Taikomoji kalbotyra, 16: 56–75 eISSN 2029-8935
https://www.journals.vu.lt/taikomojikalbotyra DOI: https://doi.org/10.15388/Taikalbot.2021.16.4

Kalbos politikos metmenys Prūsijos Karalystėje XVIII–XIX a. sandūroje

Ona Aleknavičienė
Lietuvių kalbos institutas
ona.aleknaviciene@lki.lt

Anotacija. Straipsnio tikslas – nustatyti XVIII–XIX a. sandūroje kilusias idėjas dėl lietuvių kalbos kaip oficialiosios regioninės Prūsijos Karalystės kalbos statuso ir įvertinti jos planavimo parametrus. Pagrindi­niai tyrimo objektai – prãtarmės Kristijono Gotlybo Milkaus žodyne Littauisch–deutsches und Deutsch–littauisches Wörter-Buch (1800) ir archyviniai dokumentai, teikiantys informacijos apie kalbos politikos prielaidas, formavimo kryptis, tikslus ir uždavinius. Prielaidas lietuvių kalbos atžvilgiu palankiai politikai sudarė XVIII a. pabaigos įvykiai: po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (1795) prie Prūsijos prijungta Užnemunė, išsiplėtęs lietuvių kalbos arealas ir sustiprėjusios partikuliarizmo idėjos. Karo ir domenų rūmų Karaliaučiuje tarėjas, Rytų Prūsijos mokyklų inspektorius Christophas Friedrichas Heilsbergas, žinodamas lietuvių požiūrį į kalbos įtaką tapatybei, išmanydamas kalbų mokymosi motyvus, mokyklų bei bažnyčių galimybes, įstatymų leidybą, ėmėsi ir kalbos statuso planavimo, ir jo įgyvendinimo veiksmų. Immanuelis Kantas iškėlė kalbos grynumo kriterijų ir būtinybę jį išsaugoti dėl tapatybės išlaikymo, mokslo ir mokymo interesų, tam numatydamas du būdus: mokyklose ir bažnyčiose mokant gryna kalba ir plečiant tokiõs kalbos vartojimo ribas.
Raktažodžiai: kalbos politika, Kristijonas Gotlybas Milkus, Christophas Friedrichas Heilsbergas, Danielius Jenischas, Immanuelis Kantas

Language policy in the Kingdom of Prussia at the junction of the 18th-19th centuries

Summary. The present paper examines the principles of the language policy designed in the Kingdom of Prussia at the junction of the 18th-19th centuries. This research aims to identify the main factors affecting the introduction of the Lithuanian language as the official regional language in the Kingdom of Prussia and to evaluate the parameters applied to such language planning. The main research objects in this study are the prefaces to Christian Gottlieb Mielcke’s dictionary Littauisch-deutsches und Deutsch-littauisches Wörter-Buch (1800) and the archival material of the end of the 18th century, which provide information on the preconditions, directions, goals, and objectives of the language policy of the time.
The politics favorable to the Lithuanian language was preconditioned by the political changes in the 18th century. After the third partition of the Commonwealth of the Two Nations (1795) and with the annexation of Užnemunė to Prussia, the range of the Lithuanian language use expanded, and the ideas of regional particularism strengthened.
Christoph Friedrich Heilsberg, the author of the third preface to Mielcke’s dictionary, a counsellor in the Königsberg Chamber of War and Domains, and an inspector of East Prussian schools, was well aware of the Lithuanian attitudes to the influence of language on identity, motives for language learning, legislation, and the potential of schools and churches. On the grounds of this versatile expertise, he undertook language status planning.
With regards to Mielcke’s observation about civil servants who need to learn Lithuanian and the Lithuanian approach to language, Heilsberg took a practical position on language planning. He suggested expanding the Lithuanian language use in the public sphere rather than considering the idea of German as a common state language. At Heilsberg’s initiative, the Lithuanian language had to be used in such important areas as education, church, law, business, and administration. Heilsberg sought to ensure that it did not lose its cultural or administrative functions. Such plans presuppose the status of Lithuanian as an official regional language, equivalent to linguistic autonomy, where the language of a national minority has political autonomy and coexists with the official language of the state.
Heilsberg initiated not only the development but also the implementation of language policy. He developed the directions and measures of corpus planning: to help non-Lithuanians to learn Lithuanian, he encouraged Mielcke to prepare a Lithuanian-German and German-Lithuanian dictionary and supervised the publication of a Lithuanian grammar and a collection of sermons. This highlights the priorities of his education policy, which aimed to develop the language skills of teachers and priests, and to create conditions for civil servants working in the province to learn the Lithuanian language.
Three statements of Heilsberg as a high-ranking state official were important for increasing the prestige of the Lithuanian language: 1) language is a guarantor of identity; 2) provincial languages must be learned by civil servants and not vice versa; and 3) language must be nurtured.
The author of the fourth preface to Mielcke’s dictionary, the German philosopher Immanuel Kant, raised the criterion of language purity. Considering that only pure language is important for the maintenance of the nation’s distinctiveness, for science, and especially history, he emphasized the need to preserve the purity of language and proposed two ways to achieve this: to use pure language in schools and churches, and to expand the domains of its use.
This is the earliest attempt in the history of Prussian Lithuanian culture to give the Lithuanian language the status of an official regional language. Such policy ensured its functioning in all spheres of public life, its use in the education system, and created conditions for maintaining identity.
Keywords: language policy, Christian Gottlieb Mielcke, Christoph Friedrich Heilsberg, Daniel Jenisch, Immanuel Kant

_________

Copyright © 2021 Ona Aleknavičienė. Published by Vilnius University Press.
This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

1. Įvadas

XVIII amžius Prūsijos Lietuvoje gali būti laikomas kultūrinių sąjūdžių ir jas lydinčių polemikų amžiumi. Ypač ryškūs buvo lituanistiniai sąjūdžiai, prasidėję jau pirmajame dešimtmetyje ir kėlę bažnytinės kalbos kokybės klausimus, paskui, veikiami pietizmo ir liuteronų ortodoksų konkurencijos, plėtojęsi 3–4-ajame dešimtmetyje ir aktyvinę literatūros kūrimą, o 8–9-ajame formavęsi dėl Prūsijos tautų etnogenezės ir jų kalbų istorijos, giesmynų rengimo principų bei giesmių kalbos. XVIII a. paskelbta keliolika poleminių veikalų, išleistos keturios gramatikos ir trys žodynai. Amžiaus pabaigą „užviršavo“ dvi Pilkalnio evangelikų liuteronų bažnyčios kantoriaus Kristijono Gotlybo Milkaus¹ (Christian Gottlieb Mielcke, 1733–1807) knygos: žodynas Littauisch–deutsches und Deutsch–littauisches Wörter-Buch ir gramatika Anfangsgründe einer Sprach-Lehre (1800). Jos parengtos tęsiant lituanistinę tradiciją: pirmõsios pagrindas – Pilypo Ruigio (Philipp Ruhig, 1675–1749) žodynas Littauisch–Deutsches und Deutsch–Littauisches Lexicon, antrõsios – jo sūnaus Povilo Frydricho Ruigio (Paul Friedrich Ruhig, ~1721–~1784) gramatika Anfangsgründe einer Littauischen Grammatick (1747). Abu veikalai perleisti juos atnaujinus ir papildžius, o žodyne vietoj Pilypo Ruigio pratarmės įdėtos keturios naujos ir taip sukurta erdvė diskursams apie kalbos ir visuomenės santykį.

Dėl išskirtinių pratarmių Milkaus žodynas dažnai patenka į Lietuvos ir užsienio tyrėjų akiratį. Pirmoji pratarmė yra paties Milkaus, antroji – Berlyno Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Mikalojaus bažnyčių pamokslininko ir filosofo Danieliaus Jenischo (1762–1804), trečioji – Karo ir domenų rūmų Karaliaučiuje tarėjo, Rytų Prūsijos mokyklų inspektoriaus Christopho Friedricho Heilsbergo (1726–1807), o ketvirtoji – filosofo Immanuelio Kanto (1724–1804) (apie pratarmių autorių sąsajas žr. Bense 2006: 209–212; Shell 2011: 1–38; Sidabraitė 2020: 192–208; Aleknavičienė 2021b: 105–110). Tyrėjus ypač traukė ir tebetraukia Kanto pratarmė, nes manoma, kad tai paskutinis jo paties publikuotas kūrinys (Kant 2008: 431, plg. Kern 2007: 82), todėl domina jo biobibliografijos bei filosofinių idėjų tyrėjus (Rickevičiūtė 1968: 56–65; Putinaitė 2003: 389–396; Putinaitė 2004: 294–299; Putinaitė 2005: 34–40; Shell 2011: 1–38; Sidabraitė 2020: 192–208 ir kt.).

Šiame straipsnyje Milkaus žodyno prãtarmės vertinamos kaip diskursas, skatinęs plačią istorinių, socialinių bei kultūrinių idėjų raišką, ryškinęs ne tik kalbos ir tapatybės santykio problemas (apie jas žr. Aleknavičienė 2021b: 101–136), bet ir kėlęs lietuvių kalbos statuso klausimą. Nors visų keturių pratarmių tikslas turėjo būti panašus ir pragmatiškas – pristatyti visuomenei naujai leidžiamą lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodyną, tačiau jų autoriai pasinaudojo proga formuoti viešąją nuomonę ir dėl aktualių kalbos politikos klausimų.

Pagal dabartinę sampratą, pagrindinis kalbos politikos subjektas yra valstybė, o kalbos politika – tai valstybės priimami sprendimai (taisyklės, rekomendacijos, gairės) dėl kalbos (ar kalbų) statuso, vartosenos, vartojimo sričių ir tų kalbų vartotojų teisių (Kėvalienė, Raipa 2007: 47). Ji ypač aktuali valstybėms, kuriose yra didelės grupės kitakalbių asmenų ir intensyviai vartojama keletas kalbų. Kalbos politika – nuolatinis procesas, kiekvienoje valstybėje turintis savitas raidos kryptis, paremtas istoriškai susiklosčiusiais ideologiniais pagrindais, lemiamas skirtingų politinių, ekonominių, socialinių ir kultūrinių interesų. Kad to proceso eiga sudėtinga, iš pradžių neturinti nei valstybės institucijų, įgaliotų formuoti ir įgyvendinti kalbos politiką, nei teisinės bazės ir dažnai plėtojasi tik inteligentijos iniciatyva, aiškiai matyti iš lietuvių kalbos situacijos tarpukario Lietuvoje (žr. Pupkis 2019a: 4–13; Pupkis 2019b: 7–15). Tiesiogiai reglamentuoti kalbą ir daryti ją politikos dalimi daugelis valstybių pradėjo tik XX a., kalbos statusą įtvirtindamos skirtingais būdais ir lygmenimis (apžvalgą žr. Smetonienė 2005: 23–26).

Pirmais kalbos politikos formavimo veiksmais, kurie paprastai tik vėliau baigiasi juridiniu dokumentu, laikoma problemos identifikavimas, apibrėžimas ir prioritetų atranka (Kėvalienė, Raipa 2007: 48). Tolesni veiksmai – kalbos planavimo įgyvendinimo būdų bei priemonių numatymas (duomenų apie esamą padėtį kaupimas, tikslų, uždavinių ir jų sprendimo būdų nustatymas) ir nuoseklus plano įgyvendinamas atliekant ir vykdymo kontrolę (dėl kalbos planavimo sampratos žr. Christian 1994: 29–40; Haugenas 1994 14–28; Smetonienė 2005: 27–28).

