Problemos ISSN 1392-1126 eISSN 2424-6158

2025, vol. 108, pp. 22–34 DOI: https://doi.org/10.15388/Problemos.2025.108.2

Nietzschės domestikacija: tarp Elisabethʼės mito ir Kaufmanno interpretacijos

Jokūbas Andrijauskas
Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuva
jok.andrijauskas@gmail.com
ORCID https://orcid.org/0000-0002-3693-2470
https://ror.org/04y7eh037

Santrauka. Friedricho Nietzschės politinė filosofija, persmelkta aristokratinio radikalizmo, kelia iššūkį šiuolaikinėms vertybėms, tačiau dažnai sušvelninama ar depolitizuojama. Šiame tekste analizuoju dvi taktikas, kuriomis tai atliekama Nietzschės tyrinėjimuose. Analizuoju mitą apie Elisabethʼės Förster-Nietzsche tariamą tekstų klastojimą, parodydamas, jog tai faktiškai nepagrįsta projekcija, ir Walterio Kaufmanno apolitinę Nietzschės interpretaciją kaip reikšmingai ribotą. Parodau, kad, nepaisant Nietzschės antiantisemitizmo ir kritikos vokiečių kultūrai, jo aristokratinis radikalizmas pateisina hierarchinę, brutalią politiką. Tvirtinu, jog tiek Elisabeth’ės mitas, tiek Kaufmanno interpretacija gali būti suprasti kaip specifinė interpretacijos forma, kaip domestikacija. Argumentuoju, jog šios domestikacijos formos prieštarauja Nietzschės filosofijai esmiškam „šiurkščių tiesų“ siekiui. Galiausiai, teigiu, jog domestikacija yra reikšmingas trukdis siekiant rekonstruoti Nietzschės politinę mintį.
Pagrindiniai žodžiai: Nietzsche, domestikacija, politika, Elisabeth, Kaufmannas

Nietzsche’s Domestication: Between Elisabeth’s Myth and Kaufmann’s Interpretation

Abstract. Friedrich Nietzsche’s political philosophy, permeated by aristocratic radicalism, challenges contemporary values, but is often smoothed out or depoliticised. In this text, I analyse two tactics by which this is accomplished in Nietzsche’s research. I analyse the myth of Elisabeth Förster – Nietzsche’s alleged falsification of texts as a factually unsubstantiated projection, and Walter Kaufmann’s apolitical interpretation of Nietzsche’s philosophy as meaningfully limited. I show that, despite Nietzsche’s anti-antisemitism and critique of German culture, his aristocratic radicalism justifies a hierarchical, brutal politics. I argue that both Elisabeth’s myth and Kaufmann’s interpretation can be understood as a specific form of interpretation, as domestication. I argue that these forms of domestication contradict the pursuit of ‘harsh truths’ which is essential to Nietzsche’s philosophy. Lastly, I claim that domestication is a serious obstacle to a reconstruction of Nietzsche’s political thought.
Keywords: F. Nietzsche, domestication, politics, Elisabeth, Kaufmann.

________

Received: 02/06/2025. Accepted: 13/11/2025
Copyright © Jokūbas Andrijauskas, 2025. Published by Vilnius University Press.
This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution License (CC BY), which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

________

Beinerio mintį, jog Nietzschės filosofija politiškai „yra kažkur dešinėje nuo Čingishano“ (1990: 830) galime suprasti kaip hiperbolę, kuri savyje talpina dalį tiesos – Nietzschės politinė filosofija nesuderinama su jokia liberalia ar kairiąja politine pakraipa. Šioje vietoje svarbu išryškinti prieštaravimą, kuris niekada nėra tematizuojamas, tačiau daro milžinišką įtaką Nietzschės tyrinėjimams. Viena vertus, Nietzsche yra kultūriškai įtakingas bei akademiškai pripažintas: jis laikomas „rimtu“, „aukšto lygio“ filosofu. Kita vertus, Nietzschės filosofija radikaliai prieštarauja daugeliui pamatinių liberalios demokratijos vertybių. Tipinis Nietzschės tyrinėtojas atsiranda tarp dviejų vienas kitam prieštaraujančių reikalavimų: pripažinti Nietzschę aktualiu bei svarbiu Vakarų mąstymo istorijai filosofu ir išsaugoti pamatinių šiuolaikinės visuomenės vertybių neliečiamumą. Šios dilemos kompromisinis rezultatas yra Nietzschės tyrinėjimus persmelkiantis „nebylus konsensusas“ (van der Will 1993: 44) ignoruoti Nietzschės elitistinę filosofijos dalį, dėl kurios jo politinė mintis nuosaikesniais atvejais yra minimizuojama ar iškreipiama, o kraštutiniais – ignoruojama. Kaip teigia Woodruffas, „Nietzschės antiegalitarinių pažiūrų menkinimas, bandant sumažinti jų reikšmę, atrodo, yra įprastas reiškinys“ (2002: 56).

Šiame darbe nagrinėju labiausiai paplitusį interpretavimo būdą, kuriuo Nietzschės filosofijos politinis aspektas¹ yra ignoruojamas. Domestikaciją galima suprasti kaip skaitymo, interpretavimo būdą, kuris pašalina arba iškreipia (sušvelnina, suteikia priešingą prasmę, apriboja ir t. t.) Nietzschės teorijos problemiškus aspektus². Todėl domestikacija yra tiek negatyvi (nes pašalina, ignoruoja), tiek produktyvi (nes kuria naujas interpretacijas, net jeigu jos pasižymi iškreiptumu).

Labiausiai paplitęs būdas „apvalyti“ Nietzschės filosofiją nuo jos politinės dimensijos – argumentuoti, jog bet kokia nuoroda į Nietzschės galios politiką tėra nepagrįsta fašistinė interpretacija. Nietzschės denacifikacija (bandymas atsieti jo filosofiją nuo fašistinės, nacistinės jos interpretacijos) šiame darbe svarstoma dviem aspektais: pirma, nagrinėjant istoriją, jog Nietzschės „fašistinė“ filosofijos dalis tėra jo sesers – Elisabethʼės Förster-Nietzsche – klastotė; antra, nagrinėjant Walterio Kaufmanno interpretaciją, kurioje Nietzsche pateikiamas kaip apolitiškas mąstytojas. Mano uždaviniai: 1. Argumentuoti, jog suklastojimo istorija yra faktiškai nepagrįsta; 2. Argumentuoti, jog Nietzschės santykis su nacistine interpretacija yra komplikuotas ir jog Nietzschės filosofija pateisina galios bei brutalumo politiką nepaisant nacistinės interpretacijos; 3. Taip pat argumentuoti, jog Kaufmanno pateikiama Nietzschės kaip apolitiško mąstytojo interpretacija nepagrįstai neigia egzistuojant jos politinę dimensiją. Mano tezė – tiek Nietzschės sesers mitas, tiek Kaufmanno interpretacija veikia kaip Nietzschės filosofijos nepriimtinų aspektų neigimas – „domestikacija“.

