Taikomoji kalbotyra, 22: 74–80 eISSN 2029-8935
https://www.journals.vu.lt/taikomojikalbotyra DOI: https://doi.org/10.15388/Taikalbot.2025.22.5

Istorinės sociolingvistikos konferencijoje minėtas tinklo HiSoN dvidešimtmetis

Veronika Girininkaitė
Vilniaus universiteto biblioteka, Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių departamentas
Vilnius University Library, Heritage Collections and Research Department
veronika.girininkaite@mb.vu.lt
https://orcid.org/0000-0002-2127-5594
https://ror.org/03nadee84

Anotacija. Bristolio universitete (JK) prieš dvidešimtmetį suburtas tarptautinis Istorinės sociolingvistikos tinklas (HiSoN). Sukaktį pažyminčioje konferencijoje išklausyti pranešimai, skirti vykdomiems kalbos istorijos, kalbos ideologijos, istorinės daugiakalbystės tyrimams. Aptarti iššūkiai ir pasiekimai, su kuriais susidurta tiriant įvairias istorinės raštijos rūšis. Pranešėjai dalinosi savo patirtimis ir atradimais, kuriuos padarė gvildendami įvairių kalbų bei kalbų variantų vartoseną ir kalbų kontaktų istoriją. Plenariniai pranešėjai kvietė permąstyti kalbos istorijos suvokimą bei apžvelgė HiSoN tinklo pasiekimus. Diskutuota kaip populiarizuotina kalbos istorijos mokslinė samprata, kaip suderintinos mokslo aktualijos ir nusistovėjusi kalbos pedagogikos praktika, tyrėjų prieigos prie duomenų problemos, jautrių duomenų (ne)viešinimo etika; nemažai klausimų liko neatsakyti. Kitų metų HiSoN konferencija bus skirta sakytinio ir rašytinio diskursų istorinėje raštijoje tyrimams.
Raktažodžiai: Istorinės sociolingvistikos tinklas, konferencija, Bristolio universitetas, inovaciniai kalbos tyrimai

The Conference in Historical Sociolinguistics Celebrated the Twentieth Anniversary of HiSoN

Summary. This year’s conference, arranged by the Network of Historical Sociolinguists, HiSoN, took place at Bristol University (UK), the same institution where this network was established twenty years ago. Three days (May 21-23) were filled with presentations about ongoing research in language history, language ideology, and historical multilingualism. Advantages and challenges of working with special kinds of written heritage, such as sermons, periodicals, legal documents and letters, were discussed. Speakers shared their findings on the history and usage of English, Scots, Dutch, Icelandic, French, Spanish, Latin, Oscan, Basque, Greek, Nahuatl, and many other language varieties. The plenary speakers invited listeners to question the stereotypical language history views and summarised the network‘s achievements. Some questions, such as how to popularise the scientific view on the language history in society, how to match the knowledge about the newest scientific progress with the pragmatic side of the traditional language pedagogy, and how to ensure the accessibility of data for the researchers and ethical use of it after the research is published, were actively discussed but left open. The next HiSoN conference will be dedicated to research on spoken and written discourse in historical sources.
Keywords: Historical Sociolinguistics Network, conference, Bristol University, innovative linguistic research

__________

Copyright © 2025 Veronika Girininkaitė. Published by Vilnius University Press.
This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use,
distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

__________

Juodas taksiukas smalsiai žvelgia į pasaulį, bandydamas perprasti tikrąją jo prigimtį. Entuziastingo tyrinėtojo metafora ir linkėjimas turėti gerą uoslę bei medžiotojo gyslelę – taip galėtume aiškinti istorinės sociolingvistikos tinklo HiSoN1 (The Historical Sociolinguistics Network) emblema tapusį šunelio siluetą2. 2005 m. Bristolio universitete sociolingvistikos istorinio matmens tyrėjų būrelis surengė pirmąją konferenciją. Bendraminčių susitikimas buvo skirtas visų pirma germanų kalbų vartosenos istorijos tyrimams; tąkart išklausyti 42 pranešimai. Šių metų gegužės 21–23 d. vykusioje tinklo konferencijoje3 dalyvavo daugiau kaip 120 pranešėjų, o pranešimai buvo skirti tiek germanų (įvairių anglų kalbos variantų, olandų ir afrikanų, vokiečių, škotų, islandų), romanų (prancūzų, ispanų, italų, siciliečių), slavų (ukrainiečių, čekų, rusų, lenkų) ir kitų (baskų, graikų, arabų, oskų, kinų, japonų, nahuatlių, jaganų, lafofa, esperanto, Kinijos ir Ramiojo vandenyno) kalbų raštijos tyrimams pristatyti, tiek ir naujam požiūriui į daugiakalbystę, kalbų ideologijų apraiškas istorijoje aptarti, taip pat pasidalyti taikomomis tyrimų metodologijomis ar kitais tyrėjų darbo kasdienių iššūkių sprendimais.

