Sociologija. Mintis ir veiksmas

Redakcinė kolegija ir turinys

2020-01-15T09:01:19+00:00

none

Nurodymai autoriams ir bibliografiniai duomenys

2020-01-15T09:01:18+00:00

Politiškumo genealogija. Herojų amžius ir jaunimo maištas

2020-01-15T09:01:17+00:00

Straipsnyje aptariama politiškumo genezė, traktuojant šį fenomeną kaip ypatingą politinių ir religinių veiksnių sąveiką. Keliamas tikslas atlikti graikų politiškumo prielaidų rekonstrukciją, išskiriant konkrečias istorines, tik antikinės Graikijos kontekstui būdingas jo raidos ypatybes. Analizuojami graikų socialinių bendrijų brandos ritualai, siekiant suprasti, dėl ko šios tautos jaunimo iniciacijų struktūra, susiformavusi Tamsiaisiais amžiais, tapo baziniu būsimosios Vakarų civilizacijos modeliu. Rekonstruojant politiškumo genealogiją, tiriamas jaunimo amžiaus grupių vaidmuo, graikų herojų fenomenas, jaunų karių klasės (efebija) lavinimo struktūra ir Likurgo inicijuota pirmoji pasaulyje politinė revoliucija.

Vytautas Kavolis: liberalizmas ir metafizika

2020-01-15T09:01:17+00:00

Straipsnyje nagrinėjamas Amerikos lietuvių visuomenės ir mokslo veikėjo Vytauto Kavolio požiūris į liberalizmo ir metafizikos, suprantamos kaip būties teorija, santykį. Įrodinėjama, kad bėgant laikui V. Kavolio požiūris šiuo klausimu keitėsi. Iki XX a. aštuntojo dešimtmečio lietuvių išeivių mąstytojas gina poziciją, kad grynasis liberalizmas nesuponuoja jokios išankstinės ir visiems jo sekėjams privalomos metafizikos. Jis nenurodo, nei ką galvoti apie Dievą (pripažinti jo egzistavimą ar ne), nei kaip traktuoti tikrovę kaip visumą. Dievo ir tikrovės kaip visumos atžvilgiu grynasis liberalizmas yra neutralus. Metafizine prasme jis yra „tuščia forma“. Kokio metafizinio turinio pripildyti „formą“, grynajame liberalizme teisė spręsti paliekama konkretiems individams. Nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio V. Kavolio pozicija liberalizmo ir metafizikos santykių atžvilgiu sušvelnėja. Jis pripažįsta, kad vis dėlto ir grynasis liberalizmas remiasi tam tikromis metafizinėmis prielaidomis – būtent metafizine tvarkos samprata. Daug dėmesio straipsnyje taip pat skiriama pirminiam V. Kavolio požiūrio į liberalizmo ir metafizikos santykį susiformavimo kontekstui – pokario išeivijoje 1947–1957 m. vykusiam vadinamajam ginčui dėl liberalizmo.

Sovietinio žemės ūkio transformacija

2020-01-15T09:01:16+00:00

Lietuvos kolūkinio žemės ūkio transformacijos į rinkos ekonomiką savitumas, lyginant su kitomis Centrinės Europos visuomenėmis, yra šio sektoriaus sąsajos su sovietine praeitimi. Į Sovietų Sąjungą inkorporuotos šalys patyrė nepalyginti radikalesnę totalitarinės valstybės prievartą ir transformaciją. Straipsnyje kolūkinis žemės ūkio projektas ir jo transformacija analizuojami taikant sovietinės modernybės ir sovietinio laikotarpio modernybės sąvokas. Jos leidžia sovietinį kolūkį interpretuoti kaip universalaus moderniosios visuomenės industrinio žemės ūkio alternatyvų variantą. Abiejų modernybės modelių sąveika apibūdinama susipynusios modernybės sąvoka, pagal kurią kolūkis – tai universalaus modernios visuomenės žemės ūkio ir sovietinio projekto susipynimo hibridas. Taikant susipynusios modernybės ir hibridų koncepciją posovietinei kolūkių transformacijai aiškinti, straipsnyje atskleidžiamos socialinių veikėjų patirtys, neišvengiami kolūkinio hibrido žmogiškieji bei materialiniai nuostoliai. Teorinės interpretacijos grindžiamos interviu bei dokumentų analizės duomenimis.

