Problemos ISSN 1392-1126 eISSN 2424-6158

2023, vol. 103, pp. 133–144 DOI: https://doi.org/10.15388/Problemos.2023.103.10

Postkontinentinė filosofija / Post-Continental Philosophy

Mirties varos teorija kaip spekuliatyviosios filosofijos modelis: Landas, Brassieras, Negarestani ir Bataille’us

Linartas Tuomas
Vytauto Didžiojo universiteto
Filosofijos katedra
E. paštas linartas.tuomas@gmail.com
ORCID https://orcid.org/0000-0002-7899-811X

Santrauka. Straipsnyje nagrinėju psichoanalitinę Freudo mirties varos teoriją iš spekuliatyviosios filosofijos perspektyvos. Tam pasirenku tris filosofus: Nicką Landą, Ray Brassierą ir Reza Negarestani. Teigiu, kad jie laipsniškai radikalizuoja Freudo teorijas: Landas jas išplečia iki kapitalizmo ekonomikos ir žemiškos geotraumos, Brassieras nuveda iki Saulės katastrofos ir išnykimo grėsmės, o Negarestani įtraukia kosminio eksterioriškumo kontingenciją. Šitaip Freudo palikimas atsiskleidžia kaip transcendentalinis, epistemologinis ir spekuliatyvus įrankis spręsti Meillassoux įvardytą koreliacijos problemą. Keliu hipotezę: ši trajektorija nutrūko dėl to, kad liko neįveikta Bataille’aus įtaka, ypač Negarestani atveju. Apžvelgęs Bataille’aus įtaką Landui, Brassierui ir Negarestani, siūlau idėjines kryptis, kurioms Bataille’us galėtų pasitarnauti kaip galimybė tolesnei mąstymo atverčiai ir šansas tęsti mirties varos teorijos spekuliatyvizacijos trajektoriją. Teigiu, kad prasminga Bataille’ų apskritai permąstyti kaip vieną iš šiuolaikinės spekuliatyviosios filosofijos pirmtakų.
Pagrindiniai žodžiai: mirties vara, spekuliatyvusis realizmas, Nickas Landas, Ray Brassieras, Reza Negarestani

Theory of the Death Drive as a Model for Speculative Philosophy: Land, Brassier, Negarestani, and Bataille

Abstract. This paper deals with Freud’s psychoanalytic theory of the death drive from the perspective of speculative philosophy. For this purpose, three philosophers have been chosen: Nick Land, Ray Brassier, and Reza Negarestani. I claim that they gradually radicalised the Freudian thought: Land expanded it to capitalist economy and terrestrial geotrauma; Brassier shifted it towards a solar catastrophe and the prospect of extinction; Negarestani incorporated it into the exteriority of cosmic contingency. This way, Freud’s legacy emerges as a transcendental, epistemological and speculative instrument to tackle Meillassoux’s problem of correlation. I consider why this trajectory has ceased: I suggest a hypothesis that Bataille’s influence has not been overcome, especially in the case of Negarestani. I offer several vectors, according to which, Bataille could serve as an opportunity for openness to the Outside and a chance to continue the trajectory of the speculative death drive. I suggest that it is possible to reconsider Bataille as one of the precursors to the contemporary speculative thought.
Keywords: death drive, speculative realism, Nick Land, Ray Brassier, Reza Negarestani

_________

Received: 21/12/2022. Accepted: 21/01/2023
Copyright © Linartas Tuomas, 2023. Published by Vilnius University Press.
This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution License (CC BY), which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

Kas lieka iš filosofinės mokyklos (psichoanalizės), kuri beveik visą savo diagnostinį įniršį lokalizuoja kūne ir sapnuose, kai ji pagaliau sutinka tą, kuris valingai įvaldo tiek bekūniškumą, tiek besapniškumą?
Jason Bahbak Mohaghegh (2019: 162)

Įvadas

Spekuliatyvusis realizmas – gana nauja, bet jau paplitusi ir įsitvirtinusi filosofijos kryptis. Jos esmė – Kanto padiktuoto mąstymo kritika, siūlanti atmesti koreliacijos principą: išlaisvinti mąstymą iš subjektyvių ir antropocentristinių prielaidų, mąstymą redukuojančių į uždaros būties ir sąmonės fenomenus. Šią prieigą Meillassoux pavadino koreliacionizmu, nusakančiu tai, kad „nėra objektų, įvykių, dėsnių ir būtybių, kurios nekoreliuotų su subjektyvia prieiga“ (2014: 9). Lietuvoje spekuliatyvųjį realizmą Meillassoux kontekste tyrinėjo K. Sabolius¹, o šiam tekstui svarbų Brassierą apmąstė R. Šerpytytė² ir A. Diržys³.

Nepaisant to, kad spekuliatyvusis realizmas vietinėje terpėje yra, palyginti, gerai pažįstamas, vienam aspektui vis dar neskirta dėmesio: Freudo mirties varos teorijos (Todestrieb) įtakai spekuliatyviajai filosofijai⁴. Pastaroji mirties varą traktuoja kiek kitaip, nei dominuojanti psichoanalizės ir filosofijos sintezė, atstovaujama Lacano, kuriam mirties vara „nurodo ne mūsų atsitiktinės laikinos egzistencijos baigtinumą, bet žymi bandymą išvengti tos dimensijos, kurią tradicinė metafizika įvardijo kaip nemirtingumą, nesunaikinamą gyvenimą, atkakliai egzistuojantį anapus mirties“ (Žižek 2005: 336).

