Religija ir kultūra ISSN 1822-4539 eISSN 1822-4571
2019, vol. 24–25, p. 8–18 DOI: https://doi.org/10.15388/Relig.2019.11

Ideologija ir stabmeldystė

Dainius Razauskas
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
The Institute of Lithuanian Literature and Folklore
Antakalnio g. 6, Vilnius, LT-10308
dainius.razauskas@lnkc.lt
https://orcid.org/0000-0003-3387-8509

Santrauka. Per pastaruosius kelerius ar net jau keliolika metų autoriaus paskelbta ištisa eilė straipsnių, tiesiogiai ar netiesiogiai kalbančių apie pasaulio sutvėrimą ir paties šio žodžio pagrįstumą šiuo atžvilgiu: sutverti reiškia ne tik ‘pastatyti tvorą, apsupti tvora’ ar pan., bet ir ‘sutirštinti, sustandinti, sukietinti, sutvirtinti’, ir ‘pagauti, suimti, sugniaužti ranka’, ir visos šios reikšmių atšakos su atitinkamais mitiniais vaizdiniais sudaro tradicinį pasaulio sutvėrimo vaizdyną. Tačiau tiek pats pasaulio sutvėrimas, tiek mažesnio masto veiksmai bei vyksmai, nusakomi įvairiomis veiksmažodžio sutverti reikšmėmis, turi ir neigiamą pusę – mena sąstingį, sustabarėjimą, užkietėjimą, su(si)kaustymą, gyvybinės tėkmės stabdymą bei tvenkimą. Tokiu atveju tai, kas tapo pernelyg su-tverta, pasidaro būtina iš-tverti. Naglio Kardelio žodžiais tariant, pasaulį „žmogus gali iš-tverti dvejopai: pasitelkęs kalambūrą, pasakyčiau, kad žmogus pasaulį arba iš-tveria, t. y. iškenčia, pakelia, tiesiog išbūva kantriai atlaikydamas jo svorį, arba iš-tveria, t. y. išardo, suskaldo, papildamas į šipulius tai, ką Dievas buvo su-tvėręs“ (Kardelis 1998: 40; išskyrimai N. K.), arba veikiau ką pats buvo su-tvėręs Dievo vardu. Taigi žmogus arba pasilieka apibrėžtame tvariame pasaulyje, kartu įkalinęs jame savo sielą, arba nebeapsikentęs pagaliau paleidžia gniaužtus ir nubunda į nestveriantį sąmoningumą, nebestingstančią gyvą sąmonę, grįžta į pirmapradę nesutvertąją būtį. Tokia mąstymo ir vilties kryptis pasaulio atžvilgiu yra eschatologiška, t. y. nutaikyta į pasaulio pabaigą, o asmens atžvilgiu – soteriologiška, t. y. nutaikyta į išsilaisvinimą, į laisvę, kuri šia prasme yra tiesioginė sutvėrimo priešybė. Pats sutvėrimas ir sutvertumas įvairiais atžvilgiais tokiu atveju suprantamas neigiamai – kaip laisvės priešprieša ir išsilaisvinimo kliūtis. Esminės jo apraiškos vidiniame pasaulyje – ideologija ir stabmeldystė. Straipsnis tiesiogiai tęsia du ankstesnius – „Be pagrindo, be atramos. Dvasiniai su-tvėrimo ir iš-tvėrimo kontekstai“ (Razauskas 2022a) ir „Idėjos, idealai ir ideologijos“ (Razauskas 2022b).

Pagrindiniai žodžiai: (sąmonės) stabarėjimas, stabmeldystė, ideologija, religijotyra.

Ideology and Idolatry

Abstract. A series of articles has already been published in recent years by the author on the notion of cosmogony as implied by Lithuanian term for it, sutvėrimas. This polysemous term has at least three gross branches of meanings: not only the most usual ‘fencing (in, off, around)’ but also ‘coagulation, solidifying, hardening’ and ‘catching, clenching (by hand)’, and all of these meanings are reflected in traditional views of creation. However, both the very cosmogony and still more various processes of smaller scale corresponding to different meanings of sutvėrimas (and the verb sutverti) may have also negative sense, that of stagnation, hardening, stiffness, stop of the life flow. Hence the notion of freedom, conversely, as softening, thawing, melting and free flow. Therefore, human being either stays in this definitively hardened world which has become a prison to his soul or begins to loosen his grip on it and to thaw gradually himself. On the cosmic scale, this hope and objective is eschatological, and on the personal scale, soteriological, that is, aimed at deliverance and freedom which in this sense is the opposite of cosmogony. The very ‘createdness’ in its different hues then is conceived negatively, as ‘madeness’ and artificiality, as antithesis of freedom and obstacle to it. And its principal manifestations in the inner world, then, are ideology and idolatry, the two aspects of one and the same phenomenon looked at from slightly different angles. That is exactly the subject of this article (which continues two previous, “Without ground, without support” (Razauskas 2022a) and “Ideas, Ideals, and Ideologies” (Razauskas 2022b)).

