, złodzieja), które zawierają zarówno pozytywne, jak i negatywne konotacje. Analizy przeprowadzone przez autorkę korespondują z wcześniejszymi opracowaniami dotyczącymi cech stereotypowego Polaka i potwierdzają stabilność stereotypu w nowej formie rozpowszechniania.

Między wstydem a lękiem. Przegląd wybranych modeli kognitywnych WSTYDU w języku litewskim (na podstawie danych tekstowych i leksykograficznych)

2020-12-04T08:32:32+00:00

Zamierzeniem artykułu jest prezentacja modeli kognitywnych i odnoszących się do nich jednostek leksykalnych, stanowiących swoiste pogranicze takich stanów emocjonalnych, jak wstyd i lęk. Podstawę badawczą stanowi materiał pochodzący ze słowników języka litewskiego, a także fragmenty tekstów literackich, wyekscerpowane głównie z korpusu języka litewskiego. Po dokonaniu leksykograficznej charakterystyki wstydu i rekonstrukcji jego pola leksykalno-semantycznego autorka omawia kolejno pięć modeli kognitywnych wstydu, stanowiących pogranicze pojęć wstydu i lęku.

TIESA kalboje: tekstinių duomenų analizė

2020-12-04T08:32:29+00:00

Straipsnyje rekonstruojamas tiesos vaizdas lietuvių kalbos tekstiniuose šaltiniuose, remiantis Liublino etnolingvistinės mokyklos pradininko Jerzio Bartmińskio pasiūlyta kalbos pasaulėvaizdžio atkūrimo metodologija. Pastaruoju metu išpopuliarėjo kalbiniai-kultūriniai tyrimai, atskleidžiantys kalboje užkoduotus tautų pasaulėvaizdžio ir mąstymo skirtumus. Nagrinėjant skirtingų kalbų žodžius ir už jų slypinčius konceptus, bandoma atkurti šių kalbų pasaulio vaizdą. Išsamią pasaulėvaizdžio analizę atskleidžia dviejų rūšių tekstai: šiuolaikiniai (Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas) ir archajiškesni (folkloriniai tekstai, ypač paremijos). Šiuolaikinėje kalboje ryškėja du priešingi požiūriai į tiesos pažinimą – skepticizmas ir dogmatizmas, ir du priešingi požiūriai į jos pobūdį – reliatyvizmas ir absoliutizmas. Archajiniuose, liaudies tekstuose vyrauja skeptiškasis ir agnostiškasis požiūriai – abejojama tiesos egzistavimu, pažinimo galimybe, įžvelgiami tiek teigiami, tiek neigiami tiesos pradai.
Tekstiniai duomenys išryškino nemažai tiesos priešingybių – tai ne tik melas, bet ir nežinia, mitas, blefas, dirbtinumas, pusiau tiesa, nauda. Įžvelgiama daug tiesos leksemos filosofinių reikšmių, kurių žodynai neperteikia. Tai tik pagrindžia nuomonę, kad gyvoji kalba – tautos filosofijos ir pasaulėvaizdžio atspindys.

Pamięć ujęzykowiona w relacjach osób w okresie średniej dorosłości

2020-12-04T08:32:26+00:00

W artykule analizuję sposób opowiadania o własnym doświadczeniu biograficznym przez osoby w okresie średniej dorosłości (35–65 lat). Porównując wybrane ze zbiorów własnych relacje, staram się wskazać, jakie środki językowego wyrazu stosowane są do budowania narracji biograficznej i konwersacji z badaczem. Celem artykułu jest wskazanie, jak czynniki pozajęzykowe (zawód, status społeczny, wykształcenie, doświadczenie czy płeć) wpływają na strukturę opowieści, wybór schematów narracyjnych i środków językowego wyrazu. W badanych wypowiedziach uwidacznia się wyraźnie ustrukturyzowanie narracji za pomocą obrazów, scen i sekwencji narracyjnych. Pozwalają one na rekonstrukcję schematów narracyjnych, w większości wypowiedzi związanych z opowiadaniem o dojrzewaniu.

Dolina Pankisi i jej wartości w reportażu „Wszystkie wojny Lary“ Wojciecha Jagielskiego

2020-12-07T08:38:58+00:00

Celem artykułu jest analiza wartości związanych z doliną Pankisi, rodzinnego miejsca głównej bohaterki reportażu Wojciecha Jagielskiego pt. Wszystkie wojny Lary. Dla zamieszkujących dolinę Kistów najważniejszą wartością w życiu jest tradycja, która zdeterminowała zasady współżycia w dolinie i stała się siłą decydującą o ich życiu. Za równie ważną wartość Kistowie uznają niezmienność biegu zdarzeń, gwarantującą porządek, a więc i bezpieczeństwo. Wartości te tworzą sferę aksjologiczną społeczności Kistów i dzięki nim dolina postrzegana jest zarówno jako dom, jak też jako przeznaczenie.