Senoji Lietuvos literatūra, 56, 2023, p. 56–89
ISSN 1822-3656 / eISSN 2783-6800
DOI: https://doi.org/10.51554/SLL.23.56.03

Požiūris į valstybės pareigūnus ir jų veiklos principus Vilniaus jėzuitų politiniuose tekstuose XVII a.

Matas Grubliauskas

Lietuvos kultūros tyrimų institutas
El. paštas matas.grubliauskas@gmail.com
https://orcid.org/0000-0003-3817-0147

ANOTACIJA: Idealizuoto valdančiojo elito – valstybės pareigūnų – įvaizdžio kūrimas buvo paplitusi praktika jėzuitų publicistiniuose ir literatūriniuose tekstuose Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tačiau nuo XVII a. galima stebėti, kad svarstymai apie valstybės pareigūnų savybes bei jų veiklos principus perėjo ir į akademinį diskursą. Didžiausią įtaką akademinėje sferoje LDK turėję jėzuitai savo tekstais pradėjo scholastinėje mokslo ir filosofijos tradicijoje reflektuoti įvairias valstybines pareigybes: Lukas Zaluskis – valdovo patarėjus ir dvariškius, Aronas Aleksandras Olizarovijus – teisėjus, Andrius Boreiša – dvariškius, Kristupas Pucilovskis – bažnyčios pareigūnus. Tokiu būdu vilniškiai jėzuitai įsiliejo į Vakarų Europos jėzuitų „politikų“ knygų tradiciją ir tvirtino ją LDK politiniame diskurse. Straipsnyje be Universiteto profesorių aptariami keturių Vakarų Europos jėzuitų – Juano de Marianos, Pedro de Ribadeneiros, Carlo Scribanio ir Adamo Contzeno – traktatai. Šių tekstų analizė padeda geriau suprasti, kokiame politikos mokslo kontekste buvo Vilniaus jėzuitai.

REIKŠMINIAI ŽODŽIAI: jėzuitai; „politikos“; politikos paskaitos; studentų tezės; pareigūnų paveikslas.

Received: 31/05/2023. Accepted: 28/08/2023.
Copyright © 2023 Matas Grubliauskas. Published by the Institute of Lithuanian Literature and Folklore Press. This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

Senojo Vilniaus universiteto jėzuitų ir su jais glaudžiai susijusių pasauliečių politikos mokslo (scholastinio) produkciją reprezentuojančiais šaltiniais XVII a. galima laikyti šia tema studentų gintas tezes, kurioms vadovavo Lukas Zaluskis¹ ir Zacharijus Modzelevskis², politikos paskaitas, skaitytas Mykolo Karvovskio, Andriaus Boreišos, Modzelevskio bei Kristupo Pucilovskio³, taip pat Aleksandro Arono Olizarovijaus politikos traktatą Apie politinę žmonių sąjungą (De politica hominum societate, Gdanskas, 1561). Šiandieninėje mokslinėje produkcijoje šie šaltiniai vis dar nėra sulaukę atitinkamo dėmesio. Lietuvos ir Lenkijos mokslininkai kol kas yra tik bendrais bruožais juos aprašę ir tik keliais aspektais interpretavę⁴. Taigi vienas tokių aspektų, kol kas neaptartų plačiau, – tai pareigūnų funkcijų bei veiklos principų, savybių aprašymas, kitaip tariant, visai nenagrinėta, kokias pareigybes (magistratus) išskyrė, kokias joms priskyrė pareigas (officia), kaip vertino kitų pareigybių atžvilgiu Vilniaus universiteto profesoriai. Viena vertus, Plečkaitis, nors pastebi jėzuitų tendenciją argumentuoti už esamą ATR santvarką, kurioje, be karaliaus, valstybės valdyme aktyviai dalyvavo ir piliečiai (bajorija), tačiau plačiau aptaria tik tas karaliaus institucijos funkcijas ir tas karaliaus savybes, kurias išskyrė jėzuitai, o jų požiūrį į pareigūnų darbą nusako vos vienu sakiniu paminėdamas kelias dorybes, būdingas visiems valstybės pareigūnams (ir karaliui)⁵. Apskritai, yra paplitusi nuomonė, kad ATR buvo įsitvirtinęs moraliai (dorybingai) kilnios politikos ir dorybingo piliečio diskursas⁶. Kita vertus, ATR nebuvo valdžių atskyrimo (pagrindinės valstybinės institucijos – karalius, senatas, seimas – buvo tiek įstatymų leidžiamoji, tiek įstatymų vykdomoji, tiek teisminė valdžios), taip pat nebuvo ir politiniame diskurse kaip nors tai teorizuota⁷. Tikėtina, kad būtent šios aplinkybės neskatinančios tyrėjų išsamiau nagrinėti atskirų institucijų aprašymų, nesitikint juose atrasti ko nors daugiau, nei bendrų visiems valdininkams, nepriklausomai nuo jų užimamų pareigybių, dorybių.

Nuo Renesanso laikų, viena vertus, Europoje prasidėjus religiniams karams (dažnai valstybių viduje prie jų prisidedant įtakingiems valstybines pareigas einantiems veikėjams, pavyzdžiui, Vokietijoje praūžusiame valstiečių sukilime ar neramumuose Prancūzijoje, pasibaigusiuose Šv. Baltramiejaus nakties skerdynėmis), kita vertus, išplitus absoliutizmo idėjoms, kurios skatino nesipriešinti monarcho valdžiai, Europos politinių tekstų autoriai ėmėsi vis dažniau teoriškai aprašyti oficialias pareigybes (pavyzdžiui, Venecijos dožus, Florencijos podestà, Anglijos parlamentarus) ir jų veiklos specifiką prisidedant prie valstybės valdymo ir jos išsaugojimo strategijų įgyvendinimo⁸. Tokia tendencija buvo beprecedentis reiškinys politinės minties raidoje, sekusioje po Viduramžių tradicijos. Joje dominavęs politinis „žanras“ buvo speculum regis, kuris pagrindines politines pareigas – krikščionišku pavyzdžiu taisyti pavaldinių moralę, valdyti valstybę išlaikant politinę galią ar stiprinti valstybę efektyviai naudojant politinę jėgą – priskyrė vienam aukščiausiam pareigūnui, dažniausiai – karaliui⁹. Tuoj po Machiavelli’o, ženklinusio politikos diskurso kaitą nuo krikščioniškos etikos realiosios politikos link, politika, suprasta tiek kaip reali vieša valdančiojo elito veikla, tiek ir kaip poleminiai bei teoriniai samprotavimai apie ją, buvo vertinama kaip žemoji praktika, netinkanti kilniam – tiek socialine, tiek moraline prasme – asmeniui¹⁰. Vakarų Europoje netruko rastis ir antimakiavelinis diskursas, kurio pradininkai kritiką Machiavelli’o antimoralinėms ir antikrikščioniškoms idėjoms, neva turėjusioms stiprinti valstybę, grindė ne tik gausesniais istoriniais pavyzdžiais, bet ir teikdami alternatyvas makiavelinės politikos strategijai¹¹. Tokios tematikos knygos tapo specifiškais, savarankiškais ir, svarbiausia, atpažįstamais tekstais, bendrai vadinamos „politikomis“, kurias skaitant galima išmokti, kaip teisingai užsiimti politika – valdyti valstybę¹². Tarp tokių traktatų autorių žymūs buvo ir Jėzaus Draugijos nariai: ispanų jėzuitai Juanas de Mariana ir Pedro de Ribadeneira, flamandų jėzuitas Carlo Scribanis, vokiečių jėzuitas Adamas Contzenas.

Bendroje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje be minėto Olizarovijaus veikalo tokių politinių traktatų nebuvo sukurta, todėl, bendrai paėmus, visa mus pasiekusi ATR sukurta politinė publicistika buvo poleminio, istorinio ar proginės literatūros pobūdžio¹³. Tokiuose tekstuose jėzuitams buvo įprasta kurti idealizuotus valdančiojo elito atstovų portretus. Herojiniuose epuose, laidotuvių kalbose, panegirikose, dedikacijose pateikiamos – kaip būdinga šiems proginės literatūros žanrams – teigiamos (moraliai teisingos ir geros) jų savybės, kitaip tariant – dorybės. Kaip viena sudedamųjų tokių kūrinių dalių – tai konkretaus valdančiojo elito atstovo (konkrečios istorinės asmenybės) politinės veiklos apibūdinimas: tiek konkrečių jį išgarsinusių veiklų, tiek ir politinių dorybių. Šiuolaikinėje mokslinėje apyvartoje tyrėjai yra išryškinę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės jėzuitų kuriamus valdančiojo elito atstovų paveikslus proginėje literatūroje ir konstatavę, kad karaliaus (aukščiausiojo pareigūno) ir didikų (užėmusių žemesnes valstybines pareigas) įvaizdžiai nesiskyrę ir kad visiems buvo priskiriamos tos pačios dorybės (narsa, nuolaidumas, nuovoka, pamaldumas, kuklumas, ištikimybė, veiklumas, iškalba) ir jiems apibūdinti vartojami tie patys epitetai („lietuvių tvirtovė“, „tėvynės šviesa ir tėvas“, „Lietuvos Kunigaikštystės kolona“)¹⁴.