Keywords: stagnation, ideology, idolatry, religious studies.

Received: 06/6/2022. Accepted: 18/8/2022
Copyright © 2022 Dainius Razauskas. Published by Vilnius University Press. This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

Šiame straipsnyje nenagrinėjamas religijos santykis su ideologija – dėl jo iš esmės pritarčiau Andriui Bielskiui. Ypač pažymėtina jo išvada, kad nors religija iš esmės yra šis tas daugiau nei ideologija, bet kokio „tikėjimo įvykio kalbinė artikuliacija, institucinis jos įtvirtinimas visuomet būna ideologizuotas, nes linkęs sustabarėti“ (kursyvas – D. R.) (Bielskis 2020: 129). Nesikabinėjant prie kalbinės artikuliacijos ir suinstitucinimo (iš tikrųjų „stabarėjimas“ prasideda viduje, kaip sąmonės priklausomybė nuo minčių), šiuo sakiniu Bielskis nevalingai užčiuopė kaip tik dabartinio mano straipsnio temą – santykį tarp ideologijos ir (sąmonės) stabarėjimo, pasireiškiančio (vidinių) stabų – sustingusių idėjų „garbinimu“.

Žodžiai idėja ir ideologija, taip pat idealas yra perimti ir nevienodu laiku išplėtoti iš senovės graikų kalbos daiktavardžio ιδέα ‘sąvoka, mintis’, pirmine reikšme – ‘vaizdas, vaizdinys’, o šis savo ruožtu pasidarytas iš veiksmažodžio εἴδω (bendratis ἰδεῖν arba εἰδέναι) ‘stebėti, žiūrėti, matyti’ (ir iš čia – ‘žinoti’); tos pačios šaknies ir daiktavardis εἶδος ‘išvaizda, vaizdas, pavidalas’ (lietuvių kalboje jį tiksliai atitinka vai̇̃das ‘vizija, tariamas vaizdas’ bei tiesiog ‘vaizdas, atvaizdas’, taip pat véidas pirmine reikšme ‘pavidalas, išvaizda’ bei ‘paveikslas, atvaizdas’); tos pačios šaknies ir priesaginis vedinys εἴδωλον pirmine reikšme ‘atvaizdas, vaizdinys’, taip pat ‘įsivaizdavimas, vaidenimasis’ bei ‘vaiduoklis’ (lietuvių kalboje jį tiksliausiai atitinka vaiduolis ‘vaiduoklis’, taip pat vai̇̃dalas, vai̇̃delas ‘vaiduoklis, šmėkla’, vai̇̃dulas ‘vaiduoklis’ bei ‘vaidinys, vaizdinys’, vaidulỹs ‘vaiduoklis’ bei ‘vaidenimasis’, galų gale ir vaiduõklis; latvių kalboje visai tiksliai – veidols ‘figūra, pavidalas, atvaizdas’); pritaikytas dievybei, kaip ‘dievo, dievybės atvaizdas ar vaizdinys’, šis graikų εἴδωλον įgavo dar ir kitą reikšmę – ‘stabas’, ir kaip tik iš jo galų gale radosi tokie įvairių Europos kalbų stabą žymintys žodžiai kaip lo. īdōlum, pranc. idole, angl. idol, vok. idol, ru. úдол ir kt.1

Įdomu, kad pirmuosiuose lietuviškuose raštuose verčiant lotynų idolum dar pavartojamas giminiškas veidas, kaip antai Konstantino Sirvydo „Trijų kalbų žodyne“ (Dictionarium trium lingvarum, 1642), kur lotyniškuosius Simulacrum, idolum, signum, statua atstoja lietuvių Veidas, ženklas pagonų dievo, stulpas pagoniško dievo2.

Pamatinė apibendrinta šios šaknies reikšmė yra ‘regėjimas’ arba ‘kas regima, reginys’. Išorėje – tai regimieji daiktų pavidalai ir jų sudaryti vaizdai, viduje – „minčių pavidalai“, vaizdiniai, idėjos. Tad kaip išorinis dievo atvaizdas, pagal apibrėžimą, yra stabas, taip atitinkamas nematerialus stabas yra vidinis dievo vaizdinys, „dievo idėja“. Kaip tik šia reikšme senovės graikų vartotą žodį ιδέα liudija, pavyzdžiui, Martyno Heidegerio (Martin Heidegger) pacituotas ir išverstas Protagoro sakinys: peri men theōn uk echō eidenai, uth’ hōs eisin, uth’ hōs uk eisin, uth’ hopoioi tines idean „Apie dievus aš negaliu žinoti (t. y. graikiškai: ką nors ‘išvysti’), ar jie yra, ar jų nėra, nė kokios jie išvaizdos (idea)“3.

Taigi idėjos – tai savotiški vidiniai stabai (īdōla, εἴδωλα), o ideologija – vidinė stabmeldystė (īdōlolatrīa, εἰδωλο-λατρεία).

