Politologija ISSN 1392-1681 eISSN 2424-6034
2025/4, vol. 120, pp. 81–105 DOI: https://doi.org/10.15388/Polit.2025.120.3
Leonardas Marcinkevičius
Kauno technologijos universiteto doktorantas
El. paštas leonardas.marcinkevicius@ktu.edu
Santrauka. Straipsnyje nagrinėjama a priori dedukcinio samprotavimo taikymo galimybė politikos moksluose. Šiuolaikinė socialinių mokslų metodologija daugiausia remiasi empiriniais tyrimais, kurie neatskleidžia universalių žmogaus veikimo dėsningumų. Todėl siekiama parodyti, kad prakseologija, Ludwigo von Miseso suformuluotas metodas, grindžiamas aksioma „žmogus veikia“, gali tapti tinkamu epistemologiniu pagrindu politikos mokslams. Pabrėžiama, kad grynasis protas yra pakankamas pažinimo šaltinis tam tikrų socialinių reiškinių analizei, nes socialinių mokslų tyrimas gali būti pradedamas nuo žmogaus veikimo aksiomos.
Siekiant pagrįsti prakseologinį metodą, remiamasi Immanuelio Kanto a priori samprotavimo samprata, Miseso taikyta skirtimi tarp istorinių ir žmogaus veiklos mokslų bei metodologiniu dualizmu. Argumentuojama, kad pasitelkus vertybiškai neutralų valstybės ir politikos apibrėžimą, prakseologija leidžia nagrinėti politiką kaip žmogaus veiklos mokslo atšaką. Prieinama prie išvados, kad tokia prieiga galėtų atverti galimybes naujai paaiškinti valstybės ribas, unikalias funkcijas ir apmąstyti normatyvinį politikos aspektą.
Reikšminiai žodžiai: a priori, prakseologija, metodologinis dualizmas, Misesas, Kantas, politikos mokslų epistemologija.
Summary. This article explores the potential of applying a priori deductive reasoning within political science. Contemporary social science methodology relies heavily on empirical research, which is often insufficient for uncovering the universal structure of human action. The article argues that praxeology, the method developed by Ludwig von Mises and grounded in the axiom “man acts”, can provide a suitable epistemological foundation for political science. It emphasizes that pure reason can serve as a valid source of knowledge for certain social phenomena, since all social sciences may begin with analysis of the axiom of human action.
To substantiate this argument, the article draws on Immanuel Kant’s account of a priori reasoning, the distinction between historical and philosophical sciences, and the principle of methodological dualism. It maintains that, when combined with a value-neutral definition of the state and politics, praxeology allows political science to be reconceptualized as a branch of the broader science of human action. The article concludes that such an approach opens the possibility of reinterpreting the unique functions and limits of the state, as well as reflecting on the normative dimension of politics.
Keywords: a priori, praxeology, methodological dualism, political action, epistemology of political science, Mises, Kant.
_________
Received: 14/03/2025. Accepted: 07/11/2025
Copyright © 2025 Leonardas Marcinkevičius. Published by Vilnius University Press. This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution License, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.
Socialinių mokslų tyrimų metodologijoje įtvirtinta nuostata, kad visas žinojimas turi remtis empiriniais (a posteriori) samprotavimais, o formalus dedukcinis samprotavimas tėra spekuliacija. Pozityvizmo epistemologija postuluoja, kad tikrai moksliški metodai turi būti grįsti indukcija ir eksperimentavimu. A priori samprotavimai, anot šios mokyklos, tėra tautologizmai, kurie negali pasiūlyti nieko naujo. Šis požiūris įsitvirtinęs ir politikos moksluose. Tai lėmė, kad ši disciplina susikoncentravo į praeities politinių įvykių ar institucinio elgesio aprašymą, o ne universalių, patį politinį žmogaus veikimą aiškinančių principų paieškas. Tačiau tokia metodologinė prieiga dažnai sukuria fragmentuotą ir nuolat kintančią žinių sistemą, kurioje trūksta universalaus socialinių dėsnių paaiškinimo.
Iššūkį pozityvizmui XIX–XX a. sankirtoje metė Austrų ekonomikos mokyklos atstovai, paskatinę diskusiją socialiniuose moksluose, kuri tebesitęsia ir šiandien1. Šios mokyklos atstovai, remdamiesi unikalia metodologija – prakseologija (gr. praxis – veiksmas, logia – studijavimas, mokslas), suformuluota Ludwigo von Miseso, pasiūlė naujų įžvalgų, atveriančių žmogaus veiklos dėsningumus. Šis ekonomistas, remdamasis Immanuelio Kanto epistemologinėmis idėjomis ir a priori samprotavimu, grįstu iš „žmogaus veiksmo“ aksiomos dedukciškai išvedamų tiesų analize, pasiūlė atsaką dominuojančiam metodologiniam požiūriui.
Prakseologinis metodas daugiausia pritaikytas ekonomikoje, o politikos moksluose kol kas išsamiai nėra nagrinėtas. Kadangi visi socialiniai mokslai (įskaitant politikos mokslus) gali būti pradedami nagrinėti nuo „žmogaus veiklos“ aksiomos, šiuo straipsniu siekiama įvertinti, ar politikos moksluose įmanoma pritaikyti a priori samprotavimu grįstą metodologiją. Argumentuojama, kad grynasis protas nagrinėjant tam tikrus socialinius reiškinius yra tinkamas pažinimo šaltinis, net ir kai nereferuojama į empiriką. Tai atveria galimybę ieškoti universaliai taikomų dėsnių, o ne vien į pavienius atvejus redukuotinų ir nuolat kintančių tiesų apie žmogaus politinį veikimą. Būtina pasakyti, kad tai nėra tiesiog teorinių-empirinių tyrimų skirties klausimas, o siekis apmąstyti, ką atskiras pažinimo šaltinis – grynasis protas, gali padėti suprasti apie žmogaus veiklą ir politiką. Svarbu pabrėžti, kad šiuo konkrečiu straipsniu ne siekiama apginti Austrų ekonomikos mokyklos ekonomines ar politinės filosofijos išvadas, o įvertinti jų pasiūlytos metodologijos galimybes politikos moksluose.
Pirma, straipsnyje apibrėžiamas socialinių mokslų, kaip žmogaus veiklą tiriančios disciplinos, objektas. Įvertinama skirtis tarp istorinių ir filosofinių socialinių mokslų. Antra, apibrėžiamas prakseologijos epistemologinis pagrindas – a priori dedukcinis samprotavimas, remiantis Kanto epistemologinėmis įžvalgomis ir Miseso idėjomis dėl jo pritaikymo žmogaus veiklos analizei. Jeigu ši samprotavimo forma tinka visiems socialiniams mokslams, ji tam tikru mastu turi tikti ir politikos mokslams. Politikos moksluose Austrų ekonomikos mokyklos idėjos pirmiausia nagrinėtos pasitelkus ideologines implikacijas, o ne unikalaus metodo analizę. Todėl pirmiausia siekiama pateikti neutralų valstybės apibrėžimą, tinkamą prakseologinei analizei, ir išsiaiškinti, kuo politikos mokslai skiriasi nuo kitų socialinių mokslų. Argumentuojama, kad pasitelkus vertybiškai neutralų valstybės apibrėžimą, prakseologija gali būti tinkamas pagrindas siekiant suprasti žmogaus politinį veikimą.