Istorinėje literatūroje, kitaip nei proginėje, greta valdančiojo elito atstovų dorybių dažnai taip pat būdavo pateikiamos ir jų ydos, tačiau tai daugiau bendri charakterio savybių aprašymai, tiesiogiai nesusieti su užimtomis valstybinėmis pareigybėmis (išskyrus karines). Istorinės literatūros autoriai, pateikdami konkrečios istorinės asmenybės paveikslą, dažniau netiesiogiai formavo skaitytojų idealaus (kartu atitinkančio ir epochos standartus) asmens, piliečio, valstybės vyro įvaizdį, nei tiksliai istoriškai atvaizduodavo tą konkrečią istorinę asmenybę ir oficialias valstybines pareigybes. Taip pat, kaip ir proginės literatūros autoriai, jie teoriškai nereflektavo ir neargumentavo teigiamai (ar pejoratyviai) portretizuotų asmenybių savybių ir jų pareigybėms būdingų veikimo principų: tiek jų dorybes, tiek nuveiktus darbus vertino per moralės ir patriotizmo prizmę¹⁵.

Panašiai ir poleminių tekstų – politinių pamokslų, pamfletų – autoriai, kurių tikslai buvo esamos politinės bei socialinės situacijos kritika ir visuomenės didaktika, pateikdavo tik dalinai realų, hiperbolizuotai negatyvų valdančiojo elito paveikslą ir piešdavo idealų valstybės nario ar kurios nors visuomenės grupės kolektyvinį portretą. Be to, toks pats buvo ir vertinimo kriterijus: kritikos susilaukdavo valdančiojo elito veiklos, kurios neatitiko krikščioniškos moralės normų ir dėl kurių valstybė patirdavusi nuostolių¹⁶.

Taigi proginėje, istorinėje, publicistinėje literatūroje oficialių valstybės pareigūnų įvaizdžio kūrimui ir, apskritai, kurių nors pareigybių sureikšminimui (arba – ne) įtaką darė glaudžios sąsajos su konkrečia istorine asmenybe, konkretus istorinis įvykis ar atstovavimas vienam ar kitam visuomenės sluoksniui. Vienas esminių skirtumų tarp tokių kūrinių ir „politikų“ buvęs šių veiksnių, kurie iš anksto ribojo autorius, lygis.

Politikos ribos ir adresatas

Nors minėti Vakarų Europos jėzuitai dedikavo savo kūrinius aukščiausiems valstybių pareigūnams: Mariana ir Ribadeneira – Ispanijos karaliui Filipui III¹⁷, Scribanis – Ispanijos karaliui Filipui IV, Contzenas – Šventosios Romos imperatoriui Ferdinandui II, tačiau tuo pačiu jie pabrėžė savo traktatų objektyvumą, net jei jų žvalgos taškas buvo paremtas valdovų pozicija.

Pirma, galima matyti juos eksplikavus, kad jų tekstų turinys – tai universalus mokymas apie valstybę, visas jos dalis ir narius, kuris neapsiribojo tik kuriuo nors vienu iš aspektų:

Antra – kad jis būtinas ir skirtas kiekvienam išsilavinusiam ir prie valstybės valdymo prisidedančiam valstybininkui:

Trečia – kad jų tekstai – tai kruopštaus ir nešališko darbo vaisius:

Taigi autoriai savo traktatuose užsibrėžė pateikti kuo daugiau naudingos medžiagos jų skaitytojams – esamiems ar būsimiems valstybės pareigūnams, – susijusios su jiems atitenkančiomis pareigomis. Kaip matyti, autoriai savo kūrinių kokybės kriterijumi laikė kiekybę, tai yra informacijos ir adresatų įvairumą ir apstumą.

Plačiausiai pareigūnus aprašė Contzenas. Jis skyrė dvi knygas jiems aptartį: vieną – bažnytiniams pareigūnams, kitą – pilietiniams. Jėzuitas atskirais skyriais apibūdino senatorius ir valdovo patarėjus (p. 547–555), cezarius (p. 558–559), valdovo palydovus ir dvariškius (p. 559–563), Romos konsulus (p. 563–567), diktatorius ir cenzorius (p. 572–577), provincijų pareigūnus (p. 577–581), teisėjus (p. 581–592), teisėjų padėjėjus (p. 592–593), valstybės kanclerius (p. 593–594), edilus (p. 594–595), rinkliavių prefektus (p. 595), liaudies tribūnus (p. 595–598), kvestorius (p. 598–602), pareigūnų padėjėjus (p. 602–603), pasiuntinius (p. 613–620). Kiti autoriai taip smulkiai pareigūnų neskirstė: Mariana skyriuje apie pareigūnus pernelyg nesigilino į jų tarpusavio skirtumus ir jų išvardijimą, sinonimiškai jie vadinami valdovo padėjėjais (p. 261–272), atskirai aprašė tik vyskupus (p. 273–284); Scribanis – teisėjus (p. 114–123), dvariškius (p. 131–146), pasiuntinius (p. 316–378), valdovo patarėjus (p. 524–534), bažnyčios pareigūnus (p. 534–542), provincijų valdytojus (p. 546–549); Ribadeneira – teisėjus (p. 236–246), valdovų patarėjus (p. 283–294). Taigi matyti, kad autoriai ne tik išskirdavę skirtingas pareigybes, bet ir skirtingai skyrę jų aprašymams vietos ir laiko.

Ne visi XVII a.Vilniaus universitete profesoriavę jėzuitai, kurie užsiėmė politikos disciplinos studijomis, tiesiogiai reflektavo savo kursų – politikos disciplinos – specifiką. Tai gali būti paaiškinta tuo, kad , pirma, paskaitų atveju adrestas buvo akivaizdus – studentai, įvairių visuomenės sluoksnių atstovai, antra, kad profesoriai buvo labiau linkę reflektuoti ne pačios disciplinos, bet valstybės – politikos disciplinos objekto – problematiką²³. Tačiau tie, kurie reflektavo, taip pat nurodė politikos sferos imtį ir ryšį su visais piliečiais. Zacharijus Modzelevskis, dvejus metus užėmęs etikos profesoriaus vietą ir dėstęs politikos paskaitas²⁴, viešam studento Mykolo Moigio disputui ruoštose tezėse, pasitelkęs būdingą scholastikai etikos apibrėžimą, nurodė, kad:

Taigi iš tokio apibūdinimo aiškėja, kad politikos disciplina reikalinga tiek teisingam valstybės valdymui, tiek ir gero piliečio ugdymui. Lukas Zaluskis, filosofijos profesorius 1637–1640 m., parengęs studentui Mykolui Mnišekui ginamąsias tezes²⁶, kurios savo apimtimi galėjo būti laikomos pagalbine mokomąja priemone filosofijos studentams, pabrėžė politikos objekto platumą ir, pasitelkęs etimologiją, nurodė, kad valstybė neatskiriama nuo visų jos piliečių:

Politikos disciplinai rūpimų problemų mastą dar labiau praplėtė ir patikslino buvęs Jėzaus Draugijos narys ir Vilniaus universiteto teisės profesorius Olizarovijus²⁸ savo „politikoje“:

Šis fragmentas atskleidžia, kad autorius politikos disciplinos sferą suprato kaip apimančią ir šeimos (namų ūkio) problemas, kurios, kaip matyti iš prieš tai cituoto Modzelevskio teksto, paprastai buvo priskiriamos kitai praktinės filosofijos daliai – ekonomikai. Tai galėtų sufleruoti, kad Olizarovijus šeimyninį gyvenimą laikęs politiniu (pilietiniu) tuo atžvilgiu, kad jis veikęs politikos lauką.

