Taikomoji kalbotyra, 22: 176–197 eISSN 2029-8935
https://www.journals.vu.lt/taikomojikalbotyra DOI: https://doi.org/10.15388/Taikalbot.2025.22.11
Miglė Žemrietė
Lietuvių kalbos institutas
Institute of the Lithuanian Language
https://orcid.org/0009-0000-2174-3311
piecyte@gmail.com
https://ror.org/011v22a28
Anotacija. Straipsnyje analizuojama viena problemų, išryškėjusi atliekant lietuvių kalbos automatinę morfologinę analizę – prieveiksmių ir prielinksnių morfologinis daugiareikšmiškumas. Peržvelgus lietuvių kalbos žodynus ir gramatikas, rasta atvejų, kai prieveiksmių ir prielinksnių skirtis neaiški net teoriškai (pvz., kaip traktuoti junginius toliau nuo, skersai per, šiauriau nuo – ar tai dviejų prielinksnių samplaika, ar prielinksnis kartu su prieveiksmiu). Straipsnyje atskleidžiamas šios skirties teorinis bei praktinis problemiškumas, aptariama, kaip būtų galima aiškiau aprašyti prieveiksmių ir prielinksnių skirtumus. Tirta 10 žodžių, galinčių būti ir prieveiksmiais, ir prielinksniais: arčiau, arčiausiai, arti, iki, netoli, paraleliai, piečiau, skersai, šiauriau, už. Aiškinamasi, kaip skirtis atspindima žodynuose, gramatikose ir tekstynuose; pateikiami siūlymai, kaip galėtų būti papildyta ar patikslinta teoriniuose ir leksikografiniuose darbuose pateikta informacija, kad automatinis prieveiksmių ir prielinksnių atpažinimas būtų tikslesnis.
Raktažodžiai: morfologinis daugiareikšmiškumas, kalbos dalys, prieveiksmiai, prielinksniai, automatinė morfologinė analizė
Summary. This article explores one of the challenging issues in the automatic morphological analysis of the Lithuanian language: the morphological ambiguity between adverbs and prepositions. This phenomenon frequently complicates the work of automatic morphological taggers, as a single word can often be classified as different parts of speech or interpreted as various inflectional forms of the same word, leading to the selection of incorrect grammatical tags from several possible options. The aim of the study is to clarify how the distinction between adverbs and prepositions is reflected in Lithuanian grammars, dictionaries, and text corpora, and to provide recommendations for ambiguous cases.
By reviewing Lithuanian dictionaries and grammars, problematic cases were identified where the distinction between adverbs and prepositions is unclear even in theory. This theoretical ambiguity further complicates the differentiation of coinciding adverbs and prepositions in practical applications. The article reveals both theoretical and practical challenges related to distinguishing between adverbs and prepositions and discusses possibilities for creating clearer rules to address this issue. The research specifically focuses on ten Lithuanian words that can function either as adverbs or prepositions: arčiau, arčiausiai, arti, iki, netoli, paraleliai, piečiau, skersai, šiauriau, už. The study examines how these words are represented in dictionaries and grammars, as well as the differences in usage frequency and contextual properties within text corpora.
The findings indicate that the boundaries between adverbs and prepositions are often blurred. Dictionaries and grammars vary in their definitions and categorizations of these words, which contributes to the inconsistency in morphological tagging.
Finally, the article proposes suggestions for grammatical rules to improve the accuracy of automatic recognition of adverbs and prepositions in Lithuanian. These improvements are particularly relevant for the ongoing development of Lithuanian digital language resources and tools.
Overall, this work contributes to better understanding and resolving the morphological ambiguity between adverbs and prepositions in Lithuanian, paving the way for more effective computational linguistic solutions in the future.
Keywords: morphological ambiguity, adverbs, prepositions, morphological taggers, morphological annotation
_______
Copyright © 2025 Miglė Žemrietė. Published by Vilnius University Press.
This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use,
distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.
Prieveiksmiai yra viena sudėtingiausių lietuvių kalbos dalių. Apie juos pradėta rašyti dar XVII a. – jau tada imtas kelti klausimas, kaip prieveiksmiai susiję su prielinksniais. Pirmieji tyrėjai, kaip Danielius Kleinas, atkreipė dėmesį į šių dviejų kalbos dalių ryšį, pabrėžė, kad abu gali valdyti linksnius (Kruopas 1957: 523) – nors šiandien žinoma, kad prieveiksmiai linksnių nevaldo – taip kalbininkas rašė apie naujybinius prielinksnius (naujybiniai prielinksniai – tokie prielinksniai, kurie sutampa su prieveiksmiais (abipus, anapus) arba sustabarėjusiais daiktavardžių linksniais (vietoj, viršuj), yra iš jų padaryti. Senybiniai prielinksniai pagal darybą nesiejami su savarankiškais žodžiais, pavyzdžiui, per, su, už. Senybiniai ir naujybiniai prielinksniai įvairiuose kituose šaltiniuose atitinkamai vadinami ir pirminiais bei antriniais, tačiau čia nutarta vartoti naujybinių ir senybinių prielinksnių terminus (Šukys 1998: 352).
XIX a. pradėta teigti, kad prielinksniai yra sustabarėję prieveiksmiai, kai kurie iš jų susijungė su linksniais ir tapo neatskiriami (Schleicher 1856: 277). XX a. kalbininkai, kaip Jonas Jablonskis, pradėjo aiškiai skirti senybinius ir naujybinius prielinksnius ir siūlė, kaip šias dvi kalbos dalis atskirti: jei žodis paaiškina veiksmažodį ar būdvardį, tai jis yra prieveiksmis, o jei vartojamas prie linksnio, be kurio neturi prasmės – prielinksnis (Kriaušaitis 1901: 59).
Nors atrodo, kad šiuolaikinėje kalbotyroje skirtumai tarp prieveiksmių ir prielinksnių vis ryškesni, tačiau kyla ir klausimų, į kuriuos atsakymą rasti sunku. Pavyzdžiui, kaip traktuoti junginius toliau nuo, skersai per, šiauriau nuo – ar tai dviejų prielinksnių samplaika, ar prielinksnis kartu su prieveiksmiu; ar prielinksniai gali būti vartojami su naudininko linksniu (pvz., paraleliai namui, statmenai sienai) – juk įprastai prieveiksmiai vartojami be linksnio, o prielinksniai nevaldo naudininko. Taip pat kyla diskusijų, ar į žodynus verta įtraukti prielinksnius, kilusius iš aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio prieveiksmių; kokiais konkrečiais kriterijais remiantis atskirti prieveiksmį nuo prielinksnio. Aiškių atsakymų gramatikose nėra, tačiau ši problema tampa vis svarbesnė, ypač sparčiai plėtojantis kompiuterinei lingvistikai. Automatizuota kalbos analizė dažnai būna netiksli dėl daugiareikšmiškumo tarp įvairių kalbos dalių, tarp jų – ir prieveiksmių bei prielinksnių. Todėl ši tema aktuali tiek teorinei, tiek praktinei kalbotyrai.
Rengiant šį straipsnį, bendradarbiauta su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Skaitmeninių išteklių ir tarpdisciplininių tyrimų instituto (SITTI) tyrėju Virginijumi Dadurkevičiumi. Jis padėjo iš morfologiškai anotuoto tekstyno MATAS1 automatiškai išrinkti morfologiškai daugiareikšmius žodžius, t. y. tokias žodžių formas, kurios gali turėti ne vieną gramatinių pažymų variantą. Gavus tokių žodžių sąrašą (iš viso tokių skirtingų žodžių – 63 410, tik nekaitomųjų kalbos dalių – 272), išrinkti prieveiksmiai, kurie gali sutapti su prielinksniais, aplink, plg. eik aplink ir aplink mane stovi žmonės (pavyzdžiai iš „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ (DLKŽ2)). Be to, dalį prieveiksmių, nebuvusių automatiškai sudarytame žodžių sąraše, rankiniu būdu atrinko šio straipsnio autorė iš rengiamos „Lietuvių kalbos homoformų duomenų bazės“. Iš viso tokių žodžių, kurie gali būti ir prieveiksmiai, ir prielinksniai, rasta 46: abigaliai, abipus(iai), anapus, antrapus, aplink(ui), apsukui, arčiau, arčiausiai, arti, artyn, aukščiau, greta, iki, įkandin, įkypai, įstrižai, išilgai, kiaurai, kitapus, netoli, paraleliai, paskiau, paskui, paskum, perdėm, piečiau, pirm(a), prieš(ais), pusiau, skersai, skradžiai, statmenai, šalia, šiapus, šiauriau, toliau, už, viduj(e), vidur(y)(je), vienapus, vietoj(e), virš, viršuj, viršum, žemėliau, žemiau.
Kai kurie paminėti žodžiai gali būti ne tik prieveiksmiai ir prielinksniai, bet ir, pavyzdžiui, dalelytės, jungtukai, jaustukai, būdvardžiai (pvz., iki gali būti ir prielinksnis (eik iki namų), ir prieveiksmis (iki gyvas, to neužmiršiu), ir jungtukas (lauk, iki aš pareisiu3). Šiame straipsnyje analizuojami tik prieveiksmių ir prielinksnių sutapimai, nepaisant to, kad tam tikras žodis gali atlikti ir dar kitos nekaitomosios kalbos dalies funkciją. Be to, čia rašoma tik apie 10 žodžių iš 46: arčiau, arčiausiai, arti, iki, netoli, paraleliai, piečiau, skersai, šiauriau, už – straipsnyje aptariami daugiausia diskusijų, neaiškumų keliantys atvejai. Šie žodžiai ir yra tyrimo medžiaga.
Tyrimo tikslas – išsiaiškinti, kaip gramatikose, žodynuose, tekstynuose atspindima skirtis tarp prieveiksmių ir prielinksnių, pateikti rekomendacijas, kaip aiškiau aprašyti diskusinius atvejus, tačiau, norint parodyti platesnę nekaitomųjų kalbos dalių morfologinio daugiareikšmiškumo problemą, tyrime kai kuriais atvejais šiek tiek nagrinėjamas ir jaustukų, jungtukų skirties santykis su minėtomis kalbos dalimis.
Tyrimo šaltiniai – automatinės morfologinės analizės programa „Morfuoklis“4, žodynai – DLKŽ, „Lietuvių kalbos žodynas“ (LKŽ5) ir „Bendrinės lietuvių kalbos žodynas“ (BLKŽ6) – taip pat gramatikos: „Dabartinės lietuvių kalbos gramatika“ (DLKG 1994), „Lietuvių kalbos gramatika“ (LKG II 1971), „Praktinė bendrinės lietuvių kalbos gramatika“ (PBLKG 2024) ir Jono Šukio knyga „Lietuvių kalbos linksniai ir prielinksniai: vartosena ir normos“ (1998); taip pat tekstynai MATAS bei „Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas“ (DLKT7). Verta paminėti, kad iš šaltinių išsiskiria LKŽ, apimantis senųjų raštų ir tarmių vartosenos duomenis, nors iš esmės analizuojami dabartinės lietuvių kalbos raiškos atvejai – šiuo žodynu nutarta remtis dėl platesnio vartojimo konteksto, o į jame esančių pavyzdžių archajiškumą dėmesys nekreipiamas.
Prieš pereinant prie tyrimo medžiagos, reikalinga pabrėžti, kad prieveiksmiai atsiranda arba darybiškai (pvz., gražus – gražiai), arba prieveiksmėjant kitoms kalbos dalims (pvz., gaila) ar konstrukcijoms (pvz., iš tikro). Remiantis Kaziu Ulvydu (1969: 7), iš kitų kalbos dalių padarytus prieveiksmius „prieveiksmėjimo procesas yra palietęs nevienodu laipsniu“, kalbininkas, apibūdindamas iš vardažodžių padarytus prieveiksmius, mini tokias frazes kaip absoliučiai suprieveiksmėjęs, didelis prieveiksmiškumo laipsnis, sąlygiškai galima vadinti prieveiksmiais, linkęs prieveiksmėti, labiausiai suprieveiksmėjęs, formų stabarėjimas, apstabarėjusi frazė ir pan. (Ulvydas, 1969: 7–16). Be to, lietuvių kalboje yra ir nesuprieveiksmėjusių konstrukcijų, kurioms būdinga aplinkybinė raiška, pavyzdžiui, iš širdies, be reikalo – tokios frazės yra įgavusios vieno žodžio reikšmę, t. y. įvykusi leksikalizacija. Kaip rašoma LKG (II 1971: 428), „į prieveiksmį jokiu būdu negalima žiūrėti kaip į kalbos dalį, kur pakliūva visi žodžiai, pradėję netekti vardažodžio ar veiksmažodžio ypatybių. Tarp vardažodžių ir prieveiksmio nuo pat šios kalbos dalies formavimosi pradžios buvo, dabar tebėra (ir, be abejo, ateityje bus) pereinamųjų reiškinių – žodžių bei konstrukcijų, kur jau galima įžiūrėti vardažodiškumo ar veiksmažodiškumo silpnėjimą, bet dar negalima konstatuoti visiško suprieveiksmėjimo“, pavyzdžiui, iš matymo, iš ryto, iš viršaus, be pertrūkio. Tai reiškia, kad prieveiksmėjimas gali būti tik dalinis – vardažodiškumas yra nusilpęs, bet visiško suprieveiksmėjimo dar nėra. Kitos formos gali nustoti prieveiksmėti.
