Sociologija. Mintis ir veiksmas ISSN 1392-3358 eISSN 2335-8890
2019, vol. 1 (44), pp. 155–186 DOI: https://doi.org/10.15388/SocMintVei.2019.1.12

Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai: sociologinė analizė

Darius Liutikas
Lietuvos socialinių tyrimų centras
Lithuanian Social Research Centre
darius.liutikas@gmail.com

Santrauka. Pagrindinis straipsnio tikslas – aptarti socialinius Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų ypatumus, apsireiškimų vietų vystymąsi, taip pat motyvaciją ir elgesio bruožus piligrimų, vykstančių į Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų vietas Lietuvoje. Straipsnyje apžvelgiami Bažnyčios naudojami kriterijai vertinant apsireiškimų autentiškumą, apsireiškimų charakteristikos, jų paradigma, kiti su apsireiškimais susiję mokslininkų tyrimai, pristatomi Vatikano patvirtinti apsireiškimai ir Lietuvoje įvykusių apsireiškimų vietos. Pagal pagrindinius apsireiškimų paradigmos elementus analizuojamas oficialiai pripažintas Šiluvoje įvykęs apsireiškimas. Galiausiai tiriama religinio turizmo ir piligriminių kelionių kompleksinė motyvacija, susijusi tiek su piligrimų asmeninių ar bendruomeninių vertybių ir tapatumo raiška, tiek su kitais pažintiniais ar socialiniais motyvais. Straipsnyje daroma išvada, kad Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai vyksta vietose, kuriose priešinamasi politiniams, socialiniams ar moraliniams pokyčiams, o apsireiškimų vietos tampa nuolat kuriama ir interpretuojama socialine realybe, lankoma piligrimų.

Pagrindiniai žodžiai: Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai, pripažinti apsireiškimai, apsireiškimų vietos Lietuvoje, Šiluva, piligrimystė, kelionių motyvai.

Apparitions of Virgin Mary: Sociological Analysis

Abstract. The main purpose of this article is to discuss the social aspects of the apparitions of the Virgin Mary, the development of apparition places, as well as the motivation and behavioral characteristics of pilgrims going to the miraculous places of the Virgin Mary in Lithuania. The article reviews the criteria recognized by the Church for assessment of the authenticity of apparitions, their characteristics, paradigm, and other scientific researches, a list of the Vatican-approved apparitions and apparition places in Lithuania. We used the main elements of the paradigm of apparitions for an empirical study of the officially recognized apparition in Šiluva, Lithuania. Finally, we also explore the complex motivation of religious tourism and pilgrimage. It relates to the manifestation of pilgrims’ personal or community values and identity as well as other cognitive or social motives. The paper concludes that the apparitions of the Virgin Mary take place in locations where social groups resist political, social, or moral change. Therefore, places of apparitions become a continuously re-created and re-interpreted social reality.

Keywords: apparitions of Virgin Mary, approved apparitions, apparition places in Lithuania, Šiluva, pilgrimage, journey motives.

Received: 21/07/2019. Accepted: 31/08/2019
Copyright © 2019 Darius Liutikas. Published by Vilnius University Press. This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

Įvadas

Katalikų tradicijoje Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai itin svarbūs. Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų vietos kartu su stebuklingų paveikslų vietomis labiausiai žinomos krikščioniškame pasaulyje. Gvadalupė (Meksika), Lurdas (Prancūzija) ir Fatima (Portugalija) yra daugiausia po Romos lankomi krikščionių piligriminiai centrai. Tačiau Katalikų Bažnyčios vadovybė labai atsargiai vertina pasakojimus apie įvairius apsireiškimus. Yra daug įvairių šarlatanų, apsišaukėlių regėtojų ir pranašų ar tiesiog dvasios ligonių, kurie pasakoja įvairias vizijas ir svajones. Bažnyčia sutinka, kad daugelis apsireiškimų gali būti paaiškinami kaip haliucinaciniai išgyvenimai, tačiau pripažįstami ir autentiški apsireiškimai.

Pasaulyje žinoma daugiau kaip 21 000 Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų vietų, tačiau XX a. tik devyni atvejai Bažnyčios buvo pripažinti vertais tikėti ir tik trims iš jų suteiktas Vatikano pripažinimas. Šiandien egzistuoja šimtai kitų Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų, kurie neturi oficialaus pripažinimo, tačiau jų vietos yra lankomos piligrimų ir ten matoma aktyvių tikėjimo apraiškų. Apsireiškimų vietos tampa piligrimystės centrais, šiose vietose įvyksta stebuklingų išgijimų, gaunama kitų malonių. Apskritai Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų vietos turi įtakos Marijos kulto plitimui, taip pat verčia koreguoti specifinių Marijos dogmų ir doktrinų supratimą bei įvairius liaudies įsitikinimus ir išankstines nuostatas. Todėl Švč. Mergelės Marijos kultas tampa daugialypis ir daugiasluoksnis.

Pirmasis žinomas Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas įvyko 40 m. Saragosoje, Ispanijoje. Nuo to laiko jos apsireiškimai yra fiksuojami įvairiuose kraštuose. 1608 m. Švč. Mergelė Marija apsireiškė ir Lietuvoje, Šiluvoje. Čia įvykęs apsireiškimas yra vienintelis, pripažintas Lietuvos bažnytinės vyresnybės ir Vatikano.

Teologinė ir istorinė apsireiškimų analizė dažniausiai remiasi XIX ir XX a. įvykusiais apsireiškimais, jų reikšmių interpretacijomis, tačiau sociologiniai Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų tyrimai yra gana reti (Berryman 2001; Davis and Boles 2003). Kai kurie mokslininkai daugiausia dėmesio skiria apsireiškimų funkcijoms (Margry 2009), kiti – fenomenologijai (Perry and Echeverria 1988; Zimdars-Swartz 1989; 1991) arba psichoanalizei (Caroll 1983; 1985). Antropologiniu žvilgsniu apsireiškimus tyrinėjo Victoras Turneris ir Editha Turner (1978), Paolo Apolito (1998). Tyrėjų dažnai teigiama, kad apsireiškimai įvyksta menkai ekonomiškai išsivysčiusiose bendruomenėse, o regėtojai dažniausiai yra moterys ir vaikai. Be to, apsireiškimai yra linkę pagerinti piligrimų savigarbą ir padeda geriau valdyti visuomenės grupes socialinių krizių atvejais (Davis and Boles 2003; 373). Sara Horsfall (2000; 384), išnagrinėjusi bendrus apsireiškimų bruožus, padarė išvadą, kad „Marijos apsireiškimai yra tartum katalikiškas New Age dvasingumo ekvivalentas“. Zlatko Skrbišas (2005) atkreipia dėmesį į panašius nacionalistinės vaizduotės ir apsireiškimų principus, nes šie reiškiniai atstovauja bendruomenės ypatingumo ir išskirtinumo (išrinkimo) idėjai.

Apsireiškimai yra labai kompleksiški reiškiniai, įdomūs įvairių mokslinių disciplinų tyrimams. Apskritai regėtojai teigia, kad jie išgyvenę tiek Švč. Mergelės Marijos pasirodymą, tiek pokalbį su ja (vyksta išorinė ar vidinė komunikacija). Marijos pranešimai regėtojams tampa diskusijų objektu ar virsta net derybomis tarp įvairių suinteresuotųjų šalių – regėtojų, bažnyčios, piligrimų, vietos bendruomenės, mokslininkų, teologų ir kitų grupių. Religiniams piligrimams apsireiškimų vietos yra vilties, malonės ir atsinaujinimo vietos. Jos taip pat pripažįstamos kaip tikėjimo atradimo vietos, atsivertimų vietos ar vietos, kur įmanomas asmeninis bendravimas su Marija, Kristaus Motina, taip pat įvairių asmeninių stebuklingų ženklų ir įvykių, tokių kaip išgijimai, vietos.

Tikintieji apsireiškimus interpretuoja atsižvelgdami į to meto socialinius ir politinius įvykius. Jų manymu, apsireiškimas yra Dievo ženklas bei atsakas į vykstančias individualias, bendruomenines, valstybines ar tarptautines aktualijas. Apsireiškimo aiškinimas tampa „alternatyvia istorija“ (Maunder 2016; 15).

Sociologiniu požiūriu apsireiškimus galime nagrinėti kaip transformacijos reiškinį – tiek asmeninės (regėtojų, piligrimų ir kitų susijusių asmenų patirtys), tiek institucinės (institucio­nalizacija, Bažnyčios, vietinės bendruomenės požiūrio transformacija). Tampa priimtina, kad Katalikų Bažnyčia imasi vadovaujamo vaidmens siekiant nustatyti, ar apsireiškimas yra autentiškas, ar ne. Taip privati religinė patirtis tampa institucionalizuota ir formalizuota.

Sociologiniu požiūriu Lietuvoje vykę apsireiškimai yra menkai nagrinėti. Lietuvoje Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų aprašymų randame išspausdintų iki Pirmojo pasaulinio karo, taip pat tarpukariu. Daugiausia dėmesio buvo skirta Lurdo šventovei, tačiau iki Pirmojo pasaulinio karo lietuvių kalba išspausdinti ir apsireiškimų Getšvalde, La Salete aprašymai (Smilingytė-Žeimienė 2011; 263). Nuorodų į apsireiškimus Lietuvoje pateikia išeivijoje rašę autoriai: Juozas Vaišnora knygoje Marijos garbinimas Lietuvoje (1958), Bronius Kviklys enciklopedijose Lietuvos bažnyčios (1980–1987).

Lietuvoje daugiausia dėmesio sulaukė Šiluvos apsireiškimas. Pirmasis žinomas darbas, skirtas Šiluvai, buvo Liudviko Adomo Jucevičiaus (Ludwik Jucewicz) Historya Fundowania Zagubienia i Przywrócenia Kościoła N. P. Cudownej Szydłowskiej (1840 m.). 1854 m. Žemaičių vyskupystėje apie Šiluvą rašė Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Tarpukariu nedideles knygeles apie Šiluvą išleido Juozapas Gendrėnas (Šiluvos knygelė, 1930 m.) bei kun. Paulius Katela (Šiluvos Marijos šventovės istorija, 1937 m., ir Šiluva. Dievo Motinos šventovė, 1939 m.). Kun. Petras Veblaitis parašė studiją Šiluvos bažnyčia ir jos infulatai (1940 m.). Po karo nemažai reikšmingų knygų išleista išeivijoje: kun. Stasio Ylos knyga Šiluva žemaičių istorijoje (1970), Grigo Valančiaus knyga Žemaičių Didysis (1978). Dažniausiai literatūroje aprašomas apsireiškimo faktas, su juo susiję istoriniai įvykiai.

Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę Šiluvos apsireiškimas ir apskritai Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai tirti įvairiuose lietuvių mokslininkų darbuose. Istoriniu požiūriu Šiluvą ir čia įvykusį apsireiškimą analizavo Liudas Jovaiša (2007), Vaida Kamuntavičienė (2009). 2009 m. Vytauto Didžiojo universiteto leidinio Meno istorija ir kritika vienas numeris buvo skirtas Šiluvai. Apsireiškimą Šiluvoje istoriniais, teologiniais ir etnologiniais aspektais nagrinėjo Nerijus Vyšniauskas (2015). Apsireiškimus teologiniu požiūriu tyrinėjo Simas Maksvytis (2010; 2013). Stebuklingų paveikslų ir apsireiškimų vietas nagrinėjo sociologas Darius Liutikas (2005; 2015).