Paminėtina šivaistų „Vidžniana-bhairava tantros“ ištrauka (skirsnis 146): „Meditacija – tai nenukrypstanti būdra be vaizdinio, be atspirties. Susitelkimas dievo atvaizdan su kūnu, akimis, burna ir rankomis – ne meditacija“; ir komentatoriaus paaiškinimas: „Be vaizdinio reiškia be stabo.“4 Savais žodžiais dabar šį sakinį galėtume persakyti taip: „Meditacija – tai nepaliaujamas sąmoningumas be atramos, be idėjos. Susitelkimas į stabą, idėją – ne meditacija.“

Panašiai kalba XX a. indų dvasinis veikėjas Šriramas Šarma (angl. Shriram Sharma): „Daugeliui žmonių patogiausia sutelkti sąmonę į materialų daiktą, t. y. stabą ar dievybės atvaizdą. Nes žmogaus protas paprastai nėra pakankamai išlavintas, kad sugebėtų ilgėliau išlikti susitelkęs be regimo, apčiuopiamo simbolio. Tačiau nuoširdžių pratybų dėka žmogus suvokia Dievą esant viduje ir išmoksta jį mediduoti be išorinio simbolio, be išorinės atramos.“5 Galų gale – ir be vidinio simbolio, vidinės atramos, idėjos, idealo, ideologijos.

Būtent taip moko XVII a. tibetietis budistas Takpò Taši̇̀ Namgjelis (angl. Takpo, Dakpo Tashi Namgyal): „Erdvė neturi jokios atramos. Tad ir medituotojui nedera savo sutelkto dėmesio nei įremti į kokį nors [išorinį] daiktą, nei pasidaryti jam vidinę atramą iš kokio nors vaizdinio, tiek vaizduotėje regimo, tiek neregimo.“6 Taigi – nesilaikyti įsirėmus jokios idėjos, jokio idealo, jokios ideologijos.

Pasak Namgjelio cituojamo senovės indų (tikėtinai IX a.) budistų dvasinio didžiūno Sarahos: „Sutelktą dėmesį įremti į vaizdinį, kad ir kokį – kliūtis išsilaisvinimui.“7 Užtat: „Medituoti ką nors – tai nemedituoti. […] Medituoti dera be jokio konceptualaus vaizdinio“; tiesiog: „Stebėk! Be paliovos stebėk! Bet nestebėk nieko. / Medituok! Be paliovos medituok! Bet nemedituok nieko.“8

Meditaciją suprantant ne kaip dirbtinį laikiną užsiėmimą, o kaip pamatinių sąmonės nuostatų ir būsenų nuolatinę priežiūrą, šiuose patarimuose galima įžvelgti nuorodą į esminę takoskyrą tarp dviejų kertinių būties galimybių, dviejų gyvenimo būdų ir kultūros raidos krypčių (Vytauto Donielos „uždaroji“ ir „atviroji dvasia“9). Viena iš jų atstovauja stabmeldystei – kita gyvam sąmoningumui; viena išreiškia ir plėtoja poreikį turėti tvirtą pagrindą, atramą, taigi ideologiją – kita pratinasi būklei be atramos, takumui ir laisvei; viena atitinka plačiausia prasme sutvėrimą – kita ištvėrimą.

Budizmo požiūriu, ne kas kita kaip toks sustingęs savęs paties vaizdinys yra ego – savotiškas savęs paties stabas, savęs idėja, atstojanti ir užstojanti poreikį save iš tikrųjų pažinti. Pasak Rinpočės Sogjelio (angl. Sogyal Rinpoche): „Taigi ego yra savosios tapatybės pažinimo stoka, pražūtingas trūks plyš kabinimasis už paskubomis susikurto ir laikino savęs vaizdinio […]. Ego tibetiškai vadinamas dak dzin – ‘įsikibimu į save’. Taigi jis apibūdinamas kaip nepaliaujamas kabinimasis už klaidingo vaizdinio ‘aš’ ir ‘mano’, ‘aš’ ir ‘kitas’, taip pat už visokių sąvokų, idėjų, troškimų ir veiksmų, kurie tą klaidingą vaizdinį palaiko.“10 Kaip Justino Kubiliaus vidinis „veidas – tai ir kažkokia nuo visų giliai slepiama, bet žmogaus vis dėlto turima idėja“11.

Kadangi ego palaikanti atrama turi būti kiek tik įmanoma tvirta, „objektyvi“ ir „neginčytina“, niekas kitas tam netinka taip gerai kaip dievybės stabas. Užtat tai du vienos lazdos galai: viename giliai įstingęs egoizmas, savimeilė – kitame stabmeldystė, paviršiuje galinti pasireikšti uoliu „pamaldumu“, „atsidavimu“ ir net „pasiaukojimu“, bet visuomet savos ideologijos, taigi galų gale – savo naudai.