Kai kurie prieveiksmiai pereina į nesavarankiškas kalbos dalis: prielinksnį, dalelytę. Vadinasi, šis procesas yra nesustojantis, prieveiksmėjimas vyksta lėtai. Toks kalbinės sistemos sudėtingumas iš dalies lemia, kad ne visi prieveiksmiai ar iš jų padaryti prielinksniai būna įtraukti į žodynus – tyrėjai gali nustatyti skirtingą prieveiksmiškumo laipsnį ar dar jo neįžvelgti, o jų nuomonės ne visuomet sutampa. Pavyzdžiui, DLKŽ prieveiksmiu laikomas iš tikro Frazeologijos žodyne8 apibrėžiamas kaip frazeologizmas. Šiuo straipsniu siekiama išanalizuoti, kaip konkretūs prieveiksmiai ir prielinksniai aprašomi žodynuose, jei jie juose aprašomi, pakomentuojama, ar pakankamai aiškios abiejų kalbos dalių apibrėžtys, žodynuose pateikti pavyzdžiai.
Straipsnis sudarytas iš įvado, dviejų teorinių dalių (pirmoje aprašyta istorinė prieveiksmių ir prielinksių apžvalga, o antroje – lietuvių kalbos nekaitomųjų kalbos dalių morfologinio anotavimo ir daugiareikšmiškumo situacija), tiriamosios dalies, kurioje, remiantis žodynų bei gramatikų analize ir vartojimu MATE bet DLKT, kiekvienas žodis aptariamas atskirai, ir išvadų bei literatūros sąrašo.
Lietuvių kalbos prieveiksmius ir prielinksnius pirmasis XVII a. aprašė Kleinas „Grammatica Litvanica“ (Kruopas 1957: 505). Apibrėžta, kad prieveiksmiai – „žodžiai, kurie neturi savo kaitymo (išskyrus laipsniuojamus prieveiksmius) ir vadinami nekaitomaisiais, arba pastoviaisiais, arba nelinksniuojamaisiais žodžiais“ (Kruopas 1957: 505). Remiantis Kleinu (Kruopas 1957: 506), prieveiksmiai gali būti samplaikiniai arba ne: „kiti prieveiksmiai gaunami sujungus vardus (taip vadinti daiktavardžiai – aut. past.) su skiriamuoju prielinksniu, kaip antai iz tolo“ (žr. ten pat), vadinasi, jau nuo pirmųjų lietuvių kalbos gramatikų rašoma apie samplaikiškumą. Prieveiksmiai priskirti tai pačiai nekaitomųjų kalbos dalių grupei kaip ir prielinksniai (Kruopas 1957: 505). Kleinas paliečia ir homonimijos problemą – anot jo, kai kurie prieveiksmiai valdo kilmininką ir turi prielinksnių savybių, pavyzdžiui, arti miesto (Kruopas 1957: 523). Dabar tokius žodžius laikome prielinksniais. Rašoma ir apie prielinksnius: kad jie valdo vieną ar daugiau linksnių, tačiau nepaaiškinama, kuo jie skiriasi nuo prieš tai pateiktų prieveiksmių pavyzdžių (žr. ten pat).
Kiek vėliau, 1651 m., apie prieveiksmius ir prielinksnius rašo Kristupas Sapūnas gramatikoje „Compendium Grammaticae Lithvanicae“. Prieveiksmiai čia irgi priskiriami nekaitomųjų kalbos dalių grupei kartu su prielinksniais. Rašoma ir apie prieveiksmių sintaksę (Eigminas 1997: 235): kad jie vartojami su veiksmažodžiais, dalyviais ar vardažodžiais ir kitais prieveiksmiais. Neužsimenama, kad prieveiksmiai gali valdyti linksnį, tad prieveiksmių ir prielinksnių skirtis aiškesnė. 1730-aisiais apie prieveiksmius ir prielinksnius vokiečių kalba rašė Friedrichas Wilhelmas Haackas gramatikoje „Anhang einer kurtzgefassten Litthauischen Grammatik“ (Haack 1730: 322–324), tačiau jų ryšys panašus į aprašytąjį Kleino – teigiama, kad prieveiksmiai gali eiti su linksniu (arti, viduje, lauke), tik nepaaiškinama, kaip juos atskirti nuo prielinksnių. Tad iki XVIII a. lietuvių kalbos gramatikos buvo gan panašios – jose apie prieveiksmių ir prielinksnių ryšį rašoma mažai, jie priskiriami vienai kategorijai; teigiama, kad prieveiksmiai gali valdyti linksnius, tačiau neaiškinama, kuo jie skiriasi nuo prielinksnių.
Požiūris į lietuvių kalbotyrą ir į prieveiksmius bei prielinksnius keitėsi nuo XIX a., kai į Rytų Prūsiją atvyko Augustas Schleicheris. Jo „Lietuvių kalbos gramatika“ (1856) – pirmoji akademinė gramatika, parašyta remiantis gyvąja kalba. Schleicheris prieveiksmius apibrėžia taip: „Prieveiksmiai – nekaitoma ir nelinksniuojama kalbos dalis, padaryta iš kaitomų kalbos dalių“ (Schleicher 1856: 90). Daug dėmesio skiriama prielinksniams: teigiama, kad jie kilo iš prieveiksmių – iš pradžių buvę savarankiški, dėl dažno vartojimo su tam tikrais linksniais tapo nuo jų nebeatskiriami (Schleicher 1856: 278–291). Tačiau neaišku, ar taip teigiama apie visus, ar tik apie kai kuriuos prielinksnius. Taigi imta ieškoti tikslaus ryšio tarp prieveiksmių ir prielinksnių – teigta, kad pastarieji kilę iš pirmųjų.
Nuo XX a. lietuvių kalbos gramatikose imta dar daugiau dėmesio skirti prieveiksmių ir prielinksnių ryšiui. 1901 m. Jablonskis (pasivadinęs Petru Kriaušaičiu) rašė apie prieveiksmių ryšį su prielinksniais: anot jo, iš prieveiksmių kilę tik netikrieji arba prieveiksminiai prielinksniai (pvz., greta, aplink), o tikrųjų (pvz., į, iš) kilmė neaiški. Kalbininkas aiškina, kaip atskirti prieveiksmį nuo prielinksnio – jei žodis paaiškina veiksmažodį ar jo vietoje stovintį būdvardį, tai jis – prieveiksmis, o jei žodis pavartotas prie linksnio, be kurio neturi prasmes, tai jis – prielinksnis (Kriaušaitis 1901: 59). Mėginama įvardyti aiškias taisykles, tačiau matyti, kad jos neapima visų situacijų – pavyzdžiui, prielinksniai gali būti vartojami ir su kitais prieveiksmiais ar padalyviais, o prieveiksmiai – su prielinksniais, dalyviais. Dar vieną gramatiką Jablonskis išleido 1922 m., tik prielinksniai, padaryti iš prieveiksmių, čia vadinami naujybiniais (likę – senybiniais) (1922: 169). Platesnė istorinių veikalų apžvalga – kitame straipsnyje (žr. Žemrietė 2025).
1965–1976 m. išleista LKG (red. Ulvydas, Ambrazas, Valeckienė). Joje pabrėžiama, kad kai kurie prieveiksmiai gali būti vartojami kaip prielinksniai, tačiau nuo prielinksnių jie skiriasi „tuo, kad išlaiko labai aiškią ir apibrėžtą leksinę reikšmę“, pavyzdžiui: laikykis arčiau manęs, vandens buvo žemiau kelių (LKG II 1971: 483). Sunku suprasti, kodėl arčiau ir žemiau čia laikomi prieveiksmiais, o ne prielinksniais. Toliau gramatikoje (1971: 578) rašoma apie senybinius ir naujybinius prielinksnius, tačiau nesigilinama, kaip pastaruosius atskirti nuo prieveiksmių. Aktualu, kad gramatikoje užsimenama apie prieveiksmių ir prielinksnių samplaikas: „Prieš kai kuriuos senybinius prielinksnius esti pavartojamas vienas kitas žodis, galintis eiti ir prieveiksmiu, ir naujybiniu prielinksniu. Pavyzdžiui, mes nusikėlėme gyventi toliau nuo namų“ (LKG II 1971: 581). Aiškinama, kad junginyje toliau nuo žodis toliau yra prieveiksmis, o ne prielinksnis, nes nesudaro samplaikos. Verta paminėti, kad iki pat šių laikų tokie junginiai kelia neaiškumų – štai Šukys (1998: 418) toliau nuo laikytų samplaikiniu prielinksniu „su prieveiksmiais toli, netoli <...> prielinksnis nuo linkęs sudaryti samplaikinius prielinksnius toli nuo“. 1994 m. išleista DLKG (red. Ambrazas), kur pabrėžiamas prieveiksmių savarankiškumas ir aiški leksinė reikšmė, kuri skiria juos nuo prielinksnių, tačiau neskiriama daug dėmesio kriterijams, kaip šias dvi kalbos dalis atskirti.
XX a. išleista ir dar daugiau svarbių veikalų, pavyzdžiui, Šukio „Lietuvių kalbos linksniai ir prielinksniai: vartosena ir normos“ (1998), kur aiškinama, kaip atskirti prieveiksmį nuo prielinksnio: „Stok šalia, greta, anapus <...> yra prieveiksmiai, nes parodo veiksmo aplinkybę; stok šalia, greta, anapus <...> pelkės yra prielinksniai, nes eina su linksniais“ (Šukys 1998: 23). Vadinasi, toliau gilinamasi į prieveiksmių ir prielinksnių ryšį, tačiau lieka neatsakytų klausimų, ypač dėl samplaikų, nelengva įvardyti visus kriterijus, kaip atskirti prieveiksmį nuo prielinksnio.
2024 m. pasirodė PBLKG, kur aptariamas prieveiksmių ryšys su prielinksniais: „Kai kurie prieveiksmiai gali pereiti į nesavarankiškąsias kalbos dalis – prielinksnį, jungtuką ir dalelytę“ (PBLKG 2024: 269). Taip pat teigiama, kad suprielinksnėti gali įvairių laipsnių prieveiksmiai, pavyzdžiui: arčiau, aukščiausiai (PBLKG 2024: 289). Svarbu, kad ne visos tokios formos būna įtrauktos į žodynus, o tai irgi turi įtakos automatiniam morfologiniam anotavimui, kurio žodžių gramatinės reikšmės parengtos žodynų pagrindu. Šiais laikais, kai kalba vis dažniau apdorojama kompiuteriu, kuriamos ir tobulinamos automatinio morfologinio anotavimo programos, itin svarbu nustatyti kuo aiškesnę skirtį tarp prieveiksmių ir prielinksnių, išspręsti morfologinio daugiareikšmiškumo atvejus (žr. 3 skyrių).
Automatinė morfologinė analizė – vienas lietuvių kalbos kompiuterizavimo etapų. Specialiomis programomis – morfologiniais anotatoriais – tekstai analizuojami, o vartotojui suteikiama informacija apie žodžių gramatines pažymas. Lietuvių kalba morfologiškai anotuojama daugiausia trimis laisvai prieinamais morfologiniais anotatoriais – „Lemuokliu“9, semantinės analizės sistemoje prieinamu anotatoriumi („Semantika.lt“10) ir žodžių ir teksto analizės bei žodžių sintezės programa „Morfuoklis“. „Lemuoklis“, nors ir veikia gan gerai, bet žodžius nustato pagal lietuviškų žodžių šaknų sąrašą, be to, nenaudoja ir neturi informacijos apie žodžių ar žodžių formų dažnines charakteristikas (Zinkevičius 2000: 265–266). „Lemuoklio“ negalima atnaujinti, kadangi ši programa yra uždarojo kodo, o štai „Semantika.lt“ anotatorius yra atvirojo kodo, tad galima jį nuolat papildyti naujais žodžiais ir tvarkyti taisykles, todėl apskritai „Semantika.lt“ anotatorius laikomas tikslesniu (Bielinskienė, Boizou, Rimkutė 2017: 2). „Morfuoklis“ veikia „Semantika.lt“ anotatoriaus pagrindu. Juo galima anotuoti žodį arba samplaiką bei riboto ilgio tekstą. Su šia programa galima ir sintezuoti, t. y. generuoti norimą gramatinę tam tikro žodžio formą.
