Sociologija. Mintis ir veiksmas ISSN 1392-3358 eISSN 2335-8890
2020, vol. 1 (46), pp. 69–94 DOI: https://doi.org/10.15388/SocMintVei.2020.1.22

„Kai ateina laikas išvykti, nors ir nėra aiškaus kelionės tikslo“: jaunų žmonių tapatumo paieškos ir amžiaus ketvirčio krizė

Milda Pivoriūtė
Vilniaus universiteto Sociologijos ir socialinio darbo institutas
Institute of Sociology and Social Work at Vilnius University
milda.pivoriute@fsf.vu.lt
https://orcid.org/0000-0001-8709-0050

Santrauka. Nūdienos poindustrinėse visuomenėse jaunuoliai, palyginti su ankstesnėmis kartomis, išgyvena sudėtingesnes ir ilgesnes profesinio tapatumo, karjeros ar apskritai „gyvenimo pašaukimo“ paieškas. Jie taip pat patiria sunkumų siekdami kitų su suaugusio žmogaus statusu siejamų įvykių ar tikslų, tokių kaip išėjimas iš tėvų namų, finansinė nepriklausomybė, šeimos kūrimas. Šiame straipsnyje, derinant sociologinę ir psichologinę perspektyvas, analizuojama jaunų žmonių tapatumo problematika į ją žvelgiant kaip į svarbią tapsmo suaugusiuoju proceso dalį. Siekiama išryškinti didžiausias jaunimo patiriamas įtampas, susijusias su bandymu suprasti „kas aš esu ir ko aš noriu?“, ir jas skatinančias gyvenamojo laiko aplinkybes. Taip pat siekiama parodyti amžiaus ketvirčio krizės koncepcijos (ne)tinkamumą norint apibendrinti, reflektuoti, paaiškinti tam tikras jaunimo patirtis bei būsenas.

Pagrindiniai žodžiai: jaunimo sociologija, amžiaus ketvirčio krizė, tapatumas, tapsmas suaugusiuoju.

“There is a Time for Departure Even when There’s no Certain Place to Go”: the Twisting Path to Selfhood and Adulthood

Summary. In today’s post-industrial societies, young people, compared to previous generations, experience longer and more complex processes of creating professional identity, developing a career or finding “one’s vocation”. They also face difficulties in achieving financial independence, starting a family, and leaving parental homes, which altogether define the status of an adult person. Based on the overview of sociological and psychological scholarly literature, the complexity of young people’s identity formation in the context of a passage towards social maturity is analysed. The most significant tensions related to the question of “who am I and what do I want” are emphasized in the article, together with the circumstances of contemporary society that stimulate them. (Non-)applicability of the concept of the quarter-life crisis is finally highlighted in order to summarise, reflect, and explain some of the experiences and life events of young people. The title of the article is a famous quotation of Tennessee Williams.

Keywords: sociology of youth, quarter-life crisis, identity, emerging adulthood.

Received: 16/11/2020. Accepted: 31/01/2021.
Copyright © 2020 Milda Pivoriūtė. Published by Vilnius University Press. This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

Įvadas

Trečiajame savo gyvenimo dešimtmetyje jaunas žmogus paprastai ieško atsakymų į svarbius klausimus „kas aš esu ir ko aš noriu?“, ypač karjeros ir tarpasmeninių santykių srityje (Arnett 2004; Mannerström et al. 2019; Panchal and Jackson 2007; Robinson et al. 2013)1. Šis gyvenimo tarpsnis – lemtingų momentų kupinas laikas, jame individo priimti sprendimai turės reikšmingų padarinių jo siekiams, būsimam gyvenimui ir apskritai – asmens lemčiai (Giddens 2000).

Šiame straipsnyje individo pastangas atsakyti į klausimą „kas aš esu ir ko aš noriu?“ apibrėžiu kaip „tapatumo paieškas“2. Pasak Eriko H. Eriksono, asmens tapatumas – tai suvokimas, kas tu esi, kuriame taške esi ir kokia kryptimi judi (Erikson 1959; 118). Tapatumu nusakomas žmogaus vientisumas, nes individas išgyvena vidinį poreikį būti pačiu savimi, jausti savasties tęstinumą. Įvairiose gyvenimo situacijose jis prisiima skirtingus vaidmenis, užima skirtingas pozicijas, tačiau šioje įvairovėje svarbu išlikti pačiu savimi, turėti bendrą Aš supratimą. Tapatumas – tai bendra individo savivoka, kas jis yra, t. y. ką jis apie save žino, jaučia, mano, kas jis yra; kaip save suvokia, tiek kalbant apie individualias asmens savybes, tiek apie priklausymą kokiai nors socialinei grupei ar identifikavimąsi su ja (Moran 2015; 12). Tapatumo formavimosi procesas kelyje į socialinę brandą paprastai susijęs su aktyviu alternatyvų tyrinėjimu (eksperimentavimu) ir ilgalaikių įsipareigojimų prisiėmimu3 įvairiose gyvenimo srityse. Atsižvelgiant į konkrečios visuomenės tradicijas ar elgesio normų ypatumus4, su amžiumi paprastai gyvenimo galimybių tyrinėjimų mažėja, įsipareigojimų ir stabilumo – daugėja.

Jaunimo tyrimai rodo, kad nūdienos poindustrinėse demokratinėse visuomenėse jaunuoliai, palyginti su ankstesnėmis kartomis, išgyvena sudėtingesnes ir ilgesnes profesinio tapatumo, karjeros ar apskritai „gyvenimo pašaukimo“ paieškas, sunkumus siekdami kitų su suaugusio žmogaus statusu siejamų įvykių ar tikslų, kaip antai išėjimas iš tėvų namų, finansinė nepriklausomybė, šeimos kūrimas (Arnett 2004; Atwood and Scholtz 2008; EGRIS 2001; Elliott 2015; Kraniauskienė 2011; Mannerström et al. 2019; Robbins and Wilner, 2001; Robinson 2015; Vosylis 2017). Tyrėjai pažymi, kad žmonės ilgiau tyrinėja gyvenimo alternatyvas ir vėliau prisiima ilgalaikius įsipareigojimus arba prisiėmę dažniau juos kvestionuoja, persvarsto5 (Arnett 2004; Côté and Schwartz 2002; Côté 2000; Luyckx et al. 2006; 2008). Suaugusiojo statusą „baigęs mokslus, išėjęs iš tėvų namų, dirbantis, susituokęs ir turintis vaikų“ jaunuolis pasiekia vis vėlesniame amžiuje, dažnai tik priartėjęs prie 30 metų slenksčio, arba išvis tokio statuso niekada nepasiekia (Arnett 2004; 2006; Blatterer 2007; Buhl and Lanz 2007; Côté 2000; Fadjukoff 2007; Sirsch et al. 2009). Tai reiškia, kad populiacijoje daugėja žmonių, kurie nebeatitinka ankstesnėms kartoms būdingo tradicinio socialinės brandos scenarijaus. Kas tai lemia? Kokios mūsų gyvenamojo laiko aplinkybės sudaro sąlygas rastis problemiškesnėms ir ilgesnėms tapatumo paieškoms, keblumams siekiant socialinės brandos? Gal nestabilūs tapatumai ir „visą gyvenimą triūsiantis Aš“ randasi kaip būtinybė išgyventi ir (ar) prisitaikyti visuomeninėse ar socialinėse grupėse, kuriose žaidžiama pagal neoliberalizmo, kapitalizmo, vartotojiškos kultūros kuriamas bendrabūvio6 taisykles?

Sociologai ir psichologai kuria analitinius įrankius, kurie padėtų atspindėti, apibendrinti ir paaiškinti minėtos amžiaus grupės patirtis, susietų asmeninius išgyvenimus, psichologinius veiksnius su socialiniu kontekstu, struktūriniais veiksniais. Vienas iš bandymų konceptualizuoti ir apmąstyti jaunų žmonių tapatumo problematiką – amžiaus ketvirčio krizės koncepcija (angl. quarter-life crisis). Collinso žodynas amžiaus ketvirčio krizę apibrėžia kaip nerimą dėl savo gyvenimo krypties ir kokybės būnant dvidešimt kelerių metų (Collins English Dictionary 2018). Ši koncepcija viešajame diskurse, populiariojoje kultūroje ėmė plisti apie 2000 m.7, akademiniame lauke pradėta artikuliuoti praėjus maždaug penkeriems metams, o Lietuvoje dar neapmąstyta. Iš savo profesinės patirties pastebėjau, kad amžiaus ketvirčio krizės idėja – geras analitinis įrankis, leidžiantis lakoniškai ir tiksliai perteikti būtent nūdienos jauno žmogaus tapatumo problematikos bruožus, reflektuoti, atspindėti šios amžiaus grupės patirtis, įtampas, aktualiausias dilemas, taip pat kelti naujus klausimus.

Šiame straipsnyje, derindama sociologinę ir psichologinę perspektyvas, analizuoju jaunų žmonių tapatumo problematiką į ją žvelgdama kaip į svarbią tapsmo suaugusiuoju proceso dalį8. Siekiu: a) išryškinti didžiausias jaunimo patiriamas įtampas, susijusias su tapatumo paieškomis bei keblumais siekiant įgyvendinti norimą savo gyvenimo ir savęs viziją; b) atskleisti šias įtampas ir keblumus skatinančias gyvenamojo laiko aplinkybes; c) parodyti amžiaus ketvirčio krizės koncepcijos (ne)tinkamumą norint apibendrinti, reflektuoti tam tikras jaunimo patirtis bei būsenas.

Pirmame skyriuje aptariu gyvenimo kelio tarpsnių vaidmenį individo gyvenime, tiek priimant kasdienius sprendimus, tiek ieškant atsakymų į egzistencinius klausimus, analizuoju, kokie su šiuo socialiniu institutu susiję pokyčiai ir kaip veikia jaunų žmonių gyvenimą. Antrame skyriuje aptariu kitus struktūrinius – ekonominius, darbo rinkos – veiksnius, kurie sudaro sąlygas rastis ilgesnėms ir sudėtingesnėms tapatumo paieškoms bei sunkumams siekiant socialinės brandos, taip pat šiuos procesus atskleidžiu iš socialinės nelygybės perspektyvos. Trečiame skyriuje jaunimo tapatumo paieškas analizuoju platesnėje tapatumo problematikos perspektyvoje, aptariu, kokios mūsų gyvenamojo laiko aplinkybės sudaro sąlygas rastis nestabiliems tapatumams bet kuriame amžiaus tarpsnyje. Ketvirtame skyriuje analizuoju amžiaus ketvirčio krizės koncepciją.

1. Tapsmas suaugusiuoju ir tapatumo paieškos nykstant tradicinėms socialinėms koordinatėms

Konkrečioje visuomenėje susiklostę žmogaus gyvenimo kelio tarpsniai, kurių vienas – suaugusiojo, yra ne tik individo asmenybės, psichologinių charakteristikų bei sprendimų padarinys, bet ir priklausymo įvairioms socialinėms grupėms bei platesnei institucinei sistemai rezultatas (Crosnoe and Johnson 2011; Côté 2000; Elder et al. 2003; Mayer 2009). Kiekvienas tarpsnis susijęs su tam tikrų socialinių vaidmenų prisiėmimu arba jų netekimu, su atitinkamais visuomenės lūkesčiais bei normomis, susiklosčiusia socialinių santykių struktūra, galios ir kitų išteklių pasiskirstymo nelygybe (Berns 2009; Brückner and Mayer 2005; George 1993; Holstein and Gubrium 2007; Kohli 2007; Lemme 2003; Mayer 2009; Settersten and Mayer 1997). Amžiaus tarpsnių kategorijų – vaikystės, paauglystės, jaunystės, suaugystės, senatvės – kaip struktūrinio socialinio instituto egzistavimas prisideda prie visuomenėje nusistovėjusios tvarkos palaikymo ir padeda užtikrinti socialiai priimtiną jos narių biografinę gyvenimo kelio struktūrą, nuspėti jų elgesio modelius. Kadangi nusistovėję gyvenimo tarpsniai yra normatyviniai, jų egzistavimas pats savaime atlieka kontrolės funkciją, t. y. jie nukreipia daugumos individų elgesį konkrečioje visuomenėje pageidaujamomis kryptimis (Kohli 2007).