Svarbų vaidmenį plėtojant socialinių mokslų epistemologiją vaidino pozityvizmas, siekiantis žmogaus veiklos analizei pritaikyti gamtos mokslų metodus. Sociologijos, kaip mokslo, plačiąja prasme nagrinėjančio žmogaus veiklą visuomeninių santykių kontekste, pradininku laikomas Auguste’as Comte’as. Jis argumentavo, kad objektyvūs dėsniai gali būti suformuluojami tik įtraukiant patyrimą ir empirinę analizę, o metafizinės „spekuliacijos“ turėtų būti laikomos nemoksliškomis. Kitaip tariant, moksliškai pagrįstais socialinių reiškinių paaiškinimais gali būti laikomi tik tie, kurie grindžiami empiriniais duomenimis. Siekdamas imituoti natūraliųjų mokslų metodologiją, Comte’as pradėjo tai, kas dabar laikoma sociologija, padalijęs šį mokslą į dvi kryptis: socialinę statiką, nagrinėjančią, kaip visuomenė išlaiko savo stabilumą, ir socialinę dinamiką, tiriančią visuomeninių pokyčių priežastis2. Sociologija pretendavo tapti naująja ne metafizine, o „pozityviąja“ filosofija, sukonstruota kaip empiriniai mokslai ir besiremiančia jų metodologija.
Vertinant šiuolaikinę politikos mokslų metodologinę literatūrą, galima konstatuoti, kad jos pagrindas yra būtent empiriniai tyrimai, kiekybiniai duomenys, statistinė analizė, kuriais remiantis tyrinėjamas politinis elgesys ir institucijos. O štai a priori metodų taikymas išlieka kontroversiškas. Esminė kritika grindžiama tuo, kad socialiniai reiškiniai yra kintantys ir priklausomi nuo kultūros, laikotarpio, todėl universalių principų moksliniu pagrindu atrasti neįmanoma. Vienas įtakingiausių ir plačiausiai cituojamų darbų apie politikos mokslų metodologiją yra Gary Kingo, Roberto O. Keohaneo ir Sidney Verba’os (dažnai trumpinama KKV) darbas Designing Social Inquiry: Scientific Inference in Qualitative Research3. Čia apimami kiekybiniai ir kokybiniai tyrimai įvardijami kaip „mokslinis metodas“, jie įtvirtinti a posteriori socialinių mokslų pagrindu. Naujausi straipsniai tik patvirtina, kad pozityvizmas ir interpretatyvizmas (kurie abu remiasi empirine analize) išlieka esminiai politikos mokslų metodai. Pozityvizmas grindžiamas labiau kiekybiniais metodais, o interpretatyvizmas – konstruktyvistine ontologija ir subjektyvizmu, kokybiniais metodais4. Daugelis kitų metodų grindžiami vieno iš šių dviejų integravimu. Taigi net ir tada, kai kiekybiniai ir kokybiniai metodai atskiriami, jie ir vieni, ir kiti remiasi empirizmu, todėl erdvės dedukciniam a priori samprotavimui nelieka.
Net ir neempiriniai metodai nėra grynąja prasme aprioriniai, o veikiau teoriniai įrankiai, kurie nelaikomi epistemologiškai pakankamais teiginiams apie socialinius reiškinius pagrįsti. Žaidimų ar racionalaus pasirinkimo teorijos yra veikiau analitiniai įrankiai, kurie vertinami pagal jų prognozavimo naudą, tačiau savaime nėra laikomi realybės atspindžiu5. Hermeneutiniai ar konstruktyvistiniai metodai dažnai pristatomi kaip antipozityvistiniai, tačiau jų pagrindas vis tiek lieka aposteriorinis – išvedamas iš socialinės praktikos stebėjimo ir interpretacijos.
Verta pažymėti, kad empirizmu grįstų epistemologinių tradicijų įsigalėjimas socialiniuose moksluose lemia schizmą – arba žmogaus elgesį įmanoma paaiškinti, nes jis determinuotas jutiminės aplinkos, arba laikome jį laisvu, taigi nepaaiškinamu socialinių mokslų ribose. „Empirizmo iškėlimas reiškia kitos žmogaus prigimties pusės neigimą keliant klausimus apie socialinius veiksmus.“6 Be to, pozityvistinis požiūris susiduria su esmine problema: atmesdamas tariamą metafizikos spekuliatyvumą, jis pats remiasi filosofiniais, abstraktaus pobūdžio argumentais, kurie negali būti empiriškai patvirtinti7. Nors pozityvistai atmeta visas neempirinės analizės formas kaip nemoksliškas, tokio pobūdžio epistemologija neišvengiamai turi daryti nehipotetinio pobūdžio, taigi paremtą grynuoju protu, prielaidą8. T. y. teiginys „realybę atspindintys teiginiai yra tik empiriniai“ negali būti patvirtintas a posteriori, nes pretenduoja į universalumą ir metafizinės tiesos konstatavimą, vadinasi, reikalauja apriorinio pagrindimo. Nepaisant šio prieštaravimo, pozityvizmu grįsta sociologija tapo reikšmingu poslinkiu link empirinių metodų įsigalėjimo socialiniuose moksluose.
Bene sistematiškiausią a priori dedukcinio samprotavimo integravimą į socialinius mokslus pateikė austrų ekonomikos mokyklos atstovas Ludwigas von Misesas9. Išsamiausia šio apriorinio socialinių mokslų metodo taikymą ekonomikos srityje jis pristatė savo magnum opus „Žmogaus veikla“ (angl. Human Action, 1949), o sistematiškai patį metodą pagrindė paskutinėje savo knygoje Ultimate Foundations of Economic Science (1962). Nors prakseologinis metodas daugiausia išplėtotas ekonomikoje, pats Misesas neatmetė galimybės, kad šis metodas galėtų būti naudojamas kitiems socialiniams reiškiniams pažinti10.
Konkrečiai politikos moksluose austrų ekonomikos mokyklos idėjos nagrinėtos gilinantis į jų normatyvines išvadas ir ideologines implikacijas (pvz., valstybės ribų klausimą ir kritiką), o ne metodologiją11. Kai kurios filosofinės kryptys, ypač vadinamoji Pitsburgo filosofijos mokykla (kuriai didelę įtaką padarė būtent Kantas), teigia, kad socialiniai mokslai remiasi normatyvine logika12. Tačiau šis a priori pobūdis nėra prakseologinis, o veikiau konceptualiai analitinis. Ši kryptis gina poziciją, kad žmogaus veiklą studijuojančios mokslo disciplinos pirmiausia yra normatyvinės, o ne pozityvinės. Normatyvumas čia suprantamas kaip socialinių reiškinių nagrinėjimas analizuojant, kaip priimami sprendimai dėl to, kas „turėtų būti“, o ne kas „yra“.