Didžiausia problema anotuojant šiomis kompiuterinėmis programomis – morfologinis daugiareikšmiškumas: jei vienas žodis turi kelias skirtingas gramatines reikšmes arba gali būti traktuojamas kaip skirtingos to paties žodžio kaitybinės formos, morfologiniai anotatoriai kartais pasirenka neteisingą gramatinę pažymą. Nereti ir tokie atvejai, kai morfologinis anotatorius parenka netinkamą formą iš kelių galimų, pavyzdžiui, forma aukštą gali būti tiek moteriškosios, tiek vyriškosios giminės būdvardžio vienaskaitos galininkas, taip pat ir daiktavardžio forma; forma absorbuoti – ir veiksmažodžio bendratis, ir dalyvio forma – kokia tiksliai pavartota, priklauso nuo konteksto. Ši problema išryškėja net ir vis tobulinant morfologinius anotatorius (Rimkutė, Daudaravičius 2007; Piečytė 2021: 56) nustatė, kad su „Semantika.lt“ anotatoriumi anotuoto „Mokomojo lietuvių kalbos tekstyno“ anotavimo tikslumas yra 93,2 proc.). Vadinasi, spręsti morfologinio daugiareikšmiškumo problemą vis dar aktualu.
Morfologiškai sutapti gali dvi ar daugiau kaitomųjų kalbos dalių (pvz., kovą – ir moteriškosios giminės žodžio kova, ir vyriškosios giminės žodžio kovas vienaskaitos galininkas); ir kaitomosios kalbos dalys su nekaitomomis (pvz., dėlei – ir žodžio dėlė naudininkas, ir polinksnis); ir dvi ar daugiau nekaitomųjų kalbos dalių (pvz., ir – jungtukas ir dalelytė). Morfologinis daugiareikšmiškumas – nemenka problema automatiškai anotuojant prieveiksmius ir prielinksnius (šio straipsnio objektas) – kadangi neretai sutampa naujybinių prielinksnių ir prieveiksmių formos (pvz., aplink, arti gali būti ir prieveiksmiai, ir prielinksniai – plg. jis vaikščiojo aplink ir jis vaikščiojo aplink namą / namas stovi arti ir namas stovi arti miško), anotatoriams kyla iššūkių nustatant teisingą kalbos dalį. Vienas iš „Morfuoklio“ kūrėjų Dadurkevičius paaiškino, kad prieveiksmį nuo prielinksnio programa atskiria remdamasi morfologiškai anotuoto lietuvių kalbos tekstyno MATAS duomenimis, remiamasi paslėptųjų Markovo grandinių modeliu – žodžio lema ir gramatinės pažymos nustatomos remiantis trimis prieš jį einančiais žodžiais. Tokia morfologinio daugiareikšmiškumo sprendimo strategija nėra itin gera, mat prieveiksmius ir prielinksnius atskirti dažniausiai padėtų po jų, o ne prieš juos esantys žodžiai. Apie šio straipsnio tiriamąją medžiagą, t. y. žodžius, galinčius atlikti prieveiksmių ir prielinksnių funkcijas, rašoma tolesniame skyriuje; pateikiama rekomendacijų, kaip išspręsti šių žodžių morfologinį daugiareikšmiškumą, kaip būtų galima aiškiau aprašyti tiriamuosius žodžius.
Kaip minėta įvade, iš tekstyno MATAS automatiškai išrinkus visus morfologiškai daugiareikšmius žodžius (iš viso tokių skirtingų žodžių – 63 410, tik nekaitomųjų kalbos dalių – 272), rankiniu būdu buvo atrinkti prieveiksmiai, sutampantys su prielinksniais, dalį tokių prieveiksmių šio straipsnio autorė atrinko ne tik iš tekstyno, bet ir iš nepublikuoto „Lietuvių kalbos homoformų žodyno“. Tokiu būdu buvo sudarytas 46 žodžių sąrašas: abigaliai, abipus(iai), anapus, antrapus, aplink(ui), apsukui, arčiau, arčiausiai, arti, artyn, aukščiau, greta, iki, įkandin, įkypai, įstrižai, išilgai, kiaurai, kitapus, netoli, paraleliai, paskiau, paskui, paskum, perdėm, piečiau, pirm(a), prieš(ais), pusiau, skersai, skradžiai, statmenai, šalia, šiapus, šiauriau, toliau, už, viduj(e), vidur(y)(je), vienapus, vietoj(e), virš, viršuj, viršum, žemėliau, žemiau.
Nors autorė tiria visus žodžius, šiame straipsnyje dėl ribotos apimties jų aptariama tik 10: arčiau, arčiausiai, arti, iki, netoli, paraleliai, piečiau, skersai, šiauriau, už. Kiekvienas žodis aptariamas atskirai, analizuojant, kaip skirtis tarp kalbos dalių aiškinama gramatikose (LKG II 1971, DLKG 1994, PBLKG 2024), Šukio knygoje „Lietuvių kalbos linksniai ir prielinksniai: vartosena ir normos“ (1998), žodynuose (LKŽ, DLKŽ ir BLKŽ) ir kaip tai atsispindi tekstynuose MATAS bei DLKT ir „Morfuoklyje“. Išanalizavus pateikti pasiūlymai, kaip aiškiau leksikografiniuose ištekliuose būtų galima aprašyti prieveiksmius ir prielinksnius.
Paminėtina, kad nors visi žodžiai analizuojami remiantis žodynais, gramatikomis ir „Morfuokliu“, bet ne apie visus juos ieškota informacijos tekstynuose. Tekstynais remtasi tik jei abejojama dėl apibrėžčių žodynuose, teikiant rekomendacijas, kad į žodynus verta įtraukti tam tikrų žodžių reikšmes.
Į DLKŽ žodis arti įtrauktas kaip prieveiksmis, prielinksnis ir veiksmažodis11. Prieveiksmis arti reiškia „nedideliu atstumu“, pavyzdžiui, arti nieko nerasi; tiesiai arčiau, aplink greičiau. Prielinksnis arti vartojamas su kilmininku, jis reiškia „netoli, prie (žymint vietą, apytikrį laiką ar būseną), pavyzdžiui: gavau arti šimto litų; jau jis arti mirties.
Ir LKŽ rašoma, kad arti gali būti veiksmažodis, prieveiksmis arba prielinksnis. LKŽ su kilmininku vartojamam prielinksniui arti nurodytos keturios reikšmės:
1) „netoli, prie (žymi vietą, kurios artumoje kas nors yra ar vyksta)“, pavyzdžiui: gyvenau arti upės;
2) „žymi apytikrį laiką“, pavyzdžiui: jau arti pavakario;
3) „žymi apytikrį matą, kiekį“, pavyzdžiui: gavau arti tūkstančio;
4) „žymi apytikrę ko nors būseną“, pavyzdžiui: mergaitė buvo arti ašarų; merga jauna, o jau arti gimdymo.
Prieveiksmis arti LKŽ turi tris reikšmes:
1) „netoli (vietai žymėti)“ (pvz.: arti nieko nerasi; mūsų kiemui arti upė);
2) „netoli, greitai (laikui žymėti)“ (pvz.: jau arti pietūs, o jis dar guli);
3) „būdui žymėti“ – tačiau taip ir nepaaiškinta, kokiam būdui, tik pateikiama pavyzdžių: mes esame arti giminės – seserų vaikai – tiesa, toks pavyzdys kiek neįprastas, įprasčiau tokiame kontekste būtų vartoti būdvardį artimi.
LKŽ, apibrėžiant prieveiksmį arti, pateikiami ir tokie pavyzdžiai: vaikai, nelįskit arti prie arklio; jis bėgioja arti prie namų; eik arčiau prie manęs – matyti, jog prieveiksmis arti dažnai eina kartu su prielinksniu prie. Kyla klausimų, ar tai prieveiksmis su prielinksniu, ar dviejų prielinksnių samplaika. LKG (II 1971: 483) junginys arčiau prie laikomas prieveiksmiu su prielinksniu: esą kai kurie prieveiksmiai linkę sudaryti samplaikas su prielinksniais, „patys tartum virsdami sudėtinių prielinksnių dėmenimis, bet kartu, žinoma, išlaikydami aiškią, apibrėžtą prieveiksmio leksinę reikšmę“. Kaip pavyzdys pateikiamas toks sakinys: jis susirietė kamputy arčiau prie durų. Aiškinama, kaip atskirti prielinksninę samplaiką nuo atskirų prieveiksmio ir prielinksnio: prieveiksmius tokiame junginyje galima nukelti ir po prielinksninės konstrukcijos ar tarp jų įsprausti kitą žodį, plg.: lubos vis arčiau glaudėsi prie sienos; juo arčiau Juras prie jos ėjo, juo mažiau ji jį viliojo. (LKG II 1971: 581).
Panašios nuomonės laikosi ir Šukys (1998: 376). Jis rašo, kad su arti (arba arčiau, arčiausiai) kartais kartu vartojami prielinksniai nuo (pvz.: daigynas buvo arti nuo sodo) arba prie (pvz.: mums ganykla arti prie namų), tačiau tokiu atveju arti (ir arčiau, arčiausiai) reikėtų laikyti prieveiksmiu arba „įžvelgti artimas prielinksniams samplaikas arti prie, arčiau prie, arčiausiai prie“ – tad kategoriškai neteigiama, kad čia prielinksnių samplaika. DLKG (1994) nerašoma apie junginį arti prie. BLKŽ nepateikiama nė viena žodžio arti reikšmė, tačiau pats žodis įtrauktas į antraštyną12.
„Morfuoklyje“ formai arti pateikiamos net septynios galimos pažymos: prieveiksmio, prielinksnio, būdvardžio artus moteriškosios giminės vienaskaitos vardininko ir vienaskaitos šauksmininko; veiksmažodžio arti bendraties; neveikiamosios rūšies vyriškosios giminės daugiskaitos vardininko dalyvio ir neveikiamosios rūšies vyriškosios giminės daugiskaitos šauksmininko dalyvio. Jau aptarti pavyzdžiai vaikai, nelįskit arti prie arklio; jis bėgioja arti prie namų anotatoriuje suanotuoti taip, kaip siūloma LKŽ ir LKG (II 1971) – arti laikomas prieveiksmiu. Tačiau sakinyje eik arčiau prie manęs žodis arčiau anotuojamas kaip prielinksnis. Vadinasi, „Morfuoklyje“ samplaika arti prie anotuojama kaip du atskiri žodžiai – kaip prieveiksmis ir prielinksnis, o arčiau prie – kaip du prielinksniai. Šio darbo autorės nuomone, visuose junginiuose arti / arčiau / artyn turėtų būti anotuojamas atskirai nuo prielinksnio prie ir laikomas prieveiksmiu.
Iš žodynų ir gramatikų apžvalgos atrodo, kad prieveiksmį arti nuo prielinksnio atskirti gan nesunku – įprastai po prielinksnio arti eina kilmininko linksnis, o po prieveiksmio – ne. Didesnių sunkumų kyla anotuojant atvejus, kada po prieveiksmio eina prielinksnis – „Morfuokliu“ tokie sakiniai ne visada anotuojami taisyklingai. PBLKG (2024: 288) siūlomas dar vienas kriterijus, kaip atskirti būtent prielinksnį arti nuo prieveiksmio: „prielinksnis arti reiškia buvimą šalia, o prieveiksmis arti – didesnį atstumą“, tačiau toks kriterijus, visų pirma, netinka kalbant apie automatinę morfologinę analizę, nes kompiuterinės programos negali suprasti prasminio skirtumo kaip žmogus, antra, apskritai atrodo ne visai tiksliai – remiantis juo, negalima būtų atskirti kitų prieveiksmių nuo prielinksnių (t. y. kriterijus nėra universalus – ne visų prieveiksmių ir prielinksnių reikšmės skiriasi, tą rodo ir žodynų analizė, kai įvairūs prieveiksmiai ir prielinksniai žodynuose aprašomi panašiai).