Andrius Boreiša, ėjęs moralės teologijos bei etikos profesoriaus pareigas ir dėstęs politikos paskaitas 1688–1689 m.³⁰, įvadinėse pastabose pažymėjo, kad

Profesorius jau ne tik ekonomikos, bet ir etikos klausimus priskyrė politikos sferai. Tikėtina, kad kaip Olizarovijus santykius, sąrangą ir veiklas šeimoje matė darant įtaką politiniam gyvenimui ir valstybės valdymui, taip ir Boreiša vidinį žmogaus (individo) gyvenimą siejo su viešuoju (valstybės).

Nors Vilniaus universiteto profesoriai, kaip ir prieš tai cituoti Vakarų Europos jėzuitai, akcentavo politikos disciplinos visuotinumą (tiek objekto, tiek adresato atžvilgiu) ir pažymėjo, kad šios disciplinos mokymas yra būtinas piliečiams ir, jos vedami, jie kryptingai linktų į garbingą veiklą ir bendrąjį gėrį, tačiau nedetalizavo, jog politikos disciplina atskirai ir specifiškai moko apie valstybines pareigybes ir jų veiklas. Profesoriai veikiau brėžė aristotelinę distinkciją tarp privataus žmogaus ir piliečio dorybės bei jo veiklų³², o ne – tarp skirtingų pareigūnų. Vis dėlto tam tikras valstybės pareigybes atskirai išskyrė ir aprašė Zaluskis – senatorius bei valdovo patarėjus (tezės 82–85) ir valdovo padėjėjus ir dvariškius (tezės 86–87), Olizarovijus – teisėjus (p. 259–262) Modzelevskis – dvariškius (p. 64r–66v), Pucilovskis – dvasininkus (p. 112r). Tokį, palyginti su Vakarų Europos jėzuitais, nedidelį dėmesį pareigūnų klausimui galima aiškinti tuo, kad LDK jėzuitai, kitaip nei jų kolegos „politikų“ autoriai, turėjo ne tokias palankias sąlygas (nedidelis paskaitų skaičius, tezių formatas mintis dėstyti taupiai ir koncentruojantis tik į pagrindinius teiginius) pateikti ir išdėstyti politikos discipliną. Taigi tai, kad profesoriai įtraukė į svarstymus kai kurias pareigybes, ir tai, kad ne visi tas pačias, rodo, viena, jog vilniškiai jėzuitai pateikdavo savo individualų požiūrį politikos problemų kontekste, ir antra, jog tas konkrečias pareigybes jie sureikšmino kaip ypatingai svarbias valstybės valdymo aparate.

Senatoriai ir valdovo patarėjai

Ribadeneira valdovo patarėjams nurodė tris būtinas vertybes – nuovoką, draugiškumą, arba geranoriškumą, ir dorybę³³, kurias vėliau patikslino ir plačiau apibūdino: praktinė patirtis įvairiose valstybės valdymo srityse (valdžios išsaugojimo, taikos sudarymo, karybos, iždo reikalų, teisės)³⁴, visiškas atsidavimas valdovui bei valstybei³⁵ ir nešališkumas duodant patarimą³⁶. Ribadeneira akcentavo ne tiek patarėjų savybes ar krikščioniškas dorybes (jos daugiau numanomos implicitiškai), kuriomis pieštų idealaus patarėjo portretą, kiek ėmėsi išgryninti, kokiais idealiais principais privalo patarėjas vadovautis, kad būtų naudingas valdovui ir valstybei.

Scribanis skyrių apie valdovo tarybos narius rašė, kitaip nei Ribadeneira, iš valdovo perspektyvos, jis pateikė rekomendacijas valdovui dėl asmenų, kurie turėtų būti kviečiami į tarybą (Quos in consilium adlegere Princeps debeat?), o ne patarėjui – koks jis turėtų būti. Patarėjų įpročiai (mores), išsilavinimas (eruditio), patirtis (rerum experientia), būdo lankstumas (temperata ingenia) – tai pirminiai kriterijai, kuriuos turi įvertinti valdovas prieš skirdamas tarybos narius³⁷. Vėliau Scribanis pateikė ir platesnį sąrašą vertingų patarėjų savybių (virtutes), kurios parodo patarėjų veiksmingumą: brandus amžius (gravior aetas), patirtis svariose veiklose (magno collecta usu experientia), darbštumas (ignara munerum manus), dorovingumas (casti mores), pastovus ir kartu nuožmus pavojuose būdas (animus sibi constans et periculis maior); jie turi būti linkę įsiklausyti (in audiendo faciles), būti pagavūs (in comprehendendo celeres), mokėti nusileisti (in decernendo lenes), siekti teisybės (in investiganda veritate diligentes), būti uolūs ir darbštūs (studiis ac laboribus addictos)³⁸. Patarėjų darbo rezultatas – nešališki patarimai (incorrupta consilia), sprendimų sąžiningumas (iudiciorum integritas) – priklauso ne vien nuo vidinių savybių, bet ir nuo išorinių veiksnių: valdovas privalo deramai atlyginti už darbą ar bausti (fortiter praemiare et punire), pats dažnai dalyvauti susirinkimuose (non raro consiliis dandis ferendisque intersit), turėti kuo daugiau patarėjų (plures etiam in consilium adhibeat), pats būti nešališkas (seponat affectus suos), nevertinti patarimo iš jį sekusių pasekmių (nunquam ab eventu res metienda)³⁹. Taigi matyti, kad Scribanis, kitaip nei Ribadeneira, labiau akcentavo patarėjo praktines savybes (pamatuojamas, akivaizdžias ir nesuvaidinamas), o ne moralines dorybes. Taip pat, kaip Ribadeneira nurodė patarėjams, kokiais principais vadovautis susirinkimo metu, Scribanis pateikė valdovui jo veikimo principus taryboje.

Contzenas, kitaip nei prieš tai aptarti autoriai, prieš imdamasis praktinės dalies, skirtos pilietinių pareigūnų pareigoms (officia) ir išskirtiniams pamokymams (praecepta specialia), pirmiausia teoriškai samprotavo apie pareigūno, kaip valdžios įstaigos, padėtį. Todėl jo traktate, kitaip nei jo brolių jėzuitų, kur kas daugiau naudotasi tuomečio mokslo (scholastikos) principais ir metodais. Contzenas diferencijavo pareigūnus pagal valstybės valdymo formą, politinės galios dydį, siekiamą tikslą ir uždavinius⁴⁰. Vėliau, aptaręs su karaliaus – aukščiausio pareigūno – institucija susijusius aspektus, jėzuitas susitelkė ties kitomis valstybinėmis pareigybėmis. Kaip ir prieš tai, Contzenas pirmiausia pareigūnus skirstė pagal jų veiklos specifiką, kurią jis matė esant dvejopą. Vienų pareigūnų veiklos sfera yra tvarkyti žmonių reikalus, ir tokie pareigūnai yra advokatai ir teisėjai⁴¹. Kitų – prižiūrėti valstybės turtą bei jos išteklius, ir tokie pareigūnai yra kvestoriai, tačiau dėl didelės šių dalykų įvairovės minėtus klausimus sprendžia ir Senatas ar karaliaus taryba⁴². Tik šitai nustatęs, Contzenas ėmėsi aprašyti atskirų pareigūnų specifiką ir pradėjo nuo senatorių ir patarėjų, kuriems suteikė tuos pačius skiriamuosius bruožus ir savybes (signa dotesque). Jų išvardijo dvidešimt šešias: išskiria amžiaus brandą (aetatem stabilem) ir paslapčių išlaikymą (silentium); patarėjas neturėtų būti įsikibęs savo nuomonės (opinionis suae tenax non sit), turėtų vengti privačių santykių su pasiuntiniais (caveat, ne cum legatis aliorum Principum privatim agant); būti nešališkas (animi libertas), turėtų nepiktnaudžiauti savo padėtimi (statum suum norint), laiku patarti (opportunata sint consilia), vertinti politikos mokslą ir uoliai gilintis į istoriją (diligens rerum Politicarum stiudium, historiae, et exemplorum magna cum iudicio cognitio), vengti per skubėjimą neapgalvotai patarti (praecipitationem ut caveant), nepasiduoti jokiam geiduliui (affectus omnes mature ponere); jam būtinas tiesumas (sinceritas), garbinga reputacija (fama honesta), drąsa (fortitudo); priklausomai nuo aplinkybių, jis turi tobulinti savo nuomonę (corrigere sententiam) ir nevengti perspėti (nec in causis odiosis divertincula quaerat); būtina, kad ne vietoje nediskuotų apie valstybę (ut extra senatum de republica, in circulis, in conviviis non disputet), būtų patyręs teisės ir valstybės reikaluose (ut iuris, et Reipublicae bene sit peritus), nesikištų į kitiems pavestus reikalus (suas partes graviter agat, non aliorum), pernelyg nesiūlytų savo paslaugų (ne offerat); turėtų patirtį (experientia) ir būtų pamaldus (pietas); reikia, kad neskatintų permainų (mutationis sint inimici), nebūtų pataikūnas (ne sit adulator), įžūlus (ne nimium sit audax), konkrečiu darbu padėtų valdovui (re iuvat principem)⁴³. Toks išsamus savybių sąrašas rodo, kad Contzenas galėjo valdovų patarėjams ir senatoriams teikti didesnę reikšmę, nei anksčiau minėti jėzuitai, taigi, kalbant apie valstybės valdymą ir pagalbą valdovui, neužtenka pareigas aptarti tik keliais principais.