Gyvenimo kelio tarpsnių egzistavimas atlieka svarbią psichologinę funkciją mikro­lygmeniu – susiaurina individo alternatyvių gyvenimo kelių pasirinkimo horizontą, padeda įprasminti savo biografiją, lengviau atsirinkti sau svarbesnius biografinius faktus, projektuoti savo ateitį (Berger 1995[1963]; Berger and Luckmann 1999[1966]). Tai savo ruožtu užtikrina stabilumo, egzistencinio saugumo ir bendrumo su kitais savo visuomenės nariais jausmą – žmogaus gyvenimas skleidžiasi pasaulyje, kurio galutinės koordinatės yra maždaug aiškios. Kitaip sakant, gyvenimo tarpsniai ir su jais susijusios gyvenimo struktūros padeda kurti prasmingą kasdienio gyvenimo tikrovę, suteikia formą bei prasmes gyvenimo laike įgyjamai patirčiai (Holstein and Gubrium 2007; Mannerström et al. 2019). Minėta laiko struktūra egzistuoja lyg koordinatės, apytikslės gairės, nukreipiančios individą „tinkama“ linkme ir leidžiančios jam pasitikrinti, ar eina „geru“ keliu. Jeigu nebūtų gyvenimo kelio tarpsnių kaip institucionalizuoto imperatyvo, žmogus turėtų daug teoriškai galimų alternatyvų, ką jam veikti sulaukus tam tikro amžiaus, sprendimui priimti jis turėtų paskirti daug psichologinių ir laiko išteklių, galiausiai, net priėmęs sprendimą individas vidujai abejotų, ar dabar jis daro būtent tai, ką ir turėtų daryti. Apsisaugoti nuo tokios keblios padėties jam padeda žinojimas, kad, pavyzdžiui, būdamas dvidešimt kelerių metų jis yra tapsmo suaugusiuoju kelyje ir kad jam dabar reikėtų galvoti apie šeimą, nuolatinį darbą ir pan., t. y. apie dalykus, kuriuos jo visuomenė jam iš anksto nustatė. Tokiu atveju perėjimą iš vieno tarpsnio į kitą individas „priima“ kaip savo visuomenės (ar savo paties) prigimtyje glūdintį raidos nuoseklumą, o tai leidžia jaustis besielgiant teisingai.

Tradicinis tapsmo suaugusiuoju modelis, susijęs su mokslų baigimu, išėjimu iš tėvų namų, įsitraukimu į darbo rinką, santuoka bei pirmo vaiko gimimu, moderniose industrinėse visuomenėse9 vyravo kaip norma, savaime suprantamas gyvenimo kelias, palaikomas ir formalių, ir neformalių institucijų. Dėl šios priežasties patiems jaunuoliams buvo lengviau tapti suaugusiaisiais, nes jų gyvenimo kelio pasirinkimo galimybės buvo ribotos. Žmonės žinojo, kokios gyvenimo trajektorijos jų visuomenėje yra pageidaujamos ir kokios ne, kurias pasirinkę jie galėjo tapti deviantais ir sulaukti formalių ar (ir) neformalių sankcijų, o už kurias – socialinio palaikymo. Kaip sako Martinas Kohli, gyvenimo kelio tarpsnių institutas sėkmingai veikė kaip kitus socialinius institutus suvienijantis skėtis – pagal reikiamą logiką jis reguliavo individų santykį su šeimos, švietimo, darbo institutais (Kohli 2007).

XX a. antroje pusėje ir ypač XX–XXI a. sandūroje poindustrinėse šalyse įsibėgėję procesai, tokie kaip deindustrializacija, kapitalizmo raida, technologinė pažanga, globalizacija, gyvenimo būdo ir vertybių pliuralizacija, individualizacija, seksualinio elgesio normų liberalizacija, moterų emancipacija sukėlė darbo rinkos, švietimo sistemos, šeimos modelių ir lyčių santykių transformacijas, o visa tai lėmė, kad poindustrinėse visuomenėse kaip niekada padidėjo visuomenės narių heterogeniškumas (Kohli 2007; Shanahan 2000). Paplito nestandartiniai, iki tol neegzistavę arba egzistavę, bet mažai paplitę, partnerystės, švietimo, užsiėmimo statusai, tai lėmė didėjančią žmonių gyvenimo kelių įvairovę bei toleranciją „kitokiems“, netradiciniams, anksčiau „nenormaliais“ laikytiems gyvenimo būdo modeliams (Brückner and Mayer 2005; Danziger and Ratner 2010).

Kitos svarbios minėtų procesų pasekmės – padidėjusi visuomenės ir individo gyvenimo sričių diferenciacija, didėjantis pasaulio kompleksiškumas ir įvairovė, gyvenimo ritmo pagreitis (Pivoriūtė ir Poškauskaitė 2019). Kai kurių žmonių, ypač darbingo amžiaus miesto gyventojų, egzistencijoje atsiranda įtampa tarp didėjančių galimybių, poreikių, potencialių patirčių ir realių galimybių viską įgyvendinti. Plečiantis galimo patirti pasaulio horizontui nekintančio laiko fone, individui aprėpti jį darosi vis sunkiau. Alternatyvų prisotintame būvyje atrasti kokybiško laiko darbui, šeimai, laisvalaikiui, miegui ir sau tampa sunkia užduotimi ir dideliu streso šaltiniu. Toks bendrabūvio kontekstas ypač aštriai veikia atsakymų į svarbius tapatumo klausimus ieškančius, savarankišką gyvenimą kuriančius jaunus žmones.

Nors išaugusi gyvenimo praktikų įvairovė – visų poindustrinių šalių, ypač miesto populiacijoms būdingas bruožas, pasak Jeffrey Arnetto, nė viena amžiaus grupė nėra tokia heterogeniška kaip jaunų žmonių iki 30 metų grupė 10 (Arnett 2006; 2007). Heterogeniškumas11 – išskirtinai nūdienos ir išskirtinai jaunimui būdingas bruožas. Kaip teigia pokomunistinių Vidurio ir Rytų Europos šalių perėjimo į suaugystę tendencijas tyrinėjanti Siyka Kovacheva, šiandien jaunuolių kelią galima apibūdinti ne tik judėjimu iš vienos gyvenimo sferos į kitą, kas buvo būdinga tradiciniam perėjimui iš paauglystės į suaugusiojo etapą, bet ir judėjimu sferų viduje (Kovacheva 2001). Kitaip sakant, jaunuoliai ne tik juda, pavyzdžiui, iš švietimo sistemos į darbo rinką, bet ir išbando, derina daugybę šiandien šiose sistemose egzistuojančių alternatyvių pasirinkimų. Be to, šiame amžiaus tarpsnyje žmogus formaliai jau yra laisvas nuo tėvų šeimos, pats už save atsakingas, tačiau dar nėra prisiėmęs ilgalaikių įsipareigojimų, todėl gali drąsiau ir lengviau kardinaliai keisti gyvenimo kryptį, tyrinėti įvairias alternatyvas (Arnett 2006, 2007). Esant tokioje pozicijoje pasaulio neaprėpiamumo įspūdis juntamas stipriau nei esant vyresnio amžiaus, kai tam tikri sprendimai yra kur kas sunkiau pakeičiami.

Taigi prieš jauną žmogų atsivėrė kaip niekada didelis alternatyvių pasirinkimų, susijusių su įvairiausiomis gyvenimo sritimis, horizontas ir laisvė rinktis įvairesnius gyvenimo scenarijus. Nykstant tradiciniams normatyviniams orientyrams gerokai didesnė dalis individų gyvenimo kontrolės atsidūrė jų pačių rankose, dėl to jie pradėjo kurti įvairesnes, vis mažiau kolektyviai nulemtas, o daugiau individualizuotas gyvenimo biografijas (Atwood and Scholtz 2008; Brannen and Nilsen 2002; Brückner and Mayer 2005; Côté and Schwartz 2002; Giddens 2000; Nugin 2008; Pyšňáková and Miles 2010). Subjektyvias suaugystės sampratas analizuojantys tyrimai rodo, kad nūdienos jaunuoliai suaugusiojo statusą linkę apibrėžti labiau individualizuotu būdu, vis labiau pabrėždami psichologinius, rečiau – socialinius brandos aspektus, o tradicinės perėjimo į suaugystę žymės jiems nebėra tokios svarbios ir siektinos, jų pagrindu jie nebūtinai linkę reflektuoti savo suaugystės statusą (Arnett 2004; 2006; 2007; Carroll et al. 2009; Côté 2000; Galambos et al. 2005; Horowitz and Bromnick 2007; Kins and Beyers 2010; Nugin 2008). Kaip sako Richardas Setterstenas ir Barbara Ray, net tradiciniai socialiniai įvykiai – išėjimas iš švietimo sistemos, įsiliejimas į darbo rinką, tėvų namų palikimas, santuoka bei pirmo vaiko gimimas – šiandien tampa vis mažiau kolektyvinio bendrumo, o daugiau individualumo, pasirinkimo išraiška, nebūtinai simbolizuojančia sąmoningą individo judėjimą link tradicinės suaugystės (Settersten and Ray 2010). Kai kurie tyrinėtojai (Beck 1992; EGRIS 2001; Giddens 2000) kalba apie „pasirinkimo biografijas“ (angl. choice biographies) ar „pasidaryk pats biografijas“ (angl. do-it-yourself biography) – tapatumas tampa refleksyviai organizuojamu projektu, kurį reikia nuolat peržiūrėti atsižvelgiant į naujas aplinkybes. Tokia situacija turi ir teigiamų, ir neigiamų ypatybių.

Iš vienos pusės, jaunuoliai gali vėliau „įsirėminti“, įsilieti į ilgalaikės atsakomybės reikalaujančią veiklą bei saitus, ilgiau tyrinėti įvairias alternatyvas, kurti subjektyviai autentišką gyvenimą. Iš kitos pusės, tampa sunkiau priimti ne tik kasdienius, bet ir lemtingus gyvenimo sprendimus, o padidėjusią riziką, neapibrėžtumą bei nesaugumą tenka nešti ant savo pečių (Beck and Beck-Gernsheim 2002).

Bandymas formuoti ir išlaikyti vientisą, stabilų tapatumo jausmą, prisiimti įsipareigojimus, palyginti su ankstesnėmis kartomis daug kompleksiškesniame, greičiau kintančiame pasaulyje, kuriame pasirinkimo galimybių ir laisvės rinktis12 daugėja, o normatyviniai orientyrai menksta (vietoj jų – informacijos triukšmas ir (ar) perteklius), yra vienas iš didžiausių iššūkių nūdienos jaunam žmogui. Dažnas jaunuolis patiria „nežinojimo“ ir ypač „nežinojimo, kada sužinosiu“, kančią, pasimetimą, neapibrėžtumą, nerimą dėl savo statuso visuomenėje, nesaugumo dėl ateities jausmą, baimę iškristi iš socialinio konteksto, ką nors reikšmingo praleisti, nepatirti visų norimų patirčių. Supamas daugybės alternatyvų bei nuolatinių abejonių žmogus vengia ir delsia priimti sprendimus, priėmęs jais nepasitiki, todėl negali ryžtingai imtis jų įgyvendinti, blaškosi. Dažnas šiuolaikinių visuomenių tyrinėtojas teigia, kad labiausiai paplitusios žmogiškosios kančios kyla iš galimybių pertekliaus, o ne iš gausybės draudimų, kaip buvo praeityje – kuo daugiau pasirinkimo variantų ir laisvės rinktis, tuo žmogui psichologiškai sunkiau, rinkdamasis jis labiau jaučiasi ne laisvas ir laimingas, bet paralyžiuotas ir nepatenkintas (Bauman 2011; Schwartz 2005). Kartais negebėjimas apsispręsti lemia užsitęsusias, neproduktyvias tapatumo paieškas, įkyrų alternatyvų tyrinėjimą, intensyvų susikoncentravimą į save, nuolatinį pasirinkimų persvarstymą vis neprisiimant jokių įsipareigojimų (angl. ruminative exploration) (Côté 2006; Luyckx et al. 2008; Beyers & Luyckx 2016; Mannerström et al. 2019). Jaunuoliams sunku apsistoti prie pasitenkinimą teikiančių atsakymų į tapatumo klausimus, jie toliau kelia tuos pačius klausimus, sprendžia tas pačias dilemas, dėl to ima jaustis nekompetentingi, o tai lemia graužatį ir blogą savijautą, žemesnę savivertę, gali sukelti nerimo, depresijos simptomus.