Svarbu aptarti ir kitas prieveiksmio arti formas, nes iš jų irgi gali būti padaromi prielinksniai. Kaip rašoma PBLKG (2024: 289), suprielinksnėti gali ir aukštesniojo ar aukščiausiojo laipsnio prieveiksmių formos, pavyzdžiui, arčiau – jis galėtų būti ir prielinksnis, ir prieveiksmis, plg.: aš einu arčiau (prv.) ir aš einu arčiau miško (prl.). Tačiau tokios formos žodynuose įprastai nefiksuojamos, nes į žodynus įtraukiamos tik nelyginamojo laipsnio prieveiksmių formos, t. y. net jei ir į žodyną būtų įtraukta forma arčiau, tikėtina, kad ji būtų laikoma tik prielinksniu. Šukys apskritai abejoja, ar kai kurių prielinksnių, padarytų iš aukštesniojo ar aukščiausiojo laipsnio prieveiksmių, vartosena taisyklinga. Anot jo, net „įteisintieji prielinksniai arčiau, aukščiau, žemiau vartojami tik vietos reikšme, bet nelabai įprasti kiekį reiškiančiose konstrukcijose su atstumo matų daiktavardžiais“ (Šukys 1998: 564). Kalbininkas kaip nevartotinus pateikia kitus prielinksnius, pavyzdžiui, toliau, toliausiai, šiauriau, piečiau (Šukys 1998: 564) (apie juos rašoma tolesniuose poskyriuose). Tačiau, remiantis Šukiu (1998: 376), arčiau, kaip ir arčiausiai, yra vietos reikšmės prielinksniai, vartojami su kilmininku. Prielinksnis arčiau įtrauktas ir į LKG (II 1971: 588) – teigiama, kad jis vartojamas panašiai kaip arti. Tačiau DLKG (1994) apie prielinksnį arčiau nerašoma – čia pateikiami tik iš nelyginamojo prieveiksmių laipsnio padaryti prielinksniai, išskyrus aukščiau – tikėtina, kad jis įtrauktas į žodyną, nes nėra prielinksnio aukštai.
Nei į DLKŽ, nei į BLKŽ žodis arčiau nėra įtrauktas, tačiau jį galima rasti LKŽ – čia rašoma, kad jis yra prielinksnis, vartojamas su kilmininku. Jo reikšmė nepaaiškinama, siūloma žiūrėti į žodžio arti reikšmę. Pateikiami du pavyzdžiai: arčiau namų; eikš eikš, antele, arčiaus manęs.
„Morfuoklyje“ forma arčiau gali būti laikoma ir prieveiksmiu, ir prielinksniu, ir būdvardžiu, ir veiksmažodžiu.
Kaip minėta, prielinksniai gali būti daromi ir iš aukščiausiojo laipsnio prieveiksmių. Tačiau prielinksnio arčiausiai nėra nei DLKŽ, nei LKŽ, nei BLKŽ. Į DLKŽ ir BLKŽ nebuvo įtraukta ir forma arčiau, tačiau kyla klausimų, kodėl į LKŽ nuspręsta įtraukti arčiau, bet ne arčiausiai. Panašiai yra ir LKG (II 1971: 588) – nors čia aprašytas prielinksnis arčiau, bet apie arčiausiai nėra jokios informacijos.
Paanalizavus vartoseną, MATE kaip prieveiksmis arčiausiai pavartotas 14 kartų, o kaip prielinksnis – 2 kartus. DLKT galima matyti kitokią situaciją – čia yra 1 035 arčiausiai pavartojimo atvejai, apie pusė jų – prielinksniai. Kaip rašyta, arčiausiai prielinksniu laiko ir Šukys (1998: 376). O „Morfuoklyje“ forma arčiausiai laikoma prielinksniu, prieveiksmiu ir būdvardžiu.
Apibendrinant šiame poskyryje analizuotų žodžių analizę, galima teigti, kad žodis arti lietuvių kalboje gali būti tiek prieveiksmis, tiek prielinksnis, o šių dviejų kalbos dalių skirtis dažniausiai grindžiama linksnio kriterijumi – jei po arti eina kilmininkas, jis – prielinksnis, o jei ne – prieveiksmis. Anotuojant automatiškai, klaidų atsiranda, jei po arti eina koks nors kitas prielinksnis – plg. arti prie. Rekomenduotina šioje samplaikoje arti laikyti prieveiksmiu. Tokio principo reikėtų laikytis ir kalbant apie kitus prieveiksmio laipsnius, pavyzdžiui: arčiau prie, arčiausiai prie, nes, anotuojant automatiškai, arčiau klaidingai laikomas prielinksniu.
Aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio prieveiksmių formos (arčiau, arčiausiai) taip pat gali būti vartojamos kaip prielinksniai, tačiau žodynuose jos dažniausiai atskirai neaprašomos. Autorės manymu, į žodynus ir gramatikas verta įtraukti tokius prielinksnius, jei jie vartojami ir taisyklingi. Prielinksniai nėra laipsniuojami nei kaip nors kitaip kaitomi, todėl įtraukti vien prielinksnio arti nepakanka – juk iš jo negalima padaryti prielinksnio arčiau, kaip tai padaroma prieveiksmių atveju. Kad į žodynus verta įtraukti formą arčiau, rodo ir vartosena – tekstyne MATAS arčiau prielinksniškai vartojamas 57 kartus, o kaip prieveiksmis – tik 34 kartus. DLKT yra 7 946 arčiau pavartojimo atvejai, išanalizavus pirmuosius 100, rasti 65 prieveiksmio pavartojimo atvejai, 32 – prielinksnio ir 3 atvejai, kada aptariamas žodis vartojamas samplaikoje arčiau prie (pvz.: gultai turi būti talpinami arčiau prie įėjimo į žmonių apsaugos patalpas). Tokiu atveju arčiau reikėtų traktuoti kaip prieveiksmį.
Žodis iki DLKŽ apibrėžiamas kaip prielinksnis, jungtukas ir prieveiksmis. Prielinksnis iki žymi vietos arba laiko ribą, vartojamas su kilmininku, o tarmėse su vienaskaitos naudininku, pavyzdžiui: eik iki namų ir vandens iki juostos (iki juostai). Jungtukas iki reiškia „kol, ligi“, pavyzdžiui: lauk, iki aš pareisiu. Prieveiksmis reiškia „kol, dar“, pavyzdžiui: iki gyvas, to neužmiršiu; ateisiu vakare, iki̇ žiburio neuždegus. Nors prieveiksmių ir jungtukų daugiareikšmiškumo analizė nėra šio tyrimo tikslas, tačiau verta trumpai aptarti DLKŽ pateiktus iki jungtuko ir prieveiksmio apibrėžimus – abu jie kone vienodi – iki reiškia „kol“. Aiškesnė skirtis netampa ir perskaičius pavyzdžius – sunku suprasti motyvaciją, kodėl viename sakinyje iki yra jungtukas, o kitur – prieveiksmis.
Tęsiant žodynų analizę, LKŽ iki irgi įvardijamas kaip prielinksnis, prieveiksmis ir jungtukas. Rašoma, kad prielinksnis vartojamas su kilmininku arba naudininku (nors nenurodoma, bet galima suprasti, kad pastaroji vartosena – tarmiška), ir turi keturias reikšmes:
1) „rodo vietą arba daiktą, kur veiksmas eina, ligi kur veiksmas siekia“, pavyzdžiui: iki kelio bus trys varsnos;
2) „rodo laiką, ligi kurio trunka veiksmas“, pavyzdžiui: tėvas mano iki šiolei dirba; iki kolei šlovė mano bus papeikimu;
3) „rodo veiksmo būdą“, pavyzdžiui: lūpos suskeldėję iki kraujo;
4) „rodo daikto kokybę“, pavyzdžiui: juodas gaidys ant tvoros tupi, uodega iki žemei, balsas iki dangaus.
Verta paminėti, kad tarp pavyzdžių, kuriuose iki vartojamas prielinksniškai, galima rasti samplaikas iki kolei, iki tol, iki šiolei – dvi pastarosios įtrauktos ir į BLKŽ antraštyną, laikomos prieveiksmiais (t. y. vienu leksiniu vienetu), nors iš LKŽ pavyzdžių tarsi galima būtų suprasti, kad iki šiolei, iki kolei ir iki tol traktuojama ne kaip viena bendrą reikšmę turinti samplaika, o kaip du atskiri žodžiai – prielinksnis ir prieveiksmis (nes pavyzdžiai pateikiami apibrėžiant prielinksnį). Kita vertus, LKŽ, apibrėžiant prieveiksmius šiol ir tol (bet ne kol), nurodoma, kad jie vartojami su prielinksniais iki, ligi, nuo (pvz., ligi šiol užsibrėžta; išlaikė šieną iki šiol; lig tol gyvenome gerai; sūnus karaliaus atsisakė nuo karalystės iki tol, iki nepasimatys su seserims. Tad tokie junginiai laikomi suprieveiksmėjusiais. Dėl tokių samplaikų diskutuota jau seniau: remiantis Erika Rimkute, Giedre Jarašiūnaite ir Petru Homola (2005: 66), tokius junginius reikėtų analizuoti kaip vieną žodį, jų neskaidyti: „junginius iki kol, iki tol, iki šiol reikėtų laikyti prieveiksmiais <...>, visą tą frazę laikyti tam tikra kalbos dalimi“. Remiantis Šukiu (1998: 399), prielinksnis iki įeina į samplaikinių prieveiksmių, tokių kaip iki šiol, sudėtį, tad galim suprasti, kad ir Šukys frazę iki šiol laiko samplaikiniu prieveiksmiu, o ne atskirai einančiu prieveiksmiu ir prielinksniu. Ir DLKG (1994: 464) samplaikos iki kol(ei), iki šiol(ei), iki tol(ei) pateikiamos laiko prieveiksmių sąraše.
Tačiau žodynuose tai atspindima tik iš dalies – iki šiol(ei) vienu leksiniu vienetu laikoma BLKŽ ir DLKŽ, iki tol – tik BLKŽ. BLKŽ galima rasti ir iki kol – šis junginys pateikiamas prie prieveiksmio kol, kurio antraštiniame straipsnyje rašoma, jog jis vartojamas su prielinksniais iki ir ligi – tad kaip atskira samplaika iki kol į BLKŽ nėra įtraukta (nors atskiros antraštinės formos išskiriamos iki šiol(ei) ir iki tol), o LKŽ junginiai iki tol ir iki šiol pateikiami aprašant prieveiksmius tol ir šiol – t. y. irgi neišskiriama atskirų antraštinių formų. Šiuo straipsniu norima atkreipti dėmesį, kad samplaikinių prieveiksmių ir prielinksnių pateikimas leksikografiniuose darbuose vis dar nėra nuoseklus. Dėl to kalbos vartotojams, kompiuterinių kalbos analizės programų kūrėjams kyla sunkumų. BLKŽ iki yra įtrauktas į antraštyną, bet kol kas neaprašytas13. Šukys (1998: 400) apie prielinksnį iki rašo, kad jis bendrinėje kalboje vartojamas su kilmininku, o su naudininku – tik tarmėse. Bendriausia jo reikšmė – rodyti kokią nors galutinę ribą.
LKG (II 1971: 591–592) teigiama, kad prielinksnis iki vartojamas erdvės santykiams reikšti (nuslinko iki tvoros galo); veiksmo ar būsenos intensyvumo laipsniui reikšti (įkaitinti iki baltumo); žymint veiksmo ar būsenos laiko galinę ribą (Juras išsėdėdavo iki vidurnakčio); reiškiant aukščiausią kiekio ribą (derlius būdavo nuimamas iki grūdelio). Atskiro prieveiksmio iki LKG (II 1971) nėra, tačiau, kaip jau minėta, rašoma apie samplaikinius iki šiol(ei), iki kol(ei), iki tol(ei) ir kitus, tokius kaip iki dabar, iki laiko, iki laikui, iki poryt, iki šiamlaik (LKG II 1971: 466). Kaip minėta, iki šiol(ei) samplaika laikoma BLKŽ ir DLKŽ, iki tol(ei) – tik BLKŽ, o tokių samplaikų kaip iki kol(ei) (kaip minėta, iki kol galima rasti BLKŽ, tačiau tik apibrėžiant prieveiksmį kol, t. y. samplaika iki kol nėra įtraukta į antraštyną; analogiška situacija yra ir LKŽ su iki tol, iki šiol), iki dabar, iki laiko, iki laikui, iki poryt, iki šiamlaik nerasta nė viename analizuotame žodyne. Taigi, galima daryti prielaidą, kad jos laikomos ne vienu prieveiksmiu, o dviem atskirais žodžiais – prielinksniu ir prieveiksmiu (ar, iki laiko atveju, daiktavardžiu). Kita vertus, nors DLKŽ ir nėra nuorodų, kad minėtos samplaikos su žodžiu laikas yra suprieveiksmėję junginiai, tačiau vis tiek būtų galima įžvelgti prieveiksmišką vartoseną su šiuo žodžiu (žr. laikas): po laiko reiškia „per vėlai“, be laiko – „anksti“, pirma laiko – „anksti“. Kaip rašyta įvade, prieveiksmėjimo procesai sudėtingi ir nuolat vykstantys, todėl tikėtina, kad minėtų prieveiksmio ir prielinksnių junginių virtimas prieveiksmiais dar išsamiai neištirtas arba žodynuose kitaip nustatomas prieveiksmėjimo laipsnis.