Elisabethʼės istorija. Ne tik Nietzschės tyrinėjimuose, bet ir populiarioje kultūroje egzistuoja plačiai žinomas pasakojimas, jog Nietzschės sesuo Elisabeth Förster-Nietzsche „suklastojo“ Nietzschės tekstus, įtraukdama į juos fašistinį turinį ir taip sudarydama palankias sąlygas nacių bandymams aproprijuoti Nietzschės filosofiją. Egzistuoja įvairios šio pasakojimo versijos, tačiau jos faktinis, neprobleminis pagrindas skamba taip: Nietzschės sesuo, susituokusi su žymiu antisemitu Theodoru Fritschu, pati buvo antisemitė ir šovinistė. Po to, kai Friedrichas Nietzsche 1889 m. išprotėjo, Elisabeth Förster-Nietzsche įkūrė brolio tekstams rinkti, redaguoti ir publikuoti skirtą archyvą (Nietzsche-archiv), kuris pasirodė 1894 metais. Šios istorijos intriga ir interpretacijų konfliktas atsiranda svarstant sesers sprendimą surinkti šimtus Friedricho Nietzschės nepublikuotų fragmentų ir publikuoti juos knygos Wille zur Macht, kurią Nietzsche norėjo publikuoti pats, tačiau šį sumanymą apleido, pavidalu. Sakoma, jog būtent šioje, savavališka tvarka pateiktų fragmentų knygoje labiausiai atsiskleidžia Elisabethʼės Förster-Nietzsche intencija pristatyti savo brolį kaip antisemitą ir nacionalistą. Toliau pasakojimo versijos diferencijuojasi: nuo „sąmokslo“ teorijų, jog sesuo sumaniai bei tikslingai suklastojo jo tekstus, idant jie pasitarnautų nacių tikslams (Holub 2014: 133), bei kaltinimų, jog dėl šios klastotės ji nulėmė tragiškiausius XX a. įvykius (Losurdo 2020: 711), iki nuosaikesnių kaltinimų, jog Elisabeth Förster-Nietzsche savo brolio tekstus suklastojo ne nacių reikmėms, bet savo antisemitiniams ir nacionalistiniams tikslams³. Kaip teigia Holubas, „Elisabethʼės legenda tapo tokia paplitusi ir galinga, kad ja beveik neabejoja net skeptiškai nusiteikę ir atkaklūs Friedricho Nietzschės tyrinėtojai“ (2002: 220).

Elisabeth apkaltos suole. Jeigu svarstome šio pasakojimo versiją, teigiančią, jog Elisabeth Förster-Nietzsche suklastojo savo brolio tekstus norėdama juos padaryti patogesnius aproprijuoti naciams, tereikia atkreipti dėmesį į tai, jog ji Wille zur Macht knygą surinko dar iki nacių partijos atsiradimo, kai „būsimasis Fiureris buvo dar vaikas“ (Losurdo 2020: 711). Lieka nuosaikesnis, bet stipresnis kaltinimas, jog Elisabeth Förster-Nietzsche suklastojo brolio tekstus saviems tikslams, įnešdama į jo tekstus antisemitizmą ir vokišką šovinizmą, kurio ten nebuvo, arba neįtraukdama Nietzschės kritikos vokiečiams ir savo liaupsių žydams⁴. Čia susiduriame su pagrindiniu įkalčiu, vertinant Elisabethʼės Förster-Nietzsche „įnašą“ – jos sprendimą sukompiliuoti Wille zur Macht knygą remiantis nepublikuotais fragmentais bei aforizmais.

Skaitant Wille zur Macht, sunku rasti svarių įrodymų, patvirtinančių Elisabethʼei Förster-Nietzsche tenkančius kaltinimus. Šios knygos Nietzschei, kaip ir publikuotų darbų Nietzschei, vokiečių tauta bei kultūra yra sinonimas nuosmukiui bei subtilumo stokai: „kalbant apie vokiečių kultūrą, aš visada juntu nuosmukį“ (1967: 56). Palyginti su kitomis tautomis, vokiečiams „visais laikais trūko subtilumo ir įžvalgumo psichologijoje“ (ibid.: 67). Nietzschei atrodo, jog vokiečių tauta sumenkino krikščionišką tikėjimą (1967: 54–55). Kitose vietose Nietzsche argumentuoja, jog vokiečiai dar neturėjo tikrosios kultūros, nes jų tautoje dominuoja vidutinybės (1967: 68, 417–418). Kartais Wille zur Macht aforizmai apima kritiką vokiečiams ir žydų liaupsinimą. Galima tik stebėtis, kaip Elisabeth Förster-Nietzsche, tariamai norėjusi pateikti antisemitinę ir šovinistinę savo brolio filosofijos versiją, publikavo fragmentą, kuriame Nietzsche nedviprasmiškai pareiškia: „kokia palaima yra žydas tarp vokiečių! Kiek daug [vokietis turi] nuobodumo, kokia šviesi galva, kokios mėlynos akys; esprit stoka veide, žodyje, laikysenoje“ (1967: 31). Nietzsche šioje knygoje plėtoja publikuotuose tekstuose nuolatos pasikartojančią mintį, jog antisemitizmas yra morale prisidengusi keršto dvasia (1967: 190). Kitoje vietoje Nietzsche aiškiai išsako, jog antisemitizmas yra reakcija į žydų viršenybę: „antisemitai neatleidžia žydams už tai, kad jie turi „dvasią“ – ir pinigus. Antisemitai – dar vienas vardas nusakyti „neprivilegijuotuosius“ (1967: 460). Kaip nurodo Losurdo, Elisabeth Förster-Nietzsche į Wille zur Macht įtraukia Nietzschės teigiamus atsiliepimus apie „Heinę, Offenbachą, Mendelssohną, Varnhageną bei žydų meną ir kultūrą apskritai“ (2020: 714).