Tarp Vilniaus jėzuitų tik Zaluskis išskyrė valdovo patarėjų ir senatorių instituciją. Profesorius ją pateikė kaip reikšmingą ir svarbią valdovo institucijai, nes „joks didis darbas be patarimo neprasideda“⁴⁴. Pasirenkant patarėjus, pirmiausia dėmesį reikia kreipti ne į jų įgimtas savybes (insitis bonis), tai yra charakterį ir kūno sudėjimą (ingenium, formam corporis), bet į įgūdžius (quaesistis bonis), tai yra išlavintus menus, mokslus, dorybes (artes, disciplinas, virtutes). Zaluskis tai argumentavo tuo, kad

Taigi, nors įgytos savybės labai veikia žmogaus gyvenimą ir elgesį, profesorius nerekomendavo jomis kliautis politinėje arenoje, nes jos žmogų daro nepaslankų. Tinkamesnis politikos lauke yra tas, kuris geba prisitaikyti ir įgyti naujų įgūdžių: jis gali išmokti ką naujo, pasikeisti, kaip reikalauja darbas politinėje arenoje. „Įgimtos savybės“, priešingai, yra sustabarėjusios, jas sunku pakeisti, todėl tam tikrose situacijose jos gali trukdyti.

Tad pirmiausia Zaluskis patarė lavinti įgyjamus įgūdžius studijuojant moralės filosofiją, tai yra „tikrąją filosofiją“ (vere philosophiam), kuri yra atsakinga už „pastovumą, ištikimybę, sielos sveikatą“ (constantiam, fidem, animi sanitatem), teisę, nes „galingesnis senatas iš teisininkų“ (potior Senatus de Jurisperitis), retoriką, kuri suteikia „įtaigumo patarimui“ (gravitatem consilii), istoriją, nes „jei atsiminsi praeitį, apie ateitį geriau svarstysi“ (Si praeteritorum memineris, de futuris melius deliberabis). Taip pat patarimui svarumo teikia ir asmeninė patirtis: „Likimas, mane daugkart apvogęs, man padovanojo galimybę gerai patarti“ (Mihi fortuna multis rebus ereptis usum dedit bene suadendi)⁴⁶. Kita svarbi senatoriaus savybė – būti teisybės gynėju (veritatis comes). Toks jis gali būti tik tuomet, jei bus pamaldus (pius), laisvo mąstymo (mente libera), nepataikaus valdovui („žiūrėk, kad veikiau ne su valdovo sėkme kalbėtum, o su juo pačiu“⁴⁷), turės pastovią ir tvirtą nuomonę (constantia), nepasiduos kitų žmonių įtakai, bet ir nebus užsispyręs:

Taip pat pridedamas ir kuklumas (modestia), kuris randasi, jei patarėjai sugeba susilaikyti nuo „pernelyg didelio pasitikėjimo [savo] garbe, [kitų] niekinimo ir priešgyniavimo“ (nimia dignitatis fiducia, fastidio et contumacia)⁴⁹.

Toliau profesorius aptarė, ko senatorius turėtų vengti (quae fugias). Patardami senatoriai turi nebūti šališki: „dera, kad būtų nepriklausomi nuo neapykantos, draugystės, pykčio ir užuojautos. Nelengva išties yra sielai numatyti tiesą, kur šitie dalykai trukdo.“⁵⁰ Šioje vietoje Zaluskis darkart paminėjo, kad neteisingi yra tie, kurie linkę priešgyniauti ir nemoka priimti kito nuomonės:

Skubotai (celeritas) priimamus sprendimus profesorius pirmiausia įvertino kaip „retai veiksmingus, nebent nusikalstant“ (raro felices, nisi in scelere) ir tik išimtinais atvejais netikėtai pakliuvus į pavojų „reikia skubiai griebtis patarimų, o ne tyrinėti“ (rapienda sunt consilia non quaerenda). Atpažinti gobšų ir veidmainišką patarėją galima iš jo nusistatymo patarimais siekti sau naudos:

Viena vertus, akivaizdu, kad Zaluskis iš pradžių pateikė bendrą principą: valdovas turi atsirinkti gerus patarėjus atsižvelgdamas į jų įgytas, o ne įgimtas savybes. Tai būtų galima laikyti Ribadeneiros minties tendencija. Kita vertus, profesorius pateikė ir paskirų bruožų, kuriais turi pasižymėti valdovo patarėjai, tai galėtume vertinti kaip Scribanio ir Contzeno tradiciją. Zaluskis išskyrė teigiamus (išsilavinimas, patirtis, nešališkumas, kuklumas) ir neigiamus (užsispyrimas, priešgyniavimas, skubotumas, savanaudiškumas) valdovo patarėjų bruožus, jie atitinka šių mąstytojų rekomendacijas dėl savybių, kuriomis turi pasižymėti šios pareigybės atstovai.

Teisėjai

Ribadeneira išskyrė tris teisėjų teigiamas savybes: kieto ir nepalenkiamo būdo (magno et forti animo), pastovūs ir tvirti (constantes et firmi)⁵³, tačiau toliau šis jėzuitas koncentravosi į teisėjavimo metu ir priimant galutinį nuosprendį būtinus atsižvelgti ir vengtinus dalykus. Ribadeneira tvirtino, kad labiausiai žmogaus sprendimą paveikia baimė, geismas, meilė ir pyktis (iucidium humanum pervertitur timore, cupiditate, amore, odio), todėl teisėjas turėtų mokėti šias emocijas suvaldyti ir labiau linkti į atlaidumą ir nuosaikumą, nei į griežtumą (ad clementiam et moderationem animi propendere debeat magis quam ad severitatem). Teisėjams labiau tinka užjausti, nei aklai sekti įstatymo raide (magis ad commiserationem quam summi iuris acerbitatem), būti taikos ir ramybės palaikytojais (pacis et quietis amantes), taikyti atlaidumo kriterijų (adhibenda est lenitas)⁵⁴. Viena vertus, nuovoka (prudentia), jėzuito nuomone, yra būtina savybė, kuri įgyjama per patirtį ir dėl to būdinga tik vyresniems pareigūnams, todėl jaunuoliai neturėtų būti paskiriami teisėjais⁵⁵. Kita vertus, nuovoką jis kritikavo kaip suteikiančią teisėjams pernelyg didelį pasitikėjimą, dėl kurio iškraipomos teisėjų pareigos ir funkcijos – sekti įstatymu ir jį vykdyti:

Scribanio nuomone, teisėjas privalo būti nešališkas (ab omni affectu remotus), nesusireikšminti dėl užimamos pareigybės ir atminti, kad pats, kaip ir jo teisiamieji, yra žmogus (sui et conditionis humanae meminerit), nepasiduoti neteisingumui⁵⁷. Kaip matyti, šie du jėzuitai pabrėžė, kad viena pagrindinių ir išskirtinių teisėjų pareigybės ydų – nepamatuotas ir neteisingas savo galių ir statuso sureikšminimas.

Svarstydamas apie teisėjų pareigybę Contzenas, kitaip nei prieš tai aptarti autoriai, probleminiu aspektu laikė ne tiek teisėjų savybių ir bruožų išskyrimą, neskaitant teisingumo, bet koncentravosi į jų statusą ir jurisdikcijos pagrindimą⁵⁸. Siekdamas šio tikslo, jis aprašė įvairias teisines funkcijas atliekančius pareigūnus bei jų teisėtumą ir įvairių valstybių (Romos, Prancūzijos, Šventosios Romos imperijos, Turkijos, Anglijos, Italijos miestų-valstybių) praktikas tokių pareigūnų atžvilgiu⁵⁹. Taigi Contzenui svarbiau teoriškai pagrįsti šios pareigybės specifiškumą, būtinumą ir visuotinumą, nei sukurti teisėjo portretą.