O Lacano sekėjui Žižekui mirties vara nėra paprasta gyvenimo ir mirties opozicija: „[F]undamentalų šios sąvokos paradoksą sudaro tai, jog Freudas ja įvardija nemirtingumą: mirties [vara] nurodo nemalonią besąlygišką jėgą, kuri atkakliai egzistuoja „anapus (biologinio) gyvenimo ir mirties“, anapus gimimo ir irimo ciklo“ (Žižek 2005: 335). Tai mus nukreipia tinkama linkme, leidžiančia suprasti, kad nėra jokio fundamentalaus skirtumo tarp gyvybės ir mirties, tarp organiškumo ir neorganiškumo – ši samprata pasitarnaus ne tik mirties varos spekuliatyvizacijai, bet ir svarbioms sąsajoms su Bataille’aus filosofija.

Mano tikslas – psichoanalitinę mirties varos teoriją permąstyti kaip spekuliatyviosios filosofijos modelį. Tam pasitelksiu tris šiuolaikinius mąstytojus, kurie, mano požiūriu, atitinka esminę idėjinę trajektoriją, pritaikiusią Freudą spekuliatyviajai minčiai: Nicką Landą, Ray Brassierą ir Reza Negarestani. Pirmojoje šio darbo dalyje analizuosiu laipsnišką Freudo mirties varos ir traumos konceptų radikalizaciją. Antrojoje dalyje svarstysiu, kodėl ši trajektorija nutrūko ir ar įmanoma tolesnė mirties varos teorijos ir spekuliatyviosios filosofijos sintezė. Taip pat teigsiu, kad šioje trajektorijoje neišvengiama ryški Bataille’aus įtaka – net jei aktyviai mėginama jos išvengti. Būtent Bataille’aus filosofijos pagrindu mėginsiu pasiūlyti kryptis, kuriomis galbūt būtų įmanoma judėti toliau.

1.1. Freudas: filogenezė ir neorganiškumas

Lacano skelbtą „sugrįžimą prie Freudo“ reikia pakartoti, kad įžvelgtume mirties varos teorijoje glūdėjusį spekuliatyviosios minties branduolį. Lacanas turbūt yra viena tų priežasčių, kodėl šis branduolys nėra plačiai diskutuojamas arba yra ignoruojamas: viena vertus, Lacanas „išgelbėjo“ Freudą nuo biologijos, natūralizmo ir evoliucionizmo; kita vertus, Lacano pasiūlyta kalbos ir signifikantų veikimu paremta psichoanalizė yra kaip tik tai, ką kritikuoja spekuliatyvusis realizmas. Taigi, jei psichoanalizė atskleidė, kad, Freudo žodžiais, „ego nėra net savojo būsto šeimininkas“ (2014: 275), mirties varos atradimas parodė, jog Freudas nėra net ir savo paties sukurtos teorijos šeimininkas.

Šią revoliuciją sukėlė 1920 m. veikalas Anapus malonumo principo, kuriame pirmąsyk ir iškyla mirties varos koncepcija⁵. Knyga svarbi tuo, kad pasiūlo ne tik klinikinį mirties varos svarstymą, bet ir eksperimentines spekuliacijas, vedančias link filogenezės – organizmo raidos evoliucijos eigoje ir žmogaus priešistorės⁶. Freudas parodo, kad mirties varos principą – būtinybę kartoti nepaisant nemalonumo – nulemia „organizme tveriantis siekis kartoti ankstesnę būklę, kurią tasai organizmas, veikiant išorinėms kliudančioms galioms, turėjo palikti“ (2020: 71). Todėl mirties vara – konservatyvus ir gynybinis⁷ poreikis atkurti neorganišką padėtį. Dėl to mirties varą galime pavadinti nesąmoninga atmintimi: nenusikratomais pėdsakais ir žymėmis.

Negyvoji gamta pasaulyje buvo anksčiau už gyvąją. Kitados negyvojoje materijoje kažkoks dar visai neįsivaizduojamas galių poveikis pažadino gyvybės savybes. Galbūt tas procesas buvo pirmtakas ir pavyzdys antrojo, kuris tam tikrame gyvosios materijos sluoksnyje vėliau paskatino atsirasti sąmonę. Anuomet ligi tol dar negyvoje medžiagoje atsiradusi įtampa veržėsi išsilyginti; taip radosi [pirmoji vara] – [vara] grįžti į negyvąją būklę (Freud 2020: 73–74).

Šitaip Freudas žengia kaip tik ten, kur mums reikia: iš negyvosios gamtos ir neorganiškos materijos kildinama ne tik gyvybė, bet ir sąmonė. Pati žmogaus egzistencija yra determinuota nesąmoningos varos sugrįžti į ligtolinę neorganišką stadiją, o gyvybė tam tikra prasme, yra valdoma mirties – šią būklę Negarestani praminė nekrokratija (2011: 192). Šitaip Freudas decentralizuoja žmogų, kaip racionalų agentą: mąstymas ir veikimas neišvengiamai paveikti „neasmeninės ir <...> gamtos būtinybei paklūstančios mūsų esybės dalies“ (2020: 124). Vadinasi, susiduriame su nuo žmogaus sąmonės ir valios nepriklausančiu išorės poveikiu: šį turime suprasti ne kaip pavergtį, o kaip eksterioriškumo atvertį, leidžiančią judėti link mirties varos spekuliatyvizacijos ir koreliacijos įveikos.