Daugėja jaunuolių, kurie net baigę universitetą13 nežino, ką nori veikti gyvenime, jie dažnai keičia darbus, išbando įvairias veiklas, daro karjeros pertraukas, vėl nusprendžia mokytis – niekaip nenusėda. Tokie „ėjimai į priekį ir grįžimai atgal“ tyrinėtojų vadinami „yo-yo perėjimu“ (angl. yo-yo transition) ar „bumeranginiu perėjimu“ (angl. boomeranging transition), t. y. jaunuolis į suaugusiojo gyvenimą linkęs eiti nebe linijiniu, o „bandymų ir klaidų metodu“ (Arnett 2004; 2006; 2007; Arundel and Lennartz 2017; Bradley and Devadason 2008; Brannen and Nilsen 2002; EGRIS 2001; Horowitz and Bromnick 2007; Walther 2006). Dažnai „yo-yo perėjimas“ būdingas ne tik dėl saviraiškos, noro eksperimentuoti ir kuo daugiau išbandyti, bet ir dėl to, kad svarbūs tolesnei ateičiai sprendimai priimami neturint aiškaus tikslo ar motyvacijos (pavyzdžiui, stojimas baigus mokyklą į universitetą tik dėl to, kad „reikia“ kažką studijuoti, nors nežinai, ką norėtum).

2. Tapsmas suaugusiuoju, tapatumo paieškos, struktūriniai suvaržymai ir nelygios galimybės

Pasak mokslininkų, su tradicinėmis socialinėmis žymėmis bei įvykiais susiję pokyčiai yra ne tik asmeninio individų apsisprendimo rezultatas, bet ir kardinaliai pasikeitusių bendrabūvio sąlygų bei naujų struktūrinių suvaržymų pasekmė (Arnett 2006; Buchholz et al. 2009; Côté 2000; Côté and Bynner 2008; EGRIS 2001). Naujas ekonominis, politinis bei socialinis kontekstas jaunuoliams ne tik atveria daugybę galimybių bei laisvės jas išbandyti, bet ir sukuria daugiau nestabilumo, nesaugumo, rizikos, kelia kitokius nei vyresnėms kartoms reikalavimus, kurie dažnai nėra palankūs įgyti tradicines socialines žymes pagal anksčiau įprastą scenarijų (Beck and Beck-Gernsheim 2009; Buchholz et al. 2009). XXI a. sparčiai plintantys prekariški14 darbai stipriai veikia pirmuosius žingsnius darbo rinkoje žengiančią jaunimo grupę: negalėdami užsitikrinti psichologinės ir materialinės gerovės jie negali priimti ilgalaikių sprendimų, planuoti ateities, tapti savarankiški, o tai jų gyvenime kuria nuolatinio egzistencinio nesaugumo, „nuolatinės dabarties“ (kai ateitis vis atidedama), nepasitikėjimo ateitimi jausmą, neigiamai veikia sveikatą (Bone 2019; Crofts et al. 2015; Henderson 2019).

Štai 2016 m. pasirodė duomenų, kad pirmą kartą JAV per pastaruosius 130 metų daugiau 18–34 metų žmonių gyvena su tėvais negu su sutuoktiniu ar romantiniu partneriu (Fry 2016). Panašios tendencijos matyti ir Europoje: bendrai paėmus, 2011 m. daugiau 18–29 m. europiečių gyveno su tėvais negu 2007 m., be to, šioje amžiaus grupėje padidėjo nepriteklių patiriančiųjų skaičius (Desilver 2016; Eurofound 2014). Tokios tendencijos rodo sudėtingėjant kelią savarankiškumo link, ilgėjant priklausomybės nuo tėvų laikotarpį. Be to, šioje srityje pastebimos ir bumeranginės tendencijos – augantis finansinės nepriklausomybės ir gyvenamosios vietos nestabilumas, kai išėjęs iš tėvų namų jaunuolis, susiklosčius nepalankiai gyvenimo situacijai, vėl į juos sugrįžta.

Nestabilių, lanksčių, trumpalaikių darbų kontekste ne tik įgyti, bet ir išlaikyti savarankišką gyvenimo būdą darosi sunku. Tyrimai rodo, kad grįžimas gyventi pas tėvus dažniausiai nėra savanoriškas sprendimas, o esminė strategija susidoroti su „nenumatyta ekonomine nesėkme“ – darbo praradimu, arba kitais gyvenimo pokyčiais, pavyzdžiui, sugrįžimu į švietimo sistemą ar santykių iširimu (Arundel and Lennartz 2017; 278–285). Taip pat dažnas motyvas – noras susitaupyti pinigų eliminuojant nuomos už būstą ir kasdienio pragyvenimo išlaidas. Nepaisant to, kad grįžimas gyventi pas tėvus gali neigiamai veikti psichologinę savijautą bei santykius su tėvais (Copp et al. 2017; Kins and Beyers 2010).

Sunkumai susirasti kompetencijas atitinkantį, stabilų, nuolatines pajamas užtikrinantį darbą lemia dažną darbų kaitą, nesaugumą, sunkumus derinant profesinį ir asmeninį gyvenimą bei laisvalaikį, šeimos kūrimo atidėjimą, frustraciją, pervargimą, jausmo, kad kontroliuoji savo gyvenimą ir ateitį, nebuvimą (Bone 2019; Chesters et al. 2018; Crofts et al. 2015; Henderson 2019).

Norėdami pabrėžti nepalankių išorinių aplinkybių įtaką jaunuolių galimybėms pasiekti nepriklausomo suaugusiojo statusą, tyrėjai pasitelkia įvairius terminus ir (ar) metaforas: Alcinda Honwana (2014) kalba apie „suaugystės belaukiančią kartą“ (angl. waithood/waithood generation), Metka Kuhar ir Herwig Reiter (2012) – apie „užšaldytą ar įšaldytą perėjimą“ (angl. frozen transition), James Côté (1995; 2000) – apie „sulaikytą kartą“ (angl. generation on hold) bei „sulaikytą suaugystę“ (angl. arrested adulthood), Tanja Anđić (2019) – apie „užblokuotą ateitį“ (angl. blocked future). Evangelia Galanaki ir Georgios Sideridis (2019), tirdami 2008 m. krizės paveiktus jaunus graikus, juos įvardija kaip „krizės kartą“ (angl. crisis generation) ar „prarastą kartą“ (angl. lost generation). Šiais terminais autoriai nori akcentuoti, kad esama socioekonominė ir politinė sistema neatveria galimybių prieiti prie pagrindinių išteklių, kurie leistų tapti nepriklausomais suaugusiais žmonėmis – įgyti gerą išsilavinimą, susirasti tenkinantį atlyginimą suteikiantį darbą, kurti šeimą ir prisidėti prie visuomenės gyvenimo jaučiantis visaverčiais piliečiais.

Grupė mokslininkų (EGRIS 2001; Walther et al. 2002), tyrinėjančių Europos šalių jaunimo perėjimo į suaugystę trajektorijas bei nacionalines politikas, atkreipia dėmesį, kad skirtingose šalyse instituciniu lygmeniu neretai nekreipiamas deramas dėmesys į tapsmo suaugusiuoju tarpsnio pokyčius, o tai didina riziką, kad nebus patenkinti jaunų žmonių poreikiai ir suteikiamos reikiamos galimybės. Institucinis pamatinių perėjimo į suaugystę pokyčių neišmanymas gali vesti prie „klaidinančių trajektorijų“ (angl. misleading trajectories). Kitaip sakant, institucijos, kurios turėtų prisidėti prie sėkmingesnės socialinės integracijos, suaugusiojo statuso pasiekimo, kartais sukuria priešingą efektą.

Negana to, kai kuriose, ypač pokomunistinėse, šalyse tradicinės perėjimo į suaugystę normos vis dar yra stiprios, todėl veikia disfunkciškai. Pasikeitęs kontekstas iš jaunuolių reikalauja lankstumo bei mobilumo, o visuomenė, savo ruožtu, spaudžia jaunuolius „suaugti“ pagal tradicinį scenarijų. Dėl to kyla konfliktas, dar vadinamas „normatyviniu vėlavimu“ (angl. normative lag), tarp jauniausios kartos atstovų ir likusios visuomenės: spaudimas rinktis tradicinį modelį – stiprus, o kontekstas, kuriame jis gali būti praktiškai realizuojamas – pasikeitęs ir nėra palankus jį pasiekti (Blatterer 2007; 2010; Mayer 2009).

Šiandien individas yra nepalyginti mobilesnis nei prieš kelis dešimtmečius ir socialinėje struktūroje gali judėti laisviau. Tačiau kai kurie tyrinėtojai atkreipia dėmesį, kad kol vieni gyvena pagal „pasirinktos biografijos“ modelį, kiti eina tradiciškai „normaliu“ suaugystės keliu, dar kiti jaučiasi atskirti nuo švietimo ir darbo rinkos procesų ir neturi galimybių nei kurti savarankišką gyvenimo projektą, nei siekti įprasto suaugystės statuso (EGRIS 2001).

Ne visi jaunuoliai turi vienodas galimybes eiti norimu keliu, ilgiau tyrinėti įvairias alternatyvas, „ieškoti savęs“, susirasti subjektyviai prasmingą ir gerai apmokamą darbą. Pailgėjus dalyvavimo švietimo sistemoje trukmei ir aukštajam išsilavinimui pasidarius masiniam, išsilavinimas tapo svarbia geresnių karjeros galimybių, tad ir nelygybės prielaida: ilgesnį laiką praleidžiantys švietimo sistemoje vėliau gali varžytis dėl geresnių darbo pozicijų, kurtis labiau individualizuotą gyvenimo kelią rinkdamiesi iš daugiau alternatyvų (Bradley and Devadason 2008; Buchholz et al. 2009; Danziger and Ratner 2010; Schwartz et al. 2005; Settersten and Ray 2010). Galimybės ilgiau dalyvauti švietimo sistemoje, pasirinkti sau patinkančią, nebūtinai darbo rinkoje paklausią specialybę, daryti karjeros pertraukas, susikoncentruoti į save dažniausiai būdingos geresnėje socioekonominėje padėtyje esantiems jaunuoliams, kurie turi palaikančią aplinką, moraline ir materialine prasme galinčius paremti tėvus (Bynner 2005; Côté and Bynner 2008; Furlong and Cartmel 2009). Dažnai šie jaunuoliai pradeda dirbti anksti ne dėl būtinybės išgyventi, o dėl noro save pažinti, išbandyti, realizuoti, o uždirbtus pinigus leidžia kelionėms, pramogoms, taupo. Tyrimai rodo, kad vaikai, kurių tėvai yra žemesnio socioekonominio statuso, švietimo sistemoje dalyvauja trumpiau, linkę rinktis studijų programas ar kursus, kurie būtų naudingesni galvojant apie konkrečius darbus (suteiktų praktinių įgūdžių), į darbo rinką įsilieja anksčiau, be to, yra mažiau konkurencingi, taip pat vėliau palieka tėvų namus (Côté and Bynner 2008; Fry 2016; Furlong and Cartmel 2009). Šie jaunuoliai dažnai yra priversti pradėti dirbti jaunesniame amžiuje, nes neturi už ką patenkinti minimalių poreikių, o neretai jiems reikia padėti ir tėvams.

Eglė Ozolinčiūtė (2015) tyrinėjo jaunų žmonių pasirinkimą atidėti universitetines studijas (angl. gap year) šiuolaikinėse Lietuvos ir Vokietijos visuomenėse. Daliai žmonių toks pasirinkimas buvo susijęs su nežinojimu, ką nori studijuoti ar toliau veikti gyvenime, noru pažinti ir išbandyti save neįprastose situacijose, praplėsti akiratį, susidurti su „didžiosiomis patirtimis“. Šių patirčių siekis dažnai susijęs su atsakymų į egzistencinius klausimus paieška – užsiimdamas sau neįprasta nauja veikla ar keliaudamas po egzotines šalis žmogus tikisi patirti „didįjį sprogimą“, kurio metu paaiškėtų rūpimi dalykai15. Tačiau tokią galimybę dažniau pasirenka santykinai palankioje socioekonominėje padėtyje esantys jaunuoliai, kurie patyrė gana saugią socializaciją, kurioje nebuvo justi nepritekliaus, o tėvai skyrė pakankamai dėmesio papildomam vaikų ugdymui bei auklėjimui.

Taigi mažiau socialinio, kultūrinio ir ekonominio kapitalo turintys jauni žmonės turi mažiau išteklių ir finansinio saugumo tyrinėti save, kitus, pasaulį, įvairias galimybes, eksperimentuoti, prisiimti riziką nesėkmės atveju.