Istorinė sociolingvistika (toliau IS) – šiuo metu jau įsigalėjęs tyrimų disciplinos terminas. Apibrėžiant glaustai, tai yra kalbos (-ų) gyvavimo visuomenėje įvairiais atskirais laikotarpiais ir jo diachroniniai tyrimai, įprastai susiję su rašytinių tekstų analize ir vis dažniau paremti skaitmenine humanitarika (dažniausi naudojant kompiuterių programas atliekami tekstynų kiekybiniai tyrimai)4. Lingvistinius pokyčius IS bando sieti su ekstralingvistiniais istoriniais įvykiais. Ypatingas dėmesys skiriamas kalbos raiškai neoficialioje srityje, kuo artimesnėje šnekamajai kalbai privačiojoje raštijoje5. IS būdingas deskriptyvumas, o ne preskriptyvumas, induktyvi prieiga „iš apačios“, kai stengiamasi laikytis nuošaliau nuo įsigalėjusių stereotipų, o apibendrinimai formuluojami atsargiai ir tik remiantis ištirtų pavyzdžių visuma. Tokia strategija leidžia peržiūrėti kai kuriuos įsisenėjusius ydingus netikslumus. IS siekia reabilituoti per menkai „matomas“ regionines, nepripažintas kalbas, tarmes, kreolines kalbas, skiria dėmesį įvairiems keliakalbystės aspektams, domisi anksčiau menkai atstovautų socialinių sluoksnių raštija (imami tirti moterų, vaikų, mažai raštingų asmenų, elgetų, paprastų jūreivių ar kareivių laiškai). Pradžią šiai prieigai davė Suzanne Romaine monografija6; naujosios disciplinos metodologija išvystyta ir įtvirtinta vėliau pasirodžiusiose knygose ir straipsniuose7.

Per dvidešimt tinklo gyvavimo metų dosni kelių valstybių universitetų parama lėmė, kad pasiekta nemažai. Tinklas augo, reguliariai rengiamos vasaros mokyklos pritraukė naujų entuziastų, konferencijos ir publikacijos pakurstė dėmesį šiai tyrimų sričiai, palaipsniui vis plečiančiai savo interesų chronologinius ir geografinius rėmus. Vykdyta nemažai reikšmingų projektų8. Nuo 2015 m. leidžiamas dukart per metus pasirodantis mokslinis žurnalas Journal of Historical Sociolinguistics9 , specializuotose knygų serijose publikuota reikšmingų monografijų ar straipsnių rinkinių10, nuo 2017 m. Amerikoje įkurtas europinio tinklo HiSoN tinklo atitikmuo – NARNiHS (North American Research Network in Historical Sociolinguistics )11.

Šių metų IS renginio metu perskaityti trys plenariniai pranešimai. Joanna Kopaczyk12 pristatė nepripažintos, nuvertintos, o kartais ir stropiai nepastebimos kalbos-pelenės konceptą13. Tyrėja pasirėmė trijų europinių kalbų – oksitanų Prancūzijoje, sileziečių Lenkijoje, (nekeltiška) škotų Didžiojoje Britanijoje pavyzdžiais. Nepaisant itin skirtingų istorinio-politinio ir kultūrinio kontekstų, jas vienija padėties neapibrėžtumas, abejotinas teisinis statusas, valstybinės kalbos dominavimas jų atžvilgiu. Tokios kalbos atmainos tyrėjui pavojinga pulti ir į kitą kraštutinumą: dera vengti faktais neparemtų tiriamo kalbos varianto istorinio kelio idealizavimo, „pagražinimų“. Diskusijos metu Justyna Olko komentavo, kad šiais atvejais koją pakiša nelankstus klasifikavimo įprotis, o ir patys terminai „tautinės mažumos kalba“ ar „regioninė kalba“14 tarsi suponuoja, kad tokios kalbos yra kažkuo nepakankamos, ne visiškai tikros. Salėje pasigirdo remarka, kad šiuo metu aktyviausio regioninių kalbų gyvavimo, domėjimosi jais (net mados) terpe tapo socialiniai tinklai.