Prakseologijos galimybių įvertinimas dar svarbesnis Lietuvos auditorijai, kur kritinis žvilgsnis į empirinių metodų galimybes socialiniuose moksluose nėra dažnas. Mąstytojas, plėtojęs Austrų ekonomikos mokyklos idėjas Lietuvoje, yra Algirdas Degutis, bet jo knygoje „Individualizmas ir visuomeninė tvarka“ (1998) daugiau dėmesio taip pat skiriama ne epistemologijai, o politinei filosofijai bei ekonomikai. Pastaraisiais metais Lietuvoje taip pat pasirodė Remigijaus Čiegio dviejų dalių monografija „Austrų ekonomikos mokykla ir jos poveikis ekonominės minties raidai“ (2023), kurioje itin išsamiai aprašyta šios mokyklos svarba ir poveikis ekonomikos idėjų istorijai. Tačiau metodologinės diskusijos knygoje irgi lieka antrame plane.
Vienas ryškiausių šiuolaikinių mąstytojų, vertinančių prakseologinio metodo taikymo galimybes būtent politikos moksluose, yra Matei’us Apăvăloaei’us13. Remdamasis sociologo Franzo Oppenheimerio ekonominių ir politinių priemonių dichotomija, jis politiką apibrėžia kaip sritį, kurioje analizuojami prievartiniai veiksmai, skirti išgauti išteklius, siekiant nustatyti būtinas šių tikslingų žmonių veiksmų pasekmes, o ne remiantis vien istorinių įvykių aprašymu. Vis dėlto Apăvăloaei’aus straipsnis neišlaiko paties prakseologinio metodo siekiamybės išlikti vertybiškai neutraliu (vok. wertfreiheit) mokslu. Todėl mano straipsnyje dėmesys bus skiriamas ne tik a priori samprotavimui socialiniuose moksluose, bet ir politikos bei valstybės apibrėžimo apmąstymui, įvertinant, ką neutralus terminas, pasitelkus prakseologinį metodą, galėtų pasiūlyti politikos mokslui.
Verta pradėti nuo klausimo, kuo skiriasi pats fizikinių ir socialinių mokslų tyrimų objektas. Galimi du požiūriai. Metodologinį monizmą galima apibrėžti kaip idėją, kad tie patys metodai, kurie taikomi fizikiniuose moksluose, gali būti be modifikacijų pritaikyti ir žmogaus veiklai nagrinėti. Pagrindinė (materialinio) monizmo idėja: mintys ir valia galiausiai gali būti redukuojami iki fiziologinių ir cheminių procesų, vykstančių smegenyse. Tačiau tai taip pat tėra metafizinis postulatas, kurį šio metodo šalininkai patys atmestų14. Metodologinis dualizmas, priešingai, postuluoja, kad siekiant suprasti žmogaus veikimo principus tie patys metodai, kaip nagrinėjant fizikinius reiškinius, – netinka15. Gamtos moksluose stebėtojas yra atsietas nuo tyrinėjamo reiškinio, kuris pasižymi kitokiomis savybėmis, negu pats jį siekiantis suprasti subjektas. O socialiniuose moksluose mokslininkas (subjektas) pats yra visuomenės dalis – veikiantis žmogus, pasižymintis tokiomis pačiomis savybėmis kaip ir jo tiriami objektai – kiti veikiantys žmonės16. Todėl, kaip pabrėžia Misesas, fizikiniai ir socialiniai mokslai gali remtis skirtingomis samprotavimo formomis. Pirmieji – hipotezių kėlimu ir jų testavimu eksperimentų metu, taigi – paremti indukcija. Skirtumas, kad priežastiniai faktai eksperimento metu socialiniuose moksluose dėl paties stebėtojo buvimo tyrimo objekto dalimi negali būti nagrinėjami izoliuotai.
Nėra jokių priemonių plėtoti a posteriori žmogaus elgesio ir socialinių įvykių teoriją. Istorija negali nei įrodyti, nei paneigti jokio bendrojo teiginio taip, kaip gamtos mokslai priima arba atmeta hipotezę remdamiesi laboratoriniais eksperimentais. Neįmanoma nei eksperimentiškai patvirtinti, nei eksperimentiškai paneigti bendrojo teiginio.17
Todėl hipotezių nagrinėjimas tampa problemiškas. Vis dėlto socialinių mokslų tyrinėjimus galima pradėti nuo nehipotetinių aksiomų, kurios jau žinomos prieš pradedant tyrimą. Misesas papildė prakseologinę apriorizmo sampratą akcentuodamas, kad yra teiginių, kurių teisingumu galima įsitikinti nepriklausomai nuo empirinio stebėjimo ar išgyventos patirties:
Jei sąvoką ar teiginį laikome aprioriniu, norime pasakyti: pirma, kad teiginio neigimas yra neįsivaizduojamas žmogaus protui ir jam atrodo kaip nesąmonė; antra, kad ši apriorinė sąvoka ar teiginys būtinai yra numanomas mūsų mentaliniame požiūryje į visas atitinkamas problemas, t. y. mūsų mąstyme ir veiksmuose, susijusiuose su šiomis problemomis.18
Tęsdamas šią mintį, Hansas-Hermannas Hoppe’ė pateikia hipotetinių ir nehipotetinių teiginių skirtį, panašią į Gottfriedo W. Leibnizo proto ir fakto teiginių takoskyrą19. Formuojant hipotetiniais teiginiais paremtą samprotavimą būtinas nuolatinis empirinis testavimas, nes jie logiškai yra įmanomi tiek pat, kiek jiems priešingi. Todėl jų teisingumu neįmanoma įsitikinti vien pasitelkus grynąjį protą20. Vis dėlto yra teiginių, apie kurių teisingumą galima žinoti ir be empirinio testavimo. Nehipotetinius teiginius galima nagrinėti remiantis grynuoju protu, nes šiems teiginiams priešingo teiginio suformulavimas neišvengiamai vestų prie loginio prieštaravimo21. Tokiam samprotavimui galima pasitelkti griežtai teisingas prielaidas – aksiomas – savaime suprantamas tiesas, kurias bandant paneigti, neišvengiamai būtų susiduriama su prieštaravimu. Pavyzdžiui: „Neįmanoma argumentuoti, kad neįmanoma argumentuoti.“22 Šio teiginio neįmanoma paneigti nepatenkant į praktinės kontradikcijos situaciją. Taigi tam, kad teiginys a priori būtų laikomas teisingu, jis turi būti įrodomas be nuorodos į konkretų patyrimą23.