3. Visą gyvenimą triūsiantis Aš: nestabilūs tapatumai kaip būtinybė

Poindustrinių demokratinių šalių žmonėms tokie posakiai kaip „savęs paieškos“, „atrasti save“, „atrasti tikrąjį Aš“16 šiandien yra įprasti ir savaime suprantami, nuolat aptinkami populiariojoje kultūroje ir masinėse medijose – kine, muzikoje, literatūroje, socialiniuose tinkluose, reklamoje ir pan. (Strohminger et al. 2017). Nors diskusijos apie tokio koncepto kaip tikrasis Aš egzistavimą yra labai įdomios ir apima įvairius sociologinius, psichologinius bei filosofinius klausimus, empiriškai tyrinėti bei moksliškai pagrįsti jo egzistavimą yra keblu (Sparby et al. 2019). Tačiau sociologiškai svarbu, kad dalis žmonių tiki šio psichologinio bei socialinio konstrukto egzistavimu, ir šis kolektyvinis vaizdinys veikia jų mąstymą, elgesį, pasirinkimus bei jausmus. Žmonės paprastai siekia gyventi pagal savo tikrąjį Aš. Tyrimai rodo, kad subjektyvus jausmas ir (ar) žinojimas, kad gyveni pagal jį (nesvarbu, ar tu jį vertini kaip atradęs, ar sukūręs), teikia žmogui prasmingo gyvenimo jausmą, teigiamai veikia psichosocialinę gerovę, pasitenkinimą gyvenimu ir pan. (Schlegel et al. 2009; 2012; Schlegel and Hicks 2011). Atitinkamai atitrūkimas nuo savęs, savęs neradimas, gyvenimas ne pagal tikrąjį Aš yra kančios ir kitų psichosocialinių problemų šaltinis, todėl savęs atradimas ir (ar) sukūrimas kai kuriems žmonėms tampa viena iš pamatinių egzistencinių užduočių.

Tapatumo sąsajas su socialiniu, ekonominiu, politiniu kontekstu analizuojantys mokslininkai teigia, kad susirūpinimas „savęs paieškomis“, „tikruoju Aš“ stipriai susijęs su neoliberalizmo, kapitalizmo ir vartotojiškos kultūros raida ir šių procesų skatinamu individualizmu (Farrugia 2018; 2019; Roberts 2020; McGuigan 2016) (NKV)17. Susirūpinimas minėtais egzistenciniais komponentais kaip tendencija gali rastis tose demokratinėse valstybėse (ar socialinėse grupėse), kurios užsitikrinusios pakankamą ekonominę, materialinę gerovę ir saugumą (patenkinusios išgyvenimo poreikius), tai sudaro sąlygas žmonėms orientuotis į pomaterialistines vertybes, kurios susijusios su individų autonomija, saviraiška, pasirinkimo laisve (emancipacija), kokybiško, autentiško ir prasmingo gyvenimo paieškomis.

Paulas Verhaeghe’as pabrėžia, kad mūsų Aš yra tiek vidinės, tiek išorinės kilmės18, o jį formuoja du pagrindiniai poreikiai: noras susisieti su kitais, būti panašiam ir autonomiškumo, atskirumo, skirtingumo nuo kitų siekis (Verhaeghe 2014; 22). Šių plotmių balansas padeda užtikrinti sklandų psichosocialinį funkcionavimą, tačiau visuomenėse, kurioms būdingi NKV bei individualizmas, antrasis dažnai nustelbia pirmąjį, o disbalansas ir bendrumo su kitais trūkumas turi neigiamą poveikį psichinei sveikatai. Žmonės skatinami koncentruotis ir „investuoti“ pirmiausia į save, savirealizaciją, saviraišką, puoselėti, išreikšti savo individualumą, autentiškumą, siekti savo norų bei poreikių patenkinimo, „mylėti pirmiausia save“ (Bauman 2011; Elliott 2015; Moran 2015; Verhaeghe 2014). Dažnai masinėse medijose bei socialiniuose tinkluose pasirodantys (reklamos ir (ar) rinkodaros industrijos, populiariosios psichologijos, saviugdos atstovų ypač mėgstami) šūkiai „būk savimi, atrask save, sek savo vidiniu balsu, klausyk savęs, tikėk savimi, mylėk save ir pan.“ ne tik „leidžia“, bet ir skatina būti tuo kažkuo, ką išgryninti informacinio triukšmo ir pasirinkimų gausoje gali būti ypač sudėtinga19.

Pagal NKV kuriamas žaidimo taisykles, ieškant ar formuojant save, taip pat svarbu neprisirišti prie to atrastojo ar suformuotojo Aš, nesiekti nuoseklumo ir stabilumo, o likti lanksčiam, atviram naujiems pokyčiams, galimybėms, atradimams, kurie galėtų vėl viską pakeisti ir vesti link naujų pradžių, naujo Aš (Bauman 2011; Bauman and Raud 2019; McGuigan 2016). Aš skatinamas išlikti atviras nuolatiniam perdirbinėjimui, kadangi į inovacijas, nuolatinę pažangą ir produktyvumą orientuotoje konkurencingoje aplinkoje svarbu susikurti „mobilų“ ir „lankstų“, į „tobulėjimą“ orientuotą Aš, kuris būtų pasirengęs ir gebėtų keistis, prisitaikyti prie ekonomikos ir darbo rinkos poreikių bei pokyčių. Individas nuolat skatinamas „išlįsti iš komforto zonos“20, kelti sau vis naujus iššūkius, „pranokti save“, nesustabarėti, nelikti patenkintas tuo, kas jis yra, kur jis yra ir kaip jis yra21. Pagal šią logiką, Aš turi išlikti patrauklus ir konkurencingas. Kaip sako Zygmuntas Baumanas, „tapatybės keitimas, praeities atmetimas ir naujų pradžių paieškos, siekis atgimti iš naujo – visa tai ši kultūra skatina kaip privilegiją, nors išties tai užmaskuota prievolė. <...> Tokioje visuomenėje „pripratimas“ kaip toks – prie darbo vietos, gebėjimų ar veikimo būdo – yra nepageidaujamas ir laikomas neišmintingu“ (Bauman 2011; 24; 181). Tokio santykio su savimi režimas parankus ne tik nestabiliai, kintančiai darbo rinkai, bet ir apskritai kapitalistinio ūkininkavimo sistemos gyvybingumui, nes žmogus paprastai stengiasi savąjį Aš išreikšti ir demonstruoti ne tik darbu, bet ir prekių, paslaugų, socialinių medijų vartojimu, tad prekių ir paslaugų kūrėjams ir pardavėjams tapatumo reikalai yra pelno šaltinis. Taigi veikėjams, kurie iš to gyvena, svarbu įtikinti žmones, kad jie „turi“ tapatumą, tada atsiranda poreikis bei motyvacija jo „ieškoti“, „atrasti“, „konstruoti“, „demonstruoti“ ar netgi dėl jo kovoti.

Galiausiai, NKV principais besiremiančioje egzistencijoje produktyvus dalyvavimas ekonomikoje, gebėjimas kurti piniginę vertę imamas traktuoti kaip sėkmingos ir prasmingos egzistencijos, saviraiškos sąlyga (Beck 2001; Farrugia 2018; 2019; Pagis 2020). Tikimasi, kad žmonės ne tik bus kompetentingi, išsilavinę, ambicingi specialistai, bet ir savo darbą mylintys, jam aistrą jaučiantys, save darbe įprasminantys, entuziastingi, atsidavę žmonės, nebrėžiantys griežtų ribų tarp darbo ir kitų gyvenimo sričių. Michalė Pagis (2020) tokias tendencijas apibūdina kaip darbo romantizavimo ir emocionalizavimo procesus, kai kuriami siektini vaizdiniai, kad mylimas darbas gali patenkinti emocinius poreikius bei sutelkti ir aktualizuoti geriausias Aš savybes.

Aptartos aplinkybės veikia visas amžiaus grupes, tačiau ypač stipriai – jaunimą. Jaunuoliai ateina į darbo rinką kaip aktyvūs savojo tapatumo ieškantys, palyginti su kitomis amžiaus grupėmis mažiau įsipareigojimų ir daugiau laisvės tyrinėti alternatyvas turintys žmonės, dar besiformuojantys savo pasaulėžiūrą. Poindustrinių Vakarų šalių egzistencijoje, kurioje religija, tradicijos, bendruomenės, tradicinės švietimo institucijos praranda anksčiau turėtą autoritetą, atsigręžimas į save ir darbą jaunimui tampa tapatumo šerdimi (Farrugia 2018; 2019; McRobbie 2016). Kitaip sakant, savęs realizacija tampa neatsiejama nuo savęs kaip darbuotojo – darbo rinkos dalyvio ir gebėjimo būti produktyviam kuriant ekonominę vertę. Jauni žmonės nori įdomaus, nenuobodaus, naujovių bei iššūkių kupino darbo, tokio, su kuriuo galėtų tapatintis. Dauguma jų siekia, kad darbas nebūtų prievolė ar tik pragyvenimo šaltinis, o saviraiškos vieta, vieta, kur jie jaustųsi užsidegę ir norėtų investuoti savo laiką ir energiją. Tikimasi prasmingo darbo, kuris ne tik sutelktų ir aktualizuotų geriausias asmenybės dalis, bet ir atneštų materialinę gerovę. Jauniems žmonėms, ypač patyrusiems saugią socializaciją, siekis „gauti pinigus už tai, ką tu mėgsti daryti“22, tampa vienu svarbiausių tikslų. Dėl tokio darbo kai kurie jaunuoliai pasiryžę visiškai save investuoti į darbinę veiklą, teikti pirmenybę būtent šiai gyvenimo sričiai, net jei dėl to tektų apleisti kitas. Darbas tampa savęs realizavimo, tapatumo konstravimo projektu ir dažnai pagrindine „sėkmingo gyvenimo“ sąlyga. Kai kurie jaunuoliai, stipriai susitapatinę su darbu ir karjeros siekimą matantys kaip svarbiausią gyvenimo tikslą, įsisuka į greitojo laiko bei persidirbimo režimą (Pivoriūtė ir Poškauskaitė 2019).

Tačiau, kaip buvo aptarta anksčiau, jauni žmonės susiduria su sunkumais susirasti ne tik kompetencijas atitinkantį ir patinkantį, bet ir apskritai pragyventi leidžiantį darbą. Psichologas Alexas Fowke’as pažymi, kad amžiaus ketvirčio krizė stipriai susijusi su jaunimo patiriamu nesaugumo jausmu, abejonėmis ir nusivylimu karjera, darbo rinka ir finansine situacija (žr. Hosie 2017). Sheila Panchal ir Ellen Jackson (2007) samprotauja panašiai – kad ši krizė yra atsakas į visa apimantį nestabilumą, nuolatinių pokyčių nuojautą, per didelį pasirinkimų kiekį ir panišką bejėgiškumo jausmą. Masinėse medijose ir socialiniuose tinkluose jaunas žmogus nuolat susiduria su laisvės ir pasirinkimo motyvais, tačiau tikrovėje jis susiduria su struktūriniais suvaržymais, kurie labai stipriai apriboja galimybes pasirinkti, o po žadamu darbo vietos ir laiko lankstumu bei laisve rinktis slepiasi nesaugi ir nestabili darbo pozicija. Jauni žmonės ypač lengvai paveikiami neoliberalios pasirinkimo laisvės fantazijos ir su ja susijusių naratyvų apie mėgstamą darbą ir nuolat tobulėjantį Aš. Šios fantazijos ir naratyvai, mano manymu, kuria beviltišką optimizmą23 – neįgyvendinamą ir dažniausiai nusivylimą atnešančią iliuziją, kad viso to ne tik įmanoma pasiekti, bet ir įmanoma pasiekti pasikliaujant vien tik savo asmeninėmis pastangomis. Jei nepasisekė – per mažai stengeisi, per mažai mokeisi, per mažai investavai į save. Perkeliant atsakomybę ant individo pečių darbdaviams lengviau ignoruoti sistemines problemas24, pateisinti mažą atlyginimą. Ši iliuzija apie gerą gyvenimą, mylimą darbą, nuolat tobulėjantį arba apskritai egzistuojantį tikrąjį Aš kaip tik ir trukdo pasiekti pagrindinį trokštamą dalyką – gerą gyvenimą25.

