Politologija ISSN 1392-1681 eISSN 2424-6034
2025/4, vol. 120, pp. 106–124 DOI: https://doi.org/10.15388/Polit.2025.120.4
Alvydas Jokubaitis
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius
El. paštas alvydas.jokubaitis@tspmi.vu.lt
Santrauka. Tyrinėjantieji ideologijas susiduria su neįveikiamomis jų apibrėžimo problemomis. Ideologija yra teiginio forma „x yra ideologija“, kai į kintamąjį galima įrašyti bet kurį objektą. Abejonių kelia pats idėjų mokslą apibūdinti turintis ideologijos terminas. Neįmanomas idėjų mokslas, nes, pasak Immanuelio Kanto, negali būti idėjos idėjos. Pretenzija vienas idėjas aiškinti kitomis idėjomis prieštarauja jų prigimčiai. Dar labiau ideologijų apibūdinimą apsunkina proto idėjoms būdingas adekvataus referento nebuvimas. Ši aplinkybė neleidžia idėjų paversti empirinio pažinimo objektais. Ideologijos atitinka tai, ką Kantas Sprendimo galios kritikoje vadina estetinėmis idėjomis. Jos grindžiamos netiesioginių simbolinių atvaizdų priskyrimu proto principams. Tam, kas gali būti mąstoma vien tik protu, ideologijos suteikia juslinius vaizdinius. Šis estetinio pobūdžio veiksmas bet kurį dalyką gali paversti ideologinio mąstymo objektu.
Reikšminiai žodžiai: ideologija, proto idėjos, estetinės idėjos, antropomorfizmas, Immanuelis Kantas.
Summary. Researchers of ideologies face unsolvable difficulties in their attempts to define the term. Ideology is a form of statement „x is ideology“ when in place of variable any object can be inserted. The very term ideology is doubtful when it is used to designate the science of ideas. According to Immanuel Kant, science of ideas is impossible because there is no idea of idea. The pretense to explain ideas by reference to other ideas is contrary to their very nature. The definition of ideologies is made even harder by the fact that ideas of reason do not have any adequate referent. This circumstance is what does not allow to transform ideas into objects of empirical knowledge. Ideologies correspond to what Kant in The Critique of Judgment calls aesthetic ideas. These ideas are based on an indirect assignment of symbolic images to principles of reason. Ideologies give sensory images to what can only be grasped by reason. This action, which is of aesthetic character, can turn anything into an object of ideological thinking.
Keywords: ideology, ideas of reason, aesthetic ideas, anthropomorphism, Immanuel Kant.
________
Received: 17/03/2025. Accepted: 26/06/2025
Copyright © 2025 Alvydas Jokubaitis. Published by Vilnius University Press. This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution License, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.
Bet kuris bandymas apibrėžti ideologiją patiria nesėkmę, nes neįmanoma apibrėžti to, kas neturi objekto ir yra vien tik vis naujų objektų priskyrimas ir interpretacijos perspektyvų gausinimas1. Visi nesunkiai prisitaiko prie šio žodžio vartojimo įpročio, tačiau paklausus, kas tai yra, negali pasakyti. Ideologija gali būti vadinamos partijų programos, pasaulėžiūra, filosofija, asmens savivoka, mokslas, religija, meno kūriniai, parduotuvės, mados ir net tualetai2. Nesąmonė muzikos garsus vadinti žodžiais, tačiau muzika gali būti vadinama ideologija. Kokio nors dalyko prilyginimas ideologijai negali būti klaida, nes jai negalioja tiesos ir klaidos perskyra3. Bet kuris dalykas gali būti priskirtas ideologijai. Tie, kam patinka šeštadienis arba sekmadienis, gali sugalvoti savo ideologiją, panašiai kaip tie, kuriems patinka liberalizmas arba nacionalizmas politikoje, impresionizmas arba ekspresionizmas dailėje. Ideologija virto neįveikiama jėga, kai net jos įveikimas gali būti aiškinamas kaip nauja ideologija4.
Nevykęs yra pats ideologijos terminas. Immanuelio Kanto nuomone, idėjomis „<...> negalima apibrėžti nė vieno objekto“5. Laikantis Kanto požiūrio, sunku suprasti žodį „ideologija“. Prie graikiško ἰδέα pridūrus λόγος susidaro oksimoronas. Kadangi logos gali reikšti ir principą, o idea irgi turi šią prasmę, susiduriame su tuo, ką Spinoza vadino idėjos idėja (idea ideae)6. Jo nuomone, siela pažįsta idėjas, o Dievas turi sielos idėją. Norint rimtai kalbėti apie ideologijas, reikia apibūdinti idėjos idėją. To neįmanoma padaryti, nes idėja yra aukščiausias visumos apibūdinimas, už kurio negali būti aukštesnio principo. Kanto žodžiais, idėja yra „absoliutus sąlygų totalumas“7. Neįmanoma sukurti idėjų mokslo, nes jos neturi aiškaus objekto. Bet kuris bandymas už idėjos rasti idėją panašus į substancijos ieškojimą už absoliuto. Patys ideologijų tyrinėtojai nesunkiai gali būti vadinami ideologais. Jų pastangas sukurti apibendrinančią ideologijų teoriją lengvai galima pavadinti demaskuojančia ideologija8.