Atskyrus gamtos ir socialinius mokslus, verta panagrinėti kitą Miseso pateiktą kategorizaciją. Žmogaus veiklą nagrinėjančius mokslus jis toliau skaido į dvi šakas: prakseologiją ir istoriją24. Prakseologija tiria pačią veiksmo logiką. O istoriniai mokslai žinių plėtojimą grindžia praeities įvykių nagrinėjimu, aprašydami žmogaus veiklos ir patirties visumą. Taigi remiasi faktiniu žmogaus veiklos turiniu. Ryškiausi to pavyzdžiai yra aprašomoji (deskriptyvinė) sociologija, ekonometrija ir pan. Šios sritys remiasi statistikos analize – nagrinėja žmonių veiklos praeitį. Gamtos mokslai taip pat remiasi praeities įvykių – atliktų eksperimentų analize25. Tačiau visi šie metodai nepateikia jokio būdo nagrinėti bendrus žmogaus veiklos principus, dėsnius ar taisykles:
Istorija negali išmokyti mūsų jokios bendros taisyklės, principo ar dėsnio. Nėra jokio būdo iš istorinės patirties a posteriori išvesti bet kokias teorijas ar teoremas apie žmonių elgesį ir politiką. Istorijos duomenys būtų ne kas kita, kaip gremėzdiškas nesusijusių įvykių rinkinys, painiava, jei jų nebūtų galima išaiškinti, sutvarkyti ir interpretuoti remiantis sistemingomis prakseologinėmis žiniomis.26
Ši kategorizacija sutampa su racionalizmo filosofo Christiano Wolffo pateikta istorinių-filosofinių mokslų perskyra27. Jis išskiria tris fundamentalias sritis: istoriją – kuri nagrinėja tai, kas jau atsitiko remiantis indukcija ir patirtimi; matematiką – kuri nagrinėja kiekybę; filosofiją, kuri siekia suprasti dalykų, kurie atsitiko (arba galėjo apskritai atsitikti) priežastis. Mokslą apibrėždamas kaip gebėjimą pademonstruoti teiginius (daryti išvadas pagal teisingą seką) remiantis patikimais (logiškais) principais, jis akcentuoja, kad istorinės žinios suteikia pamatą filosofiniam žinojimui, todėl neturėtų būti ignoruojamas. Vis dėlto, nors vaidina svarbų vaidmenį filosofiniuose apmąstymuose, empirinis (istorinis) žinojimas suteikia tik kontekstą, o ne pagrindimą. Pavyzdžiui, filosofijos istoriją išmanantis mokslininkas gali paaiškinti, ką yra pasakę kiti mąstytojai, tačiau jis pats vien dėl to dar neturės savybių, kurios jam leistų įvertinti šių praeities teiginių teisingumą28. O filosofija aiškina, kodėl kažkas, kas įvyko, apskritai galėjo įvykti – pagrindžia racionalią įvykio struktūrą. Kažkas įmanoma, jeigu yra nuoseklu, – pirmiausia atitinka neprieštaravimo principą. Tačiau tai, kas iš tiesų tapo faktu, taip pat turėjo turėti pakankamą priežastį. Galiausiai, kaip pažymi Wolffas, dalykus, kuriuos išmanome filosofiškai, galime sėkmingiau pritaikyti žmogaus problemų sprendimui, negu tik tuos, kuriuos išmanome vien istoriškai.
Misesas apibrėžė prakseologiją kaip a priori mokslą, skiriantį dėmesį žmogaus veiklos „kaip tokios“ nagrinėjimui, nepriklausomai nuo pavienių, aplinkos ar atsitiktinių konkretaus veiksmo faktorių. Prakseologinis žmogaus veiklos „pažinimas yra grynai formalus ir bendro pobūdžio, neatsižvelgiant į materialųjį turinį ir konkrečius konkretaus atvejo bruožus. Juo siekiama žinių, galiojančių visais atvejais, kai sąlygos tiksliai atitinka tas, kurios numatytos jo prielaidose ir išvadose. Jo teiginiai ir pasiūlymai nėra kilę iš patirties. Jie, kaip ir logikos bei matematikos teiginiai, yra aprioriniai“29. Apriorinį pažinimo šaltinį išsamiai nagrinėjo racionalizmo filosofijos atstovai. Racionalizmą galima apibrėžti kaip epistemologinę poziciją, laikančią žmogaus protą galinčiu ir gebančiu suprasti aukščiausius ir svarbiausius pažinimo principus. Kantiškoji kritinė filosofija svarbi tuo, kad suvienijo racionalistinę ir empiristinę filosofijas, atmesdama abiejų jų kraštutines „grynąsias“ formas30. Tai Kantas pasiekė pademonstruodamas, kaip įmanomas a priori sintetinis samprotavimas, atmesdamas tiek racionalistinį „dogmatizmą“, tiek empiristinį skepticizmą31. Tai padarė įtakos ir Miseso metodologinėms įžvalgoms: „Kantas, Hume’o pažadintas iš „dogmatiško snaudulio“, pastatė racionalistinę doktriną ant naujo pagrindo. Jis mokė, kad patirtis suteikia tik žaliavą, iš kurios protas formuoja tai, kas vadinama žiniomis. Visas žinias sąlygoja kategorijos, kurios yra ankstesnės už bet kokius patirties duomenis tiek laike, tiek logikoje. Kategorijos yra apriorinės; tai yra individo psichinė įranga, leidžianti jam mąstyti ir – pridurkime – veikti.“32 Grynojo proto kritikoje keliamas svarbiausias klausimas – kiek toli žmogaus pažinimą gali plėtoti protas, ką protas gali pažinti ir kokia forma. Kanto atsakymas – tinkamas intelektualinių sąvokų vartojimas atveria galimybes ir mąstymo rėmus empirinių reiškinių nagrinėjimui. Taigi kantiškoji filosofija, viena vertus, buvo nukreipta būtent į paties grynojo proto, o ne jutiminės patirties galimybių kritiką. Antra vertus, ji atmetė ir tabula rasa idėją – empirinio pasaulio apskritai nebūtų įmanoma stebėti be a priori sąvokų33. Taip Kantas išplėtojo atskirą pažinimo grupę, kuri suvokiama aprioriškai, bet leidžia „importuoti“ žinias apie realų pasaulį. Taigi, įprasminti patirtį. Panagrinėkime, kaip jis priėjo prie šios išvados.
Pirmiausia pagal subjekto ir predikato santykį Kantas teiginius skirsto į analitinius ir sintetinius:
Visuose sprendiniuose, kuriais mąstomas subjekto ir predikato santykis (aš turiu galvoje tik teigiamuosius sprendinius, nes paskui lengva šitai pritaikyti neigiamiesiems sprendiniams), šis santykis gali būti dvejopas. Arba predikatas B priklauso subjektui A kaip kažkas, kas (paslėpta forma) glūdi šioje sąvokoje A, arba B visai yra už sąvokos A, nors su ja ir susijęs. Pirmuoju atveju aš sprendinį vadinu analitiniu, antruoju – sintetiniu.34
Analitiniai teiginiai yra tokie, kurių predikato sąvoka yra įtraukta į subjekto sąvoką. Tokie teiginiai nepateikia jokio naujo pažinimo galimybių35. Sintetiniai teiginiai yra tokie, kurių predikato sąvoka nėra įtraukta į subjekto sąvoką, tačiau yra su juo susijusi ir praplečia mūsų žinias apie subjektą36. Tokie teiginiai sujungia subjekto ir predikato sąvokas, įtraukdami papildomą informaciją, kuri nėra iš anksto užkoduota subjekto apibrėžime. Jeigu siekiama plėtoti pažinimą, būtinos sintetiniais samprotavimais grįstos išvados.
