Senoji Lietuvos literatūra, 58, 2024, p. 83–103
ISSN 1822-3656 / eISSN 2783-6800
DOI: https://doi.org/10.51554/SLL.24.58.05

Grožinių tekstų publikacijos Prūsijos Lietuvai skirtoje periodikoje XIX–XX a. pr.: statistika ir įžvalgos

Kotryna Rekašiūtė

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
https://ror.org/050gfgn67
kotryna.re@gmail.com
https://orcid.org/0000-0001-5138-2780

Anotacija. 1823-iaisiais Tilžėje pasirodė pirmasis lietuviškas periodinis leidinys – žurnalo tipo spaudinys Nusidavimai Dievo karalystėje. Po jo Prūsijos Lietuvoje pradėjo eiti ir daugiau lietuviškų laikraščių bei jų priedų. Jie spausdinti gotikiniu šriftu, daugiausia Tilžėje, Klaipėdoje, Karaliaučiuje, skirti to krašto gyventojams lietuvininkams. Juose skelbta įvairios tematikos medžiaga: įvairių sričių (filosofijos, religijos, gamtos mokslų, meno, geografijos ir kt.) straipsniai, recenzijos, taip pat grožinė kūryba, kurią skleidžiant Prūsijos Lietuvos periodika atliko svarbų vaidmenį. Periodinėje spaudoje skelbti grožiniai kūriniai buvo populiarūs, plito aktyvių spaudos darbuotojų rengiamais nuorašų rinkiniais. Šiuo straipsniu siekiama pateikti XIX–XX a. pr. Prūsijos Lietuvai skirtuose periodiniuose leidiniuose skelbtos originaliosios grožinės kūrybos – autorinių ir anoniminių prozos, poezijos kūrinių – statistiką, nustatyti apytikslį publikacijų skaičių, jų dinamiką¹.

Reikšminiai žodžiai: Prūsijos Lietuvos periodika; grožinės literatūros tekstai; bibliografinė analizė; statistika; nuorašų rinkiniai.

Received: 23/09/2024. Accepted: 21/10/2024.

Copyright © 2024 Kotryna Rekašiūtė. Published by the Institute of Lithuanian Literature and Folklore Press. This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

ĮVADAS

XIX amžiuje vyko spaudos techninė pažanga, modernėjo poligrafijos pramonė, augo leidybos produkcija, formavosi nauji skaitymo įpročiai. Tai buvo spaudos galios amžius: „Daugėjant raštingų asmenų, periodiniai leidiniai, almanachai ir laikraščiai skverbėsi į visuomenės sluoksnius, iki tol visai neturėjusius jokio ryšio su literatūra.“²

XIX a. trečiajame dešimtmetyje, 1823-iaisiais, pasirodė pirmasis periodinis leidinys gotikiniu šriftu lietuvių kalba. Pirmosios lietuviškos periodikos leidimo vieta tapo Tilžė – Johanno Heinricho Posto (1789–1842) spaustuvė. Tai buvo žurnalo tipo leidinys, iš pradžių vadintas Nusidavimais Dievo karalystėje; vėliau, 1832 m., pasirodė jo tęsinys kiek pakitusiu pavadinimu – Nusidavimai apie Evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonių (toliau – Nusidavimai). Nors pavadinimai šiek tiek skiriasi, tai tas pats leidinys, ėjęs 1823–1921 metais.

Nusidavimų pasirodymas Prūsijos Lietuvoje žymėjo naują lietuvių perio­dinės spaudos formavimosi etapą. Nors sąlygos ne visada buvo palankios šiam leidiniui gyvuoti, jis tapo lietuvių periodinės spaudos pirmtaku³. Jam pasirodžius, Prūsijos Lietuvoje pradėjo eiti ir daugiau lietuviškų laikraščių. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje pirmuoju išėjusiu laikraščiu laikytinas Klaipėdoje veikusioje Frydricho Vilhelmo Horcho (Friedrich Wilhelm Horch, 1778–1855) spaustuvėje šviesą išvydęs Lietuvininkų prietelis (1849), spausdinęs daugiausia politikos ir visuomenės žinias⁴.

1808–1919 m. Prūsijos Lietuvoje pasirodė 68 lietuviški periodiniai leidiniai⁵. Tenykštėse poligrafijos įmonėse laikraščiai buvo spausdinami vokiečių ir lietuvių kalbomis, gotikiniu šriftu. Daugiausia jų pasirodė Tilžės ir Klaipėdos spaustuvėse. Laikraščiuose buvo skelbiama įvairios tematikos medžiaga: straipsniai, susiję su įvairiomis sritimis (filosofija, religija, gamtos mokslais, menu, geografija ir kt.), recenzijos, taip pat grožinė kūryba; ją skleidžiant svarbų vaidmenį atliko Prūsijos Lietuvos periodika. XIX a. periodinėje spaudoje skelbti grožiniai kūriniai buvo populiarūs, plito aktyvių spaudos darbuotojų rengiamais nuorašų rinkiniais.

Lietuviškuose periodiniuose leidiniuose (tiek Prūsijos, tiek Didžiosios Lietuvos) pasirodžiusios publikacijos suregistruotos periodinių leidinių straipsnių rodyklėje – Lietuvos bibliografijos (serija C; toliau – LBC) tomuose⁶. Juose registruoti straipsniai, recenzijos, grožinių kūrinių ir kt. publikacijos. Žinių apie Prūsijos Lietuvos periodiką galima aptikti Vaclovo Biržiškos, Anso Bruožio darbuose⁷. Lietuviškosios Prūsijos Lietuvos periodikos tema yra rašęs Domas Kaunas⁸, taip pat Šarūnas Toliušis, parengęs vertingą Prūsijos Lietuvos periodinės spaudos sąvadą⁹. Vis dėlto grožinės kūrybos publikacijų Prūsijos Lietuvos periodinėje spaudoje tema vis dar mažai tyrinėta ir menkai nušviečiama.