Ir „Morfuoklio“ duomenų bazėje iš šio sąrašo samplaikomis laikomi tik iki šiol(ei), iki kol(ei), iki tol(ei). Kitų samplaikų nepavyksta rasti ir morfologines samplaikas analizavusios Rimkutės ar Jolantos Kovalevskaitės darbuose (Rimkutė 2009; Rimkutė, Kovalevskaitė 2009; Rimkutė, Kovalevskaitė 2010; Kovalevskaitė 2012), todėl abejotina, ar išties iki dabar, iki laiko, iki laikui, iki poryt, iki šiamlaik verta laikyti dabartinei lietuvių kalbai aktualiomis samplaikomis. Tą patvirtina ir tekstynų analizė. DLKT iki laiko pavartota 17 kartų, iki poryt – 3, iki šiamlaik visai nerasta. Vienintelė samplaika iki dabar yra gan dažna – pavartota 342 kartus.
Remiantis DLKG (1994: 442), prielinksnis iki čia apibrėžiamas gana panašiai – teigiama, kad jis vartojamas žymint slinkties galinę ribą erdvėje (nuėjo iki miško); galinę veiksmo laiko ribą (pjovė rugius iki vakaro); aukščiausią kiekio ribą (suskaičiavo iki dešimt); aukščiausią intensyvumo ribą (geležis įkaito iki baltumo). Prieveiksmio aprašas DLKG (1994) panašus į LKG (II 1971) – čia irgi neskiriama atskira prieveiksmio iki reikšmė, tačiau minimi samplaikiniai prieveiksmiai, į kurių sudėtį įeina iki – beje, tarp jų galima rasti ir minėtus iki dabar, iki poryt. Minima, kad jie vartojami žymint „pradinę ar galinę laiko ribą“.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nė viename žodyne, gramatikoje nenurodyta iki kaip jaustuko reikšmė – šis žodis kaip jaustukas vartojamas atsisveikinant. „Morfuoklyje“ ilgą laiką taip pat nebuvo iki kaip jaustuko interpretacijos, bet neseniai buvo papildyta šio žodžio analizė ir dabar iki analizuojamas kaip jungtukas, prielinksnis, prieveiksmis ir jaustukas.
Apibendrinant galima teigti, kad, apibrėžiant žodį iki, yra keli probleminiai atvejai: neaiškus skirtumas tarp jungtuko ir prieveiksmio – prie abiejų šių kalbos dalių nurodoma reikšmė „kol“. Šio straipsnio autorės nuomone, būtų galima apsispręsti palikti tik vieną jų – remiantis DLKG (1994) ir LKG (II 1971), tik jungtuko reikšmę, o prieveiksmiškai vartojamos būtų tik samplaikos su iki (pvz., iki šiol(ei), iki tol). Svarstytinos kitos samplaikos su iki (iki kol(ei), iki šiol(ei), iki tol(ei), iki dabar, iki poryt) – kyla klausimų, ar jas verta įtraukti į žodynus. Į kai kurių žodynų antraštynus įtrauktos tik samplaikos iki tol ir iki šiol, nors iki kol galima rasti ir BLKŽ, aprašant prieveiksmį kol. Vadinasi, iki galo neaišku, kuo laikyti iki kol(ei), iki dabar, iki poryt – ar tai samplaika, ar du atskiri žodžiai? Autorės nuomone, iš pastarojo sąrašo samplaika verta laikyti būtų tik iki kol(ei) (kaip rašoma gramatikose ir kitų tyrėjų darbuose (Rimkutė, Jarašiūnaitė, Homola 2005: 66; Šukys 1998: 400), tačiau ne iki dabar, iki poryt – juos vertėtų laikyti atskirais žodžiais – jų vartojimas tekstyne nėra dažnas, matyti atskira leksinė reikšmė.
Remiantis DLKŽ, netoli gali būti prieveiksmis arba prielinksnis. Prielinksnis vartojamas su kilmininku ir turi tris reikšmes:
1) „arti (žymint atstumą)“: šulinys netoli namų;
2) „arti (žymint laiką)“: Saulė netoli laidos; jau netoli dvylikos;
3) „apie (žymint apytikrį kiekį, skaičių)“: žmonių susirinko netoli šimto.
Prieveiksmis turi dvi reikšmes:
1) „arti, čia pat (vietos atžvilgiu)“: mano namai visai netoli;
2) „arti (laiko atžvilgiu)“: jau netoli vakaras.
LKŽ rašoma panašiai: prielinksnis netoli vartojamas su kilmininku, jis gali turėti tris reikšmes:
1) „arti, nedideliu nuotoliu“: jis gyvena netoli miesto;
2) „arti (laikui žymėti)“: jau netoli̇ dvylikos, eik gult!; senelis iš pradžios baisiai nusiminė, net apsirgo ir netoli buvo mirties;
3) „apie (apytikriam kiekiui reikšti)“: jo tėvas netoli̇ šimto metų turėjo.
Prieveiksmis turi keturias reikšmes – dviem daugiau nei DLKŽ:
1) „arti, čia pat (vietos atžvilgiu)“: dabar ir aš nebetoli̇ gyvenu; maudėmės netoli̇ nuo kranto;
2) „greit, netrukus“: jau lietus netoli;
3) „nedaug, kiek, nelabai“: kaipo žmogus netoli yra prakilnesniu už avį;
4) „beveik, kone“: netoli dvylika kilometrų nuo Kapčiamiesčio.
Žodžio netoli aprašas LKŽ atrodo aiškus: netrūksta pavyzdžių, tiksliai, plačiai aprašytos reikšmės, jų išskiriama daugiau nei DLKŽ (tai suprantama, nes pirmasis žodynas yra didesnės apimties, pateikia pavyzdžių iš įvairesnio laikotarpio, skirtingų kalbos variantų lietuvių kalbos).
Išsamiau norisi aptarti pavyzdį maudėmės netoli̇ nuo kranto – jis LKŽ pateiktas apibūdinant prieveiksmį, vadinasi, galima suprasti, kad žodyne netoli nuo laikoma prieveiksmio ir prielinksnio junginiu. Panašiai aiškinama ir LKG (II 1971: 581): „Betarpiškai prieš kai kuriuos senybinius prielinksnius esti pavartojamas vienas kitas žodis, galintis eiti ir prieveiksmiu, ir naujybiniu prielinksniu.“ Prie pavyzdžių galima rasti tokį: netoli nuo vandens baseinų ir tuoj pat paaiškinama, kad netoli atlieka prieveiksmio funkciją ir su nuo samplaikos nesudaro. Rašoma, kad samplaika nesudaroma dėl to, kad tokiu atveju prieveiksmį galima nukelti ir po prielinksninės konstrukcijos ar tarp jų įspausti kitą žodį. Ir iš tiesų – juk būtų galima pasakyti maudėmės nuo kranto netoli; netoli maudėmės nuo kranto, nors tai ir skamba kiek nenatūraliai. DLKG (1994: 443) irgi laikomasi tokios nuomonės – tarp prielinksninių samplaikų nėra tokios kaip netoli nuo, aprašant prielinksnį netoli tarp pavyzdžių nėra tokių, kur netoli eitų šalia nuo. Junginį netoli nuo galima rasti skyriuje apie prielinksnį nuo – iš to irgi galima spręsti, kad netoli čia laikomas prieveiksmiu, o nuo – atskiru prielinksniu. Tačiau kiti kalbininkai su tokia nuomone nesutiktų. Šukys (1998: 418) rašo, kad „prielinksnis netoli, rodydamas vietą, kartais sudaro samplaiką su prielinksniu nuo“ arba kad „su prieveiksmiais toli, netoli <...> prielinksnis nuo linkęs sudaryti samplaikinius prielinksnius toli nuo“, vadinasi, netoli nuo laikomas samplaikiniu prielinksniu. Kita vertus, samplaika netoli nuo nėra įtraukta į jokį žodyną, į „Morfuoklio“ duomenų bazę – taip pat.
Šukiui antrinama ir PBLKG (2024: 289), t. y. kad junginyje netoli nuo žodis netoli yra prielinksnis: „prielinksnių vientisumas gali priklausyti ir nuo konkrečių jų reikšmių, pavyzdžiui, prielinksnio nuo konstrukcijos yra labiau suaugusios su antriniu prielinksniu netoli: netoli nuo Klaipėdos pasukome į šoną“. Apskritai PBLKG (2024) naujybinių prielinksnių ir prieveiksmių skirtis samplaikose aprašyta gana liberaliai – esą tai lemia intonacija, o ne taisyklės: „Prieš pirminį prielinksnį einantys antriniai gali būti interpretuojami kaip savarankišką sintaksinę paskirtį turintys prieveiksmiai <...>. Jų abiejų interpretacija kaip prielinksnių gali lemti vientisa intonacija. Pasakomi savarankiška intonacija, jie darosi savarankiški ir prieveiksmis suprantamas pagrindine – aplinkybine reikšme“ (PBLKG 2024: 289). Intonacija nėra objektyvus rodiklis, kaip atskirti prieveiksmį nuo prielinksnio, o anotuojant automatinėmis programomis apskritai nepritaikomas, todėl šis PBLKG (1994) pateiktas teiginys sunkiai pritaikomas praktiškai susidūrus su galimomis samplaikomis. BLKŽ žodis netoli nėra aprašytas, tačiau į antraštyną įtrauktas14.
Aptarus netoli aprašus žodynuose ir gramatikose, lieka neaišku, kuo laikyti netoli nuo – prielinksnine samplaika (vienu leksiniu vienetu), ar prieveiksmiu ir prielinksniu (dviem leksiniais vienetais). Remiantis LKŽ, LKG (II 1971), DLKG (1994) informacija, netoli nuo verčiau laikyti ne samplaika, o dviem atskirais žodžiais: prieveiksmiu ir prielinksniu.
Forma paraleliai į DLKŽ antraštyną nėra įtraukta – įtrauktas tik būdvardis paralelus, kuris reiškia „lygiagretus“, tačiau nėra pateikiama jokių pavyzdžių – nei būdvardžiui, nei iš jo padarytam prieveiksmiui, be to, antraštinio žodžio paralelus lizde nėra pateikiamos prieveiksmio formos. Paraleliai čia nelaikomas ir prielinksniu.
LKŽ antraštyne yra forma paraleliai, ir, nors nėra apibrėžties, galima rasti vartojimo pavyzdį: su krikščionybės įsigalėjimu mūsų krašte paraleliai vyko taip pat ir lenkų kultūros įsigalėjimas. Apibrėžiant būdvardį paralelus, iš kurio ir padarytas prieveiksmis, irgi nenurodyta reikšmė, tačiau siūloma žiūrėti į būdvardį paralelinis, kuris reiškia „turintis paralelės savybes, lygiagretus“; „einantis greta, glaudžiai susijęs“. LKŽ žodis paraleliai nelaikomas prielinksniu. BLKŽ tokio žodžio visai nėra15. „Morfuoklyje“ forma paraleliai laikoma arba prieveiksmiu, arba būdvardžio naudininku, bet ne prielinksniu. Vadinasi, nei viename apžvelgtame žodyne, nei „Morfuoklyje“ nelaikoma, kad paraleliai gali būti prielinksnis.
MATE yra 6 paraleliai pavartojimai, 1 iš jų vartosena – prielinksniška (t. y. paraleliai eina kartu su linksniu). DLKT yra 197 šios formos pavartojimo atvejų, tarp jų – 22 vartojami prielinksniškai. Iš tekstynų matyti, jog paraleliai dažnai eina su naudininku. Šio linksnio vartosena su prielinksniais bendrinėje kalboje neįprasta – kaip jau rašyta, anot DLKG (1994: 586–649), su prielinksniais vartojami tik galininkas, įnagininkas, kilmininkas, o, remiantis Šukiu (1998: 14), „lietuvių kalbos prielinksniai vartojami su kilmininku, galininku ir įnagininku (retai, paprastai tarmėse, ypač rytų aukštaičių, su naudininku)“, pavyzdžiui, prie Smetonai buvo geriau. Apie naudininko vartoseną su prielinksniais daugiausia rašė senieji kalbininkai, pavyzdžiui, Schleicheris (1856: 291–294) – iš to būtų galima spręsti, kad naudininko vartosena pasenusi, likusi tarmėse ar sustabarėjusiuose leksikalizuotuose junginiuose (pvz., po kairei, ligi valiai (plačiau žr. DLKG 1994: 439)).
Tačiau paraleliai analizė tekstynuose atskleidė, kad šis žodis plačiai vartojamas su naudininku – iš 22 prielinksniškai vartojamo paraleliai atvejų visi – su naudininku. Iš pavyzdžių matyti, kad tai nėra tarmiška kalba: biblioteka šiandien apima fondus ir paslaugas, siūlomas paraleliai bibliotekos fiziniams ištekliams; baleto artistai ir užsienyje ruošiami 7–8 metus, paraleliai viduriniojo ugdymo programai; jis tęsiasi paraleliai jūros pakrantei; upių ruožais driekiasi beveik paraleliai sausumai; susiformavo ir nerašyti įstatymai, egzistavę paraleliai formaliajai teisei.