Verta atkreipti dėmesį, jog būtent dėl šių Wille zur Macht ištraukų Nietzsche nacių Vokietijoje buvo kaltinamas filosemitizmu (Losurdo 2020: 714). Kaip nurodo Losurdo, kaltinimai buvo nukreipti ir į Elisabethʼę Förster-Nietzsche (2020: 714). Todėl nenuostabu, jog Losurdo teigia, kad „kalbant apie Wille zur Macht tekstą, tarp jo ir Pomirtinių fragmentų nėra jokių itin svarbių skirtumų, būtų laiko švaistymas ieškoti manipuliacijų ir iškraipymų“ (2020: 715), kurie pagrįstų Elisabethʼės Förster-Nietzsche istoriją, bei galima sutikti su Holubu, kai jis sako, jog „Elisabeth, nepaisant visų jos gerų ir blogų savybių, nenukreipė (did not bias) brolio darbo tokia linkme, kad jis taptų priimtinas fašizmui. Ji neiškraipė jo minties nacionalsocializmui esminiais klausimais, todėl negali būti laikoma atsakinga – ir ypač ne tiek, kiek nuo šeštojo dešimtmečio laikoma atsakinga – už tai, kad Nietzsche buvo plačiai tapatinamas su nacių politiniu režimu“ (2002: 221).

Kai kur iš tiesų egzistuoja žymūs skirtumai tarp nepublikuotų fragmentų, kurie įtraukti į knygą, ir galutinės knygos versijos. Tačiau šie skirtumai greičiau nurodo į Elisabethʼės Förster-Nietzsche pastangas „sušvelninti“ savo brolio mintis. Viename Wille zur Macht aforizme Nietzsche sako: „didžioji dauguma neturi teisės egzistuoti, nes yra nelaimė pranašesnėms žmogiškoms būtybėms“ (1967: 467). Atitinkamoje nepublikuotoje ištraukoje aforizmas tęsiasi: „Aš net nesuteikiu teisės egzistuoti nepavykusiems. Yra ir nepavykusių tautų“ (Es giebt auch mißrathene Völker)“ (1967: 467). Galima tik spėti, jog mintis, kad „yra ir nepavykusių“ žmonių bei tautų, kurios iš esmės turėtų būti pasmerktos sunaikinimui, Nietzschės seseriai pasirodė nederanti su jo, kaip autoritetingo ir „rimto“ filosofo, įvaizdžiu.

Elisabeth kaip atpirkimo ožys. Populiariojoje kultūroje ir Nietzschės tyrinėjimuose egzistuoja įvairūs faktiškai nepagrįsti, aiškiai abejotinus motyvus aptarnaujantys mitai: pavyzdžiui, istorija apie tai, jog Nietzsche išprotėjo, nes viešnamyje užsikrėtė sifiliu; apie tai, jog Nietzsche prieš išprotėjimą išvydo mušamą arklį, kurį apsikabinęs sušuko „tave suprantu“, ir pan. Istoriją apie tai, jog Nietzschės sesuo suklastojo jo raštus, privalome priskirti prie šio „literatūrinio žanro“. Čia iškyla klausimas: kodėl, nepaisant akivaizdaus prieštaravimo faktams, Elisabethʼės Förster-Nietzsche mitas yra toks gajus?

1940 m. pasirodė amerikiečio istoriko Craneʼo Brintono straipsnis The National Socialist Use of Nietzsche, kur autorius, komentuodamas nacistinę Vokietiją, sako: „dešimtys komentatorių, rašančių apie to meto įvykius, jį įvardija kaip vieną iš svarbių veiksnių, darančių įtaką Vokietijos vidaus ir išorės politikai“ (1940: 131). Apžvelgęs nacistų bei jiems palankių autorių interpretacijas, Brintonas daro išvadą, jog „Nietzsche neabejotinai buvo įtrauktas į nacių panteoną, o jo raštai – į nacistinį švietimą“ (1940: 134). Kaip teigia Holubas, po Antrojo pasaulinio karo Nietzschės tyrinėjimuose vyko denacifikacijos procesas – Nietzschės tyrinėtojai stengėsi kuo kruopščiau „apvalyti“ šį filosofą nuo nacistinio įvaizdžio. Todėl reikėjo paaiškinti, „kaip jis buvo taip lengvai užverbuotas tokiems nedoriems tikslams“ (2014: 217). Kaip vėliau matysime, šis denacifikacijos procesas neapsiriboja vien XX a. tyrinėtojų pastangomis, bet konstituoja reikšmingą šiuolaikinių tyrinėjimų dalį.

Vienas iš Nietzschės tyrinėjimuose egzistuojančių būdų transformuoti šio filosofo problemiškas mintis – jas priskirti Nietzschės filosofijos atžvilgiu išorinėms instancijoms. Šio priskyrimo metu problemiški Nietzschės minties elementai nėra atmetami, jie yra pripažįstami, tačiau „nukenksminami“ jų šaltinį lokalizuojant anapus Nietzschės filosofijos⁵. Šios pastangos pateikti Elisabethʼę Förster-Nietzsche kaip kaltininkę sukūrė iliuziją, jog pačioje Nietzschės filosofijoje negalėjo būti kraštutinės dešinės ar nacių interpretacijoms imlių minčių bei motyvų – politiškai problemiškos idėjos ir temos privalėjo atsirasti anapus jo filosofijos. Jono Čeikos žodžiai yra puiki iliustracija bandymo paversti Elisabethʼę Förster-Nietzsche atpirkimo ožiu: „turint omenyje Nietzschės populiarumą tarp kairiųjų iki 1930-ųjų, reikia klausti, kaip Nietzsche buvo paverstas nacių didvyriu ir net nacių režimo legitimuotoju. Neišvengiama pradėti nuo gerai žinomos istorijos apie jo seserį Elisabeth’ę, kuri Nietzschės palikimui taikė savo galios valią <...>. Ji sugebėjo formuoti Nietzschės publikacijas, pristatyti save kaip artimiausią jo pažįstamą ir patikėtinę“ (2021: 115–116). Tačiau ar iš tiesų paties Nietzschės filosofijoje nėra politiškai problemiškų minčių?