Aušra Kairaitytė (2008) pažymi, kad pasakojimų apie Švč. Mergelės Marijos apsireiškimus galima rasti legendose, padavimuose, liaudies dainų fragmentuose, kituose tautosakos žanruose. Šiuose pasakojimuose žmonių prašoma pažymėti sakralinę erdvę pastatant kryžius ar maldos namus arba melstis ir stiprinti tikėjimą.

Religinių piligrimų motyvaciją ir elgesį tyrinėjo Paulius Postas, Josas Pieperis ir Marinusas Van Udenas (1998), Ruth Blackwell (2007), D. Liutikas (2012) ir kiti. Justine Digance (2006; 38) pabrėžė, kad religiniai piligrimai tikisi būti apdovanoti mistine ar magiška religine patirtimi, kuri yra kažkas anapus įprastos egzistencijos ir žymi perėjimą nuo pasaulietiško sekuliaraus ir banalaus pasaulio į ypatingą ir šventą būseną. Stebuklingos vietos atrodo tinkamos kelionės tikslui pasirinkti vien dėl to, kad būtų pasiektas šis atlygis.

Šio straipsnio tikslas – aptarti socialinius apsireiškimų ypatumus, jų vietų vystymąsi, taip pat piligrimų, kurie keliauja į stebuklingas Švč. Mergelės Marijos vietas Lietuvoje, motyvaciją ir elgesio bruožus.

Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai ir Bažnyčios pozicija

Dievybės apsireiškimai yra vieni stipriausių mistinių pasireiškimų, kurie galimi visuomenėje, siūlančioje neoficialiai institucionalizuotą tokiems atvejams nišą. Jie gali būti laikomi dalimi pagrindinės visų religijų kategorijos – „hierofanijos“, kaip tai apibrėžia Mircea Eliade (1997). Tai „šventybės pasireiškimo aktas“ žemiškojoje tikrovėje. Tiesioginis individo kontaktas su dieviškuoju pasirodančiu jam asmeniu vyksta daugelyje religinių tradicijų įkūrimo ar esminiais religijos istorijos momentais (pavyzdžiui, Mozės susitikimas su Dievu, arkangelo Gabrieliaus pasirodymai pranašui Mohamedui, Džozefo Smito, mormonų bažnyčios įkūrėjo, antgamtiniai patyrimai). Apsireiškimą galima apibrėžti kaip mistinį antgamtinės būtybės pasirodymą, kuris nėra matomas niekieno daugiau, išskyrus regėtoją. Regėtojas apibūdina apsireiškiantį asmenį kaip tikrą, turintį realų, trijų dimensijų kūną.

Stebuklai yra žinomi ir pripažįstami visose religijose. Tiesioginis individo kontaktas su apsireiškusia dieviška figūra būdingas pamatiniams įvykiams ar pagrindiniams epizodams daugelio religinių tradicijų istorijoje (Berryman 2001; 597). Krikščionybėje pagrindiniai stebuklai yra Dievo Įsikūnijimas žmoguje ir Jėzaus Kristaus prisikėlimas po mirties. Tačiau po Biblijos laikų žinomiausi stebuklai yra Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai. Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai priklauso mistiniams įvykiams. Sandra’os L. Zimdars-Swartz (1989; 125) teigimu, „apsireiškimas gali būti suprantamas kaip vieno ar daugiau asmenų fizinėje aplinkoje pasirodymas to asmens, kurio jie neturėtų tikėtis tiesioginiame (artimiausiame) suvokimo diapazone“.

Žinomiausi apsireiškimai įvyko Gvadalupėje (Meksika, 1531 m.), La Salete (Prancūzija, 1846 m.), Lurde (Prancūzija, 1858 m.), Pontmene (Pontmain) (Prancūzija, 1871 m.), Knoke (Knock) (Airija, 1879 m.), Fatimoje (Portugalija, 1917 m.), Borene (Beauraing) (Belgija, 1932 m.), Banekse (Banneux) (Belgija, 1933 m.), Garabandalyje (Ispanija, 1961 m.), Zeitūne (Egiptas, 1968 m.), Betanijoje (Venesuela, 1976), Medžiugorjėje (Bosnija ir Hercegovina, 1981 m.).

Švč. Mergelė Marija apsireiškia tam tikru laiku ir kruopščiai pasirinktose vietose. Ryšys tarp pasirinktų regėtojų, vietos ir apsireiškimo laiko paprastai nėra atsitiktinis, nes jis labiau rodo tarpusavio priklausomybę ir paslėptas prasmes. Yra ryškus ir aiškiai identifikuojamas ryšys tarp apsireiškimo laiko ir viešųjų įvykių, vykstančių apsireiškimo dienomis. Apsireiškimai vaidino svarbų vaidmenį kuriant nacionalinį, regioninį ar etninį tapatumą (Gvadalupės, Medžiugorjės, Šiluvos ir kt. atvejai). Kartais apsireiškimai simbolizuoja ne tik regiono, bet ir visos tautos religinį tapatumą.

Chirsas Maunderis (2016; 1) pažymi, kad apie pusė visų XX a. regėtojų buvo vaikai ir paaugliai ir apie 70 proc. regėtojų buvo moteriškosios lyties. Apsireiškimai yra bendruomeninis fenomenas, paliečiantis vietinę bendruomenę. Regėtojų papasakota apsireiškimo žinia dažniausiai yra užrašoma, sukuriamas oficialus apsireiškimo naratyvas. Šis naratyvas įtraukia regėjimo ir stebuklų aprašymus, sukurtas simbolines apsireiškimo reikšmes.

Janas Peteris Margry (2009) rašo, kad nuo 1945 m. pasaulyje Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų skaičius gerokai padidėjo, o jos apsireiškimai dėl dažnumo, turinio, struktūros ir atstovavimo skiriasi nuo ankstesnių amžių. Šiuos apsireiškimus, be kitų dalykų, stipriai veikė totalitarinių ir ateistinių režimų iškilimas, Šaltasis karas ir Bažnyčios atsinaujinimas po II Vatikano susirinkimo. Dėl apsireiškimų atsiradęs pamaldumas socialinės struktūros kontekste yra kovos su visuomenės pokyčiais priemonė, kuria naudojasi regėtojai ir jų sekėjai (Margry 2009).

Taigi Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai apima tam tikrus politinių ar socialinių aplinkybių aspektus. Kai kurie apsireiškimai vyksta tik vieną kartą, o Švč. Mergelė Marija išsako tik vieną pranešimą, kiti apsireiškimai kartojasi (du, tris ar daugiau kartų) arba yra ilgalaikiai (kasdien, kas savaitę, kas mėnesį; pavyzdžiui, registruojama tūkstančiai pranešimų iš apsireiškimų Medžiugorjėje).

S. Zimdars-Swartz (1991) pažymi, kad Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai vyksta bendruomenėse, kurios kenčia arba kurių egzistavimui yra iškilęs pavojus, o apsireiškusi Mergelė paaiškina pagrindines tokios kančios ar grėsmės priežastis. Problema dažniausiai yra paplitusios nuodėmės, susijusios su religiniais ritualais (maldos trūkumas, nepakankamas liturginis įsitraukimas, Eucharistijos išniekinimas). Sprendimas dažniausiai yra susijęs su klaidų ištaisymu – pastatoma ar atstatoma bažnyčia, įsteigiama religinė praktika (Zimdars-Swartz 1991; 8).

Mary Nolan ir Sidney’us Nolanas (1989), nagrinėję apsireiškimų vietas Vakarų Europoje, atkreipia dėmesį, kad apie du trečdaliai apsireiškimų, įvykusių iki XII a. pradžios, buvo Švč. Mergelės apsireiškimai. Kiti apsireiškusieji buvo Kristus, arkangelas Mykolas ir įvairūs šventieji. Tada regėtojai dažniausiai buvo vyrai arba berniukai. Kai kurie apsireiškimai įvyko ir vyrų bei moterų grupei (Nolan, Nolan 1989; 278). Ankstyvieji apsireiškimai dažniausiai įvykdavo vyskupams, atsiskyrėliams, misionieriams ar kitiems su religija susijusiems vyrams. Apie trečdalis apsireiškimų įvykdavo kilmingiesiems (karaliams, didikams, aukštesnio rango dvasininkams). Panašios tendencijos išsilaikė iki XIV a. pabaigos. Nuo XV a. tarp regėtojų nuolat didėjo moterų, ypač jaunų mergaičių, skaičius (ten pat; 281). Vis daugiau apsireiškimų įvykdavo žemesnio socialinio sluoksnio mergaitėms.

Iš viso per pastarąjį tūkstantmetį užfiksuota apie 20 000 Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų, tačiau oficialiai Katalikų Bažnyčia pripažino tik nedidelę jų dalį. Spręsdama, ar tam tikras apsireiškimas iš tiesų autentiškas, Bažnyčia laikosi griežtai nustatytos tvarkos. Jos sudaryta komisija, į kurią įeina įvairūs teologai ir psichologai, vertina apsireiškimus atsakydama į keletą kausimų: Ar gauta pakankamai informacijos apie apsireiškimą? Ar apsireiškimai neprieštarauja tikėjimui ir moralei? Ar apsireiškimo gavėjas yra geros psichinės ir fizinės sveikatos būklės? Ar apsireiškimas propaguoja tikėjimą, tinkamą elgesį, ramybę? Ar įvyko stebuklų: Saulės šokio stebuklas, nepagydomų ligonių išgijimų ir kt.? Ar apsireiškimas skatina atsivertimus, didesnį dvasinį pasišventimą ir pan. Atlikus tokius tyrimus, kurie trunka ne vienerius metus, vietos vyskupas apsireiškimus patvirtina arba atmeta (Burkus 1997).

Didelis apsireiškimų skaičius XX a. ir skirtingi regėtojų pranešimai įpareigojo Bažnyčią paskelbti oficialią poziciją dėl apsireiškimų. Tikėjimo doktrinos kongregacija parengė „Vertinimo kriterijus, kad būtų galima įvertinti bent jau tikėtiną apsireiškimų pobūdį“. Popiežius Paulius VI patvirtino šiuos kriterijus 1978 m. Vertinimo tvarka rodo atsargią Bažnyčios poziciją, kai svarstoma, ar pripažinti tam tikrą apsireiškimą.

Pagrindiniai teigiami kriterijai vertinant apsireiškimų autentiškumą (Tikėjimo Doktrinos kongregacija 2012):

1. Moralinis įsitikinimas ar egzistuojanti didelė tikimybė fakto tikrumu. Nustatomas atlikus nuodugnius tyrimus skirtingomis priemonėmis.

2. Konkrečios aplinkybės, susijusios su fakto prigimtimi ir raiška:

2.1. Asmeninės subjekto ar subjektų savybės (ypač psichologinė pusiausvyra, sąžiningumas ir moralinio gyvenimo teisingumas, nuoširdumas ir paklusnumas bažnytinei vyresnybei, gebėjimas grįžti į įprastą tikėjimo gyvenimo režimą ir t. t.).

2.2. Apsireiškimo atžvilgiu: tikra teologinė ir dvasinė doktrina ir klaidų nebuvimas.

2.3. Sveikas pamaldumas ir nuolatiniai gausūs dvasiniai vaisiai (pavyzdžiui, maldos dvasia, atsivertimas, geraširdiškumo liudijimai ir t. t.).

Išskiriami tokie neigiami vertinimo kriterijai:

1. Akivaizdžios klaidos dėl fakto tikrumo.

2. Doktrininės klaidos, apsireiškimų metu priskiriamos Dievui ar Švč. Mergelei Marijai ar kai kuriems šventiesiems, tačiau, atsižvelgiant į galimybę, kad subjektas galėjo kai ką pridėti netgi nesąmoningai, dėl grynai žmogiškų savybių ar padarė tam tikrų natūralių klaidų apibūdindamas antgamtinį reiškinį.