1.2. Landas: tanatropizmas ir geotrauma

Jau anksčiau esu teigęs, kad „Landas padarė didelę įtaką spekuliatyviajam realizmui“ ir „laikomas vienu iš spekuliatyviojo realizmo pirmtakų“ (Tuomas 2022). Mackay’aus ir Brassiero pastebėjimu, „Lando darbai numatė dabartinę Meillassoux kritinę diagnozę, pavadintą „koreliacionizmu“, – implicitišką prielaidą Kanto darbuose, kad bet kas, esantis subjekto išorėje, turi su juo koreliuoti“ (2011: 8)⁸. Svarbiu koreliacijos įveikos instrumentu Landui tampa būtent Freudo mirties varos teorija: Landas ją sutapatina ne tik su „energetinės materijos tendencija“ (1992: 43) ir geismo ekonomija, bet ir antihumanistiniu kapitalizmo veikimu. Tokiame kontekste Landas (2011: 283) rašo:

Mirties vara yra ne geismas mirčiai, o veikiau hidraulinė intensyvumų išsklaidymo tendencija. Savo pirmine dinamika [mirties vara] yra svetima bet kam, kas žmogiška, taip pat toms trims smulkmenoms – reprezentacijai, egoizmui ir neapykantai. Mirties vara yra gražus Freudo aiškinimas apie tai, kaip kūrybingumas srūva be menkiausių pastangų; kaip gyvybė savo akliausių ir paprasčiausių tendencijų yra nuvaroma link savųjų ekstravagancijų; kaip geismas yra ne problemiškesnis, nei upė, ieškanti jūros.

Matome, kad Landui mirties vara, priešingai, nei, pavyzdžiui, Deleuze’ui ir Guattari arba Virilio, yra ne savidestruktyvi fašizmo apraiška⁹, o savitai emancipacinis potencialas, galintis išlaisvinti iš reprezentacijomis grįsto mąstymo, uždaro humanizmo ir edipizuoto individualizmo. Tokių pokyčių variklis Landui yra kapitalistinė deteritorizacija, galinti atverti, pasitelkiant žinomą Meillassoux formuluotę, „didžiąsias laukymes“ (2008: 7) – absoliučią išorę, atsietą nuo mūsų subjektyvumo ir egzistuojančią autonomiškai. Šiomis spekuliacijomis Landas parodo, jog mirties varos teoriją galima pasitelkti žengimui anapus koreliacijos, o Freudo psichoanalizę galima pozicionuoti kaip transcendentalinę ir epistemologinę problemą. Tokį mirties varos akcentavimą Landas pakrikštija tanatropizmu (2011: 185)¹⁰.

Landas pabrėžia, kad Lacanas eliminavo spekuliatyvias psichoanalizės galimybes: „Ar ne Lacanas transformavo pačioje psichoanalizės širdyje slypėjusias laukines džiungles į struktūralistinę parkavimosi aikštelę?“ (2011: 282). Todėl Landas spekuliatyvizuoja ne tik Freudo mirties varos, bet ir traumos sąvoką, kurią nuo filogenezės išplečia iki kosminės sferos – tą jis pavadina geotrauma¹¹. Mackay’aus ir Brassiero apibrėžimu, „[Lando geotraumos samprata] veržiasi anapus istorijos ir biologijos, kad į transcendentalinio nesąmoningumo lauką įtrauktų geologiją ir kosmologiją“ (2011: 40). Geotraumos, kaip ir mirties varos, teorijos leidžia žmogų mąstyti kaip žemišką ir nulemtą kosminių procesų: Žemės būtybės nešiojasi geotraumos randus, įrašytus pačioje materijoje. Šias idėjas produktyviai tęsia Brassieras ir Negarestani.

1.3. Brassieras: katastrofa ir išnykimas

Mirties varos koncepto radikalizacija, paremta geotraumos sąvoka, prigijo spekuliatyviojoje filosofijoje – tą savo veikalais įrodo tokie autoriai kaip Negarestani ir Moynihanas¹². Net ir nesant tokiai tiesioginei Lando įtakai (nors jis buvo Lando studentas), Brassieras irgi siūlo „spekuliatyvų [ir kosmologinį] Freudo mirties varos teorijos permąstymą“ (2007: xii, 204). Kitaip nei Landui, Brassierui mirties varos ir traumos koncepcijos reikalingos tam, kad mąstymas būtų išlaisvintas ne tik iš žmogaus organizmo interesų, bet ir iš žemiškojo horizonto – šis pakeičiamas traumine Saulės katastrofos anticipacija. Brassieras, kaip ir Landas, deda antifenomenologines¹³ pastangas atskleisti nesąmoningumo vaidmenį mąstymo procesuose, tik Brassieras prideda universalistinį ne-filosofijos¹⁴ modelį, kaip nežmogišką subjektą.