Pagal antrąją skirtį vertinama, kas yra samprotavimo pagrindimo šaltinis: „Kyla klausimas <...>: ar egzistuoja toks nuo patyrimo ir netgi nuo visų juslinių įspūdžių nepriklausomas pažinimas? Tokios žinios vadinamos apriorinėmis ir jos skiriamos nuo empirinių žinių, kurių šaltinis yra aposteriorinis – būtent patyrimas.“37 Taigi pirmuoju atveju patvirtinimo šaltinis yra grynasis protas, antruoju – juslinė patirtis. Teiginiai yra a priori pobūdžio, jeigu jų teisingumą arba klaidingumą galima nustatyti be empirinio stebėjimo ar patirties38. Nors tokius teiginius galima bandyti patikrinti empiriniu būdu, tai neturi įtakos jų teisingumui arba klaidingumui loginiu požiūriu. Teiginiai yra a posteriori pobūdžio, jeigu jų teisingumu arba klaidingumu galima įsitikinti tik pasitelkus patyrimą. Tai reiškia, kad jų neįmanoma įvertinti vien grynuoju protu, o yra būtinas empirinis stebėjimas39. Epistemologijoje iki Kanto sukeltos „kopernikiškosios revoliucijos“ metafizikoje buvo įsitvirtinusi nuostata, kad aprioriniai teiginiai gali būti tik analitiniai, taigi neplėtojantys jokio naujo pažinimo, o sintetiniai – tik aposterioriniai. Todėl manyta, kad siekiant praplėsti žinias, būtina remtis jusline patirtimi, o ne tik grynuoju protu. Kantas, nors nekvestionavo empirikos būtinybės, pateikė trečiąjį kelią – pademonstravo, kad įmanomi a priori sintetiniai teiginiai. Taigi nepriklausomi nuo patyrimo, bet praplečiantys žmogaus žinojimą. Šie teiginiai nėra tiesiogiai išvesti iš patirties, tačiau jie yra būtini tam, kad patys patyrimai būtų įmanomi.
Kantas argumentavo, kad tokie teiginiai kaip aritmetikos ir geometrijos principai yra sintetiniai a priori. Pavyzdžiui, teiginys „euklidinėje geometrijoje tiesė yra trumpiausia linija tarp dviejų taškų“ nėra analitinis, nes predikatas „trumpiausia linija“ nėra tiesiogiai įtrauktas į paties subjekto – tiesės – apibrėžimą40. Tačiau, pažymėjo Kantas, mes galime būti tikri šiuo teiginiu, nes jis kyla iš mūsų a priori intuicijų apie erdvę ir laiką, kurios struktūruoja mūsų patirtį. Taigi Kanto transcendentalinė filosofija yra grįsta tiesų, kurių apskritai neįmanoma gauti per patyrimą, analize. Kantas išplėtoja atskirą pažinimo grupę, kuri suvokiama pirmiau patyrimo, ir būtent tai leidžia importuoti žinias apie realų pasaulį. „Vienumas, kurį įsisąmoninu savo perspektyvoje, yra ne iš patyrimo išvesta išvada, o patyrimo prielaida. Jos pagrindas „peržengia“ viską, ką galėtų nusakyti patyrimas. Kaip kartais rašo Kantas, sąmonės pirmumas „eina pirmiau“ visų stebėjimo duomenų.“41 A priori Kantui yra tai, kas būtina patyrimui, o ne įmanoma žinoti nepaisant patyrimo. „Priešingai, nuo „empirinių sąlygų“ atskirtos sąvokos niekada negali būti taikomos transcendentaliai, bet visada taikomos tik empiriškai.“42 Nors Kantas neatmetė patirtimi grįstų žinių svarbos, kartu pabrėžė, kad būtini a priori principai lemia visą žmogiškąjį suvokimą ir įgalina pačią patirtį. Tai leidžia kvestionuoti ir socialiniuose moksluose paplitusią nuostatą, kad visos žmogaus veiklą nagrinėjančios disciplinos turi remtis vien empirika.
Supratus, kaip Kantas priėjo racionalizmo ir empirizmo suvienijimo, galima išskirti jo filosofijos siūlomas implikacijas socialiniams mokslams. „Kopernikiškoji revoliucija“ metafizikoje leidžia suprasti socialinius reiškinius atmetant griežtai pozityvistinį požiūrį – žmogus yra analizuotinas, nes jis į šį pasaulį ateina su pažinimo kategorijomis. „Tik tada, kai atsirado tinkama proto ir patirties sąjunga, tapo įmanomos filosofinės socialinių mokslų prielaidos.“43 Tai reiškia, kad socialiniai mokslai apskritai įmanomi tik pripažinus, jog protas ir patirtis yra susiję (kantiškąja prasme). Tai yra pirmoji esminė sąlyga norint apskritai pradėti nagrinėti socialinius reiškinius.