Šio straipsnio tikslas – į ideologijas pažvelgti iš filosofinės perspektyvos. Tiksliau, iš Kanto filosofijos perspektyvos. Tam galima nurodyti kelias pagrindines priežastis. Pirma, Kantas nevartojo ideologijos termino, tačiau buvo jį vartoti pradėjusios epochos žmogus. Antra, Kanto transcendentalinių idėjų samprata padeda suprasti ideologijas. Jo idėjų aiškinimas stovi šalia Platono, René Descarteso, Johno Locke’o ir Davido Hume’o teorijų. Trečia, Kanto grynojo proto tyrimas yra toks nuodugnus, kad jame galima tikėtis rasti ideologijų aiškinimą. Tam reikia tik iš naujo pažvelgti į grynojo proto struktūrą9. Ketvirta, Kanto istorijos filosofija rodo interpretatorių ir tyrinėtojų mažai pastebėtus ideologizuoto politinio mąstymo bruožus. Perėjęs prie istorijos filosofijos, jis metafizines spekuliacijas pavertė politinėmis spekuliacijomis. Istorijos filosofija yra kelią mąstymui ideologijomis atvėrusi disciplina. Kol į idėjas buvo žiūrima kaip į juslėmis nepatiriamą dalyką, jos negalėjo tapti praktinės veiklos programomis. Viskas pasikeitė pradėjus kalbėti apie jų ryšį su konkrečiomis istorinėmis epochomis.
Nepaisant neįveikiamų ideologijos apibrėžimo problemų, analizei būtinas jų atpažinimo požymis. Tačiau jo neįmanoma rasti, išskyrus įprotį tam tikrus dalykus vadinti šiuo vardu. Apie ideologijas pradedama kalbėti įsitraukus į šį žodį vartojantį kalbinį žaidimą, panašiai kaip žodis „futbolas“ apibrėžiamas ne nurodant kamuolį ir vartus, o tai darant be refleksijos. Su ideologija viskas dar sudėtingiau, nes šiuo žodžiu gali būti pavadintas bet kuris dalykas, įskaitant futbolą. Ji neturi iš anksto nustatytos esmės, o yra tai, ką šiam žodžiui priskiria kalbėtojai. Ji ne tik nesiduoda aiškiai apibrėžiama, dėl jos nesutaria patys ideologai. Šiuo atžvilgiu ji panaši į vienos filosofijos sampratos nepripažįstančių filosofų nesutarimus. Bet kuris ideologijos apibrėžimas, panašiai kaip kiekvienas žinomas filosofijos apibrėžimas, būtinai sukelia prieštaravimus.
Nepaisant to, į akis krinta visoms ideologijoms bendras tikėjimas išlaisvinančia idėjų galia. Skirtingai negu Kantas, ideologai idėjas suvokia ne tik kaip mąstymą, bet jas aptinka ir tikrovėje. Šiuo požiūriu jie artimesni Georgui Hegeliui, kurio žodžiais, „[N]egyvena niekas, kas kokiu nors būdu nėra idėja“10. Tai tinka ideologijoms, kurios turi du pagrindinius elementus – idée force ir idée fixe. Jas išpažįstantys žmonės mano, kad idėjos yra tikrovę formuoti galinti jėga. Panašus požiūris aptinkamas moksle, kai teoriniai mokslininkų atradimai paverčiami technika, tačiau ideologai nėra taikomojo mokslo atstovai, nes pačią tikrovę suvokia kaip idėjinį darinį. Ši aplinkybė dar labiau apsunkina ideologijų apibrėžimą, nes bet kuris objektas pasidaro priklausomas nuo idėjos. Kai apie ideologijas nieko nekalbėjęs Kantas sako, kad „kiekvienos valstybės pilietinė santvarka turi būti respublikinė“11, sunku įrodyti, jog tai nėra ideologija.
Tas pat atsitinka ir su bandymais ideologiją apibrėžti kaip tikėjimą. Kantui didelę įtaką padarė Jeano-Jacques’o Rousseau filosofija, tačiau jis nesidomėjo jo grynai pilietinio tikėjimo sumanymu, kurį galima rasti veikale Apie visuomenės sutartį ir kuris yra neabejotinas ideologijos analogas. Tai lėmė Kanto požiūris į tikėjimą: „Jei teisingumo pripažinimas pakankamas tik subjektyviai ir kartu laikomas objektyviai nepakankamu, tai jis vadinamas tikėjimu.“12 Kantas nesiejo savęs su Rousseau pilietinio tikėjimo koncepcija, nes ji kaip teisingumo požiūriu nepakankamas dalykas gali virsti subjektyviomis fantazijomis ir prasimanymais. Jo nuomone, politika ir kitos praktinio proto sritys negali būti grindžiamos fantazijomis. Konkretaus istorinio laiko nuomonės turi būti atskirtos nuo visuotinių ir būtinų principų13. To nepadarius, konkretaus istorinio laiko reikalavimai gali būti paversti universaliomis tiesomis. Rousseau politinės religijos idėja nesuderinama su Kanto religijos samprata14.
