Santrauka
Straipsnyje, remiantis G. Vico filosofine doktrina, bandoma atskleisti būties antropocentrinės struktūros įtaką istorijos filosofinės refleksijos formavimuisi ir pagrindimui. Istorijos filosofijos atsiradimas aiškinamas susiejant jį su Renesanso epochos antropocentrine pasaulėžiūra. G. Vico veikalo „Naujasis mokslas“ vienu pagrindinių principų laikoma renesansinės asmenybės, kaip žmogiškojo pasaulio kūrėjo, savimonė. Šio veikalo objektas yra bendra nacijų, t. y. žmogiškojo pasaulio, prigimtis, kuri suprantama kaip šio pasaulio atsiradimo ir raidos sąlygų analizė. Žmogaus protas diktuoja nacijų pasaulio kūrimo principus, todėl jie atsiskleidžia prote. Esminiai šio pasaulio bruožai yra užfiksuoti protiniame žodyne – visų nacijų kalbų bendroje prokalbėje. Meninę veiklą plėtojančio žmogiškojo individo, kaip kultūros kūrimo principo, kintamumas tapo jo egzistencijos pastovia forma, netvirta antropocentrinė būties struktūra buvo sutvirtinta užfiksavus jos netvirtumą istorijoje. Amžinoji idealioji istorija, kaip žmonių sukurto pasaulio egzistavimo forma, tapo pagrindiniu būties bruožu.