Nors kantiškoji epistemologija Misesui padarė reikšmingą įtaką, prakseologinė apriorizmo samprata žengia žingsnį toliau nei Kantas44. Kantas apriorizmą laikė įmanomu, nes buvo įsitikinęs, kad egzistuoja grynojo proto kategorijos, kurias žmogus turi dar iki pradėdamas sąveikauti su jusliniu pasauliu. Samprotavimas yra apriorinis tik tiek, kiek jis įmanomas iki susiduriant su empirine patirtimi. Misesas papildė šią mintį akcentuodamas, kad būtent a priori kategorijos įgalina patį žmogaus veikimą ir leidžia suprasti veiksmus priežasties ir pasekmės ryšyje, įgalina pačią patirtį, kaip žmogaus proto aktą. „Apriorinės kategorijos yra dovana, leidžianti žmogui pasiekti visa, kas būdinga žmogiškumui, ir skirianti jį nuo visų kitų būtybių. Šių kategorijų analizė yra žmogaus būklės, žmogaus vaidmens visatoje analizė. Tai yra jėga, leidžianti žmogui kurti ir gaminti visa, kas vadinama civilizacija.“45 Kritikai gali sakyti, kad bet kuriam teiginiui įmanoma priskirti aprioristinį aksiomos statusą, o tada išvesti bet kokią teoriją. Tačiau svarbu pažymėti, kad a priori samprotavimas metodologiškai yra neutralus – teiginiai tampa logiškai teisingi arba klaidingi nepriklausomai nuo normatyvinio jų vertinimo. Aksiomų pasirinkti neįmanoma – jos mums yra priskiriamos pačios realybės, kurioje gyvename. Mokslininkas tik atsirenka tinkamas aksiomas konkrečiam reiškiniui paaiškinti, o ne jas konstruoja:
Prakseologijos atspirties taškas yra ne aksiomų pasirinkimas ir sprendimas dėl metodologinių procedūrų, o paties veikimo esmės apmąstymas. Nėra veiksmo, kuriame prakseologinės kategorijos nepasireikštų visiškai ir tobulai. Nėra įsivaizduojamo veiksmo, kuriame nebūtų galima aiškiai ir tiksliai atskirti priemonių ir tikslų arba sąnaudų ir pajamų.46
Teiginys „žmogus veikia“ gali būti laikomas a priori teisingu, nes, viena vertus, pasako tiesą apie realų pasaulį, tačiau jo teisingumas gali būti patvirtinamas nereferuojant į konkrečią patirtį ar empirinį įrodymą – bandymas paneigti „žmogaus veiksmo“ aksiomą – pareiškimas, kad „žmonės negali veikti“, savaime yra veiksmas – siekis paneigti aksiomą, todėl tai prieštarautų paties teiginio reikšmei47. Veiksmas reiškia, kad kita būsena yra labiau pageidautina negu dabartinė – tai suponuoja tikslo turėjimą: „Žmogaus veiksmas yra tikslingas elgesys. Arba galime sakyti: veiksmas yra valios įgyvendinimas ir transformavimas į agentiškumą, prasmingas ego atsakas į dirgiklius ir aplinkos sąlygas, siekiant tikslų, sąmoningas žmogaus prisitaikymas prie visatos būsenos, kuri lemia jo gyvenimą.“48 Paimkime vieną iš Miseso veiksmo kategorijų – priežastingumą – idėją, kad kiekviena pasekmė turi priežastį49. Tai galima logiškai numanyti pačioje žmogaus veiksmo aksiomoje – atlikdamas veiksmą, individas tikisi, kad jo veiksmas (priežastis) turės pasekmę (priartėjimą prie pageidaujamos būsenos), kuri priešingu atveju (neatlikus veiksmo) neįvyktų.
Veikiantis žmogus trokšta pakeisti mažiau patenkinamą padėtį į labiau patenkinamą. Jo protas įsivaizduoja jam labiau tinkančias sąlygas, o veiksmu siekiama sukurti šią norimą būseną. Žmogų veikti visada skatina tam tikras nepasitenkinimas (uneasiness). Žmogus, visiškai patenkintas savo padėtimi, neturėtų jokios paskatos keisti dalykų. Jis neturėtų nei norų, nei troškimų; jis būtų visiškai laimingas. Jis neveiktų; jis tiesiog gyventų laisvas nuo rūpesčių.50
Tai reiškia, kad protas gali suvokti patyrimus kaip laike susijusių įvykių tinklą. Tik žmogus, kuris mato pasaulį priežastiniuose ryšiuose, yra tinkamas veikti: „Kai žmogus nemato jokio priežastinio ryšio, jis negali veikti. Šis teiginys neatšaukiamas. Net ir žinodamas esamą priežastinį ryšį, žmogus negali veikti, jei negali paveikti priežasties.“51 Todėl empirika yra nagrinėjama tikslų kontekste – mes negalime turėti patirties be tikslo. Žvelgiant vien aposterioriškai, tarkime, vien į istorinius duomenis ar statistiką, bet neturint priežastingumo sąvokos, geriausiu atveju būtų pastebimos tik padrikų įvykių nuotrupos, kurių be sisteminio susiejimo niekaip nebūtų įmanoma interpretuoti.
Remdamiesi grynuoju protu, galime a priori paaiškinti kitų žmonių elgesio dėsnius, nes žmogaus protas yra socialinių reiškinių priežastis, jų sukėlėjas (nors ir nesuponuojami konkrečių tų žmonių tikslai). Tačiau tai nereiškia, kad prakseologinis metodas leidžia tapti „visažiniu“ – socialinius reiškinius nagrinėjantis mokslininkas turi nuspręsti, kurį mokslą ir jo dėsnius pritaikyti paaiškinimui, ir dar svarbiau, kurios iš priežasčių aiškinant arba bandant numatyti įvykius bus esminės52. Vis dėlto patys mokslo procesai: kalba, stebėjimas, priežastingumas – išvestini iš veiksmo aksiomos. O tai reiškia, kad visi empiriniai mokslai neišvengiamai remiasi aprioristiniu elementu53. A priori dedukcinis samprotavimas nepaaiškina visų socialinių reiškinių savaime, bet įgalina jų nagrinėjimą ir tolesnį žinių plėtojimą.
Atskyrus prakseologiją nuo istorinių socialinių mokslų ir paaiškinus šio metodo epistemologinį pagrindą – grynąjį protą, galima pereiti prie klausimo, ar įmanomas a priori dedukciniu samprotavimu grįstas politinio žmogaus veikimo nagrinėjimas. Iki šiol politikos mokslai tėra viena iš istorinių žmogaus veiklos mokslų disciplinų. Misesas pabrėžė, kad tai, kas vadinama politikos mokslais, pirmiausia nagrinėja politinių institucijų ir politinių idėjų istoriją, kaip ji pasireiškė ją siekusių pakeisti mąstytojų darbuose54. Anot jo, būtent prisirišimas prie gamtamokslių metodų buvo priežastis, kodėl politikos mokslai „stovi vietoje“. Nors prakseologinis metodas labiausiai išplėtotas ir pritaikytas nagrinėjant ekonomiką, tai tėra viena iš žmogaus veiklos sričių. Kaip pažymi Jörgas Guido Hülsmannas, pats Misesas į santykį tarp sociologijos ir ekonomikos žiūrėjo hierarchiškai55. Ekonomika tėra platesnės disciplinos, sociologijos, dalis, kuri nagrinėja konkrečius žmogaus veiklos atvejus, pasitelkdama tą pačią metodologiją, kurią galimą taikyti visoms prakseologijos sritims. Tiesa, pačią sociologijos sąvoką Misesas taip pat vartojo dviem skirtingomis prasmėmis: tiek aprašomoji, tiek bendroji sociologija priskiriama istorijos sričiai56.
Taigi ekonomiką galima vertinti tik kaip vieną iš sričių, kurią galima nagrinėti prakseologiniu metodu. Šioje disciplinoje pasitelkus „žmogaus veiksmo“ aksiomą atrasta ir pritaikyta subjektyvios vertės teorija gali būti naudojama analizuojant visas žmogaus pastangas, nepriklausomai nuo laiko ir erdvės. Taigi ji yra atspirties taškas bendresnei žmogaus veiklos teorijai57. Murray’us Rothbardas pateikia prakseologijos sričių skirstymą, kuris atveria galimybę įtraukti ir politikos mokslus:
Prakseologija – bendroji, formali žmogaus veiksmų teorija:
A. Izoliuoto individo teorija (Kruzo ekonomika).
B. Savanoriškų tarpasmeninių mainų teorija (katalaktika arba rinkos ekonomika).
1. Barteriu.
2. Su mainų priemone.
a. Nevaržoma rinkoje.
b. Smurtinio įsikišimo į rinką poveikis.
c. Smurtinio rinkos panaikinimo (socializmo) poveikis.