Šio straipsnio tikslas – apibrėžti grožinės kūrybos lietuvių kalba spausdinimą XIX a. – XX a. pr. Prūsijos Lietuvos periodinėje spaudoje kaip modernios Lietuvos kultūros reiškinį. Nustatomi pagrindiniai kiekybiniai parametrai: paskelbtų grožinių tekstų kiekis, įvardijami daugiausia jų spausdinę periodiniai leidiniai ir grožinių tekstų kaita per dešimtmečius. Taip pat atskleidžiamas kultūrinis grožinės literatūros spausdinimo periodikoje kontekstas – žmonių, dalyvavusių tekstus kuriant, skelbiant ir platinant, tinklas. Įvardijami grožinių kūrinių autoriai ir periodinių leidinių redaktoriai, aptariamas jų ryšys su kultūros pasauliu. Statistinių rodyklių ir socialinio konteksto aptarimas leidžia pateikti įžvalgų apie grožinės literatūros periodikoje bruožus.

Taikyti šie atrankos kriterijai: pasirinktos chronologinės ribos nuo pirmosios grožinės publikacijos pasirodymo iki 1913 m. (imtinai), taip pat atrinkti tik Prūsijos Lietuvai skirti, gotikiniu šriftu spausdinti periodiniai leidiniai ir juose pasirodžiusios grožinės kūrybos publikacijos. Taigi į akiratį nepateko JAV, taip pat Prūsijos Lietuvoje leisti, bet Lietuvai skirti periodiniai leidiniai (pavyzdžiui, Varpas, Aušra, Ūkininkas ar Žemaičių ir Lietuvos apžvalga). Kai kuriuose LBC tomuose grožinių publikacijų fiksuota kelių dešimtmečių ar dvejų metų laikotarpiu (pavyzdžiui, 1832–1890, 1898–1900, 1901–1903 ir kt.), tačiau tyrimui buvo aktualus kasmet pasirodžiusių publikacijų kiekis. Todėl jos atskirai atrinktos pamečiui. Kiekybinėms grožinių publikacijų apimtims analizuoti taikyti bibliografinis, aprašomosios statistikos (duomenų rinkimo, sisteminimo) ir kt. metodai.

LEIDINIAI, KURIUOSE SKELBTA ORIGINALIOJI GROŽINĖ KŪRYBA

XIX a. poligrafijos įmonės tapo ir periodikos leidėjomis. Įkūrę spaustuvę, savininkai steigdavo ir kokį nors laikraštį – kiekvieną dešimtmetį pasirodydavo keli nauji, taip pat nemažai žlugdavo¹⁰. Nuo pirmojo periodinio leidinio lietuvių kalba atsiradimo 1823-iaisiais iki 1864-ųjų lietuvių kalba Rytų Prūsijoje buvo išleista apie dešimt periodinių leidinių (Karaliaučiuje, Klaipėdoje, Tilžėje ir kitur)¹¹. Lietuviškos spaudos pagausėjimas juntamas XIX a. antroje pusėje. Jį paskatino po Vokietijos imperijos paskelbimo (1871) valstybės pradėta vykdyti germanizavimo politika, kalbos vartojimo varžymas¹². Periodinė spauda atliko svarbų vaidmenį vykstant literatūros raidai ir formuojantis visuomeninei politinei minčiai. Tam įtakos turėjo XIX a. pab. – XX a. pr. suintensyvėjęs visuomeninis gyvenimas, laikraščius pavertęs „[...] svarbiausiu politinės agitacijos, kultūros ir pažangos propagavimo įrankiu. Lietuvių periodinė spauda padėjo organizuoti nacionalinį kultūros ir švietimo darbą, ugdyti originaliąją literatūrą.“¹³

Didesni periodiniai leidiniai steigdavo atskirai leidžiamus priedus, skirtus literatūrinei medžiagai skelbti. Remiantis LBC duomenimis, 1849–1913 m. grožinių publikacijų skelbta 27-iuose Prūsijos Lietuvai skirtuose periodiniuose leidiniuose: Alyvų lapai iš žemės amžino pakajaus, Apžvalga, Bitelė, Dienos laps, Kaimynas, Keleivis, Keleivis iš Karaliaučiaus, Konzervatyvų draugystės laiškas, Laukininkas, Lietuvininkų paslas, Lietuviška ceitunga, Lietuviškas laiškas, Lietuviškas polytiškas laikraštis, Lietuvos paslas, Namų prietelis, Nauja lietuviška ceitunga, Naujasis keleivis, Naujos žinios, Niamuno sargas, Nusidavimai apie Evangelijos praplatinimą tarp žydų ir pagonų, Pagalba, Pridėjimas prie konservatyvų draugystės, Saulėteka, Tėvynės balsas, Tiesos prietelius, Tilžės keleivis, Žiūronas.

PUBLIKACIJŲ AUTORIAI

Tiriamuoju laikotarpiu (1849–1913) Prūsijos Lietuvos periodikoje pasirodžiusios grožinės kūrybos publikacijos priklausė įvairiems žanrams: tai buvo poezija, proza, drama, satyra. Palankias sąlygas originaliam Prūsijos Lietuvos lietuvių eilėraščiui atsirasti sudarė gausios ir margos giesmių rašymo tradicijos¹⁴, nors, kaip pažymi Domas Kaunas, originaliosios lietuvių literatūros plėtotę varžė lietuvių inteligentijos, žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, trūkumas, ryškesnių asmenybių stoka¹⁵.

XIX a. antros pusės – XX a. pirmos pusės spaudoje debiutavo ir skelbėsi žinomi ar mažiau reikšmingi autoriai. Periodikos puslapiuose mirga poeto Kristupo Lekšo (1872–1941), spaudos darbuotojo Jono Vanagaičio (1869–1946), poeto, visuomenės veikėjo Jurgio Zauerveino (Georg Sauerwein, 1831–1904) ir kt. pavardės. Atliekant tyrimą surinkti duomenys rodo, jog kūrybinių polinkių taip pat turėjo šiandien jau menkai žinomi ar ir visai nežinomi, nenustatyti autoriai (pavyzdžiui, Činčelis, K. G. ir kt.).