Automatinis morfologinis anotatorius paraleliai visuose šiuose sakiniuose anotuoja kaip prieveiksmį. Gali kilti klausimų, kokia kalbos dalimi išties reikėtų laikyti šį žodį tokiame kontekste. Iš vienos pusės, tai, kad jis vartojamas su linksniu, rodo, kad tai – prielinksnis, nes, kaip jau rašyta, gramatikose vartojimas su linksniais – pagrindinis požymis, kaip atskirti prielinksnius nuo prieveiksmių. Kita vertus, rašoma, kad su naudininku prielinksniai bendrinėje kalboje vartojami tik tarmėse ar sustabarėjusiuose junginiuose, o toks argumentas tarsi rodytų, kad paraleliai visada yra prieveiksmis. Manytina, kad tokią vartoseną su naudininku nulėmė tai, kad šis prieveiksmis padarytas iš netipiškos vartosenos būdvardžio paralelus, nes jis prisijungia naudininko linksnį (plg. paralelus sienai, paralelus namui). Tokių būdvardžių, kurie prisijungia linksnius, yra ir daugiau – apie juos rašo Laima Jancaitė-Skarbalė ir Rimkutė (2025: 90). Galima teigti, kad paraleliai vartojimas su naudininku ir yra nulemtas būdvardžio paralelus analogiško vartojimo. Kitaip tariant, būdvardžio junglumas persikelia ir prieveiksmiui: paralelus (kam) > paraleliai (kam). Todėl tokiu atveju paraleliai nereikėtų laikyti prielinksniu (kaip ir panašiu junglumu pasižyminčių kitų prieveiksmių, plg. analogiškas, lygiagretus (plg. analogiškas žaidimo pasauliui; latakai išdėstomi lygiagrečiai vieni kitiems)).
Dėmesio verti ir Šukio teiginiai (1998: 563) – kalbininkas rašo apie panašios vartosenos žodį priešingai – esą tai prieveiksmis, vartojamas panašiai kaip naujybinis prielinksnis; eidamas su naudininku, jis padeda išreikšti priešpriešą, neatitikimą, pavyzdžiui: priešingai viltims, gyvenimas negerėja; priešingai orų prognozei, dangus nusiblaivė. Vadinasi, Šukys tokio tipo su naudininku vartojamus žodžius irgi laiko prieveiksmiais, tačiau vartojamais prielinksniškai – vadinasi, ne grynaisiais prielinksniais.
Taigi, žodis paraleliai į žodynus įtrauktas tik kaip būdvardis, rečiau – prieveiksmis, arba visai neįtrauktas. Vartosena rodo, kad jo vartosena panaši į prielinksnio – jis sudaro konstrukcijas su naudininku. Tačiau prielinksniu jo laikyti nederėtų – linksnio su prieveiksmiu vartojimą šiuo atveju nulemia būdvardžio, iš kurio ir padarytas prieveiksmis, junglumas.
DLKŽ žodis piečiau apibrėžiamas tik kaip prieveiksmis, reiškiantis „labiau į pietus“. Yra tik vienas pavyzdys: jis gyvena piečiau nuo mūsų, dėl kurio būtų galima svarstyti – ar tikrai piečiau šiame pavyzdyje yra atskiras prieveiksmis, o ne prielinksnis, o gal „piečiau nuo“ yra prielinksninė samplaika. Ir LKŽ piečiau apibrėžiamas tik kaip prieveiksmis, reiškiantis „labiau į pietus“: šičia kolonizacija yra senesnė, ir dėl to atsiskiria nuo piečiau gyvenančių zanavykų. Į BLKŽ piečiau įtrauktas, tačiau nėra apibrėžties, pavyzdžių16. „Morfuoklyje“ žodis piečiau visada anotuojamas tik kaip prieveiksmis, o piečiau nuo nelaikoma samplaika.
Tačiau vartosena rodo ką kita. Nors MATE tėra vienas piečiau pavartojimas ir šis žodis čia eina prieveiksmiu, DLKT galima rasti ir piečiau kaip prielinksnį. Piečiau čia pavartotas 136 kartus, iš jų 50 – kaip prielinksnis, po kurio eina kilmininkas, pavyzdžiui: vengrams gan gerai klojosi piečiau Dunojaus; šiandien piečiau Lietuvos praslinks ciklonas, kuris padidins debesuotumą; paprastai jūrinės žuvys randamos ne piečiau Juodkrantės. Tai įrodo, kad prielinksnio vartosena – gan dažna ir būtų galima įtraukti tokią šio žodžio funkciją į žodynus ar bent į „Morfuoklį“. Taip pat DLKT galima rasti gan dažną piečiau nuo vartoseną – 18 kartų iš 136, pavyzdžiui: išskris į Haidarabadą, esantį gerokai piečiau nuo mūsų maršruto; Onos bažnyčia, statyta Vytauto, stovėjusi piečiau nuo dabartinio muziejaus.
Apie tokią piečiau vartoseną rašo ir Šukys (1998: 564), tačiau jis visais atvejais piečiau laiko prieveiksmiu, o prielinksniškai vartojamą piečiau – netaisyklingu: „Pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių kalboje labai paplito linkmę reiškiančių prieveiksmių šiauriau, piečiau, ryčiau, vakariau, įpiečiau, įšiauriau, pietryčiau... prielinksniška vartosena. Kaip prieveiksmiai šie žodžiai nėra peiktini <...>. Tačiau prielinksniškai jie nevartotini: vietoj šiauriau ko sakytina į šiaurę nuo ko“. Pasak jo (žr. ten pat), tokia vartosena lietuvių kalboje tradicinė, o prielinksniška vartosena pasiskolinta iš rusų kalbos. Šukys (žr. ten pat) aptaria ir samplaiką piečiau nuo – esą toks vartojimas įteisintas, piečiau šiuo atveju vis tiek reikėtų laikyti prieveiksmiu, o samplaika su prielinksniu nuo nesusidaro: „šitokia vartosena, be abejo, geresnė negu piečiau mūsų“. Tačiau, kaip jau rašyta, tekstynuose prielinksniškai vartojamas piečiau dažnesnis nei piečiau nuo.
VLKK17 požiūris į tokius prielinksnius kaip piečiau, šiauriau skiriasi nuo Šukio išsakyto. Laikoma, kad tokie prielinksniai yra šalutiniai normos variantai, t. y. vartotini, tačiau pirmenybė teiktina junginiams piečiau nuo, šiauriau nuo. Kadangi jie įvardijami „junginiais“, galima spręsti, kad ir VLKK nelaiko piečiau nuo samplaika, tačiau neaišku, ar piečiau tokiu atveju yra prieveiksmis, ar prielinksnis.
Prielinksnio piečiau (ar į jį panašių, pavyzdžiui, šiauriau) negalima rasti nei DLKG (1994), nei LKG (II 1971). DLKG (1994) paminėtas prieveiksmis šiauriau, tačiau nerašoma apie jo homonimiškumą su prielinksniu, o tarp pavyzdžių nėra junginio šiauriau nuo, todėl lieka neaišku, kuo jį laikyti – dviem prielinksniais, prieveiksmiu ir prielinksniu ar prielinksnine samplaika.
Remiantis gramatikomis ir žodynais, piečiau gali būti tik prieveiksmis. Tačiau tekstynų analizė rodo kitokią situaciją – prielinksniškai vartojamas piečiau – dažnas, sudaro 36 proc. visos piečiau vartosenos (remiantis DLKT). Kyla iššūkių apibrėžiant, kuo laikyti piečiau nuo – remiantis gramatikomis ir žodynais, piečiau būtų galima laikyti prieveiksmiu, o nuo – prielinksniu, anotuoti juos atskirai, ne kaip samplaiką. Tačiau verta atkreipti dėmesį į tai, kad eidamas be prielinksnio nuo, piečiau gali būti vartojamas prielinksniškai. Kadangi tokią vartoseną taisyklinga laiko ir VLKK, o vartojimo dažnumą įrodo tekstynai, į žodynus ir „Morfuoklio“ duomenų bazę patartina įtraukti prielinksnio piečiau reikšmę.
Antraštinė forma skersai DLKŽ apibrėžiama tik kaip prielinksnis, vartojamas su kilmininku ir galininku, skirtas „vietai žymėti“, pavyzdžiui: guli skersai lovos; skersai kelią lapė perbėgo; skersai kelio stovi. Toks apibrėžimas – per siauras ir neaiškus, nes nepatikslinta, kokiai vietai žymėti skirtas prielinksnis. Prieveiksmį skersai galima rasti būdvardžio skersas žodyniniame straipsnyje ir nors čia apibrėžiamas tik pats būdvardis („pasisukęs šonu, pločiu“; „kreivas, šnairas“; „priešingas, atžarus, piktas“), galima rasti pavyzdžių su prieveiksmiais: skersai pasižiūrėti; skersai patraukti. Kaip jau rašyta, taip elgiamasi su visais prieveiksmiais, kurie padaryti iš būdvardžių.
Į LKŽ antraštyną įtrauktas ir prieveiksmis, ir prielinksnis skersai. Rašoma, kad prielinksnis vartojamas ne tik su galininku ir kilmininku, bet ir su naudininku ir įnagininku. Jis vartojamas „žymint vietą, kurią kas kerta, pereina, dengia nuo vieno krašto iki kito“: bėga skersai kelią kiškis; duok skersai̇ nugaros tai karvei. Prieveiksmio skersai apibrėžimo nėra, pavyzdžiai su prieveiksmiu pateikiami būdvardžio skersas žodyniniame straipsnyje prie tam tikrų būdvardžio reikšmių: „einantis kieno pločiu“: skersai atsigulė. Tačiau čia pateikiama ir tokių pavyzdžių, dėl kurių būtų galima suabejoti, pavyzdžiui: guli skersai lovos; tėvai skersai̇ per upę gyvena. Kodėl konstrukcija skersai lovos pateikiama prie prieveiksmio pavyzdžių, sunku suprasti. Tai prielinksninė vartosena, o ne prieveiksmis, nes po jo eina kilmininko linksnio daiktavardis. Svarstytina ir konstrukcija skersai̇ per – ar jos nebūtų galima laikyti prielinksnine samplaika? Visgi atrodo, kad ne: LKG (II 1971) tokiose konstrukcijose skersai išties laikomas prieveiksmiu (LKG II 1971: 581), nes jį galima nukelti ir po prielinksninės konstrukcijos ar tarp prieveiksmio ir prielinksnio įsprausti kitą žodį (tačiau PBLKG (2024) apie skersai per nerašoma – tik minimas antrinis prielinksnis skersai; apie tai nerašoma ir Šukio knygoje (1998) ar DLKG (1994)).
BLKŽ žodis skersai nėra aprašytas, bet įtrauktas į antraštyną18. „Morfuoklyje“ žodis skersai laikomas prieveiksmiu, būdvardžio naudininku ir prielinksniu, einančiu su kilmininku. Derėtų įtraukti prielinksnio, einančio su galininku, reikšmę – ji aprašyta ir DLKŽ, ir LKŽ. Dėl to programa daro klaidų – jei po prielinksnio eina galininkas (pvz.: skersai kelią lapė perbėgo), jis klaidingai anotuojamas kaip prieveiksmis.
Vadinasi, teoriškai kyla neaiškumų, kaip atskirti prieveiksmį nuo prielinksnio – žodynuose prie prieveiksmių aprašų galima rasti pavyzdžių, kur vartojamas ne prieveiksmis, o prielinksnis. Taip pat į „Morfuoklio“ duomenų bazę verta įtraukti informaciją, kad prielinksnis skersai gali eiti su galininku.
Žodžio šiauriau aprašai, rodos, struktūriškai turėtų būti panašūs į jau aptarto piečiau, tačiau taip yra ne visuose žodynuose. DLKŽ šiauriau laikomas tik prieveiksmiu, reiškiančiu „labiau į šiaurę“: jie nuplaukia dar šiauriau – prie pat speigračio. Kaip rašyta, panašiai čia aprašytas ir piečiau – jis irgi laikomas tik prieveiksmiu, reiškiančiu „labiau į pietus“. Prie pavyzdžių buvo galima rasti samplaiką piečiau nuo – čia piečiau laikomas prieveiksmiu, o nuo – prielinksniu. LKŽ šiauriau irgi laikomas tik prieveiksmiu, reiškiančiu „labiau į šiaurę, šiaurės link“: jį perkėlė dar šiauriau, prie pat speigiračio. Prieveiksmis piečiau LKŽ aprašytas panašiai.