Remiantis tokiomis teorinėmis prielaidomis, straipsnyje keliamas tikslas nustatyti XVIII–XIX a. sandūroje kilusias idėjas dėl lietuvių kalbos kaip galimõs oficialiosios regioninės Prūsijos Karalystės kalbos statuso ir įvertinti jo įgyvendinimo būdus. Tyrimo objektu laikomos Milkaus žodyno pratarmės ir archyviniai XVIII a. pabaigos dokumentai, teikiantys informacijos apie kalbos politikos vykdymą (dabar saugomi Prūsijos kultūros pavedo Slaptajame valstybiniame archyve Berlyne, vok. Geheimes Staatsarchiv Preußischer Kulturbesitz zu Berlin; GStA PK).

Tiriant kalbos ir tapatybės sąsajas (Aleknavičienė 2021b: 101–136), jau nustatyta, kaip žodyno pratarmių autoriai aiškino kalbos vaidmenį tapatybės formavimosi ir palaikymo procese, kokių pateikė faktų apie pačių lietuvių suprastą kalbos reikšmę tautinėms ypatybėms ir moralei išsaugoti. Pagrindinis dėmesys dabar skelbiamame straipsnyje sutelkiamas į idėjas dėl kalbos politikos: sekamà būtent ši siužetinė diskurso linija ir remiamasi tas idėjas galinčiais pagrįsti kitais šaltiniais. Jame sprendžiami tokie uždaviniai: siekiama išryškinti, kaip XVIII–XIX a. sandūroje vertinta: 1) istorinė, socialinė ir kultūrinė kalbos vartojimo situacija; 2) lietuvių kalbos santykiai su kitomis kalbomis: grėsmės ir galimybės; 3) kalbos vartojimo sritys ir siekiai jas plėsti; 4) kalbos statuso įgyvendinimo idėjos: institucijos ir mokomosios priemonės².

Analizuojant lietuvių kalbos vartojimo situaciją ir kalbos politikos metmenis, kaip metodologine prieiga remiamasi sociolingvistikos teorija, išskiriančia du svarbiausius kalbos planavimo parametrus: 1) kalbos parinkimą tam tikriems tikslams – kalbos statuso planavimą; 2) pačios kalbos raidos planavimą – kalbos korpuso planavimą (Cooper 1989: 29–32; Christian 1994: 35–38). Pirmuoju atveju kalba gauna oficialiosios kalbos statusą, antruoju pradedamas kalbos statuso įgyvendinimas (norminimas ir tam reikalingų priemonių kūrimas). Šiuo požiūriu Milkaus žodyno prãtarmės ir minėti archyviniai dokumentai iki šiol dar netirti. Apibendrinant rezultatus, taikomas analitinis aprašomasis ir interpretacinis metodas.

2. Istorinė, socialinė ir kultūrinė kalbos vartojimo situacija

Milkus, motyvuodamas savo leidžiamų knygų būtinumą, pratarmėje gana aiškiai nušvietė istorinį kontekstą: jis paminėjo paskutinį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą („die leꜩte Theilung von Polen“ M 2r³) ir dėl to išaugusį Prūsijos Karalystei priklausančių lietuvių skaičių. 1795 m. po trečiojo padalijimo prie jos prijungus Didžiosios Lietuvos Užnemunę ir dalį Palenkės bei Mazovijos (iki Vyslos ir Pilicos upių), iš tiesų ženkliai padidėjo Prūsijos teritorija ir išsiplėtė joje vartojamos lietuvių kalbos ribos. I8"/>š Užnemunės kartu su ta Lenkijos dalimi buvo suformuota nauja Prūsijos Karalystės provincija, kurią imta vadinti Naująja Rytų Prūsija, Naujaisiais Rytprūsiais, Naujosios Rytų Prūsijos provincija (vok. Neuostpreußen, Provinz Neuostpreußen, 1795–1807), plg. Milkaus vartotus vietovardžius: „von Neu=Oſtpreußen“ (M 2r), „in Neuoſtpreußen“ (M 2v), „in Neu=Oſtpreußen“ (M 5r).

Apibrėždamas Prūsijos Karalystei priklausantį lietuvių kalbos arealą, Milkus pirmiausia nurodė penkias didžiąsias Senosios Rytų Prūsijos apskritis – Klaipėdos, Tilžės, Ragainės, Labguvos, Įsruties („fünf Hauptämter, Nahmens Memel, ǁ Tilſe, Ragnit, Labiau und Inſterburg“⁴ M 2r) – ir prie jų pridėjo Naująją Rytų Prūsiją („Neu-Oſtpreußen“ M 2r). Jo duomenimis, po prijungimo Prūsijoje galėjo gyventi daugiau negu 200 000 lietuvių („Die Anʒahl ǁ aller littauiſchen Unterthanen in ganʒ Preußen, nach ſeinen ǁ jeꜩigen Gränʒen betrachtet, mag wohl über 200 000 betragen“ M 2r).

Socialinę ir kultūrinę kalbos vartojimo situaciją apibrėžia tokie Milkaus pateikti lietuviškai kalbančių žmonių apibūdinimai: „von dem eingebornen ǁ gemeinen Manne geſprochen“ (M 2r), „ſie blos von dem gemei=ǁnen Manne geſprochen wird“ (M 2v), „von dem, in Sitten und Gebräuchen ganʒ unterſchiede=ǁnen, gemeinen Landmann, der über ſeine Sprache keine ǁ Auskunft gehörig ʒu geben verſteht, geſprochen wird“ (M 2v), t. y. šią kalbą vartoja tik paprasti vietiniai kaimo žmonės, kuriems būdingi saviti papročiai ir tradicijos. Taigi pagrindinė kalbos vartojimo sritis – kasdienis bendravimas ir jį perteikiantis buitinis stilius. Pristatydamas gramatiką ir jos gale pridėtą skyrių apie poeziją, Milkus lietuvių kalbą apibūdino kaip grakščią, melodingą, turinčią daug rimų, vadinasi, tinkamą giesmėms kurti (M 5r–5v).

Jenischas Prūsijos lietuvius laikė maža tautele (J 6v–7r). Aprašydamas Prūsijos lietuvių charakterio bruožus, jis pabrėžė, kad lietuviai turi visus paprastai ir izoliuotai gyvenančių tautų privalumus ir nedaugelį jų trūkumų. Kaip privalumus iškėlė bendruomeniškumą, bičiulystę, santarvę, svetingumą, dorumą (J 10v), ypatingą meilę savo kalbai (J 9v–10v), o trūkumais laikė nacionalinį išdidumą, polinkį į girtavimą ir prietaringumą (J 11r). Pastarasis suprastinas kaip reliktiniai ikikrikščioniškosios religijos elementai ir senųjų apeigų laikymasis (plg. ir H 12v). Heilsbergo aprašytos lietuvių savybės panašios, tik labiau pabrėžiamas sėslumas, santūrumas ir netgi priešiškumas svetimšalių atžvilgiu, liudijantis kontaktų vengimą ir tautinių bendruomenių uždarumą (dar žr. 2 sk.).

Vienas iš tradicinei agrarinei visuomenei būdingų socialinių ir kultūrinių požymių atsispindi Heilsbergo teiginyje, kad žemutinio sluoksnio lietuviai nestudijuoja („Der Littauer der niedern Klaſſe vom plat=ǁten Lande ſtudirt nicht“⁵ H 15r), taigi aukštesnio išsilavinimo nesiekia. Privalomasis pradinis mokymas lietuvių kalba Prūsijoje pradėtas diegti XVIII a. 2-ajame dešimtmetyje: jau tuomet siekta kiekviename didesniame kaime įsteigti po mokyklą, Karaliaučiaus universitete numatyta parengti lietuviškose parapijose dirbti galinčių kunigų ir mokytojų, išleisti mokomųjų priemonių (apie pradinio etapo veiksmus ir vykdytojus žr. Aleknavičienė 2018: 15–56 ir lit.). 1736 m. karalius Frydrichas Vilhelmas I (Friedrich Wilhelm I, 1688–1740, valdė 1713–1740) įkūrė Prūsijos Lietuvai skirtą paramos fondą Mons pietatis, kurį iš pradžių sudarė 40 000 talerių, bet vėliau jis padidintas iki 50 000 (Terveen 1954: 109–113; Neugebauer 1992: 177, 182). Iki 1740 m. Klaipėdos, Tilžės, Ragainės ir Įsruties apskrityse buvo pastatytos 275 mokyklos (Matulevičius 1989: 108; plg. Skrupskelis 1967: 18, kur nurodoma 340 mokyklų). Tad pradinis mokymas XVIII a. jau buvo įdiegtas, lietuviai darėsi vis raštingesni, tačiau studijuoti nebuvo linkę. Karaliaučiaus universitete 1718 m. įsteigtame Lietuvių kalbos seminare, vėliau tokiame pat Halės universitete (1728–1740) didžioji dauguma seminarų lankytojų per visą XVIII a. buvo vokiečių kilmės (plg. Schiller 1994: 195–223; Citavičiūtė 2004: 329–355). Ir Jenischas, ir Heilsbergas teigė, kad Prūsijos Lietuvoje bažnyčios tarnais ir mokytojais daugiausia dirba (J 10r) ir veržiasi dirbti vokiečiai (H 15r).

Kantas Prūsijos lietuvius apibūdino kaip labai seną, dabar mažoje teritorijoje suspaustą ir izoliuotą gentį, dar išlaikiusią gryną kalbą ir dėl to labai svarbią istorijos mokslui:

ſo iſt auch der Vortheil, den die Wiſſen=ǁſchaften, vornehmlich die alte Geſchichte der Völker­wan=ǁderungen, aus der noch unvermengten Sprache eines ur=ǁalten, jeꜩt in einem engen Beʒirk eingeſchränkten und ǁ gleichſam iſolirten Völkerſtammes⁶, ʒiehen können (K 16v).

Taigi Kantas, kaip ir Milkus bei Jenischas, pabrėžė nedidelę lietuvių gyvenamą teritoriją ir izoliuotumą, kurį galima suprasti ir kaip teritorinį kompaktiškumą, ir kaip visuomenės uždarumą. Visi keturi pratarmių autoriai lietuviškai kalbančią Prūsijos Karalystės visuomenės dalį socialiniu atžvilgiu suvokė kaip valstietišką, o kultūriniu – kaip menkai išsilavinusią ir labai veikiamą tradicijų.

3. Santykiai su kitomis tautomis ir kalbomis: grėsmės ir galimybės

Socialiniam ir kultūriniam kontekstui suvokti svarbūs duomenys apie bendravimą tarp žmonių, priklausančių skirtingoms kultūroms ir kalbančių savo gimtosiomis kalbomis. Milkaus pratarmėje pateikta šiek tiek informacijos apie lietuvių ir vokiečių maišymąsi. Jis Senosios Rytų Prūsijos vietovėse buvęs nevienodas: kai kur senieji gyventojai jau labai susimaišę su vokiečiais kolonistais⁷, tačiau dar daug kur gyvena beveik vien lietuviai⁸, ypač apie Klaipėdą ir palei rytinę sieną:

In einigen Gegenden dieſes ǁ Beʒirks ſind die alten Einwohner ſehr ſtark mit deutſchen ǁ Coloniſten vermengt; in andern aber wohnen die Littauer ǁ noch faſt allein, beſonders im Memelſchen und in dem ǁ Landſtrich an der öſtlichen Gränʒe, wo man oftmals in ǁ ʒwanʒig Dörfern hinter einander kaum Einen Deutſchen ǁ findet (M 2r).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Milkus, apibrėždamas visą lietuvių gyvenamą teritoriją Prūsijoje, nepateikė jokių užuominų apie lietuvių ir vokiečių kalbų mišimą. XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje skirtingi visuomenės sluoksniai vartojo ne tą pačią kalbą: didžioji dauguma lietuvių valstiečių dar nemokėjo vokiškai, o aukštesniajam socialiniam sluoksniui priklausę vokiečiai – lietuviškai. Todėl manytina, kad tuomet dar nebuvo nei ryškių kalbų kontaktų, nei atitinkamai interferencijos, t. y. tokio kalbų poveikio viena kitai, kuris sukeltų struktūrinių normų pakitimų.