3. Įrodymai naudos siekimo ar uždarbio, glaudžiai susijusio su faktu.

4. Itin amoralūs veiksmai, įvykdyti subjekto ar jo sekėjų įvykio metu arba su juo susiję.

5. Psichologiniai sutrikimai arba psichopatinės tendencijos, pasireiškiančios regėtojui, kurios, be abejo, turėjo įtakos numanomam antgamtiniam įvykiui, taip pat psichozė, kolektyvinė isterija ar kiti panašūs dalykai.

Apskritai įvykus Trento bažnytinei tarybai (1545–1563) nuspręsta, kad vietos vyskupija yra pirmoji ir pagrindinė institucija, sprendžianti dėl apsireiškimo autentiškumo. Apsireiškimą pripažinus autentišku, Vatikanas gali išleisti oficialų pranešimą arba parodyti kitus pripažinimo ženklus (pavyzdžiui, popiežiaus vizitas, susijusio paveikslo ar skulptūros karūnavimas, bazilikos titulo suteikimas šventovei, atlaidų įsteigimas ar regėtojo paskelbimas šventuoju).

Taigi visus įvykusius apsireiškimus galime suskirstyti į keletą kategorijų: 1) nepatvirtintus Bažnyčios; 2) besiremiančius tradicija (tai dažniausiai ankstyvieji apsireiškimai, paprastai tirti vietos kunigo ar bendruomenės); 3) patvirtintus vietos vyskupo; 4) oficialiai pripažintus Vatikano, kai yra išleistas oficialus pranešimas ar parodyti kiti pripažinimo ženklai (žr. 1 lentelę).

1 lentelė. Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai, patvirtinti Vatikano

Metai

Vieta

Regėtojai

Stebuklai

Pripažinimo ženklai, pastabos

1531

Gvadalupė (Meksika)

Šv. Diego Chuanas
(57 m.), Chuanas Bernardino

Atsivertimai, stebuklingas Marijos paveikslas ant apsiausto

1555 m. pripažinta vietos vyskupo, popiežius Pijus X suteikė Gvadalupės Dievo Motinai Lotynų Amerikos globėjos titulą (1910), Pijus XII – Amerikos globėjos titulą (1946). Popiežius Paulius VI 1966 m. padovanojo Auksinę Rožę; popiežius Pranciškus Auksinę Rožę padovanojo 2013 m. 1979 m. ir 1990 m. lankėsi popiežius Jonas Paulius II, 2016 m. – popiežius Pranciškus

1578

Ležaiskas (Lenkija)

Tomas Mikalekas (medkirtys)

Stebuklą pripažino vietos vyskupas (1631–1635). 1752 m. popiežius Benediktas XIV vainikavo stebuklingą paveikslą

1608

Šiluva
(Lietuva)

Piemenėliai

Praregėjo senukas, atrasta skrynia su dokumentais

Popiežiaus Pijaus VI dekretas dėl paveikslo ir apsireiškimo autentiškumo išleistas 1775 m. Bažnyčiai mažosios bazilikos titulas suteiktas 1976 m. Popiežius Jonas Paulius II vietovę aplankė 1993 m.

1664

Laus
(Prancūzija)

Benoite Rencurel (17 m.)

Daugkartiniai apsireiškimai. 1855 m. karūnuotas paveikslas, ceremonijoje dalyvavo popiežius Pijus IX. 1893 m. bažnyčiai suteiktas mažosios bazilikos titulas. 1981 m. iš naujo pradėta regėtojos beatifikacijos procedūra. Patvirtintas vietos vyskupo 2008 m. Benediktas XVI regėtoją paskelbė palaimintąja 2009 m.

1830

Bac gatvė (Paryžius, Prancūzija)

Šv. Katerina Laboure
(24 m.)

Neyrantis regėtojos kūnas, Paryžiaus revoliucijos numatymas (1871), stebuklingas medalis

Patvirtintas 1836 m. vietos arkivyskupo. Popiežius Pijus XI 1931 m. paskelbė palaimintąja, popiežius Pijus XII paskelbė šventąja 1947 m.

1842

Roma
(Italija)

Marie
Alphonse Ratisbonne (28 m.)

Atsivertimas į krikščionybę

Patvirtintas 1842 m. kardinolo Patricijaus. Nutapytas paveikslas pagal regėjimą 1892 m. popiežiaus Leono XIII karūnuotas diadema. 1942 m. bažnyčiai suteiktas mažosios bazilikos titulas. Joje 1982 m. lankėsi popiežius Jonas Paulius II

1846

La Saletas (Prancūzija)

Maximin Giraud (11 m.) ir Melanie Mathieu (14 m.)

Stebuklingas šaltinis, stebuklingi išgijimai

1851 m. pripažintas vietos vyskupo. 1879 m. pašventinta apsireiškimo vietoje pastatyta bazilika

1858

Lurdas (Prancūzija)

Šv. Bernadeta Soubirous (14 m.)

Stebuklingi išgijimai, atsivertimai, neyrantis Bernadetos kūnas

1862 m. apsireiškimas patvirtintas vietos vyskupo. 1876 m. pašventinta Lurdo bazilika. 1933 m. Bernadeta paskelbta šventąja. Jonas Paulius II Lurde lankėsi 1983 m. ir 2004 m. 2008 m. Lurde lankėsi popiežius Benediktas XVI, o 2015 m. – popiežius Pranciškus

1866

Filipsdorfas (Čekija)

Magdalene Kade (31 m.)

Stebuklingas išgijimas

Patvirtintas 1866 m. vietos vyskupo. Pastatytai bažnyčiai 1885 m. popiežius Leonas XIII suteikė mažosios bazilikos titulą

1871

Pontmenas (Pontmain) (Prancūzija)

4 vaikai (6, 9, 11 ir 12 m.)

Po apsireiškimo pasirašyta taika tarp Prancūzijos ir Prūsijos

Patvirtintas 1872 m. vietos vyskupo. 1905 m. popiežius Pijus X bažnyčiai suteikė mažosios bazilikos titulą. 1932 m. popiežius Pijus XI dar kartą patvirtino apsireiškimą. 1934 m. Pontmeno Marijos statula karūnuota Prancūzijos arkivyskupo

1877

Getšvaldas (Gietrzwałd,
Lenkija)

Justyna Szafrynska (13 m.), Barbara Samulowska (12 m.)

Šaltinis, vietinių sugrįžimas į tikėjimą

1878 m. patvirtino vietos vyskupas, dar kartą patvirtintas 1977 m. 1970 m. popiežius Paulius VI bažnyčiai suteikė mažosios bazilikos titulą

1879

Knokas (Airija)

15 regėtojų

Daugiau kaip 300 stebuklingų išgijimų

1936 m. pripažinta vietos vyskupo. 1954 m. karūnuotas paveikslas. 1979 m. vietą aplankė popiežius Jonas Paulius II, bažnyčiai suteiktas mažosios bazilikos titulas. 2018 m. apsilankė popiežius Pranciškus

1917

Fatima (Portugalija)

3 vaikai: Lucia dos Santos (9 m.), Jacinta Marto (8 m.) ir Francisco Marto (7 m.)

Stebuklingi išgijimai, Saulės stebuklas, neyrantis Jacintos kūnas

1930 m. patvirtintas vietos vyskupo. 1954 m. apsireiškimo vietoje pastatytai bažnyčiai suteiktas mažosios bazilikos titulas. Popiežius Paulius VI 1965 m. Fatimai padovanojo Auksinę Rožę, apsilankė 1967 m. Popiežius Jonas Paulius II lankėsi 1982, 1991 ir 2000 m. Popiežius Benediktas XVI lankėsi 2010 m., popiežius Pranciškus – 2017 m. Francisco ir Jacinta šventaisiais paskelbti 2017 m.

1932

Borenas (Beauraing) (Belgija)

5 vaikai ir paaugliai

Stebuklingi išgijimai, atsivertimai

1943 m. ir 1949 m. apsireiškimas pripažintas vietos vyskupo. 1985 m. apsilankė popiežius Jonas Paulius II

1933

Baneksas (Banneux) (Belgija)

Mariette Beco (11 m.)

Atsivertimai, stebuklingi išgijimai

Patvirtinta Lježo vyskupo 1942 m. ir 1949 m., pripažinta Vatikano 1952 m. Apsireiškimo vietoje pastatyta nedidelė koplyčia. 1956 m. karūnuota Švč. Mergelės Marijos statula. 1985 m. apsilankė popiežius Jonas Paulius II

Tyrinėtojai rašo, kad žemas regėtojų socialinis statusas suteikia jiems atsparumo būti įtartiems, kad jie siekia kokių nors asmeninių ar politinių tikslų (Scott 2010; 59). Kita vertus, kruopščiai nagrinėjami regėtojų vaikų pokalbiai su apsireiškusia Švč. Mergele Marija, jų dvasinės patirtys. Pažymima, kad daugiau nei pusė vaikų mėgsta žaisti, kalbėtis ar dovanoti dovanas įsivaizduojamiems draugams ar bičiuliams (ten pat; 61). Tačiau garsiausius apsireiškimus patyrė paaugliai (pavyzdžiui, Lurde, La Salete, Borene ir kt.). Paaugliai yra labiau susirūpinę socialinėmis problemomis nei vaikai, tačiau tai amžius, kuriame fiziniai pokyčiai ir seksualinis sąmoningumas sukelia psichologinį stresą (Maunder 2016; 70). Kaip atsakas į šiuos pokyčius gali įvykti apsireiškimas, išreiškiantis nerimą ir suteikiantis psichologinį komfortą. Katalikų bendruomenei apsireiškimą patyrusios nekaltos paauglės mergaitės primena pačią Švč. Mergelę Mariją ir Nekaltojo Prasidėjimo dogmą.

Apsireiškimai gali būti nagrinėjami religinių patirčių kontekste. Williamas Jamesas knygoje Religinių patirčių įvairovė (2002 [1902]) išskyrė keturis mistinių religinių patirčių elementus: neapsakomumas, trumpalaikiškumas, noetinis elementas (ypatingumas) ir pasyvumas. Neapsakoma patirtis yra todėl, kad ji sunkiai apibūdinama kasdieniais žodžiais. To nepatyrusieji taip pat sunkiai tai suvokia, nes to nėra jų patirtyje. Religinė patirtis yra trumpalaikė, greitai praeinanti, paskui asmuo grįžta į kasdienį gyvenimą. Noetinis (ypatingas) elementas pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia, jog jis patyrė kažką išskirtinio, gilaus, ilgalaikės vertės, tas patyrimas pasuks jo gyvenimą geresne kryptimi. Asmens pasyvumas pasireiškia tuo, kad mistinis potyris nėra valdomas jo sąmonės, asmuo praranda savęs jautimą, kai tai „tiesiog nutinka“.

Pažymėtina, kad religinėms patirtims įtakos turi tiek socializacija, tiek sociodemografinės charakteristikos (moterys dažniau patiria religinių patirčių nei vyrai), tiek aplinka (dauguma Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų vyksta gamtinėje aplinkoje). Benjaminas Beit-Hallahmis ir Michaelis Argyle’is (1997) tyrinėjo tradicinius metodus, padedančius pasiekti religinį patyrimą. Tai ir muzika, malda ir meditacija, dalyvavimas grupinėse religinėse apeigose, asmeninė kančia, narkotinės medžiagos, atsiskyrimas nuo visuomenės.