4. Amžiaus ketvirčio krizė

Vienas iš bandymų konceptualizuoti ir apibendrinti jaunų žmonių tapatumo problematiką – amžiaus ketvirčio krizės koncepcija. Apibendrinant amžiaus ketvirčio krizę tyrinėjančių autorių įžvalgas galima išskirti esminius jai būdingus bruožus (Arnett 2004; Atwood and Scholtz 2008; Côté 2000; Panchal and Jackson 2007; Robbins and Wilner 2001; Robinson 2015; Robinson and Stell 2015; Robinson and Smith 2010a; 2010b; Robinson and Wright 2013; Stapleton 2012). Tai maždaug 18–30 metų26 tarpsnyje ištinkantis ir apie metus27 trunkantis epizodas, kurio metu individas patiria pastebimai daugiau sunkumų, iššūkių, streso, nerimo, nestabilumo, nesaugumo, abejonių, frustracijos nei įprastai savo gyvenime. Įtampos dažniausiai susijusios su šiomis sritimis: karjeros ir (ar) darbo, finansinės nepriklausomybės; santykių ir (ar) šeimos; prasmės paieškų. Tai vidinės sumaišties ir konfliktų metas, kai žmogus jaučiasi atsidūręs kryžkelėje ir nežino, kuria kryptimi judėti. Svarbu pabrėžti, kad dažniausiai tai ne atsitiktinė krizė, kurią gali sukelti netikėti išoriniai įvykiai, pavyzdžiui, artimo žmogaus netektis ar darbo praradimas, bet socialinės ir psichologinės raidos krizė, susijusi su pereinamuoju laikotarpiu į socialinę bei psichologinę brandą. Amžiaus ketvirčio krizės bendras vardiklis – tapatumo sumaištis.

Tapatumo paieškos įprastai susijusios ne tik su aktyviu alternatyvų tyrinėjimu, atvirumu pasauliui, įvairioms patirtims bei bendru smalsumu, bet ir su atsiradusiais ar paryškėjusiais nerimo, depresijos požymiais, nes padidėja neapibrėžtumo bei nesaugumo jausmas (Leikas and Salmela-Aro 2015; Luyckx et al. 2006; 2008; 2013). Todėl šiame tarpsnyje gali būti daug prieštaringų emocijų, išgyvenimų, patirčių, tačiau po visu tuo slypi bandymas atsakyti į pamatinius tapatumo klausimus, išsigryninti savo gyvenimo kryptį, tikslus, pasaulėžiūrą, vertybes. Šį gyvenimo etapą taip pat galima laikyti egzistenciškai ribine situacija, nes individui dažnai iškyla bendri egzistenciniai svarstymai, susiję su laisvės, atsakomybės, prasmės, autentiškumo ir kitais klausimais, kurie galbūt ilgą laiką nebuvo aktualūs arba buvo aktualūs, bet neapmąstomi ir nesprendžiami (Cohen 2003). Tapatumo paieškų laike individas atsiduria akistatoje su šiomis temomis ir skiria dėmesio jų apmąstymams.

Vienas aktyviausiai amžiaus ketvirčio krizę tyrinėjančių autorių Oliveris Robinsonas išskyrė du jos tipus – „užstrigimo išorėje“ (angl. locked-out quarter-life crisis) ir „užstrigimo viduje“ (angl. locked-in quarter-life crisis) (Robinson 2015; Robinson et al. 2013; Robinson and Smith 2010; Robinson and Smith 2009). Pirmoji krizė stipriai susijusi su tuo, kad iš palyginti aiškios ir stabilios gyvenimo struktūros, socialinio rato ir dienotvarkės (kuri dažniausiai susijusi su mokslais vidurinėje mokykloje28) jaunas žmogus išeina į mažiau aiškią ir stabilią struktūrą („tikrą gyvenimą“29) (Robbins and Wilner 2001). Krizė būdinga 21–25 metų jaunuoliams, kuriems nepavyksta pasiekti su socialine branda siejamų socialinių žymių ar įvykių. Jiems nepavyksta ar sunkiai sekasi siekti finansinės nepriklausomybės, susirasti tenkinantį darbą, megzti norimus santykius ar apsispręsti dėl ilgalaikių gyvenimo tikslų, krypties. Vienais atvejais tai gali lemti labiau ekonominiai ir darbo rinkos veiksniai, pavyzdžiui, pagal turimą išsilavinimą sunku gauti gerai apmokamą nuolatinio darbo poziciją arba baigus mokyklą nėra galimybių įgyti aukštąjį išsilavinimą, nes norint išgyventi reikia dirbti. Kitais atvejais sunkumus gali lemti nežinojimas, ko nori, pasimetimas galimybių bei alternatyvų gausoje, negalėjimas išsirinkti, apsispręsti.

Antroji forma būdinga 25–35 metų žmonėms, kurie jau yra įgiję tam tikrus socialinės brandos atributus, yra susikūrę gana aiškią ir stabilią savo gyvenimo struktūrą, tačiau esama gyvenimo situacija jų ne(be)tenkina ir jie jaučiasi joje įstrigę. Pavyzdžiui, žmogus jaučiasi esantis darbovietėje, romantiniuose santykiuose ar socialinėje grupėje, kurių jis ilgalaikėje perspektyvoje nebenori, iš esamos situacijos nori išeiti, bet jaučia frustraciją ir bejėgiškumą, negali to padaryti. Tokiems žmonėms neretai atrodo, kad jeigu jie bandys keisti esamą padėtį, tai pasielgs neatsakingai („ne kaip suaugęs žmogus“), ką nors nuvils, įskaudins, nepatenkins lūkesčių. Kitaip sakant, vyksta konfliktas tarp nepriklausomybės ir įsipareigojimų, tarp socialiai priimtino, „sėkmingo“, „normalaus“ – ir labiau „autentiško“ tapatumo. Lyginant su ankstesniu atveju, šiame gyvenimo tarpsnyje individui rečiau tenka priimti su karjera ar santykiais susijusius pirmą-kartą-gyvenime-daromus sprendimus, jis jau turi sukaupęs patirties, priėmęs tam tikrus gyvenimo kryptį pakreipusius sprendimus, tačiau vis dar jaučiasi „tinkamo“ amžiaus „viską pradėti nuo pradžių“, jeigu apsispręstų ir išdrįstų to imtis.

Pastarasis krizės tipas man ypač įdomus Lietuvos atveju30. Lietuvos jaunų žmonių tapsmo suaugusiuoju tendencijos per pastaruosius kelis dešimtmečius įgijo daugelį Vakarų šalių jaunuoliams būdingų požymių, tapsmo suaugusiuoju procesui taip pat būdingi destandartizacijos ir individualizacijos procesai (Kraniauskienė 2011; Vosylis 2017). Tačiau, kaip ir kitų pokomunistinių šalių, palyginti su Vakarų, Šiaurės Europos šalių jaunimu, pirmaisiais dešimtmečiais po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos jaunimui vis dar buvo būdingas gana standartizuotas įsitraukimas ir išėjimas iš švietimo sistemos, dalyvavimas darbo rinkoje, t. y. jaunuoliai mažiau praktikavo, o visuomenė mažiau toleravo pasirinktų studijų nutraukimą, pertrauką po mokyklos baigimo, įvairius karjeros pertrūkius ir pan. (Kovacheva 2001; Macek et al. 2007; Nugin 2008). Nukrypę nuo tradicinio karjeros kelio „mokykla > universitetas (ar kita švietimo institucija) > darbas“ jaunuoliai dažniau sulaukdavo neigiamos visuomenės reakcijos, spaudimo laikytis tradiciškesnio scenarijaus31. Taigi dauguma dabartinių trisdešimt kelerių metų žmonių pirmą-kartą-gyvenime-daromus sprendimus, susijusius su karjera, santykiais, priimdavo veikiami vis dar stiprių tradicinių normų, turėdami kur kas mažiau pasirinkimo alternatyvų ir laisvės rinktis netradicinius gyvenimo būdo modelius. Todėl šiandien, silpstant tradicinėms socialinėms normoms, matant alternatyvių gyvenimo kelių galimybes, kurios masinėse medijose, socialiniuose tinkluose pateikiamos kaip sėkmės pavyzdžiai, daliai tokių žmonių atsiranda dvejonių ir poreikis persvarstyti savo ankstesnius pasirinkimus. Amžiaus ketvirčio krizę peržengus 30 metų apmąstantys autoriai teigia, kad „užstrigimo viduje“ krizė žmogų dažnai ištinka tada, kai anksčiau gyvenimo pasirinkimus darė remdamasis materialistine ar konformistine orientacija, pavyzdžiui, pasirinko tam tikrą profesiją siekdamas uždirbti daug pinigų, patirti sėkmę, įgyti statusą ir galią, patenkinti reikšmingų žmonių, autoritetų lūkesčius, gauti jų pripažinimą ir pan. (Robinson and Smith 2010). Todėl vėlesniame gyvenimo etape individas gali jausti „egzistencinę kaltę“, kuri susijusi su nerimu ir apgailestavimu, savigrauža dėl to, kad jis jaučiasi negyvenantis savo autentiško gyvenimo (Cohen 2003; Yalom 1980).

Taigi šiandien kai kurie iš mūsų32 patenkame į situaciją, kai esame jau pasiekę tradicinį suaugusiojo statusą ar įgiję didžiąją dalį tradicinių suaugystės atributų, tačiau pasikeitus aplinkybėms matome atsivėrusius naujus horizontus, o tai paskatina persvarstyti anksčiau prisiimtus įsipareigojimus bei susiformavusį tapatumą.

Kalbėti apie amžiaus ketvirčio krizės paplitimą arba kiek jauniems žmonėms būdinga apie save ar savo bendraamžių patirtis mąstyti per šitą koncepciją, keblu, nes beveik nėra atlikta kiekybinių, apibendrinti leidžiančių tyrimų, dažniausiai tai kokybiniai arba mažos imties kiekybiniai tyrimai. Profesinis socialinis tinklas „LinkedIn“ 2017 m. atliko apklausą, apėmusią daugiau kaip 6 tūkstančius 25–33 metų respondentų iš JAV, Didžiosios Britanijos, Indijos ir Australijos (Heitmann 2017). 75 proc. apklaustųjų nurodė, kad paskutiniu ar šiuo metu patiria amžiaus ketvirčio krizę33, kuri daugiausia buvo susijusi su pasimetimu profesinės karjeros kelyje. Didžiausias rūpestis tyrimo dalyviams pasirodė susirasti darbą, kurį dirbtų užsidegę, su entuziazmu. 2017 m. rinkos tyrimų bendrovė „OnePoll“ atliko tokios pačios amžiaus grupės apklausą, kurios dalyviais tapo 2 tūkstančiai britų. 56 proc. jų nurodė patiriantys amžiaus ketvirčio krizę (First Direct and Robinson 2017). 2019 m. viešosios nuomonės tyrimų bendrovė „The Harris Poll“ kartu su „TD Ameritrade“ apklausė daugiau kaip tūkstantį 15–21 ir tiek pat 22–28 metų amerikiečių. 42 proc. pirmųjų ir 54 proc. antrųjų nurodė patyrę šią krizę (TD Ameritrade 2019). Shantenu Agarwalas su kolegomis analizavo pusantro milijono socialiniame tinkle „Twitter“ nuo 2011 iki 2015 m. paskelbtų viešų įrašų, kuriuose buvo minima amžiaus ketvirčio krizė (Agarwal et al. 2020). Įrašų autoriai – 3 200 18–30 metų vartotojų iš Didžiosios Britanijos ir JAV. Turinio analizei atrinktų 1 390 vartotojų, kurie rašė patiriantys amžiaus ketvirčio krizę, įrašuose dažniausiai atsispindėjo su darbo sritimi susijusios įtampos.

Remdamasi savo kaip jaunimo tyrinėtojos patirtimi34 pastebiu, kad amžiaus ketvirčio krizės idėja jauniems žmonėms atrodo taikli norint apibendrinti jų patirtis. Įvairių diskusijų su jaunais žmonėmis metu išryškėjo, kad kai kuriems jaunuoliams išgyventi amžiaus ketvirčio krizę yra nors ir sunki, tačiau kartais net norima egzistencinė patirtis, neatsiejama nuo buvimo jaunam. Krizės išgyvenimas lyg atspindi idealistines nuostatas gyvenimo atžvilgiu, autentiškumo siekį, drąsą tyrinėti. Dar kiti jaučia netgi savotišką spaudimą būnant tam tikro amžiaus būtinai išgyventi kažkokias specifines tapatumo paieškas, nežinojimo, ko nori, kančią. Tam tikrose socialinėse jaunų žmonių grupėse išgyventi amžiaus ketvirčio krizę tampa lyg norma – anksčiau norma buvo suaugti pagal tradicinį scenarijų, o dabar norma – suaugti būtinai ne pagal tradicinį scenarijų. Tokiame socialiniame kontekste nuo pat mokyklos laikų savo norus žinoję bei nuosekliai pasirinktu keliu ėję, nesiblaškę ir apie save egzistencinių klausimų nekėlę jauni žmonės gali jaustis „nenormalūs“.

