Problemos ISSN 1392-1126 eISSN 2424-6158

2023, vol. 103, pp. 166–173 DOI: https://doi.org/10.15388/Problemos.2023.103.13

Recenzijos / Book Reviews

Naujas senas Platono Iono vertimas

Platonas, 2022. Ijonas. Iš senosios graikų kalbos vertė, įvadą ir komentarus parengė Mantas Adomėnas. Opera Platonis. Vilnius: Phi knygos, 128 p. ISBN 9786098236255.

Recenzentė Tatjana Aleknienė
Vytauto Didžiojo universitetas

__________

Copyright © Tatjana Aleknienė, 2023. Published by Vilnius University Press.
This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution License (CC BY), which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

Naujas serijos daigas

Leidykla Phi knygos 2022 m. pradžioje išleido Platono dialogą Ionas (῎Ιων), kurį iš senosios graikų kalbos išvertė Mantas Adomėnas. Knygoje taip pat spausdinamas graikiškas dialogo tekstas, įvadas (p. 15–34) ir komentarai (p. 65–116). Veikalas pasirodė leidyklos¹ 2016 m. pradėtoje leisti Opera Platonis („Platono raštų“) vertimų serijoje. 2016 m. buvo išleisti pirmi du šios ambicingai sumanytos serijos tomai: Platono Charmidas² ir Alkibiadas³. Ionas prie lietuviškos Opera Platonis serijos pirmųjų leidinių prisijungė po šešerių metų pauzės ir įkvėpė jai naujos gyvybės. Kad tai naujas ir tąsą žadantis daigas, regis, liudija ir knygos viršelio apipavidalinime panaudota žalia spalva. Šviežumo ir naujumo įspūdis suprantamas, tačiau šiek tiek klaidina. Juk daug kas atsimena, o ir vertėjo Pratarmėje priminta, kad Manto Adomėno Platono Iono vertimas jau 1995 m. buvo išspausdintas kultūros žurnale Naujasis Židinys-Aidai (1995/4, p. 265–274). Tai buvo vienas iš pirmųjų Lietuvoje po okupacijos pasirodžiusių Platono dialogo vertimų. Tais pačiais 1995 m. buvo išleisti ir Naglio Kardelio versti Timajas ir Kritijas, 1996 m. – to paties vertėjo Faidras, o 1996 m. – Adomėno verstas Kratilas.

1995 m. Iono publikacijos Antikos tyrėjai ir Platono skaitytojai Lietuvoje tikrai neturėjo pamiršti, nes šis dialogas turtingos medžiagos teikia ne vien filosofijos, bet ir literatūros bei kultūros tyrėjams. Čia ne tik dar kartą galima stebėti, kaip atrodo priekabi Sokrato apklausa, po kurios savo amatu („menu“, technē) patenkinta viešojo (polinio) gyvenimo įžymybė lieka sutrikusi ir nebe taip, kaip iki tol, pasitiki savo išmanymu⁴, bet ir sužinoti apie senosios epinės poezijos atlikimo ir aiškinimo papročius, prisiliesti prie literatūros kritikos sampratos užuomazgų. Iono tekstas verčia kelti ir bendresnius klausimus apie poetinių ir, bendriau, literatūrinių gebėjimų prigimtį: kiek čia lemia literatūrinio „amato“ išmanymas, kiek įgimtas talentas, Dievo dovana ir / arba įkvėpimas? Veikalas turiningas, tačiau trumpas, todėl patogu jį naudoti ir akademinio dėstymo kursuose; pati mielai jį nagrinėju kartu su Antikos literatūros dalyko studentais.

Kita vertus, senasis Iono vertimas tikrai atsinaujino, praturtėjo ir nuo šiol, galima neabejoti, bus dar dažniau skaitomas ir minimas. Pats vertimas nuo 1995 m. nedaug tepasikeitė, tačiau dialogo tekstą palydintys įvadas ir komentarai – iš esmės nauja knygos dalis; ją atskirai aptarsiu.