Komplikuotas santykis. Yra tapę savotiška neišvengiamybe kiekvienuose svarstymuose apie Nietzschės politinę mintį pradėti nuo truizmo, jog Nietzsche negali būti laikomas protonaciu. Su tuo nesiginčiju, nes viena yra aišku: jeigu griežtai svarstome klausimą „Ar Nietzschę galima laikyti protonacistu?“ ir jeigu nacizmo (bei protonacizmo) būtinosiomis sąlygomis laikome antisemitizmą bei kultūrinį šovinizmą, atsakymas privalo būti toks pat griežtas – „Ne“. Kaip jau matėme, Nietzsche visai nemano, jog vokiečių tauta pasižymi kultūrine viršenybe, be to, jo liaupsės žydams ir manymas, jog žydai yra „stipriausia, atspariausia ir gryniausia rasė“ (Nietzsche 2020: 229) yra radikaliai nesuderinamas su nacistine ideologija. Kita vertus, jeigu svarstome klausimą „Ar Nietzschės filosofijoje yra aspektų, kurie artimi nacistinei pasaulėžiūrai?“, atsakymas, jeigu esame intelektualiai sąžiningi, privalo būti toks pat griežtas – „Taip“. Kaip teigia Losurdo, „Nietzschės raštuose netrūksta nerimą keliančių ir siaubingų ištraukų“, todėl „nenuostabu, kad vadovaujantys Trečiojo reicho ideologai juo rėmėsi“ (2020: 711). Panašiai teigia Brintonas, sakydamas, jog, nepaisant to, kad „galima būtų išvardyti daugybę konkrečių Nietzschės kūrinių ištraukų, kurios, jei būtų parašytos šiandieninėje Vokietijoje, autorių tikriausiai pasiųstų tiesiai į koncentracijos stovyklą“ (2020: 140), vis dėlto „Nietzschės tekstuose yra daug dalykų, kurie tiesiogiai naudingi naciams, todėl juos galima perimti nepakeistus – taip, kaip juos parašė Nietzsche“ (2020: 134).

Nietzschės aristokratinis radikalizmas. Kai Nietzschės draugas Georgas Brandesas viešoje paskaitoje jo filosofiją apibūdino kaip „aristokratinį radikalizmą“, Nietzsche atsakė, jog tai „išmintingiausias“ dalykas, kurį jis buvo išgirdęs apie savo filosofiją (Detwiler 1990: 189). Savo knygoje Nietzsche and the Politics of Aristocratic Radicalism (1990) Detwileris nusako šio radikalizmo prielaidas: Nietzsche vadovaujasi neperžengiamos nelygybės tarp žmonių postulatu, kuris pasirodo kaip „rango tvarka“, kaip jau matėme kalbėdami apie žydus, ne tik tarp individų, bet ir tarp skirtingų rasių bei tautų. Nietzschės politine siekiamybe tampa sudaryti visas sąlygas, nepaisant moralinių ir teisinių konvencijų, veisti ir ugdyti naujus tipus maišant skirtingų rasių ir tautų atstovus (Nietzsche 2020: 230–231). Šis naujas tipas turėtų tapti „viešpataujančia kasta Europoje“ (Nietzsche 2020: 231). Tam palankiausia visuomenės forma – socialine hierarchija „tikinti“ aristokratija (Nietzsche 2020: 244), kurioje, pasak Detwilerio, „didžioji dauguma prasmę ir pateisinimą gali atrasti tik pašvenčiant save aukštesnės, valdančiosios rūšies skatinimui“ (1990: 113).

Panašiai ir Brintonas išryškina Nietzschės „tamsiąją pusę“, sakydamas, jog „garsioji frazė „valia galiai“ suponuoja negailestingumą, agresiją, ekspansijos politiką, kurią puikiai iliustruoja Hitlerio atėjimas į valdžią“ (1940: 138), ir jog Nietzschės naujoji visuomenė „bus autoritarinė, karinga, niekinanti tokias atgyvenusias XVIII a. sąvokas kaip prigimtinės teisės ir asmeninė laimė, tai bus atšiauri ir herojiška visuomenė, naujoji supermenų Sparta“ (1940: 135). Dėl šios priežasties galima sutikti su OʼBrieno mintimi, kai jis sako, jog „Nietzsche ne atsitiktiniais obiter dicta, bet pagrindine savo kūrybos mintimi įteisina žiaurumą ir žiaurumo politiką, autoritarinę politiką, išsilaisvinusią iš krikščioniškos, liberalios ir demokratinės tradicijos gniaužtų“ (1972: 58).

Būtent šis aspektas tampa atrama Martino A. Ruehlo straipsniui Nietzsche’s New Order: The Political after the Death of God, kuriame autorius kviečia nustoti Nietzschę daryti „patogų demokratijai“ (2022: 30). Jo nuomone, nacizmą supratus kaip „lig šiol radikaliausią bandymą panaikinti – savo esme krikščionišką – tikėjimą savaimine visų žmonių lygybe“ (2022: 19) bei „savaiminę individo vertę, orumą ir autonomiją“ (2022: 22), atsiranda galimybė produktyviai lyginti nacizmo ideologijos ir Nietzschės filosofijos sąsajas bei pastarosios įtaką pirmajai. Ruehlo teigimu, Nietzschės naujojoje visuomenėje aukštesniojo tipo žmonės galės „įtvirtinti savo prigimtinį pranašumą ir gyventi visavertiškesnį, kūrybingesnį gyvenimą; tuo tarpu [žemesni, menkesni tipai] bus priversti vergauti. Šį transformacijos procesą jis dažnai apibūdina itin agresyviai, karingai, kartais pasitelkdamas kalbą apie eugeniką“ (2022: 19). Autorius tvirtina, jog Nietzschės kalbos apie negailestingą naikinimą (schonungslose Vernichtung) „jei būtų suprantamos pažodžiui, reikštų tokio masto masines žudynes, kad tikrieji Trečiojo reicho genocidiniai projektai, palyginti su jais, būtų „mikroskopinio masto“ (2022: 20). Kitaip tariant, visi minėti Nietzschės tyrinėtojai nurodo, jog net ir be „nacifikacijos“ Nietzschės filosofija savo politine vizija yra „brutali“, kartais netgi labiau už nacistinę interpretaciją. Nacizmą ir Nietzschės politiką sieja tikėjimas radikalia hierarchija tarp žmonių ir rasių, siekis skatinti ją pasitelkiant brutalias priemones ir atsisakymas visų moralinių, ideologinių kliūčių, trukdančių tai pasiekti – įskaitant visuotinės lygybės, žmogaus orumo ir individo savaiminės vertės idėjas.

