Santrauka
Straipsnyje analizuojama J. Habermaso performatyvaus individualumo samprata. Teigiama, kad ši samprata yra prieštaringa, nes joje nepakankamai atsižvelgta į reflektyvųjį performatyvumo metmenį. Ši samprata nėra universali – ji tinka tik tam tikros konkrečios hermeneutinės situacijos apibūdinimui. Etinis J. Habermaso performatyvumo principas yra ne kas kita kaip istorinė socialinė reflektyvaus ego cogito (įgalinusio antropocentrinę epistemologiją) performatyvumo interpretacija. Ego unikalumo analizė virsta socialine intersubjektyviai identifikuojamo kalbinio elgesio analize. J. Habermaso performacija yra istorinė socialinė naujųjų laikų epistemologinio ego interpretacija, kuri įveikia solipsizmą pasiremdama apriorinio intersubjektyvumo prielaida. Tai reiškia savo unikalumą reflektuojančio ego redukciją į intersubjektyviai konstituotą kalbinį aktą bei jo ontologizaciją, t. y. buvimą vien tik istoriškai susiklosčiusio bendravimo pavidalais. Daroma išvada, kad postmodernūs mėginimai įveikti modernios epistemologijos naratyvus yra tos pačios moderniosios epistemologijos atmainos.