Vertėjo Įvadas

Įvado pradžioje taikliai (Charlesui Kahnui įkandin) nurodomas dialogo ryšys su Sokrato apologijoje papasakota Sokrato bendravimo su poetais scena: su jais kalbėdamas Sokratas netruko įsitikinti, kad poetai kuria ne dėl kokios nors išminties, bet todėl, kad turi įgimtų gabumų ir yra veikiami dieviško įkvėpimo (Sokrato apologija 22 a–c). Sokrato pokalbį su poetu vaizduojančio dialogo Platonas neparašė, tačiau „turime dialogą, kuriame Sokratas susitinka ir kalbasi su figūra, V a. pr. Kr. graikų kultūrinėje hierarchijoje buvusia gan aukštu laipteliu žemiau negu poetai: su rapsodu“ (Adomėnas, p. 16). Galima pastebėti, kad netiesiogiai su poetais Sokratas bendrauja Valstybėje, o su rapsodu pasikalbėti jam svarbu siekiant pašalinti filosofo konkurentą poezijos interpretavimo ir vertinimo srityje⁵.

Toliau įvade glaustai apibūdinami dialoge vaizduojami vieta ir laikas, prosopografija („kas, kur, kada?“, p. 16–17). Ko gero, vertingiausia yra įvado dalis, šmaikščiai pavadinta Athenian Rhapsody – čia surinkti istoriniai liudijimai apie sąvokos „rapsodas“ kilmę ir rapsodų veiklą (p. 18–21). P. 22–23 puošia iš Carlottos Capuccino 2005 m. veikalo paimta schema. Įvado autoriaus vertinimu, ji patogiai nurodo visas rapsodų funkcijas, tačiau knygoje išspausdinta diagrama daro klaidaus labirinto įspūdį. Juo labiau, kad čia nediferencijuotai surinkti ir objektyvūs bei nekintami, ir hipotetiškai Sokrato iškelti, tačiau vėliau paneigti rapsodų veiklos atributai. Įvadą pratęsia Alberto Rijksbarono analizės pagrindu parengta veikalo turinio santrauka (p. 24–26) ir užbaigia bendresnė dialogo interpretacija (p. 26–34). Ši įvado dalis – originaliausia, bet ir problemiškiausia. Paaiškinsiu, kodėl taip manau.

Interpretacinėje dalyje daugiausiai remiamasi Davido Roochniko veikalu Of Art and Wisdom. Plato’s Understanding of Techne (The Pensylvania State University Press, 1998). Nurodęs, kad pagrindinis Iono vaizduojamo pokalbio aptarimo objektas – sąvoka technē, Adomėnas primena, kad „praeito amžiaus kritinėje literatūroje, kuri vis dar sudaro dominuojančios Platono interpretacijos branduolį, buvo įprasta klausimą apie τέχνη matyti kaip charakteringą ankstyvųjų, ‚aporetinių‘, arba ‚sokratiškųjų‘ Platono dialogų bruožą“ (p. 26) ir kad kitais būdingais šios dialogų grupės bruožais laikytas klausimo „kas yra X?“ iškėlimas (kur X yra dorybė arba kita abstrakti savybė) ir aporetiškumas – nagrinėjamas dalykas čia lieka neapibrėžtas, iškeltas klausimas neatsakytas (ibid.). Adomėnas cituoja, jo žodžiais tariant, „spėjusį išgarsėti“ Roochniko pateiktą sąvokos technē aprašymą: tai „‚menas‘ (arba ‚amatas‘, ‚įgūdis‘‚ ‚ekspertizė‘, ‚profesija‘, ar netgi, kaip ji kartais verčiama, ‚mokslas‘) – išsamus meistriškas specifinės srities pažinimas, kuris tipiškai baigiasi naudingu rezultatu, jo galima išmokyti kitus ir jis gali būti atpažįstamas, sertifikuojamas bei atlyginamas“ (p. 27), ir, pastebėdamas, kad „būtent τέχνη modelio taikymo požiūriu dialogas <...> neatneša pozityvaus rezultato“ (ibid.), daro išvadą, kad Ionas galėtų būti laikomas aporetiniu dialogu. „Kaip ir kituose ankstyvuosiuose dialoguose, griežtus τέχνη, ‚amato‘ kriterijus atitinkančio pažinimo paieškos baigiasi nesėkme“ (p. 27–28).