Išvados

Šiandienos poindustrinėse šalyse bandymas formuoti bei išlaikyti vientisą, stabilų tapatumo jausmą, prisiimti įsipareigojimus ir siekti socialinės brandos palyginti su ankstesnėmis kartomis daug kompleksiškesniame, greičiau kintančiame, daugiau rizikos, nestabilumo ir nesaugumo sukeliančiame bendrabūvyje, kuriame pasirinkimo galimybės ir laisvė rinktis didėja, o normatyviniai orientyrai, tradicinių autoritetų įtaka menksta, yra vienas iš didžiausių nūdienos jauno žmogaus išmėginimų. Vienas iš bandymų konceptualizuoti ir apibendrinti jaunų žmonių patiriamas tapatumo bei tapsmo suaugusiuoju įtampas – amžiaus ketvirčio krizės koncepcija. Amžiaus ketvirčio krizę galima suprasti kaip nerimą dėl savo gyvenimo krypties ir kokybės būnant dvidešimt kelerių ar trisdešimt kelerių metų. Šis nerimas gali kilti tiek iš nežinojimo, neapsisprendimo, „kas aš esu ir ko aš noriu“, tiek iš nevilties susidūrus su tikrove, kurioje nematoma galimybių įgyvendinti savo norimą gyvenimo scenarijų arba jį pasirinkus užsitikrinti finansines galimybes išgyventi. Anksčiau minėta laisvė rinktis (arba veikiau viešojoje erdvėje vis dažniau pasirodančios žinutės, kad šiais laikais gali tapti kuo tik nori ir veikti ką nori) daliai jaunuolių, ypač esantiems mažiau palankioje socioekonominėje situacijoje, tėra iliuzija – jie jaučia atotrūkį tarp savo norimo gyvenimo, savęs vizijos, tikslų ir realių galimybių tai įgyvendinti susidūrus su išorinėmis aplinkybėmis.

Apibendrindama norėčiau pasvarstyti, kad greitėjantis pokyčių tempas, ilgesnė gyvenimo trukmė, saviraiškos laisvė, savirealizacijos vertybės, gyvenimo būdo modelių pliuralizacija, tikėtina, lems dar sudėtingesnes tapatumo dilemas neatsižvelgiant į amžių. Pritariu mokslo populiarintojui, istorijos profesoriui Yuvaliui N. Harari35 (2018; 2019), kuris apmąstydamas ateitį iškelia mintį, kad tobulėjant technologijoms, ilgėjant gyvenimo trukmei (ne tik dėl naujų gydymo ir (ar) medicinos technologijų, bet ir dėl galimybių tobulinti sveikus, niekuo nesiskundžiančius žmones), vykstant spartesniems socialinių, ekonominių, politinių sistemų pokyčiams, klausimas „kas aš esu?“ taps primygtinesnis ir sudėtingesnis nei kada nors anksčiau. Pasak jo, viena iš svarbiausių savybių XXI a. antroje pusėje bus būtinybė mokytis gebėjimo vis iš naujo atrasti ir (ar) išrasti save, o šis gebėjimas išliks svarbus net peržengus 50 metų ribą. Tai bus ne tik teigiama, bet ir neigiama patirtis, nes paprastai antroji gyvenimo pusė susijusi su didesniu stabilumu, daugelis žmonių nėra pasirengę peržiūrėti giluminių savo tapatybės ir asmenybės struktūrų, karjeros, tačiau, norėdami prisitaikyti prie vis nestabilesnio bendrabūvio, tai daryti turės vis dažniau. Ne vienas autorius pabrėžia, kad norint ne tik prisitaikyti, bet ir klestėti tokiame pasaulyje žmonėms prireiks didelių psichinių išteklių – mentalinio lankstumo, ištvermės ir emocinės pusiausvyros (du Bois-Reymond 2009; Heinz 2009).

Esant tokioms aplinkybėms kyla įvairių pamąstymų ir apie su amžiaus tarpsniais susijusias individo krizes. Stebint viešąją erdvę susidaro įspūdis, kad kalbėjimo apie su amžiaus tarpsniais susijusias krizes36 daugėja. Amžiaus ketvirčio krizei tampant ne mažiau atpažįstamu kultūriniu memu, nei vidurio amžiaus krizė, randasi pamąstymų ir apie amžiaus trečdalio krizę (30–40-mečių). Tačiau ar silpnėjant su amžiaus tarpsniais susijusioms normoms, gyvenant nestabiliame bendrabūvyje, esant nuolatiniam neapibrėžtumui dėl ateities nebus taip, kad gyvenimas taps lyg viena po kitos einančios krizės, tarp kurių bus trumpų ramybės būsenų – pauzių? Gal tada krizės sąvoka apskritai nebetinkama apibūdinti žmonių būsenoms, kurios tampa labiau nuolatine, o ne išimtine patirtimi? O gal panašios krizės – labiau su mūsų gyvenamuoju laiku, o ne amžiaus tarpsniais susijusios būsenos? Pavyzdžiui, italų filosofas Umberto Galimberti37 svarsto, kad gyvename nihilizmo epochoje, kuriai stinga moralinių siekių ir kuri nepadeda su(si)fomuoti pasaulėžiūrinio stuburo, kuris įgalintų ir (ar) išmokytų jaunus žmones įprasminti38 savo ir kitų egzistenciją, priimti ir įveikti tam tikrus sunkumus, įsipareigojimus matyti kaip galimybes, o ne ribotumus (žr. Rajsky 2017). Jaunimo patiriama krizė, pasak jo, nėra psichosocialinės raidos krizė, nes jos simptomai (ir juos sukeliančios priežastys) neišnyksta ir pasiekus suaugusiojo amžių. Veikiau tai kultūrinė ir švietimo sistemos krizė.

Tapatumo problematika apima tiek psichologinius, tiek sociologinius, tiek filosofinius klausimus, todėl, norėdami suprasti bei paaiškinti matomas tendencijas, turėtume stengtis pasitelkti tarpdalykinę perspektyvą.

Padėka

Nuoširdžiai dėkoju už publikacijai skirtą dėmesį Viliui Dranseikai, Timui Petraičiui, Tadui Šarūnui, Veronikai Urbonaitei-Barkauskienei, Agnei Girkontaitei, Arūnui Poviliūnui. Ypač dėkoju Irenai Juozeliūnienei, Dovilei Galdauskaitei, Liutaurui Kraniauskui ir Sigitai Kraniauskienei. Ačiū mano mylimiausiems artimiesiems už mano profesinio kelio palaikymą, tobulėti skatinančias diskusijas ir erdvės bei vienumos suteikimą, kai tenka atsidėti atsiskyrėliškam rašymui.

Literatūra

Agarwal, Shantenu; Guntuku, Sharath Chandra; Robinson, Oliver C.; Dunn, Abigail; Ungar, Lyle H. 2020. „Examining the Phenomenon of Quarter-Life Crisis Through Artificial Intelligence and the Language of Twitter“, Frontiers in Psychology 11: 341. https://doi.org/10.3389/fpsyg.2020.00341

Anđić, Tanja. 2019. „Futurelessness, Migration, or a Lucky Break: Narrative Tropes of the ‘Blocked Future’ among Serbian High School Students“, Journal of Youth Studies 23 (4): 430–446. https://doi.org/10.1080/13676261.2019.1612048

Arnett, Jeffrey. 2004. Emerging Adulthood: The Winding Road from the Late Teens through the Twenties. New York: Oxford University Press. https://doi.org/10.1093/acprof:oso/9780195309379.001.0001

Arnett, Jeffrey. 2006. „Emerging Adulthood: Understanding the New Way of Coming of Age“ in Jeffrey Arnett and Jennifer Tanner (eds.) Emerging Adults in America: Coming of Age in the 21st Century. Washington: American Psychological Association: 3–19. https://doi.org/10.1037/11381-001

Arnett, Jeffrey. 2007. „The Long and Leisurely Route: Coming of Age in Europe Today“, Current History 106 (698): 130–136. https://doi.org/10.1525/curh.2007.106.698.130

Arundel, Rowan; Lennartz, Christian. 2017. „Returning to the Parental Home: Boomerang moves of Younger Adults and the Welfare Regime Context“, Journal of European Social Policy 27 (3): 276–294. https://doi.org/10.1177/0958928716684315

Atwood, Joan D.; Scholtz, Corinne. 2008. „The Quarter-Life Time Period: An Age of Indulgence, Crisis or Both?“, Contemporary Family Therapy 30 (4): 233–250. https://doi.org/10.1007/s10591-008-9066-2

Bauman, Zygmunt. 2011. Vartojamas gyvenimas. Vilnius: Apostrofa.

Bauman, Zygmunt; Raud, Rein. 2019. Savasties praktikos. Vilnius: Apostrofa.

Beck, Ulrich. 1992. Risk Society: Towards a New Modernity. London: Sage Publications.

Beck, Ulrich; Beck-Gernsheim, Elisabeth. 2002. Individualization. Institutionalized Individualism and its Social and Political Consequences. London: Sage Publications. http://dx.doi.org/10.4135/9781446218693

Beck, Ulrich; Beck-Gernsheim, Elisabeth. 2009. „Global Generations and the Trap of Methodological Nationalism for a Cosmopolitan Turn in the Sociology of Youth and Generation“, European Sociological Review 25 (1): 25–36. https://doi.org/10.1093/esr/jcn032

Beyers, Wim; Luyckx, Koen. 2016. „Ruminative Exploration and Reconsideration of Commitment as Risk Factors for Suboptimal Identity Development in Adolescence and Emerging Adulthood“, Journal of Adolescence 47: 169–178. https://doi.org/10.1016/j.adolescence.2015.10.018

Berger, Peter. 1995 [1963]. Sociologija: humanistinis požiūris. Kaunas: Litterae universitatis.

Berger, Peter; Luckmann, Thomas. 1999 [1966]. Socialinis tikrovės konstravimas: žinojimo sociologijos traktatas. Vilnius: Pradai.

Berlant, Lauren. 2011. Cruel Optimism. Durham, NC: Duke University Press.

Berns, Roberta. 2009. Vaiko socializacija: šeima, mokykla, visuomenė. Kaunas: Poligrafija ir informatika.

