Problemos

Redakcinė kolegija ir turinys

Nijolė Radavičienė — 2020-04-21

Abipusiškas kosmopolitizmas

Dorota Drałus — 2020-04-21

Straipsnyje analizuojama Daniele’io Archibugi naujojo kosmopolitizmo sąvoka, skirta suformuluoti tokiam kosmopolitinės demokratijos konceptui, kuris tiktų sprendžiant šiuolaikines globalias problemas, esančias už paskirų tautų-valstybių kompetencijos ribų. Straipsnyje teigiama, kad naujojo kosmopolitizmo užtarėjai dar neišplėtojo minimalaus teoretinio šios sąvokos pagrindo, kuris tenkintų visus kosmopolitizmo diskusijos dalyvius. Teigiama, kad pagrindinė kliūtis, trukdanti suformuluoti veikiantį kosmopolitizmą, yra bandymai primesti universalistinį vienodumą, esantį tradiciniame kosmopolitizme ar geriausiu atveju slypintį paprastame kultūrinių skirtumų priėmime. Prieštaraujant tam, straipsnyje apibrėžiama abipusiško kosmopolitizmo idėja, kuri, tikima, turi prasidėti nuo žmonių įvairovės pripažinimo ir taip tapti labiau visa apimančiu projektu nei šiuo metu egzistuojančios alternatyvos.

Mokslinės politinės filosofijos virtimas spekuliatyvia istorijos filosofija

Linas Jokubaitis — 2020-04-21

Straipsnyje analizuojami trys naujųjų amžių politinės filosofijos raidos etapai, padedantys suprasti praktikos ir teorijos santykio permainas. Moderniųjų filosofų bandymai sukurti gamtos mokslų kriterijus atitinkančią politinę filosofiją baigėsi praktinės filosofijos pakeitimu itin spekuliatyviomis ir abstrakčiomis doktrinomis. XVII a. filosofų pastangos suformuoti mokslinę politinę filosofiją virto spekuliatyvių teorijų kūrimu. XVIII a. tradicionalistų politinė mintis rodo rimtą bandymą įveikti praktikos ir teorijos atitrūkimą. Tai pirmiausia sietina su dėmesiu istorijai. XIX amžiuje susidomėjimas istorija buvo papildytas naujomis spekuliatyviomis teorijomis. Moksliškumo siekusi politinė filosofija tapo priklausoma nuo istorijos filosofijų prielaidų.

Foucault panoptizmas ir (savi)priežiūra: nuo individų prie dividų

Aušra Kaziliūnaitė — 2020-04-21

Straipsnyje analizuojama Michelio Foucault darbuose suformuluota panoptizmo samprata ir jos aktualumas šių laikų galios ir (savi)priežiūros tyrimuose. Knygoje Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas Foucault, pasitelkdamas Jeremy Benthamo panoptinio kalėjimo idėją, išplėtoja disciplinos visuomenės, pakeitusios suvereno valdžią, koncepciją. Joje esminiu disciplinos visuomenės ir panoptizmo matu tampa susirūpinimas individu kaip tokiu. Gilles’is Deleuze’as savo tekste Prierašas apie kontrolės visuomenę teigia, kad mes gyvename nebe disciplinos visuomenėje, o procese, kuriame pereinama iš disciplinos visuomenės į kontrolės visuomenę. Šiomis, anot Deleuze’o, pakitusiomis sąlygomis kalbama jau ne apie individus, o apie dividus. Ar tokiomis sąlygomis dar galima kalbėti apie panoptizmą? Straipsnyje parodoma, kad panoptizmas savo aktualumo nepraranda ir pereinant į kontrolės visuomenę. Teigiama, kad šiuo metu besiskleidžianti kontrolės visuomenės schema jau buvo užprogramuota panoptinėje žvilgsnio asimetrijoje. Būtent žvilgsnio asimetrijos pagimdyti procesai savo lankstų totalumą įgauna kontrolės visuomenėje.

Machiavellio revoliucija ir Kosellecko Sattelzeit

Gonzalo Bustamante Kuschel — 2020-04-21

Žmogiškasis veiksmas Machiavellio darbuose apibūdinamas kaip materialistinis ir temporalizuotas. Straipsnyje teigiama, kad Reinharto Kosellecko požiūris į Machiavellio laiko kaip istorinio cikliškumo supratimą yra klaidinantis. Autorius bando pagrįsti tai, kad Machiavellis rėmėsi Lukrecijaus materializmu siekdamas politinius konceptus atskirti nuo turinio. Tai darydamas jis pasitelkė gyvūnišką-materialistinę antropologiją ir ontologiją, teigiančią, kad žmogus, kaip bet kuris kitas gyvūnas, yra materiali realybė, veikianti pagal savo atominę sąrangą, kurioje negali egzistuoti joks laikas – nei linijinis, nei ciklinis. Išvadose teigiama, kad tai, kaip Koselleckas interpretavo laiko cikliškumą šio filosofo darbuose, neleido jam įžvelgti Machiavellio vaidmens konceptualinėje ir temporalinėje revoliucijoje, davusioje pagrindą Sattelzeit.