Priskyręs Ioną ankstyvųjų „sokratinių“ Platono dialogų grupei, Adomėnas grįžta prie Roochniko analizės, taikomos penkių aporetinių Platono dialogų grupei (Lachetas, Charmidas, Eutifronas, Valstybė ir Eutidemas). Adomėno cituojamas Roochnikas prieina išvadą, kad minėtųjų dialogų aporetiškumas, t. y. teigiamo rezultato stoka, mėginant atsakyti į klausimą „Kas yra X?“ (kur X yra „drąsa“, „santūrumas“, „dievobaimingumas“, „teisingumas“ ir „išmintis“), susijęs su (paties Platono nuomone) nepagrįstu technē modelio taikymu dorybei, siejamai su etiniu žinojimu⁶. Pasak šio tyrėjo, „aporijas generuoja antroji Sokrato prielaida, kad pažinimą [skaityk ‚žinojimą‘] modeliuoti reikia išskirtinai pagal techne. Kadangi sokratinė dorybės versija yra pažinimas [‚žinojimas‘], todėl ji nėra techne“ (Roochnik, p. 89; Adomėnas, p. 28).

Adomėnas cituoja ir be išlygų Iono analizei taiko, pasak jo, „revoliucinę Roochniko knygos tezę“, kad „Platonas net ir ankstyvuosiuose dialoguose netiki τέχνη kaip prototipu moraliniam tobulėjimui ir filosofiniam pažinimui modeliuoti ir savo aporijomis kritikuoja šitokio mąstymo kelio neproduktyvumą“ (p. 28). „Platonas“, Roochnikui antrina Adomėnas, „kreipia skaitytoją į‚ netechninio pažinimo‘ idėją“ (p. 28), ir tęsia cituodamas minėtą revoliucinę tyrėjo išvadą: „Platonas gerai suprato tai, ką Nussbaum vadina ‚gėrio trapumu‘, ir iš to kylantį poreikį palyginti trapiai ir todėl netechninei moralinio pažinimo sampratai (need for a comparably fragile, and hence nontechnical, conception of moral knowledge) <...> [P]riešingai tam, kas vis dar sudaro standartinį pasakojimą, Platonas yra stebėtinai panašus į tuos, kurie, kaip Nussbaum arba Nietzsche, atšlyja nuo sampratos, kad žmogiškojo puikumo galima išmokyti, jį kontroliuoti ar produkuoti techninio pažinimo dėka“ (Roochnik, p. 7; Adomėnas, p. 28–29).

Įvade dosniai cituojami Roochniko teiginiai skamba išties gaiviai, nors ir nebūtinai revoliucingai. Apie jų taiklumą ir pagrįstumą čia, kad ir kaip būtų, kalbėti ne vieta. Ir todėl, kad šios recenzijos objektas nėra Roochniko veikalas, ir (tai gerokai svarbiau) todėl, kad Iono analizei jie vargiai tinka. Mat šiame Platono dialoge nenagrinėjama nei dorybė, nei kokia nors kita „abstrakti savybė“. Čia Sokratas tikrina, ar garsaus rapsodo Iono veikla – viešas Homero poemų rečitavimas ir interpretavimas – laikytina technē. Technē Platono Sokratas neįsivaizduoja be kokio nors specifinio objekto išmanymo; neradęs tokio objekto Iono veikloje, jis atsisako ją laikyti technē („amatu“ arba „menu“), o Ioną – technitēs, „specialistu“.

Daug labiau nei su minėtais penkiais Roochniko analizės dialogais Ioną tinka gretinti su pirmąja Platono Gorgijo dalimi⁷. Šiame dialoge siekdamas išsiaiškinti, kokia yra kitos viešojo kalbėjimo srities virtuoso – retoriaus Gorgijo – technē, Sokratas panašiai ragina pašnekovą nusakyti specifinį jo amato (arba „meno“) dalyką, nurodo, kad Gorgijas stokoja specialistui būtino savo objekto išmanymo (arba „žinojimo“, epistēmē), galiausiai (Gorgijo vietą užėmusiam jaunesniajam retoriui Polui) pareiškia, kad vadinamoji „retorika“ yra ne technē, bet „pataikavimas“, gebėjimas tenkinti (dažniausiai hedonistinius) klausytojų poreikius. Rapsodui Ionui pasiseka labiau – jo veiklą Sokratas sieja su dieviškuoju įkvėpimu; taip pat, kaip minėta, nutinka ir Sokrato apologijoje papasakotame Sokrato bendravimo su poetais epizode. Mūziškojo įkvėpimo vaidmuo retorikos meno srityje iškeliamas ir Faidre (plg. Įvadas, p. 29, 31).