Bynner, John. 2005. „Rethinking the Youth Phase of the Life-Course: The Case for emerging Adulthood?“, Journal of Youth Studies 8 (4): 367–384. https://doi.org/10.1080/13676260500431628

Blatterer, Harry. 2007. „Contemporary Adulthood: Reconceptualizing an Uncontested Category“, Current Sociology 55 (6): 771–792. https://doi.org/10.1177%2F0011392107081985

Blatterer, Harry. 2010. „The Changing Semantics of Youth and Adulthood“, Cultural Sociology 4 (1): 63–79. https://doi.org/10.1177%2F1749975509356755

Bone, Kate D. 2019. „‘I don’t want to be a vagrant for the rest of my life’: Young Peoples’ Experiences of Precarious Work as a ‘Continuous Present’“, Journal of Youth Studies 22 (9): 1218–1237. https://doi.org/10.1080/13676261.2019.1570097

Bradley, Harriet; Devadason, Ranji. 2008. „Fractured Transitions: Young Adults’ Pathways into Contemporary Labour Markets“, Sociology 42 (1): 119–136. https://doi.org/10.1177/0038038507084828

Brannen, Julia; Nilsen, Ann. 2002. „Young People’s Time Perspectives: From Youth to Adulthood“, Sociology 36 (3): 513–537. https://doi.org/10.1177%2F0038038502036003002

Brückner, Hannah; Mayer, Karl U. 2005. „Destandartization of the Life Course: What it Might Mean? And if it Means Anything, whether it Actually Took Place?“, Advances in Life Course Research 9: 27–53. https://doi.org/10.1016/S1040-2608(04)09002-1

Buchholz, Sandra; Hofäcker, Dirk; Mills, Melinda; Blossfeld, Hans-Peter; Kurz, Karin; Hofmeister, Heather. 2009. „Life Courses in the Globalization Process: The Development of Social Inequalities in Modern Societes“, European Sociological Review 25 (1): 53–71. https://doi.org/10.1093/esr/jcn033

Buhl, Heike M.; Lanz, Margherita. 2007. „Emerging Adulthood in Europe: Common Traits and Vari­ability Across Five European Countries“, Journal of Adolescent Research 22 (5): 439–443. https://doi.org/10.1177/0743558407306345

Carroll, Jason S.; Badger, Sarah; Willoughby, Brian J.; Nelson, Larry J.; Madsen, Stephanie D.; Barry, Carolyn McNamara. 2009. „Ready or Not? Criteria for Marriage Readiness Among Emerging Adults“, Journal of Adolescent Research 24 (3): 349–375. https://doi.org/10.1177/0743558409334253

Chesters, Jenny; Smith, Jonathan; Cuervo, Hernan; Laughland-Booÿ, Jacqueline; Wyn, Johanna; Skrbiš, Zlatko; Woodman, Dan. 2018. „Young Adulthood in Uncertain Times: The Association between Sense of Personal Control and Employment, Education, Personal Relationships and Health“, Journal of Sociology 55 (2): 389–408. https://doi.org/10.1177/1440783318800767

Cohen, Benjamin N. 2003. „Applying Existential Theory and Intervention to Career Decision-Making“, Journal of Career Development 29 (3): 195–209. https://doi.org/10.1177%2F089484530302900306

Collins English Dictionary. 2018. „Quarterlife Crisis“. Prieiga internetu: https://www.collinsdictionary.com/dictionary/english/quarterlife-crisis

Copp, Jennifer E.; Giordano, Peggy C.; Longmore, Monica A.; Manning, Wendy D. 2017. „Living With Parents and Emerging Adults’ Depressive Symptoms“, Journal of Family Issues 38 (16): 2254–2276. https://doi.org/10.1177/0192513X15617797

Côté, James E. 2000. Arrested Adulthood: The Changing Nature of Maturity and Identity. New York: New York University Press.

Côté, James E. 2006. „Emerging Adulthood as an Institutionalized Moratorium: Risks and Benefits to Identity Formation“ in Jeffrey Arnett and Jennifer Tanner (eds.) Emerging Adults in America: Coming of Age in the 21st Century. Washington: American Psychological Association: 85–116. https://doi.org/10.1037/11381-004

Côté, James E.; Bynner John M. 2008. „Changes in the Transition to Adulthood in the UK and Ca­nada: The Role of Structure and Agency in Emerging Adulthood“, Journal of Youth Studies 11 (3): 251–268. https://doi.org/10.1080/13676260801946464

Côté, James E.; Schwartz, Seth J. 2002. „Comparing Psychological and Sociological Approaches to Identity: Identity Status, Identity Capital, and the Individualization Process“, Journal of Adolescence 25: 571–586. https://doi.org/10.1006/jado.2002.0511

Crofts, Jessica; Cuervo, Hernán; Wyn, Johanna; Smith, Graeme; Woodman, Dan. 2015. Life Patterns: Ten Years following Generation Y. Parkville: Youth Research Centre.

Crosnoe, Robert; Johnson, Monica K. 2011. „Research of Adolescence in the Twenty-First Century“, The Annual Review of Sociology 37: 439–460. https://doi.org/10.1146/annurev-soc-081309-150008

Danziger, Sheldon; Ratner, David. 2010. „Labor Market Outcomes and the Transition to Adulthood“, The Future of Children 20 (1): 133–158. https://doi.org/10.1353/foc.0.0041

Desilver, Drew. 2016. „In the U.S. and Abroad, More Young Adults are living with Their Parents“, Pew Research Center. Prieiga internetu: https://www.pewresearch.org/fact-tank/2016/05/24/in-the-u-s-and-abroad-more-young-adults-are-living-with-their-parents/

Dryžaitė, Ieva. 2017. „Prekariatas: vienos klasės požymių visuma ar visus persmelkianti patirtis?“, Kultūra ir visuomenė 8 (1): 73–100. http://doi.org/10.7220/2335-8777.8.1.4

du Bois-Reymond, Manuela. 2009. „Models of Navigation and Life Management“ in Andy Furlong (ed.) Handbook of Youth and Young Adulthood. New Perspectives and Agendas. London and New York: Routledge: 31–38.

EGRIS (European group for integrated social research). 2001. „Misleading Trajectories: Transition Dilemmas of Young Adults in Europe“, Journal of Youth Studies 4 (1): 101–118. http://doi.org/10.1080/13676260120028574

Elder, Glen H.; Kirkpatrick, Monica; Crosnoe, Johnson R. 2003. „The Emergence and Development of Life Course Theory“ in Jeylan T. Mortimer and Michael J. Shanahan (eds.) Handbook of the Life Course. US: Springer: 3–19. http://doi.org/10.1007/978-0-306-48247-2_1

Elliott, Anthony. 2015. Identity Troubles: An Introduction. New York: Routledge.

Erikson, Erik. 1959. Identity and the Life Cycle: Selected Papers. New York: International Universities. Press, Inc.

Eurofound. 2014. Social Situation of Young People in Europe. Publications Office of the European Union. Prieiga internetu: https://www.eurofound.europa.eu/sites/default/files/ef_publication/field_ef_document/ef1404en.pdf

Fadjukoff, Päivi. 2007. Identity Formation in Adulthood. Doctoral dissertation. Jyväskylä: University of Jyväskylä.

Farrugia, David. 2018. „The Formation of Young Workers: The Cultivation of the Self as a Subject of Value to the Contemporary Labour Force“, Current Sociology 67 (1): 47–63. http://doi.org/10.1177/0011392118793681

Farrugia, David. 2019. „How Youth become Workers: Identity, Inequality and the Post-Fordist Self“, Journal of Sociology 55 (4): 708–723. http://doi.org/10.1177/1440783319865028

First, Direct; Robinson, Oliver. 2017. How to turn Your Quarter-Life Crisis into Quarter-Life Catalyst. Prieiga internetu: https://www1.firstdirect.com/content/dam/fsdt/en/documents/pdf/quarter-life-crisis-guide.pdf

Frankl, Viktor E. 1997 [1977]. Žmogus ieško prasmės. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai.

Frankl, Viktor E. 2010 [1978]. Žmogus prasmės akivaizdoje. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai.

Fry, Richard. 2016. For the First Time in Modern Era, Living with Parents Edges Out Other Living Arrangements for 18-to 34-Year-Olds. Pew Research Center. Prieiga internetu: https://www.pewsocialtrends.org/2016/05/24/for-first-time-in-modern-era-living-with-parents-edges-out-other-living-arrangements-for-18-to-34-year-olds/

Furlong, Andy; Cartmel, Fred. 2009. „Mass Higher Education“ in Andy Furlong (ed.) Handbook of Youth and Young Adulthood. New Perspectives and Agendas. London and New York: Routledge: 121–126.

Galambos, Nancy L.; Turner, Pamela K.; Tilton-Weaver, Lauree C. 2005. „Chronological and Subjective Age in Emerging Adulthood: The Crossover Effect“, Journal of Adolescent Research 20 (5): 538–556. https://doi.org/10.1177%2F0743558405274876

Galanaki, Evangelia; Sideridis, Georgios. 2019. „Dimensions of Emerging Adulthood, Criteria for Adulthood, and Identity Development in Greek Studying Youth“, Emerging Adulthood 7 (6): 411–431. https://doi.org/10.1177%2F2167696818777040

George, Linda K. 1993. „Sociological Perspectives on Life Transitions“, The Annual Review of Sociology 19: 353–373. https://doi.org/10.1146/annurev.so.19.080193.002033

Giddens, Anthony. 2000. Modernybė ir asmens tapatumas. Vilnius: Pradai.

Harari, Yuval N. 2018. HOMO DEUS: glausta rytojaus istorija. Vilnius: Kitos knygos.

Harari, Yuval N. 2019. 21 pamoka XXI amžiui. Vilnius: Kitos knygos.

Heinz, Walter R. 2009. „Youth Transitions in an Age of Uncertainty“ in Andy Furlong (ed.) Handbook of Youth and Young Adulthood. New Perspectives and Agentas. London and New York: Routledge: 3–14.

Heitmann, Blair. 2017. „Encountering a Quarter-life Crisis? You’re Not Alone…“, Linkedin Official Blog. Prieiga internetu: https://blog.linkedin.com/2017/november/15/encountering-a-quarter-life-crisis-you-are-not-alone

Henderson, Morag. 2019. „The Quarter-Life Crisis? Precarious Labour Market Status and Mental Health among 25-Year-Olds in England“, Longitudinal and Life Course Studies 10 (2): 259–276. https://doi.org/10.1332/175795919X15514456677295

Holstein, James A.; Gubrium, Jaber F. 2007. „Constructionist Perspectives on the Life Course“, Sociology Compass 1 (1): 335–352. http://doi.org/10.1111/j.1751-9020.2007.00004.x

Honwana, Alcinda. 2014. „‘Waithood’: Youth Transitions and Social Change“ in Dick Foeken, Ton Dietz, Leo de Haan, and Linda Johnson (eds.) Development and Equity. An Interdisciplinary Exploration by Ten Scholars from Africa, Asia and Latin America. Leiden: Brill: 19–27. https://doi.org/10.1163/9789004269729_004

Horowitz, Ava D.; Bromnick, Rachel D. 2007. „‘Contestable Adulthood’: Variability and Disparity in Markers for Negotiating the Transition to Adulthood“, Youth & Society 39 (2): 209–231. https://doi.org/10.1177%2F0044118X06296692

Hosie, Rachel. 2017. „The Age You’re Most Likely to have a Quarter-Life Crisis“, independent.co.uk. Prieiga internetu: https://www.independent.co.uk/life-style/quarter-life-crisis-age-most-likely-job-work-relationships-linkedin-career-house-money-a8054616.html

Yalom, Irvin D. 1980. Existential Psychotherapy. New York: Basic Books.

Kins, Evie; Beyers, Wim. 2010. „Failure to Launch, Failure to Achieve Criteria for Adulthood?“, Journal of Adolescent Research 25 (5): 743–777. http://doi.org/10.1177/0743558410371126

Kohli, Martin. 2007. „The Institutionalization of the Life Course: Looking Back to Look Ahead“, Research in Human Development 4 (3–4): 253–271. http://doi.org/10.1080/15427600701663122

Kovacheva, Siyka. 2001. „Flexibilisation of Youth Transitions in Central and Eastern Europe“, YOUNG 9 (1): 41–60. http://doi.org/10.1177/110330880100900104

Kraniauskienė, Sigita. 2011. Tapsmas suaugusiuoju: jaunimo socialinė branda Lietuvoje. Vilnius: Lietuvos socialinių tyrimų centras.

Kuhar, Metka; Reiter, Herwig. 2012. „Frozen Transitions? Young People in the Former Yugoslavia“ in Carmen Leccardi, Carles Feixa, Siyka Kovacheva, Herwig Reiter and Tatjana Sekulić (eds.) 1989 – Young People and Social Change after the Fall of the Berlin Wall. Paris: Council of Europe: 75–99.  

Leikas, Sointu; Salmela-Aro, Katariina. 2015. „Personality Trait Changes Among Young Finns: The Role of Life Events and Transitions“, Journal of Personality 83 (1): 117–126. https://doi.org/10.1111/jopy.12088

Lemme, Barbara H. 2003. Suaugusiojo raida. Kaunas: Poligrafija ir informatika.

