Straipsnyje iškeliamos ir aptariamos dvi metaforos, kurių pagrindu galima gretinti tradicines filosofo, poeto ir raganos (raganiaus, žynio) sampratas. Pirmoji iš metaforų – „regėjimas“: tiek senovės graikų filosofai, tiek senovės indų išminčiai savo užsiėmimą sieja su regėjimu, save vadina regėtojais; nuo seniausių laikų ligi dabar apie pakylėtus dvasios regėjimus kalba poetai; „regėjimo“ sąvoka remiasi žynių, pranašų bei raganų pavadinimai įvairiose kalbose. Antroji iš metaforų – „skrydis“ ir jo atributas „sparnai“: tiek senovės graikų filosofai, tiek senovės indų išminčiai mintimis „skraidė“; apie „dvasios sparnus“ bei „dvasios skrydį“ kalba poetai; skraidymas buvo vienas iš raganų teismuose joms prikišamų nusikaltimų, o plaukuose aptiktos plunksnos – vienas iš svarbių įkalčių. Susidaro įspūdis, kad filosofai, poetai ir raganos – tai vis to paties dvasinio reiškinio atmainos, kurias vieną nuo kitos esmiškai skiria metaforos reikšmės supratimas arba nesupratimas.