Nietzschės depolitizacija. Po Antrojo pasaulinio karo didžioji dalis Nietzschės recepcijos gali būti suprasta kaip pastanga išgelbėti šį filosofą nuo nacių pasisavinimo. Tačiau šiame denacifikacijos procese, kaip atsvaroje nacių interpretacijai, buvo sukurta depolitizuoto, liberaliai ideologijai priimtino Nietzschės versija, kurią galima vertinti kaip nacių interpretacijai nenusileidžiančią klastotę ir kurioje aristokratinis radikalizmas „išgaruoja“. Kaip sarkastiškai pastebėjo dar Brintonas, prieš nacių interpretaciją kovoja „švelnieji nyčininkai“, kurių teigimu, yra akivaizdu, jog Nietzschės filosofija „visiškai atitinka geriausią mūsų Vakarų tradiciją, yra humaniškas, taikus, liberalus“ ir jog „Nietzsche buvo geros sielos, tikras filosofas“ (1940: 131). Tuo tarpu, kaip pastebi istorikas Whyteʼas, „netrukus po karo prasidėjusiame ir nuo to laiko vis stiprėjančiame procese Nietzsche buvo reabilituotas į didžiųjų filosofų panteoną kaip iš esmės geranoriškas mąstytojas, daugiausia besirūpinantis savęs ir sielos formavimu, o „nacifikuotas“ Nietzsche buvo iškart atmestas kaip grubi, manipuliatyvi ir klaidinga interpretacija“ (2008: 171)⁶.

Nietzschės tyrinėjimuose šia kryptimi daugiausiai darbo nudirbo OʼBrieno „švelniųjų nyčininkų karaliumi“ (1972: 53) vadinamas egzistencialistinės krypties filosofas, vertėjas, vienas iš įtakingiausių Nietzschės tyrinėtojų Walteris Kaufmannas. Amerikoje 1950 m. pasirodžiusi jo knyga Nietzsche: Philosopher, Psychologist, Antichrist savo poveikiu Nietzschės tyrinėjimams anglakalbėse šalyse negali nusileisti niekam. „Kai pradėjau rašyti apie F. Nietzschę, jis buvo užtemęs tiek gimtojoje Vokietijoje, tiek anglakalbiame pasaulyje, todėl atrodė, kad reikia jį atskirti nuo nacių ir parodyti, kad jis buvo didis filosofas“, teigia Kaufmannas ketvirtame šios knygos leidime ir dar priduria: „knyga buvo sėkminga abiem atžvilgiais, ir dabar Nietzsche studijuojamas plačiau nei bet kada anksčiau“ (1975: iii). Kaufmannas neslepia savo ketinimo pateikti Nietzschės filosofijos vulgatus versiją, kurioje adresatų diskriminacija išnyksta: „jo [Nietzschės] idėjos aktualios (of concern) ne tik vienos tautos ar bendruomenės nariams, ne tik filosofams, bet ir visiems žmonėms“ (1975: 85).

Pasak Kaufmanno, „Nietzschės gyvenimo ir minties leitmotyvas – antipolitinio individo, siekiančio savęs tobulinimo toli nuo modernaus pasaulio, tema“ (1975: 418). Šia prasme Kaufmannas siekia išvengti tiek „Nietzschės kaip didžiųjų karų ir galios politikos pranašo, politinio liberalizmo ir demokratijos priešininko interpretacijos“, tiek minties, jog todėl jis turėjo būti „liberalas ir demokratas arba socialistas“ (1975: 412). Kaip teigia Baranova, „Kaufmannas Nietzschės „valios siekti galios“ principą aiškino kaip asmeninės egzistencijos savęs įveikimo ir savęs transcendavimo principą“ (2007: 75). Kaufmannui svarbu apriboti galios valią individu ir parodyti, jog ji neturi politinių-socialinių implikacijų. Todėl Kaufmannui Nietzschės galios valia yra „neatsiejama nuo jo [Nietzschės] sublimacijos idėjos“ (1975: xiv). Prieštaraudamas, jo manymu, galios valios „klaidingoms interpretacijoms“, kurios akcentuoja „negailestingą įsitvirtinimą“ (1975: xiv), Kaufmannas tvirtina, jog galios valia yra apribota individo pastangomis įveikti save, todėl „galia“ reiškia kai ką konkretaus Nietzschei: „saviįveiką“ (ibid.: 261). Nietzschės antžmogis Kaufmannui yra nuo politinių problemų atokiai besilaikantis, savo polinkius, varas į harmoningą visumą sublimuojantis, save disciplinuojantis individas.

Tačiau Nietzschei galios valia neapsiriboja vien individualia saviįveika. Ji taip pat nukreipta į kitus žmones bei pasižymi socialinėmis implikacijomis. Nietzschės žodžiais, galios valia „iš esmės yra nusavinimas, žeidimas, svetimo ir silpnesniojo įveikimas, priespauda, griežtumas, savo formų primetimas, aneksija“ (Nietzsche 2020: 247). Nietzsche nedvejodamas artikuliuoja šios koncepcijos politines implikacijas: „ligi šiol tipą „žmogus“ aukštino tik aristokratinė visuomenė – ir taip bus visada“⁷, tai, jog jis neturi omenyje „dvasinės“ aristokratijos ar nekalba vien metaforiškai, pažymi iškart papildantys žodžiai: „tokia visuomenė tiki išplėtota socialine hierarchija, nevienoda žmonių verte ir negali išsiversti be vienokios ar kitokios vergijos“ (Nietzsche 2020: 244). Knygoje Antikristas, kalbėdamas apie Manu įstatymo diktuojamas socialines kastas, Nietzsche teigia, jog „kastinė santvarka, aukščiausias, vyraujantis įstatymas, yra tik prigimtinės tvarkos sankcija, didžiausios svarbos gamtinis dėsningumas, nepavaldus jokiai savivalei, jokiai „šiuolaikinei idėjai“ <…>. Tik kastinė santvarka, hierarchija, suformuluoja aukščiausią paties gyvenimo dėsnį“ (2023: 105–106).

Reikia sutikti su Wolinu, jog „Kaufmanno Nietzsche yra nepaprastai nenyčiškas“ (2004: 32). Tačiau būtina paaiškinti, kuria prasme. Neužtenka tvirtinti, kaip tai, pavyzdžiui, daro Čeika, jog „Kaufmanno interpretacija buvo klaidinga“ (2021:108). Atsižvelgus į Kaufmanno interpretacijos kontekstą, ją galima pateisinti kaip pernelyg politizuotoms nacių interpretacijoms vertingą atsvarą, apimančią tam tikrą tiesos dalį. Nietzschei iš tiesų svarbu pabrėžti aukštesniojo tipo individo konfliktą su „banda“, visuomene. Nietzschei iš tiesų svarbu pabrėžti galios valią kaip individo pastangą save įveikti sublimuojant konfliktuojančias varas. Kaufmanno klaida yra ne šių Nietzschės filosofijos aspektų išryškinimas, bet Nietzschės filosofijos apribojimas šiais aspektais. Taip, Nietzsche kalba apie individą kaip apie siekiamybę, tačiau, kaip jau matėme, taip pat kaip apie siekiamybę jis kalba ir apie valdančiąsias kastas ir rases. Taip, Nietzsche kalba apie galios valią kaip sublimaciją, saviįveiką, tačiau, kaip matėme, jis taip pat apie galios valią kalba su aiškiomis socialinėmis, politinėmis implikacijomis.