Luyckx, Koen; Duriez, Bart; Klimstra, Theo; De Witte, Hans. 2010. „Identity Statuses in Young Adult Employees: Prospective Relations with Work Engagement and Burnout“, Journal of Vocational Behavior 77 (3): 339–349. https://doi.org/10.1016/j.jvb.2010.06.002

Luyckx, Koen; Klimstra, Theo A.; Duriez, Bart; Van Petegem, Stijn; Beyers, Wim. 2013. „Personal Identity Processes from Adolescence Through the Late 20s: Age Trends, Functionality, and Depressive Symptoms“, Social Development 22 (4): 701–721. https://doi.org/10.1111/sode.12027

Luyckx, Koen; Schwartz, Seth J.; Berzonsky, Michael D.; Soenens, Bart; Vansteenkiste, Maarten; Smits, Ilse; Goossensa, Luc. 2008. „Capturing Ruminative Exploration: Extending the Four-Dimensional Model of Identity Formation in Late Adolescence“, Journal of Research in Personality 42 (1): 58–82. http://doi.org/10.1016/j.jrp.2007.04.004

Luyckx, Koen; Schwartz, Seth; Goossens, Luc; Pollock, Sophie. 2008. „Employment, Sense of Coherence, and Identity Formation: Contextual and Psychological Processes on the Pathway to Sense of Adulthood“, Journal of Adolescent Research 23 (5): 566–591. https://doi.org/10.1177/0743558408322146

Luyckx, Koen; Soenens, Bart; Goossens, Luc. 2006. „The Personality-Identity Interplay in Emerging Adult Women: Convergent Findings from Complementary Analyses“, European Journal of Personality 20 (3): 195–215. https://doi.org/10.1002/per.579

Macek, Peter; Bejček, Josef; Vaníčková, Jitka. 2007. „Contemporary Czech Emerging Adults: Generation Growing Up in the Period of Social Changes“, Journal of Adolescent Research 22 (5): 444–475. http://doi.org/10.1177/0743558407305417

Mayer, Karl U. 2009. „New Directions in Life Course Research“, The Annual Review of Sociology 35: 413–433. https://doi.org/10.1146/annurev.soc.34.040507.134619

Mannerström, Rasmus; Muotka, Joona; Salmela-Aro, Katariina. 2019. „Associations between Identity Processes and Success in Developmental Tasks during the Transition from Emerging to Young Adulthood“, Journal of Youth Studies 22 (9): 1289–1307. http://doi.org/10.1080/13676261.2019.1571179

McGuigan, Jim. 2016. „Neoliberal Selfhood“ in Jim McGuigan. Neoliberal Culture. Palgrave Macmillan, London: 117–135. https://doi.org/10.1057/9781137466464_8

McRobbie, Angela. 2016. Be Creative: Making a Living in the New Culture Industries. Cambridge: Polity Press.

Moran, Marie. 2015. Identity and Capitalism. SAGE Publications Ltd.

Nugin, Raili. 2008. „Constructing Adulthood in a World of Uncertainties. Some Cases of Post-Communist Estonia“, YOUNG 16 (2): 185–207. http://doi.org/10.1177/110330880801600204

Ozolinčiūtė, Eglė. 2015. Pasirinkimas atidėti universitetines studijas šiuolaikinėse Lietuvos ir Vokietijos visuomenėse. Daktaro disertacija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas.

Pagis, Michal. 2020. „Inhabiting the Self-Work Romantic Utopia: Positive Psychology, Life Coaching, and the Challenge of Self-Fulfillment at Work“, Work and Occupations 48 (1): 40–69. https://doi.org/10.1177/0730888420911683

Panchal, Sheila; Jackson, Ellen. 2007. „‘Turning 30’ Transitions: Generation Y Hits Quarter-life“, The Coaching Psychologist 3 (2): 46–51. Prieiga internetu: https://www.centreforpositivetransitions.com/wp-content/uploads/2016/09/Turning-30.pdf

Panto, Letterio; Sekulić, Tatjana. 2012. „Born in 1989. European Youngsters look to the Future and the Past: Milan and Sarajevo Compared“ in Carmen Leccardi, Carles Feixa, Siyka Kovacheva, Herwig Reiter, and Tatjana Sekulić (eds.) 1989 – Young People and Social Change after the Fall of the Berlin Wall. Paris: Council of Europe: 99–121.  

Pyšňáková, Michaela; Miles, Steven. 2010. „The Post-Revolutionary Consumer Generation: ‘Mainstream’ Youth and the Paradox of Choice in the Czech Republic“, Journal of Youth Studies 13 (5): 533–547. https://doi.org/10.1080/13676261.2010.487519

Pivoriūtė, Milda. 2011. „Savanoriška veikla užsienyje – efektyvus būdas atrasti save“, Savanoriška veikla ir jaunimo organizacijos 1 (79): 11–14.

Pivoriūtė, Milda. 2017a. „Šiuolaikinis jaunimas: „Darom karjerą, bet nakčiai grįžtam pas tėvus“, Sociali sociologija. https://sociologai.lt/2017/siuolaikinis-jaunimas-%e2%80%9edarom-karjera-bet-nakciai-griztam-pas-tevus/

Pivoriūtė, Milda. 2017b. „Kodėl mes, Homo sapiens, dominuojame pasaulyje?“, Sociali sociologija. https://sociologai.lt/2017/kodel-mes-homo-sapiens-dominuojame-pasaulyje/

Pivoriūtė, Milda; Poškauskaitė, Karolina. 2019. „Kai nebetenkina „per daug ir per kažkaip“: egzistenciniai pokyčiai kintant gyvenimo ritmui“, Sociologija. Mintis ir veiksmas, 2 (45): 39–67. https://doi.org/10.15388/SocMintVei.2019.2.15

Pivoriūtė, Milda; Urbonaitė-Barkauskienė, Veronika. 2020. „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“, Sociali sociologija. https://sociologai.lt/2020/devyniasdesimtuju-vaikai-tampa-tevais/

Rajsky, Andrej. 2017. „‘The Secret of Youth’ against Nihilism of the Youth According to Umberto Galimberti“, Konteksty Pedagogiczne 2 (9): 115–126. https://doi.org/10.19265/KP.2017.029115

Robbins, Alexandra; Wilner, Abby. 2001. Quarterlife Crisis: The Unique Challenge of Life in Your Twenties. New York: MJF Books.

Roberts, Matthew T. 2020. „Globalization and Neoliberalism: Structural Determinants of Global Mental Health?“, Humanity & Society XX(X): 1–38. https://doi.org/10.1177/0160597620951949

Robinson, Oliver C.; Smith, Jonathan A. 2009. „Metaphors and Metamorphoses: Narratives of Identity During Times of Crisis“ in David Robinson, Pamela Fisher, Tracey Yeadon-Lee, Sarah-Jane Robinson, and Pete Woodcock (eds.) Narrative, Memory and Identities. Huddersfield: University of Huddersfield: 85–94. http://eprints.hud.ac.uk/id/eprint/4867/

Robinson, Oliver C.; Smith, Jonathan A. 2010a. „The Stormy Search for Self in Early Adulthood: Developmental Crisis and the Dissolution of Dysfunctional Personae“, The Humanistic Psychologist 38: 120–145. https://doi.org/10.1080/08873267.2010.485916

Robinson, Oliver C.; Smith, Jonathan A. 2010b. „Investigating the Form and Dynamics of Crisis Episodes in Early Adulthood: The Application of a Composite Qualitative Method“, Qualitative Research in Psychology 7 (2): 170–191. https://doi.org/10.1080/14780880802699084

Robinson, Oliver C.; Stell, Alexander J. 2015. „Later-Life Crisis: Towards a Holistic Model“, Journal of Adult Development 22: 38–49. https://doi.org/10.1007/s10804-014-9199-5

Robinson, Oliver C.; Wright, Gordon R. T. 2013. „The Prevalence, Types and Perceived Outcomes of Crisis Episodes in Early Adulthood and Midlife: A Structured Retrospective-Autobiographical Study“, International Journal of Behavioral Development 37 (5): 407–416. https://doi.org/10.1177/0165025413492464

Robinson, Oliver C.; Wright, Gordon R. T.; Smith, Jonathan A. 2013. „The Holistic Phase Model of Early Adult Crisis“, Journal of Adult Development 20 (1): 27–37. https://doi.org/10.1007/s10804-013-9153-y

Robinson, Oliver. 2015. „Emerging Adulthood, Early Adulthood and Quarter-Life Crisis: Updating Erikson for the Twenty-First Century“ in Rita Žukauskienė (ed.) Emerging Adulthood in a European Context. New York: Routledge: 17–30.

Schlegel, Rebecca J.; Hicks, Joshua A. 2011. „The True Self and Psychological Health: Emerging Evidence and Future Directions“, Social and Personality Psychology Compass 5 (12): 989–1003. https://doi.org/10.1111/j.1751-9004.2011.00401.x

Schlegel, Rebecca J.; Hicks, Joshua A.; Arndt, Jamie; King, Laura A. 2009. „Thine own Self: True Self-Concept Accessibility and Meaning in Life“, Journal of Personality and Social Psychology 96 (2): 473–490. https://doi.org/10.1037/a0014060

Schlegel, Rebecca J.; Vess, Matthew; Arndt, Jamie. 2012. „To Discover or to Create: Metaphors and the True Self“, Journal of Personality 80 (4): 969–993. https://doi.org/10.1111/j.1467-6494.2011.00753.x

Schwartz, Barry. 2005. The Paradox of Choice: Why More is Less. New York: Harper Perennial.

Schwartz, Seth J.; Côté, James E.; Arnett, Jeffrey J. 2005. „Identity and Agency in Emerging Adulthood: Two Developmental Routes in the Individualization Process“, Youth & Society 37 (6): 201–229. https://doi.org/10.1177/0044118X05275965

Schwartz, Seth, J. 2002. „In Search of Mechanisms of Change in Identity Development: Integrating the Constructivist and Discovery Perspectives on Identity“, Identity: An International Journal of Theory and Research 2 (4): 317–339. https://doi.org/10.1207/S1532706XID0204_03

Settersten, Richard A.; Mayer, Karl U. 1997. „The Measurement of Age, Age Structuring, and the Life Course“, The Annual Review of Sociology 23: 233–261. https://doi.org/10.1146/annurev.soc.23.1.233

Settersten, Richard A.; Ray, Barbara. 2010. „What’s Going on with Young People Today? The Long and Twisting Path to Adulthood“, The Future of Children 20 (1): 19–41. https://doi.org/10.1353/foc.0.0044

Shanahan, Michael J. 2000. „Pathways to Adulthood in Changing Societes: Variability and Mechanisms in Life Course Perspective“, Annual Review of Sociology 26: 667–692. https://doi.org/10.1146/annurev.soc.26.1.667

Sirsch, Ulrike; Dreher, Eva; Mayr, Eva; Willinger, Ulrike. 2009. „What does It take to be an Adult in Austria? Views of Adulthood in Austrian Adolescents, Emerging Adults, and Adults“, Journal of Adolescent Research 24 (3): 275–292. https://doi.org/10.1177/0743558408331184

Sparby, Terje; Edelhäuser, Friedrich; Weger, Ulrich. 2019. „The True Self. Critique, Nature, and Method“, Frontiers in Psychology 10: 2250. https://doi.org/10.3389/fpsyg.2019.02250

Stapleton, Alice. 2012. „Coaching Clients through the Quarter-Life Crisis: What works?“, International Journal of Evidence-Based Coaching and Mentoring 6: 130–145. http://ijebcm.brookes.ac.uk/documents/special06-paper-10.pdf

Strohminger, Nina; Knobe, Jochua; Newman, George. 2017. „The True Self: A Psychological Concept Distinct From the Self“, Perspectives on Psychological Science 12 (4): 551–560. https://doi.org/10.1177/1745691616689495

TD Ameritrade. 2019. Young Money Survey. Prieiga internetu: https://s2.q4cdn.com/437609071/files/doc_news/research/2019/Young-Money-2019-Survey.pdf

Urbonaitė-Barkauskienė, Veronika. 2020. Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais. Vilnius: Dvi tylos.

Verhaeghe, Paul. 2014. What About Me? The Struggle for Identity in a Market-Based Society. London: Scribe.

Vosylis, Rimantas. 2017. Psichologiniai tapsmo suaugusiuoju aspektai skirtinga socialinės brandos eiga pasižyminčių jaunuolių grupėse. Daktaro disertacija. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas.

Walther, Andreas. 2006. „Regimes of Youth Transitions. Choice, Flexibility and Security in Young People’s Experiences across Different European Contexts“, YOUNG 14 (2): 119–139. https://doi.org/10.1177%2F1103308806062737

Walther, Andreas; Stauber, Barbara et al. (eds.). 2002. Misleading Trajectories: Integration Poli­cies for Young Adults in Europe? Wiesbaden: Springer Fachmedien Wiesbaden GmbH. https://doi.org/10.1007/978-3-663-10808-5

Žilys, Apolonijus; Jarašiūnaitė-Fedosejeva, Gabija. 2020. Gyvenimo etapų ir pageidautinos gyvenimo įvykių pradžios vertinimas Lietuvoje. Svarbiausi nacionaliai Europos socialinio tyrimo 9-osios bangos rezultatai. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. https://doi.org/10.7220/2669-2589.3