Subjekto kategorijos išlaikymas yra vienas esminių skirtumų nuo Lando. Brassieras mirties varą mąsto kaip traumos sukeltą kompulsyvią kartotę, kai subjektas pakartotinai pergyvena traumą: traumos momentas kartojamas tam, kad psichika gintųsi nuo stimuliacijos eksceso, Brassiero pavadinto „masyvia psichine žaizda“ (2003: 425). Ši nesąmoninga žaizda yra neišspręstas trikdis, indeksuojantis ekscesą. Matome jau aptartą skirtį tarp organiško vidaus ir neorganiškos išorės, tačiau Brassierui ji tampa individuacijos pagrindu – pati individuacija čia yra trauma, kaip dalinė mirtis, besiginanti nuo „perteklinės mirties“ (2003: 426). Todėl Brassieras mirties varą apmąsto kaip pirmykštę mirtį, atsiejančią organizmą nuo neorganiškos išorės¹⁵.

Brassieras įtraukia tai, ko neapėmė Lando geotraumos paradigma: siekdamas atsieti mąstymą nuo Žemės horizonto, Brassieras traumą susieja su Saulės katastrofa – sprogimu, įvyksiančiu maždaug po 4,5 mlrd. metų¹⁶. Dėl šio ateityje gresiančio išnykimo patį filosofinį mąstymą galime laikyti traumine mirties varos manifestacija – mąstymo kilmė yra katastrofiška. Taip parodoma, kad ši katastrofa yra transcendentalinė: trauma įgalina mąstymą, o šis yra varomas mirties ir geidžia su ja susilyginti. Būtent tokia Freudo mirties varos ir traumos teorijų konfigūracija leidžia Brassierui suformuluoti savo žymiąją tezę, kad „filosofija yra nei teigimo mediumas, nei pagrindimo šaltinis, o veikiau išnykimo organonas“ (2007: 239).

1.4. Negarestani: eksterioriškumas ir kontingencija

Negarestani – mažiau žinomas, bet ne mažiau svarbus spekuliatyviosios minties filosofas; akademiniame Lietuvos kontekste jis iš esmės netyrinėtas. Negarestani remiasi tiek Freudu, tiek Landu, tiek Brassieru, tačiau žengia dar toliau ir imasi visų jų kritikos. Šios pagrindu tampa ta pati spekuliatyvi-kosmologinė prieiga prie mirties varos teorijos, tik siekianti atmesti Žemės ir Saulės koreliacija grįstą mąstymą, pasiūlytą dar Freudo: „[I]š esmės, matyt, mūsų Žemės ir jos santykio su Saule raidos istorija organizmų raidoje bus palikusi savo pėdsaką“ (2020: 73). Lando orientyras buvo Žemė, Brassiero – Saulė, o Negarestani atsigręžia į patį kosmosą.

Jis pradeda nuo to, kad reikia paneigti mirties varos sąsają su Žemės ir Saulės santykiu, šitaip atsisakant froidiškosios paradigmos. Kitaip tariant – panaikinti „heliocentristinę vergovę“ (Negarestani 2010a: 3). Šis projektas grindžiamas tuo, kad jau minėta spekuliatyvioji atvertis išorei yra apribota Saulės – priklausomybės nuo jos būtinybę reikia atmesti. Šitaip permąstydamas geofilosofiją, Negarestani yra radikalesnis tiek už Landą, tiek už Brassierą, nes Saulę atmeta viso labo kaip „eksterioriškumo vaizdinį“ (2010a: 4). Negarestani siūloma alternatyva yra paveikta Meillassoux žodyno: reikia „atpalaiduoti“ Saulės–Žemės koreliaciją ir mąstyti kosminę kontingenciją, per kurią Žemė atsivers tik kaip kosminės bedugnės dalis.

Matome tokias eksterioriškumo pakopas: 1) Landas neatmetė nei Žemės, nei Saulės; 2) Brassieras atmetė Žemę, bet ne Saulę; 3) Negarestani atmeta abu ir siūlo neišmatuojamą galybę kosminių kontingencijų. Galima sakyti, jog Negarestani demaskuoja iš pažiūros neribotą mąstymą kaip ribotą – varžantį spekuliatyvias galimybes ir represuojantį eksterioriškumą. Šis ribojimas pasireiškia ir iš Lando mąstysenos plaukiančia ekonomizacija: Negarestani teigimu, kapitalizmo mąstymas net ir santykyje su Žemės–Saulės „monogamija“ yra ribota ekonomika, peršanti „interiorizuotą horizontą“ (2010b). Čia eksterioriškumas, kaip atvertis išorei, yra įrašytas į ekonominę koreliaciją su vidiniu mąstymu, savo konservatyvumu prieštaraujančiu spekuliatyvioms pastangoms¹⁷.

Negarestani kritikuoja Lando ir Brassiero projektus dar ir todėl, kad jie pernelyg įsikibę į froidiškąją mirties varos ir traumos sampratą: šitaip, anot Negarestani, „nei apsivaloma nuo antropomorfizmo liekanų, nei atveriamos galimybės pozityviems projektams“ (2010b). Negarestani atmeta Freudo mirties varos ir traumos modelį, kaip „nepakankamai nuodugniai pašalinantį žmogų“ (2011: 187), ir siūlo savo traumos koncepciją: trauma turi būti dar labiau eksteriorizuota ir suvokta kaip pozityvi radikalaus išoriškumo banga¹⁸. Čia trauma yra nesusaistyta, o eksterioriškumas imanentiškas interiorizuotam horizontui: šis trauminis – internalizuotas – pjūvis apima kosminių kontingencijų daugį. Šis radikalus eksterioriškumas yra aktyvus kaip neasimiliuojamas, bet mobilizuojantis mąstymo emancipacijai.