Kaufmanno palikimas. 1990 m. Detwileris rašo, jog „Kaufmannas pastaraisiais metais buvo užginčytas, tačiau jo įtaka dabartiniams tyrinėjimams tebėra didžiulė, o įvairiais jo argumentais vis dar remiasi tie, kurie gina Nietzschę nuo nerimą keliančių politinių interpretacijų“ (1990: 32). 2002 m. išleistos knygos Nietzsche, Godfather of Fascism?, skirtos nagrinėti Nietzschės santykiui su fašizmu, įvade redaktoriai Jacobas Golombas ir Robertas S. Wistrichas užtikrintai ir autoritetingai rašo, jog Nietzsche neturi nieko bendra su fašizmu, nes „pagrindinis Nietzschės filosofijos idealas buvo individas ir jo laisvė formuoti savo charakterį ir likimą“ (2002: 1). 2018 m. išėjusios knygos Foucault and Nietzsche: A Critical Encounter įvade redaktoriai Alanas Rosenbergas ir Josephas Westfallas ne mažiau užtikrintai tvirtina „savaime suprantamą“ tiesą, jog Nietzschei galios valia yra individualistinis savęs įveikimo principas:

didžioji dalis Nietzschės diskurso apie galią, taip pat ir didžioji dalis po Antrojo pasaulinio karo pasirodžiusių tyrimų apie Nietzschę, skirta paaiškinti, kad Nietzsche beveik niekada nevartoja sąvokos „galia“ (Macht), norėdamas įvardyti tai, ką galėtume pavadinti „politine valdžia“ arba „viešpatavimu kitiems“. Vietoj to galia Nietzschės prasme yra susijusi su tobulėjimu, augimu, plėtra ir savęs įveikimu – beveik išimtinai psichologine ir egzistencine, o ne politine ar metafizine prasme, – o valia siekti galios yra siekis siekti aukštesnio savęs, tapti daugiau, nei jau esi“ (2018: 13).

Kitaip tariant, ypač su Kaufmanno interpretacija Nietzschės tyrinėjimuose prasideda stipri tendencija konstruoti depolitizuotą Nietzschę, kurio filosofijos problemiški aspektai yra pašalinami kaip nesuderinami su „rimto“ filosofo įvaizdžiu ir koncepcija. Bandymai atkreipti dėmesį į šiuos aspektus šioje tendencijoje dažniausiai suvokiami kaip apeliavimas į sukompromituotą nacistinę interpretaciją. Šiam tikslui „fašistinės“ Nietzschės interpretacijos pavojus palaikomas ir nuolatos eskaluojamas, Nietzschės fašistinė interpretacija – kaip parodo nepasibaigiantys bandymai grįžti prie šios temos – tampa ne istoriniu įvykiu, bet transistorine interpretacine galimybe, kuri niekada nėra paneigiama iki galo ir su kuria todėl reikia nuolatos kovoti.

Kartu su šia gryninimo pastanga atsiranda mintis, jog Nietzschės filosofija su „buku“, „fašistiniu“ brutalizmu neturi nieko bendra. Todėl, pavyzdžiui, Vabalaitė savo studijoje apie Nietzschės recepciją ikikarinėje Lietuvoje klausia: „Kodėl daugumos žmonių sąmonėje yra įsitvirtinęs Nietzsches kaip brutalumo apologeto įvaizdis?“ ir leidžia suprasti, jog „tai senas, XX a. pirmoje pusėje atsiradęs prietaras, kurio apmąstyti nepajėgė paskatinti nei paties autoriaus, nei jo interpretatorių tekstai“ (2013: 7), net nesiekdama savo tyrime svarstyti Nietzschės teksto vietų, kurios galėtų būti interpretuojamos kaip brutalumo „apologetika“. Čia išryškėja savotiška ironija, nes atrodo, jog pati idėja, kad Nietzsche jokiu būdu nėra „brutalumo“ apologetas, yra nereflektuotas ir sukonstruotas išankstinis nusistatymas, tam tikra istoriškai susiformavusi mąstymo klišė Nietzschės tyrinėjimuose. Nietzschės kaip „rimto“, „antipolitiško“ filosofo įvaizdis palaikomas dažnai nesąmoningu bandymu iš jo filosofijos išstumti tai, kas jai priklauso esmiškai.

Negatyvi ir produktyvi domestikacija. Negatyvųjį domestikacijos aspektą puikiai iliustruoja Schachtas, kai atvirai teigia, jog jis savo darbe, kur Nietzschę pristato kaip apolitinį mąstytoją, vengs kai kurių jo minčių: „aš <...> nusprendžiau paprasčiausiai apeiti dažnus Nietzschės retorinius ekscesus ir neapgalvotus šūvius į įvairius taikinius, kuriuos jis taip dažnai pamato pakeliui. Taip elgiuosi, nes manau, kad jų aptarinėjimas trukdo jo filosofinei minčiai. Jie gadina ir darko jos paviršių, norint gilintis į filosofines problemas, reikia išmokti į juos nekreipti dėmesio, išfiltruoti juos kaip nelaimingai pasitaikiusį statišką garsą“ (1995: xv). Negatyvi domestikacija pasirodo kaip „apvalymas“, „gryninimas“ – Nietzschės sesers mitas gali būti suprastas kaip šio tipo domestikacija, nes, suprojektuojant problemiškas Nietzschės mintis į išorinę figūrą (jo seserį), Nietzsche yra „apvalomas“.