Ideologija dažnai lyginama su orientaciją vietovėje teikiančiu žemėlapiu. Kantas parašė straipsnį „Ką reiškia orientuotis mąstyme?“, kurio tikslas – padėti rasti orientaciją spekuliatyvių idėjų pasaulyje. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad ideologijos atlieka žemėlapio funkciją, ir tai ypač mėgsta pabrėžti jų tyrinėtojai. Tačiau taip nėra. Kantas kalba apie orientaciją proto idėjų pasaulyje, o ideologai nori suteikti orientaciją juslinio patyrimo pasaulyje. Jo nuomone, tai neįgyvendinamas uždavinys, nes tarp proto idėjų ir juslinio patyrimo yra neįveikiama praraja. Jo žodžiais, „idėjomis „negalima apibrėžti nė vieno objekto“15. Tai reiškia, kad idėjos negali būti juslinio patyrimo dalis. Jusliniai objektai pažįstami sąvokomis, o ne idėjomis, kurios negali turėti objekto in concreto. Supratus šį ideologijų prigimties aspektą, lieka vienintelis analizės kelias – ieškoti jos vietos grynojo proto struktūroje.
Politinės idėjos dažniausiai aiškinamos dviem būdais. Jas galima suvokti kaip priežastį arba aiškinti kaip ekonominių, socialinių ir kultūrinių permainų padarinį. Kantas turėjo savo požiūrį. Jo nuomone, transcendentalinės idėjos nėra nei priežastis, nei padarinys, išskyrus moralę, kur protas save determinuoja idėjomis: „<...> dorovės dėsnis kiekvienam paliepia jo laikytis, ir kuo tiksliausiai.“16 Skirtingai negu dorovės dėsnis, idėjos negali būti politinių permainų priežastis, kaip tai supranta ideologai, nes yra už laiko ir erdvės santykių. Kanto žodžiais, „pažinimas remiantis principais (pačiais savaime) yra kažkas visai skirtinga, negu intelekto teikiamas pažinimas“17. Intelektas juslinio patyrimo pagrindu kuria sąvokas, o idėjos yra antjusliniai mąstymo principai. Tarp jų yra neįveikiama praraja. Šiuo požiūriu mąstymas ideologijomis grindžiamas Kanto intelekto ir proto perskyros nepaisymu. Idėjos neaiškiu būdu pradedamos aptikti daiktų pasaulyje. Įsigali požiūris, kad jas galima pažinti kartu su kitais patyrimo objektais.
Kanto idėjų samprata leidžia naujai pažvelgti į mąstymą ideologijomis. Jo aptariamos idėjos yra ne Platono pirmavaizdžiai, o reguliatyvūs proto principai, t. y. ne suteikia pažinimą, o reguliuoja mąstymą. Idėjos, arba proto sąvokos, „susijusios su kažkuo, kam pajungtas patyrimas, bet kas pats niekada nėra patyrimo objektas“18. Kaip reguliatyvūs proto principai idėjos neturi ryšio su juslėmis. Tai reiškia, kad jos prieštarauja ideologų norui idėjomis formuoti tikrovę. Idėjų objektas aptinkamas tik mąstyme. Kanto žodžiais, „Platonas labai gerai matė, jog sugebėjimas pažinti jaučia kur kas aukštesnį poreikį, negu tik skiemenuoti reiškinius...“19 Dar griežčiau apie tai kalbama labiau su politika susijusioje Praktinio proto kritikoje, kur praktinio proto empirizmas atvirai pripažįstamas blogesniu už misticizmą20. Kategorinis imperatyvas, arba moralės dėsnis, gali tiesiogiai determinuoti žmonių valią. Tai reiškia, kad dorovei negalioja gamtos pažinimui būdingas priežasties ir padarinio ryšys: „<...> grynas protas vien tik per idėjas (kurios nėra joks patyrimo objektas) turi būti priežastis pasekmės...“21 Kitais žodžiais, protas be kokio nors juslinio patyrimo tarpininkavimo sugeba tiesiogiai determinuoti moralinius veiksmus.
Kaip jau buvo sakyta, ideologijos grindžiamos Kanto intelekto ir proto perskyros nepaisymu. Egzistuoja kažkoks atskiras mąstymo būdas, proto idėjas sugebantis paversti sąvokomis. Kantas šį mąstymą aptaria Sprendimo galios kritikoje. Mąstymas ideologijomis atitinka skonio sprendinį. Be šio dalyko suvokimo neįmanoma paaiškinti proto idėjų siejimo su jusliniais stebiniais. Ideologų požiūrį į idėjas galima paaiškinti tik remiantis estetinių idėjų samprata. Kantas nurodo tik vieną atvejį, kai idėjos gali būti siejamos su stebiniais, ir tai yra estetinės idėjos. Palyginti trumpa užuomina apie šias idėjas yra ir mąstymo ideologijomis aiškinimas. Tam tik reikia išsivaduoti iš įsigalėjusios baimės politinius dalykus sieti su estetika. Tai, ką Kantas apie estetiką sako savo trečiojoje Kritikoje, peržengia grožio ir didingumo analizę. Politinis mąstymas ideologijomis atitinka visus proto idėjų vaizdavimo jusliniais stebiniais standartus. Nuo šio tapatinimo nenukenčia nei grožio analizė, nei politikos supratimas.