Olizarovijus, pirmiausia parodęs teisėjų pareigybės visuotinumą ir tradiciškumą⁶⁰, perėjo prie teisėjų pagrindinių savybių išvardijimo. Jis ragino išlikti žmogišku (meminisse se hominem), remtis įstatymu, pasitikėjimu, tikėjimu, nešališkumu (habere in consilio legem, fidem, religionem, aequitatem), šalintis sauvalės, pavydo, baimės, geismų (libidinem, invidiam, metum, cupiditates omnes amovere). Teisėjas turi įsisąmoninti, kad nėra neliečiamas ir kad pats yra teisiamas savo nuosprendžiu (judicari se non minus quam judicare cogitet). Teisėjas turi pasižymėti dorybėmis (virtutibus), nuovoka (prudentia), tvirtybe (fortitudine), santūrumu (temperantia), išmintimi ir mokytumu (sapientia et scientia), teisingumu (justitia)⁶¹. Taip pat Olizarovijus paminėjo ir dvi teismo proceso efektyvumą stabdančias aplinkybes, kurias turi įvertinti valdovai ar kiti valstybiniai pareigūnai, tai yra, kad tarp teisėjų nebūtų giminystės ryšių (in collegio judicum nulli sint propinquitate inter se aut affinitate conjuncti) ir kad teisėjai nenukryptų nuo įstatymų (ne leges emendarent, aut obscuras interpretentur)⁶². Taigi Olizarovijus į savo tekstą apie teisėjus įtraukė tiek šios pareigybės teorinį pagrindimą (Contzeno perspektyva), tiek ir jos teigiamų ir neigiamų savybių sąrašą (Ribadeneiros ir Scribanio perspektyva). Čia irgi galima pastebėti tradiciją teisėjus skatinti išlikti žmogiškais ir kritikuoti jų polinkį suteikti sau daugiau valdžios, nei jiems duota, taikant ir aiškinant įstatymus.

Valdovo padėjėjai ir dvariškiai

Mariana, pirmose dviejose knygose aptaręs karalių ir jo mokymą, trečią knygą pradėjo pateikdamas pamokymus (documenta, praeceptio, praeceptum) valdovui, kaip atsirinkti (deligere) pareigūnus (magistratus) – padėjėjus (administri) ir dvariškius (ministri aulae). Jėzuitas siūlė, kad pretendentų gyvenimo faktai (vita), įpročiai (mores), įgimtos savybes (ingenium), per praktiką įgyta nuovoka (ex multo rerum usu collecta prudentia), gera reputacija (probitatis fama) būtų svarbūs kriterijai prieš paskyrimą, taip pat atsižvelgta ir į dorybių pastovumą (uno a prima aetate virtutum tenore)⁶³. Mariana atkreipė dėmesį, kad neturėtų vienas asmuo būti paskirtas į kelias pareigybes (placet etiam ut uni homini una tantum cura demandetur)⁶⁴. Kaip vengtiną praktiką mąstytojas pateikė ir perteklinį tuščių ir nereikalingų pareigybių (inania et imaginaria officiorum nomina) steigimą⁶⁵. Kaip matyti, ne tik karaliaus dvaro patarnautojus, bet ir, apskritai, valstybines pareigybes Mariana aptarė tik iš grynai karaliaus perspektyvos: jis ne tik nepateikė jokio tikslaus pareigūno paveikslo, bet dar ir patarė karaliui jais neapsistatyti savo institucijos.

Dvaro gyvenimą Scribanis vertino neigiamai (aulae mala et vitia)⁶⁶ ir pateikė patarimų, kaip asmeniui, paskirtam eiti šias pareigas, adaptuotis. Scribanio nuomone, dvariškio veikloje labiausiai pasiteisinanti (plurimum potest) dorybė yra kuklumas (modestia), taip pat vertinama dora (probitas admirationi est)⁶⁷. Vis dėl to jėzuitas konstatavo, kad tarp dvaro pamokymų svarbi yra priedanga (inter aulica documenta, non postremas simulatio tenet), tai yra, kad kuo daugiau savo asmeninio gyvenimo aspektų išlaikytų paslaptyje (cogitationes suas, consilia, amicos, facta etiam aulicus, si potest, teget)⁶⁸. Todėl didžioji dalis pamokymų buvo sudaryta vardijant instrukcijas, kam turėtų atsidėti dvariškis ir kaip reikėtų elgtis tam tikrose situacijose: kad pažintų valdovo būdą ir papročius (Principis suis ingenium ac mores cognoscat), ignoruotų jo skriaudas (acceptam a Principe iniuriam ignorat), iš jo gautas smulkmenas laikytų vertingomis (dona Principis licet tenua pro magnis habet), apie valdovą tik gerai galvotų ir atsilieptų (praeclare de Principe sentiat et loquatur), neargumentuotų vienareikšmiškai (rationes in utramque partem adferat), nepaklustų nedoriems ir neteisingiems valdovo nutarimams (improba proponit Princeps et iniusta? ne obsequere), uoliai saugotų valdovo jam patikėtus sumanymus (commissorum sibi a Principe tenacissimus costos sit), atsargiai naudotųsi valdovo geranoriškumu (caute utendum Principis benevolentia), nedaugžodžiautų (parcus in verbus apud Principem), stengtųsi suvaldyti valdovo žiaurumą (moderanda Principis saevitia), nekiršintų valdovo su jo šeimos nariais (nunquam exasperandus Princeps in uxorem et filios), pažintų kitų dvariškių būdą (aulicorum ingeniis se accommodet), būtų geranoriškas ir su žemesnio statuso dvariškiais (omnes benevolentia vincat, etiam aulae infimos), šalintųsi nedorų įpročių (improborum consuetudinem fugiet)⁶⁹. Esminį skirtumą tarp Marianos ir Scribanio sudaro instrukcijų adresatas: Marianos tekste tai valdovas, todėl jo paveiksle dominuoja kritiškesnis požiūris į valdovo pagalbininkus, o Scribanis, kurio pirminis adresatas šiame skyriuje yra valdovo dvaro pareigūnai, orientavosi į valdovo dvarą ir patį valdovą.

Contzenas valdovo dvaro palydovus pagal jiems tekusias pareigas suskirstė į dvi grupes: vieni prisideda prie valstybinių valdovo veiklų, kiti – prie jo asmeninių reikalų tvarkymo⁷⁰. Dvariškių savybių jis atskirai neaptarė, o tik išvardijo, kaip vadinasi pareigybės, būdingos dvarui⁷¹.

Zaluskis, kalbėdamas apie valdovo padėjėjo ir dvariškio pareigybę (tezės 87–88), pakeitė adresatą: valdovo patarėjų atveju instrukcijos yra skirtos valdovui, o padėjėjų atveju – padėjėjams. Zaluskis nurodė, kaip jie turi nusiteikti ir kuo vadovautis gyvendami dvare. Valdovo padėjėjai turėtų vertinti kuklumą (Modestiae semper meminerint), elgtis mandagiai su jaunesniais, o su vyresniais – pagarbiai (exhibuerint adversus minores humanitatem, adversus maiores reverentiam), visur laikytis gražių manierų (Benignos ac civiles domi forisque, moribus adsit affabilitas, verbis urbanitas), nesididžiuoti savimi (sine iactantia agant). Vis dėlto vien mandagaus elgesio nepakanka būti „naudingu valdovo rūmams“ (Palatio praesto). Zaluskio diskursas, dėstant apie tarnystę rūmuose, tampa vis negatyvesnis. Ji apibūdinama kaip vaikiškas žaidimas (puerilibus consentanea crepundiis), o jo dalyviai „yra panašūs į stalo kauliukus“ (similes sunt mensarum calculis), kurie „valdovo linktelėjimu tai laimingais, tai bedaliais tampa“ (ad nutum Principis, modo beati, modo miseri sunt). Todėl ir kiti patarimai daugiau skirti ne rūmų naudai, bet tam, kad dvariškis nepražūtų. Jo gyvenimui rūmuose vertinga yra veidmainystė (non postrema simulatio tenet), jam siūloma išsiugdyti pakantumą (Patientiam adsumat), pasitelkti rūmų intrigas „išdavystes rezgant ir atsidėkojant“ (iniurias ferendo, et gratias agendo), laikyti liežuvį už dantų (nec evagari debet lingua dentium septum, et labiorum propugnaculum). Zaluskis konstatavo, kad „visa šita [tarnavimas valdovui] yra netvaru ir laikina“ (omnia haec caduca esse ac fragilia). Taigi, kaip ir Scribanis, Zaluskis neidealizavo valdovo padėjėjų pareigybės, tačiau, regis, dar labiau sutirštino valdovo rūmų gyvenimo spalvas, išryškinęs juose klestinčias pinkles, nenuoširdumą ir nepastovumą.