Gorgijuje ir Ione Sokrato kvočiamų įžymiųjų kalbos menininkų problema yra ta, kad jie nesugeba nurodyti ir apginti autonominės savo specializacijos srities. O juk Gorgijas galėjo pasakyti, kad jo išmanymo sritis – įtaigos suteikianti kalbos forma, kalbinė raiška (plg. Aleknienė, in Platonas, Gorgijas. Vilnius: Žara, 2019, p. 338), Ionas – kad jis yra Homero poetinės kalbos, poemų struktūros ir kitų specifinių homerinės poetikos klausimų žinovas (plg. Įvadas, p. 32). Kalbos formos srities skirti negebantį Gorgiją Sokratas priverčia sutikti, kad retorius turėtų būti teisingumo (pagrindinė viešųjų kalbų tema) žinovas⁸. Kalbantis su Ionu apskritai nepavyksta aptikti jokios specifinės rapsodo veiklos srities. Teigiamas dialogo rezultatas abiem atvejais yra tas, kad dialogų protagonistas pašalina ryškius konkurentus viešo polinio kalbėjimo erdvėje: [1] kas yra teisinga, filosofas pasakys geriau nei puikiausias retorius, ir [2] Homero poemas, geriausiai visiems graikams žinomus poetinius kūrinius, jis įvertins ir paaiškins taikliau nei iškiliausias rapsodas.

Roochniko teorija remiamasi ir kitame įvado poskyryje (Θεία μοῖρα): „Jeigu Platonas nuo pat filosofinės kūrybos pradžios buvo skeptiškas τέχνη, kaip modelio, taikymui moraliniam bei filosofiniam pažinimui konceptualizuoti, nenuostabu, kad jis ieško metaforų ir analogijų ‚netechniniam‘ pažinimo modeliui aprašyti“ (Įvadas, p. 29). Kaip jau minėta, dieviškojo įkvėpimo „metaforos“ ar „analogijos“ toli ieškoti nereikėjo – nusivylęs poetų išmintimi, taip jų veiklą apibūdina jau Sokrato apologijos protagonistas. Ko gero, niekas nesiginčys, kad platoniška filosofinio pažinimo samprata numano ir „savotišką pažinimo erotiką“ (Įvadas, p. 29), tačiau protingo pažinimo elementas tokioje erotikoje neištirpsta, o rapsodų veiklą Ione nagrinėjantis filosofas Sokratas jokio apmąstyto pagrindo joje neranda. Technē nėra viskas, ko reikia platoniškai dorybei, tačiau ir ankstyvuosiuose (plg. Sokrato apologija 22 c–d, Gorgijas 503 e–504 d, 506 d–e), ir vėlyvuosiuose (plg. Filebas 19 d, 55 c–59 b, 66 b) Platono veikaluose ji laikoma artima dorybės ir filosofinio pažinimo bei žinojimo giminaite.

Paskutiniame įvado poskyryje glaustai, bet taikliai užsimenama apie dialoge iškylančias, nors ir neišplėtotas „susitapatinimo su poetine tikrove“ ir „savotiško dvigubo atlikėjo sąmonės intencionalumo“ temas (p. 31–32), Iono analizės ir poetinės mimezės sampratos santykį (p. 32), kitus poetinės kūrybos vertinimo Platono dialoguose klausimus. Galiausiai teigiama, kad „adekvati dialogo interpretacija“ turėtų nurodyti, kad dialoge magneto įvaizdžiu sujungęs poetus ir rapsodus į vieną „poezijos produkavimo ir reprodukavimo grandinę“ ir „kritikuodamas rapsodus, dekonstruodamas jų pretenzijas į profesionalų žinojimą, Platono Sokratas pradeda skaldyti kraštus nuo tos didžiosios uolos, kuriai Platonas priskirs fundamentalias savo meto kultūros ‚gimtąsias nuodėmes‘, – nuo Homero ir Hesiodo epinės tradicijos prestižo ir autoriteto“ (p. 33). Šiam teiginiui nėra ko prikišti, išskyrus tai, kad jis prieštarauja ankstesniuose įvado skyriuose plėtotai „revoliucingai“ tezei, anot kurios Platonas niekada nevertinęs techninio žinojimo modelio, o poetinį įkvėpimą laikęs produktyvesne pažinimo alternatyva. Įvado pabaigoje netikėtai grįžtama prie įprastos konservatyvios Platono intencijų interpretacijos: dekonstruodamas rapsodų pretenzijas į profesionalų žinojimą dialogo autorius siekia sumenkinti epinės poezijos autoritetą.