Atsakomybės etika ir politikos dviprasmybė Levino filosofijoje

Luc Anckaert — 2020-04-21

Žmogaus sunaikinimas Šoa ar Holokauste nereiškė Levino atsitraukimo nuo socioistorinės realybės ir užsidarymo savo mažame sodelyje. Giliausia subjektyvumo tiesa gali būti rasta kitybėje, kuri kviečia imtis sociopolitinės atsakomybės. Levino minties politinės prasmės įšaknytos skirtinguose jo mąstymo sluoksniuose. Savo Talmudo komentaruose Levinas kvestionuoja karo tikrovę kaip politikos tiesą. Tačiau jo subjektyvumo, etinio santykiškumo ir visuomenės tyrinėjimai leidžia suprasti tokias skirtingas politines galimybes kaip kontrakto teorija (pirmojo asmens atsakomybė), išsilaisvinimo filosofija ir žmogaus teisės (antrojo asmens atsakomybė) ir būtinybė kurti teisingą visuomenę (trečiojo asmens etika). Paradoksalu tai, kad teisinga ir lygi visuomenė ignoruoja unikalaus kito unikalumą. Organizuota atsakomybė yra būtina, tačiau ji įveda naują prievartos formą. Šiame straipsnyje sugretinami skirtingi Levino politinės vizijos sluoksniai ir ieškoma tos vizijos ribų. Iškeliamas esminis klausimas: ar Levino politikos vizija pagrįsta etika, ar jo etika yra politikos kritika?

Moraliniai Arendt politikos sampratos pagrindai

Simas Čelutka — 2020-04-21

Nemažai Hannah Arendt kritikų mano, kad jos politikos samprata stokoja aiškių moralinių orientyrų ir apribojimų. Jiems atrodo, kad Arendt radikaliai atribojo politiką nuo moralės ir visiškai estetizavo politikos supratimą. Tai klaidinga interpretacija. Kritikai nemato pačios Arendt politikos sampratos viduje glūdinčių normatyvumo šaltinių. Pamatinės Arendt politinės teorijos kategorijos – pliuralumas, natalumas, laisvė, lygybė, atleidimas, pažadas – jos teorijoje atlieka ne tik politinę, bet ir moralinę funkciją. Šių kategorijų internalizavimas stiprina politinių veikėjų moralinio sprendimo galią ir atsakomybės jausmą. Aktyvus dalyvavimas politiniame gyvenime ugdo pagarbą kitų žmonių orumui ir skirtingų perspektyvų įvairovei. Kritikai ignoruoja moralinę Arendt politikos sampratos dimensiją, nes painioja skirtingus kalbėjimo apie politikos ir moralės santykį lygmenis, kurie straipsnyje aptariami pasitelkiant trijų aukštų namo metaforą.

Tomo Regano gyvūnų filosofija: gyvybės subjektas diskusijų apie vidinę ir savaiminę vertę kontekste

Erwin Lengauer — 2020-04-21

Šiuolaikinė diskusija apie gyvūnų teises prasidėjo 8-ajame XX a. dešimtmetyje, daugiausia kaip dalis dar tik besiformuojančio taikomosios etikos lauko anglų ir amerikiečių filosofijoje. Gyvūnų teisių diskursas per trumpą laiką pelnė tarptautinį akademikų pripažinimą, ypač analitinės pakraipos filosofų dėka. Prie šių idėjų esmingai prisidėjo tyrimai, susiję su teisių kalba ir tuo, kaip ji gali būti vartojama rūšies požiūriu neutraliai. Straipsnio tikslas yra prisidėti prie diskurso tiriant pagrindinius Tomo Regano vis dar plačiai nagrinėjamos teorijos terminus, pagrįsti jų aktualumą ir pritaikomumą. Tai daroma siekiant sustiprinti moderniąją gyvūnų teisių teoriją kaip rimtą prieigą tarptautiniuose ir nacionaliniuose etiniuose ir teisiniuose ginčuose.

Iš vokiečių kalbos vertė Gary Steiner, Bucknell'o universitetas

Nepaklusniosios emocijos: fenomenologinis požiūris

Kristjan Laasik — 2020-04-21

Straipsnyje apibrėžiamas požiūris į emocijas, pagrįstas artima analogija su Husserlio požiūriu į suvokimą. Išreikštoji prieiga taip pat pasitelkiama ir tyrime, t. y. siekiant išreikšti tam tikrą „konfliktą be prieštaravimo“, kuris gali susidaryti tarp nepaklusnios emocijos ir sprendimo. Esminis straipsnio teiginys – konfliktas be prieštaravimo gali būti paaiškintas apeliuojant į suvokimo ir emocijos racionalumą, suprantamą kaip atsakas į patirties duomenis. Aptariami konfliktai gali būti siejami su tuo, kad esama skirtingų patirties duomenų gijų, tad žmogaus suvokimo ir emociniai potyriai gali prieštarauti net tarpusavyje, ne tik tais atvejais, kai jie konfliktuoja su sprendimu.

Tariamas L-klaidingumas ir tikrosios loginės struktūros

Miguel López-Astorga — 2020-04-21

2012 metais atlikę tyrimą Orenes ir Johnsonas-Lairdas pasiekė tokių rezultatų, kurie buvo įdomūs žvelgiant iš kognityvinės perspektyvos, tačiau problemiški analizuojant tokiais metodais kaip Carnapo ekstensijos ir intensijos semantinis metodas. Esminė kliūtis kyla iš to, kad, anot Orenes ir Johnsono-Lairdo, žmonės yra linkę tam tikrais atvejais priimti tokias išvadas, kurios yra klaidingos esant bet kokiam įmanomam dalykų padėties aprašui. Straipsnyje siūlomas būdas įveikti šią kliūtį. Šis būdas remiasi mintimi, kad Orenes ir Johnsono-Lairdo eksperimento dalyvių priimtų išvadų tikroji loginė forma buvo ne tokia, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio, o atitiko kitokią, labai skirtingą struktūrą, kuri gali būti teisinga pagal kai kuriuos dalykų padėties aprašus.