Kaip minėta, mokslinio pažinimo sureikšminimo laikais ideologijos yra panašios į apreiškimus. Jų kūrėjai ne tik apreiškia tiesą, bet ir tikisi kitų pritarimo. Kitaip negu religinio apreiškimo atveju, politinių ideologijų tiesa suvokiama be transcendentinio autoriteto. Ją atveria kokios nors konkrečios tautos, rasės, klasės ar sluoksnio žmonės. Šiuo požiūriu ideologijos yra žmogiškojo, o ne dieviškojo apreiškimo atvejis. Ideologinis mąstymas panašus į Kanto peržiūrėtas apreiškimo religijas22. Jo žodžiais, „jei mes norime kalbėti apie apreikštąją religiją (bent tokia laikomą), tai to negalime daryti nepateikę kokio nors pavyzdžio iš istorijos“23. Kantas tokiais pavyzdžiais besiremiančias religijas vertino mažiau negu proto religiją, kuri grindžiama Dievo idėja, o ne iš juslinio patyrimo paimtais vaizdiniais. Jo nuomone, Dievas turi būti suvoktas be antropomorfinių vaizdinių, panašiai kaip proto moralinė idėja.
Kantas buvo nusistatęs prieš Dievo idėjos aiškinimą iš žmogiškojo patyrimo paimtais vaizdiniais. Jis siūlė Dievą suvokti kaip grynai praktinę, arba moralinę, idėją, be simbolinių reprezentacijų24. Kitais žodžiais, Kantas ieškojo proto religijos, kurios principus pajėgūs suprasti visi žmonės. Tai vadinamosios natūraliosios, arba prigimtinės, religijos variantas. Negalima sakyti, kad jis atmetė simbolinius antropomorfizmus. Jis juos pripažino jausmais besivadovaujantiems žmonėms, pridurdamas, jog Dievo sužmoginimas „nepaprastai pavojingas mūsų praktiniam santykiui su savo valia ir pačiam moralumui, nes tada mes sukuriame sau Dievą“25. Kanto nuomone, bet kuris juslinis Dievo vaizdavimas yra idėjos sujuslinimas. Tačiau tikėjimas Dievu turi būti grindžiamas atvaizdų atsisakiusia moraline mąstysena.
Kanto požiūris į Dievo idėjos santykį su jusliniais atvaizdais yra svarbus ideologijoms suprasti. Mus dominančios temos požiūriu dėmesį atkreipia jo minties nenuoseklumas. Kanto reikalavimas atsisakyti antropomorfizmo Dievo idėjos atveju visiškai negalioja istorijos filosofijai. Kantas kritikuoja simbolinius Dievo idėjos vaizdavimus, tačiau juos pradeda naudoti istorijos filosofijoje. Tai ryškus jo dar neįsisąmoninto perėjimo prie mąstymo ideologijomis požymis. Po Grynojo proto kritikos pasirodžiusiame straipsnyje Visuotinės istorijos idėja pasaulio pilietijos požiūriu Kantas gamtos ir istorijos tikslą apibūdina antropomorfizmais. Jis kalba apie „gamtos ir istorijos tikslą“, užsimena apie „slaptą gamtos planą“ ir mini „gamtos nepakantumą“. Tą patį galima rasti ir vėliau pasirodžiusiame veikale Į amžinąją taiką, kur pateisinama apvaizdos idėja, gamta apibūdinama kaip „didžioji menininkė“, valstybė prilyginama „moraliniam asmeniui“, o gamtai priskiriamas politinis tikslas. Pašalinti iš samprotavimų apie Dievą, antropomorfizmai sugrįžo istorijos filosofijoje. Pats Kantas to dar aiškiai nesuvokė ir tai netapo jo filosofinės refleksijos objektu. Tačiau, akivaizdu, kad istorijos filosofija yra ta vieta, kur pasirodo pirmieji ideologizuoto mąstymo požymiai. Jo žodžiais, „aukščiausias gamtos tikslas – visuotinė pasaulio pilietijos būklė kaip įsčios, kuriose išsivystys visi pirminiai žmonių giminės pradai“26. Tai reiškia, kad gamta turi politinį tikslą. Perėjus prie istorijos filosofijos, keičiasi idėjų statusas – jos turi būti įgyvendintos. Iš mąstymą reguliuojančio principo idėjos tampa praktinės politinės veiklos pagrindu27.
Kantas siūlė mažiau remtis Dievo idėją papildančiais antropomorfizmais, bet tuo pačiu metu rėmėsi gamtos ir istorijos antropomorfizavimu. Gamta ir istorija tapo naujomis kvazidievybėmis. Visuotinės istorijos idėjoje sakoma, kad bandymas idėjomis aiškinti istoriją gali virsti romanu, tačiau iškart priduriama, jog to įmanoma išvengti. Jo žodžiais, „jeigu pripažinsime, jog gamta net žmogaus laisvės atžvilgiu veikia ne be plano ir galutinio tikslo, tai šią idėją, matyt, vis dėlto galima pritaikyti“28. Iš samprotavimų apie Dievo idėją pašalinti antropomorfizmai sugrįžta per gamtą ir istoriją. Kanto nuomone, idėjoms negalima priskirti stebinių ir vaizdinių, nes tai tik „kalbą, o ne patį objektą“29 liečiantis simbolinis antropomorfizmas. Tačiau gamta ir istorija apibūdinamos kaip akivaizdūs žmogaus analogai. Iškyla klausimas, kaip stebinio neturinčios idėjos atrado ryšį su juslinio patyrimo objektais? Vienintelis šio dalyko paaiškinimas yra Kanto grynojo proto tyrime aptinkamos estetinės idėjos. Jos padeda suprasti ne tik šio autoriaus istorijos filosofiją, bet ir modernųjį mąstymą ideologijomis.