Religijos psichologai (Hood, Hill and Spilka 2009) yra nagrinėję, kokie religiniai vaizdiniai kyla žmogui, paveiktam enteogenų. Tai šventovės, bažnyčios, skulptūros, paveikslai, stiklo mozaikos, religiniai simboliai (pavyzdžiui, kryžius), asmenys (Kristus, Švč. Mergelė Marija, šventieji), velniai ir demonai, angelai. Kitiems iškyla abstraktūs vaizdiniai, pavyzdžiui, šviesos stulpai, Dievo kaip viesulo vaizdinys, dangaus kūnai, galaktikos. Prie spontaniškų vaizdinių priskiriami ir religiniai ritualai, krikščioniški ar budistiniai, senųjų nekrikščioniškų religijų ar šiuolaikiniai. Taigi įvairios vizijos gali būti sukeltos psichoaktyvių medžiagų, įvairių kitų socio­psichologinių veiksnių. Visuomenėje apsireiškimai dažniausiai taip pat vertinami skeptiškai, jie laikomi masinės psichozės, haliucinacijų rezultatu. Bet kokiu atveju tik nedidelė dalis Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų Katalikų Bažnyčios patvirtinami autentiškais.

Lietuvos vyskupai oficialiai autentišku yra pripažinę Švč. Mergelės Marijos apsireiškimą Šiluvoje, įvykusį 1608 m. Tačiau daugybė apsireiškimų, įvykusių įvairiuose katalikiškuose kraštuose, yra nepripažinti ar net kontroversiškai vertinami. Piligrimai lanko šias vietas ir paprastai tiki tokių apsireiškimų autentiškumu. Nepatvirtintų apsireiškimų vietos paprastai turi savo dvasines paradigmas ir pamaldumo tradicijas.

Pagrindinės pripažintų Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų charakteristikos:

1) Apsireiškimo laikas susijęs su socialine, ekonomine ar politine krize.

2) Apsireiškimai dažniausiai įvyksta žmogui ar grupei žmonių, kurie turi tas pačias ypatybes (piemenys, vaikai, kt.).

3) Apsireiškimo pranešimas ar žinios nieko naujo nepasako apie krikščionišką tikėjimą.

4) Apsireiškimo vieta tampa stebuklingų ženklų ir pagijimų vieta.

5) Apsireiškimo vieta tampa žinoma piligrimystės vieta, kurią aplanko ir popiežius.

Nicholasas Perry’is ir Loreto Echeverria (1988; 76–78) paskelbė Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų paradigmą, kuri turi šiuos elementus:

Apsireiškimo prielaidos (dauguma apsireiškimų įvyksta socialinių neramumų laikais, esant ekonominei ar socialinei krizei, ar kai Katalikų Bažnyčia yra persekiojama, jos autoritetui kyla įvairių grėsmių. Paprastai apsireiškimas vyksta neišsivysčiusioje, kaimo ar izoliuotoje provincijoje).

Regėtojai (valstiečių vaikai, dauguma kurių yra kilę iš vargingų šeimų, menkai išsimokslinę, bet apskritai yra susipažinę su katalikų doktrina ir Švč. Mergelės Marijos kultu).

Regėjimas (Švč. Mergelė Marija yra apibūdinama kaip Mergelė, kuri žėri ir spinduliuoja, jos drabužiai yra didingi, ji gali pakilti į orą, augti ar verkti).

Perduodamos žinios (Švč. Mergelė Marija dažniausiai perduoda apokaliptinio pobūdžio žinias, kurių dalis yra susijusi su ateities įvykiais ar Vatikano doktrinų palaikymu. Minima atgaila, pasninkas ir rožinis yra priemonės, atitrauksiančios dievišką rūstybę. Marija prašo, kad apsireiškimo vietoje būtų pastatyta koplyčia, kuri bus naujas procesijų ir piligriminių kelionių centras).

Stebuklai (fiziniai išgijimai, stebuklingas šaltinis, taip pat regėtojai ir tikintieji informuoja apie viešus stebuklus, ypač susijusius su Saule, pavyzdžiui, Saulės šokis).

Reakcija (pirminis parapijos kunigo skepticizmas, vėliau pripažinimas, vietiniai išlieka skeptiški, kartais persekiojami regėtojai ir piligrimai. Vyksta teisiniai ginčai dėl nuosavybės ar teisės skleisti informaciją).

Bažnyčios veiksmai (vietos vyskupas, pasikonsultavęs su Vatikanu, vadovauja tyrimui ir pradeda oficialų apsireiškimo pripažinimo ar autentiškumo paneigimo procesą. Dažniausiai regėtojų bendravimas su išoriniu pasauliu yra stipriai kontroliuojamas. Palaipsniui popiežius piligrimams suteikia atlaidus ar kitas privilegijas, apsireiškimo vietoje pastatoma šventovė, kuriai vėliau suteikiamas bazilikos titulas).

Apsireiškimo pripažinimas tampa socialiniu fenomenu. Pripažinimo faktas priklauso nuo išorinių veikėjų, nesusijusių su regėtojais, palaikymo ir paramos. Kita vertus, regėtojai aktyviai siekia savo religinės patirties pripažinimo, norėdami išsiaiškinti, kas jiems nutiko, ir įgyti pasitikėjimo savimi dėl galimų ateities vizijų.

Apsireiškimo metu perduodama žinutė dažniausiai kviečia sugrįžti į tikėjimo kelią. Žinutėje nebūtinai būna kokia nors nauja informacija, tai labiau kvietimas taikai, atgailai ir maldai. Švč. Mergelė Marija prašo, kad religinis pasišventimas būtų asmeninio ir socialinio gyvenimo centre. Prašymas pastatyti bažnyčią apsireiškimo vietoje taip pat rodo norą visuomenėje labiau pristatyti katalikišką tikėjimą. Apsireiškimų tyrinėtojai taip pat atkreipia dėmesį į tokius dažnus apsireiškimų bruožus kaip išgirstos paslaptys (plg. trys Fatimos paslaptys, La Saleto paslaptys, Medžiugorjės paslaptys), pakartotiniai regėjimai žinomu laiku ir į juos suplaukiančios minios žmonių, apsireiškimo vietos komercializacija.

Pagrindinės XX a. apsireiškimų metu perduodamos žinios buvo atgaila, taika, malda (ypač rožinis), visų nusidėjėlių atsivertimas, antikomunizmas ir antiateizmas bei pačios Bažnyčios paklydimai (Margry 2009). Šios žinios skelbė, kad tikėjimas, malda ir meilė gali pakeisti pasaulio judėjimo kryptį. Patvirtintų apsireiškimų žinių siūlomas gyvenimo būdas remiasi taikos, solidarumo ir tikėjimo vizija. Taigi Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai gali pasiūlyti alternatyvą sekuliarizmui, liberalizmui ir vartotojiškai visuomenei.

Dažnai apsireiškimų vietos yra liaudies religingumo vietos. Tik tais atvejais, kai apsireiškimams suteikiamas oficialus pripažinimas, atsiranda bažnytinės vadovybės palankumas ir apsauga, apsireiškimai įtraukiami į pačią liturgiją.

Apsireiškimų vietos Lietuvoje

Skirtingi šaltiniai nurodo skirtingą skaičių Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų, įvykusių Lietuvoje. Kunigas Robertas Gedvydas Skrinskas knygoje Piligrimo vadovas. Po stebuklingas Marijos vietas (1999) aprašo 26 Švč. Mergelės Marijos apsireiškimus Lietuvoje bei penkis etninėse Lietuvos žemėse. Kunigas Jonas Burkus knygoje Apsireiškimai. Europoje ir Amerikoje (1998), be Šiluvos, mini dar septynis Švč. Mergelės Marijos apsireiškimus: Skiemonių parapijoje (Janonių k.), Suodžiuose (greta Keturnaujienos), Šimonyse, Girkalnyje, Ariogaloje, Imbrade, Peleniškėse. Patys piligrimai išskiria trisdešimt vieną Švč. Mergelės Marijos apsireiškimą Lietuvoje (Lietuvos piligrimų bendrija 2013).

Šiame straipsnyje išskiriame 11 apsireiškimo vietų, kuriose lankymosi tradicija yra susiformavusi, be to, šios vietos kartkartėmis aprašomos žiniasklaidoje ar populiarioje religinėje literatūroje (žr. 2 lentelę). Lietuvos piligrimai taip pat žino ir pamini daugumą šių vietų. Pačios populiariausios apsireiškimų vietos yra Šiluva (80 proc. į Lietuvos šventąsias vietas keliaujančių piligrimų šią vietą paminėjo kaip aplankytą), Keturnaujiena (trys iš dešimties piligrimų yra lankęsi šioje vietoje) ir Imbradas (14 proc. piligrimų lankėsi joje) (Liutikas 2009).

Lietuvoje galime išskirti 20 pagrindinių katalikiškų piligrimystės vietų (Liutikas 2009). Šis išskyrimas grindžiamas tuo, kad šios vietos lankomos šiuolaikinių piligrimų, taip pat atsižvelgiant į piligrimystės tradicijas, geografinę traukos teritoriją, piligrimystės vietą aplankiusių piligrimų skaičių, šventųjų vietų hierarchinę svarbą ir jų reikšmę. Keturios vietos yra susijusios su Švč. Mergelės Marijos (Šiluvos, Imbrado, Keturnaujienos ir Skiemonių) apsireiškimais.

Vienintelė oficialiai pripažinta Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vieta Šiluvoje patenka ir į oficialius piligriminius maršrutus (pavyzdžiui, Jono Pauliaus II piligrimų kelias). Čia apibūdinsime Švč. Mergelės Marijos apsireiškimą Šiluvoje pagal pagrindinius identifikuotus apsireiškimų paradigmos struktūrinius elementus.

2 lentelė. Pagrindinės Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų vietos Lietuvoje

Nr.

Apsireiškimo vieta

Metai

Regėtojai

Socialinė ar politinė situacija apsireiškimo metu

Pastabos ir
komentarai

1

Šiluva

1608

Keletas piemenėlių

Vietovėje vyko konfliktai tarp kalvinistų ir katalikų

Patvirtintas Bažnyčios, 1993 m. apsilankė popiežius Jonas Paulius II

2

Gelvonai

XVI a. pabaiga ar XVII a. pradžia

Dvarininkė ir jos tarnaitė

Mergelės Marijos pėda akmenyje

3

Šimonys

Trys apsireiškimai – 1446, 1670 ir 1941

1446 m. trys vaikai;

1670 m. miškininkas;

1941 m. keturi žmonės (tarp jų du žydai)

1670 m. Europoje vyko religiniai konfliktai tarp katalikų ir protestantų; 1941 m. Antrasis pasaulinis karas ir Lietuvos okupacija

4

Girkalnis

1943

Daugiau kaip 15 žmonių (vyko keturi apsireiškimai)

Antrasis pasaulinis karas

1998 m. Bažnyčios atstovų komisija nusprendė, kad apsireiškimai gali būti palikti asmeniniam pagerbimui

5

Sietynai

1960

Zuzana Kulikauskienė

Sovietinė okupacija, ateizmo propaganda

6

Skiemonys

1962

Roma Pranciška Macvytė matė Švč. Mergelę Mariją du kartus

Sovietinė okupacija, ateizmo propaganda

Apsireiškimo žinioje paminėtas būsimas apsireiškimas Egipte

7

Maženiai

1964

Keletas vaikų

Sovietinė okupacija, ateizmo propaganda

8

Imbradas

1968

Jaunuoliai Juozas Kranklys ir Albina Skvarčinskaitė

Sovietinė okupacija, ateizmo propaganda

Apsireiškimo vieta šalia ežero

9

Keturnaujiena

Nuo 1969 keletas apsireiškimų

Anelė Matijošaitienė

Sovietinė okupacija, ateizmo propaganda

Apsireiškimai ne tik Švč. Mergelės Marijos, bet ir Kristaus

10

Bajoriškiai (netoli Gulbinėnų)

1982

Bronė Šulinienė

Sovietinė okupacija

11

Peleniškės

1984

Trys suaugusieji (piemenys)

Sovietinė okupacija

Šaltinis: autoriaus tyrimai.