2. Bataille’us: atvertis ir šansas

Negarestani pasiekė tokį filosofinį tašką, iš kurio sunku bepajudėti kur nors toliau – jokių svarbesnių mąstytojų, tęsusių mano aptartą trajektoriją, neatsirado. Dar įdomu tai, kad Landas, Brassieras ir Negarestani ne tik nebeplėtoja spekuliatyvaus Freudo mirties varos teorijos modelio, bet ir apskritai nebepriskiriami spekuliatyviajam realizmui. Dabar mėginsiu iškelti kelias hipotezes, kodėl taip nutiko, daugiausia susitelkdamas į Bataille’aus pėdsakus, o po to – į Negarestani projektą, kuris irgi, mano teigimu, nesugebėjo peržengti Bataille’aus. Pažymėjęs Negarestani paradigmos trūkumus, pasiūlysiu į mūsų temą pažvelgti iš spekuliatyvizuoto Bataille’aus perspektyvos.

Landą esu kritikavęs jau anksčiau (Tuomas 2022), todėl dabar pridėsiu tik tai, kad mirties varos ir kapitalizmo sutapatinimas paprasčiausia niekur neveda: Lando teorizuotas implicitinis kapitalizmo geismas suirti yra pasmerktas nesėkmei, nes mirties vara užstringa savyje, o kartojama ir gilinama pirmykštė trauma nesuveikia kaip atvertis išorei¹⁹. Nuo Lando prasideda (žr. Land 1992) jau minėta Bataille’aus įtaka mirties varos teorijos spekuliatyvizacijos trajektorijoje, tačiau Brassiero atveju ši įtaka nėra tokia akivaizdi. Priešingai nei Landas, o vėliau ir Negarestani, Brassieras Bataille’umi tiesiogiai nesiremia, tačiau tarp jų galime aptikti gana ryškių panašumų.

Vienas iš Brassiero siūlymų, susijusių su Freudo mirties varos teorijos spekuliatyvizacija, yra „imanentinė mirties desublimacija“ (2003: 429). Tai reiškia, jog mirtis jau veikia kaip mąstymas: mirtis yra ne momentinė kūno pabaiga, o nenusikratoma pirmykštė trauma ir „nesąmoninga žaizda“ (Brassier 2003: 425). Desublimuotos mirties apraiškų jau esama Bataille’aus filosofijoje. Pavyzdžiui: „[M]irtis yra niekas imanencijoje, tačiau dėl to, kad ji yra niekas, būtybė niekad nėra iš tikrųjų nuo jos atskirta. Dėl to, kad mirtis neturi prasmės, dėl to, kad nėra skirtumo tarp jos ir gyvybės, <...> ji įsiveržia visur, nesukeldama jokio pasipriešinimo“ (Bataille 1989: 45).

Brassiero žodžiai, kad „trauma pasireiškia kaip nesąmoninga žaizda, <...> kaip neišsprendžiamas sutrikimas, kaip <...> stimuliacijos ekscesas“ (2003: 425) yra tarsi tiesiai iš Bataille’aus raštų, kuriuose žaizdos ir eksceso kategorijos yra vienos iš esminių: žmogus negali nusikratyti trauminės žaizdos ir yra valdomas energijos eksceso. Tada Brassieras rašo apie Saulės katastrofą ateityje, kaip išnarintą laiką: „Katastrofa jau įvyko“ (2003: 421). Bataille’aus mąstyme jau randame panašias spekuliacijas: „Katastrofa yra pati giliausia revoliucija – tai yra „nesujungtas“ laikas: skeletas tai paženklina“ (1988b: 74). Bataille’us jau įvardijo mumyse slypintį neorganiškumo katastrofizmą – skeletas, kaip dalinai negyva evoliucijos pasekmė, yra sąlyga gyvybei²⁰.

Negarestani santykis su Bataille’umi yra labiau komplikuotas: Bataille’us kryptingai bandomas įveikti, tačiau aš sieksiu parodyti, kad tai nepavyksta. Pradėkime nuo to, kad Bataille’us kritikavo ribotą ekonomikos sampratą, pasiūlydamas „bendrosios ekonomikos“ (1988c: 9) tezę: į ekonomikos mąstymą reikia įtraukti ir Saulę, energiją, materiją, gamtą, kosmosą ir panašiai. Matėme, kad Negarestani tokia paradigma yra konservatyvi ir nepakankamai išoriška, todėl jis aktyvuoja kosmosą ir vėl Meillassoux paveiktu žodynu spekuliatyvumą mėgina stumti link „ekologinės emancipacijos didžiųjų laukymių kryptimi“ (Negarestani 2010a: 5).