Tuo tarpu produktyvi domestikacija dažniausiai pasirodo kaip „rekodifikacija“⁸, kaip tam tikras prasmės pakeitimas, kada problemiškoms mintims suteikiama „dvasinė“, „metaforiška“ reikšmė. Kaip teigia Alamariu, „kai kurie tyrinėtojai, susidūrę su Nietzschės pasisakymų brutalumu, su jo šokiruojančiais ir drąsiais pasisakymais apie demokratiją, aristokratiją, su tariamu žiaurumo ir vitalizmo liaupsinimu, tvirtina, kad tai yra tik vidinių ar dvasinių būsenų metafora arba kad tai yra literatūrinės ironijos forma“ (2023: 213). Panašiai teigia OʼBrienas:

mums sakoma, kad yra teisėtas būdas suprasti Nietzschę ir neteisėti būdai, kurie iškreipia tikrąją jo prasmę. Raktas į teisėtą kelią yra dvasinis. Kai Nietzsche giria, kaip jis dažnai daro, karą ir žiaurumą, mums sakoma, kad turime jį suprasti kaip raginantį kovoti dvasiškai ir griežtai valdyti save. <…> Taip traktuojamas Nietzsche iš esmės yra geranoriškas mokytojas, kurio aštrūs ir kartais gąsdinantys juokeliai slepia auksinę širdį ir siekį pagerinti savo mokinių dvasinę ir moralinę būklę (1972: 52).

Šiai domestikacijos rūšiai turėtume priskirti Kaufmanno interpretaciją, kadangi jo interpretacijoje Nietzschės galios valios samprata suprantama vien tik jos „dvasiniu“ aspektu, ignoruojant jos socialinius ir politinius aspektus. Čia galima atkreipti dėmesį į tai, jog Nietzschės filosofija produktyviai išnaudoja kalbos polisemiškumą, paprastą faktą, jog vienas ir tas pats terminas gali turėti daug reikšmių. Nietzschės filosofijoje galima kalbėti apie vieno ir to paties žodžio prasminį kontinuumą. Pavyzdžiui, Nietzsche, kalbėdamas apie vergovę, kartais leidžia labai aiškiai suprasti, jog šį žodį vartoja metaforiška arba negriežtąja prasme (pavyzdžiui, Nietzsche 2020: af. 188; 2023: af. 54). Tačiau kartais jis šį žodį vartoja turėdamas galvoje „konkrečią socialinę ir ekonominę praktiką, kurią visų pirma lėmė vergų priverstinis darbas ir jų beveik absoliutus paklusimas šeimininkams“ (Ruehl 2022: 26). Nurodyti, jog Nietzschei vergovė gali būti suprasta „intelektualine“, „dvasine“ prasme, nėra klaida. Veikiau ji atsirastų tuo atveju, jeigu teigtume, jog Nietzschei vergovė apsiriboja vien šia prasme⁹. Panašiai ir Nietzschės pasisakymus apie karą bei naikinimą stengiamasi metaforizuoti, karo sąvokos prasminį kontinuumą apribojant vienintele reikšme. Kaip teigia Gillespie, „daugelis mokslininkų (dažnai sekdami Walteriu Kaufmannu) teigia, kad Nietzschės antiegalitarizmas ir smurto šlovinimas tėra [kursyvas mano – J. A.] literatūriniai tropai, o kalbėdamas apie karą ir karius jis kalba tik apie [kursyvas mano – J. A.] idėjų kovą, o ne apie realią kovą“¹⁰ (2017: 193).

Tiesos valia. Kaip matome, domestikacija yra ne atsitiktinai pasitaikanti, Nietzschės filosofiją „iškreipianti“ procedūra, bet sisteminis interpretacijos būdas, kuris yra esmiškai nesuderinamas su pamatiniu Nietzschės filosofijos siekiu skelbti „šiurkščias tiesas“ švelniame amžiuje“ (Ansell-Pearson 1994: 152). Nietzsche savo filosofijoje išreiškė „griežtą, neromantišką, bekompromisį požiūrį, pasireiškiantį žiauriu sąžiningumu ir atvirumu vertinant žmonių motyvus ir vaizduojant žmonių reikalus“ (Leiter 2015: 38). Nepaisant jo tekstuose dažnai figūruojančios ironijos, paradoksų bei perspektyvizmo, Nietzsche iškelia tiesos siekį kaip vieną iš svarbiausių vertybių. Knygoje Ecce homo Nietzsche teigia, jog klausimas „kiek tiesos pakelia, kiek tiesos drįsta protas – tai vis labiau man tapo tikruoju vertės matu“ ir, atvirkščiai, „klysti (tikėti idealu) nėra aklumas, klysti yra bailumas“ (2007: 9). Nietzschės filosofijoje nuolatos pasikartoja mintis, jog tiesa yra drąsių, stiprių žmonių savybė: „pažinimas, sakymas „taip“ tikrovei stipriam yra tokia pat būtinybė, kaip kad silpnam, silpnumo įtaigaujamam – bailumas ir bėgimas nuo tikrovės“ (Nietzsche 2007: 75). Nyčiškas tyrinėtojas turėtų būti pasirengęs „aukoti tiesai visus norus ir geismus, bet kokiai tiesai – net ir paprastai, karčiai, šlykščiai, nemaloniai, nekrikščioniškai, amoraliai...“ (Nietzsche 1996: 33).

Šia prasme domestikacija turėtų būti suprasta kaip idealizmas, bandymas išvengti nepriimtinos, šiurkščios „tikrovės“ Nietzschės mintyje, todėl – sekant Nietzschės mintimis – kartu kaip intelektualinio bailumo forma. Nietzsche dar savo gyvenamuoju metu reflektavo savo idėjų recepciją ir kritikavo idealistines, jo filosofiją „sušvelninančias“ interpretacijas. Knygoje Ecce homo Nietzsche sako, jog jo skaitytojai „išbandys viską, kad iš gigantiško likimo pagimdytų pelę“ (2007: 146). Todėl Nietzschės filosofijos domestikacija nėra istoriškai naujas reiškinys, tačiau, kaip ir šio filosofo gyvenamuoju metu, tai yra vyraujantis Nietzschės aiškinimo būdas. Tik tematizuodami domestikaciją, išryškindami Nietzschės filosofijos ir šiuolaikinės visuomenės vertybių skirtumą, netgi konfliktą, tik turėdami „piktos valios surasti ir paliesti jautriausius [kultūros] nervus“ (Richardson 2004: 208) galime atgaivinti Nietzschės filosofijos iššūkį, pasirodantį jo politinės minties pavidalu.

