Respectus philologicus eISSN 2335-2388
2019, vol. 36(41), pp.181–183 DOI: http://dx.doi.org/10.15388/RESPECTUS.2019.36.41.34
Gabija Bankauskaitė
Vilniaus universiteto Kauno fakultetas
Kalbų, literatūros ir vertimo studijų institutas
Vilnius University Kaunas Faculty
Institute of Languages, Literature and Translation Studies
E. paštas gabija.bankauskaite@knf.vu.lt
ORCID iD: https://orcid.org/0000-0002-3276-8159
Moksliniai interesai: modernybė, modernistiniai kultūriniai-literatūriniai diskursai, XX a. lietuvių literatūra, tarpukario Lietuvos spauda ir reklama
Research interests: Modernity, modernist discourses of culture and literature, Lithuanian literature of 20th century, press and advertising of interwar Lithuanian periodicals
Įteikta 2019 06 15 / Priimta 2019 07 15
Submitted 15/06/2019 / Accepted 15/07/2019
Copyright © 2019 Gabija Bankauskaitė. Published by Vilnius University Press. This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution License CC BY-NC-ND 4.0, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium provided the original author and source are credited.
Maironio lietuvių literatūros muziejus, švęsdamas Laikinosios sostinės šimtmetį, balandžio 17 dieną visuomenei atvėrė unikalią edukacinę parodą „Aukso amžius Laikinojoje sostinėje“. Parodą parengė muziejininkės Regina Mažukėlienė, Nijolė Raižytė, Jūratė Ivanauskienė, apipavidalino dailininkė Inga Zamulskienė, edukacines veiklas sukūrė muziejaus edukatorės Kristina Dambrauskaitė, Jolanta Mickienė ir Henrika Skersonaitė.
Balandžio 30 dieną Vilniaus universiteto Kauno fakulteto bakalauro studijų programos „Lietuvių filologija ir reklama“ III kurso studentės, vadovaujamos dėstytojos profesorės Gabijos Bankauskaitės, teksto interpretacijos paskaitos, skirtos Kaunui – Laikinajai sostinei – klausėsi Maironio lietuvių literatūros muziejuje.
Lenkijai inkorporavus oficialiąją sostinę Vilnių ir visą Vilniaus kraštą į savo valstybės sudėtį, Lietuvos vyriausybė persikėlė į Kauną, tad jame formavosi laikinoji sostinė. Tarpukario Europoje Lietuva buvo unikali valstybė – ji neturėjo savo istorinės sostinės. Laikinosios sostinės statusas pakėlė Kauno, kaip politinio, ekonominio ir kultūrinio centro, reikšmę. Miestas susijęs ir su Nepriklausomybės laikotarpio tautinės tapatybės klausimais. Kaune ne tik atsirado valstybinės įstaigos, bet ir buvo įkurtas universitetas, muziejai, teatras, pastatyti gyvenamieji namai, išasfaltuotos gatvės, sutvarkytos komunikacijos ir nutiesta kanalizacija, vandentiekis. Tarpukario Kauną kūrė topografiniai, kultūriniai, istoriniai, architektūriniai ženklai: Neries ir Nemuno santaka, senosios Kauno pilies griuvėsiai, Napoleono kalva, Mickevičiaus slėnis, Baltąja gulbe praminta rotušė, Vytauto bažnyčia, Karo muziejus, Laisvės alėja, taip pat žymūs miesto žmonės: Adomas Jakštas, Maironis, Vaižgantas, Vincas Krėvė, Balys Sruoga, Kazys Binkis, meniniai sąjūdžiai: Keturi vėjai, Ars, Naujoji Romuva. Kaunas tapo politiniu, kultūriniu centru, šiuolaikiška vakarietiška Lietuvos sostine, pretendavo į lietuviškojo Paryžiaus vardą.
Studentes ir jų dėstytoją į parodą palydėjo muziejaus Išeivių literatūros skyriaus vedėja dr. Virginija Paplauskienė. Parodos rengėja Regina Mažukėlienė pakvietė į muziejaus mansardą – stilizuotą liepomis kvepiančią Laisvės alėją, kurioje lankytojos galėjo patyrinėti aktualias tarpukario Kauno kultūrinio gyvenimo temas, išbandyti interaktyvią veiklos sienelę, jaukiai įsitaisyti poilsio vietose.
Regina Mažukėlienė, stabteldama prie kiekvieno parodos stovo, pasakojo įdomias to laiko istorijas, akcentavo svarbius faktus, komentavo eksponatus.