Prūsijos Lietuvos periodikos skaitytojai turėjo galimybę susipažinti su Didžiosios Lietuvos poezija. Leidiniuose skelbta Mečislovo Davainio-Silvestraičio (1849–1919), Juozapo Miliausko-Miglovaros (1845–1937), Ksavero Sakalausko-Vanagėlio (1863–1938) ir kitų autorių kūryba. Surinkti duomenys rodo, jog Prūsijos Lietuvos periodikos puslapiai taip pat buvo atviri moterų kūrybai: Liudmilai Malinauskaitei-Šliūpienei (1864–1928; spausdino eilėraščius Eglės slapyvardžiu), menkiau pažįstamoms Anai Tresaitytei, Keturakytei, Marijai Anskol (iš Traksėdžių), Anei Paulikaitytei, Emilijai Drižaitei ir kitoms.

Bibliografinė analizė atskleidė, jog nemažai prozos publikacijų paskelbė raštijos darbuotojas, mokytojas Endrikis Radžiūnas (apie 1854 – po 1917), spaudos darbuotojai Endrikis Šadagys (1867–1911) ir Jonas Vanagaitis, ūkininkas, rašytojas, vertėjas Jonas Jurgelaitis. Satyros publikacijas skelbė Martynas Jankus (1858–1946), Jurgis Mikšas (1862? – 1903), Jurgis Strangalys (1871 – apie 1944) ir kiti. Tiriamuoju laikotarpiu daugiausiai skelbėsi ir absoliučiu lyderiu laikytinas poetas Zauerveinas. Nemažai jo patriotinių eilėraščių tapo liaudies dainomis, o jo parašytos ir 1879 m. Lietuviškoje ceitungoje paskelbtos eilės „Lietuvninkai mes esam gimę“ – neoficialiu Prūsijos Lietuvos himnu.

PUBLIKACIJŲ SKAIČIUS

Ne visiems Prūsijos Lietuvai skirtiems periodiniams leidiniams buvo būdinga grožinės kūrybos publikacijų gausa. Apibendrinus tyrimo duomenis paaiškėjo, jog iš 27 leidinių daugiausia grožinės kūrybos publikacijų tiriamuoju laikotarpiu paskelbė Naujos lietuviškos ceitungos priedas Kaimynas ir Konzervatyvų draugystės laiško priedas Keleivis, taip pat laikraščiai Lietuviška ceitunga, Tilžės keleivis ir Nauja lietuviška ceitunga. Visi šie leidiniai buvo redaguojami vienų iš aktyviausių XIX a. pab. – XX a. pr. spaudos darbuotojų. Naują lietuvišką ceitungą ir jos savaitinį priedą Kaimynas redagavo Mikelis Kiošis (Kioszis, 1868–1927). Be minėtų leidinių, 1889–1922 m. jis sudarinėjo ir redagavo kalendorių Lietuviškos kalendros, 1926–1927 m. – Mažosios Lietuvos kalendros, buvo Didžiajai Lietuvai skirto laikraščio Žemaičių ir Lietuvos apžvalga redaktorius (1890, 1892–1895), iš vokiečių kalbos vertė religinę literatūrą. Lietuviškos ceitungos pagrindinis redaktorius buvo žinomas spaustuvininkas ir leidėjas Martynas Šernius (1849–1908). Be Lietuviškos ceitungos, 1877–1894 m. jis sudarė ir redagavo kalendorių Lietuviškos kalendros, vertė iš vokiečių kalbos, spaudos draudimo laikotarpiu bendradarbiavo su Didžiosios Lietuvos nelegalių knygų leidėjais, buvo vienas iš Aušros steigėjų, aktyvus įvairių draugijų narys. Tilžės keleivio redaktoriai buvo Jurgis Raudonius (1857 m. – XX a. pr.), redagavęs ir sudaręs kalendorius, dalyvavęs draugijų veikloje ir kt., bei Jurgis Arnašius (1872–1934), redagavęs Aušrą, bendradarbiavęs spaudoje. Laikraščio Konzervatyvų draugystės laiško priedą Keleivis redagavo Adomas Einaras (1842–1906) ir Vilius Kučius (1861–1919). Einaras bendradarbiavo spaudoje, palaikė ryšius su žinomais raštijos veikėjais – Fryd­richu Kuršaičiu (Friedrich Kurschat, 1806–1884), Adalbertu Becenbergeriu (Adalbert Bezzenberger, 1851–1922) ir kitais. Kučius iš vokiečių kalbos vertė religinę literatūrą, bendradarbiavo spaudoje, rinko bei skelbė liaudies dainas.

Viena iš pirmųjų grožinės kūrybos publikacijų Prūsijos Lietuvai skirtoje periodikoje pasirodė 1849 m. spalio 3 d. savaitraštyje Keleivis iš Karaliaučiaus (visas pavadinimas – Keleivis iš Karaliaučiaus broliams lietuvininkams žinias parnešąs). Tai buvo žinomo Prūsijos Lietuvos raštijos veikėjo Karolio Augusto Jordano (1793–1871) eilės „Sens karžigis: „Štay žurekit, štay žurekit!..“ Keleivis iš Karaliaučiaus buvo leidžiamas 1849–1880 m. Karaliaučiuje, redaguotas žinomo Karaliaučiaus universiteto profesoriaus, raštijos darbuotojo, evangelikų liuteronų kunigo Kuršaičio. Kęstutis Gudas pažymi, jog „XIX a. trečiojo ketvirčio Mažosios Lietuvos skaitančios lietuvių visuomenės karta išaugo ir subrendo įtakojama minėto F. Kuršaičio spaudos leidinio“¹⁶. Keleivyje iš Karaliaučiaus Kuršaitis skelbė šiek tiek tikybinės medžiagos, tačiau daugiausia

tai buvo grynai politinis laikraštis, kuris tiek savo straipsniais, tiek korespondencijomis siekė pagrindinio savo uždavinio – jei ne kalbos atžvilgiu, tai bent kultūriškai ir politiškai Mažosios Lietuvos lietuviai germanizuoti, auklėti atsidavime Prūsų kaizeriui ir valdžiai, skiepyti lietuvių „būrams“ politinį ir visuomeninį konservatingumą.¹⁷

Keleivis iš Karaliaučiaus buvo Vokietijai ir Prūsijos karaliui lojalus laikraštis, kuriame turėjo būti garbinamas karalius, ugdomas lojalumas Vokietijos valdžiai. Laikraštis buvo išlaikomas Prūsijos valdžios lėšomis. Šiam leidiniui gyvuojant jame buvo publikuota daugiau nei trisdešimt grožinių kūrinių.