C. Karo teorija – priešiškas veikimas.
D. Žaidimų teorija (pvz., von Neumanno ir Morgensterno).
E. Nežinoma.
Žinoma, A ir B – ekonomika – yra vienintelė visiškai išplėtota prakseologijos dalis. Kitos yra iš esmės neištirtos sritys58.
Nors Rothbardas išskiria tik karo teoriją, Matei’us A. Apăvăloaei’us teigia, kad politika taip pat galėtų būti viena iš prakseologijos subsričių, ir „atrodo, kad tik laiko klausimas, kada prakseologinė metodologinė sistema bus pritaikyta atsižvelgiant į kitas specifines sąlygas“59. Jo vertinimu, supratus šio metodo įžvalgas ir ribotumus politikos mokslų disciplinoje, galima pasiūlyti naujų įžvalgų tyrimuose, kurie daugiausia remiasi pozityvistiniais metodais. Kaip pažymima, nors iki šiol politika nebuvo išskirta kaip savarankiška neistorinė žmogaus veiklos disciplina, Austrų ekonomikos mokykla per daugelį metų pateikė šiai disciplinai artimų a priori logiškai teisingų įžvalgų60. Pavyzdžiui, Miseso biurokratijos veikimo analizė gali būti pravarti tais atvejais, kai kainų sistema yra akivaizdžiai nefunkcionuojanti, todėl išteklių paskirstymas vykdomas remiantis politiniais nurodymais, o ne rinkos mechanizmu. Rothbardo demokratinio balsavimo analizė gali būti dar viena specifinė sritis, pritaikyta konkrečiam politiniam veikimui demokratinėje sistemoje. O štai Hoppe’ė pritaikė laiko pirmenybės dėsnį lygindamas monarchų ir demokratiškai išrinktų politikų orientaciją į trumpojo ir ilgojo laikotarpio perspektyvą, prieidamas prie išvados, kad „privačios nuosavybės“ į valstybę turėjimas paradoksaliai lemia pasirinkimą mažiau prievartinių politinių priemonių, palyginti su demokratine sistema. Nors su šių išvadų loginės struktūros nuoseklumu galima ginčytis, tai yra iliustracijos, kad pavienių bandymų nagrinėti politinio veikimo aspektus pasitelkus prakseologinį metodą – būta.
Prakseologinio metodo šalininkai politiką apibrėžia kaip discipliną, tyrinėjančią konkrečios žmonių sąveikos formos logiką, kai vienas individas gyvena iš kito pastangų, išgaudamas, ekstrahuodamas (extracting) išteklius. „Politika analizuoja prievartos logiką, kylančią iš agresoriaus (bandito ar valstybės) ir aukos sąveikos. Skirtingai nuo karo logikos, kuri apima bent dviejų šalių (priešininkų), aktyviai prieštaraujančių viena kitai ir teleologiškai orientuotų į pergalę, sąveiką, politiką (politics) domina vieno individo, gyvenančio iš kito pastangų, logika.“61 Pažymima, kad karo atveju veikėjai dalyvauja strateginiame mąstyme racionalizuodami savo ir numatydami priešininko veiksmus ir atitinkamai paskirstydami savo išteklius. Kita vertus, politika tik agresorių laiko aktyviu dalyviu to, kas susiję su jėgos panaudojimu ar grasinimu. Jo tikslas – išgauti išteklius, kartu sumažinant nepritarimo ir pasipriešinimo šiems veiksmams kainą.
Mano teigimu, būtent nešališko (vertybiškai neutralaus) politikos apibrėžimo trūkumas iki šiol trukdė prakseologinį metodą plėtoti politikos moksluose. Politikos, kaip išteklių nusavinimo logikos, apibrėžimas, pirma, ideologiškai artimas vienai konkrečiai (libertarinei arba anarchokapitalistinei) pažiūrų sistemai (tai nėra pačios išvados kritika, o pastaba, kad toks apibrėžimas neleidžia pradėti analizės atsispiriant nuo vertybiškai neutralaus taško). Antra, toks apibrėžimas yra kategorijos klaida, nes ne kiekvienas prievartos veiksmas nusavinant išteklius savaime yra politinis veikimas (nors kartais tai ir pasiekiama per valstybės institucijas). Trečia, toks apibrėžimas neleidžia kvestionuoti pačios valdžios tikslo, užduodant klausimą, kodėl, pradedant nuo tikslingo žmogaus veikimo aksiomos, valstybė apskritai buvo sukurta.
Artimą Austrų mokyklai, tačiau nešališkesnį valstybės apibrėžimą savo paskaitoje „Politika kaip pašaukimas“ pateikia Maxas Weberis (kuris buvo gerai susipažinęs ir su Miseso darbais, nors nebuvo prakseologinio metodo šalininkas). Jis daugiau dėmesio skiria politinės organizacijos (valstybės) valdymui, vadovavimui, įtakos darymui joje, o ne pačios valstybės kilmei, tačiau taip pat pateikia sociologinį apibrėžimą, išskirdamas būtent politinei organizacijai būdingas specifines priemones (priešingai negu prieš tai pateiktame apibrėžime). Pateikdamas konkretesnę interpretaciją, jis kaip išskirtinai valstybei būdingus (nors ir ne vienintelius jos) bruožus išskiria teisėtą fizinio smurto ir jėgos naudojimą:
Valstybė yra žmonių bendruomenės forma, kuri (sėkmingai) pretenduoja į teisėto fizinio smurto monopolį tam tikroje teritorijoje – ir ši „teritorijos“ idėja yra esminis apibrėžiantis bruožas. Nes dabarčiai būdinga tai, kad visos kitos organizacijos ar asmenys gali ginti teisę naudoti fizinį smurtą tik tiek, kiek valstybė jiems leidžia. Valstybė laikoma vieninteliu „teisės“ naudoti smurtą šaltiniu.62
Kaip pažymi Weberis, jeigu egzistuotų tik tokios bendruomenės, kuriose prievarta kaip priemonė neegzistuotų, valstybės konceptas išnyktų. Tokiu atveju, anot jo, pagal konkrečią šio žodžio prasmę, susiformuotų „anarchijos“ sąlygos. Politinio veikimo, šiuo požiūriu, nebeliktų. Taigi politika gali būti suprantama kaip „siekis pasidalyti valdžia arba daryti įtaką valdžios pasiskirstymui tarp valstybių arba tarp žmonių grupių, esančių valstybėje“63. Kiekvienas aktyviai šiame procese dalyvaujantis politinis veikėjas, anot Weberio, „siekia valdžios – kaip priemonės kitiems tikslams, idealistiniams ar savanaudiškiems, arba valdžios „dėl jos pačios“, kitaip tariant, kad galėtų mėgautis prestižo jausmu, kurį ji suteikia“64. Pateiktasis Weberio, o ne Apăvăloaei’aus valstybės apibrėžimas turėtų tenkinti ir patį Misesą. Nebūdamas anarchistu ir pabrėždamas vertybinio neutralumo svarbą socialinių reiškinių tyrinėjime, jis yra rašęs:
Taikus žmonių bendradarbiavimas, kuris yra pirminė klestėjimo ir civilizacijos sąlyga, negalėtų egzistuoti be prievartos aparato, t. y. be valstybės. Žiaurumo, vagystės, žudymo blogybės gali būti sustabdytos tik tada, kai yra institucija, kuri, prireikus, pasitelkia metodus, kurių apsaugai yra sukurta. Čia iškyla skirtis tarp teisėto ir neteisėto prievartos panaudojimo.65
Taigi iki šiol politikos moksluose prakseologinį metodą taikę mąstytojai pradėjo analizę nuo vertybiškai šališko valstybės ir politikos apibrėžimo. Išskyrus unikaliai valstybei būdingą prievartos monopolijos, o ne vien prievartinio išteklių nusavinimo apibrėžimą, galima toliau analizuoti tikslingą žmonių politinį veikimą remiantis a priori samprotavimu.