Apsireiškimo prielaidos. Žinomiausias Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas Lietuvoje įvyko 1608 m. (kai kurie kiti šaltiniai nurodo 1612 m.). Šiluva tapo žinoma, kai 1457 m. vietos dvarininkas Petras Simonas Gedgaudas pastatė Švč. Mergelės Marijos gimimo ir šventųjų Petro ir Baltramiejaus bažnyčią. XVI a. viduryje Šiluvoje ir jos apylinkėse įsitvirtino kalvinizmas. Tačiau kol stovėjo senoji bažnyčia, žmonės keliaudavo į čia vykstančius atlaidus. Tačiau bažnyčia buvo uždaryta, o vėliau ir nugriauta. Apie 1569 m. paskutinis katalikų parapijos klebonas, tėvas Jonas Holubka, bažnyčios vertybes ir dokumentus sudėjo į skrynią, o šią paslėpė – užkasė į žemę netoli bažnyčios (Kauno arkivyskupijos kurija 2013).

Vėliau katalikai bandė atgauti nusavintą bažnyčios turtą ir pradėjo teisinius procesus prieš kalvinistus. Byla buvo sudėtinga, nes nebuvo jokių dokumentų, įrodančių buvusią katalikų nuosavybę. Stebuklinga Švč. Mergelės Marijos intervencija padėjo sėkmingai išspręsti teisinius ginčus katalikų naudai. Po Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo buvo rasti katalikų bažnyčios steigimo dokumentai, o 1622 m. byla galutinai laimėta.

Regėtojai. Apsireiškimo istorija teigia, kad regėtojai buvo gretimo kaimo vaikai, kurie buvusioje katalikų bažnyčios žemėje ganė avis.

Regėjimas ir žinia. Ant vieno didelio akmens piemenys pamatė mergelę, laikančią kūdikėlį rankose ir graudžiai verkiančią. Vienas iš piemenėlių nubėgo pakviesti Šiluvos kalvinų pastoriaus. Tačiau jis pasijuokė iš vaiko ir liepė jam grįžti į ganyklą. Piemenėliai vakare apie regėjimą papasakojo artimiesiems. Kitą dieną daugiau žmonių susirinko į apsireiškimo vietą. Kalvinų pastorius kartu su kalvinų mokytoju Saliamonu Grociju taip pat atėjo į vietą prie akmens varyti žmonių namo ir jų barti, kad tiki piemenų išgalvotomis istorijomis. Staiga jie vėl visi pamatė ant akmens verkiančią jauną moterį, kaip ir piemenėliai buvo matę vakar. Įsidrąsinęs kalvinų mokytojas paklausė: „Mergaite, ko verki?“ Ji atsakė: „Aš verkiu dėl to, kad prieš tai šioje vietoje buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar čia ariama ir sėjama.“ Tai ištarusi Mergelė dingo. Žinia apie Marijos apsireiškimą greitai ir plačiai pasklido.

Stebuklas. Pasak kitos istorijos, vienas aklas senukas sugebėjo parodyti, kur buvo užkasta geležinė skrynia su bažnyčios dokumentais ir kitu turtu. Kai skrynia buvo iškasta, senukas atgavo regėjimą.

Bažnyčios veiksmai. Popiežiaus Pijaus VI dekretas dėl apsireiškimo autentiškumo išleistas 1775 m. rugpjūčio 17 d. Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčiai mažosios bazilikos titulas suteiktas 1976 m. Popiežius Jonas Paulius II vietovę aplankė 1993 m. rugsėjo 7 d.

1627 m. Šiluvoje, toje pačioje vietoje kur stovėjo pirmoji, vėl buvo pastatyta medinė bažnyčia. Atsinaujino atlaidų tradicija. Stebuklais pagarsėjo Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas. 1786 m. pastatyta nauja mūrinė bažnyčia – dabartinė Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilika. Apsireiškimo vietoje 1924 m. baigta statyti 44 metrų koplyčia. Koplyčios viduje yra tas pats akmuo, ant kurio, tikima, apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Per ilgą politinių pokyčių ir okupacijų istoriją Šiluva išliko dvasiniu piligrimų traukos centru. Įvairūs šaltiniai nurodo, kad per atlaidus 1629 m. buvo išdalyta apie 11 000 Šv. Komunijų. XVIII a. viduryje per atlaidus atvykdavo apie 30 000 piligrimų, 1866 m. apie 40 000, 1906 m. apie 50 000. Nepriklausomybės metais tarpukariu Šiluva pritraukdavo iki 100 000 piligrimų (Liutikas 2015).

Aprašant Šiluvos istoriją remtasi labiausiai paplitusiu naratyvu, kurį oficialiai pripažįsta ir Lietuvos vyskupų konferencija. Liudas Jovaiša kritiškai analizuoja apsireiškimo datą (1612 m. ar 1608 m.?), pirmosios bažnyčios fundacijos akto autentiškumo problemą, skrynioje rastų daiktų tikėtinumą. Jis teigia, kad apsireiškimo naratyvas ilgainiui transformavosi. Pavyzdžiui, vietoj Švč. Mergelės Marijos žodžių „dabar čia sėja rugius“ įsigalėjo versija „dabar čia ariama ir sėjama“ (Jovaiša 2007).

Sovietmečiu imtasi įvairių veiksmų, siekiant sustabdyti piligrimus, lankančius Šiluvą. Nepaisant antipiligriminės politikos, pagal oficialią statistiką Šiluvos atlaiduose 1956 m. apsilankė 30 000, o 1958 m. – 40 000 žmonių (Streikus 2006; 341). Apsireiškimo diskreditacija vyko spaudoje, taip pat buvo mėginta blokuoti kelius, vedančius į Šiluvą, kai kuriems vairuotojams buvo atimtos teisės. Keli piligriminių procesijų į Šiluvą organizatoriai buvo nubausti laisvės atėmimo bausmėmis. Tačiau tai nesustabdė procesijų. Jaunimas, ypač Eucharistijos bičiulių grupė, kasmet eidavo procesijose iš Tytuvėnų į Šiluvą. 1975 m. tokioje procesijoje dalyvavo iki 600 žmonių, 1977 m. – iki 1 000 (Lithuanian Bishops Conference 2009). Atkūrus Nepriklausomybę vėl gausiai keliauta į Šiluvos atlaidus. Minint apsireiškimo 400 metų jubiliejų, apie 150 000 piligrimų aplankė Šiluvą 2008 m. rugsėjo 6–15 d. (56 000 priėmė Šv. Komuniją).

Šiluva yra vienintelė oficialiai pripažinta Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vieta Lietuvoje. Kitos apsireiškimų vietos nėra oficialiai pripažintos. Tačiau jos dažnam piligrimui yra dvasiškai svarbios ir gali būti pripažįstamos kaip liaudies religingumo raiškos vietos. Apskritai, piligrimystės vietų Lietuvoje tinklas apima tiek oficialias šventoves, tiek neformalias apsireiškimų vietas, šventus šaltinius ir stebuklingais laikomų paveikslų vietas.

Septyni iš vienuolikos aptariamų apsireiškimų Lietuvoje įvyko sovietinės okupacijos metais (1944–1990). Šaltojo karo ir sovietinės imperijos kilimo galios laikotarpiu apsireiškimai buvo fiksuojami ir kitose Europos šalyse. Williamas Christianas (1984) 1947–1975 m. Europoje užfiksavo 171 apsireiškimą (112 iš jų 1947–1954 m.). Daugiausia apsireiškimų jis suskaičiavo Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Beniliukso šalyse. Tuo laikotarpiu Vakarų Europoje vešėjo baimė, kad nauja sovietų imperija gali atvesti Europą į nuniokojimą, taip paverčiant apokaliptines vizijas tikrove. Kita vertus, taip pat buvo baiminamasi, kad kai kurios Vakarų šalys (pavyzdžiui, Italija, Prancūzija) gali pasirinkti komunizmą (Maunder 2016; 122). Žinoma, apie apsireiškimus Rytų Europos šalyse, ypač pačioje Sovietų Sąjungoje, vakariečiams mokslininkams trūko informacijos.

Neoficialių apsireiškimų vietų lankymo tradicijas kūrė ir palaikė jais patikėję tikintieji. Jie sau ir artimiesiems organizuodavo keliones į šias vietas. Šios apsireiškimo vietos, iškilusios socialinės ar politinės įtampos laikais, galėtų būti vertinamos kaip pasitaikiusi galimybė skleistis jų asmeniniam religingumui, atsakas į jų pačių prašymus, atsakymų į egzistencinius klausimus paieškos rezultatas. Tada to negalėjo pasiūlyti institucinė Bažnyčia.

Keliautojai į šias apsireiškimų vietas dabartiniais laikais sukūrė neoficialias Bažnyčios grupes, savotiškus subinstitucinius judėjimus, turinčius savo idėjas ir įvaizdžius, kitokius nei oficialioji Bažnyčios liturgija. Svarbus šių vietų elementas yra jų nutolimas nuo pagrindinių miestų ir miestelių. Šis atokumas padeda piligrimams apsireiškimų vietas laikyti nutolusia šventąja erdve, sukuriančia mistišką atmosferą. Piligrimai, lankydami tokias vietas, dažnai naikina dichotomiją tarp formalaus tikėjimo sistemos ir liaudies tikėjimo, o tai Katalikų Bažnyčia stengiasi vėl atkurti.

Šiandien Lietuvoje įvykusių apsireiškimų vietas žymi kryžiai ar pastatytos mažos koplytėlės. Peleniškių, Imbrado, Maženių apsireiškimuose nebuvo aiškios Švč. Mergelės Marijos žinios. Sietynų apsireiškimo metu regėtoja buvo paprašyta aukoti bažnyčioje, Bajoriškiuose Švč. Mergelė Marija prašė melstis už nusidėjėlius, o Skiemonyse – melstis ir pasninkauti penktadieniais. Įdomu pažymėti, kad per apsireiškimą Maženiuose išsigandę vaikai bandė pabėgti. Daugumoje apsireiškimų vietų, išskyrus Sietynus, buvo pranešta apie stebuklingus pagijimus. Keturnaujienoje ir Imbrade piligrimai matė įvairių stebuklingų Saulės vaizdų.

Tikėjimo varžymo ir ateizmo propagandos metais Švč. Marijos apsireiškimai buvo ženklas, tikintiesiems primenantis apie pasitikėjimą Dievu ir atnešantis laisvės viltį. Piligrimai lankė visas šias vietas, o sovietų valdžia kūrė įvairias kliūtis jas pasiekti. Sovietų valdžia, milicija ir KGB įvykus apsireiškimams pradėdavo tyrimus, regėtojai buvo verčiami atsižadėti savo pasakojimų apie apsireiškimus. Sovietinė spauda publikavo įvairius ironiško tono straipsnius. Kitas bendras apsireiškimų bruožas buvo žmonių tikėjimas įvairiais tragiškais įvykiais, nutikusiais žmonėms, kurie bandė nugriauti apsireiškimų vietose pastatytus kryžius, sunaikinti čia paliktas žvakes ar paveikslus ar suniokoti pačią vietą. Pavyzdžiui, Skiemonių sovietinio ūkio pirmininkas atvežė ir išpylė mėšlo krūvą apsireiškimo vietoje. Vėliau jis nuskendo maudydamasis jūroje Palangoje (Skrinskas 1999).