O štai kalbą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytuose – prie Vilniaus ir už jo – Milkus apibūdino kaip turinčią rusų ir lenkų kalbų priemaišų. Skirtumas esą būtų menkesnis, jei knygų sudarytojai nebūtų lenkai arba nebūtų persiėmę lenkų kalba. Mat visi kilmingi žmonės ten kalbantys lenkiškai (Mielcke 1800b: 168). Į gramatiką Milkus įdėjo ištraukų iš Didžiojoje Lietuvoje išleistų knygų, kad parodytų tarminius skirtumus (Mielcke 1800b: 165–168). Povilas Frydrichas Ruigys savo gramatikoje buvo aprašęs tik Prūsijos lietuvių tarmes, centrine laikydamas Įsruties ir Ragainės apskričių tarmę, o kitas – tiek Didžiosios, tiek Prūsijos Lietuvos – periferinėmis (Ruhig 1747: 4r, 129–132; apie tai plačiau žr. Aleknavičienė 2020: 83–130). Jo aprašą Milkus iš esmės perėmė, tik atsisakė Ruigio klaipėdiškiams priskirtų žvejų ir kuršių tarmės pavyzdžių ir pridėjo ištraukų iš Didžiosios Lietuvos knygų. Ta Didžiosios Lietuvos kalba, kuri vartojama netoli Prūsijos sienos, nuo kalbos, kuria kalbama Rytų Prūsijoje, pasak Milkaus, skiriasi nedaug (Mielcke 1800b: 165, 168). Jis tikėjosi, kad dėl to jo veikalai bus tinkami ir Naujojoje Rytų Prūsijoje (M 4v–5r).

Įvertindamas padidėjusį Prūsijai priklausantį lietuvių kalbos plotą ir nedidelį lietuvių susimaišymą su vokiečiais, Milkus grėsmių tolesniam lietuvių kalbos gyvavimui nematė. O štai Jenischas prognozavo lietuvių kalbos išnykimą, nes mažèsniosios tautos prisišliejančios prie dominuojančiųjų ir ištirpstančios bendroje masėje. Jis apeliavo į mokslininkų draugijas ir ragino „visokiais būdais ir iš visų jėgų“ stengtis, kad nė viena mažesnės tautos kalba neišnyktų. Kitas veiksmas, kurio mokslininkai turėtų imtis, tai spėti prieš joms išnykstant išsaugoti rašto paminklus, kronikas, sakmes, dainas, mitus arba bent jau parengti žodyną (J 6v–7r). Pasak Jenischo, lietuviškai kalba mažai žmonių ir ji gali netrukus tapti mirusia, todėl labai svarbu pasirūpinti išsamiu jos žodynu (J 7r).

Jenischas, gyvendamas ir dirbdamas Berlyne, aktyviai domėjosi senųjų ir tautinių kalbų santykiais⁹. 1796 m. parašė veikalą Philosophisch-kritische Vergleichung von vierzehn älteren und neueren Sprachen Europens (Filosofinis kritinis keturiolikos senesniųjų bei naujesniųjų Europos kalbų palyginimas), kuriame lygino kalbas, tarp jų lietuvių ir lenkų. Abi jas traktavo kaip giminingas, turėjusias vieną prokalbę, tačiau savarankiškas (Jenisch 1796: 417). Rašydamas pratarmę Milkaus žodynui, jis pateikė informacijos apie lietuvių kalbos giminystę su graikų, slavų, baltų, germanų kalbomis (J 7r–9v). Būtent dėl giminystės ryšių bet kokia kalba esanti vertinga istorikams, tiriantiems tautų kilmę ir jų kilnojimosi istoriją (J 6v). Kaip kalbų istorijos ir jų ryšių tyrėjas, Jenischas suvokė ir galimą lietuvių asimiliacijos bei kalbų interferencijos perspektyvą. Kita vertus, iš kontaktų su kaimyninėmis vakarinėmis tautomis ir švietimo jis tikėjosi kultūros pažangos ir ydų įveikimo (jomis, kaip minėta, laikė tautinį išdidumą, pasireiškiantį nepasitikėjimu kitataučiais, girtavimą ir prietaringumą, t. y. veikiausiai senosios religijos laikymąsi) (J 10v–11v). Įsivaizduodamas teigiamą įtaką kultūrai ir švietimui, Jenischas neprieštaravo ir vokiečių kalbos įvedimui, nors pripažino, kad lietuviai labai prisirišę prie savo kalbos ir to padaryti neįmanoma (J 10r–10v).

O štai Heilsbergas jau atkreipė dėmesį į neigiamą vokiečių kalbos ir papročių įtaką lietuviams. Kaip vieną iš praradimų, kuris ištiktų praradus kalbą ir kurį jau esą galima pastebėti, jis įvardijo tautiškumo praradimą. Pasak Heilsbergo, kam jau tekę matyti žalingą vokiečių kalbos ir kultūros poveikį lietuviams, gyvenantiems pasienyje ir netoli miestų, tas patikėsiąs, kad lietuvis, prarasdamas kalbą, prarastų ir tautinius bruožus („daß der Littauer mit ǁ ſeiner Sprache, ſeine Nationalheit verlieren würde“ H 15r). Jo duomenimis, kai kurie lietuviai, gyvenantys miestuose ar netoli jų, jau linkę perimti vokiečių papročius ir kalbą („tauſcht ʒwar ſeine Mutterſprache und Naʒional=Eigenheit ǁ mit teutſcher Sprache und teutſchen Grundſäꜩen“ H 15r), bet tokie dar sudaro mažumą. Jis aprašė porą skirtingų situacijų, kaip elgiasi lietuviai kitatautėje ir kitakalbėje aplinkoje: 1) jie nekalba vokiškai, net jeigu ir moka; 2) tarnaudami pas vokiečius, vengia savo kalbos, kad nebūtų iš jų tyčiojamasi. Be to, jie nesituokia su svetimšaliais (H 15r). Taigi matyti sąmoningai išlaikoma distancija: pastangos vartoti tik savo kalbą rodo kontaktų vengimą ir tarpasmeninių barjerų kūrimą.

Pasak Heilsbergo, lietuviai įsitikinę, kad iš vokiečių nieko negali išmokti, bet per juos gali kai ko netekti (H 13v). Visa tai liudija dėl kalbos ir tautybės tuomet buvus įtampą, stokojus vienijamųjų komunikacinių ir kultūrinių ryšių, kurie padėtų įveikti abiejų tautinių bendruomenių uždarumą. Užuomina apie patyčias signalizuoja apie suvoktą vokiečių, kaip dominuojančios tautinės grupės, priešiškumą lietuvių atžvilgiu. Manytina, kad socialiniai bei kultūriniai abiejų kalbinių bendruomenių ryšiai buvo silpni ir nedažni. Kai kurie kiti šaltiniai liudija lietuvių priešiškumą ne tik vokiečiams, bet ir jų kalbai. Antai Johannas Fried­richas Zöllneris, 1804 m. keldamas idėją dėl vokiečių kalbos mokymo pradinėse mokyklose, rašė, kad lietuviai tam priešinasi ir mano, kad bet kokia siūloma naujovė jiems būtų nepalanki:

Die ſo genannten Stock=Lithauer ǁ dagegen werden ſich ſträuben, auch nur die=ǁſen Maßregeln die Hand ʒu biethen: denn ǁ ſie haſſen das Deutſche, und vermuthen bei ǁ jeder Neuerung, daß man damit ertwas ʒu ihrem Nachtheile im Schilde führe (Zöllner 1804: 211).

Heilsbergo požiūris į šių tautų ir jų kalbų santykius akivaizdžiai neigiamas – jie vertinami kaip keliantys grėsmę, t. y. laikomi rizikos šaltiniais. Heilsbergo teiginiai leidžia daryti prielaidą, kad netoli miestų ir miestuose jau radosi pavienių asmenų kultūrinės adaptacijos ar jų grupių akultūracijos požymių: įvairaus lygmens vokiečių kalbos ir kultūros elementų perėmimo ir atitinkamai naujų elgsenos reiškinių atsiradimo. Vis dėlto lietuvių miestiečių, lengviau nei valstietija pasiduodančių kultūros naujovėms, o per jas ir asimiliacijai, XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje buvo palyginti mažai, todėl iki tokios kalbos situacijos, kokią pranašavo Jenischas, tuomet dar neprieita.

4. Kalbos statuso planavimas: vartojimo sritys

XVIII a. pabaigos politiniai įvykiai ir valstybių sienų pasistūmimas sukėlė ekonominių, socialinių ir kultūrinių permainų. Dėl efektyvesnės valdžios struktūrų ir verslo veiklos, spartesnės švietimo plėtros reikėjo politinių sprendimų. Tai sudarė prielaidas lietuvių kalbai būti įtrauktai į kalbos statuso planavimo bei įgyvendinimo procesus ir tapti naujų visuomenės raidos rezultatų siekiamąja priemone.

Aiškiausiai kalbos politikos metmenys išdėstyti Heilsbergo pratarmėje. Jis buvo aukštas pareigūnas: nuo 1767 m. – Karo ir domenų rūmų Karaliaučiuje (vok. Kriegs- und Domänenkammer Verwaltung in Königsberg) tarėjas, nuo 1787 m. – Rytų Prūsijos mokyklų inspektorius Karaliaučiuje (vok. Schulrat in Königsberg), be to, buvo ir Karaliaučiaus karališkosios vokiečių draugijos (vok. Königliche deutsche Gesellschaft zu Königsberg) narys¹⁰. 1791 m. Heilsbergas išleido 64 puslapių instrukciją kaimo mokyklų mokytojams Instruction für die Land-Schul-Lehrer nebst vermischten Fragen über verschiedene Gegenstände, zur Verbesserung des Unterrichts und der Erziehungs-Anstalten in allen Land-Schulen von Ostpreußen und Litthauen (Instrukcija kaimo mokyklų mokytojams su klausimais įvairiomis temomis siekiant pagerinti mokymą ir ugdymą visose Rytų Prūsijos ir Lietuvos kaimo mokyklose).