Nemažai grožinės kūrybos buvo spausdinama laikraščių prieduose. Iš minėtųjų periodinių leidinių daugiausia grožinių publikacijų paskelbė 1896–1914 m. leistas Naujos lietuviškos ceitungos savaitinis priedas Kaimynas (spausdintas su prierašu „Nedelinis pridėjimas ‘Naujos lietuviškos ceitungos’“), iki 1913 m. paskelbęs daugiau nei tūkstantį publikacijų. Tarp skaitytojų priedas buvo populiarus. Tai liudija jo tiražas, 1897 m. siekęs 3000 prenumeratorių¹⁸. Kaimyno redaktoriumi buvo minėtasis Kiošis, leidinyje skelbęs žinomų Prūsijos Lietuvos raštijos darbuotojų Jurgelaičio, Lekšo, Vanagaičio, Zauerveino ir kitų kūrybą.

Grožinę kūrybą taip pat skelbė 1884–1918 m. Priekulėje spaustuvininko Jurgio Traušio (1844–1918) kartą per savaitę leistas laikraščio Konzervatyvų draugystės laiškas priedas Keleivis. Iki 1913 m. jame pasirodė daugiau nei šimtas šešiasdešimt publikacijų. Keleivį redagavo minėtieji žinomi raštijos darbuotojai: 1884–1886 m. – Einaras, 1886–1918 m. – Kučius.

Iki 1913 m. iš laikraščių daugiausia grožinės kūrybos paskelbė Lietuviška ceitunga. Jis leistas 1877–1940 m. Klaipėdoje, įvairiu periodiškumu (iki 1900 m. buvo savaitinis, iki 1913 m. leistas du, iki 1931 m. – tris kartus per savaitę, nuo 1932 m. tapo dienraščiu). Pirmasis pavyzdinis Lietuviškos ceitungos numeris pasirodė 1877 m. gruodį. Lietuviška ceitunga spausdinta Heinricho Holco (Heinrich Holz) ir Šerniaus, Frydricho Vilhemo Zyberto (Friedrich Wilhelm Siebert) ir kt. spaustuvėse. Anksčiau minėta, jog svarbiausias šio leidinio redaktorius buvo Šernius, laikraštį redagavęs nuo pat jo įsikūrimo iki 1904 metų. Domo Kauno duomenimis, be Šerniaus, Lietuvišką ceitungą redagavo J. Šmitas, M. Skroblis, A. Jodaitis, M. Matutis, M. Hopas, A. Gėcas, J. D. Jokušys ir asmuo, pasirašęs kriptonimu M. K.¹⁹ Anot Šarūno Toliušio, minimo laikraščio redaktoriai taip pat buvo H. L. Spingys (Spingies), Martynas Kakys (Kakies) ir H. Gelhaaras²⁰. Tyrimas parodė, jog aptariamu laikotarpiu Lietuviškoje ceitungoje buvo paskelbta beveik šeši šimtai grožinių kūrinių publikacijų. Šerniui einant redaktoriaus pareigas, išspausdinta daugiau nei trys šimtai. 1904 m. redaktoriaus pareigas trumpai ėjo Jokušys. Nuo 1905 m., redaktoriumi dirbant Šmitui, buvo paskelbta daugiau nei du šimtai septyniasdešimt publikacijų.

Lietuviškoje ceitungoje buvo skelbiama aktuali medžiaga, laikraštis turėjo gausų bendradarbių būrį. Kaip pažymi Silva Pocytė, po Vokietijos imperijos susikūrimo periodinėje spaudoje ima rodytis publikacijų, kuriose „[...] pradedami formuluoti ir pozityvūs tautinio judėjimo už lietuvių kalbos teisių viešajame gyvenime išsaugojimą tikslai“²¹. Būtent Lietuviška ceitunga, redaguojama Šerniaus, pirmasis iš leidinių skyrė dėmesio šioms problemoms ir tarp lietuvių valstiečių tapo nacionalinio judėjimo organizatoriumi²². Šernius redaktoriaus pareigas vertino atsakingai: niekam nepataikavo, nespausdino religinio turinio medžiagos, atrinkdavo publikacijas²³. 1879 m. jis susidraugavo su Zauerveinu, pirmuoju paskelbusiu Lietuviškoje ceitungoje kūrinių, skirtų lietuvių nacionalinėms problemoms, publikavusiu poeziją, skelbusiu vertimus, rašiusiu straipsnius apie literatūrą²⁴.

Per šį laikraštį prasidėjo intensyvesnis abiejų lietuvių tautos dalių kultūrinis bendradarbiavimas ir suartėjimas²⁵. Jame buvo spausdinama ne tik Prūsijos Lietuvos kūryba – skelbti Antano Vienažindžio (1841–1892), And­riaus Jono Vištelio-Višteliausko (1837–1912), Simono Norkaus-Narkevičiaus (1841–1912) ir kt. kūriniai. 1900-aisiais Lietuviška ceitunga pirmą kartą pub­likavo Žemaitės (Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės, 1845–1921) kūrybą. Spalio 2–9 d. numeriuose išspausdintas vienas reikšmingiausių jos apsakymų „Marti“, tuo metu vadinęsis „Paveikslai“. Lietuviška ceitunga, Anso Bruožio (1876–1928) žodžiais tariant, buvo pirmasis Prūsijos Lietuvos laikraštis, „kurs tautos jausmus kelti pradėjo“²⁶.

Vienas iš skaitomiausių Prūsijos Lietuvos savaitraščių buvo Tilžės keleivis. Jis leistas 1883–1924 m. Tilžėje veikusioje Reilenderio (Reyländer) spaustuvėje. 1883–1893 m. šio laikraščio redaktoriumi buvo Raudonius, 1893–1898 m. ir 1899–1924 m. – Arnašius²⁷. Iki 1913 m. šiame leidinyje išspausdinta beveik šeši šimtai grožinių publikacijų. Daugiausia grožinės kūrybos publikuota redaktoriaus pareigas einant Arnašiui.