Kanto Sprendimo galios kritikoje aptinkamas hipotipozės aiškinimas savo reikšme prilyginamas Grynojo proto kritikos intelektinių sąvokų schemiškumui. Jo nuomone, pastarasis yra vienas iš dviejų hipotipozės atvejų. Kitas proto schemiškumo atvejis yra simbolinis idėjų vaizdavimas, „kai sąvoka, kurią galima mąstyti tik protu [vadinasi, idėja – A. J.] ir kurios negali atitikti joks juslinis stebinys, grindžiama tokiu stebiniu“30. Panašiai kaip intelektas reikalauja schemomis vadinamų grynųjų sąvokų, protas taip pat turi savo schemą, kuri yra netiesioginio vaizdinio pagal analogiją priskyrimas idėjoms. Proto idėjai suteikiamas netiesioginis atvaizdas pagal analogiją. Tarkime, monarchinė valstybė gali būti vaizduojama kaip kūnas arba mašina. Visos ideologijos panašiai juslinio referento neturinčioms idėjoms suteikia stebinius31. Naudojant Ockhamo skustuvą ir vengiant gausinti esmes, toliau kalbama vien tik apie estetines idėjas. Struktūros požiūriu jos ir hipotipozė yra du to paties dalyko apibūdinimai.
Ideologijos struktūriškai atitinka tai, ką Kantas vadino estetinėmis idėjomis, ir todėl gali būti priskirtos prie estetinių reiškinių. Jo žodžiais, „estetine idėja aš vadinu tą vaizduotės sukurtą vaizdinį, kuris paskatina daug mąstyti, bet kartu jokia apibrėžta mintis, t. y. jokia sąvoka, negali būti jam adekvati, ir, vadinasi, jokia kalba nepajėgi jį pasiekti ir padaryti suprantamą“32. Ideologai proto idėjas sieja su jusliniu patyrimu, nes kitaip jos negali tapti įsivaizduojamos praktine jėga. Adekvataus juslinio referento neturinčios proto idėjos suvokiamos kaip jį turinčios. Kanto nuomone, žmonės nesielgia adekvačiai tam, ką nurodo abstrakčios idėjos, tačiau ideologai sukuria iliuziją, kad jos yra patiriamos kaip juslinio patyrimo dalis. Tai akivaizdi suvokimo iliuzija, nes proto idėjos neturi tiesioginio ryšio su juslėmis. Kanto žodžiais, „visų reiškinių absoliuti visuma yra tik idėja“33. Empirinio patyrimo ir mokslo požiūriu ideologų skelbiamos idėjos prilygsta juslėmis nepatiriamų mąstymo principų sujuslinimui.
Tai, kas vadinama ideologijomis, atitinka Kanto estetinių idėjų sampratą. Jo nuomone, estetinės idėjos yra proto idėjų antrininkės34. Vadinasi, jos kai kuriais atžvilgiais panašios į metafizines idėjas, tačiau kartu nuo jų skiriasi. Stebina tai, kad Kantas apie estetines idėjas kalba daugiskaita. Jis Grynojo proto kritikoje nurodo tris metafizines idėjas – sielą, pasaulį ir Dievą. Tas pat galioja Praktinio proto kritikai, kur aiškiai aptariamos laisvės, kategorinio imperatyvo, sielos nemirtingumo ir Dievo idėjos. Tačiau viskas pasikeičia Sprendimo galios kritikoje, pradėjus kalbėti apie estetines idėjas. Jų skaičius ne tik neaiškus, bet ir, atrodo, gali būti begalinis, panašiai kaip žmonių kūrybinė vaizduotė. Tai pačiai idėjai galima rasti vis naujus atvaizdus. Ši aplinkybė apsunkina pažinimą. Aprašius vieną idėjos atvaizdą, gali atsirasti kiti.
Proto idėjos, kurias reprezentuoja Kanto trys aptartos metafizinės idėjos, negali turėti stebinių. Tai reiškia, kad ideologijos pagrįstos grynojo proto struktūros požiūriu neleistina idėjų samprata. Tačiau viskas pasikeičia su estetinėmis idėjomis, kurios vaizduotės sukurtus vaizdinius leidžia prilyginti idėjoms35. Tai padaręs, Kantas iškart priduria, kad šie vaizdiniai neturi sąvokos, t. y. neapibūdina jokio empirinio objekto. Estetinės idėjos leidžia tai, ko neleidžia metafizinės idėjos – joms gali būti priskirti vaizdiniai. Ši idėjų ir vaizdinių sintezė atitinka tai, ką daro ideologai. Jie juslinio patyrimo tikrovę aiškina kaip idėjų atvaizdus. Kanto sąvokos ir idėjos perskyros požiūriu tai neleistinas dalykas, nes ryšį su vaizdiniais gali turėti tik intelekto sąvokos, o „idėjos kaip tik dėl to, kad jos tėra idėjos, nesusijusios su jokiu objektu“36. Ideologų bandymai savo požiūrį argumentuoti sąvokomis rodo jų ir idėjų neskyrimą. Idėjos nėra pojūčių apibendrinimai, bet kalba apie vien tik mąstymui prieinamus principus.