Zacharijus Modzelevskis, be dvariškių, atskirai jokioms kitoms valstybinėms pareigybėms „politinių pamokymų“ (documenta politica) nepateikė. Tai lėmė profesoriaus nuomonė, kad nėra kilnesnės tarnystės nei dvaruose (ubi nam maior, quam in aulis servitus), todėl tik jai „pristatyti bus verta skirti laiko“ (afferre opere pretium erit). Į dvariškio funkcijas Modzelevskis įtraukė galimybę patarti, jei „valdovas prašo patarimo“ (consilium princeps petit?), atlikti „kažką verto šlovės ir atlygio“ (quid laude proemioque dignum fecerit). Vis dėlto, net ir sureikšminus tarnystę dvare, pats gyvenimas jame nėra gyvenimas, bet vieša kankynė (vita aulica non est vita, sed publica paenitentia), todėl profesorius pateikė ne tiek dorybių ar savybių sąrašą, o aprašė situacijas, į kurias dvariškis gali pakliūti ir kaip jose turėtų elgtis, kad patirtų kuo mažiau nemalonumų ir išvengtų grėsmės savo asmeniui. Modzelevskio nupieštas dvariškis „apie save ir saviškius bus kuklios nuomonės“ (de se autem suisque demisse sentiet), kriziniuose valstybiniuose reikaluose – atsargus patarėjas (In omni denique re gravi eventus dubii et incerti, et a qua Rei publicae felicitas aut ruina pendet, caute se consultor aulicus habeat), jam patikėtų paslapčių uoliausias sargas (Commissorum sibi a Principe tenacissimus custos), krikščioniško tikėjimo skleidėjas dvare (Fidem ac veram religionem in Principis gratiam ne Christianoaulici deserant), nesantaikos tarp valdovo giminaičių malšintojas (Si incidisti in exasperatum Principem in filios, in matrem, in agnatos; ne accende iram). Nors Modzelevskis eksplicitiškai neišskyrė veidmainystės, apsimetinėjimo (simulatio) kaip dvariškiui būdingo bruožo, kaip tai padarė Zaluskis, tačiau didesnę dalį jo atrinktų pamokymų sudaro būtent šiai savybei būdingas nusiteikimas ir elgesys: jei valdovas elgiasi nedorai, rasti, kaip jį pagirti (Nemo tam improbus, quin aliquid laudandum habeat); neteisybės atveju neišsiduoti (hilari vultu iniuriam ferant); jei kas apšneka valdovą, jį užstoti (Quodsi quis in Principem liberius verbis exurgat, tu Principem tuere); stengtis patarti taip, kad atrodytų, jog visi nuopelnai už gerą sprendimą priklauso valdovui (nec tuo consilio, sed suo iudicio optima delegisse videatur). Kaip matyti, Modzelevskis sekė Scribanio ir Zaluskio minties trajektorija, kurios tikslas, nupiešus dvaro gyvenimą kaip persmelktą nenuoširdumo ir intrigų, yra instruktuoti dvariškį dėl karaliaus dvare veikiančių taisyklių. Tik mažoji jų dalis siejasi su dvariškio, kaip pareigūno, funkcijomis ir pareigomis. Didžiąją jų dalį sudaro dvariškio veiklos principai, kuriais remdamasis jis galėtų išlaikyti savo pozicijas dvare.

Bažnyčios (dvasiniai) pareigūnai

Atskirą skyrių Mariana skyrė vyskupo pareigybei, be kurios neturėtų veikti pasaulietinės pareigybės⁷², be to, ši pareigybė, galima numanyti, turi galios valdant valstybę. Mariana daugiausia dėmesio skyrė dviem jų pareigoms: dvasininkai yra atsakingi už erezijos sustabdymą (revincendis haereticis opportunos) ir už švietimą (docendi populi munus)⁷³.

Scribanis, išskirdamas bažnyčios pareigūnus, pirmiausia vardijo beveik tuos pačius dalykus kaip pasaulietinių pareigūnų atveju. Kaip tik į juos valdovas turi atkreipti dėmesį, nes jie parodo, ar pareigūnai tinkami pareigoms: tai padorumas (vitae probitas), įpročių nepriekaištingumas (morum integritas), nuovokumas (prudentia), išsilavinimas (eruditio), pamaldumas (pietas), tačiau vėliau Scribanis pabrėžia, kad svarbiausias kriterijus – vien tik dorybė (solius virtutis ratio)⁷⁴. Apskritai, Scribanis daugiau dėmesio skyrė ne bažnyčios pareigūno paveikslui nupiešti, o parodyti, kokių praktikų turėtų būti vengiama (kad bažnytinės pareigos nepereitų giminaičiams ir vaikams, kad nebūtų paskiriami be teisės ir teologijos išmanymo⁷⁵).

Dvasinių pareigybių atveju Contzenas nurodė jų tris pagrindines pareigas: atlikti religines apeigas ir skleisti tikėjimą, šviesti liaudį ir prisidėti prie bažnytinių bei pasaulietinių bylų, rodyti sąžiningo gyvenimo pavyzdį⁷⁶. Pagrindęs šias pareigas, jis ėmėsi detaliai aprašyti dvasininkų gyvenimo principus, kokie asmenys turėtų ar neturėtų būti įšventinti (dėmesį skiriant ne vidinėms savybėms, o biografiniams momentams), koks turėtų būti būsimų dvasininkų mokymas, kokie yra bažnyčios luomai ir kokia jų specifika, kokia yra bažnytinio turto ir nuosavybės paskirtis⁷⁷. Contzeno taip išsamiai pateiktas bažnyčios pareigūnų aptarimas rodo, kad jų indėlį į valstybės politiką jis vertino ne mažiau nei pilietinių pareigūnų ar karininkų (abiem šioms grupėms taip pat buvo skirta po atskirą knygą).

Pucilovskis savo paskaitomis įrodinėjo, kad valstybių valdytojai, norintys stabilizuoti savo valstybę, pirmiausia, turį rūpintis religijos įsteigimu ir jos išpopuliarinimu tarp pavaldinių. Tad nenuostabu, kad jis sureikšmino ir išskyrė tik bažnyčios pareigūnus. Valstybininkai turi prižiūrėti, „kad šventas bažnyčios pareigas eitų mokyti ir pavyzdingi vyrai“ (ut sacris Ecclesiae officiis viri docti et exemplares praeficiantur)⁷⁸. Taigi pagrindinę savo funkciją bažnyčios pareigūnai, profesoriaus nuomone, atlieka rodydami dorybingą pavyzdį savo gyvenimu ir taisydami klystančiųjų nuomonę. Kaip matyti, Pucilovskis, nors vos keliais sakiniais, tačiau išryškino tas pačias, kaip ir kiti minėti autoriai, dvasininkų pareigas.