Šiuo gestu Negarestani mėgina spekuliatyviąją filosofiją ir koreliacijos įveiką paversti antikapitalistine taktika, ko nedarė nei Landas, nei Brassieras. Siekiant išsilaisvinti iš koreliacijos su kapitalizmu, Negarestani siūlo vandens permąstymą, nes vanduo „chemiškai reaguoja su kitomis kosminėmis kontingencijomis, kurių klimatai yra išoriški tiek žemiškai gyvybei, tiek saitams su Saule“ (2010a: 7). Nors ir Bataille’us nesvarstė vandens, kaip bendrosios ekonomikos dalies, visgi Negarestani, „nusileisdamas“ prie kapitalizmo, emancipacinius vektorius siūlo išlikdamas Bataille’aus bendrosios ekonomikos koncepcijos lygmenyje, tik išplėsdamas jos apimamą spektrą.

Turėdamas daugiau teorinių instrumentų, Negarestani pakartoja tuos pačius Bataille’aus filosofinius impulsus: mąstyti ekonomiką ne kaip ūkiškai izoliuotą cirkuliaciją, o kaip modališkai, kontingentiškai ir eksterioriškai suprantamą kosminę apykaitą²¹. Tad Negarestani neįveikė ne tik Bataille’aus, bet ir savo paties jau seniau plėtotos atverties (openness) krypties, siekiančios teorizuoti spekuliatyviąją išorę (the Outside). Negarestani Bataille’ų matė kaip vieną pagrindinių prieigų plėtoti atverties ir išorės sampratas – pavyzdžiui, garsioji Bataille’aus akis vadinta išorės akimi (2013: 75)²². Ne tik išorė, bet ir mirtis, siaubas bei intensyvumas leido Negarestani svarstyti mąstymo limitus ir eksterioriškumą.

Bemaž visus šiuos elementus randame ir Bataille’aus filosofijoje. Pavyzdžiui, aptinkame ir mirties kaip atverties sampratą: „Nekontroliuojamas juokas arba ekstazė mus veda link bedugnės krašto. Čia prasideda visko, kas įmanoma, „kvestionavimas“. Tai yra įtrūkio, pasileidimo ir žvilgsnio į mirtį stadija“ (Bataille 1988a: 109). Rašydamas apie jau minėtą eksterioriškumo įsileidimą į interioriškumo horizontą, Negarestani siūlo nedialektinio negatyvumo koncepciją, „reikalaujančią neapibrėžtos tuštumos [void], kaip šio negatyvumo principo“ (2011: 200). Neapibrėžta tuštuma buvo dažnas Bataille’aus motyvas, ypač kai jis rašydavo apie „kompulsyvų poreikį tuštumai anapus manęs, kai aš paskęsiu tamsoje“ (1988a: 160).

Žinant Bataille’aus sekimą Hegeliu, sunku pasakyti, ar tikrai ši tuštuma yra nedialektinė. Negarestani savąjį negatyvumą nusako kaip užkrečiamą, o būtent užkratas, infekcija, intoksikacija ir apsėdimas²³ yra bene centrinės Bataille’aus temos, matyt, paveldėtos iš Nietzsche’s, tačiau neretai susikertančios su Hegelio įtaka. Atrodo, kad Negarestani daro tą pačią klaidą, kaip Landas ir Foucault: Bataille’ų interpretuoja kaip išimtinai nyčiškų idėjų tęsėją, atvėrusį „nedialektinę limito kalbą“ (Foucault 1977: 44). Kad ir kaip būtų, tai leido Negarestani ieškoti atverčių ir išoriškumų, nes jis sekė Bataille’aus įkvėptomis mąstymo užribio demarkacijomis.

Kita mano hipotezė, kodėl mirties varos teorijos, kaip spekuliatyvios filosofijos, trajektorija nutrūko, yra nuo Brassiero atplaukusi ir Negarestani paveikusi spekuliatyvumo racionalizacija²⁴. Racionalumas tikrai nėra bloga metodika per se, tačiau mirties varos apmąstymas nuo pat pradžių reikalavo krislo beprotybės: kaip rašė Landas, „[Freudas] stūmėsi pirmyn nežinodamas ką, po velnių, daro“ (2011: 168). Čia aš nesiūlau grįžti prie Lando, ekstremaliai atmetusio racionalumą; veikiau grįžti dar toliau – prie Bataille’aus, kurio spekuliatyvus mąstymas visad palikdavo „valią šansui“ (2015: 151), kaip galimybę išorei, atverčiai, kontingencijai, aleatorikai, modalumams, neapibrėžtumams ir atsitiktinumams. Įdomu, kad šias kategorijas apmąstė Meillassoux, bet Bataille’umi nesirėmė²⁵.

Racionalizuodami spekuliaciją, Brassieras ir Negarestani sau užsidėjo limitus, nepalikdami erdvės rizikai ir eksperimentams, gvildentiems Freudo ir Bataille’aus mąstyme – skiriant tiek dėmesio mirčiai, turbūt kitaip neįmanoma. Čia tęsiasi mano siūlymai: galbūt įmanoma išlaikyti spekuliatyvią Freudo liniją, tik dar labiau radikalizuojant Bataille’aus filosofiją? Freudas rašė apie „negyvąją materiją“ (2020: 99), bet Bataille’us įvedė dar perspektyvesnę bazinės materijos sąvoką, nurodančią materiją, „išorišką ir svetimą idealioms žmogiškoms aspiracijoms, ir atsisakančią leistis redukuojamai į šių aspiracijų sutvertas didžiąsias ontologines mašinas“ (1985: 51). Negarestani neorganiškumą suvedė su „bazine materija kaip tokia“ (2011: 189), tad galbūt prasminga su šia, pavadinkime, nekrorganika, judėti toliau?