BLKŽ piečiau neaprašytas19, tačiau galima rasti šiauriau apibrėžimą. Šiauriau čia laikomas ne tik prieveiksmiu, bet ir prielinksniu. Prieveiksmis reiškia „toliau į šiaurę“: šiauriau plyti lyguma. Prielinksnis vartojamas su kilmininku: „(nuo ko, ko). Vartojamas „reiškiant vietą ar slinktį toliau, labiau į šiaurę“, pavyzdžiui: šiauriau nuo Lietuvos [šiauriau Lietuvos]; lėktuvas nukrito penki̇ kilometrai šiauriau nuo Talino (šiauriau Talino). Tokie pavyzdžiai kelia klausimų – kaip jau rašyta, kituose žodynuose ir gramatikose junginyje piečiau nuo žodis piečiau laikomas prieveiksmiu, o nuo – prielinksniu, tačiau BLKŽ junginyje šiauriau nuo esantis žodis šiauriau laikomas prielinksniu. „Morfuoklyje“ šiauriau (kaip ir piečiau) irgi nelaikomas prielinksniu – tik prieveiksmiu ir būdvardžio šiaurus aukštesniojo laipsnio bevarde gimine.
Kaip jau rašyta, Šukys (1998: 564) piečiau, šiauriau irgi laiko tik prieveiksmiais, o jų prielinksnišką vartoseną laiko netaisyklinga. Svarbu ir tai, kad variantiškai BLKŽ pateikiamas ir prielinksnio šiauriau vartojimas be nuo – tokį vartojimą Šukys laiko netaisyklingu. Kaip minėta, toks požiūris skiriasi nuo VLKK20: komisija tokią vartoseną laiko šalutiniais normos variantais.
Prielinksnis šiauriau neaprašytas nei DLKG (1994), nei LKG (II 1971). DLKG (1994) šiauriau aprašytas tik kaip prieveiksmis, tačiau nerašoma apie jo homonimiškumą su prielinksniu, o tarp pavyzdžių nėra junginio šiauriau nuo, todėl neatsakoma į klausimą, kuo šiauriau laikyti junginyje su prielinksniu nuo – prieveiksmiu, prielinksniu, o gal šiauriau nuo apskritai yra prielinksninė samplaika.
Kaip buvo rašyta analizuojant piečiau, šis žodis gan dažnai vartojamas prielinksniškai – ir dažniau eina vienas, be prielinksnio nuo. Panašiai yra ir su šiauriau. Nors MATE yra tik 3 pavartojimo atvejai ir visi jie prieveiksmiai, DLKT rasta 224 šiauriau pavartojimų, 82 iš jų šiauriau vartojamas prielinksniškai, pavyzdžiui: jūrinės rūšys sutinkamos šiauriau Juodkrantės; mes prasklendžiame apie dešimt kilometrų šiauriau miesto. 30 kartų pavartota samplaika šiauriau nuo, pavyzdžiui: jūs dabar per keletą mylių šiauriau nuo tako; dvaras stovi šiauriau nuo jo darbo vietos. Rasti ir 4 atvejai, kai vartojamas niekur neaprašytas junginys šiauriau už: netgi žymiai šiauriau už Lietuvą esančioje Estijoje nėra privaloma prekiauti; pasuko šiauriau už miesto.
Taigi dėl žodžio šiauriau kyla klausimų. Remiantis gramatikomis, LKŽ ir DLKŽ, šiauriau gali būti tik prieveiksmis, tačiau BLKŽ ir tekstynuose matyti kitokia situacija – prielinksniškai vartojamas šiauriau sudaro beveik 37 proc. šio žodžio vartosenos. Todėl į leksikografinius šaltinius ir „Morfuoklio“ duomenų bazę verta įtraukti šį prielinksnį. Taip pat neaišku, kaip traktuoti šiauriau nuo ar šiauriau už – ar galima juos laikyti samplaika, ar šiauriau čia atlieka prieveiksmio ar prielinksnio funkciją. Kaip rašyta apibrėžiant piečiau, žodį šiauriau junginyje šiauriau nuo reikėtų laikyti prieveiksmiu ir morfologiškai anotuojant nelaikyti samplaika.
Žodis už DLKŽ apibrėžiamas tik kaip prielinksnis. Jis gali būti vartojamas su kilmininku ir galininku, turi 11 reikšmių. Prielinksnis už vartojamas žymint:
1) „vietą, esančią kitoje pusėje“: kišti už krosnies;
2) „vietos nuotolį“: jis gyvena už trijų kilometrų;
3) „laiko atstumą, po“: ateik už trijų dienų;
4) „eilę, tvarką, kuria kas daroma“: sportininkai bėgo už kits kito;
5) „ką čiumpamą, sulaikomą ar daiktą, kuriuo sulaikoma, kliuvinį“: jis už kepurės ir pro duris;
6) „vyrą, su kuriuo tuokiamasi“: už gero vyro ištekėti;
7) „lyginamąjį objektą“: ąžuolas kietesnis už beržą;
8) „kainą, vertę, atpildą“: pirkau už litą duonos;
9) „objektą, ne visai atitinkantį jam įprastą turinį“: aš tave už draugą laikiau;
10) „pavadavimą“: aš už tave padirbėsiu;
11) „objektą, kuriam kas daroma“: balsuoti už kandidatą.
Nors DLKŽ už laikomas tik prielinksniu, LKŽ rašoma, kad šis žodis gali atlikti net keturių kalbos dalių funkcijas: prielinksnio, prieveiksmio, dalelytės ir jaustuko. Jaustukas už vartojamas varant kiaules ar siundant šunį: už, šunie, katę! Dalelytė už „vartojama pakartojant pasakyto veiksmažodžio ar daiktavardžio priešdėlį už- ar pasakyto junginio prielinksnį už“: ar užteks? – Už. Prieveiksmis vartojamas „palaikant, pritariant“: visi už, už – Lietuvą turėsma, o nėkas nevyksta; abejojo, nerimo, svarstė argumentus už ir prieš visą vakarą ir net naktį; kruopščiai buvo perkratytas kiekvienas „už“ ir „prieš“. Vadinasi, galima suprasti, kad kai po už tiesiogiai nenusakomas valdomas daiktavardis, už galima traktuoti kaip prieveiksmį. Sakinyje svarstė argumentus už žodis už vartojamas be aiškaus valdymo – čia kalbama apie palaikymo sampratą abstrakčiai, nesiejant to su konkrečiu objektu. Tačiau čia būtų galima kalbėti apie elipsę – po prielinksnio už praleistą kokį nors galininko linksnio vardažodį (plg. svarstė argumentus už šienavimą), kurį galima nuspėti (pridurtina, kad tokia vartosena šnekamojoje kalboje, kai po prielinksnio eliminuojamas linksnis, galima ne tik su už – pavyzdžiui, į klausimą „ar jis gyvena arti universiteto?“ galima atsakyti tiesiog prielinksniu „arti“, nepasakant jokio linksnio, tad neretai kalbos dalies funkciją nulemia kontekstas). Tokiu atveju galima kalbėti apie prielinksninę konstrukciją. Todėl aktualu persvarstyti, ar tikrai tokia reikšme yra vartojamas prieveiksmis, o ne prielinksnis su nuspėjamu galininkiniu vardažodžiu – plg. DLKŽ aprašytą vienuoliktą prielinksnio už reikšmę.
Tokią nuomonę pagrindžia ir tai, kad prielinksnis už nėra naujybinis, jis nėra padarytas iš prieveiksmio, todėl tikėtina, kad prieveiksmėjanti vartosena atsirado būtent dėl elipsės. Prieveiksmio reikšmės tokiu atveju neskiria ir Šukys (1998: 15). Jo teigimu, „retkarčiais lietuvių kalbos prielinksniai vartojami ir ne su linksniu. Linksnis kartais, ypač šnekamojoje kalboje, praleidžiamas, kai jį galima numanyti iš konteksto.“ Pateikiamas toks pavyzdys: balsuokim, kas už? Dvylika už – žodžiai už čia laikomi prielinksniais, o ne prieveiksmiais21. Be to, nemažai yra už analogijų su prieš, pavyzdžiui, stok už ir stok prieš; mes visi už ir mes visi prieš. Apie prieš rašo Šukys (1998: 486): „sutrumpintas, turintis objekto reikšmę posakis būti prieš jau yra įsigalėjęs posėdžių, susirinkimų kalboje, balsuojant: Kas už? Kas prieš? <...> Kitur sutrumpinti verstiniai posakiai būti prieš (ne prieš), turėti (neturėti) prieš yra nepageidaujami – juos geriau keisti įprastais pilnaisiais posakiais“, pavyzdžiui: mes norime, bet mūsų direktorius yra prieš (– nenori, prieštarauja, nesutinka). Kaip rašo Šukys (1998: 15), visgi tokiais atvejais, kai sakoma kas prieš? ar trys prieš, žodelį prieš reikėtų laikyti prielinksniu su nuspėjamu linksniu, o ne prieveiksmiu. Iš kitos pusės, tiksliai pasakyti, ar už tokiais atvejais yra prielinksnis, ar prieveiksmis, yra sunku – kai kur galima būtų įžvelgti reikšmę „taip“ (paminėtina, kad dažnai tokia reikšme už vartojamas junginiuose už ir prieš; pastarasis žodis įgyja reikšmę „ne“), plg. cezario pjūvis: už ir prieš; donorystė: už ir prieš; skiepai: už ir prieš. Šiuo atveju prieveiksmėjimo požymių yra ir reikėtų plačiau tirti prieveiksmėjimo laipsnį.
Toliau analizuojant LKŽ, prielinksnis už čia aprašytas labai išsamiai. Pirmiausia, prielinksniui skiriami du atskiri žodyniniai straipsniai. Viename rašoma, kad prielinksnis už vartojamas su kilmininku ir reiškia „iš“: už pirkios išėjo. Tokia reikšmė neaprašyta DLKŽ, atrodo, kad ji jau nebevartojama. Kitame žodyniniame straipsnyje prielinksniui už skiriamos penkios reikšmės, kurių kiekviena skirstoma dar smulkiau – iš viso tokių smulkesnių reikšmių net 22. Šiame straipsnyje aptartos tik pagrindinės penkios. Remiantis LKŽ, prielinksnis už vartojamas:
1) „erdvės santykiams reikšti: svečias jau už durų; sėdžiu už stalą;
2) „laiko santykiams reikšti“: už kelių dienų; ateisiu už valandikei;
3) „objektiniams santykiams reikšti“: nusitverk jį už rankos;
4) „lyginimo santykiams reikšti“: jis mane labiaus už visus kitus myl; už arklį didesnis, tai už visa brangiausia.
5) „atstojant įvairius kitus prielinksnius“: už atstoja tokius prielinksnius kaip dėl, per (už bėdų viską pamiršau); ant, prieš (ir užstojo už kelį, kur važiuoji); į, pas (katė dreskia šuniui už akių); pas, prie (persikėliau už vyro).
Kaip matyti, 4 pavyzdyje po prielinksnio eina ne galininkas, o bevardės giminės įvardis visa, kuris neturi jokio linksnio. Tokia vartosena, kai už atstoja prielinksnius dėl ar per, nėra įprasta dabartinėje kalboje.
BLKŽ už neaprašytas, bet įtrauktas į antraštyną22. LKG (II 1971: 644–649) ir DLKG (1994: 454) prielinksnis už aprašomas panašiai – skiriama nemažai skirtingų reikšmių, nurodytų anksčiau minėtuose žodynuose, tačiau gramatikose neaprašytas prielinksnis už, reiškiantis palaikymą (plg. DLKŽ vienuoliktą reikšmę). PBLKG (2024: 275) prielinksnis už tik trumpai paminimas prie senybinių prielinksnių, tačiau pateikiamas toks pavyzdys: valdantieji pasisako už mandatų atėmimą – vadinasi, įtraukta palaikymo, rėmimo reikšmė. „Morfuoklyje“ žodis už laikomas prieveiksmiu arba su galininku ar kilmininku einančiu prielinksniu; nei dalelyte, nei jaustuku nelaikomas.
Taigi analizuojant žodį už, nesutariama, ar jį laikyti tik prielinksniu, ar ir kokiomis kitomis kalbos dalimis – jaustuku, dalelyte, prieveiksmiu. Matyti, kad jaustuko ir dalelytės vartosena archajiška, todėl į dabartinės ar bendrinės kalbos žodynus, „Morfuoklį“ tokių reikšmių įtraukti neverta – tai tik padarytų automatinę analizę netikslesnę. Daugiausia diskusijų kyla dėl už laikymo prieveiksmiu. Kai kurių tyrėjų nuomone, net jei po už nėra jokio linksnio, jį galima nuspėti, todėl jį visada reikėtų laikyti prielinksniu. Kita vertus, paanalizavus vartoseną, atrodo, kad kai kuriais atvejais būtų galima įžvelgti prieveiksmėjimo požymių – todėl reikalingi platesni tyrimai siekiant nustatyti prieveiksmėjimo laipsnį.
Atlikus 10 homonimiškų prieveiksmių ir prielinksnių analizę pagrindiniuose lietuvių kalbos žodynuose (DLKŽ, LKŽ, BLKŽ), gramatikose (DLKG (1994), LKG (II 1971), PBLKG (2024)), Šukio knygoje „Lietuvių kalbos linksniai ir prielinksniai: vartosena ir normos“ (1998), taip pat automatiniame morfologiniame anotatoriuje „Morfuoklis“, nustatyta, kad esama reikšmingų skirtumų tarp prieveiksmių ir prielinksnių apibrėžčių ir vartojimo. Tai ypač svarbu automatinei morfologinei analizei.