Konferencijos organizacinio komiteto nariai Anna Havinga ir James’as Hawkey’ius

Pertraukų metu galima buvo susipažinti ir su HiSoN tinklo narių rengtais leidiniais

Joanna Maryniak kalba apie Latgalės regiono istorinę daugiakalbystę

Ispanų kalbos ir jos variantų raidą tiriantis Israel Sanz-Sánchez kvietė klausytojus kritiškai pažvelgti į įsigalėjusias kalbų istorijos mitologiją ir kalbininkų vartojamą metaforiką, kuri įtvirtina klaidingą kalbų istorijos suvokimą visuomenėje15. Antai ir neakademinei visuomenei žinomas kalbų giminystės medis atvaizduoja itin supaprastintą linijinį, retrospektyviai sukonstruotą kalbų raidos vaizdavimąsi, tarsi nepaliekantį vietos keliakalbystės, tarmių ir kreolinių kalbų istorijoms. Kitokį požiūrį į šį procesą ir istorinius kalbų kontaktus pateikiantis kalbų raidos ekologinis modelis16, pranešėjo įsitikinimu, leidžia sklandžiau suderinti eksperimentinius tyrimų duomenis ir teorinį kalbų raidos konceptualizavimą.

Pranešėjo Israel’io Sanz-Sánchez’o plenarinio pranešimo akimirka

Trečiajame plenariniame pranešime vienas HiSoN tinklo sumanytojų Nils Langer priminė IS ištakas17, apibendrino jos pasiekimus ir apibrėžė siekiamybes. Pranešėjo žodžiais, HiSoN tinklas neturi formalios struktūros nei apibrėžtos tyrimų programos, šiuo metu jį sudaro įvairiausių specialybių tyrėjai, kuriuos domina visų kalbų variantų gyvavimas visais laikotarpiais. IS siekia padaryti pasaulį geresnį, tikslesnį ir tolerantiškesnį. IS tyrimais jau patikrinti ir pagrįsti teiginiai specialistams galbūt neatrodo revoliucingi (privačių laiškų kalba skiriasi nuo spausdinto žodžio; menkiau raštingi ar tarmiškai rašantys asmenys gali tyrėjui būti itin įdomūs; asmens vartojamas kalbos variantas nėra tinkama dingstis jį pašiepti; kalbų maišymas (angl. translanguaging) nėra naujas ar ydingas reiškinys; standartizuota kalba yra konstruktas, o ne pirminis ar „tikrasis“ kalbos etalonas; kalbos politika gali ne tik skatinti gimtosios kalbos klestėjimą, bet ir kartu stigmatizuoti ar niveliuoti kitaip atrodančius kalbos variantus; studijuojamos kalbų istorijos dažniau pateikia supaprastintą kalbinės situacijos vaizdą, telkia dėmesį į tik vieno varianto suklestėjimą; daugiakalbystė nebūna „prastesnė“ ar „geresnė“, t. y. sudaryta iš prestižinių kalbų). Tačiau šie teiginiai vis dar menkai įsisavinti plačiosios visuomenės ir – neretai lemtingus sprendimus darančių – politikų. Tad svarbiu tikslu ateičiai iškeltas visuomenės švietimas.