Pažintis su literatūrine Laisvės alėja prasidėjo prie stovo su prierašu „Po universiteto stogu“. Jame eksponuojamos rašytojų, dirbusių 1922-ųjų vasarį įkurtame Lietuvos universitete, nuotraukos. Tai ir Maironis, ir Juozas Tumas-Vaižgantas, Balys Sruoga, Vincas Krėvė, Sofija Čiurlionienė. Parodos rengėjai itin imponavo savita Juozapo Albino Herbačiausko – lietuvių ir lenkų rašytojo – asmenybė, veikla, santykiai su kolegomis, studentais, universiteto valdžia.
Antrasis stovas skirtas keturvėjininkams su jų vedliu Kaziu Binkiu. Reginos Mažukėlienės teigimu, tai vienas iš originaliausių ir neramiausių pomaironinės kartos poetų, mėgusių iššūkius ir eksperimentus, aplink save telkusių bendraminčius, kuriuos kartą per savaitę suburdavęs savo namuose Miško gatvėje. 1922 m. jis išleido leidinį Keturių vėjų pranašas, dar po dvejų metų – žurnalą Keturi vėjai.
Teatrui skirtas stovas muziejininkę paskatino papasakoti apie Antaną Sutkų, Kaune įkūrusį tautos teatrą, taip pat pakalbėti apie prie teatro prisišliejusį satyrinį klubą Vilkolakis ir Valstybinį teatrą, kurio atsiradimą inicijavo Lietuvių meno kūrėjų draugija. Studentės galėjo pavartyti tarpukario laikotarpiu leistus almanachus, laikraščius ir menų žurnalus, kuriuos rašytojai publikavo kartu su žurnalistais. Buvo prisiminti smagūs literatūros vakarai, vykę įvairių Kauno menininkų namuose, salonuose, taip pat menininkų ir bohemos susibūrimai Makso Konrado kavinėje, Metropolyje, Rambyno kavinėje.
Dėmesys parodoje skirtas ir ypatingoms moterims, jų veiklai Laikinojoje sostinėje: Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos atstovei Felicijai Bortkevičienei ir rašytojai Gabrielei Petkevičaitei-Bitei, kurios 1926-aisiais prezidento rinkimuose buvo išsikėlusios savo kandidatūras. Jei nors viena jų būtų laimėjusi, būtų tapusi pirmąja moterimi prezidente visame pasaulyje. Parodoje demonstruojama nemažai unikalių nuotraukų iš teatro istorijos – Unės Babickaitės-Graičiūnienės, Onos Rymaitės, Potencijos Pinkauskaitės, Elenos Žalinkevičaitės-Petrauskienės ir kt.
Parodos lankytojos galėjo pasėdėti senojo Kauno fone – Laisvės alėjoje prie Konrado kavinės, pavartyti to meto spaudą. Šalia prie staliuko – popierinis Kazio Binkio muliažas.
Regina Mažukėlienė pakvietė ne tik išgirsti to laiko poetų eiles, bet ir įkvėpti dėžutėse įkurdintus įvairius kvapus: cinamonu barstytų, tik ką iš krosnies ištrauktų bandelių, ramunėlių arbatos, sprogstančių alyvų žiedų arba asfalto, kurį tik ką nuplovė lietus. Studentės bandė atspėti, kurioje dėžutėje – Salomėjos Nėries „Alyvos“, kurioje – Kazio Binkio „Vėjavaikiškas vėjas“.
Išvaikščiojusios tarpukario laikų Laisvės alėją, studentės su dėstytoja, lydimos Virginijos Babonaitės, taip pat aplankė parodas „Jono Biliūno literatūrinis palikimas“, „Lietuvių literatūra – trumpai ir žaismingai“, grožėjosi dar paties Maironio puoselėtu sodu vidiniame muziejaus kiemelyje.
Studentė Evelina Kasiulevičienė apibendrino parodos atmosferą:
Maironio muziejuje buvau pirmą kartą, bet sugrįšiu, nes didelį įspūdį paliko ne tik šviesios salių erdvės, bet ir kruopštaus darbuotojų darbo dėka lankytojams pateikti nusipelniusių Lietuvai žmonių gyvenimo fragmentai. Teko išgirsti ne vieną įdomią istoriją (pvz., apie Sakalo leidyklos direktoriaus veiklą), pamatyti nuotraukas iš tarpukario laikotarpio, taip pat išspręsti muziejaus darbuotojų sugalvotas užduotis (atrasti sąsajas tarp eilėraščių ir kvapų, prisiliesti prie autentiškų drabužių, pasiklausyti tam laikotarpiui būdingos melodijos). Verta paminėti ir tai, jog muziejaus darbuotojos itin šiltai priima lankytojus, atsako į klausimus, rūpinasi, kad muziejaus lankytojai sužinotų tai, ką jos randa muziejaus archyvuose. Taigi informacija lankytojams pasiekiama įvairiomis formomis: rega, klausa, lytėjimu, uosle.