Tikroji stabmeldystė visada yra vidinė. Išorinis, daiktinis dievo atvaizdas visai nebūtinai turi virsti stabu – tai gali būti paprasčiausias meno kūrinys, galbūt net vykęs ir įkvepiantis. Lemtingas skirtumas vis tas pats – ar jo tveriamasi, ar juo remiamasi, ar jis ideologizuojamas. Panašiai žmogaus portretas ar nuotrauka visai nebūtinai teigia ir tvirtina jo ego – tik tuomet, kai su ja (vogčia ar atvirai) tapatinamasi, nelyg mėginant ja pakeisti save gyvą. Užtat stabmeldystės klausimo perkėlimas išorėn, į daiktiškus atvaizdus, savaime išduoda slaptą ketinimą išsaugoti ją viduje, ir kuo aršesnis, tuo godžiau.

Svarbiausia ikonoklastų (Dievo ir šventųjų atvaizdų naikintojų) klaida Algis Uždavinys labai taikliai įvardijo „naivų įsitikinimą, kad fizinis atvaizdas yra stabas, o mentalinis atvaizdas – ne. Nepaisant paniekos medžiagai ir medžiaginių stabų baimės, būtent ikonoklastinės pakraipos religinėms bendruomenėms būdinga pati medžiagiškiausia, vaikiškiausia ir labiausiai sužmoginta Dievo samprata. Tai liudija beatodairiškas budistinių skulptūrų sunaikinimas talibų valdomame Afganistane“12. Ar dar neuosti spirginamos žmogienos kvapas? XII–XIII a. persų musulmonų poeto Farydo Ataro žodžiais: „Jie iš tikrųjų – stabmeldžiai, pačius save tegarbinantys.“13

Ir budizmas čia veikiausiai ne atsitiktinis. Mirčia Eliadė (Mircea Eliade) pažymi: „Atidžiau įsigilinus pasidaro aišku, jog Buda atmetė visas anuometes filosofijas ir asketizmus todėl, kad laikė juos idola mentis, atitveriančiais žmogų nuo galutinės tikrovės – vienintelės tikros nesąlygiškos esmės.“14 Lotynų vns. idolum mentis – tai tas pats Uždavinio ką tik minėtas ‘mentalinis atvaizdas’, lietuviškai – ‘minties veiduolas’ ar ‘mentos stabas’. Šie idola mentis ir sudaro ideologiją – iš mentos stabų sukaltą sielos aptvarą, tikrąją vidinę stabmeldystę.

Čia tiks Herberto Giunterio (Herbert V. Guenther) cituojama Sarahos „Dainų“ ištrauka: „Visi, kas tiki konkrečiais daiktais, yra, kaip sakoma, tarsi galvijai. / Bet tie, kas tiki abstrakčiais daiktais, – dar bukesni užu anuos.“15

Vis dėlto, jeigu šią įžvalgą priskirsime išimtinai budizmui ir tuo išskirsime jį iš kitų dvasinių mokymų, iškart patys atsidursime ideologijos gniaužtuose. Nes iš tikrųjų tokios įžvalgos kyla ne iš vieno ar kito mokymo, o iš pačios gyvos sąmonės, vos tik ji liaujasi savo mokymo tvertis ir jo aklai įsitvėrusi laikytis (dvasiniai mokymai šiuo atžvilgiu skiriasi tik tuo, kiek jie leidžia ar gal net ragina patys save peržengti). Kaip sakė budistas Čiogjamas Trungpa (angl. Chögyam Trungpa): „Nacionalizmas, komunizmas, egzistencializmas, krikščionybė, budizmas – visi siūlo mums tapatybes, elgesio taisykles ir interpretacijas, kokiu būdu ir kodėl viskas yra taip, kaip yra.“16

Todėl būtina pridurti atitinkamą krikščionio širdyje gimusią įžvalgą. Pasak vienuolio trapisto Tomo Mertono (Thomas Merton), „kai esame gerai įsisąmoninę, jog įvaizdžiai, simboliai ir meno kūriniai tėra materialūs, juos naudojame laisviau ir mažiau rizikuojame suklysti būtent todėl, kad suvokiame jų prigimties ribotumą. Žinome, kad jie tegali būti priemonės siekiant tikslo, ir nepaverčiame jų stabais. Atvirkščiai, šiandien daug pavojingesnė pagunda idėjoms ir ideologijoms suteikti stabų statusą, garbinti jas dėl jų pačių“17. Tik susiaurinimas į „šiandien“ čia visai nereikalingas.

Ideologija kaip „idėjų garbinimas“ ir yra tikriausioji stabmeldystė. Juolab kad iš už idėjų ir ideologijų, nepaisant išorinės, paviršinės pastarųjų amžių sekuliarizacijos, tebekyšo senieji dievai.