Graikiškas tekstas ir vertimas

Graikiškas Iono tekstas paimtas iš klasikinio Johno Burneto leidimo (Clarendon Press, 1903) ir tik dviejose vietose (533 c ir 542 b) pakeistas pagal naują Alberto Rijksbarono (Brill, 2007) Iono leidimą.

1995 m. žurnale išspausdintas vertimas jau buvo pakankamai tikslus ir sklandus. Knygoje jis kur ne kur dar patikslintas. Antai, remiantis to paties Rijksbarono komentarais, pataisyti pirmieji Sokrato žodžiai dialoge (dabar geriau perteikiama čia pavartota kreipinio forma nusakoma intonacija ir veiksmažodžio ἐπιδημέω reikšmė) ir paskutiniai rapsodo žodžiai (čia vertimo korekcija susijusi su graikiško teksto varianto pasirinkimu).

Tikėjausi, kad naujoje publikacijoje bus pataisytas dialoge ryškios sąvokos δεινός vertimas. Būdvardis δεινός reiškia „baisus“, o specifine prasme nusako nepaprastą gebėjimą (dažniausiai kalbėti): „baisiai gabus“, „pajėgus“, „kietas“. Sokrato apologijoje šį žodį Naglis Kardelis taikliai (kad ir dviem žodžiais) verčia „baisiai gabus“ (17 b, 18 c; plg. išsamų V. Ališausko komentarą, in Platonas, Sokrato apologija. Vilnius: Aidai, 2009, p. 144–146)⁹. Iono vertime ir anksčiau, ir dabar visais dešimčia atvejų, kai būdvardžiu δεινός nusakomas nepaprastas Iono gebėjimas kalbėti apie Homerą, verčiama „įgudęs“. Apie įgudimą ir patyrimą dialoge išties kalbama, tačiau kitais žodžiais (plg. 530 b: ἔν τε ἄλλοις ποιηταῖς διατρίβειν; verčiama „įgusti ir į kitus poetus“; 539 e: ἐμπειρότερος εἶ ἐμοῦ τῶν Ὁμήρου; „esi labiau už mane Homero atžvilgiu patyręs“). „Įgudimas“ ir „patyrimas“ galėtų paaiškinti „baisaus“ Iono gebėjimo kalbėti apie Homerą kilmę, tačiau pats rapsodas nežino, kaip jo „baisumas“ atsiranda, o Sokratas pasiūlo savo teoriją – rapsodas esąs dievo arba Mūzos įmagnetintos įkvėptųjų grandinės narys.

Tikslinant specifinių sąvokų perteikimą, vertėjo veiksmažodį ἐπιδείκνυμι (530 d, 541 e) versti ne „atskleisti“, bet „parodyti“ („pademonstruoti“). Šios sąvokos reikšmė tinkamai aptarta komentare (p. 76: „Sokrato frazėje <...> girdėti užuominą į ἐπίδειξις, ‚parodomąją paskaitą‘ – iš anksto parengtą retorinį savo gebėjimų demonstravimą, kurio žanrą buvo įvaldę sofistai“, ir t. t.), tačiau vertime tai neatsispindi. Dialoge pasikartojančias sąvokas ἀπορέω („būti sutrikus“, „neturėti ko pasakyti“), εὐπορέω („nestokoti“ žodžių), κατέχειν („apsėsti“, „užvaldyti“) tiktų versti vienodai, kad teminė svarstymo gija būtų ryškesnė, o ne vis kitaip (plg. 533 a–c, 536 a–d).