Šių metų IS konferencijos pranešimai pristatyti keturiose sekcijose. Paminėtina keliolika įdomesnių, atskleidžiančių IS konferencijų dalykinę aprėptį apskritai, pranešimų. Doris Stolberg apžvelgė nutolusiose kolonijose – Kanadoje, Kaukaze ir Samoa – 20 a. pradžioje leistos lokalios vokietkalbės spaudos reklaminių skelbimų kalbos ypatybes: skirtingos kalbų integracijos strategijos atspindėjo įvairius vokiečių kolonistų integravimosi į vietos visuomenę lygius. Stian Hårstad pasakojo apie 1920–1960 m. Norvegijos periodiniame leidinyje gyvavusią redakcijos praktiką kurti fiktyvius neva skaitytojų-samių laiškus, kurie „humoro“ tikslais stiprino samių, kaip atsilikusių, nepatrauklių asmenų stereotipą, ir kaip šis reiškinys koreliavo su vykdoma standartinio kalbos varianto įtvirtinimo ir išaukštinimo politika. Nelle Simonet gilinosi į rašybos senuose periodiniuose spaudiniuose kaitą, nagrinėdama šių spaudinių Nyderlandų pietuose kūrimo procesą: rašybos pokytis galėjo atsirasti autoriaus rankraštyje, bet galėjo taip pat būti taisymų pasekmė. Taisyti tekstą galėdavo leidėjas, teksto rinkėjai, ir – tik turtingesnėse spaustuvėse – specialus darbuotojas, pasamdytas tekstų redagavimui. Kiekybinė analizė parodė, kad tam tikri rašybos bruožai atsirasdavo ir paplisdavo konkrečių leidyklų produkcijoje. Donald N. Tuten, remdamasis Montecassino vienuolyno ir Kastilijos 13 a. teisiniais dokumentais spėjo, kad pirmosios glosos vietine kalba lotyniškuose tekstuose sietinos su liudininkų parodymais; kadangi gyvai ištartas žodis (vox viva) vertintas labiau, svarbu buvo užrašyti jį neiškreipiant ir neverčiant; kitą vertus, surašant testamentus ar kitokius dokumentus, klientai norėjo įsitikinti teksto autentiškumu, dėl to vis dažniau pereita nuo lotynų kalbos prie (užsakovams suprantamos) vietinės kalbos.

Olivia Walsh ir Mairi McLaughlin aptarė 18 a. Prancūzijos tekstuose apie kalbos grynumą randamus svarstymus apie standartinės kalbos pirmumą ir tarmių kritiką; kalbininkų komentarai būdavo grįsti ir lygybės idėja: kai visi gyventojai gebės išreikšti savo poreikius standartine kalba, visų jų prašymai bus lygiai pagarbiai svarstomi. Émilie Urbain ir Sandrine Taileur, pasitelkusios skaitmenintus ir tik popieriuje išlikusius 19 a. Kvebeko periodikos tekstus, mėgino atskleisti kolonistų vartotus įvairių Amerikos čiabuvių genčių ir jų kalbų įvardijimus. Paul T. Roberge pasakojo apie Keipo kolonijos ir afrikanso (afrikanų) kalbų klostymosi peripetijas, jų kreolinę prigimtį.

Bendrame pranešime Justyna Olko ir Joanna Maryniak pasidalijo Meksikoje rengtų seminarų rezultatu. Įprasta manyti, kad klasikinė nahuatlių kalba (actekų kalba) teišliko rašytiniuose ir spausdintiniuose šaltiniuose, o dabartiniai autochtonai meksikiečiai vartoja visiškai degradavusį, menkavertį kalbos variantą. Tačiau surinkus specialiai neapmokytų, bet kalbą šeimose išlaikiusių meksikiečių grupes įsitikinta, kad jie lengvai skaito ir supranta 16 a. tekstus, taigi, eksperimentiniu būdu patvirtintas kalbos tęstinumas. Papildomuose atskiruose pranešimuose Olko gilinosi į Meksikos tradicinę ir su kolonizavimu susijusią keliakalbystes, o Maryniak pasakojo apie kartu su kolega Melchioru Jakubowskiu pradėtą vykdyti tyrimą apie skirtumus tarp Latgalės elito ir žemesniųjų sluoksnių keliakalbysčių.

Torunės universiteto doktorantė Gizem Karaköse pristatė kartu su Michału Gluszkowskiu vykdomą Adampolio (kitaip vadinamo Polonezköy)18 kapinių antkapių užrašų lingvistinį įvertinimą. Šiuo metu beveik Stambulo priemiesčiu tapusi gyvenvietė 1842 m. kunigaikščio Adomo Jurgio Čartoryskio (1770–1861) rūpesčiu ir lėšomis buvo įkurta kaip lenkų emigrantų prieglobsčio salelė. Kaip galima nuspėti, antkapių įrašuose su laiku atsirado vis daugiau kalbų kontaktų požymių.

