Santrauka
Straipsnyje nagrinėjama sąmonės prigimtis, jos samprata vienoje iš klasikinių Indijos mokyklų – jogačaros buddhizmo filosofijoje. Remiantis ankstyvaisiais jogačaros šaltiniais ir filosofiniais Vasabandhaus tekstais ir pasitelkus fenomenologinį, filosofinį-lyginamąjį bei semantinį tyrinėjimo metodus siekiama išanalizuoti sąmonės sampratą, ištirti įvairias fenomenologines sąmonės sklaidas bei hierarchinius jos lygmenis, aptarti šių sąmonės lygmenų skirtumų traktavimą ir išanalizuoti pagrindines epistemologinės jogačaros filosofijos kategorijas. Teigiama, kad likdamas ištikimas empirinei Buddhos patyrimo analizei, Vasubandhus seka Abhidharmos kanono tradicija ir preciziškai tipologizuoja proceso elementus, nesileisdamas nei į sautrantikos, nei į sarvastivados metafizinius apmąstymus. Išsaugodamas tradicinę sarvastivados Abhidharmos sensorinių sąmonių funkcinę tipologiją, jis išplečia ją kiek pakeisdamas mentalinės sąmonės veikimą ir įvesdamas aumens bei sąmonės saugyklos epistemologinį vaidmenį. Analizuodamas sąmonės prigimtį ir siekdamas atskleisti patyrimo konceptualizavimo proceso reikšmę, Vasubandhus pabrėžia epistemologinį (suvokimo psichologijos), o ne metafizinį ar ontologinį sąmonės aspektą.