XVI–XVII a. Vakarų Europoje susiformavusios „politikos“ tapo terpe, kurioje jėzuitai, vadovaudamiesi tuomečio mokslo ir filosofijos (scholastikos) metodais, dėstė su politika – valstybės valdymu ir jos veikimo principais – susijusį mokymą, skirtą tiek akademinei bendruomenei, tiek ir plačiajai visuomenei, o ne vien tik aukščiausiam valdančiajam elitui. Taigi natūralu, kad šis mokymas, kaip vieną iš sudėtinių išsilavinimo dalių, aprėpė aiškinimą apie įvairius valstybių pareigūnus. Tuo metu tai buvo gana nauja tendencija, nes pareigūnus imta traktuoti kaip savarankišką, specifines savybes ir veiklos principus turinčią instituciją, kuri vis laisvėjo nuo karaliaus institucijos. Šį laisvėjimą ryškiausiai atspindi pradėjęs keistis „politikų“ autorių adresatas: vis dažniau patarimus valdovui, kokiais principais vadovaujantis ir kaip pasirinkti pareigūnus, keitė patarimai pareigūnams: kuo jie turi pasižymėti, kaip elgtis, kuo vadovautis, kad jų veikla būtų veiksminga ir naudinga valdant valstybę. Pirmąja strategija labiausiai sekė Mariana, kuris nukrypo nuo jos tik aptardamas bažnyčios pareigūnus. Taip atsitiko greičiausia todėl, kad jis, kitaip nei kitų pareigūnų atveju, teigė už bažnyčios pareigūnų paskyrimą esant atsakingus pasaulietinius valdovus. Taip pat šio diskurso apraiškų galima aptikti ir kitų jėzuitų tekstuose, tačiau sporadiškiau: Ribadeneira ir Scribanis iš valdovo perspektyvos aptarė tik jo patarėjus, o visas kitas pareigybes aprašė žvelgdamas į jas kaip į pareigūnus. Remdamasis vien tik antrąja tradicija, pareigūnų savybes ir veiklos principus apsvarstė Contzenas.

Taip pat skiriasi ir mokslinio-filosofinio mąstymo strategijos. Viena jų yra sietina su moralės filosofijos ir literatūriniais tekstais, kuriuose dominavo išvardijimo tendencija. Ji daugiau ar mažiau buvo būdinga visiems aptartiems Vakarų Europos jėzuitams. Skirtumas nuo anų tekstų buvo tas, kad „politikų“ autoriai koncentravosi daugiau ne į moralines vertybes (jos nebent numanomos implicitiškai), bet į praktines savybes, vertinamas vienos ar kitos pareigybės atžvilgiu, arba į veiklos principus, kuriais pareigūnai turi vadovautis. Kita dėstymo tradicija daugiau sietina su teorine pareigūnų aprašymų prieiga: šiuose aprašymuose išryškėja kur kas abstraktesnio, atsieto nuo tuometės realybės, mąstymo tendencija. Tai liudija šiam dėstymui būdingas teorinės filosofijos metodas (apibrėžti sąvokas jas kategorizuojant), taip pat ir tai, kad skiriama vietos pateikti bei aprašyti „istorines“ pareigybes, kurių tuometėse valstybėse nebebuvo arba kurių tuometis ekvivalentas nėra pateikiamas, tokiu būdu tarsi supažindinant su pareigybių istorija. Ši strategija buvo labiau būdinga Contzeno tekstui.

Nevienalytiškumas pastebimas ir įvardijant konkrečius pareigūnus. Autoriai, pasirinkdami įvardyti vieną ar kitą pareigūną, galima būtų teigti, tuo pačiu implicitiškai išskirdavo ir jo svarbą valdant valstybę. Taip jie netiesiogiai formavo savo skaitytojų požiūrį į valstybės valdyme įtakingas (politinio elito) pareigybes ir pareigūnų įvaizdį.

Respublikos pagrindais grįstos LDK jėzuitų publicistika, literatūriniai kūriniai atspindėjo idealaus politinio elito vaizdavimo tradiciją. Tačiau ji labiau formavo piliečio bendro pobūdžio įvaizdį, kuriam buvo būdinga dora ir patriotiškumas. Vilniaus universiteto profesoriai, dėstydami politikos paskaitas, publikuodami akademinius tekstus, politinio elito – pareigūnų – paveikslą perkėlė iš literatūrinio į mokslinį (scholastikos) diskursą, kuriame sekė Vakarų Europos jėzuitų „politikomis“. Universiteto profesorių tekstai užpildė „politikų“ spragą LDK politiniame diskurse.

Vilniaus jėzuitų tekstuose matyti Vakarų Europos jėzuitų recepcija įvardijant atskiras pareigybes, pateikiant savybių bei veiklos principų sąrašą ir pasitelkiant mąstymo strategijas. Taip pat galima įžvelgti Vakarų Europos jėzuitų recepciją kalbant apie nenusistovėjusį pamokymų adresatą: kartais jis sutampa su pamokymų objektu, o kartais – ne. Šis aspektas turėjo būti reikšmingas, nes demonstravo autoriaus požiūrį į pareigybės autonomiškumą. Kaip matyti, vilniškiuose tekstuose tik valdovo dvariškių pareigybė pristatyta iš dvariškių perspektyvos, taip sėkmę ar nesėkmę einant pareigas paliekant jų atsakomybei, kitaip nei senatorių, teisėjų ir bažnyčios pareigūnų atveju. Toks požiūris galėjo būti neatsitiktinis: patys jėzuitai dažnai ėjo pareigas valdovo ar bajorų dvaruose, todėl galėjo jas aprašyti taip, kad studentai (esami ar galimai būsimi jėzuitai) žinotų, kokius veiklos principus pravartu taikyti.

Šaltiniai

Aristotelis, Politika, iš senosios graikų kalbos vertė Mindaugas Strockis, Vilnius: Margi raštai, 2009.

[Contzen Adam], Politicorum libri decem in quibus de perfectae reipublicae forma, virtutibus et vitiis, institutione civium, legibus, magistratu ecclesiastico, civili, potentia reipublicae; itemque seditione et bello, ad usum vitamque communem accomodate tractatur. Authore R. P. Adamo Contzen Societatis Iesu, [Coloniae Agrippinae]: Sub Monocerote, 1629.

[De Mariana Juan], Joannis Marianae Hispani, e Soc. Iesu, De Rege et Regis institutione Libri III, Ad Philippum III. Hispaniae Regem Catholicum, Toleti: Apud Petrum Rodericum typo. Regium, 1599.

[De Ribadeneira Pedro], Princeps Christianus adversus Nicolaum Machiavellum ceterosque huius temporis Politicos a P. Petro Ribadeneira Nuper Hispanice, nunc Latine a P. Ioanne Orano utroque Societatis Iesu Theologo editus, Poloniae ac Svveciae Regi dedicatus, Antverpiae: Apud Ioachimum Trognaesium, 1603.

Dictionary of National Biography, vol. 9: Canute–Chaloner, edited by Leslie Stephen, London: Smith, Elder and Co., 1887.

[Modzelevskis Zacharijus], Theses ethico-politicae de societate humana tam domestica quam civili. Nec non De Ctetica atque Chrysica id est quaestuaria ac Usu Rei familiaris tam ad Domesticae quam ad Civilis Societatis conservationem necessaria […], Vilnae: Typis Academicis, [1690].

Olizarovijus Aronas Aleksandras, Apie politinę žmonių sąjungą, lotynišką tekstą parengė ir į lietuvių kalbą vertė Jolita Sarcevičienė, Vilnius: Aidai, 2003.

[Scribani Carlo], Caroli Scribani e Societate Iesu Politico-Christianus Philippo IV Hispaniarum Regi, Antverpiae: Apud Martinum Nuntium, 1624.

Skarga Petras, Seimo pamokslai. Kvietimas atgailauti Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiams, sudarė ir Kvietimą atgailauti iš lenkų kalbos vertė Viktorija Vaitkevičiūtė, Seimo pamokslus iš lenkų kalbos vertė ir komentarus parašė Eugenija Ulčinaitė, įvadinius straipsnius parašė Jūratė Kiaupienė, Eugenija Ulčinaitė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014.

Tractatus Politicus duabus suis partibus [...], Manuscript Division of Vilnius University Library (Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius – VUB RS), F3-1390.

[Zaluskis Lukas], Universa Philosopia publice asserta in Alma Academia Vilnensi Societatis Jesu a Michaele de Magna Konczyce Mniszek ad Vladislaum IV Poloniarum, Sueccorum, Gothorum, Vandalorum Regem Invictissimum, [Vilnae]: [Typis Academiae Vilnensis], [1640]. https://www.jezuici.krakow.pl

Literatūra

Bireley Robert, The Counter-Reformation Prince: Anti-Machiavellianism or Catholic Statecraft in Early Modern Europe, Chapel Hill: The University of North Carolina Press, 1990.

Bratu Cristian, „Mirrors for Princes (Western)“, in: Handbook of Medieval Studies: Terms–Methods–Trends, edited by Albrech Classen, t. 1, Berlin: Walter de Gruyter GmbH & Co. KG, 2010, p. 1921–1949.

Čiurinskas Mintautas, „Biografo ir aprašomojo asmens santykio modeliai XVII a. LDK biografistikoje“, in: Senoji Lietuvos literatūra, 2006, Nr. 20, p. 53–71.

