Ekscentriškoji Europa ir tikėjimo propaganda. Apmąstymai apie XVII–XVIII a. Katalikų Bažnyčios tikėjimo propagandos kongregaciją ir jos veiklos įtaką europinei Lietuvos tapatybei
Straipsnis remiasi nuostata, kad propaganda yra ne tik manipuliacijos, bet ir motyvacijos, subjekto formavimo, kultūrinių tapatybių saugos priemonė ir užtikrina ne tik valdančiųjų klasių, religijų, bet ir civilizacinį tęstinumą. Dažniausiai propaganda, siekdama formuoti sau palankų subjektą, jo tapatybę, remiasi edukacine veikla, kuri geriausiai ilgalaikiu požiūriu atitinka propagandos siekius. Būtent tokia prasme straipsnyje nagrinėjama Sacra Congregatio de Propaganda Fide tikslai, jų sąsajos su jėzuitų ordinu ir jo veikla XVIII a. Lietuvoje steigiant misijas, mokyklas, kolegijas, universitetą. Kartu, remiantis R. Brague prielaida apie tai, kad Europos tapatybė buvo formuojama jos paribiuose, kur aiškiausiai apibrėžiami kultūriniai, religiniai, ideologiniai skirtumai, parodoma, kad jėzuitų ordinas formavo LDK gyventojų europietišką tapatybę, kuri buvo nuosekliai naikinama po 1795 metų paskutinio Lietuvos–Lenkijos valstybės padalijimo. Straipsnyje pastebima, kad XVII–XVIII amžiaus Vatikano propagandos doktrina rėmėsi iš esmės renesansinės kilmės nuostatomis, apie tai, kad krikščioniškasis lavinimas, susietas su oratoriniais menais ir kalbiniu įkvėpimu, geriausiu būdu tarnauja evangelizacijai, tačiau kartu pastebima, kad jėzuitai, siekdami savo tikslų, turėjo nuolatos vykdyti ir aktyvią pasaulietinę ir tarp ordinų politinę veiklą.