Remiantis Kantu, galima teigti, kad ideologijos tikrovę prilygina simboliniam atvaizdui. Šis atvaizdas prilygsta tam, kas anksčiau jo buvo vadinama simboliniu Dievo idėjos atvaizdu. Kitais žodžiais, ideologijos struktūriškai atitinka tai, ką jis kritikavo Dievo idėjos atveju. Ideologai į vieną sujungia du nesuderinamus dalykus – proto idėjas ir stebinius. Žinant, kaip rimtai piliečiai žiūri į ideologijas, iš pradžių apima baimė jas sieti su estetika. Tačiau ideologams kaip niekam kitam sakoma „nepasakok man pasakų“. Nepaisant jų vaizduojamo rimtumo, piliečiai jų tiesas lengvai prilygina pasakoms37. Kanto estetinių idėjų samprata leidžia atsisakyti šios estetikos baimės. Estetika turi būti suprantama plačiai, kaip „juslumo principų tyrimas“38 pažinime ir kitose žmogaus veiklos srityse. Estetinės idėjos yra raktas ideologijoms suprasti. Ideologai juslinio patyrimo tikrovę suvokia kaip jų idėjų išraišką, atvaizdą ir atitikmenį.
Tiek estetinės idėjos, tiek ideologijos vienodai sujuslina tai, kas neturi juslinio atvaizdo. Tai, ką ideologai vadina tikrove, yra išsigalvotas idėjos atvaizdas. Kantas šį vaizdavimo būdą vadino netiesioginiu idėjos vaizdavimu pagal analogiją39. Jo žodžiais, „[A]ntai monarchinė valstybė gali būti pavaizduota kaip kūnas, jeigu ji valdoma pagal vidinius tautos dėsnius, arba tik mašina (pavyzdžiui, rankinis malūnėlis)“40. Tarp valstybės ir mašinos nėra panašumo, išskyrus įsivaizduojamą. Tą patį galima pasakyti apie ideologų vaizduotę. Jų skelbiamos idėjos ir jų atvaizdams prilygintos visuomenės neturi panašumo, tačiau piliečiai verčiami tai pripažinti. Tarp Sovietų Sąjungos ir komunizmo idėjos nebuvo jokio panašumo, tačiau šios valstybės piliečiai buvo priversti save vadinti komunizmo statytojais. Nesvarbu, kad tikrovė nerodė nieko, ką skelbia komunizmo idėja. Ideologai žmonių santykius gali vaizduoti bet kokiomis analogijomis. Jų tikslas – priversti pasaulį matyti taip, tarytum šis būtų tai, ką jie įsivaizduoja.
Ideologijų tyrinėtojai ypač mėgsta Marxo teoriją. Šio autoriaus žodžiais, „ideologijoje žmonės ir jų santykiai yra apversti aukštyn kojomis tarytum kameroje obskuroje“41. Remiantis Kanto idėjų samprata, galima išplėsti šį aiškinimą. Marxas pastebėjo tik vieną aspektą – idėjų neadekvatumą tikrovei. Jo nuomone, ideologijos išnyks panaikinus ekonominių santykių susvetimėjimą. Marxas nepripažįsta idėjų savarankiškumo, nes, jo nuomone, jos priklauso nuo materialinių santykių. Tačiau kol ši priklausomybė nepanaikinta, jis siūlo komunistinę ideologiją, t. y. aukštyn kojomis apverčia egzistuojančius santykius. Marxas daro tai, ką nori įveikti. Jis nesuvokia simbolinio idėjų vaizdavimo reikšmės. Jo nuomone, pakeitus gamybinius santykius gali išnykti idėjų suvokimo neadekvatumas. Žvelgiant iš Kanto estetinių idėjų perspektyvos, šis įsitikinimas yra toks pat vaizduotės kūrinys, kaip, tarkime, Jupiterio erelio su žaibu naguose prilyginimas dangaus valdovui. Marxo noras įveikti ideologijas grindžiamas jų prigimties nesupratimu. Neįmanoma ant kojų pastatyti to, kuris turi būti apverstas. Simboliniai idėjų atvaizdai neleidžia tiesiogiai pamatyti to, kas gali būti matoma tik netiesiogiai. Bet kuri patyrimo visuma pasiekiama tik protu ir neturi tiesioginio ryšio su juslėmis. Marxo komunistinė visuomenė nėra išimtis. Ją galima parodyti tik prie proto idėjos pridūrus juslinius stebinius. Kol tokių nėra, Marxas lieka kartu su jo griežtai kritikuojamais utopinio socializmo atstovais.
Kanto Sprendimo galios kritika padeda suprasti, kaip kelią skynėsi ideologinis mąstymas. Jo nuomone, Dievas kaip grynojo proto idėja turi būti suvokiamas be juslinių atvaizdų. Tačiau tai negalioja istorijos filosofijai, kuri aiškinama kaip gamtos įgyvendinamas tikslas. Tai ne tik Kanto minties nenuoseklumas, bet ir ideologinio mąstymo požymis. Kanto istorijos tikslo aiškinimas atitinka visus estetinės idėjos standartus. Kadangi istorijos idėja neturi adekvataus objekto, tai kompensuoja jai suteikiami antropomorfiniai vaizdiniai. Neįmanoma empiriškai įrodyti, kad istorija turi kokį nors politinį tikslą ir jo nuosekliai siekia. Kalbėdamas apie jį, Kantas neturi patikimo pažinimo ir gali remtis tik subjektyvia vaizduote. Jo žodžiais, „teleologinis spręsmas priklauso reflektuojančiai, o ne determinuojančiai sprendinio galiai“42. Vadinasi, politinio tikslo istorijai priskyrimas yra skonio sprendinio rezultatas. Tai ne objektyvaus būtinumo pažinimas, o reflektyvus ir teleologinis skonio sprendinys43.