Pasak archetipinės psichologijos pradininko Džeimso Hilmano (James Hillman), „kadangi dievai mūsų psichėje pasireiškia per idėjas, tai užsiėmimas idėjomis bent iš dalies tebėra religinis užsiėmimas […]. Per idėjas mes turime dievus savo mintyse, turime juos omenyje. […] Kiekvienas dievas – tai tam tikras buvimo būdas, santykis su būtimi ir atitinkamas idėjų rinkinys. Kiekvienas dievas projektuoja savitą dieviškąjį logosą, praveria sielos akį taip, kad ji regi pasaulį tam tikru ypatingu kampu. Tasai dievas nustato mūsų subjektyvią žiūrą taip, kad regėtume pasaulį atitinkamai jo idėjoms“18.

Užtat gilus mąstymas, ypač meditacija, kaip nepaliaujamas būties pagrindų ir pamatinių sąmonės nuostatų permąstymas, yra savotiška gyva „dievoveika“ (teurgija). O įsikabinimas į kurį vieną idėjų rinkinį, jį pavertus ideologija, – tai sąstingis, prilygstantis vieno dievo garbinimui, pavertus jį stabu. Šia prasme monoteizmas ir stabmeldystė yra sinonimai.

Religinį ideologijų dėmenį ne kartą yra pabrėžęs ir Karlas Gustavas Jungas (Carl Gustav Jung): „Mus bauginę dievai tik pakeitė vardus – nūnai jie rimuojasi su -izmais.“19 „Kaip rodo istorija, religinės idėjos būna įkrautos itin įtaigia emocine galia. Joms aš savaime priskiriu ir visas représentations collectives [kolektyvinius vaizdinius] – tiek visa, kas žinoma iš religijų istorijos, tiek visa, kas turi galūnę -izmas. Nes tai tik denominuotų religijų šiuolaikinis variantas. Žmogus gali būti nuoširdžiai įsitikinęs neišpažįstąs jokių religinių idėjų“, tačiau „pats jo materializmas, ateizmas, komunizmas, socializmas, liberalizmas, intelektualizmas, egzistencializmas ar kas ten dar – liudija priešingai.“20 Religiškai kalbant, pats Velnias „slapstosi po visais idealizmais, po visais tais -izmais, o pražūtingiausias iš jų yra doktrinierizmas (doctrinairism) – pati bedvasiškiausia iš visų dvasios apraiškų“21. (Priminsime, jog doktrinierius, iš pranc. doctrinaire, – tai ‘žmogus, kuris aklai laikosi kurios nors doktrinos, formulių, taisyklių’22.)

Marija Luiza fon Franc (Marie-Louise von Franz) pritaria, jog pati bjauriausia piktybė mielai prisidengia „visokio plauko idealistinėmis, intelektualistinėmis nesąmonėmis, plisdama su visais tokiais šūkiais kaip ‘gerovė’, ‘egzistencija’, ‘saugumas’, ‘taika tarp pasaulio tautų’ ir panašiais. Blogis dažnai slapstosi po idealizmu ir apskritai po visokiais -izmais, kurie paprastai tėra etiketės, pridengiančios visiškai bedvasį doktrinierizmą. Žmogus ‘žino’, kas teisinga, kas gerai kitiems ir visai žmonijai. Taip prasideda pabaiga, nuosmukis. Kremliaus intelektualiniai prievaizdai – klasikinis pavyzdys. […] Visų šitų -izmų vardu nukankinta ir nužudyta daugiau žmonių nei mirė nuo bet kokių gamtos gaivalų“23. Šiaip ar taip, pasak Jungo, „visokių -izmų išpažinimas […] – tai ramentai luošiams, skydai bailiams, lovos tinginiams, vaikų lopšeliai neatsakingiesiems“, kuriems atrodo „protingiau likti namuose, t. y. niekada nepalikti kolektyvinių aptvarų ir kiautų“24.

Tie patys įvaizdžiai – Vytauto Mačernio eilėraštyje „Žmogiškoji komedija“:

Norėjai pastatyti iš minčių
Sau tvirtą pastatą ir pastoviai̇̃ gyvent jame,
Nebodamas audrų ir vėjų įžūlių,
Lyg sraigė kiaute kietame.25

Ir toliau apie ideologiją ir stabmeldystę iš esmės:

Jeigu nori būt patenkintas ir būt laimingas,
Įtikėk kuo nors šventai ir jau neabejok daugiau.
Ir tu būsi išganytas, nerimas bet koks bus dingęs,
Nes bebūsi vieno pono vergas pagaliau.

Nesvarbu, ką tujen įtikėsi
(Tu gali tikėt, jog netikįs esi);
Nuo tada suprasi viską aiškiai, tiesiai
Ir neklaidžiosi aplink nakty.

Sąžine ramia sudeginsi eretikus ant laužo,
Į kalėjimus sukiši daug kitaip galvojančių žmonių.
(Tikintieji neretai per vienąkart sudaužo
Tai, ką žmonija per amžius statė pamažu.)

