Pastaraisiais dešimtmečiais akademinės filosofijos baruose klasikinei vokiečių filosofijai vėl įgyjant aktualumą, ypatingo dėmesio sulaukia F. W. J. Schellingo idėjos. Tampa abejotina ilgą laiką vyravusi schema, pagal kurią Schellingas traktuojamas kaip vienas iš Naujųjų laikų „metafizikų“, o jo filosofija interpretuojama vokiečių idealizmo raidos kontekste suteikiant jam tik tarpinės figūros tarp Fichte’s ir Hegelio vaidmenį. Straipsnyje teigiama, jog Schellingo traktate „Žmogaus laisvės filosofija“ suformuluotas Ungrund principas atveria postmetafizinio mąstymo orientyrus. Remiantis tradicinės metafizikos kaip onto-teo-logijos samprata ir post-idealistinėmis Schellingo interpretacijomis, šį principą mėginama pateikti kaip struktūrinę ontoteologinio modelio inversiją tiriant jį trimis aspektais: per τὸ ὄν, Θεός ir λόγος matmenų išsklaidą.