Apsireiškimai, įvykę Keturnaujienos kaime (Šakių r.), yra turbūt geriausiai žinomi iš neoficialių apsireiškimų Lietuvoje. Pirmasis Kristaus apsireiškimas čia įvyko 1969 m. lapkričio 14 d. Kristus apsireiškė Anelei Matijošaitienei (1927–2012), kuri tada buvo paprasta 42 metų moteris. Po pirmojo apsireiškimo buvo keletas kitų Jėzaus Kristaus ir Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų. Per antrąjį apsireiškimą Kristus liepė jo neapleisti. Vėliau toje pačioje vietoje regėtojos namuose apsireiškė Švč. Mergelė Marija, prašanti kalbėti rožinį už nusidėjėlius ir netikinčius žmones. A. Matijošaitienė matė ir kitų skirtingų regėjimų; keletą regėjimų toje vietoje matė ir piligrimai, lankę tą vietą. Minint pirmojo apsireiškimo dieną, lapkričio 14-ąją, kai kuriais metais susirinkusieji Suodžiuose teigė matę Saulės stebuklų.

Piligrimai lankė apsireiškimo vietą, ypač daug jų susirinkdavo lapkričio 14 d. Sovietų valdžia bandė sustabdyti maldininkų keliones į šią vietą, vertė regėtoją atsisakyti pasakojimų apie apsireiškimus. Vėliau sovietai išsiuntė regėtoją į psichiatrijos ligoninę ir ten ją laikė keturis mėnesius. 1985 m. Keturnaujienoje buvo nugriautas namas, kur vyko apsireiškimai, jo vietoje pastatytas vietinis aerodromas. Namas buvo atstatytas 1993 m. Netoliese buvo pastatyta Dievo Gailestingumo koplyčia ir pašventinta 2002 m. Šiandien Keturnaujienos apsireiškimo vieta yra įtraukta į įvairius piligrimams ir turistams skirtus maršrutus, apie šią vietą ir regėtoją sukurti keli dokumentiniai filmai.

Analizuojant Švč. Mergelės Marijos apsireiškimus yra svarbu įvertinti gamtinės aplinkos įtaką. Senovėje stebuklingos galios buvo priskiriamos gamtos objektams, tokiems kaip piliakalniai, akmenys ir vandens telkiniai. Ikikrikščioniškoje Lietuvoje baltai pagrindinius gamtos objektus laikė šventais. Tai buvo įvairaus pavidalo ir dydžio piliakalniai, miškai, giraitės, pavieniai medžiai, akmenys, vandens telkiniai, daubos ir urvai. Vandens šventumą iliustruoja hidronimai, kilę anksčiau nei XIV a. pabaigoje buvo pakrikštyta Lietuva. Upės Šventoji, Šventupė, Šventelė, ežerai Šventas, Šventežeris, Šventišius yra tik keli pavyzdžiai. Stebuklingi akmenys su pėdomis turėjo gyvūnų, žmonių ar dievybių pėdsakų.

Šiais laikais stebuklingosios vandens galios siejamos su Švč. Mergelės Marijos veikimu. Trys žinomiausi stebuklingi šaltiniai yra Vilkaviškio vyskupijoje. Alksnėnų šaltinis (2 km nuo Alksnėnų, Vilkaviškio r.) yra labiausiai žinomas dėl akių ligų gydymų. Vietiniai gyventojai tiki, kad šį stebuklingą šaltinį padovanojo Švč. Mergelė Marija, apsilankiusi šioje vietoje. Manoma, kad vanduo iš šio šaltinio yra stebuklingas ir nesugenda laikomas ilgą laiką. Netoli šaltinio buvo pastatyta maža koplytėlė.

Koplytėlės taip pat žymi stebuklingų šaltinių vietą Višakio Rūdos miškuose (Marijampolės r.), o kryžiai žymi stebuklingo šaltinio vietą Vištytyje (Vilkaviškio r.). Kai kurie žmonės tiki, kad pėda ant Skudutiškio akmens (Molėtų r.) taip pat priklauso Švč. Mergelei Marijai.

Be to, Lietuva turi keletą naujų originalių mistinių vietų. Viena jų – Merkinės piramidė, pastatyta pagal Povilo Žėko asmenines vizijas. Trijų pusių piramidė buvo pastatyta 2002 m., o stiklinis ją gaubiantis kupolas – 2009 m. Kupolo aukštis yra 12,5 m. Žmonės tiki, kad „piramidė ir kupolas sudaro harmoningą energetinę erdvę, kurioje atkuriama ištvermingos dvasinės energijos pusiausvyra, pagerėja sveikata“ (Merkinės piramidė 2013). Piramidė yra vaizdingame Dzūkijos krašto miško plote. Šį objektą į turistinius maršrutus įtraukė ir Lietuvos kelionių agentūros.

Apsireiškimų vietų lankymo motyvai

R. Blackwell (2007; 45) pabrėžia, kad religinio turizmo ir piligriminių kelionių motyvacija yra kompleksinė, daugialypė ir daugiasluoksnė. Be to, motyvacija gali keistis, kai individas religines piligrimo veiklas pakeičia į pasaulietines turisto ir atvirkščiai, dažnai pats nesuvokdamas pokyčių.

Ralphas Turneris ir Lewisas Killianas (1972) akcentavo įvairiapusę kolektyvinio elgesio motyvaciją. Pirmiausia jie išskyrė „ego-įtrauktus“ ir „įsipareigojusius“ individus. Pirmieji yra asmeniškai įtraukti į išskirtinį įvykį, antrieji taip pat turi asmeninių ryšių su įvykiu ar jo dalyviais, bet jie yra mažiau įsitraukę. Trečia grupė žmonių, kurie vadinami „nesaugiais“, stengiasi patekti į bet kokią minią, kad ir koks būtų reikalas ar problema, nes tai jiems garantuoja saugumą ir galios jausmą. Ketvirtoji grupė žmonių yra „žiūrovai“, kurių pagrindinis motyvas yra smalsumas pamatyti, kas atsitiks. Penktoji grupė yra „pasinaudojantieji“, kurie atsiskiria nuo grupės tikslų. Jie neturi jokio ryšio su įvykiu ar istorija, dėl kurių susidarė suinteresuotų žmonių grupė. Jie dalyvauja dėl savanaudiškų tikslų, pavyzdžiui, pardavinėja maistą ar suvenyrus, atveža grupę autobusu, turi tikslą apvogti kitus dalyvius ir pan.

Remdamasis R. Turnerio ir L. Killiano pasiūlyta dalyvių tipologija, Davidas Locheris (2002) išplėtojo savo klasifikaciją, kuri padeda suprasti žmonių, keliaujančių į apsireiškimų vietas, motyvus. Pirmasis tokio keliautojo tipas gali būti „pamaldus tikintysis“, kuris itin religingas ir yra įsitikinęs, kad lankomoje vietoje tikrai įvyko dieviškos kilmės įvykis. Antrasis tipas – „pamaldus skeptikas“ – žmogus, turintis tvirtus religinius įsitikinimus, kuris trokšta tikėti apsireiškimo tikrumu, tačiau iš pirmo žvilgsnio nėra tikras. Trečiasis tipas yra „abejojantis dalyvis“, kuris labiau domisi pačia apsireiškimo istorija nei su ja susijusiomis religinėmis prasmėmis. Galiausiai, išskiriamas ketvirtasis tipas – „netikintis“, tai žmogus, kuris netiki, kad įvyko stebuklingas apsireiškimas, ir stengiasi išvengti tokios vietos lankymo.

2008 m. buvo atliktas piligrimų vertybių ir tapatumo tyrimas, kurio metu buvo apklausta 400 katalikų piligrimų nuo 14 iki 74 metų (Liutikas 2009). Respondentams atrinkti buvo taikomas tikslinės atrankos metodas. Buvo apklaustos organizuotos piligrimų, vykstančių į Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų vietas (N = 250, daugiausia į Šiluvą, Lurdą ir Medžiugorję) ir kitas religinės piligrimystės vietas (N = 150), grupės. Iš viso buvo apklaustos 23 religinių piligrimų grupės. Tyrimas parodė, kad ne visi religiniai piligrimai remiasi katalikiškomis vertybėmis. Trys iš dešimties piligrimų tikėjo reinkarnacija ir gamtinėmis dvasiomis ar dievybėmis. Septyni iš dešimties piligrimų tikėjo stebuklais, aštuoni iš dešimties – Švč. Mergelės Marijos apsireiškimais (žr. 3 lentelę).

3 lentelė. Piligrimų religinės nuostatos, proc.

Ar tikite…

Taip,
tikiu

Greičiau tikiu,
nei netikiu

Greičiau netikiu,
nei tikiu

Ne,
netikiu

Dievu

86

10

2

2

Stebuklais

44

24

15

17

Piktosiomis dvasiomis, šėtonu

34

23

13

30

Antgamtinio pasaulio egzistavimu

44

22

12

22

Gyvenimu po mirties

67

14

6

13

Išganymu ir nuodėmių atleidimu

65

17

7

11

Švč. Mergelės Marijos apsireiškimais

64

17

7

12

Reinkarnacija (sielų persikūnijimu)

10

17

23

50

Gamtos dvasiomis, dievybėmis

11

15

25

49

Likimu

35

24

14

27

Šaltinis: D. Liutikas (2009).

Atlikus faktorių analizę, pagal pasaulėžiūrą ir tikėjimo nuostatas piligrimai buvo suskirstyti į tris grupes. Pirmajai grupei priklauso tie, kurie pripažįsta anapusinį, nepažįstamą ir gąsdinantį, žemiškais dėsniais nesiremiantį pasaulį. Šios grupės piligrimams būdingas tikėjimas antgamtinio pasaulio egzistavimu, piktosiomis dvasiomis, šėtonu, gyvenimu po mirties ir tikėjimas stebuklais. Antrajai nuostatų grupei, kurią galima pavadinti tradicine religine, būdingas tikėjimas Dievu, išganymu ir nuodėmių atleidimu, Švč. Mergelės Marijos apsireiškimais. Piligrimų, atstovaujančių šiai nuostatų grupei, gyvenime religija yra labai svarbi. Trečioji nuostatų grupė – orientalistinė ar panteistinė, kuriai būdingas tikėjimas reinkarnacija, gamtos dvasiomis, dievybėmis, likimu (karma – Rytų filosofijoje) (Liutikas 2009; 91). Tikėjimas reinkarnacija rodo, kad netgi dalis religinių piligrimų nesuvokia, jog katalikų tikėjimas ir sielų persikūnijimas yra visiškai skirtingi dalykai. Tai dar kartą parodo dažnai sinkretinį „tikinčiųjų“ religinį tapatumą.

Tokias religinių piligrimų nuostatas patvirtina ir bendri religingumo tyrimai Lietuvoje. Anot Eglės Laumenskaitės (2015; 406), katalikiškumas Lietuvoje siejasi su krikštu ir istorine nacionaline tradicija. Dalis nominalių katalikų (apie 20 proc.) mano, kad būti kataliku užtenka krikšto, be jokių kitų įsipareigojimų, kiti bažnyčią lanko per didžiąsias metų šventes (Kalėdas, Velykas) ir vieną kartą per metus atlieka išpažintį. Tokie proginiai „tikintieji“ sudaro beveik pusę visų Lietuvos katalikų (ten pat; 407).