Kantą visą laiką domino teleologinė gamtos interpretacija44. Jo nuomone, teleologinis gamtos aiškinimas negali būti mokslinis. Gamtos mokslai negali pažinti tikslų, nes tai reikštų jos plano pažinimą. Moksliškumo reikalavimus atitinka tik Grynojo proto kritikoje aptariamas priežastinis aiškinimas. Kanto nuomone, gamta turi „natūralius tikslus“, tačiau jie negali būti mokslinio aiškinimo objektas, nes kalbėjimas apie tikslus reiškia kalbėjimą apie intencijas. Žmonės negali pažinti gamtos intencijų. Tarkime, upės neturi tikslo rūpintis šalia jų esančiomis valstybėmis, o vabzdžiai nesiekia žmonėms trukdyti miegoti. Bet kuris teleologinis aiškinimas yra Sprendimo galios kritikoje aptinkamo refleksijos sprendinio dalis. Tik reflektuojanti sprendimo galia leidžia mąstyti tikslais. Intelektinis, arba mokslinis, pažinimas skiriasi nuo reflektuojančios sprendimo galios. Kanto nuomone, pastaroji atlieka veiksmus su refleksijos objektais ir nėra mokslinis pažinimas. Vadinasi, moksliškai nepažinus gamtos tikslų neįmanoma kalbėti apie jos politinį tikslą. Vienintelis šio dalyko aiškinimas yra estetinis idėjos ir vaizdinio siejimas, atitinkantis pagrindinį po Kanto įsitvirtinusio ideologinio mąstymo principą. Mąstymas ideologijomis gali jungti tai, ko neleidžia objektyvių priežastinių ryšių pažinimas.
Ideologijos savo struktūra atitinka tai, ką Kantas savo religijos aiškinimuose vadina simboliniu antropomorfizmu. Jis atmetė simbolinius Dievo vaizdavimus, tačiau rėmėsi simboliniais istorijos vaizdavimais. Jo atmestas Dievo suvokimas nauju pavidalu sugrįžo politiniame mąstyme ideologijomis. Ideologijos yra tikrovės prilyginimas jusliniams abstrakčios idėjos atvaizdams. Šis prilyginimas neįrodomas empiriškai, nes idėjos negali būti empirinio patyrimo objektas. Jos yra Kanto sukritikuotų ir atmestų metafizinių spekuliacijų perkėlimas į istoriją ir politiką. Ideologijų atsiradimas reiškia politikos įtraukimą į naujų metafizinių spekuliacijų orbitą. Pažinimo objektu negalinčios būti idėjos pradedamos suvokti kaip juslinio patyrimo daiktai.
Ideologijoms būdingą idėjų ir juslinio patyrimo sintezę gerai paaiškina Kanto estetinių idėjų samprata. Jis nesiūlo politikos suvokti kaip estetinio dalyko, tačiau niekas geriau nepaaiškina idėjų ir juslių sintezės, kaip estetinės idėjos. Ideologai adekvataus referento neturinčioms idėjoms suteikia netiesioginius atvaizdus. Ideologijos kaip simbolinio, ir todėl estetinio, mąstymo forma jungia du skirtingos prigimties dalykus – protą ir jusles. Jų pažinimo negalima priskirti nei empirinius objektus pažįstančiam mokslui, nei apie privalėjimą kalbančiai moralei. Ideologijos panašios į estetiniam pasitenkinimui ir kritikai išstatytus objektus.
Moderniojo mokslo atstovaujamo deterministinio mąstymo požiūriu ideologijos yra religinio stebuklo atitikmuo. Jos atitinka tai, ką Kantas vadino religinėmis iliuzijomis. Ideologai tikrove vadina netiesioginius idėjos atvaizdus. Kantas skeptiškai žiūrėjo į religinius simbolius, tačiau būtent jie sudaro ideologijos esmę. Ideologai antjuslines idėjas padaro juslinio patyrimo dalimi. Tai ne tik stebuklo analogas, bet ir metafizinių spekuliacijų įvedimas į politiką. Tiesą pradeda apreikšti ne Dievas, o konkrečios politinės jėgos. Tačiau ideologijoms suprasti neužtenka jų prilyginimo religijoms. Dar reikia suprasti jų ryšį su estetinėmis idėjomis. Jas galima apibūdinti kaip religijoms būdingo simbolinio antropomorfizmo perkėlimą į politiką.