Žodyno pratarmės pradžioje Heilsbergas paminėjo du valdovus, kurie dėl kalbos politikos laikėsi skirtingų pozicijų: Juozapą II, pasisakiusį už bendrą valstybės kalbą, o Frydrichą II, palikusį savo karalystės provincijoms tautines kalbas, t. y., pasak Milkaus, jų tėvų ir protėvių kalbą („die Sprache ihrer Väter und Vorfahren“ H 12r). Juozapas II (Joseph II, 1741–1790) – Šventosios Romos imperijos imperatorius, valdęs nuo 1765 m. ir siekęs centralizuoti įvairiakalbę imperiją (ši įkurta 962 m. ir kaip Vakarų bei Vidurio Europos valstybinis darinys gyvavusi iki 1806 m.). Kaip įprasta imperijoms, administravimui palengvinti Juozapas II 1784 m. dekretu vokiečių kalbą paskelbė valstybine, privaloma visoms imperijos tarnyboms, teismams ir mokykloms. Tačiau kilus vengrų, kroatų, rumunų pasipriešinimui, sprendimą prieš mirtį atšaukė (Maitz 2011: 81). Jo dekretas nebuvo iš esmės nukreiptas prieš tautines kalbas – jis labiausiai skirtas valstybės tarnyboms (tarnautojams numatant trejų metų laikotarpį vokiečių kalbai išmokti), tačiau pasipriešinimas ėjo greta nepasitenkinimo kitomis jo reformomis. Reikalavimai buvo išgirsti – pirmenybė po 1790-ųjų jau teikta tautinėms kalboms (dėl vengrų kalbos žr. Schubert 1999: 200–201). Heilsbergas tiesiogiai nepasakė, kuri pozicija jam priimtinesnė, bet tolèsnės jo mintys aiškiai liudija, jog antroji, t. y. Prūsijos karaliaus Frydricho II (Friedrich II, 1712–1786). Jis valdė nuo 1740 m. ir tęsė savo tėvo Frydricho Vilhelmo I (šis valdė 1713–1740) vykdytą švietimo politiką, kurios esmė – padaryti raštingus žemutinius visuomenės sluoksnius ir šito pasiekti mokyklose ir bažnyčiose vartojant tautines kalbas.

Kalbos politikos atžvilgiu skirtingų valdovų paminėjimas rodo, kad visuomenėje tuo metu buvo keliamos įvairios idėjos ir dėl kalbos (kalbų) statuso. Heilsbergas teoriškai suvokė vienijamąjį bendrõs krašto ar karalystės kalbos poveikį, bet realiai tokiõs kalbos pranašumai jam atrodė veikiau tariami negu tikri. Vienõs kalbos įvedimą nevienalytėje valstybėje jis prilygino bendrõs pasaulio kalbos sukūrimui. Nors ši turėtų privalumų – palengvintų administravimą, supanašintų interesus, sustiprintų kultūrinius bei politinius ryšius, tačiau tokiõs kalbos vis dėlto nėra (H 12r). Tolesni Heilsbergo svarstymai paremti naudos ir žalos opozicija: Lietuvos provincija, kalbos požiūriu sulieta su kitomis Prūsijos provincijomis, veikiausiai nukentėtų ir nežinia, ar tas suliejimas būtų naudingas valstybės interesams (H 12v–13r).

Pratarmės pradžioje Heilsbergo dėstyta dar gana nuosaiki pozicija dėl kalbų vartojimo netrukus peraugo į polemiką su Jenischo teiginiais. Berlyne gyvenančiam Jenischui lietuvių kalbos ateities per­spektyvos gal ir nebuvo tokios svarbios kaip Heilsbergui. Nors Jenischas ir pabrėžė, kad lietuviai itin prisirišę prie savo kalbos, tačiau jei vokiečių kalba taptų priemone švietimui bei kultūrai plėsti, tai vokiečių kalbos įvedimui nebūtų galima prieštarauti („ſo kann man ge=ǁgen das Heilſame einer ſolchen Einführung der teutſchen ǁ Sprache nichts einwenden“ J 10r–10v). Panašiu metu ryškėjo idėjos dėl valstybinės vokiečių kalbos statuso ir jo įgyvendinimo priemonių (Zöllner 1804). O štai Heilsbergas, kaip minėta, tokio įvedimo pasekmes traktavo kaip tautiškumo praradimą, kuris ištinka praradus kalbą („der Littauer mit ǁ ſeiner Sprache, ſeine Nationalheit verlieren würde“ H 15r).

Keliant kalbos politiks tikslus, svarbu žinoti visuomenės grupių požiūrį į savo ir kitas kalbas, į vienos kalbos pakeitimą kita, išmanyti kalbų mokymosi motyvus, nustatyti, kaip kalbos naujoves platina mokyklos, viešosios informacijos priemonės ir įstatymų leidyba (Christian 1994: 34). Akivaizdu, kad Heilsbergas žinojo lietuvių nuostatas gimtosios kalbos atžvilgiu. Jis rašė, kad lietuviai myli savo kalbą ne iš užsispyrimo, o iš įsitikinimo, kad išmainius kalbą nukentės dorovė. Jų kalboje gausu pamokančių aforizmų, posakių ir reikšmingų priežodžių, kuriais jaunimui įdiegiami padorumo ir tautinių dorybių pagrindai („Durch ǁ dieſe pflanʒen ſie in die Seelen der Iugend, die Keime der ǁ Rechtſchaffenheit und ihrer Naʒionaltugenden“ H 14v). Todėl Heilsbergas patarė ne lietuviams mokytis vokiečių kalbos kaip Jenischas, vokiečių kalbą laikęs priemone idėjoms perteikti, švietimui bei kultūrai plėsti, o atvirkščiai, lietuvių kalbos mokytis tarnautojams, norintiems dirbti provincijoje. Heilsbergas suko priešinga kryptimi negu Jenischas. Pasak Heilsbergo, bus daug natūraliau, jei valstybės tarnautojai mokysis provincijos kalbos, o ne provincijos gyventojai – tarnautojų gimtosios kalbos. O išmokti provincijos kalbą tiems, kas joje gyvena, nesą sunku (plg. ir 1 paveikslą):

ſo ǁ kann die Erlernung einer Provinʒial=Sprache keine be=ǁdeutende Schwierigkeit für diejenigen ſeyn, die in der Pro=ǁvinʒ angeſtellt ſind. Es iſt vielmehr natürlicher, daß die ǁ Offiʒianten die Sprache der Provinʒ, als dieſe, jener ihre ǁ Mutterſprache lerne (H 12v).

1 paveikslas. Christopho Friedricho Heilsbergo pratarmė: provincijos tarnautojai turi mokytis provincijos kalbos, o ne atvirkščiai (LMAVB RSS: K. J. 1999)

Jau pirmojoje žodyno pratarmėje buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad Prūsijoje plečiantis lietuvių kalbos arealui neišvengiamai daugėja išsilavinusių sluoksnių asmenų, kuriems būtina išmokti lietuviškai. Milkus nurodė tarnautojus ir verslininkus: tai kunigai, mokytojai, teisininkai, vertėjai, prekybininkai (plg. ir 2 paveikslą), taigi lietuvių kalbą įsivaizdavo būtiną religinio ir bendrojo ugdymo, teisės ir prekybos srityse:

Dieſer Sprache, obgleich ſie blos von dem gemei=ǁnen Manne geſprochen wird, mehr oder weniger kundig ʒu ǁ ſeyn, iſt ſelbſt für Perſonen von der gebildetern Claſſe in ǁ vielen Fällen ganʒ unumgänglich nothwendig. Erſtens ǁ für den Prediger und Lehrer dieſes Volks, der ihnen den ǁ Religionsunterricht in ihrer Sprache ertheilen ſoll. Ʒwei=ǁtens für den Rechtsgelehrten, der unter dieſen Leuten ei=ǁnen Iuſtiꜩpoſten bekleiden will, und der, wenn er ihre ǁ Sprache nicht wenigſtens einigermaaßen verſteht, in ǁ Gefahr iſt, durch die oft unverſtändigen, oft betrüglichen ǁ Dollmetſcher, ʒu groben Verſtoßen verleitet ʒu werden. ǁ Drittens für jeden Geſchäftsmann, ʒumal anjeꜩt in Neu=ǁoſtpreußen, weil in dieſer Provinʒ, welche ganʒ neu orga=ǁniſirt und mit den wichtigſten Einrichtungen, die den Ein=ǁgebohrnen bisher fremd waren, verſehen wird, an den we=ǁnigſten Orten ſachkundige Dollmetſcher ʒu haben ſind (M 2v).

2 paveikslas. Kristijono Gotlybo Milkaus pratarmė: nurodomi pareigūnai, kuriems reikia mokėti lietuviškai (LMAVB RSS: K. J. 1999)

Milkus, savo pratarmėje keldamas būtinybę sutvirtinti ryšius tarp Senosios ir Naujosios Rytų Prūsijos, pabrėžė, kad lietuviškai išmokti turi norintys dirbti prie Prūsijos neseniai prijungtoje dalyje, kur dar tik atliekama pertvarka ir nebūsią galima rasti kvalifikuotų vertėjų (M 2v). Jis buvo oficialus vertėjas, paskirtas 1789 m. ir vertęs karaliaus įsakus (Mielche 1800-06-26: 51r–51v; Triškaitė, Sidabraitė 2019: 236–241; Sidabraitė 2021: 84), todėl nurodė grėsmes, atsirasiančias dėl nekokybiško vertimo: nesuprantant kalbos ir nesant gerų vertėjų, kilsiąs pavojus pažeisti įstatymus¹¹.

Heilsbergas, plėtodamas Milkaus mintį dėl tarnautojų, dirbsiančių visuomenės valdymo, švietimo ir aptarnavimo darbą, pateikė pasiūlymą svarstyti ne bendrõs valstybinės kalbos idėją, o išplėsti lietuvių kalbos viešojo vartojimo sritis. Bendrõs kalbos pranašumai jam neatrodė realūs net ir siekiant lengvesnio administravimo. Provincijos kalba – jokia kliūtis: tereikia išversti įstatymus ir tai nesą nei sudėtinga, nei brangu:

Wenn man indeſſen über dieſen Gegenſtand unbe=ǁfangen nachgedacht hat, ſo ſcheinen die Vorʒüge einer all=ǁgemeinen Landesſprache mehr ſcheinbar, als wahr, mehr ǁ abräthlich, als anräthlich ʒu ſeyn.

Denn, was die Landes=Geſeꜩe betrifft, ſo bedarf es ǁ nur ihrer Ueberſeꜩung in die Pro­vin­ʒial=Sprache, die ǁ weder ſchwierig noch koſtbar iſt (H 12v).

Heilsbergas teigė, kad lietuviai paklūsta vyresnybės potvarkiams ir įstatymams, ypač jei jie skelbiami lietuvių kalba (H 13r). Šiuo atveju kalba traktuota kaip priemonė, padedanti lietuviui palaikyti pilietinius santykius su valstybe, formuoti pilietinę tapatybę. Heilsbergas siekė, kad lietuvių kalba neprarastų administracinių funkcijų. Verčiant teisinius dokumentus, formuojasi administracinės kalbos stilius, randasi daugiau įvairių sričių terminijos.

Iškeltos idėjos dėl platesnio lietuvių kalbos vartojimo visuomenės aptarnavimo sistemoje – dėl lietuviškai mokančių įvairių sričių darbuotojų ir į lietuvių kalbą verčiamų įstatymų – liudija Heilsbergo siekį planuoti jos statusą – padaryti oficialiai vartojama kalba. Šiuolaikiniais terminais kalbant, jam buvo artimas kalbinės autonomijos principas, kai šalia oficialiõsios nacionalinės kalbõs tautinė mažuma turi oficialų regiono kalbos statusą, t. y. laikoma oficialiąja regionine kalba (dėl sampratos žr. Klimaitė 2004: 14; Kėvalienė, Raipa 2007: 49). Čia vadovautasi teritoriniu principu – teisė vartoti etninės tautos kalbą svarbiausiose viešojo gyvenimo srityse būtų galimà tik tam tikroje valstybės teritorijoje.

Prūsijos Lietuvos istorijoje tokie kalbos politikos siekiai užfiksuoti pirmą kartą. Nors tai tik kalbos politikos kontūrai, bet jie liudija siekius nustatyti lietuvių kalbos, kaip oficialiosios regioninės kalbos, statusą: jos funkcionavimą svarbiausiose viešojo gyvenimo srityse, galimybę gauti ir skleisti informaciją, palaikyti jos mokymą švietimo sistemoje¹². Heilsbergo iniciatyva lietuvių kalba turėjo užimti pozicijas tokiose svarbiose viešojo gyvenimo srityse kaip švietimas, bažnyčia, teisė, verslas, administravimas. Milkaus žodynas dvikalbis, bet Heilsbergas net nekėlė idėjos dėl dvikalbio ugdymo, galėjusio padėti tautinėms mažumoms integruotis į aplinką, kurioje valstybės lygmeniu dominavo vokiečių kalba.