Taigi piligrimų, keliaujančių į Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų vietas, motyvai priklauso nuo daugelio veiksnių, kurių svarbiausi yra gyvenimo patirtis, tikėjimo stiprumas (religingumo lygis), socialinė ir kultūrinė įtaka. Piligrimai į apsireiškimo vietą vyksta turėdami aiškų tikslą ir konkretų vietos įvaizdį. Tikriems religinių motyvų vedamiems piligrimams apsireiškimo vieta tampa jų dvasinio gyvenimo simboliu, reprezentuojančiu jų pasaulėžiūrą ir tvarkos supratimą (Davis and Boles 2003).

Svarbus piligrimystės motyvas yra noras išreikšti savo socialinį ar asmeninį tapatumą. Religija yra vienas iš pagrindinių religinio tapatumo formavimo ir palaikymo šaltinių, apimanti tiek asmeninę religinę patirtį, tiek bendruomeninius ryšius su tos pačios religijos tikinčiaisiais. Stiprus religinis tapatumas yra būdingas Lietuvos religiniams piligrimams. Jie religijos vaidmenį savo gyvenime vertina kaip svarbų ar būtiną. Aštuoni iš dešimties piligrimų religijos vaidmeniui savo gyvenime suteikia nuo 8 iki 10 balų dešimties balų skalėje (Liutikas 2009).

Tyrimai rodo, kad pagrindiniai religinių piligrimų motyvai buvo Dievo malonės siekis, prašymai sveikatos, dėkingumo parodymas Jėzui ar Švč. Mergelei Marijai, dvasinis ieškojimas ir atsinaujinimas. Šiuos motyvus išsakė daugiau nei pusė respondentų iš Lietuvos (Liutikas 2009). Natūralu, kad piligrimai, kurie turi sveikatos problemų, į stebuklingą vietą išsiruošė tikėdamiesi pasveikti. Gana dažnai piligrimystė yra paskutinė viltis sulaukti pagalbos. Apsireiškimų vietos ar stebuklingų paveikslų vietos taip pat traukia piligrimus, norinčius išvysti stebuklą, greičiau išspręsti kasdienes problemas ar pasiekti vidinius tikslus. Kelionės priežastis retai būna viena, tačiau, renkantis kelionę, dažnai pagrindinis vaidmuo tenka svarbiausiam motyvui.

Dabartinėse apsireiškimų vietose piligrimai bando bendrauti ar užmegzti kokį nors ryšį su regėtoju (-ais), jei jis (ji arba jie) dar yra gyvas (-a, -i). Vertingiausia kelionė, kai atsiranda galimybė būti apsireiškimo liudininku ar net pamatyti stebuklingus ženklus apsireiškimo metu.

Kaip pažymėjo Philipas Davisas ir Jacqueline Boles (2003), piligrimai nėra pasyvūs regėtojų veiklos žiūrovai ar kelionės organizatorių planų dalyviai. Jie aktyviai kuria, taip pat pritaiko įvairias apsireiškimo prasmes ir vertinimus, savo kelionę ir dalykus, kurie, jų manymu, patvirtina Švč. Mergelės Marijos buvimą tam tikru metu ir tam tikroje vietoje. Kitaip sakant, jie aktyviai užsiima simbolių kūrimu, priskirdami reikšmes objektams, identifikuodami ir aiškindami egzistuojančius ženklus.

Tikintieji mano, kad piligriminės kelionės į apsireiškimų ir kitas stebuklingas vietas yra būdas, padedamiems Švč. Mergelės Marijos, sutikti Dievą. Kai kuriose apsireiškimų vietose, kaip antai Medžiugorjėje, piligrimai bando pirmieji susipažinti su Švč. Mergelės Marijos perduodamomis žiniomis. Robertas Orsis (2008) rašo, kad į apsireiškimų vietas žmones traukia santykio tarp žmogaus ir šventosios Mergelės Marijos paieška. Tai ir susidomėjimas regėtojų užmegztu santykiu, ir noras patiems užmegzti tokį santykį. Tokiame santykyje su dieviška būtybe susipina troškimai ir vaizdiniai, baimės ir realūs poreikiai.

Tapatumo ir vertybių raiška dažnai vyksta įgyvendinant specialias praktikas ir ritualus kelionės metu ar piligrimystės vietoje. Piligriminių kelionių metu tikinčiųjų elgesys taip pat pasižymi įvairiais simboliais ir prasmėmis. Be abejo, kai kurie ritualai ir apeigos yra bendresni, o kai kurie būdingi tik paskiroms grupėms. Religiniai piligrimai kai kurias apeigas sieja su natūraliai randamais elementais paskirties vietoje arba pakeliui į ją. Tokių apeigų pavyzdžiai yra braidžiojimas šaltinių vandenyje, veido prausimasis. Dalis ritualų priklauso nuo esamų galimybių tikslo vietoje. Pavyzdžiui, jei įmanoma, piligrimai namo parsiveža švento vandens, aplanko kitas bažnyčias, specialius muziejus. Paprastai piligrimai stebuklingose vietose yra linkę palikti tai, kas jų kelionei gali suteikti prasmę arba pažymėti kelionę ir jos motyvus. Dažniausiai jie palieka votus, taip pat vidines intencijas (kartais parašytus ant popieriaus) arba maldas. Katalikų tradicijoje išpažintis ir atgaila atveria galimybę palikti nuodėmes ir nuodėmių kelią. Dėkingumas gali būti išreikštas paliekant įvairius padėkos užrašus ant sienų, grindų plytelių, taip pat pinigine auka.

Tikėjimo patirtis turi įtakos tiek pačios kelionės motyvams, tiek skirtingų ritualų atlikimui. Piligrimų grupių stebėjimas parodė, kad keliautojai savo kelionę skiria maldai ar meditacijai, bendravimui religinėmis temomis, gyvenimo prasmės problemų analizei. Kai kurios piligrimų grupės mieliau meldžiasi kalbėdamos rožinį, kitos gieda ar skaito maldas iš knygų ir pan. Tradicinės piligrimystės ritualai dažnai susipina su bendraisiais religinės praktikos ritualais, tokiais kaip kasdienis dalyvavimas šventose Mišiose ir nuodėmių išpažinimas. Išpažintis ir atgaila už nuodėmes yra tipiški piligrimystės komponentai. Dauguma su stebuklais susijusių Lietuvos vietų (Šiluva, Aušros vartai, Trakai, Pivašiūnai, Žemaičių Kalvarija ir kt.) yra lankomos per atlaidus. Atgaila (neprisirišimas prie nuodėmės), taip pat išpažinties sakramentas, Eucharistija ir malda popiežiaus intencijomis katalikiškoje tradicijoje yra pagrindinės sąlygos gauti visuotinius atlaidus.

Viena iš svarbiausių piligrimystės patirčių yra bendruomeniškumo jausmas. Kaip pažymi V. Turneris ir E. Turner (1978), communitas arba bendruomeniškumo jausmo pasiekimas yra pagrindinė piligrimų motyvacija. Bendruomeniniai jausmai pasireiškia tada, kai asmuo toje pačioje stebuklingoje vietoje veikia kartu su kitais žmonėmis, kurie čia atvyko turėdami panašių motyvų, vertybių ir tapatumą. Ryšio su grupe jausmas išreiškiamas ir ateityje vykdomais veiksmais, tokiais kaip bendri susitikimai, bendros maldos ir kelionės, vienodi stebuklingo reiškinio paaiškinimai.

Nors piligriminė kelionė yra susijusi su asmeninių ar bendruomeninių vertybių ir tapatumo raiška, šiais laikais, kaip ir viduramžiais, kai kurie piligrimai keliauja dėl pažintinių ar socialinių motyvų. Tokie asmenys kelionę pasirenka norėdami paįvairinti atostogas ar savaitgalį, patirti naujų emocijų ar tiesiog vedami smalsumo. R. Blackwell (2007) teigė, kad šių dienų religinę piligrimystę galime vertinti kaip nuotykių galimybę. Daugelis piligriminių vietų, ypač Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų vietos, yra atokiose vietovėse, kurios pasižymi vaizdingais kraštovaizdžio elementais.

Tokius, ne religinius, keliautojų motyvus patvirtina ir mūsų anksčiau daryti tyrimai (Liutikas 2009). Šventumo paieška nebėra išskirtinis religinių piligriminių kelionių elementas. Dvasinio atsinaujinimo, atgailos, padėkos ar kitų dvasinių motyvų noras piligriminėse kelionėse susiliejo su noru gerai praleisti laisvalaikį ar atostogas, užmegzti naujus socialinius ryšius. Kiti piligrimų paminėti ne religiniai kelionės motyvai: galimybė pakeisti ar išreikšti save, nauji įspūdžiai pasirenkant tokio tipo keliones, atsinaujinimas, pasitenkinimas įveikus fizinius kelionės sunkumus ar pasiruošimas mirčiai (ten pat). Tačiau daugumą keliautojų vienija vienas bendras noras. Tai geresnio fizinio ir dvasinio gyvenimo paieška.

Išvados

Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai vyksta vietose, kuriose priešinamasi politiniams, socialiniams ar moraliniams pokyčiams. Tai patvirtina ir Lietuvoje užfiksuoti Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai. Septyni iš vienuolikos išskirtų apsireiškimų Lietuvoje įvyko sovietinės okupacijos metais (1944–1990), kiti – religinių konfliktų arba karo laikotarpiu. Taigi bažnyčios persekiojimas ar valdžios keliama įtampa sudaro prielaidas nutikti apsireiškimui. Bažnyčios gynyba nuo jos priešų tapo tradicine apsireiškimų funkcija.

Katalikų bažnyčia labai rimtai vertina Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų autentiškumą. Tarp Vatikano pripažintų apsireiškimų, kurių vietas aplankė ir popiežius, yra ir Šiluvoje XVII a. pradžioje įvykęs apsireiškimas. Vertindama apsireiškimus, Bažnyčios komisija dažniausiai padaro vieną iš trijų išvadų: nustatoma antgamtinė apsireiškimo prigimtis, nenustatoma antgamtinė įvykio prigimtis arba nustatoma ne antgamtinė įvykio prigimtis. Tačiau visuomet apsireiškimai lieka atviri įvairioms kitoms interpretacijoms ir skirtingų tikslų siekimui.

Apsireiškimų istorijos dažnai padeda Katalikų Bažnyčiai ir suteikia impulsą jos atsinaujinimui, atsivertimams ir stebuklingiems pagijimams. Apsireiškimų vietos tampa socialine realybe: į jas keliauja piligrimai, dalijamasi jose patirtais išgyvenimais, nuolat kuriama ir interpretuojama apsireiškimo istorija, atsiranda socialinių ryšių tinklas, susijęs su apsireiškimo vieta. Interneto tinklai ir fotografijų sklaida šiandien leidžia su apsireiškimų vietomis susipažinti vis didesnei visuomenės daliai.

Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai atveria kelius diskursui apie jos vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje. Tyrinėtojai kelia klausimą, kiek pati Švč. Mergelė Marija ir jos kulto interpretacijos yra „socialinis ar religinis konstruktas“ (Hamington 1995) ir kokią dalį šios sukonstruotos realybės priima Katalikų Bažnyčia. Tačiau galime teigti, kad nenykstantis Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų fenomenas yra galinga religinė jėga, ne visada suvaldoma ir Katalikų Bažnyčios. Kai kurios apsireiškimų vietos tampa liaudies religingumo vietomis, o apsireiškimai – priešinimosi kai kurioms modernios visuomenės ydoms forma.