1890–1923 m. Tilžėje veikusioje Oto fon Mauderodės (Otto von Mauderode) spaustuvėje (iki 1910 m. – du, vėliau – tris kartus per savaitę) buvo leidžiamas laikraštis Nauja lietuviška ceitunga. Leidinys buvo spausdinamas su priedais Laukininkas ir Kaimynas. Ilgametis šio laikraščio redaktorius buvo Kiošis. Jam einant redaktoriaus pareigas iki 1913 m. šiame laikraštyje buvo paskelbta daugiau nei keturi šimtai publikacijų.

Šiek tiek mažiau nei po 100 publikacijų iki 1913 m. paskelbė Niamuno sargas ir Apžvalga. Pastaroji leista Klaipėdoje 1911–1914 m., iš pradžių du kartus per savaitę, nuo 1914 m. tapo savaitraščiu. Apžvalgą redagavo Ansas Baltris (1884–1954), Mikelis Ašmys (1891–1918), Lekšas ir kiti. Tiriamuoju laikotarpiu joje pasirodė daugiau nei aštuoniasdešimt publikacijų, tarp jų – Jono Biliūno (1879–1907) apsakymai „Žvaigždė“, „Kliudžiau“, „Be darbo“. Poe­zijos Apžvalgoje skelbta nedaug, mažiau žinomų autorių – Viliaus Kalvaičio (1848–1914), Lekšo ir kitų. Mažiau nei devyniasdešimt grožinės kūrybos pub­likacijų išspausdino 1884–1887 m. Tilžėje ir Ragainėje leistas savaitraštis Niamuno sargas, ugdęs Prūsijos Lietuvos lietuvių tautinę savimonę ir gynęs tautinio sąjūdžio interesus²⁸. Leidinio sumanytojo Mikšo pastangomis Niamuno sargas „[...] tapo tuo, kuo tada Didžiajai Lietuvai buvo ‘Aušra’“²⁹.

Grožinė kūryba buvo spausdinama ir kituose Prūsijos Lietuvai skirtuose periodiniuose leidiniuose (Keleivyje iš Karaliaučiaus, Naujajame keleivyje, Apžvalgos literatūriniame priede Bitelė ir kituose). Tyrimo rezultatai vertintini su tam tikromis išlygomis. Straipsnyje minimi periodiniai leidiniai turėjo nevienodas galimybes: skyrėsi ne tik laikraščių periodiškumas (vieni leidiniai buvo savaitraščiai, kiti leisti dažniau), bet ir leidinių gyvavimo metai (pavyzdžiui, Keleivis iš Karaliaučiaus leistas iki 1880 m., Lietuviška ceitunga – iki 1940 m.). Grožinės kūrybos publikacijų skaičius taip pat nemaža dalimi priklausė nuo redaktorių. Remiantis gautais rezultatais, daugiausia grožinės kūrybos publikavo tie leidiniai, kurių redaktoriai buvo aktyvūs raštijos darbuotojai (Kiošis, Šernius, Raudonius, Arnašius ir kiti).

DINAMIKA

Siekiant atskleisti grožinių publikacijų leidybos dinamiką suskaičiuota, kiek grožinių kūrinių publikacijų Prūsijos Lietuvai skirtuose periodiniuose leidiniuose buvo spausdinama kasmet – nuo pirmosios publikacijos 1849-aisiais iki 1913-ųjų. Apibendrinus duomenis apytiksliai rekonstruota, jog tiriamojo laikotarpio pradžioje (1849) lietuviškoje Prūsijos Lietuvos periodikoje pasirodė 1 grožinė publikacija per metus, o paskutiniais metais (1913) išspausdinta daugiau nei 200 grožinių publikacijų. Iš viso tiriamuoju laikotarpiu paskelbta gerokai daugiau nei trys tūkstančiai kūrinių.

Surinkti duomenys liudija, kad nuo 1849 iki 1877 m. publikacijų skaičius augo menkai. Remiantis LBC, šiuo laikotarpiu grožinės kūrybos publikacijų Prūsijos Lietuvos periodiniuose leidiniuose kasmet fiksuota nuo 1 iki 4. 1849–1877 m. iš viso buvo išspausdinta daugiau nei trisdešimt publikacijų. Vėliau jų skaičius kinta: nuo 1878 iki 1894 m. jau fiksuojama po kelias dešimtis publikacijų kasmet (pavyzdžiui, 1878 m. – mažiau nei penkiolika, 1891 m. – daugiau nei penkiasdešimt, 1894 m. – mažiau nei keturiasdešimt). Rezultatai pavaizduoti grafiškai (žr. 1 pav.). Tokį grožinės kūrybos publikacijų skaičiaus kismą galėjo lemti naujų periodinių leidinių atsiradimas. Iki 1877 m. po vieną ar kelias grožinių kūrinių publikacijas kasmet skelbdavo Keleivis iš Karaliaučiaus. Įsteigus Lietuvišką ceitungą, nuo 1878 m. joje pradedama skelbti po keliasdešimt grožinės kūrybos publikacijų per metus. Nuo 1883 m. veiklą pradėjo taip pat grožinę kūrybą skelbęs Tilžės keleivis, nuo 1891 m. – Nauja lietuviška ceitunga ir kiti Prūsijos Lietuvos periodiniai leidiniai.

1 pav. Publikacijų dinamika 1849–1894 m.

Grožinės kūrybos publikacijų padaugėjo paskutiniais tiriamojo laikotarpio metais: 1910–1913 m. jų fiksuota vidutiniškai po 200–300 per metus. Paaiškėjo, jog daugiausia jų pasirodė 1911 m. – daugiau nei trys šimtai trisdešimt (žr. 2 pav.). Daugiausia šiuo laikotarpiu grožinę kūrybą skelbė Lietuviška ceitunga, Tilžės keleivis, Nauja lietuviška ceitunga bei savaitinis jos priedas Kaimynas. Publikacijų pagausėjimą galėjo lemti leidinių periodiškumo kaita. Nuo 1910 m. po tris kartus per savaitę pradėta leisti Tilžės keleivį. Nuo 1910 m. po tris kartus per savaitę taip pat buvo leidžiama Nauja lietuviška ceitunga (nuo įsteigimo iki 1910 m. leista du kartus per savaitę). 1910–1913 m. du kartus per savaitę išeidavo Lietuviška ceitunga (iki 1910 m. leista kas savaitę).