Kalbėdamas apie pamokslininkus bei mokytojus, kurių provincijoje gali pritrūkti, jei šių pareigų neperims jų vaikai, Heilsbergas pabrėžė, kad lietuvių vietas stengiasi užimti svetimšaliai: atvykėliai iš Silezijos ir Pamario, ir apskritai vokiečiai („daher ſind es Fremde, ǁ Schleſier, Pommern, überhaupt Teutſche“ H 15r), o jų lietuvių kalbos žinios ir kalbėjimo įgūdžiai netobuli. Reikia pridurti, kad visoms lituanistinėms XVIII a. polemikoms būdingas tas pats dėmuo: vertinant kalbinę ir kultūrinę kompetenciją, gana ryški opozicija savas : svetimas. Tačiau šiuo atveju lietuvių priešinimas svetimšaliams sietinas su regioninio partikuliarizmo idėjomis. Rytų Prūsijos provincijai, t. y. tai Prūsijos Karalystės daliai, kuri XVI–XVII a. pr. egzistavo kaip Prūsijos Kunigaikštystė (1618 m. asmenine unija ji susijungė su Brandenburgu, o 1701 m. tapo Prūsijos Karalystės regionu), buvo būdinga savitumo, išskirtinumo samprata, kuri laikoma lokalaus patriotizmo požymiu ir istorikų fiksuojama kaip istorinė tradicija (Niedzielska 1999: 41). Vertinantys Prūsijos praeitį net jos vardo suteikimą valstybei suvokė kaip politinį ir kultūrinį krašto ypatingumą.

Partikuliarizmo idėjos buvo artimos ir Heilsbergui, gynusiam ne tik lietuvių, bet ir savo – seno šio krašto gyventojo vokiečio – pozicijas nuo atėjūnų, kurie „kaip viršininkai lenda į provinciją su naujovių projektais“ („die als Vorgeſeꜩe mit Neuerungs=Entwürfen ǁ in der Provinʒ auftreten“ H 13v; plg. ir 3 paveikslą) (apie tai žr. Sidabraitė 2020: 200–202).

3 paveikslas. Christopho Friedricho Heilsbergo pratarmė: nepalankus požiūris į svetimšalius, atvykstančius į provinciją (LMAVB RSS: K. J. 1999)

Apie tautai primetamų prieštaringų naujovių neigiamus padarinius, pasipūtėliškas svetimųjų pretenzijas ir paniekinimą Heilsbergas rašo ir kitoje pratarmės vietoje, norėdamas pateisinti lietuvių santūrumą kitataučių atžvilgiu:

Und wer überdem weiß, ǁ wie oft dieſe Naʒion ſich von den fehlgeſchlagenen Wür=ǁkungen, mancher gegen die Totalität ſtreitenden Neue=ǁrungen, ʒu überʒeugen, überdem die ſtolʒen Anmaaßun=ǁgen und Ʒurückſeꜩungen der Fremden ʒu dulden, Gele=ǁgenheit gehabt, der wird jenes Ʒurückhalten ihr weniger ǁ ʒurechnen (H 13v–14r).

Tuo norėta parodyti, kad šios provincijos raida savita ir jai netinka iš kitų kraštų perkeliamos naujovės. Tokie teiginiai paliudija dvejopus reiškinius: tradicinės visuomenės priešinimąsi bet kokiems pokyčiams ir valdininkų norą siekti didesnės nepriklausomybės nuo centrinės valdžios. Tai gynybinė reakcija, nukreipta ankstesnei padėčiai išlaikyti. XVIII a. pabaigoje Prūsijoje pradėjo kilti laisvo užsieniečių judėjimo ir apsigyvenimo klausimai¹³, kritikuota pasenusi muitų ir ekonomikos politika, nes ji buvo paremta prievarta, ribojo ne tik asmens judėjimo, bet ir gamybos bei prekybos laisvę (Müller 1928: 30–33, 36–37). Rytų, Vakarų ir Naujosios Rytų Prūsijos ministras Berlyne Friedrichas Leopoldas von Schrötteris (1743–1815) buvo atviras reformoms ir ėmėsi kurti naujus kolonizacijos principus bei jų įgyvendinimo būdus (Müller 1928: 37–38, 45–50).

Kolonizacija XVIII a. prasidėjo karaliaus Frydricho I iniciatyva po 1709–1711 m. maro ir toliau vyko keliomis bangomis. Po 1795 m. Abiejų Tautų Respublikos padalijimo prie Prūsijos prijungus Užnemunę ir dalį Lenkijos žemių, keltos naujoviško ūkininkavimo idėjos, kurios buvo siejamos ir su nauja kolonizacija (Müller 1928: 35–48). Schrötteris pagrindiniu kolonizacijos tikslu laikė kultūros ir pramonės pagyvinimą, kuris turėtų rastis vietiniams sekant kolonistų pavyzdžiu: šie visų pirma turį būti vietos gyventojų mokytojais ir tik paskui tiesiogiai prisidėti prie provincijos atstatymo (Müller 1928: 45–50). Kaip ir anksčiau, atvykėliams buvo padedama įsikurti, atleidžiama nuo mokesčių, teikiama ne tik parama, bet ir privilegijos (Müller 1928: 51–54).

Senųjų tautų bei jų kalbų atžvilgiu Schrötterio pozicija nebuvo itin palanki. Lietuvių kalbą laikydamas skurdžia dėl sąvokų, ypač abstrakčių, trūkumo ir literatūrinės tradicijos neturėjimo, visuomenės pažangą siejo su aukštesnį kalbinį ir kultūrinį lygmenį suteikti galinčia vokiečių kalba (Niedzielska 1999: 44). Schrötteris teisingumo ministrui Juliui Eberhardui von Massowui (1750–1816) 1802 m. rašytame rašte Wegen Ausrottung der Litauischen Sprache (Dėl lietuvių kalbos panaikinimo) vokiečių kalbos įvedimą numatė kaip palaipsnį procesą ir siejo jį su kultūros raida. Jų susirašinėjimas paskatino 1802 m. rudenį Massową ir vyriausiąjį konsistorijos bei mokyklų tarėją Berlyne Johanną Friedrichą Zöllnerį (1753–1804) atlikti kelionę po Vakarų, Rytų ir Naująją Rytų Prūsiją (Niedzielska 1999: 44).

Schrötteris kalbos politiką Prūsijoje, kurioje ir iki Abiejų Tautų Respublikos padalijimų gyveno nemažai įvairiakalbių etninių bendruomenių, orientavo į bendrą valstybės kalbą, kurios link turėjo būti einama taip, kaip įsivaizdavo Jenischas: suvokiant didesnį vokiečių kalbos prestižą ir pamažu ją perimant (plg. J 10r–10v). Zöllneris panašią koncepciją 1804 m. išdėstė knygoje Ideen über National-Erziehung besonders in Rücksicht auf die Königl. Preußischen Staaten (Idėjos dėl tautinio ugdymo, ypač atsižvelgiant į karališkosios Prūsijos valstybes): jis pateikė argumentus dėl bendros vokiečių kalbos ir siūlė jos mokyti mokyklose greta ugdymo tautinėmis kalbomis tikintis, kad sunkumus įveiks bent antroji karta (Zöllner 1804: 189–211). Zöllneris palaikė bendrinės vokiečių kalbos, paremtos vokiečių aukštaičių tarme, vartojimą švietimo sistemoje (Zöllner 1804: 265–268). Taigi panašiu metu sklandė idėjos ir dėl vokiečių kalbos, kaip oficialiõsios valstybinės kalbos, statuso.

XVIII–XIX a. sandūroje buvo nemažai krašto reformoms nepritariančių ir partikuliarizmo idėjomis persismelkusių Prūsijos kunigų, intelektualų bei valdininkų, kurie, tvirtindami savitą krašto tapatybę, gynė lietuvių kalbą kaip svarbų savitumo dėmenį (Sidabraitė 2021: 82). Lietuvių, kaip etninės bendruomenės, kalbą Heilsbergas laikė ne kliūtimi, bet vertybe, padedančia išsaugoti kultūrinę tapatybę ir dorovę. Tai, be kita ko, liudija, kad jam rūpėjo tiek kalbos, tiek ją vartojančios visuomenės funkcionavimas. Kantas savo pratarmėje taip pat aiškiai išreiškė pagarbą tautiniam lietuvių savitumui¹⁴ ir jį užtikrinančiai kalbai, bet jis labiausiai akcentavo kalbos grynumo svarbą (apie tai plačiau žr. Aleknavičienė 2021b: 122–128).

Lietuvių kalbos išsaugojimo klausimas sutapo su siekiais išlaikyti didesnę politinę, administracinę bei kultūrinę provincijos autonomiją, netgi šiek tiek ignoruojant bendruosius valstybės interesus. Reikalavimas tarnautojams mokėti lietuviškai sudarė sąlygas riboti atvykstančiųjų skaičių (kalbos nemokėjimas buvo kliūtis jiems įsidarbinant) ir padidinti galimybes tas pareigas užimti vietiniams Prūsijos Lietuvos vokiečiams, kuriems išmokti lietuviškai buvo lengviau negu atvykėliams. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Heilsbergas rašė ir apie moralinį atpildą už pastangas išmokti lietuvių kalbą: tokie asmenys tapsią labiau gerbiami visuomenėje, pasitikėjimą įgysią ne tik jie patys, bet ir jų mokymas bei įstatymai („Es iſt unglaublich, wie viel der Lehrer und Richter ǁ an Ʒutrauen für ſich, ſeiner Lehre, und ſeiner Befehle ge=ǁwinnt, wenn er der Volksſprache mächtig iſt“ H 15r). Taigi čia, stengiantis sužadinti norimą rezultatą, pasitelktas socialinio prestižo argumentas.

Milkus, nurodydamas žodyno vartotojus, įsivaizdavo poreikį stiprinti komunikacinius ryšius tarp Senosios ir Naujosios Rytų Prūsijos, o Heilsbergas, siūlydamas plėsti lietuvių kalbos vartojimą svarbiausiose viešojo gyvenimo srityse, veikiausiai turėjo dar ir politinių uždavinių, tik jiems detalizuoti šiuo metu trūksta duomenų. Prielaidas tokiam kalbos statuso planavimui sudarė naujõs provincijos atsiradimas ir ženklus lietuvių kalbos arealo išsiplėtimas po 1795 m.¹⁵

Ankstesnių XVIII a. lituanistinių sąjūdžių priežastys buvo įvairios, bet juos vienijo tai, kad pagrindiniai dalyviai – provincijos kunigai ir kantoriai. O štai XVIII–XIX a. sandūroje į veiklą aktyviai įsitraukė valdininkai (dabartiniais terminais, politikai). Kalbos politikos diskursai paprastai būna neatsiejamai susiję ir valdžia: visuomenėje vyksta nuolatinė kova dėl tam tikrų kalbinės gyvensenos formų, o joms įgyvendinti reikia galios (plg. Landwehr 2018). Siekiant viešojo įtvirtinimo, ženklesnių rezultatų pasiekiama tik tada, kai kalbos planavimo veikloje dalyvauja autoritetingų ir su valstybės politika susijusių asmenų (plg. Christian 1994: 32). Šiuo atveju įtakingiausias iš jų buvo Heilsbergas. Kaip didelis autoritetas pasikviestas filosofas Immanuelis Kantas. Nors tuo metu iš akademinės veiklos jis jau buvo pasitraukęs – paskaitas Karaliaučiaus universitete skaityti baigė 1796 m. (Malter 1990: 24–32), tačiau 1795 m. išėjusiame traktate Zur ewigen Frieden (Į amžinąją taiką) iškėlė itin aktualių idėjų apie tautų, valstybių ir piliečių teises bei taikaus sugyvenimo principus (Kant 1996: 111–168).