Freudo mirties varos teorija, nurodanti nesąmoningą traumą ir organizmą konstituojantį išorės ekscesą, ir taip gana sutampa su Bataille’aus projektu, kuriame gyvenimą nuolat skrodžia mirtis, o pats gyvenimas yra traumuotas kaip nepagydoma žaizda²⁶. Galbūt reikia nerti į pačią žaizdą, gręžtis gilyn ir mirtį atsieti nuo varos? Atmesti mirties varos koncepciją, kaip tą darė Negarestani, bet prisiimti batajišką traumą kaip žaizdą? Išlaikyti subjekto kategoriją, kaip tą darė Brassieras, bet neįkliūti į antropocentrizmo spąstus? Tam būtų galima prisiimti, Bataille’aus terminologiją pasitelkiant, acefalinį – nesubjektyvizuotą – nesąmoningumą.

Šie žingsniai įpareigotų, priešingai nei Negarestani atveju, neatsisakyti dialektinio negatyvumo, kuris potencialiai įtrauktų ir pozityvų projektą. Negarestani paradigma, atmesdama dialektinę žaismę ir prisiimdama neapibrėžtą negatyvumą, atrodo kaip labai nugalinanti pozicija. Galbūt dera sekti Bataille’umi ir išlaikyti tiek hėgelišką dialektiką, tiek nyčišką afirmacionizmą? Čia, priešingai nei darė Landas, Brassieras ir Negarestani, reikėtų ne plėsti spekuliatyvųjį mastelį, o jį siaurinti ir dialektiškai skaidyti, pavyzdžiui, įtraukiant ir realaus politinio veikimo dimensiją. Iki kosminių platybių išplėstas spekuliatyvusis modelis atitraukia nuo konkrečių problemų ir, paradoksalu, eliminuoja mąstymo įgalinimo potencialą.

Bataille’us eksperimentavo su mąstymo galimybėmis, tačiau nepamiršo politiškumo ir praxis. Landas šį ignoravo, Brassieras iš esmės irgi, o Negarestani antikapitalizmas, kaip matėme, netyčiomis sugrąžina būtent Bataille’ų. Todėl siūlau Negarestani ir Bataille’aus sintezę, kurios pagrindu būtų galima intensifikuoti Bataille’aus bendrosios ekonomikos sampratą: eksterioriškumų ir išorės atverčių ieškoti ne kosminėse kontingencijose, o konk­rečiose materialiose aplinkybėse ir jų struktūroje bei topologijoje slypinčiose vidinėse prieštarose, kurios irgi gali siūlyti spekuliatyvias galimybes. Kontradikcija irgi gali būti kontingencija. Taip būtų radikalizuojami Negarestani pradėti pjūviai.

Todėl mano siūlymas yra Bataille’ų permąstyti kaip vieną iš šiuolaikinės spekuliatyviosios filosofijos pirmtakų, kurio mintyje jau buvo koreliacijos įveikos užuomazgų – ne veltui Bataille’ų pasitelkia tokie spekuliatyvistai kaip Ireland ir Thackeris²⁷. Tad Freudo mirties varos teorija, kaip spekuliatyviosios filosofijos modelis, aktyvuotas Lando, Brassiero ir Negarestani, yra itin efektyvi ir daug pasiūlanti trajektorija, tačiau susidurianti su atitinkamais limitais ir išliekanti atvira kritikai bei potencialioms konfigūracijoms, mus suvedančiomis su Bataille’umi. Šis mums reikalingas tam, kad pagaliau būtų įveiktas. Čia dera palikti šansą tolesniems tyrinėjimams.

Išvados

Freudo mirties varos ir su ja susijusios traumos teorijos pasiūlė spekuliatyviosios filosofijos modelį, kurį produktyviausiai realizavo Landas, Brassieras ir Negarestani. Filogenetinė Freudo prieiga leido mirties varą mąstyti kaip žmogų nesąmoningai veikiančią neorganišką išorę. Šią Landas susiejo ne tik su kapitalizmo ekonomika, bet ir su Žemės procesais, o tai jam leido įvesti geotraumos sąvoką, mirties varą permąstančią kaip žemišką reiškinį. Brassieras netiesiogiai seka Landu, bet Žemės horizontą pakeičia traumine Saulės katastrofos anticipacija ir ateityje gresiančiu išnykimu, todėl ir patį filosofinį mąstymą galime laikyti mirties varos manifestacija. Negarestani kritikuoja Freudą, Brassierą ir Landą: vietoje Žemės ir Saulės koreliacijos siūlo kosminio eksterioriškumo kontingenciją, o vietoje mirties varos teorijos – traumos koncepcijos permąstymą. Šitaip identifikuoju laipsnišką mirties varos ir traumos teorijų radikalizaciją, įgalinančią Freudo palikimą kaip transcendentalinį, epistemologinį ir spekuliatyvų įrankį, siūlantį spręsti Meillassoux įvardytą koreliacijos problemą.