Ak, nereikia laisvės, vien tikėjimo užtenka.
Laisvėje gyvent tikrai sunku.
Tikintis iš nuskriausto ir menko
Tampa milžinu. Todėl tikėk ir tu.26

Šitaip, nuo savo idėjų, idealų ir ideologijos išsipūtęs, ego „tampa milžinu“. Tokie „tikintieji“,

į naują dievą ar į naują tiesą įtikėję,
išeina skelbti jos, norėdami išgelbėti visus.
Tai vis konfesijų naujų ir sudėtingų įkūrėjai:
Jie patys pasiruošę mirt ir gatavi marint kitus.
Ir, savo aukšto idealo nušviesti,
Jie nesiskundžia net žiauriausia lemtimi.27

Esminį skirtumą tarp ideologijos ir tikro mąstymo, tarp stabmeldystės ir tikrojo dvasingumo užčiuopęs Džordžas Berklis (George Berkeley) svajojo, kad žmonės „niekad nenusižemintų ir neimtų garbinti savo pačių idėjų, o veikiau skirtų savo pagarbą tam amžinajam, nematomam Protui, kuris kuria ir palaiko visus dalykus“28. Šis „amžinasis, nematomas Protas, kuris kuria ir palaiko visus dalykus“, iš esmės ir yra tai, kas vadinama Dievu, – ne viena ar kita „idėja“ apie jį, ne susidarytas jo įvaizdis.

Įvaizdį, stabą iš Dievo mes pasidirbame ir jo įsitveriame tada, kai neatsispiriame pagundai jį turėti. Apie tai kalba Erichas Fromas (Erich Fromm), (idėją prilygindamas „vidiniam daiktui“): „Dievas, iš pradžių simbolizavęs didžiausią mūsų vidinės patirties vertybę, į turėjimą orientuotame tikėjime virsta stabu. Pagal pranašus, stabas – tai mūsų pačių sukurtas daiktas, į kurį mes projektuojame savo jėgą, taigi nuskurdiname save pačius. Mes paklūstame savo kūriniui, taigi bendraujame patys su savimi. Kaip aš galiu turėti stabą, nes tai yra daiktas, stabas gali turėti mane, nes aš jam paklūstu. Vos tik Dievas virsta stabu, Jo savybės mano asmeninei patirčiai tampa tokios svetimos, kaip ir politinės doktrinos. Šį stabą galima šlovinti kaip gailestingą Viešpatį ir tuo pat metu jo vardu sėti žiaurumą; lygiai taip pat iškreiptas tikėjimas žmonių solidarumu įgalina pačius nežmoniškiausius veiksmus, kuriems neužkerta kelio jokios abejonės. Tikėjimas pagal turėjimo principą – tai ramstis tiems, kurie nori būti tikri, nori turėti paruoštus atsakymus į visus gyvenimo iškeltus klausimus, bet nedrįsta jų ieškoti savarankiškai.“29

Kitaip, bet ne mažiau reikšmingai tokią padėtį yra nusakiusi Rima Palijanskaitė: „Tada Dievas tėra didi, net baugi Galia ar tam tikra pasaulėžiūra, moralinis kodeksas ir pan. [taigi – ideologija], bet ne realiai patiriama tikrovė. Negyvas tikėjimas yra aklas, sustingęs, stingdąs ir tikinčiojo dvasią.“30 Mums čia svarbu tai, kad stabmeldystė ir pati yra sustigusi (sąmonės sąstingio padarinys), ir stingdo gyvą sąmonę (sąstingio veiksnys).

Savaime iškylantis tokio „negyvo tikėjimo“ įvaizdis yra miręs Dievas – savotiškas oksimoronas, kurį galima laikyti tiesiog stabo apibrėžimu.

Apie tai svarstydamas Martynas Heidegeris cituoja garsųjį Frydricho Nyčės (Friedrich Nietzsche) sakinį: „Didingiausias mūsų dienų įvykis – kad mirė Dievas, kad tikėjimas krikščioniškuoju Dievu pasidarė neįtikimas“; ir toliau pats jį plėtoja: „Iš šio sakinio darosi aišku, kad Nyčės žodyje apie Dievo mirtį minimas krikščionių Dievas. Bet ne mažiau tikra ir verta apmąstyti tai, kad pavadinimai ‘Dievas’ ir ‘krikščionių Dievas’ Nyčės mąstysenoje vartojami išreikšti apskritai antjusliniam pasauliui. ‘Dievas’ yra idėjų ir idealų srities pavadinimas. […] Žodis ‘Dievas mirė’ reiškia: antjuslinis pasaulis prarado galią. Jis nebegyvas“, bet „jeigu antjuslinis idėjų pasaulis prarado savo saistančiąją, o svarbiausia, savo žadinančiąją ir kuriančiąją galią, tada nebelieka nieko, kuo žmogus galėtų remtis ir į ką jis galėtų orientuotis. […] Nihilizmas, baisiausias iš visų svečių, stovi prie durų.“31

Taip klykia ego, išsigandęs prarasti savo įprastas atramas.

Ko jau ko mažiausiai reikia bijoti, rimtai kalbant, – tai Dievo mirties; ir ko jau ko reikia mažiausiai gailėtis – tai yrančių, griūvančių jo stabų, kuriais žmogus iš tikrųjų pats Jį ir žudo.