Pagal dabartinę kalbos politikos rūšių sampratą, Heilsbergui buvo artima skatinamoji kalbos politika (dėl kalbos politikos rūšių žr. Kėvalienė, Raipa 2007: 47), kuri skatina tam tikros kalbos vartojimą, apibrėžia ir nustato vartojimo sritis, užtikrina ją palaikančius materialiuosius bei žmogiškuosius išteklius (apie juos žr. 5 sk.). Heilsbergo, kaip valdžios galių turinčio asmens, teiginiai, kad lietuviškai mokytis būtina nelietuviams, einantiems pareigas Prūsijos Lietuvoje (taigi valstybės mastu dominuojančios tautõs ir aukštesniojo visuomenės sluoksnio atstovams), o ne atvirkščiai, tuo metu ne tik prognozavo teisę lietuviams būti aptarnaujamiems jų gimtąja kalba, bet ir labai stiprino lietuvių kalbos prestižą.

5. Idėjos dėl kalbos statuso įgyvendinimo: institucijos ir priemonės

Planuojant kalbos statusą, paprastai pradedamas ir kalbos korpuso planavimas: pasirinkus oficialiąją kalbą, iškyla būtinybė padaryti ją labiau sunormintą, modernesnę, kad būtų tinkama naujoms funkcijoms atlikti. Šie uždaviniai susiję su mokomųjų ir norminamųjų priemonių kūrimu. Kad Heilsbergui rūpėjo kalbos priežiūros darbai, rodo jo teiginys, jog lietuvių kalbą reikia ne tik išsaugoti, bet ir puoselėti. Tai daryti turėtų bažnyčių ir mokyklų mokytojai, taigi jo išskirtos dvi institucijos: bažnyčia ir mokykla:

Unter dieſen Umſtänden ſcheint es denn wohl vor=ǁtheilhaft ʒu ſeyn, dem Littauer ſeine Sprache ʒu laſſen. ǁ Es iſt daher auch, beſonders in Rückſicht der Kirchen= und ǁ Schullehrer, nothwendig, die littauiſche Sprache ʒu exko=ǁliren (H 15r).

Heilsbergas, kaip Rytų Prūsijos mokyklų inspektorius, kontroliavimo švietimo sistemą. Jo teiginys sietinas su uždaviniu sukurti kokybišką kalbos mokymą mokyklose ir bažnyčiose.

Kalbant apie Heilsbergo indėlį ne tik numatant kalbos statusą, bet ir užtikrinant jo įgyvendinimą, reikia įvertinti ir jo pastangas organizuojant mokomąsias priemones. Argumentuodamas tuo, kad bendrõs pasaulio kalbos nėra, jis tvirtino, jog dėl santykių mokslo ir komercijos srityje reikia apskritai išmokti daug kalbų, tiek gyvųjų, tiek mirusių (pirmųjų – dėl bendravimo, antrųjų – dėl mokslo ir kultūros supratimo) (H 12v). Pasak Milkaus, lengviausias būdas išmokti bet kokią kalbą yra bendravimas, bet lietuvių kalba kelianti sunkumų dėl to, kad ją vartoja tik kaimo žmonės, negalintys suteikti apie ją pakankamai žinių, todėl norint per trumpesnį laiką ir bent kiek taisyklingiau ją išmokti, reikia žodyno ir gramatikos (M 2v).

Jenischo pratarmėje pabrėžti moksliniai interesai: aktualinta kalbos duomenų reikšmė humanitariniams mokslams (J 6v). Milkaus žodyno atsiradimas taip pat sietas su šio moksliniais interesais (J 9v), tačiau apie lietuvių kalbos, kaip mokslo kalbos, perspektyvą aiškiai nepasisakė nė vienas iš pratarmių autorių. Tarp žodyno vartotojų Jenischas matė daugiausia mokytojus bei bažnyčios tarnus – jais esą daugiausia dirba vokiečiai – prūsai ar sileziečiai („mei=ǁſtentheils Teutſche, ʒ. B. Preußen oder Schleſier“ J 10r), bet gyventojai šviečiami ir mokomi lietuviškai (J 10r).

Žodyno ir gramatikos būtinumas buvo suprantamas ir Heilsbergui. Kadangi kaimuose gyvenantys žemutinio sluoksnio lietuviai nebuvo linkę studijuoti, tai negalėjo tapti nei kunigais, nei mokytojais. Tas vietas stengėsi užimti atvykėliai iš kitų provincijų (anot Heilsbergo, iš Silezijos ir Pamario, arba Pomeranijos) ir apskritai vokiečiai, tik jie turėjo išmokti lietuviškai (H 15r). Kaip minėta (žr. 4 sk.), jis buvo atkreipęs dėmesį ir į tai, kad šių kalbõs žinios ir kalbėjimo įgūdžiai dažnai būna nepakankami („ihre Sprachkennt=ǁniß und Sprachfertigkeit oft ſehr unvollkommen“ H 15r), nes išmokti kalbą trūkstant gramatikų ir žodynų sunku. Ši užuomina liudija ir reikalavimus kalbos kokybei.

Heilsbergas vertino Milkaus žodyną kaip patikimą ir pakankamą mokomąją priemonę, o patį Milkų gerbė už jaunimo mokymą ir knygų rengimą (H 15v), tačiau čia išskirtinis yra ir paties Heilsbergo indėlis. Pratarmėje Milkus nurodė, kad apsisprendimą parengti naują žodyną nulėmė draugų ir Heilsbergo skatinimas (M 3r). Jo pavardė Milkaus pratarmėje vienintelė (kiti tą darbą dirbti raginę draugai neįvardyti), todėl akivaizdu, kad jo autoritetas ir įtaka jam buvo didžiausia.

Dar svarbesnis faktas yra Milkaus laiške, rašytame Heilsbergui 1799 m. balandžio 11 d. iš Pilkalnio į Karaliaučių (Mielcke 1799-04-11: 11r). Milkus sakė, kad, atsižvelgdamas į Heilsbergo patarimą, parašys žodyno pratarmę ir per keturias savaites atsiųs jam kartu su gramatika. Šią buvo numatyta dar duoti profesoriui Krause’i, kad galutinai parengtų:

Ew[e]r Wohlgebornen Hochgeneigtem Rath ʒu folge werde eine Vorrede ʒu ǁ dem littauiſchen Wörter=Buch entwerfen, und nebſt der Gram[m]atic inner=ǁhalb 4. Wochen ʒu überſchicken nicht ermangeln, ſehe es auch als eine ǁ beſondere Gefälligkeit an, wenn Herr Profesſor Krauſe ſie völlig ausʒuǁfeilen ſich die Mühe geben wollen (Mielcke 1799-04-11: 11r; Triškaitė, Sidabraitė 2019: 226–229).

Taigi pratarmę Milkus parašė ne savo iniciatyva, o Heilsbergo paskatintas (sprendžiant iš laiško, tai turėjo padaryti 1799 m. nuo balandžio vidurio iki gegužės vidurio). Laiške Milkus pritarė ir gramatikos peržiūrai, tad šis sumanymas taip pat buvo ne jo paties, o Heilsbergo. Tai akivaizdžiai rodo, kad pastarojo indėlis rūpinantis mokomųjų priemonių leidyba buvo didelis. Heilsbergas ne tik formavo kalbos politiką, bet rūpinosi ir jos įgyvendinimu: visų pirma, būtiniausiais kalbiniais leidiniais: žodynu ir gramatika. Šie veikalai – ypač svarbios priemonės kalbos korpuso planavimui.

Tame pačiame laiške Milkus dar pageidavo, kad spaustuvininkai Gottliebas Lebrechtas Heeringas ir Georgas Karlas Haberlandas tuo laiku atleistų jį nuo postilės vertimo. Tuo metu Milkus kartu su kitais vertė Johanno Gottlobo Heymo (1738–1788) postilę (Mišknygos išspausdintos taip pat 1800 m.). Milkus siuntė Heilsbergui keturis postilės pamokslus ir laišką, prašydamas įteikti spaustuvininkams:

Ich wünſchte nur, daß mich die Her=ǁren Heering und Haberland in der Ʒeit von der Überſetʒung des Pre=ǁdigt Buches dispenſiren könnten. Ʒu dem Ende ſchicke Ihnen aber=ǁmahl 4. ſtück Predigten, nebſt beÿgehendem Briefchen, welche Ew[e]r Wohlge=ǁbornen denenſelben einʒureichen ganʒ gehorſahmſt bitte (Mielcke 1799-04-11: 11r; Triškaitė, Sidabraitė 2019: 226–229).

Šis laiško fragmentas liudija du dalykus: Milkus atsiskaitinėjo Heilsbergui už pamokslų vertimą ir jam tiesiogiai siuntė tekstus, o Heilsbergas tarpininkavo tarp vertėjo ir spaustuvininkų, taigi buvo tas asmuo, kuris aktyvino ir rengimą, ir leidybą.

Organizuojant kalbos mokymą, paprastai rūpinamasi dviejų tipų priemonėmis: 1) gramatika kaip taisyklių rinkiniu; 2) rašytiniais ir sakytiniais tekstais kaip kalbos atkartojimo (mėgdžiojimo) pavyzdžiais (plg. Haugenas 1994: 25–26). Archyviniai dokumentai liudija, kad skaityti tinkamų kūrinių rengimas paspartėjo XVIII a. paskutiniu dešimtmečiu. Kristijono Gotlybo Milkaus brolis Danielius Frydrichas Milkus (Daniel Friedrich Mielcke, 1739–1818), ėjęs Ragainės bažnytinės apskrities superintendento pareigas, rašė Prūsijos biudžeto ministerijai apie vokišką vadovėlį ir jo vertimą į lietuvių kalbą. Jis pageidavo, kad šie vadovėliai vokiečių ir lietuvių bendruomenėms būtų pateikti vienu metu (Mielcke 1794-11-28: 29r; Triškaitė, Sidabraitė 2019: 265). Čia turėtas galvoje Friedricho Eberhardo von Rochowo (1734–1805) skaitinių vadovėlis Kinderfreund ir jo lietuviška versija Kūdikių prietelius (1795), kurią išvertė Kristijonas Gotlybas Milkus (Sidabraitė 2015: 680–713). Danielius Frydrichas Milkus siūlė vokiško vadovėlio įvedimą pristabdyti, kol bus baigtas lietuviškas.

Danieliaus Frydricho Milkaus rašto pradžioje kita ranka įrašyta, kad vadovėlis jau verčiamas į lietuvių ir lenkų kalbą ir netrukus bus parengtas. Kartu nurodoma, kad ir vokiškas katekizmas neturi būti įvedamas anksčiau, negu bus parengtas lietuviškas ir lenkiškas (plačiau apie tai žr. Sidabraitė 2021: 78–81). Įrašo gale yra pavardė Groeben. Tai Friedrichas Gottfriedas von Groebenas (1726–1799), nuo 1766 m. ėjęs Biudžeto ministro, Prūsijos Karalystės obermaršalo, Rytų Prūsijos konsistorijos prezidento ir kitas pareigas (Straubel 2009: 350). Vadinasi, aukšti pareigūnai taip pat dėjo pastangų, kad tautinių mažumų švietimas eitų lygia greta su pagrindinės tautos švietimu ir, kas labai svarbu, kad ši jų atžvilgiu neturėtų pirmumo teisės.