Lando, Brassiero ir Negarestani trajektorija nutrūksta. Veikiausiai todėl, kad šiems trims filosofams nepavyksta nusikratyti Bataille’aus įtakos. Landas to nemėgino daryti; Brassieras nesirėmė Bataille’umi, tačiau būta keleto svarbių jų panašumų, aptartų tekste; Negarestani siekė atmesti Bataille’ų, bet, mano įsitikinimu, tai jam nepavyko ir Negarestani išlieka Bataille’aus bendrosios ekonomikos teorijos lygmenyje. Todėl, peržengiant Brassiero ir Negarestani racionalumo limitus, Bataille’ų siūlau kaip potencialų būdą tęsti spekuliatyvios išorės ir kontingencijos plėtotes, dar labiau plėtojant atvertį ir šansą. Manau, kad radikalizuota Bataille’aus filosofija gali pratęsti spekuliatyvųjį Freudo mirties varos teorijos modelį, jei aktyvuosime trauminės žaizdos konceptą, neatmesime subjekto kategorijos, neatsisakysime dialektikos ir įtrauksime realaus politinio veikimo dimensiją, padėsiančią eksterioriškumo galimybių ieškoti konkrečių materialių aplinkybių pjūviuose. Šitaip siūlau permąstyti Bataille’ų kaip vieną iš šiuolaikinės spekuliatyviosios filosofijos pirmtakų, kurio idėjose jau buvo koreliacijos įveikos užuomazgų.

Literatūra

Bataille, G., 1985. Visions of Excess: Selected Writings, 1927–1939, ed. A. Stoekl, transl. A. Stoekl et al. Minneapolis: University of Minnesota Press.

Bataille, G., 1988a. Guilty, transl. B. Boone. Venice: The Lapis Press.

Bataille, G., 1988b. Inner Experience, transl. L. A. Boldt. New York: State University of New York.

Bataille, G., 1988c. The Accursed Share, Vol. I, transl. R. Hurley. New York: Zone Books.

Bataille, G., 1989. Theory of Religion, transl. R. Hurley. New York: Zone Books.

Bataille, G., 2015. On Nietzsche, transl. S. Kendall. Albany: State University of New York Press.

Brassier, R., 2003. Solar Catastrophe: Lyotard, Freud, and the Death-Drive. Philosophy Today 47 (4): 421–430. https://doi.org/10.5840/philtoday200347429

Brassier, R., 2007. Nihil Unbound: Enlightenment and Extinction. New York: Palgrave Macmillan.

Brassier, R., 2022. Introduction: Utopian Possibility. In: Psychoanalysis, Politics, and Utopia: Five Lectures, ed. R. Brassier, transl. J. J. Shapiro, S. M. Weber. London: Repeater Books, 1–10.

Foucault, M., 1977. Language, Counter-Memory, Practice: Selected Essays and Interviews, ed. and transl. D. F. Bouchard. New York: Cornell University Press.

Freud, S., 2014. Psichoanalizės įvadas. Paskaitos, vert. A. Merkevičiūtė. Vilnius: Vaga.

Freud, S., 2020. Gedulas ir melancholija. Anapus malonumo principo. Ego ir id, vert. A. Gailius. Vilnius: Vaga.

Land, N., 1992. The Thirst for Annihilation: Georges Bataille and Virulent Nihilism. London and New York: Routledge.

Land, N., 2011. Fanged Noumena: Collected Writings 1987–2007, eds. R. Mackay, R. Brassier. Falmouth: Urbanomic.

Mackay, R., Brassier, R., 2011. Editors’ Introduction. In: Fanged Noumena: Collected Writings 1987–2007, eds. R. Mackay, R. Brassier. Falmouth: Urbanomic, 1–54.

Meillassoux, Q., 2008. After Finitude: An Essay on the Necessity of Contingency, transl. R. Brassier. London and New York: Continuum.

Meillassoux, Q., 2014. Time without Becoming, ed. A. Longo. Mimesis International.

Mohaghegh, J. B., 2019. Omnicide: Mania, Fatality, and the Future-in-Delirium. Falmouth: Urbanomic.

Negarestani, R., 2010a. Solar Inferno and the Earthbound Abyss. In: Our Sun, ed. P. Rosenkranz. Milan: Mousse Publishing, 3–8.

Negarestani, R., 2010b. Trauma and the Outside: 1000 Forms of Cut. Prieiga per internetą: https://www.urbanomic.com/trauma-and-the-outside-1000-forms-of-cut/ [žiūrėta 2022 m. gruodžio 10 d.].

Negarestani, R., 2011. Drafting the Inhuman: Conjectures on Capitalism and Organic Necrocracy. In: The Speculative Turn: Continental Materialism and Realism, ed. L. Bryant et al. Melbourne: re.press, 182–201.

Negarestani, R., 2013. Death as a Perversion: Openness and Germinal Death. In: Dark Trajectories: Politics of the Outside, ed. J. Johnson. Hong Kong: [NAME], 55–79.

Tuomas, L., 2022. Akseleracijos ekstazė: kapitalo problema Nicko Lando filosofijoje. Problemos 101: 79–91. https://doi.org/10.15388/Problemos.101.7

Williams, E. C., 2010. Combined and Uneven Apocalypse: Luciferian Marxism. Ropley: Zero Books.

Žižek, S., 2005. Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano, sud. ir vert. A. Žukauskaitė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Žižek, S., 2016. Disparities. London and New York: Bloomsbury Academic.