Prie idėjos kaip transcendentalinės grynojo proto regimybės ideologai priduria regimybe esančius vaizdinius. Ši dviejų skirtingų regimybių sintezė griauna bet kokias pastangas apibrėžti ideologiją. Prie adekvataus referento neturinčios idėjos prijungus netiesiogiai parinktą vaizdinį, atsiranda kažkoks fantastinis to, ko neįmanoma atvaizduoti, vaizdas. Tai akivaizdus estetinės idėjos taikymo atvejis, kai adekvačių referentų neturintys jusliniai vaizdiniai siūlo matyti daugiau negu leidžia empirinis patyrimas. Vaizdinio neturinčios proto idėjos pateikiamos kaip jį turinčios. Dvilypė ideologijų prigimtis – idėjos ir juslės – sukuria neįveikiamas jų apibrėžimo problemas. Neįmanomas ne tik adekvataus referento neturinčių idėjų pažinimas, bet ir joms priskirti vaizdiniai nepagrįstai tikrovę aiškina kaip jų atvaizdą.
Literatūra
Allison, Henry. Essays on Kant. Oxford University Press, 2012.
Althusser, Louis. Lenin and Philosophy and Other Essays. Trans. B. Brewster. New York and London: Monthly Review Press, 1971.
Blakely, Jason. Lost in Ideology. Interpreting Modern Political Life. Agenda Publishing, 2024.
Eagleton, Terry. Ideology. An Introduction. London, New York: Verso, 1991.
Fueur Lewis. Ideology and Ideologists. Transaction Publishers, 2010.
Freeden, Michael. Ideology. A Very Short Introduction. Oxford University Press, 2003.
Hegel, Georg. Teisės filosofijos apmatai. Vertė L. Anilionytė. Vilnius: Mintis, 2000.
Kant, Immanuel. Die Metaphysik der Sitten, Zenodot Verlagsgesellscha, 2013.
Kant, Immanuel. Religija vien tik proto ribose. Vertė R. Plečkaitis. Vilnius: Pradai, 2000.
Kant, Immanuel. Politiniai traktatai. Vertė A. Gailius ir G. Žukas. Vilnius: Aidai, 1996.
Kantas, Imanuelis. Sprendimo galios kritika. Vertė R. Plečkaitis. Vilnius: Mintis, 1991.
Kantas, Imanuelis. Praktinio proto kritika. Vertė R. Plečkaitis. Vilnius: Mintis, 1987.
Kantas, Imanuelis. Grynojo proto kritika. Vertė R. Plečkaitis. Vilnius: Mintis, 1982.
Kantas, Imanuelis. Prolegomenai kiekvienai būsimai metafizikai, galėsiančiai būti mokslu. Vertė K. Rickevičiūtė. Vilnius: Mintis, 1972.
Kantas, Imanuelis. Dorovės metafizikos pagrindai. Vertė K. Rickevičiūtė. Vilnius: Mintis, 1980.
Lozuraitis, Albinas. Metodologiniai marksistinės socialinės filosofijos bruožai. Vilnius: Mintis, 1986.
Löw, Reinhard. Philosophie des Lebendigen, Der Begriff des Organischen bei Kant, sein Grund Und seine Aktualität. Frankfurt/M.: Suhrkamp, 1980.
MacIntyre, Alasdair. Against Self-Images of the Age. University of Notre Dame Press, 1978.
De Man, Paul. Resistance to Theory. Minneapolis, 1986.
Mannheim, Karl. Ideology and Utopia. Routledge and Kegan Paul, 1960.
Marcuse, Herbert. Vienmatis žmogus; brandžios industrinės visuomenės ideologijos tyrimai. Vertė K. Kirtiklis. Vilnius: Kitos knygos, 2014.
Marksas, Karlas ir Frydrichas Engelsas. Vokiečių ideologija. Vilnius, 1974.
Minogue, Kenneth. Alien Powers. The Pure Theory of Ideology. Routldge, 2017.
Negri, Antonio ir Michael Hardt. Imperija. Vertė K. Pocius. Vilnius: Kitos knygos, 2019.
Oakeshott, Michael. Rationalism in Politics and Other Essays. Indianapolis: Liberty Fund, 1991.
O’Neill, Onora. „Kant on Reason and Religion“. The Tanner Lectures on Human Values, 269–308. University of Utah Press, 1997.
Ricœur, Paul. „Can There be a Scientific Concept of Ideology?“. Phenomenology and the Social Sciences: A Dialogue, 44–59. Martinus Nijhoff, 1978.
Riedel M. „On the Connection between Philosophy of History and Historical Science“. Idealistic Studies 8 (1978): 1–13.
Schürmann, Reiner. The Place of the Symbolic. Essays on Art and Politics. Zurich: Diaphanes, 2024.
Sloterdijk, Peter. Ciniškojo proto kritika. Vertė T. Četrauskas. Vilnius: Alma litera, 1999.
Spinoza, Benediktas. Etika. Vertė R. Plečkaitis. Vilnius: Pradai, 2001.
Šalkauskis, Stasys. Raštai. T. 5. Vilnius: Mintis, 1996.
Voegelin, Eric. From Enlightment to Revolution. Duke University Press, 1975.
Wood, Allen. Kant and Religion. Cambridge University Press, 2020.
Žižek, Slavoj. The Plague of Fantasies. London, New York: Verso, 2008.
Žižek, Slavoj. „The Spectre of Ideology“. Mapping Ideology. Ed. S. Žižek, 1–33. London, New York: Verso, 1994.
Žižek, Slavoj. The Sublime Object of Ideology. London, New York: Verso, 1989.