Vertėjo Komentarai

Komentaruose išsamiai aiškinamos dialogo tekste iškylančios istorinės, kultūrinės realijos, atskiros sąvokos, konkrečių kalbos vartosenų ypatumai, graikiško teksto varianto pasirinkimai. Įdomią transformaciją patyrė dialogo pradžioje pašnekovų vartojamos daugiskaitos aiškinimas. Sokratas klausia: „Ar dalyvavai varžybose?“ (pažod. „Ar varžeisi mums / už mus?“, ἠγωνίζου τι ἡμῖν). „Pirmuosius apdovanojimus išsinešėme, Sokratai“, – atsiliepia Ionas. „Žiūrėk, kad ir Panatėnajus laimėtume“, – prisako Sokratas. Praeito amžiaus žurnalo publikacijos komentare aiškinta, kad „Ijonas, kalbėdamas apie save, pavartoja pluralis majestatis formą, kurią ironiškai perima Sokratas“¹⁰. Taip aiškinant neatsižvelgiama į Sokrato klausimo ἡμῖν („mums / už mus“). Naujoje komentaro versijoje kalbama tik apie „apdovanojimų“ daugiskaitą: „Daugiskaita frazėje τὰ πρῶτα τῶν ἄθλων ἠνεγκάμεθα gali reikšti, kad Ijonas dalyvavo ir laimėjo keliose skirtingose rungtyse. O gal būta kelių pirmųjų prizų?“ (p. 69). Naujo Iono vertimo į vokiečių kalbą autorius (Adomėnas šio leidinio necituoja) siūlo du pašnekovų šiame dialogo epizode vartojamos pirmojo asmens daugiskaitos aiškinimus. Pirma, jonėnų (Ionas efesietis, tad ir jonėnas) gentis gimininga atėniečiams. Antra, pokalbio metu efesiečiai yra atėniečių (gana centralizuotai) vadovaujamos Delo sąjungos nariai (Heitsch, 2017, p. 35; plg. 541 c: „mūsų polis, Sokratai, yra jūsų valdomas ir karo dalykuose jūsų vadovaujamas“). Vargu ar priklausymas Delo sąjungai ką nors paaiškina – kažin ar ne sąjungininkai karo metais apskritai galėjo dalyvauti Atėnuose rengiamose varžybose. Rijksbarono nuomone, Sokratas žodžiu ἡμῖν ir replika apie „mūsų“ pergalės Panatėnajuose viltį ironiškai perdėdamas rodo, kad Iono vizitas yra svarbus ir naudingas atėniečių bendruomenei; „Jis nėra nuoširdus, bet tai paaiškės tik dialogo eigoje“ (p. 103).

Stebina, kad komentaruose pateikiamas ne vien cituojamo šaltinio vertimas, bet ir originalus citatos tekstas graikų kalba. Kartais tai gana ilgos, apie pusę knygos puslapio užimančios citatos. Neteko su tokiu reiškiniu susidurti klasikinių tekstų vertimo komentaruose. Kad ir kaip būtų, senąją graikų kalbą mokančiam skaitytojui gana patogu prieš akis turėti ir citatos originalą. Tuomet norom nenorom pradedi žiūrėti, ar tiksliai citata išversta ir ar pagrįstai (ar pakankamai) „modifikuotas“ (toks žodis vartojamas komentaruose) arba visai pakeistas kito vertėjo į lietuvių kalbą anksčiau paskelbtas vertimas. Atsakymas ne visada būna teigiamas. Pateiksiu vieną trumpą pavyzdį. P. 81 Jono Dumčiaus Valstybės 373 b vertimas modifikuotas pridedant vertime praleistus „choristus“ (χορευταί), tačiau nekeičiant netinkamo žodžio ὑπηρέται vertimo citatos pradžioje: ὑπηρέται čia nusako ne poetų „kūrinių atlikėjus“, kaip Dumčiaus išversta, o poetų „talkininkus“, „asistentus“, t. y. įvairius toliau Valstybės tekste vardijamus pjesės rengėjus, taip pat ir „visokių indų gamintojus“ ir „kitokių dirbinių, ypač moterų drabužių ir papuošalų meistrus“; tas pats modifikuotas vertimas pateikiamas ir p. 101. Tame pačiame p. 81 kitą Valstybės vietą (485 c) komentuotojas verčia pats, Dumčiaus vertimą, kaip galima suprasti, laikydamas neteisingu. Dumčius Sokrato klausimą Ἦ οὖν οἰκειότερον σοφίᾳ τι ἀληθείας ἂν εὕροις buvo išvertęs: „O ar rastum ką nors artimesnio išminčiai už tiesą?“ Adomėnas verčia: „Tad argi rastum kokį nors tiesos dalyką artimesnį išminčiai?“ Šis vertimas klaidingas, nes vertėjas neteisingai interpretavo ἀληθείας genetivus comparationis – (artimesnis) „už tiesą“. Ir klausimas išėjo labai miglotas; nežinia, kaip jis galėtų iliustruoti komentaro teiginį, kad „kituose Platono kontekstuose Sokratas išmintį su tiesos sakymu tapatina“. Panašu, kad su gramatine genetivus comparationis konstrukcija vertėjas apskritai „nedraugauja“, nes panašiai suklysta ir p. 73, kur Ksenofonto Puotos Antisteno klausimas Οἶσθά τι οὖν ἔθνος, ἔφη, ἠλιθιώτερον ῥαψῳδῶν; verčiamas: „Taigi žinai turbūt, – tarė, – kvailesniųjų rapsodų giminę.“ Toks vertimas nedera ir prie cituojamo Antisteno pašnekovo atsakymo: „Ne, vardan Dzeuso, – pasakė Nikeratas, – bent man taip neatrodo.“ Ar turėtume manyti, kad Nikeratas nepažįsta „kvailesniųjų rapsodų“, bet pažįsta „protingesniuosius“? Nieko panašaus. Tiesiog klausimą reikėjo versti: „Ar pažįsti už rapsodus kvailesnę padermę?“¹¹