Dėl specialistų rengimo Heilsbergas bendravo su Kristijonu Gotlybu Milkumi. Tai rodo du Milkaus laiškai: 1799 m. balandžio 11 d. jis rašė, kad trys būsimieji seminaristai ketina vykti į Karaliaučių (Mielcke 1799-04-11: 11r), o balandžio 17 d. pranešė, kad šie jau išvyksta ir prašė jiems, kaip neturtingiems žmonėms, skirti mėnesinę penkių reichstalerių paramą (Mielcke 1799-04-17: 12r; Triškaitė, Sidabraitė 2019: 226–232). Asmenvardžiai liudija, kad tai veikiausiai vokiečių kilmės asmenys, bet nėra aišku, ar jie buvo numatyti darbui lietuvių parapijose (tai tikėtina, nes derinta su lietuvių bažnyčios kantoriumi).

Bažnyčią ir mokyklą kaip pagrindines kalbos puoselėtojas matė ir Kantas¹⁶. Jis iškėlė kalbos grynumo kriterijų ir jį, beje, taikė ne vien lietuvių kalbai – paminėjo ir lenkų. Kanto nuomone, jei net ne kiekvienõs tautõs kalba būtų tokia svarbi mokslui kaip lietuvių, vis tiek mokyklose ir bažnyčiose turėtų būti mokoma gryna kalba tos tautos švietimo labui, turėtų būti plečiamos ir jos vartojimo ribos, nes tada ji labiau atitiktų tautos savitumą, o tauta būtų labiau išsilavinusi (plg. ir 4 paveikslą):

Ueberhaupt, wenn auch nicht an jeder ǁ Sprache eine eben ſo große Ausbeute ʒu erwarten wäre, ǁ ſo iſt es doch ʒur Bildung eines jeden Völkleins in einem ǁ Lande, ʒ. B. im preußiſchen Polen, von Wichtigkeit, es ǁ im Schul= und Canʒelunterricht nach dem Muſter der rei=ǁneſten (polniſchen) Sprache, ſollte dieſe auch nur auſſer=ǁhalb Landes geredet werden, ʒu unterweiſen und dieſe nach ǁ und nach gangbar ʒu machen; weil dadurch die Sprache ǁ der Eigenthümlichkeit des Volks angemeſſener und hiemit ǁ der Begriff deſſelben aufgeklärter wird (K 16v).

4 paveikslas. Immanuelio Kanto pratarmė: mokyklose ir bažnyčiose turi būti mokoma gryna kalba (LMAVB RSS: K. J. 1999)

Taigi tautinę bendruomenę, Kanto nuomone, deramai reprezentuoti gali tik gryna kalba, tik tokia svarbi ir tautinei savimonei, ir tautos išsilavinimui, todėl reikią dėti pastangas, kad būtų išsaugotas jos grynumas. Kaip minėta (žr. 2 sk.), Kantas Prūsijos lietuvius apibūdino kaip labai seną, dabar mažoje teritorijoje suspaustą ir izoliuotą gentį, išlaikiusią gryną kalbą ir dėl to labai svarbią istorijos mokslui (K 16v). Apie dvikalbį ugdymą jis, kaip ir Heilsbergas, taip pat nekalbėjo. Skirtingai negu Jenischas, Kantas nepranašavo ir kalbos mirties. Priešingai, jis siūlė priemones, kaip išsaugoti mažų tautų kalbas: mokyklose ir bažnyčiose reikia mokyti gryna kalba ir vartoti ją kuo plačiau. Potekstėje slypi du dalykai: neabejojimas dėl lietuvių kalbos išlikimo ir preskriptyvinis požiūris į kalbą – norminamasis, besirūpinantis kokybe, saugantis grynumą. Nors lietuvių kalbos kokybė XVIII a. buvo keletą kartų tapusi diskusijų objektu, tačiau šiame diskurse ją aktualino tik Kantas (plačiau apie tai žr. Aleknavičienė 2021b: 122–128). Kitiems pratarmių autoriams svarbesnis buvo klausimas, kuri kalba ir kokiose viešojo gyvenimo srityse turi būti vartojama.

Kalbos politikos diskursas, susiformavęs Milkaus žodyno pratarmėse, paremtas grėsmių kalbai ir tautos savitumui iškėlimu, rizikos šaltinių nurodymu, kalbų vartojimo problemų išryškinimu ir galimų sprendimo būdų numatymu. Diskurse dalyvaujant galios turintiems asmenims, atsiskleidė tam tikro kalbinės gyvensenos modelio siekimas, išryškėjo klausimų reguliavimo mechanizmas ir rezultatų duodančios veikimo formos. Keliant kalbos statuso klausimus, atsižvelgta į socialinę ir kultūrinę kalbų vartojimo padėtį, lietuvių nuostatas gimtosios ir vokiečių kalbos atžvilgiu ir galimybes nelietuviams išmokti lietuviškai. Maža to, numatyta ir būdų, kaip įgyvendinti kalbos statuso įtvirtinimo uždavinius. Visai šitai veiklai daugiausia įtakos turėjo Heilsbergo iniciatyva ir jo sociokultūrinė kompetencija: žinių, nuostatų ir vertybių visuma, leidusi pažinti visuomenėje susiklosčiusias bendravimo normas, tautų tarpusavio santykius, jų kalbą, kultūrą, papročius ir tradicijas.

6. Išvados

Prielaidos lietuvių kalbai palankiai kalbos politikai susidarė dėl politinių XVIII a. pabaigos įvykių: po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (1795) prie Prūsijos prijungus Užnemunę, išsiplėtęs lietuvių kalbos arealas ir sustiprėjusios regioninio partikuliarizmo idėjos.

Kaip rodo prãtarmės Kristijono Gotlybo Milkaus žodyne Littauisch–deutsches und Deutsch–littaui­sches Wörter-Buch (1800) ir archyviniai XVIII a. pabaigos dokumentai, XVIII–XIX a. sandūroje buvo iškeltos idėjos dėl lietuvių kalbos kaip oficialiosios regioninės Prūsijos Karalystės kalbos. Vienas iš žodyne paskelbtų pratarmių autorių – Karo ir domenų rūmų Karaliaučiuje tarėjas, Rytų Prūsijos mokyklų inspektorius Christophas Friedrichas Heilsbergas, žinodamas lietuvių požiūrį į kalbos įtaką tapatybei, išmanydamas kalbų mokymosi motyvus, įstatymų leidybą, mokyklų bei bažnyčių galimybes, ėmėsi kalbos statuso planavimo.

Remdamasis Milkaus teiginiu apie tarnautojus, kuriems būtina išmokti lietuviškai, ir atsižvelgdamas į lietuvių požiūrį į kalbą, Heilsbergas siūlė svarstyti ne bendrõs valstybinės vokiečių kalbos idėją, o išplėsti lietuvių kalbos viešojo vartojimo sritis. Heilsbergo iniciatyva lietuvių kalba turėjo būti vartojama tokiose svarbiose srityse kaip švietimas, bažnyčia, teisė, verslas, administravimas. Jis siekė, kad ji neprarastų nei kultūrinių, nei administracinių funkcijų. Heilsbergo iškeltos idėjos dėl lietuvių kalbos vartojimo visuomenės aptarnavimo sistemoje – dėl lietuviškai mokančių įvairių sričių darbuotojų ir į lietuvių kalbą verčiamų įstatymų – liudija siekį padaryti ją oficialiai vartojama kalba, t. y. suteikti jai oficialiosios regiono kalbos statusą. Lietuvių kalbos statuso klausimas iškeltas tuo metu, kai buvo siūloma valstybinės vokiečių kalbos idėja ir jos įgyvendinimo priemonės.

Heilsbergas ėmėsi ne tik kalbos politikos formavimo, bet ir kalbos statuso įgyvendinimo veiksmų: kad lietuvių kalbos išmoktų nelietuviai, skatino Milkų parengti lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodyną, rūpinosi lietuvių kalbos gramatikos, pamokslų rinkinio parengimu ir leidyba. Tai rodo ir jo švietimo politikos prioritetus – sudaryti sąlygas mokytis lietuvių kalbos provincijoje dirbančiam personalui, ugdyti mokytojų ir kunigų kalbos mokėjimo įgūdžius. Heilsbergo ir kitų aukštų pareigūnų palaikomieji veiksmai turėjo įtakos tiek statuso planavimui, tiek jo įgyvendinimui.

Lietuvių kalbos prestižui didinti itin svarbūs trys Heilsbergo, kaip aukšto valstybės pareigūno, teiginiai: 1) kalba yra tapatybės garantas; 2) provincijos kalbõs turi mokytis valstybės tarnautojai, o ne atvirkščiai; 3) kalba turi būti puoselėjama.

Ketvirtõsios Milkaus žodyno pratarmės autorius vokiečių filosofas Immanuelis Kantas iškėlė kalbos grynumo kriterijų. Tik gryną kalbą laikydamas svarbia tautos savitumui palaikyti ir mokslui, ypač istorijai, jis pabrėžė būtinybę išsaugoti kalbos grynumą ir tam numatė du būdus: grýna kalba mokyti mokyklose bei bažnyčiose ir plėsti jos vartojimo ribas.

Siekiai suteikti lietuvių kalbai oficialiosios regioninės kalbos statusą (taip užtikrinant funkcionavimą visose viešojo gyvenimo srityse, mokymą švietimo sistemoje ir sudarant sąlygas tapatybei palaikyti) Prūsijos Karalystės istorijoje užfiksuoti pirmą kartą.

Šaltiniai

H – Heilsberg, Ch. F. 1799 [1800]. Dritte Vorrede. In: Mielcke, Ch. G. Littauiſch=deutſches und Deutſch=littauiſches Wörter=Buch [...]. Königsberg: Im Druck und Verlag der Hartungſchen Hofbuchdruckerey. [12r–15v].

J – Jenisch, D. 1799 [1800]. Ʒweyte Vorrede. In: Mielcke, Ch. G. Littauiſch=deutſches und Deutſch=littauiſches Wörter=Buch [...]. Königsberg: Im Druck und Verlag der Hartungſchen Hofbuchdruckerey. [6r–11v].

Jenisch, D. 1796. Philosophisch-kritische Vergleichung und Würdigung von vierzehn ältern und neuern Sprachen Europens […]. Berlin: bei Friedrich Maurer.

K – Kant, I. 1799 [1800]. Nachschrift eines Freundes. In: Mielcke, Ch. G. Littauiſch=deutſches und Deutſch=littaui­ſches Wörter=Buch [...]. Königsberg: Im Druck und Verlag der Hartungſchen Hofbuchdruckerey. [16r–16v].

M – Mielcke, Ch. G. 1799 [1800]. Erſte Vorrede. In: Mielcke, Ch. G. Littauiſch=deutſches und Deutſch=littaui­ſches Wörter=Buch [...]. Königsberg: Im Druck und Verlag der Hartungſchen Hofbuchdruckerey. [2r–5v].

Mielcke, Ch. G. 1799-04-11. Brief an Christoph Friedrich Heilsberg. GStA PK: XX. HA Hist. StA Königsberg, Rep. 5, Titel 22 I, Nr. 13, l. 11r; publikuota: Triškaitė, Sidabraitė 2019: 226–229.