Laura Wright ir Thomas Hinton savo pranešimuose kalbėjo apie prancūziškų elementų pasiskirstymą 1100–1500 m. Anglijoje sudarytuose laiškų rašymo vadovuose. Markus Schiegg rėmėsi Erlangeno universiteto tyrėjų sudarytų pacientų laiškų tekstynu19, tirdamas vieno asmens taikytas savų laiškų taisymų strategijas ir jo kalbų pasirinkimus. Laura Fischlhammer, pritaikiusi kiekybinius metodus, tyrė 19 a. vokiškų privačių laiškų pragmatinį dėmenį ir aiškinosi, kokios kalbos priemonės buvo būdingesnės adresatui siunčiant prašymus ir reikalavimus. Katharinos Fezer iš Tiubingeno universiteto pranešimas taip pat siejosi su tekstynų panauda: ji pristatė vykdomą 17 a. laiškų tekstyno sudarymą (pasitelkta nemokama programa TXM20) ir pirmus rezultatus, gautus tiriant šią medžiagą21. Lietuvai konferencijoje atstovavo Veronika Girininkaitė, pranešime pasakojusi apie Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomus buvusio jėzuito, pamokslininko ir Tautos edukacinės komisijos korespondento Remigijaus Korvino Kosakovskio (1730–1780) laiškus ir atskleidusi šio rašančiojo kalbines nuostatas: jo neigiamą požiūrį į prancūzų kalbos įsigalėjimą pasaulyje bei knygų leidyboje, vykusį vietinių kalbų sąskaita.

Konferencijos metu surengti ir keli diskusiniai susitikimai, kurių metu pasidalyta patiriamomis problemomis ir sulaukta reakcijų iš auditorijos. Anita Auer ir Carolina P. Amador-Moreno kvietė tyrėjus pasidalyti iššūkiais, patirtais renkant tyrimui reikalingus duomenis ir tyrimus viešinant. Konstatuota, kad skirtingose valstybėse ar net ir vienos valstybės atminties institucijose neturima vienodos duomenų apsaugos politikos: tai, kas mokslininkui lengvai atskleidžiama viename archyve, kitame gali būti gana griežtai ribojama institucijos taisyklių, o kartais ir tiesiog dėl „žmogiškojo faktoriaus“ (archyvo darbuotojo nepasitikėjimo tyrėju). Kitas svarbus aspektas – duomenų pasirinkimas, jų apdorojimo algoritmai, kartais nulemiantys, kokie bus gauti tyrimo rezultatai; tyrimų (ne)suderinamumas su atvirojo mokslo ir FAIR22 principais. Angelos Andreani vadovautame apvalaus stalo pokalbyje aptarti sunkumai, iškylantys tiriant 17–19 a. pamokslų rankraščius (problemiškas datavimas, pasunkintas atributavimas, būtinybė išsiaiškinti šių tekstų citatų šaltinius). Pamokslų tekstai yra vertinga medžiaga, nes neretai juose aptinkama tarmių, gyvos kalbų vartosenos pėdsakų, vieno asmens kurtų tekstų korpusas įgalina stebėti jo pragmatines strategijas, kalbos priemonių pasirinkimą, vietinės ir lotynų kalbos derinimo būdus. Pristatę vykdomus Prancūzijos ir Nyderlandų pasienio teritorijų daugiakalbystės tyrimus, Gijsbert Rutten ir Rik Vosters, apie šio pasienio maišytų giminių korespondenciją kalbėjęs Andreas Krogull ir asmenų migracijos įtaką daugiakalbystei 16 a. Prancūzijoje tiriantis Thomas Scharinger kvietė diskutuoti, kokiu būdu nuo įprastos vienos (standartinės) kalbos istorijos galima būti žengti prie istoriškai taiklesnio konkretaus regiono istorinio keliakalbiškumo ir jo pokyčių aprašymo. Ekspertų aptarti ir arabų kalbos variantų istorinius pokyčius Levantėje ir Arabijos pusiasalyje nulėmę dėsningumai.

Ne vienoje sekcijoje aptartas, tačiau neatsakytas liko klausimas, kaip reikėtų suderinti mokslo tyrimų pažangą ir kintantį kalbų istorijos matymą su pedagogo svarbiausia užduotimi: išdėstyti sklandžią teoriją žmonėms, kurie tenori tapti dorais kalbos mokytojais praktikais ir nėra pasirengę daug laiko skirti teorijai. Svarbu yra aktualinti suvokimą, kad kalbų istorija niekuomet nebuvo paprasta, sklandi ir vienmatė. Taip pat iškeltas tikslas plačiau skleisti ir populiarinti visuomenėje mokslinį kalbų istorijos supratimą vietoje nepagrįstų stereotipų ir kalbų mitologijos. Šios ir kitos temos tikriausiai bus svarstomos, o gal ir bent iš dalies išspręstos kitų metų konferencijoje, kuri vyks Zalcburge 2026 m. rugsėjo 28–30 d.23

Įteikta: 2025 m. birželį