Šia prasme tikras „nihilizmas“ galėtų būti ne toks jau baisus, o gal net visai pageidautinas ir gerokai išsiilgtas. Anot filosofinio nihilizmo tyrinėtojos Ritos Šerpytytės, toks „pozityvus nihilizmas būtų tasai, kurio perspektyvoje būtis nebeprivalėtų turėti tų stabilumo, nekintamumo, apibrėžtumo savybių, kurias tradicinis metafizinis mąstymas, pradedant graikais, baigiant mūsų laikais, jai priskyrė“32. Visas šias būčiai primetamas savybes, kuriomis ji mirtinai sugniaužiama ir užgniaužiama, taip, kad telieka nihil, galima ištarti vienu žodžiu – sutvertumas.

Tokį „pozityvų nihilizmą“ – kaip galimybę būti „niekame“, „neapibrėžtyje“, būti „be atramos“ – yra trumpai ir paprastai nusakęs Tomas Mertonas. Jo žodžiais, žmogus gyvena „priešais vos pridengtą trikdančio niekumo bedugnę. Jei žmogus tvirtai neatsiremia į užtikrinančias ir gerai žinomas idėjas apie save ir savo pasaulį, jis tuoj pat įkrenta į tą niekumą. Vis dėlto turime išmokti paaukoti šį ramstį“33. Pridurtina tik, jog būti „niekame“ reiškia tapti „niekuo“ – paaukoti savąjį ego.

Pats Heidegeris sakė: „Jeigu net krikščioniškas Dievas dingo iš savo vietos antjusliniame pasaulyje, pati vieta juk išlieka, nors ir tuščia. Ištuštėjusi antjusliškumo sritis ir idealus pasaulis dar gali būti išsaugomi. Tuščia vieta net skatina ją vėl užimti ir iš jos dingusį Dievą pakeisti kitu. Sukuriami nauji idealai.“34

Remiantis stabmeldžių taisykle „šventa vieta tuščia nebūna“, nuvirtusio ir suirusio stabo vieton, žinoma, nedelsiant grūdami nauji arba parestauruotas, patinkuotas senas. Betgi įmanomas ir kitoks, nestabmeldiškas sprendimas – palikti tą vietą tuščią, laisvą. Ir tik tada ji iš tikrųjų bus šventa, nes tik laisvoje, stabais neužkimštoje vietoje iš tikrųjų gali apsigyventi Dievas.

Dėl to verta prisiminti Vaižganto ištrauką: Sako, esą tokių iškrypėlių, kurie biją erdvės ir tuštumo: ko nenusitvėrę, virstą. Rapolas galėjo būti tos pat rūšies iškrypėlis, tik antraip: jam tuštumo reikėjo, kad visados būtų laisvas, nieko nenusitvėręs.35

Literatūra

Berklis, Dž. 1988. Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus. Iš anglų kalbos vertė, įvadinį straipsnį parašė ir paaiškinimus parengė A. Nesavas. Vilnius: Mintis.

Bielskis, A. 2020. Ar religija yra ideologija?, Athena: filosofijos studijos, 15: 112–132. Prieiga per internetą: https://athena.lt/files/pdf/15/Athene_C_214.pdf

BRMŠ III = Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, III: XVII amžius. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003.

Buck, C. D. 1949. A Dictionary of Selected Synonyms in the Principal Indo-European Languages. Chicago: The University of Chicago Press.

Derksen, R. 2015. Etymological Dictionary of the Baltic Inherited Lexicon. Leiden–Boston: Brill.

Doniela, V. 1961. Atviroji ir uždaroji dvasia, Metmenys, 4: 26–41.

Eliade, M. 1975. Patanjali and Yoga. New York: Schocken Books.

Franz, M.-L., von 1993. Projection and Re-Collection in Jungian Psychology: Reflections of the Soul. London: Open Court.

Frisk, H. 1960. Griechisches etymologisches Wörterbuch, I. Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag.

Fraenkel, E. 1965. Litauisches etymologisches Wörterbuch, II. Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag–Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht.

Fromm, E. 2005. Turėti ar būti. Vertė J. Kriūnienė. Kaunas: Verba vera.

Guenther, H. V. 1972. The Tantric View of Life. Berkeley–London: Shambala.

Heidegeris, M. 1992. Rinktiniai raštai. Sudarė ir iš vokiečių kalbos vertė A. Šliogeris. Vilnius: Mintis.

Hillman, J. 1992. Re-Visioning Psychology. USA: Harper Perennial.

Jung, C. G. 1959. The Basic Writings of C. G. Jung. New York: The Modern Library.

Jung, C. G. 1978. Aion: Researches into the Phenomenology of the Self. Princeton: Princeton University Press.

Jung, C. G. 1980. The Archetypes and the Collective Unconscious. Princeton: Princeton University Press.

Jung, C. G. 1981. The Structure and Dynamics of the Psyche. Princeton: Princeton University Press.

Jung C. G. 2010. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi raštai.