2 pav. Publikacijų dinamika 1895–1913 m.

Surinkti duomenys parodė, jog publikacijų dinamika tiriamuoju laikotarpiu buvo labai netolygi. Tai galėjo lemti skirtingas leidinių gyvavimo laikotarpis, periodiškumas, redaktorių nuostatos ir veikla.

Pripažįstama, jog straipsnyje pateiktiems skaičiavimams būdinga paklaida ir netikslumai. Gautus tyrimo rezultatus reikėtų vertinti kaip Prūsijos Lietuvos periodikoje skelbtų grožinių kūrinių registro pradinį etapą. Tačiau surinkti duomenys svarbūs tęsiant tolesnius tyrimus.

POEZIJOS NUORAŠAI

Grožinės kūrybos populiarumą XIX a. liudija rankraštiniai grožinės kūrybos nuorašų rinkiniai. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje (toliau – LMAVB RS) saugomas rinkinys Meilos Daineles bey graźios Eileles, ant pasilinksminimo Lietuwos Jaunuomene[s] pawestos per Lietuwy Laike Lietuwos Pabudimo (toliau – Meilos Dainelės)³⁰. Kai kurios aplinkybės leidžia manyti, jog rinkinys galėjo būti rengtas spaudai: išlikęs antraštinis lapas, nurodytas sudarytojas bei parengimo metai. Rankraštis defektuotas, išlikęs nepilnas – jį sudaro 8 lapai. Antraštiniame minimo rinkinio lape nurodyta sukūrimo data – 1898 metai.

Meilų Dainelių sudarytojas pasirašė slapyvardžiu Lietuwys („[...] pawestos per Lietuwy“. Lietuviškos periodinės spaudos slapyvardžių sąvade nurodoma, jog slapyvardžiu Lietuwys pasirašinėjo poetas, kunigas Silvestras Gimžauskas (1845–1897), o Lietuwis ir Lietuwys – žinomas Prūsijos Lietuvos visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas Vanagaitis³¹. Rinkinio sukūrimo data (1898) leidžia daryti prielaidą, jog Meilų Dainelių sudarytojas galėtų būti Vanagaitis.

Išlikęs rankraštis yra viena iš buvusio didesnio rinkinio dalių. Kaip pažymi rinkinio sudarytojas, Meilos Dainelės buvo sudarytos iš trijų dalių. Įžangoje rašyta: „[...] szis knygeles [...] i tris dalis perskiriu, butent i: Tewynes daines, sodiecziu daines bey eiles.“³² Rinkinys tikriausiai buvo skirtas jaunimui. Sudarytojas rašė: „[...] Lietuwiszka Jaunuomene serge[k] sawo Tewyne, mylek je taip, kad [kaip] boczei je gyne [...].“³³ Meilų Dainelių autorius vylėsi, jog dainų „[...] aidas wisur [tarp] Lietuwiu garsetu, taip su Iszgameis [ka]raujent, taip ant Lietuwiu Szwentes rykaujent kaip ir Lietuw[ui] darbus bocziu guodaujant“³⁴.

Rinkinyje išlikę keletas eilėraščių, jie numeruoti, nurodyti eilių autoriai: Zauerveinas, Miliauskas-Miglovara („Dr. Girēnas“, „Dr. Girēnas arba Sauer­weins“, „J. Miglowara“, „Juozapas Miglowara“). Rankraštyje esama eilių iš 1895 m. vasario 17 d. Tilžėje vykusio jubiliejinio pirmosios Prūsijos Lietuvos tautinės lietuvių draugijos „Birutė“ (veikė 1885–1914 m.) renginio. Šventė žymėjo minėtos draugijos įsikūrimo dešimtmetį. Eilės neturi pavadinimo (pirmoji eilutė – „Lietuwju Garbe noru iszkilnoti“), autorius nenurodytas. Rinkinyje pažymėta, jog eilės gautos „Isz Byrutos Szwentés 17. II. 1895 szwestos“³⁵.

Kitas rinkinys pildytas Visbarynų (vok. Wisborienen) mokytojo Jurgio Rėžaičio ((Jurgis Reźatis, 1852 – po 1917)) ir kitų asmenų (toliau – Rėžaičio rankraštis)³⁶. Jis saugomas LMAVB RS Vaclovo Biržiškos (1884–1956) fonde (f. 163). Rėžaitis, žinomas spaudos darbuotojas, nuo XIX a. devintojo dešimt­mečio bendradarbiavo spaudoje, buvo Tilžėje veikusios Lietuvių literatūros draugijos narys, dirbdamas mokytoju „[...] užrašinėjo originaliomis lietuviškomis melodijomis giedamas giesmes, vėliau ir mažlietuvių vis rečiau dainuojamas liaudies dainas. Šią medžiagą skelbė tęstiniuose moksliniuose leidiniuose.“³⁷ 1899 m. jis sudarė ir Martyno Jankaus spaustuvėje Bitėnuose išleido autorinių ir liaudies dainų rinkinėlį Gražių dainų knygelė. Šio leidinio įžangoje rašė:

3 pav. Visbarynų mokytojo Jurgio Rėžaičio ir kitų asmenų pildyto rankraštinio rinkinio fragmentas; LMAVB RS, F163–1086, l. 1r

Po swietą yra kalbama, kad daina tur teipjau sawo galybę žmogaus gywenime [...]. Jos aplamai imant yra dėl to sutwertos, kad nerimstanti ir sujudusi širdis, jose ramumą atrastu. Baimingajam kad drasos priduotu; Smutnajį kad palinksmintu. Jei kas ant dainos žiuri kaip ant kokio grieko, tas nepažysta wertybę dainos, o todėl jis attiduoda apie dainą neteisu liudymą. Daina pratina mus prie meiles, prie atminties, prie dorybės. Jei kas prieš meilę kowotu, tas kowotu patsai prieš sawę ir prieš wisą gerą. Daina yra dwas=žeminis ginklas, su kuriuomi galime gintis prieš wisą piktą ir pastoti tobulesni sawo darbuose ir elgimuose.³⁸

Rėžaičio rankraštyje esama dainų ir eilėraščių užrašymų, vieni kūriniai – vertimai iš vokiečių kalbos³⁹, kiti – originaliosios kūrybos perrašai. Pavyzdžiui, esama anoniminių eilių „Buro wakariene“, „Tinginei“ ir „Tikejimas“⁴⁰, jos publikuotos ir periodinėje spaudoje⁴¹. Rankraštiniai ir periodikoje skelbti tekstai beveik tapatūs, tik nežymiai skiriasi stilistiškai. Eilėraščių autorystė nežinoma. Puslapio kairėje pusėje – rankraštinis įrašas, žymintis 1856 metus (žr. 4 pav.). Galbūt jis liudija eilių sukūrimo datą, o Rėžaičio rankraštyje esančios eilės galėtų būti paties Rėžaičio atliktas nuorašas iš ankstesnių šaltinių.