Mielcke, Ch. G. 1799-04-17. Brief an Christoph Friedrich Heilsberg. GStA PK: XX. HA Hist. StA Königsberg, Rep. 5, Titel 22 I, Nr. 13, 12r; publikuota: Triškaitė, Sidabraitė 2019: 230–232.

Mielcke, Ch. G. 1800-06-26. Brief am König. GStA PK: XX. HA Hist. StA Königsberg, EM 22 a, Nr. 3, Bd. 2, 51r–51v; publikuota: Triškaitė, Sidabraitė 2019: 236–239.

Mielcke, Ch. G. 1800a. Littauiſch=deutſches und Deutſch=littauiſches Wörter=Buch [...]. Königsberg: Im Druck und Verlag der Hartungſchen Hofbuchdruckerey.

Mielcke, Ch. G. 1800b. Anfangsgründe einer Sprach=Lehre, worinn ʒwar die von jüngern Ruhig ehemals ʒum Grunde gelegt [...]. Königsberg: Druck und Verlag der Hartungſchen Hofbuchdruckerey.

Mielcke, D. F. 1794-11-28. Brief am König. GStA PK: XX. HA Hist. StA Königsberg, Rep. 5, Titel 15 I, Nr. 60, 29r; publikuota: Triškaitė, Sidabraitė 2019: 262–265.

Ruhig, P. F. 1747. Anfangsgründe einer Littauiſchen Grammatick, in ihrem natürlichen Ʒuſammenhange [...]. Königsberg: druckts und verlegts Iohann Heinrich Hartung.

Zöllner, J. F. 1804. Ideen über National=Erʒiehung beſonders in Rückſicht auf die Königl. Preußiſchen Staa­­ten [...]. Erſter Theil. Berlin: In der Realſchulbuchhandlung.

Literatūra

Aleknavičienė, O. 2018. Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaras: 1718–1723 m. Senoji Lietuvos literatūra 46, 15–56. Prieiga internetu http://www.llti.lt/failai/Aleknaviciene_15-55.pdf.

Aleknavičienė, O. 2020. Lietuvių tarmių samprata Povilo Frydricho Ruigio gramatikoje Anfangsgründe einer Littaui­schen Grammatick (1747): centras ir periferija. Archivum Lithuanicum 22, 83–130. Prieiga internetu https://www.istorija.lt/data/public/uploads/2021/04/2020-archivum-lithuanicum-t.-22-3-o.-aleknaviciene-lietuviu-tarmiu-samprata-povilo-frydricho-ruigio-gramatikoje-p.-83130.pdf.

Aleknavičienė, O. 2021a. Kristijono Gotlybo Milkaus žodyno Littauisch–deutsches und Deutsch–littauisches Wörter-Buch (1800) prãtarmės: datavimas ir intertekstinės sąsajos. Acta Linguistica Lithuanica 85, 71–97.

Aleknavičienė, O. 2021b. Kalba ir tapatybė Kristijono Gotlybo Milkaus žodyno Littauisch–deutsches und Deutsch–littauisches Wörter-Buch (1800) pratarmėse: diskurso analizė. Archivum Lithuanicum 23, 101–136.

Bense, G. 2006. Mielcke, Kant und Königsberg. Navicula litterarum Balticarum. Philologische Baltikum-Studien für Jochen D. Range zum 65. Geburtstag. S. Kessler, Ch. Schiller (Hrsg.). Wiesbaden: Harrassowitz Verlag. 209–212.

Christian, D. 1994. Kalbų planavimas kalbotyros požiūriu. Sociolingvistika ir kalbos kultūra. L. Grumadienė, R. Marcinkevičienė (sud.). Vilnius: Gimtoji kalba. 29–40.

Citavičiūtė, L. 2004. Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaras. Istorija ir reikšmė lietuvių kultūrai. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Cooper, R. 1989. Language planning and social change. Cambridge: Cambridge University Press.

Erler, G. 1911/1912. Die Matrikel und die Promotionsverzeichnisse der Albertus-Universität zu Königsberg i. Pr. 2. Die Immatrikulationen von 1657–1829. Leipzig: Verlag von Duncker & Humblot.

Haugenas, E. 1994. Kalbotyra ir kalbos planavimas. Sociolingvistika ir kalbos kultūra. L. Grumadienė, R. Marcinkevičienė (sud.). Vilnius: Gimtoji kalba. 14–28.

Kalėdienė, L. 2009. Viešoji nuomonė ir kalbų politika. Kalbos kultūra 82, 287–293.

Kant, I. 1996. Politiniai traktatai. A. Jokubaitis (sud.). Vilnius: Aidai.

Kant, I. 2008. Anthropology, History and Education. G. Zöller, R. Louden (eds.). Cambridge et al.: Cambridge University Press.

Kern, U. 2007. Denn ich bin ein Mensch gewesen. Einführung in Leben und Werk Immanuel Kants. Was ist und was sein soll. Natur und Freiheit bei Immanuel Kant. U. Kern (Hrsg.). Berlin; New York: Walter de Gruyter. 43–92.

Kėvalienė, D., A. Raipa. 2007. Pagrindiniai valstybinės kalbos politikos bruožai ir tendencijos. Viešoji politika ir administravimas 19, 46–53. Prieiga internetu https://vpa.ktu.lt/index.php/PPA/article/view/27021.

Klimaitė, R. 2004. Kalbų įvairovė Europos integracijos procese. Filosofija. Sociologija 2, 12–16. Prieiga internetu http://elibrary.lt/resursai/LMA/Filosofija/F-12.pdf.

Koženiauskienė, R. 1990. XVI–XVIII amžiaus prakalbos ir dedikacijos. Vilnius: Mokslas.

Landwehr, A. 2018: Diskurs und Diskursgeschichte. Docupedia-Zeitgeschichte. Prieiga internetu http://docupedia.de/zg/Landwehr_diskursgeschichte_v2_de_2018.

Maitz, P. 2011. Sozialpsychologie des Sprachverhaltens. Der deutsch-ungarische Sprachkonflikt in der Habsburgermonarchie. Berlin: Walter de Gruyter.

Malter, R. 1990. Immanuel Kant in Rede und Gespräch. Hamburg: Felix Meiner Verlag.

Matulevičius, A. 1989. Mažoji Lietuva XVIII amžiuje. Vilnius: Mokslas.

Matulevičius, A. 2003. Kolonizacija. Mažosios Lietuvos enciklopedija 2. Kas–Maž. Vilnius: Mažosios Lietuvos fondas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. 258–263.

Müller, A. 1928. Die preussische Kolonisation in Nordpolen und Litauen (1795—1807) von Dr. August Müller. Mit drei Kartenskizzen. Berlin: Verlag von Karl Curiius.

Neugebauer, W. 1992. Schule und Absoliutismus in Preussen. Akten zum preußischen Elementarschulwesen bis 1806. Berlin; New York: Walter de Gruyter.

Niedzielska, M. 1999: Die Geschichtsschreibung der Provinz Preußen und die Frage der nationalen Minderheiten im 19. Jahrhundert. Nationale Minderheiten und staatliche Minderheitenpolitik in Deutschland im 19. Jahrhundert. H. H. Hahn, P. Kunze (Hrsg.). Berlin: Akademie Verlag GmbH. 41–50.

Pupkis, A. 2019a. Lietuvių kalba valstybėje. Iš tarpukario patirties. Gimtoji kalba 1, 4–13.

Pupkis, A. 2019b. Lietuvių kalba valstybėje. Iš tarpukario patirties. Gimtoji kalba 2, 7–15.

Putinaitė, N. 2003. (Ne)lietuvis Kantas. Naujasis židinys-Aidai 7–8, 389–396. Prieiga internetu https://nzidinys.lt/wp-content/uploads/2018/12/NZ-2003-nr-7-8.pdf.

Putinaitė, N. 2004. Paskutinioji proto revoliucija. Kanto praktinės filosofijos studija. Vilnius: Aidai.

Putinaitė, N. 2005. Kantas ir Donelaitis apie lietuvio charakterį. Naujasis židinys-Aidai 1–2, 34–40. Prieiga internetu https://nzidinys.lt/wp-content/uploads/2018/12/NZ-2005-nr-1-2.pdf.

Rickevičiūtė, K. 1968. I. Kanto požiūris į lietuvių kalbą ir kultūrą. Problemos 1, 56–65.

Schiller, Ch. 1994. Das Litauische Seminar in Halle (1727–1740) und seine Mitglieder. Auf Spurensuche. Acta Baltica XXXII, 195–223.

Schubert, G. 1999. Die Ungarn in Europa. Eurolinguistik. Ein Schritt in die Zukunft. R. Reiter (Hrsg.). Wiesbaden: Harrassowitz Verlag. 190–206.

Shell, S. 2011. ‘Nachschrift eines Freundes’: Kant on Language, Friendship and the Concept of a People. Kantian Review. Published online by Cambridge University Press. Prieiga internetu https://vdocuments.mx/nachschrift-eines-freundes-kants-postscript-of-a-friend.html.

Sidabraitė, Ž. 2015. Skaitinių vadovėlis Kūdikių prietelius. Kūdikių prietelius. Skaitinių vadovėlis. Ž. Sidabraitė (par.). Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. 680–713.

Sidabraitė, Ž. 2020. Immanuelio Kanto prakalba Christiano Gottliebo Mielcke’ės žodyne (1800). Res Humanitariae 28, 192–208. Prieiga internetu https://e-journals.ku.lt/journal/RH/article/2240/info.

Sidabraitė, Ž. 2021. Kaimo mokykloms skirtas lietuviškas katekizmas (1795). Rengimo aplinkybės. Knygotyra 76, 72–92. Prieiga internetu https://doi.org/10.15388/Knygotyra.2021.76.76.

Skrupskelis, I. 1967. Lietuviai XVIII amžiaus vokiečių literatūroje. Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija.

Smetonienė, I. 2005. Lietuvių kalbos politika Europos kalbų politikos kontekste. Kalbos kultūra 78, 23–31. Prieiga internetu http://bendrinekalba.lt/?78.

Straubel, R. 2009. Biographisches Handbuch der preußischen Verwaltungs- und Justizbeamten 1740–1806/15 1–2. München: K. G. Saur Verlag.

Telešienė, A. 2005. Kritiškosios diskurso analizės metodologinių principų taikymas sociologiniuose tyrimuose. Filosofija. Sociologija 5, 1–6.

Terveen, F. 1954. Gesamtstaat und Retablissement. Der Wiederaufbau des nördlichen Ostpreußen unter Fried­rich Wilhelm I 1714–1740. Göttingen etc.: Musterschmidt.

Triškaitė, B., Ž. Sidabraitė. 2019. Lituanistinio sąjūdžio XVIII amžiaus Prūsijoje atodangos 2. Dokumentinis Milkų šeimos palikimas. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Triškaitė, B. 2019. Milkų šeima XVII–XVIII a. Prūsijos Lietuvoje: genealogijos rekonstrukcija. Archivum Lithuanicum 21, 73–216. Prieiga internetu https://etalpykla.lituanistikadb.lt/object/LT-LDB-0001:J.04~2019~1602792393041/J.04~2019~1602792393041.pdf.

Vaišnienė, D. 2014. Europos kalbų paveikslas: esminiai kalbos politikos klausimai ir kryptys, Parlamento studijos. Mokslo darbai 17, 18–37. Prieiga internetu https://journals.lnb.lt/ps-archyvas/Nr17/files/17_kalba_1.pdf.

Witt, J. 2001. Wohin steuern die Sprachen Europas? Probleme der EU-Sprachpolitik. Tübingen: Stauffenburg-Verlag.

Įteikta 2021 m. spalio 18 d.