Kardelis, N. 1998. Įsiklausant į transcendencijos tylą: Pasvarstymai apie filosofijos gyvastį Arvydo Šliogerio „Transcendencijos tylos“ paraštėse, Naujoji Romuva, 1 (521).

Klein, E. 2003. A Comprehensive Etymological Dictionary of the English Language. Amsterdam etc.: Elsevier.

Kluge, F. 1999. Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache. 23., erweiterte Auflage bearbeited von Elmar Seebold. Berlin–New York.

Karulis , K. 1992. Latviešu etimoloģijas vārdnīca, II. Rīga: Avots.

Kubilius, J. 2011. Prasmė – kaip gyvybė: Straipsniai, esė, etiudai. Vilnius: Versus aureus.

LKŽ I–XX = Lietuvių kalbos žodynas, I–XX. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 1956–2002.

Mačernis, V. 1990. Po ūkanotu nežinios dangum: poezija, proza, laiškai. Vilnius: Vaga.

Meier, F. 1960. The Spiritual Man in the Persian Poet ‘Aṭṭār, Papers from the Eranos Yearbooks, IV: Spiritual Disciplines. Edited by J. Campbell. New York: Pantheon Books.

Merton, T. 2005. Kontempliatyvioji malda. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai.

Namgyal, T. T. 1993. Mahāmudrā: The Quintesence of Mind and Meditation. Translated and anotated by Lobsang P. Lhalungpa. Delhi: Motilal Banarsidass.

OEE = The Concise Oxford Dictionary of English Etymology. Edited by T. F. Hoad. Oxford: Oxford University Press, 2003.

Palijanskaitė, R. 2010. Amžinųjų jūrų varpai: Vydūniškosios mistikos link. Klaipėda: Eglė.

Pfeifer, W. 2004. Etymologisches Wörterbuch des Deutschen. Erarbeitet unter der Leitung von Wolfgang Pfeifer. München: Deutscher Taschenbuch Verlag.

Pokorny, J. 1959. Indogermanisches etymologisches Wörterbuch, I. Bern–München: Francke Verlag.

Platonas 1999. Faidonas, arba Apie sielą. Iš graikų kalbos vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė T. Aleknienė. Vilnius: Aidai.

Razauskas, D. 2006. Sustabarėjusi sąmonė: „Dvasinės stabmeldystės“ samprata (sekant lietuvių žodžio stabas vidinėmis sąsajomis), Kultūrologija, 14: Rytai–Vakarai: Komparatyvistinės studijos. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas: 224–244.

Razauskas, D. 2016. Maironis – praamžės tradicijos dainius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Razauskas, D. 2022a. Be pagrindo, be atramos: Dvasiniai su-tvėrimo ir iš-tvėrimo kontekstai, Būdas, 3: 17–25.

Razauskas, D. 2022b. Idėjos, idealai ir ideologijos, Naujoji Romuva, 2 (619): 19–22. Prieiga per internetą: http://www.nromuva.lt/files/2022-2.pdf

Sabaliauskas, A. 1990. Lietuvių kalbos leksika. Vilnius: Mokslas.

Sharma, Sh. 2014. Thought Revolution: A Western Introduction to the Work of Acharya Shriram Sharma. Editor Brahmavarchas. Haridwar: Shri Vedmata Gayatri Trust.

Smoczyński, W. 2007. Słownik etymologyczny języka litevskiego. Wilno: Universytet Wileński.

Sogjalas, R. 2011. Tibetiečių gyvenimo ir mirties knyga. Kaunas: Mijalba.

Šerpytytė, R. 2007. „Tikėti, kad tiki“: Nuo Dostojevskio Stavrogino iki Gianni Vattimo, Religija ir kultūra 2006, t. 3. Vilnius: Vilniaus universitetas: 55–63. Prieiga per internetą: https://www.zurnalai.vu.lt/religija-ir-kultura/article/view/2809/1995

Trungpa, Ch. 1973. Cutting Through Spiritual Materialism. Berkeley: Shambhala.

Uždavinys, A. 2006. Simbolių ir atvaizdų interpretacijos problema senovės civilizacijose. Vilnius: Sophia.

Vaižgantas 1995. Raštai, III: Dėdės ir dėdienės. Nebylys. Žemaičių robinzonas. Šeimos vėžiai. Vilnius: Pradai.

Vijñāna-bhairava 1991 = The Yoga of Delight, Wonder, and Astonishment. A Translation of the Vijñāna-bhairava with an Introduction and Notes by Jaideva Singh. New York: State University of New York Press.

ДГРС = Древнегреческо-русский словарь. Составил И. Х. Дворецкий, I. Москва: Государственное издательство иностранных и национальных словарей, 1958.

Фасмер, М. 1996 I, II. Этимологический словарь русского языка. Перевод с немецкого и дополнения О. Н. Трубачева, I, II. Санкт-Петербург: Азбука.

Черных, П. Я. 1999. Историко-этимологический словарь современного русского языка, I. Москва: Русский язык.