4 pav. Anoniminių eilių „Buro wakariene“, „Tinginei“ ir „Tikejimas“ fragmentas. Puslapio kairėje pusėje – rankraštinis įrašas, žymintis 1856 metus; LMAVB RS, F163–1086, l. 10r

Rinkinyje taip pat esama Johano Ferdinando Kelkio (Johann Ferdinand Kelch, 1801–1877) kūrybos perrašų: eilių („Lietuwninkai“) fragmentas⁴², satyrinio eilėraščio „Viernas Kretingos žmogus“⁴³, taip pat – Jankaus eilėraščio „Šulmistrai“ nuorašas, eilės „Miks Stalperjons“ ir kitkas⁴⁴.

Paskelbti poezijos rinkinių ketino ir kiti raštijos veikėjai. 1881 m. 74 eilėraščių rinkinį ketino publikuoti Zauerveinas, tačiau bandymas buvo nesėkmingas⁴⁵. 1882 m. pasirodė Jankaus parengtas leidinėlis Lietuwißkos ir senausos Dainu Knigeles, 1908 m. išleistas Lekšo poetinės kūrybos rinkinys Rūtų vainikėlis, 1913 m. pasirodė Mikelio Hofmano (1889–1921) poezijos rinkinys Jaunimo aidai. Poetinės kūrybos rinkiniuose buvo skelbiamos liaudies dainos, eilėraščiai, vertimai iš vokiečių kalbos.

IŠVADOS

Tiriamuoju laikotarpiu (1849–1913) grožines publikacijas skelbė 27 Prūsijos Lietuvai skirti periodiniai leidiniai ir jų priedai (Kaimynas, Lietuviška ceitunga, Tilžės keleivis, Niamuno sargas ir kt.). 1849–1913 m. Prūsijos Lietuvos periodinėje spaudoje buvo išspausdinta gerokai daugiau nei trys tūkstančiai grožinių kūrinių. Tiriamojo laikotarpio pradžioje (1849) lietuviškoje Prūsijos Lietuvos periodikoje pasirodė 1 grožinė publikacija per metus, paskutiniais tiriamojo laikotarpio metais (1913) išspausdinta daugiau nei du šimtai dvidešimt. Daugiausia grožinės literatūros tekstų išspausdinta 1911 m. – daugiau nei trys šimtai trisdešimt.

Tiriamuoju laikotarpiu daugiausia grožinės kūrybos publikacijų paskelbė Naujos lietuviškos ceitungos priedas Kaimynas ir Konzervatyvų draugystės laiško priedas Keleivis, taip pat laikraščiai Lietuviška ceitunga, Tilžės keleivis, Nauja lietuviška ceitunga. Visi šie leidiniai buvo redaguojami aktyvių XIX a. pab. – XX a. pr. spaudos darbuotojų (Mikelio Kiošio, Martyno Šerniaus, Jurgio Raudoniaus, Jurgio Arnašiaus, Adomo Einaro, Viliaus Kučiaus ir kitų). Grožinė kūryba buvo spausdinama ir kituose Prūsijos Lietuvai skirtuose periodiniuose leidiniuose (Keleivyje iš Karaliaučiaus, Naujajame keleivyje, Apžvalgos literatūriniame priede Bitelė ir kitur).

Prūsijos Lietuvos periodikoje spausdintos grožinės kūrybos publikacijos priklausė įvairiems žanrams: poezijai, prozai, dramai, satyrai. Daugiausia skelbėsi Jurgis Zauerveinas, Kristupas Lekšas, Jonas Vanagaitis. Kūrinius publikavo ir anoniminiai autoriai, šiuo metu menkai žinomi asmenys (pavyzdžiui, Činčelis), taip pat nenustatyti asmenys, pasirašę kriptonimais ar slapyvardžiais (pavyzdžiui, K. G.). Periodikoje buvo spausdinama Didžiosios Lietuvos autorių kūryba – Mečislovo Davainio-Silvestraičio, Juozapo Miliausko-Miglovaros, Ksavero Sakalausko-Vanagėlio ir kitų. Autorių ir publikacijų atranka priklausė nuo leidinių redaktorių. Daugiausia grožinės kūrybos paskelbusius periodinius leidinius redagavo aktyvūs Prūsijos Lietuvos raštijos darbuotojai (Mikelis Kiošis, Martynas Šernius, Jurgis Raudonius, Jurgis Arnašius ir kiti).

Grožiniai kūriniai buvo publikuojami netolygiai: vienais metais ar periodu publikacijų pasirodydavo daugiau, kitais – mažiau. Tai galėjo lemti skirtingas leidinių gyvavimo laikotarpis, laikraščių periodiškumas, redaktoriai.

Periodinėje spaudoje skelbti grožiniai kūriniai plito nuorašų albumais. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomi Prūsijos Lietuvos raštijos veikėjų rengti rankraštiniai grožinės kūrybos rinkiniai (Jono Vanagaičio, Jurgio Rėžaičio ir kt.), kuriuose esama dainų ir eilėraščių užrašymų (vertimų ir originaliosios kūrybos perrašų) – Jurgio Zauerveino, Johano Ferdinando Kelkio, Martyno Jankaus ir kitų.

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

Biržiška Vaclovas, Iš mūsų laikraščių praeities, Kaunas: [autoriaus leidinys], 1932.