Tapsmas suaugusiuoju: išėjimas iš tėvų namų paskutinėje sovietmečio ir pirmojoje posovietinėje kartose

2020-01-15T09:01:15+00:00

Straipsnyje analizuojama, kuo skyrėsi jaunų žmonių išėjimas iš tėvų namų paskutinėje sovietmečio ir pirmojoje posovietinėje kartose. Pagrindinis dėmesys skirtas socialiniams valstybės sąrangos pokyčiams ir tam, kaip permainos paveikė analizuojamų kartų savarankiško gyvenimo pradžią. Pristatomame tyrime taikyta diadinė tarpgeneracinė perspektyva – atlikti biografiniai interviu su vienos šeimos dviejų kartų atstovais (motinomis ir jų vaikais). Duomenys rodo, kad socialinės brandos tvarkaraščio kaita ir diferenciacija jau vyksta paskutinėje sovietmečio kartoje, kai jaunų žmonių gyvenimą atskirai vis dažniau lemia individualūs sprendimai, o ne ideologiškai palaikomos socialinės struktūros. Posovietinės kartos tapsmą suaugusiu stipriai veikia globalizacija ir ekonominės sistemos kaita. Todėl šioje kartoje aptinkamą kur kas didesnę brandos trajektorijų įvairovę ir destandartizaciją galima interpretuoti kaip jaunų žmonių reakciją į intensyvių permainų sukeltą rizikos ir nesaugumo pojūtį.

Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai: sociologinė analizė

2020-01-15T09:01:14+00:00

Pagrindinis straipsnio tikslas – aptarti socialinius Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų ypatumus, apsireiškimų vietų vystymąsi, taip pat motyvaciją ir elgesio bruožus piligrimų, vykstančių į Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų vietas Lietuvoje. Straipsnyje apžvelgiami Bažnyčios naudojami kriterijai vertinant apsireiškimų autentiškumą, apsireiškimų charakteristikos, jų paradigma, kiti su apsireiškimais susiję mokslininkų tyrimai, pristatomi Vatikano patvirtinti apsireiškimai ir Lietuvoje įvykusių apsireiškimų vietos. Pagal pagrindinius apsireiškimų paradigmos elementus analizuojamas oficialiai pripažintas Šiluvoje įvykęs apsireiškimas. Galiausiai tiriama religinio turizmo ir piligriminių kelionių kompleksinė motyvacija, susijusi tiek su piligrimų asmeninių ar bendruomeninių vertybių ir tapatumo raiška, tiek su kitais pažintiniais ar socialiniais motyvais. Straipsnyje daroma išvada, kad Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai vyksta vietose, kuriose priešinamasi politiniams, socialiniams ar moraliniams pokyčiams, o apsireiškimų vietos tampa nuolat kuriama ir interpretuojama socialine realybe, lankoma piligrimų.

Redakcinė kolegija ir turinys

2019-05-24T14:30:41+00:00

Nurodymai autoriams ir bibliografiniai duomenys

2019-05-24T14:30:40+00:00

Apie bandymą atverti juodąsias mokslo dėžes (2)

2019-05-24T14:30:40+00:00

Šiame straipsnyje toliau plėtojamos idėjos iš ankstesnės publikacijos Apie bandymą atverti juodąsias mokslo dėžes (1)ir analizuojamas sociologinis eksperimentas, kuriuo siekėme peržengti sociologijos ir gamtos mokslų rutininių tyrimo procedūrų ribas. Straipsnį sudaro dvi dalys. Pirmojoje dalyje aptariama nedekartiška G. Bachelard’o „naujosios mokslinės dvasios“ epistemologija ir H. White’o tropų teorija, kuri suteikė „naujosios mokslinės dvasios“ formavimosi aiškinimui kitonišką interpretacinį kontekstą. Antrojoje dalyje aprašomas sociologijos studentų atliktas didaktinis eksperimentas, kuris apėmė dvi grupines diskusijas su gamtos mokslų doktorantais. Pirmojoje grupinėje diskusijoje buvo taikyti socialumo sociologijos principai, o antrojoje, pasitelkus perteikimo sociologijos principus, buvo mėginta išprovokuoti epistemologinį lūžį. Epistemologinio lūžio refleksija paskatino kritiškai įvertinti sociologinio habitus formavimąsi.