Apsireiškimų vietos yra populiarios piligrimystės vietos. Keturios (Šiluva, Imbradas, Keturnaujiena ir Skiemonys) iš dvidešimties pagrindinių Lietuvos piligrimystės vietų yra susijusios su Švč. Mergelės Marijos apsireiškimais. Keliaudami į oficialiai nepripažintas Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų vietas piligrimai tartum praplečia oficialios katalikiškos patirties galimybes. Tokių kelionių motyvai gali būti labai įvairūs, tačiau galima Švč. Mergelės Marijos parama ir viltis būti išgirstam išlieka svarbūs veiksniai tikinčiojo pasirinkimuose. Nors piligrimų keliones lemia religinės vertybės ir tapatumas, jų grupėse yra keliautojų, nesiremiančių katalikiška pasaulėžiūra ar keliaujančių ne dėl religinių motyvų.

Literatūra

Apolito, Paolo. 1998. Apparitions of the Madonna at Oliveto Citra: Local Visions and Cosmic Drama. University Park, PA: Pennsylvania State University Press.

Beit-Hallahmi, Benjamin; Argyle, Michael. 1997. The Psychology of Religious Behaviour, Belief and Experience. London: Routledge. https://doi.org/10.4324/9781315812601

Berryman, Edward. 2001. „Medjugorje’s Living Icons: Making Spirit Matter (for Sociology)“, Social Compass 48 (4): 593–610. https://doi.org/10.1177/003776801048004009

Blackwell, Ruth. 2007. „Motivation for Religious Tourism, Pilgrimage, Festivals and Events“ in Razaq Raj and Nigel D. Morpeth (eds.) Religious Tourism and Pilgrimage Festivals Management. An International Perspective. Wallingford: CABI: 35–47. https://doi.org/10.1079/9781845932251.0035

Burkus, Jonas. 1997. Apsireiškimai. Azijoje ir Afrikoje. Vilnius: Lumen.

Burkus, Jonas. 1998. Apsireiškimai. Europoje ir Amerikoje. Vilnius: Lumen.

Caroll, Michael P. 1983. „Visions of the Virgin Mary: The Effect of Family Structures on Marian Apparitions“, Journal for the Scientific Study of Religions 22 (3): 205–221. https://doi.org/10.2307/1385966

Caroll, Michael P. 1985. „The Virgin Mary at La Sallete and Lourdes: Whom did the Children See?“, Journal for the Scientific Study of Religions 24 (1): 56–74. https://doi.org/10.2307/1386275

Christian, William Jr. 1984. „Religious Apparitions and the Cold War in Southern Europe“ in Eric R. Wolf (ed.) Religion, Power and Protest in Local Communities. Berlin: Mouton Publishers: 239–266. https://doi.org/10.1515/9783110861167-012

Davis, W. Philip; Boles, Jacqueline. 2003. „Pilgrim Apparition Work: Symbolization and Crowd Interaction when the Virgin Mary Appeared in Georgia“, Journal of Contemporary Ethnography 32 (4): 371–402. https://doi.org/10.1177/0891241603253492

Digance, Justine. 2006. „Religious and Secular Pilgrimage. Journeys Redolent with Meaning“ in Dallen J. Timothy and Daniel H. Olsen (eds.) Tourism, Religion and Spiritual Journeys. London: Routledge: 36–48.

Eliade, Mircea. 1997. Šventybė ir pasaulietiškumas. Vilnius: Mintis.

Gendrėnas, Juozapas. 1930. Šiluvos knygelė. Garbinimui stebuklingos Šv. P. Marijos Šiluvoje. Šiluva: išleido J. Gendrėnas.

Yla, Stasys. 1970. Šiluva žemaičių istorijoje. Putnam, CT: Krikščionis gyvenime.

Hamington, Maurice. 1995. Hail Mary? The Struggle for Ultimate Womanhood in Catholicism. London: Routledge.

Hood, Ralph W. Jr.; Hill, Peter C.; Spilka, Bernard. 2009. The Psychology of Religion. An Empirical Approach. Fourth Edition. New York, London: The Guilford Press.

Horsfall, Sara. 2000. „The Experience of Marian Apparitions and The Mary Cult“, The Social Science Journal 37 (3): 375–384. https://doi.org/10.1016/S062-3319(00)00075-6

James, William. 2002 [1902]. Varieties of Religious Experience. A Study in Human Nature. Centenary Edition. London: Routledge.

Jovaiša, Liudas. 2007. „Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas Šiluvoje“, Naujasis Židinys-Aidai 11–12: 511–518.

Jucewicz, Ludwik. 1840. Historya Fundowania Zagubienia i Przywrócenia Kościoła N. P. Cudownej Szydłowskiej.

Kairaitytė, Aušra. 2008. „Mergelės Marijos apsireiškimų traktuotė lietuvių folklore“, Soter 28 (56): 155–165.

Kamuntavičienė, Vaida. 2009. „Šiluvos parapija XVII a.“, Meno istorija ir kritika. Nr. 5. Šiluva Lietuvos kultūroje. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla: 9–18.

Katela, Paulius. 1937. Šiluvos Marijos šventovės istorija. [S. l.]: išleido P. Katela.

Katela, Paulius. 1939. Šiluva. Dievo Motinos šventovė. Šiluva lietuvio kataliko garbė ir pasididžiavimas. Šiluva: išleido kun. P. Katela.

Kauno arkivyskupijos kurija, Katalikų interneto tarnyba. 2013. „The Shrine of Our Lady of Siluva“. Prieiga internetu: http://www.siluva.lt/index.php?id=66 (žiūrėta 2013 01 07).

Kviklys, Bronius. 1980–1987. Lietuvos bažnyčios. T. 1–6. Chicago, IL: Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla.

Laumenskaitė, Eglė. 2015. „The Role of Formal Belief and Religious Indifference in Accepting the Conformist Social Orientation in Post-soviet Society: The Lithuanian Case“, Zarządzanie w Kulturze 16 (4): 403–426.

Lietuvos piligrimų bendrija. 2013. „Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų vietos Lietuvoje“. Prieiga internetu: http://www.piligrimai.lt/lietuvoje/ (žiūrėta 2013 01 07).

Lithuanian Bishops Conference. 2009. Pilgrim Route of John Paul II in Lithuania: Guidebook. Vilnius: Catholic Internet Service.

Liutikas, Darius. 2005. „Piligriminių vietų tinklas Lietuvoje: geografinė retrospektyva“, Geografijos met­raštis 38: 147–163.

Liutikas, Darius. 2009. Piligrimystė. Vertybių ir tapatumo išraiškos kelionėse. Vilnius: Lietuvos piligrimų bendrija.

Liutikas, Darius. 2012. „Experiences of Valuistic Journeys: Motivation and Behaviour“ in Richard Sharpley and Philip R. Stone (eds.) Contemporary Tourist Experience: Concepts and Consequences. London and New York: Routledge: 38–56.

Liutikas, Darius. 2015. „In search of Miracles: Pilgrimage to the Miraculous Places“, Tourism Review 70 (3): 197–213. https://doi.org/10.1108/tr-08-2013-0046

Locher, David. 2001. Collective Behavior. Upper Sadle River, NJ: Pearson Education Inc.

Maksvytis, Simas. 2010. „Bažnyčios mokymas apie Dievo Motinos Marijos apsireiškimus ir jų reikšmė dabarčiai“, Soter 34 (62): 43–53.

Maksvytis, Simas. 2013. „Privačių apreiškimų santykis su dieviškuoju Apreiškimu“, Soter 48 (76): 27–46. https://doi.org/10.7220/1392-7450.48(76).2

Margry, Jan Peter. 2009, „Marian Interventions in the Wars of Ideology: The Elastic Politics of the Roman Catholic Church on Modern Apparitions“, History and Anthropology 20 (3): 243–263. https://doi.org/10.1080/02757200903112628

Maunder, Chris. 2016. Our Lady of the Nations. Apparitions of Mary in Twentieth Century Catholic Europe. Oxford: Oxford University Press. https://doi.org/10.1093/acprof:oso/9780198718383.003.0001

Merkinės piramidė. 2013. „Istorija“. Prieiga internetu: http://www.merkinespiramide.lt/istorija (žiūrėta 2013 01 07).

Nolan, Mary Lee; Nolan, Sidney. 1989. Christian Pilgrimage in Modern Western Europe. Chapel Hill: The University of North Carolina Press.

Orsi, Robert. 2008. „Abundant History: Marian Apparitions as Alternative Modernity“, Historically Speaking 9 (7): 12–16. https://doi.org/10.1353/hsp.2008.0033

Perry, Nicholas; Echeverria, Loreto. 1988. Under the Heel of Mary. London and New York: Routledge.

Post, Paulius; Pieper, Jos; Van Uden, Marinus. 1998. The Modern Pilgrim. Multidisciplinary Explorations of Christian Pilgrimage. Leuven: Peeters Publishers.

Tikėjimo Doktrinos kongregacija. 2012. „Norms regarding the Manner of Proceeding in the Discernment of Presumed Apparitions or Revelations“. Prieiga internetu: http://www.vatican.va/roman_curia/congregations/cfaith/documents/rc_con_cfaith_doc_19780225_norme-apparizioni_en.html (žiūrėta 2015 03 18).

Scott, Robert A. 2010. Miracle Cures. Saints, Pilgrimage, and the Healing Powers of Belief. Berkeley: University of California Press.

Skrbiš, Zlatko. 2005. „The Apparitions of the Virgin Mary of Medjugorje: The Convergence of Croa­tian Nationalism and Her Apparitions“, Nations and Nationalism 11 (3): 443–461. https://doi.org/10.1111/j.1354-5078.2005.00213.x

Skrinskas, Gedvydas Robertas. 1999. Piligrimo vadovas. Po stebuklingas Marijos vietas. Kaunas: Judex.

Smilingytė-Žeimienė, Skirmantė. 2011. „Lurdo Švč. Mergelės Marijos kelias į Lietuvą“ kn. Gabija Surdokaitė (sud.) Virgo venerabilis: Marijos paveikslas Lietuvos kultūroje. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas: 262–286.

Streikus, Arūnas. 2006. „Atlaidai Žemaičių Kalvarijoje ir Šiluvoje: jų pobūdis bei reikšmė sovietmečiu“, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis 28: 339–344.

Turner, Ralph H.; Killian, Lewis M. 1972. Collective Behavior. Englewood Cliffs, NJ: Prentice-Hall.

Turner, Victor; Turner, Edith. 1978. Image and Pilgrimage in Christian Culture. New York: Columbia University Press.

Vaišnora, Juozas. 1958. Marijos garbinimas Lietuvoje. Roma: Lietuvos katalikų mokslo akademijos leidinys.

Valančius, Grigas. 1978. Žemaičių Didysis. Istoriobiografiniai pasakojimai. I–II d. Los Angeles, CA: LŠST J. Daumanto kuopa.

Valančius, Motiejus. 1854 [2013]. Žemaičių vyskupystė (Raštai. T. 6). Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Veblaitis, Petras. 1940. Šiluvos bažnyčia ir jos infulatai. Pluoštas istorinių žinių. Kaunas: išleido P. Veblaitis.

Vyšniauskas, Nerijus. 2015. „Dievo Motinos apsireiškimas Šiluvoje: istorinis, teologinis, etnologinis aspektai“, Soter 53 (81): 55–67. https://doi.org/10.7220/2335-8785.53(81).4

Zimdars-Swartz, Sandra L. 1989. „Popular Devotion to the Virgin. The Marian Phenomena at Melleray, Republic of Ireland“, Archives des sciences sociales des religions 67 (1): 125–144. https://doi.org/10.3406/assr.1989.1373

Zimdars-Swartz, Sandra L. 1991. Encountering Mary: From La Salette to Medjugorje. Princeton, NJ: Princeton University Press.