[Bruožis Ansas] A. B. Klaipėdiškis, Prūsų lietuvių laikraščiai, Kaunas: S. Banaičio spaustuvė, 1914.

Eilėraščiai ir dainos, užrašyti Visbarynų mokytojo J. Rezačio ir kitų; Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 163–1086.

Gudas Kęstutis, Mažosios Lietuvos lietuvių tautinė padėtis XIX a. pabaigoje, Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1992.

Juška Albertas, Mažosios Lietuvos mokykla, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2003.

Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio, sudarė Domas Kaunas, Vilnius: Vaga, 1986.

Kaunas Domas, Iš lietuvių knygos istorijos: Klaipėdos krašto knyga iki 1919 metų, Vilnius: Mokslas, 1986.

Kaunas Domas, Mažosios Lietuvos knyga: lietuviškos knygos raida 1547–1940, Vilnius: Baltos lankos, 1996.

Kaunas Domas, Mažosios Lietuvos spaustuvės 1524–1940 metais, Vilnius: Mokslas, 1987.

Kaunas Domas, Lietuvių periodikos pirmtakas, Vilnius: Ryto spaustuvė, 1991.

Kaunas Domas, „Vokiečių literatūros kūrinių vertimai į lietuvių kalbą Mažosios Lietuvos spaudoje“, in: Knygotyra, 2004, t. 43, p. 169–182.

Lietuviškieji slapyvardžiai: lietuviškos spaudos iki 1990 m. slapyvardžių sąvadas, t. 2, sudarė Jonas Mačiulis, Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2004.

Lietuvos bibliografija, ser. C: Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos 1832–1890, Vilnius: Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, 2004.

Lietuvos bibliografija, ser. C: Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos 1891, Vilnius: Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, 1994.

Lietuvos bibliografija, ser. C: Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos 1892, Vilnius: Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, 1996.

Lietuvos bibliografija, ser. C: Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos 1893, Vilnius: Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, 1997.

Lietuvos bibliografija, ser. C: Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos 1894, Vilnius: Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, 2000.

Lietuvos bibliografija, ser. C: Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos 1895, Vilnius: Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, 2002.

Lietuvos bibliografija, ser. C: Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos 1896, Vilnius: Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, 2004.

Lietuvos bibliografija, ser. C: Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos 1897, Vilnius: Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, 2006.

Lietuvos bibliografija, ser. C: Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos 1898–1900, Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, 2000.

Lietuvos bibliografija, ser. C: Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos 1901–1903, Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, 2003.

Lietuvos bibliografija, ser. C: Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos 1904, d. 2: Mažoji Lietuva, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.

Lietuvos bibliografija, ser. C: Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos 1905, d. 2: Mažoji Lietuva, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1996.

Lietuvos bibliografija, ser. C: Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos 1906–1907, d. 2: Mažoji Lietuva, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1997.

Lietuvos bibliografija, ser. C: Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos 1908–1909, d. 2: Mažoji Lietuva, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001.

Lietuvos bibliografija, ser. C: Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos 1910–1911, d. 2: Mažoji Lietuva, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2003.

Lietuvos bibliografija, ser. C: Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos 1912–1913, d. 2: Mažoji Lietuva, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012.

[Lietuwys], Meilos Daineles bey graźios Eileles, ant pasilinksminimo Lietuwos Jaunuomene[s] pawestos per Lietuwy Laike Lietuwos Pabudimo dalis, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 29–93.

Navickienė Aušra, „Estiškų, latviškų ir lietuviškų knygų leidybos apimčių dinamika XIX a. pirmoje pusėje: lyginamoji analizė“, in: Knygotyra, 2016, t. 67, p. 7–22.

Pocytė Silva, Mažlietuviai Vokietijos imperijoje 1871–1914, Vilnius: Vaga, 2002.

[Rėžaitis Jurgis] Rožatis, Gražiu Dainu knygele, Bitėnai: M. Jankus, 1899.

„Tikejims.“, in: Kaimynas, 1899 m. spalio 13, nr. 41, p. 321.

„Tinginei.“, in: Kaimynas, 1899 m. lapkričio 3, nr. 44, p. 345.

Toliušis Šarūnas, Mažosios Lietuvos periodinė spauda 1811–1939, Klaipėda: VšĮ „Mėmelio istorija“, 2018.

Kotryna Rekašiūtė

Publications of Fiction Texts in Prussian Lithuanian Periodicals in the Nineteenth and Early Twentieth Centuries: Statistics and Insights

Summary

In 1823, the first Lithuanian periodical appeared in Tilžė (Ger. Tilsit). It was a magazine-type publication called Nusidavimai Dievo karalystėje. It was followed by more Lithuanian newspapers and their supplements in Prussian Lithuania. Print shops produced the newspapers in German and Lithuanian, in Gothic typeface. Most of them appeared in the print shops of Tilžė and Klaipėda (Ger. Memel). The newspapers published a wide range of material: articles on various subjects (philosophy, religion, the natural sciences, art, geography, etc.), reviews, and also texts of fiction, in the dissemination of which the periodicals of Prussian Lithuania played an important role. The article examines the amount of fiction texts (original and anonymous prose and poetry) published in Prussian Lithuanian periodicals, identifies the periodicals that published the most of them and their changes over the decades. It also reveals the cultural context of the printing of fiction in the periodical press: the network of people involved in the creation, publication, and distribution of texts. The names of fiction authors and periodical editors are identified, and their relationship to the world of culture is discussed.

It was established that during the period under study (1849–1913), more than 3250 publications of works of fiction appeared in 27 periodicals and their supplements intended for Prussian Lithuania (Kaimynas, Lietuviška ceitunga, Tilžės keleivis, and others). The texts of fiction published in these periodicals came in a variety of genres: poetry, prose, drama, satire, and humour. The choice of the authors and types of texts depended on the editors of the publications. The editors of the periodicals that published the largest numbers of the texts of fiction were individuals active in the field of Prussian Lithuanian writing in the late nineteenth-early twentieth centuries.

The fiction published in the periodical press also spread in the form of albums of copies. The manuscript collections of fiction by Prussian Lithuanian literary figures kept at the Manuscripts Department of the Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences point to the popularity of fiction in the nineteenth century.

Keywords: periodical press of Prussian Lithuania; texts of fiction; bibliographical analysis; statistics; collections of copies.