Darowski Roman SJ, „Zachariasz Modzelewski SJ (1648–1710) i jego filozofia“, in: Rocznik Wydziału Filozoficznego Wyższej Szkoły Filozoficzno-Pedagogicznej Ignatianum w Krakowie, 2010, t. XVI, p. 221–237.

Dilytė Dalia, „Alberto Vijūko-Kojalavičiaus Lietuvos istorijos veikėjų charakteristikos tipai“, in: Senoji Lietuvos Literatūra, 2009, Nr. 27, p. 137–174.

Grześkowiak-Krwawicz Anna, „Noble Republicanism in the Polish–Lithuanian Commonwealth (an Attempt at Description)“, in: Acta Poloniae Historica, Nr. 103, 2011, p. 31–65.

Grześkowiak-Krwawicz Anna, Political Discourse of the Polish–Lithuanian Commonwealth: concepts and ideas, translated from Polish by Daniel J. Sax, New York: Routledge, 2021.

Grubliauskas Matas, „The Approach of Christophorus Puciłowski SJ (1650–1707) to the Principle of fides in the Field of Politics“, in: Senoji Lietuvos literatūra, 2021, Nr. 52, p. 81–107.

Kamuntavičienė Vaida, „LDK jėzuitų požiūris į Lenkijos–Lietuvos valstybės valdymą XVII a.“, in: Lietuvos katalikų mokslo akademijos metraštis, 2001, t. 19, p. 151–166.

Kuolys Darius, „Alberto Vijūko-Kojalavičiaus istorinis pasakojimas: Respublikos kūrimas“, in: Albertas Vijūkas-Kojalavičius, Lietuvos istorijos įvairenybės, 2 dalis, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, p. 368–410.

Kuolys Darius, „Didikų vaizdinys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštijoje“, in: Senoji Lietuvos literatūra, 2019, Nr. 47, p. 56–100.

Lukšaitė Ingė, „Lietuvos publicistai valstiečių klausimu XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmoje pusėje“, in: Acta historica Lituanica, 1976, t. XII, p. 5–116.

Mariani Andrea, „The Contribution of the Society of Jesus to the political culture of Lithuanian elites“, in: Open Political Science, 2019, t. 2, p. 153–173.

Nedzinskaitė Živilė, „Eilės Jono Sobieskio garbei: figūrinės poezijos galimybės XVII amžiuje“, in: Senoji Lietuvos literatūra, 2015, Nr. 40, p. 177–200.

Nowicka-Jeżowa Alina, „Dialogas su renesansiniu humanizmu Petro Skargos veikaluose“, in: Senoji Lietuvos literatūra, 2013, Nr. 36, p. 302–324.

Obirek Stanisław SJ, Wizja państwa w nauczaniu jezuitów polskich na latach 1564–1688, Kraków: Drukarnia Wydawnictwa WAM, 1995.

Ogonowski Zbigniew, „Wstęp“, in: Filozofia i myśl społeczna XVII wieku, Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 1979, p. 9–65.

Piechnik Ludwik SJ, Dzieje Akademii Wileńskiej, t. 3: Próby odnowy Akademii Wileńskiej po klęskach Potopu i okres kryzysu 1655–1730, Rzym: Apud Institutum Historicum Societatis Jesu, 1987.

Piechnik Ludwik SJ, „Wykłady Jana Kormana na katedrze polityki universitetu Wileńskiego (druga połowa XVII wieku)“, in: Rocznik Wydziału Filozoficznego Towarzystwa Jezusowego w Krakowie 1991–1992, redaktorzy Roman Darowski SJ, Stanisław Ziemiański, Kraków: Drukarnia WAM, 1993, p. 267–275.

Plečkaitis Romanas, „Politikos mokslas senajame Vilniaus universitete“, in: Politologija, 2000, Nr. 3 (19), p. 25–49.

Plečkaitis Romanas, Lietuvos filosofijos istorija, I tomas, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2004.

Plečkaitis Romanas, „Socialinių santykių ir valstybės reformos projektas“, in: Alma Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto istorijos bruožai, red. kol. Alfredas Bumblauskas et alii, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012, p. 350–353.

Plečkaitis Romanas, „Valstybinio patriotizmo ir pilietiškumo ugdymas“, in: Alma Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto istorijos bruožai, red. kol. Alfredas Bumblauskas et alii, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012, p. 342–350.

Sarcevičienė Jolita, „Aronas Aleksandras Olizarovijus ir jo Trys knygos apie politinę žmonių sąjungą“, in: Aronas Aleksandras Olizarovijus, Apie politinę žmonių sąjungą, lotynišką tekstą parengė ir į lietuvių kalbą vertė Jolita Sarcevičienė, Vilnius: Aidai, 2003, p. vii–xxvii.

Skinner Quentin, The Foundations of Modern Political Thought, t. 2: The Age of Reformation, Cambridge: Cambridge University Press, 2004.

Tereškinas Artūras, „Valdovo kūnas: įvaizdžiai ir jų paslaptys (XVI a. pabaiga ir XVII a.)“, in: Idem, Kūno žymės: seksualumas, identitetas, erdvė Lietuvos kultūroje, Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 44–63.

Vaitkevičiūtė Viktorija, „Baroko žmogaus paveikslas laidotuvių pamoksluose: tarp tikrovės ir idealybės“, in: Senoji Lietuvos literatūra, 2004, Nr. 18, p. 188–210.

Vaitkevičiūtė Viktorija, „Krikščioniško valdovo vaizdinys Baroko pamoksluose: Vladislovas Vaza“, in: Senoji Lietuvos literatūra, 2015, Nr. 40, p. 153–176.

Valkūnas Leonas, „A. Olizarovijus ir jo veikalas „Politinė žmonių visuomenė““, in: Problemos, 1978, Nr. 22, p. 36–48.

Viroli Mauricio, From Politics to Reason of State: The Acquisition and Transformation of the Language of Politics 1250–1600, Cambridge: Cambridge University Press, 2001.

Matas Grubliauskas

The Attitude towards Public Magistrates and their Principles of Practice in the Political Texts of the Jesuits of Vilnius in the Seventeenth Century

Summary

In the Grand Duchy of Lithuania, it was a common practise among the Jesuits to depict, in their literary texts, an idealised image of the ruling elite who held the main positions of public magistrates. However, from the seventeenth century, it can be traced that the consideration on the attributes and reason of practise of public magistrates found its way to academic discourse. The Jesuits, who had the major authority in the scholarly field in the Grand Duchy of Lithuania, introduced the reflection on public magistrates rooted in the tradition of the scholastic scholarship and philosophy.

The discourse on public magistrates was already undertaken by the Jesuits of Western Europe, who produced the series of books ‘Politics’, which contained the knowledge of state governance. The best-known authors of this kind of books are Spaniards Juan de Mariana and Pedro de Ribadeneira, Flemish Carlo Scribani, and German Adam Contzen. They were facing the task of describing public magistrates. However, their approach to it was not unanimous: both the nature of the public magistrates described by these authors and the attitude towards the kind of knowledge they should provide on the topic differed. Although it seems that they all shared, to a greater or lesser extent, the same strategy in composing their texts, i.e., listing practical information necessary to one magistrate or another to perform their functions and duties, it is obvious that they had to choose between enumerating the qualities of magistrates’ character or the principles of their practice, or whether to ascribe these precepts from the perspective of the ruler or the magistrate. These differences can show the attitude of the Jesuits to whether public magistrates were considered as autonomous institutions regarding their duties or as ones subjected to a higher authority.

In the Grand Duchy of Lithuania, the Jesuits did not compose such treatises, except for Aaron Alexander Olizarovius. Nonetheless, ‘Politics’ found its way to the Lithuanian political discourse. It was promoted by the Jesuit professors at Vilnius University during the lectures on politics (Andrzej Boreysza, Zachariasz Modzelewski, and Krzysztof Puciłowski) and by composing philosophical theses (Lukasz Zaluski, Modzelewski). In contrast to their Western colleagues, the Jesuits of Vilnius put more emphasis on the duties and attributes of a good citizen rather than on a good magistrate; nevertheless, they also reflected on the former, although in a less elaborate way. They distinguished such public magistrates as senators or king’s advisers, judges, courtiers, and Church magistrates. The structure and content of these descriptions of officials seem to share many similarities with Western European Jesuit texts.

KEYWORDS: Jesuits; ‘Politics’; lectures on politics; students’ theses; depiction of magistrates.