Išvados. Šiame darbe aptariama „domestikacija“ parodo, kaip akademinė ir kultūrinė Nietzschės recepcija stengiasi sušvelninti, o kartais netgi ir paneigti jo radikalius politinės minties aspektus. Pirma, remdamasis Wille zur Macht knygos analize, parodžiau, jog istorija apie tai, jog Nietzschės sesuo suklastojo „fašistinį“ Nietzschę, neatitinka faktų ir todėl gali būti laikoma psichologine projekcija, kurios metu problemiški aspektai priskiriami išorinei instancijai. Antra, parodžiau, jog Nietzschės santykis su nacistine interpretacija yra komplikuotas. Nepaisant to, jog Nietzsche negali būti laikomas protonaciu dėl jo priešiškumo antisemitizmui ir vokiečių kultūros kritikos, vis dėlto jo filosofiją su nacistine ideologija sieja prigimtinės viršenybės siekis, pateisinantis brutalią politiką ir atmetantis individo savaiminės vertės bei visuotinės lygybės idėjas. Trečia, parodžiau, jog Kaufmanno interpretacija depolitizuoja Nietzschės galios valios idėją ir apriboja ją saviįveikos koncepcija nepagrįstai, nes Nietzschei galios valios principas persmelkia ne tik individą, bet ir socialinę tikrovę.

Tiek Nietzschės sesers mitas, tiek Kaufmanno interpretacija yra Nietzschės filosofijos domestikacija – tam tikra taktika, kuria Nietzschės antiegalitarinės, liberaliai demokratijai prieštaraujančios mintys yra sušvelninamos arba pašalinamos. Domestikacija, kaip ją pristačiau, nėra tik atsitiktinis iškraipymas, bet sisteminis interpretacijos būdas, kuris stipriausią tendenciją pasiekė po Antrojo pasaulinio karo, su Nietzschės filosofijos denacifikacijos pastangomis. Šis interpretacijos būdas prieštarauja Nietzschės filosofijos intencijai skelbti su tikrove drąsos susidurti reikalaujančias „šiurkščias tiesas“. Čia kyla klausimas, ar Nietzsche vis dar gali mesti iššūkį šiuolaikiniam vertybiniam, politiniam mąstymui, ar jis viso labo yra tapęs dar vienu „rimtu“, „kanonizuotu“ Vakarų mąstytoju? Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, kiek drąsos turime „karčioms, šlykščioms, nemalonioms“ Nietzschės filosofijos tiesoms.

Literatūra

Alamariu, C., 2023. Selective Breeding and the Birth of Philosophy. New Haven.

Alberts, B., 2022. Nietzsches Problem der Rangordnung. De Gruyter. https://doi.org/10.1515/9783110771367

Ansell-Pearson, K., 1994. An Introduction to Nietzsche as Political Thinker: The Perfect Nihilist. Cambridge University Press.

Baranova, J., 2007. Nietzsche ir postmodernizmas. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla.

Beiner, R., 1990. Nietzsche and the Politics of Aristocratic Radicalism. Bruce Detwiler Chicago: University of Chicago Press, 1990, pp. X, 242. Canadian Journal of Political Science 23(4): 830–831. https://doi.org/10.1017/S000842390002120X

Brinton, C., 1940. The National Socialistsʼ Use of Nietzsche. Journal of the History of Ideas 1(2): 131–150.

Čeika, J., 2021. How to Philosophize with a Hammer and Sickle: A Guide for the 21st Century. Repeater.

Detwiler, R. B., 1990. Nietzsche and the Politics of Aristocratic Radicalism. University of Chicago Press.

Gillespie, M. A., 2017. Nietzsche’s Final Teaching. University of Chicago Press.

Golomb, J., Wistrich, R. S., 2002. Introduction. In: Nietzsche, Godfather of Fascism?: On the Uses and Abuses of a Philosophy, eds. J. Golomb, R. S. Wistrich. Princeton University Press, 1–18.Holub, R. C., 2002. The Elisabeth Legend: The Cleansing of Nietzsche and the Sullying of His Sister. In: Nietzsche, Godfather of Fascism?: On the Uses and Abuses of a Philosophy, eds. J. Golomb, R. S. Wistrich. Princeton University Press, 215–234.

Holub, R. C., 2014. Placing Elisabeth Förster-Nietzsche in the Crosshairs. Nietzsche Studien 43(1): 132–151. https://doi.org/10.1515/nietzstu-2014-0114

Kaufmann, W., 1975. Nietzsche: Philosopher, Psychologist, Antichrist. Princeton University Press.

Leiter, B., 2015. Nietzsche on Morality. 2nd ed. Routledge.

Losurdo, D., 2020. Nietzsche, The Aristocratic Rebel. Brill.

Nietzsche, F., 1967. The Will to Power. Trans. W. Kaufmann and R. J. Hollingdale, ed. W. Kaufmann. Vintage Books.

Nietzsche, F., 1996. Apie moralės genealogiją. Vertė A. Tekorius. Vilnius: Pradai.

Nietzsche, F., 2007. Ecce Homo. Vertė R. Jonytaitė. Vilnius: Apostrofa.

Nietzsche, F., 2020. Anapus gėrio ir blogio. Vertė E. Nekrašas. Vilnius: Apostrofa.

Nietzsche, F., 2023. Antikristas. Vertė L. Rybelis. Kaunas: UAB Knygų ministerija.

O’Brien, C. C., 1972. The Suspecting Glance. Faber & Faber.Rehmann, J., 2022. Deconstructing Postmodernist Nietzscheanism. Brill.

Richardson, J., 2004. Nietzscheʼs New Darwinism. Oxford University Press.

Rosenberg, A., Westfall, J., 2018. Introduction. In: Foucault and Nietzsche: A Critical Encounter, eds. A. Rosenberg, J. Westfall. Bloomsbury Academic, 1–35.

Ruehl, M. A., 2022. Nietzsche’s New Order: The Political After the Death of God. In: Nietzsches Perspektiven des Politischen, eds. M. A. Ruehl, C. Schubert. De Gruyter, 17–32.

Schacht, R., 1995. Nietzsche (Arguments of the Philosophers). Routledge.

Tutt, D., 2024. How to Read Like a Parasite: Why the Left Got High on Nietzsche. Repeater.

Vabalaitė, R., 2013. Friedricho Nietzsche’s filosofijos recepcija ikikarinėje Lietuvoje. Logos 75: 6–12.

van der Will, W., 1993. Nietzsche and Postmodernism. In: The Fate of the New Nietzsche, eds. K. Ansell-Pearson, H. Caygill. Avebury, 43–58.

Whyte, M., 2008. The Uses and Abuses of Nietzsche in the Third Reich: Alfred Baeumler’s “Heroic Realism”. Journal of Contemporary History 43(2): 171–194. https://doi.org/10.1177/0022009408089028

Wolin, R., 2004. The Seduction of Unreason: The Intellectual Romance with Fascism from Nietzsche to Postmodernism. Princeton University Press.

Woodruff, J., 2002. Review of Friedrich Nietzsche by C. Cate. The Journal of the American Academy of Religion 70(4): 55–77.