Kadangi komentaruose kai kur, aptariant graikiško teksto pasirinkimus, minimi pagrindiniai Iono teksto rankraščiai, vertėjo (ko gero, įvade) paaiškinti, ką žymi cituojamos raidės T, W, S ir F. Dar labiau vertėjo skaitytojus palepinti išsamiai nurodant cituojamo veikalo pavadinimą ir autoriaus vardą, užuot pateikus kelių raidžių santrumpas, antai: X. Smp. 4. 6 arba Ar. Ra. 1034–1036. Ar daug kas, nebūdamas filologas klasikas, supras, ką šios raidės reiškia ir iš kur atsiranda. Minėtuoju būdu antikinių autorių vardai ir veikalų pavadinimai trumpinami Oxford Classical Dictionary. Iono lietuviškame leidinyje, kaip ir kituose leidyklos Phi knygos leidžiamuose klasikinių filosofinių vertimų tomuose, net ir to nenurodoma. Naudoti OCD santrumpas rekomenduoja akademinių publikacijų Harvard referencing style, bet nemanau, kad verta tokiais nespecialistui neinformatyviais trumpiniais vaišinti klasikinių tekstų vertimų skaitytojus Lietuvoje¹².

De nominibus

Liko paaiškinti, kodėl dialogą ir jo personažą atkakliai vadinu Ionu, nors recenzuojamoje knygoje vartojamas vardas Ijonas. Graikiškai ῎Ιων skamba būtent taip – I-on. „J“ įterpiama atsižvelgiant į tai, kad lietuvių rašyboje „i“ prieš balses traktuojama kaip minkštumo ženk­las. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Klasikinės filologijos katedros ekspertai rekomenduoja perteikiant antikinius vardus, kuriuose esama graikų jotos ir kitos balsės junginio (-ια-, -ιο-, -ιω- ir pan.), rašyti „-ija-“, „-ijo-“ ir t. t., antai Alkibijadas, Arijonas ir t. t. Manau, kad nėra reikalo taip daryti; pakanka turėti omenyje, kad graikų ir lotynų kilmės žodžiuose „i“ junginiuose su kita balse nežymi minkštumo, bet sudaro atskirą skiemenį. Juk nerašoma „dijagrama“, „olimpijada“, „asocijacija“, „bijologija“ ir t. t. Tad nereikia ir „Alkibijado“. Adomėnas, beje, minėtų rekomendacijų dažniausiai ir nesilaiko. „Iono“ atvejis, sutinku, keblesnis, bet, jei atrodo nenatūralu vardą tarti „I-onas“, gal geriau jį paversti „Jonu“? Juk graikų gentis ʾΙώνες lietuviškai vadinama jonėnai, o Antikos laikais jų apgyvendinta Mažosios Azijos sritis ʾΙωνια – Jonija.

Sėkmingos metamorfozės pavyzdys

Baigdama priminsiu, kad turtinguose ketvirtą dešimtmetį leidžiamo žurnalo Naujasis Židinys-Aidai archyvuose rasime daugiau Platono ir kitų klasikinių tekstų vertimų, išspausdintų su glaustais įvadais ir komentarais. Įdėjus tinkamo intelektualinio ir leidybinio darbo, kai kurie iš jų galėtų virsti savarankiškais leidiniais sėkmingai virsmo knyga metamorfozę patyrusio Platono Iono pavyzdžiu.