Prakseologija gali papildyti, o ne pakeisti empirinius politikos mokslus užduodant klausimus, kurių pozityvistinis požiūris linkęs nekelti. Tai leidžia metafizinį socialinių mokslų pagrindą nagrinėti netraktuojant to vien kaip nemoksliškos spekuliacijos. Atsispiriant nuo žmogaus veiksmo aksiomos politika gali būti nagrinėjama ne kaip istoriškai susiformavusių įvykių aprašymas, o užduodant klausimą, kodėl, žvelgiant iš tikslingo žmogaus veikimo perspektyvos, valstybė ir politinis veikimas apskritai susiformavo. Tai leistų atskleisti politinio veikimo kilmę, įvertinti ribas ir galimybes. Ši metodologija turi pranašumą prieš empirinius metodus, nes leidžia paaiškinti universalius veikimo principus, o ne vien kartoti tai, kas jau pastebėta konkrečiais istoriniais atvejais. Empirinė analizė gali parodyti, kaip valstybės kinta istorijoje, o prakseologija gali parodyti, kodėl valstybė, kaip institucija, atsiranda. Tai atveria kelią ne tik aprašyti praeities faktus, bet ir analizuoti galimas politinės organizacijos ribas.
Antra, prakseologinis metodas gali kelti klausimus apie kolektyvinį veikimą, nes tam tikrais atvejais individualios priemonės nepakankamos. Kolektyvinis veikimas tampa racionalus, kai keli individai suvokia, kad bendras tikslas gali būti pasiektas tik koordinuojant pastangas (pvz., gynyba). Empirinis tyrimas gali parodyti, kaip tokios grupės atsiranda, bet tik prakseologija leidžia nustatyti, kad koordinacija yra būtina loginė sąlyga siekiant tam tikrų tikslų. Vis dėlto institucinės taisyklės gali sukurti situacijas, kuriose vieno individo tikslų siekimas logiškai paneigia kito veikimo galimybę (pvz., monopolinės privilegijos, diskriminuojančios teisės normos). Tokiu atveju institucijos prieštarauja pačiai veikimo logikai. Tai leidžia ir kelti normatyvinius klausimus. Prakseologinė analizė nesiekia prognozių. Ji siekia racionalaus supratimo – parodyti, kaip politinės struktūros kyla iš tikslingo elgesio ir kaip jos riboja ar įgalina tolesnius žmogaus veiksmus.
Literatūra
Apăvăloaei, Matei Alexandru. „An Outline of a Praxeological Theory of Politics“. The Quarterly Journal of Austrian Economics 18, no. 2 (2015): 91–125.
Boettke, Peter J. ir Peter T. Leeson. „Was Mises Right? Philosophical Progress and the Methodology of Economic Science“. Mercatus Center, George Mason University, Working Paper 24.
Comte, Auguste. A General View of Positivism. Cambridge University Press, 2009.
Gordon, David. The Philosophical Origins of Austrian Economics. Auburn, AL: Mises Institute, 2020.
Hoppe, Hans-Hermann. „In Defense of Extreme Rationalism: Thoughts on Donald McCloskey’s The Rhetoric of Economics“. The Review of Austrian Economics 3, 1989.
Hoppe, Hans-Hermann. Economics and Ethics of Private Property. Auburn, AL: Ludwig von Mises Institute, 1993.
Hoppe, Hans-Hermann. Economic Science and the Austrian Method. Auburn, AL: Ludwig von Mises Institute, 1995.
Hülsmann, Jörg Guido. „Įvadas į trečiąjį leidimą“. Kn. Epistemological Problems of Economics, 3-iasis leid., aut. Ludwig von Mises. Auburn, AL: Ludwig von Mises Institute, 2003.
Yanow, Dvora ir Peregrine Schwartz-Shea. Interpretation and Method: Empirical Research Methods and the Interpretive Turn, 2nd ed. New York: Routledge, 2014.
Jones, Susan Stedman. „Kantian Philosophy and Sociological Methodology“. Sociology 14, no.1 (1980): 99–111.
Kant, Immanuel. Prolegomena to Any Future Metaphysics. Upper Saddle River, NJ: Prentice-Hall, Inc., 1997.
Kant, Immanuel. Critique of Pure Reason. Cambridge University Press, 1999.
King, Gary, Robert O. Keohane ir Sidney Verba. Designing Social Inquiry: Scientific Inference in Qualitative Research. Princeton University Press, 1994.
Leibniz, G. W., edited by Peter Remnant and Jonathan Bennett. New Essays on Human Understanding. Cambridge: Cambridge University Press., 1996.
Lopez, Cristian Camilo ir Michael Esfeld. „The Social Sciences and the A Priori“. Journal of Libertarian Studies 29, no. 1(2005). https://doi.org/10.35297/001c.129776
Mises, Ludwig von. The Ultimate Foundation of Economic Science. Princeton, NJ, 1962.
Mises, Ludwig von. Human Action. Auburn, AL: Ludwig von Mises Institute, 1998.
Olsson, J. Mikael. Austrian Economics as Political Philosophy. Stockholm University, 2015.
Rothbard, Murray N. „Praxeology: Reply to Mr. Schuller“. The American Economic Review 41, no. 5 (1951): 943–946.
Scruton, Roger. Kantas. Labai trumpas įvadas. Vilnius: Phi knygos, 2024.
Wolff, Christian. Preliminary Discourse on Philosophy in General. New York: The Bobbs-Merrill Company, Inc, 1963.