1. Viena iš priežasčių, dėl ko sunku atskirti prieveiksmį nuo prielinksnio, yra samplaikos. Ne visuomet aišku, kada dviejų žodžių junginį laikyti prielinksnine samplaika, kada prieveiksmine (abiem atvejais reikėtų laikyti vienu leksiniu vienetu), o kada dviem atskirais leksiniais vienetais – prieveiksmiu ir prielinksniu, pavyzdžiui:
a) su žodžiu iki sudaromos samplaikos iki kol, iki tol, iki šiol. Nesutariama, ar visą samplaiką laikyti prieveiksmiu (t. y. vienu leksiniu vienetu), ar dviem atskirais žodžiais – prielinksniu ir prieveiksmiu. Rekomenduotina šias samplaikas anotuoti kaip vieną leksinį vienetą ir laikyti prieveiksmiu. Svarbu, kad tokia informacija būtų atspindima ir žodynuose;
b) su žodžiu netoli dažnai vartojamas prielinksnis nuo. Laikantis dėsningumų ir to, kad prieveiksmį galima nukelti ir po prielinksninės konstrukcijos ar tarp jų įspausti kitą žodį, rekomenduotina netoli nuo nelaikyti samplaika; netoli laikyti prieveiksmiu, o nuo – prielinksniu;
c) panašiai rekomenduotina traktuoti junginius piečiau nuo, šiauriau nuo: pirmuosius dėmenis laikyti prieveiksmiais, antruosius – prielinksniais, t. y. dviem atskirais leksiniais vienetais;
d) žodis arti dažnai eina kartu su prie – tokiame junginyje arti reikėtų laikyti atskiru prieveiksmiu. Tokios logikos reikia laikytis ir kalbant apie kitas šio prieveiksmio laipsnių formas, pavyzdžiui: arčiau prie, arčiausiai prie.
Vadinasi, junginių, kur prieveiksmis eina prieš prielinksnį (pvz.: netoli nuo, šiauriau nuo, arti prie), jei tarp jų galima įsprausti kitą žodį arba prieveiksmį nukelti po prielinksninės konstrukcijos, nereikėtų laikyti samplaikomis ir anotuoti kaip du atskirus žodžius. Tokiuose junginiuose netoli, šiauriau, arti turėtų būti laikomi prieveiksmiais, o ne naujybiniais prielinksniais.
2. Rekomenduotina į žodynus įtraukti prielinksnius, padarytus iš aukštesniojo, aukščiausiojo ar aukštėlesniojo laipsnio prieveiksmių, nes prielinksniai nėra laipsniuojami nei kaip nors kitaip kaitomi, todėl įtraukti, pavyzdžiui, vien prielinksnio arti nepakanka – reikia įtraukti ir arčiau, ir arčiausiai.
3. Straipsnyje rašyta ir apie prieveiksmius, padarytus iš netipiškos vartosenos būdvardžių, einančių su linksniais. Tokie prieveiksmiai iš būdvardžių perima sintaksinį junglumą, t. y. eina su linksniais, pavyzdžiui, paraleliai. Tokių prielinksniškai vartojamų prieveiksmių nereikėtų laikyti prielinksniais, jei jų vartojimą nulėmė būdvardžio, iš kurio ir buvo padarytas prieveiksmis, netipiškas junglumas.
4. Rasta atvejų, kada tas pats žodis (galintis atlikti prieveiksmio ir prielinksnio funkcijas) skirtingai traktuojamas lietuvių kalbotyros darbuose, pavyzdžiui, piečiau ir šiauriau, už. Analizuotuose žodynuose skiriasi nurodytos pastarojo žodžio kalbos dalys, tačiau daugiausia diskusijų kyla, ar už laikyti prieveiksmiu. Šio straipsnio autorės nuomone, kai kuriais atvejais už vartojimas ne prielinksninėje konstrukcijoje turi prieveiksmėjimo požymių ir reikėtų tirti prieveiksmėjimo laipsnį.
5. Rasta ir tokių atvejų, kai žodynuose prie prieveiksmių apibrėžimų galima rasti pavyzdžių, kur vartojamas ne prieveiksmis, o prielinksnis, pavyzdžiui: guli skersai lovos. Tai parodo aptariamų žodžių problemiškumą, nevienodus žodynų aprašus.
6. Rekomenduotina patikslinti aptariamų prielinksnių junglumą „Morfuoklio“ duomenų bazėje. Pavyzdžiui, šiame įrankyje laikoma, kad skersai vartojamas tik su kilmininku, nors konstrukcija su galininku – labai dažna.
Taigi, norint pagerinti lietuvių kalbos leksikografinius šaltinius, teorinius darbus, kalbos analizės įrankius, reikalinga nuodugnesnė ir sistemingesnė prieveiksmių bei prielinksnių analizė, aiškesni šių kalbos dalių aprašai su daugiau įvairesnių pavyzdžių; rekomenduotina nuosekliau aprašyti panašios leksinės ir gramatinės vartosenos žodžius.
BLKŽ – „Bendrinės lietuvių kalbos žodynas“,
DLKG – „Dabartinės lietuvių kalbos gramatika“,
DLKT – „Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas“,
DLKŽ – „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“,
LKG – „Lietuvių kalbos gramatika“,
LKŽ – „Lietuvių kalbos žodynas“,
PBLKG – „Praktinė bendrinės lietuvių kalbos gramatika“.
„Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas“ (DLKT), Vytauto Didžiojo universitetas. 1998–2013. http://tekstynas.vdu.lt/tekstynas/.
Lietuvių kalbos morfologinės analizės ir sintezės (gramatinių formų generavimo) internetinė priemonė „Morfuoklis“, Vytauto Didžiojo universitetas. 2024. https://sitti.vdu.lt/morfuoklis/lt/apie.
Morfologiškai anotuotas tekstynas MATAS, 0.2 versija. Rimkutė, E. 2014–. http://hdl.handle.net/20.500.11821/9.
Ambrazas, V. (red.). 1994. Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.
Bielinskienė, A., Boizou, L., Rimkutė, E. 2017. Lietuvių kalbos morfologiškai ir sintaksiškai anotuoti tekstynai. Bendrinė kalba 90, 1–30. Prieiga internetu https://www.ceeol.com/search/article-detail?id=605561 (žiūrėta 2025-07-11).
Drukteinis, A., Kazlauskaitė, R., Balčiūnienė, A., Vaskelienė, J. 2024. Praktinė lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Prieiga internetu https://www.knygynas.vu.lt/praktine-bendrines-lietuviu-kalbos-gramatika (žiūrėta 2025-02-20).
Eigminas, K. 1997. Sapūno ir Šulco gramatika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.
Haack, F. W. 1730. Vocabvlarivm Litthvanico-Germanicvm et Germanico-Litthvanicvm. Halle: Druckts Stephanus Orban. Prieiga internetu https://kolekcijos.biblioteka.vu.lt/en/objects/VUB01_000386055#00333 (žiūrėta 2024-10-29).
Jablonskis, J. 1922. Lietuvių kalbos gramatika. Etimologija. Vidurinėms mokslo įstaigoms. Kaunas: „Švyturio“ bendrovės leidinys. Prieiga internetu https://archive.org/details/jablonskis-lietuviu-kalbos-gramatika-1922/page/n1/mode/2up (žiūrėta 2024-11-04).
Jancaitė-Skarbalė, L., Rimkutė, E. 2025. Lietuvių kalbos būdvardžių analizė tekstynų lingvistikos metodu: netipiškos vartosenos nustatymas. Taikomoji kalbotyra 22, 81–105. Prieiga internetu: https://www.zurnalai.vu.lt/taikomojikalbotyra/article/view/38141 (žiūrėta 2025-10-14).
Kovalevskaitė, J. 2012. Lietuvių kalbos samplaikos. Daktaro disertacija, Vytauto Didžiojo universitetas.
Kriaušaitis, 1901. Lietuviškos kalbos gramatika: rašytojams ir skaitytojams vadovėlis. Tilžė: Otto v. Mauderode. Prieiga internetu https://archive.org/details/jablonskis-lietuviskos-kalbos-gramatika-1901/page/n1/mode/2up (žiūrėta 2024-11-04).
Kruopas, J. (red.) 1957. Pirmoji lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.
Piečytė, M. 2021. Morfologiškai daugiareikšmiai ir neatpažinti „Mokomojo lietuvių kalbos tekstyno“ žodžiai. Baigiamasis bakalauro darbas, Vytauto Didžiojo universitetas.
Rimkutė, E. 2003. Morfologinio daugiareikšmiškumo tipologija. Lituanistika 4, 60–78. Prieiga internetu https://www.lituanistika.lt/content/13209 (žiūrėta 2025-07-11).
Rimkutė, E. 2009. Gramatinė morfologinių samplaikų klasifikacija. Kalbų studijos 14, 32–38. Prieiga internetu https://www.ceeol.com/search/article-detail?id=108906 (žiūrėta 2026-01-09).
Rimkutė, E., Daudaravičius, V. 2007. Morfologinis „Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno“ anotavimas. Kalbų studijos 11, 30–35. Prieiga internetu https://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB0001:J.04~2007~1367163691210/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content (žiūrėta 2025-07-11).
Rimkutė, E., Jarašiūnaitė, G., Homola, P. 2005. Morfologinių samplaikų atpažinimas ir klasifikavimas. Lituanistika 2, 58–75. Prieiga internetu https://www.lituanistika.lt/content/1310 (žiūrėta 2025-03-22).
Rimkutė, E., Kovalevskaitė, J. 2009. Morfologinių samplaikų struktūros ypatumai: kelių kalbų palyginimas. Darbai ir dienos 50, 120–156. Prieiga internetu https://www.ceeol.com/search/article-detail?id=271216 (žiūrėta 2025-07-11).
Rimkutė, E., Kovalevskaitė, J. 2010. Sudėtinės ir suaugtinės lietuvių kalbos morfologinės samplaikos. Kalbų studijos 16, 79–88. Prieiga internetu: https://www.ceeol.com/search/article-detail?id=161936 (žiūrėta 2026-01-09).
Schleicher, A. 1856. Litauische Grammatik. Prag: J. G. Calve‘sche. Prieiga internetu https://archive.org/details/bub_gb_nxQJAAAAQAAJ/page/n239/mode/2up (žiūrėta 2025-10-29).
Šukys, J. 1998. Lietuvių kalbos linksniai ir prielinksniai: vartosena ir normos. Kaunas: Šviesa.
Ulvydas, K. 1969. Vienaskaitos vardininko kilmės prieveiksmiai. Acta Linguistica Lithuanica 11, 7–16.
Ulvydas, K., Ambrazas V., Valeckienė, A. (red.) 1971. Lietuvių kalbos gramatika, II tomas. Vilnius: „Mokslas“.
Zinkevičius, V. 2000. Lemuoklis – morfologinei analizei. Darbai ir dienos 24, 246–273. Prieiga internetu: https://www.lituanistika.lt/content/37797 (žiūrėta: 2025-08-02).
Žemrietė, M. 2025. Prieveiksmių ir prielinksnių ryšys lietuvių kalboje: diachroninė analizė. Acta Linguistica Lithuanica (straipsnis atiduotas spausdinti).
Įteikta 2025 m. rugsėjį
Priimta 2025 m. spalį
3 Šie pavyzdžiai iš DLKŽ. Nelabai aišku, kaip šiuo atveju atskirti prieveiksmį nuo jungtuko – pavyzdžiai atrodo gan panašūs, o žodyne apibrėžiama, kad iki būna jungtukas, kai reiškia „kol, ligi“, o prieveiksmis – kai reiškia „kol, dar“. Todėl skirtis neaiški ne tik pavyzdžiuose, bet ir apibrėžimuose.
11 Straipsnyje paprastai nekomentuojami tie atvejai, kai analizuojami žodžiai sutampa su kaitomosiomis kalbos dalimis – šiuo atveju su veiksmažodžiu. Neretai tokiu atveju skiriasi kirčio vieta ar priegaidė.
12 Tikrinta 2025 m. spalio 20 d.
13 Tikrinta 2025 m. spalio 20 d.
14 Tikrinta 2025 m. spalio 20 d.
15 Tikrinta 2025 m. spalio 20 d.
16 Tikrinta 2025 m. spalio 20 d.
18 Tikrinta 2025 m. spalio 20 d.
19 Tikrinta 2025 m. spalio 20 d.
21 Be to, Šukys (1998: 526–527) priduria, kad tokio prielinksnio ne balsavimo, o palaikymo, rėmimo reikšme su galininku geriau nevartoti – užuot sakius visi buvome už, derėtų sakyti visi sutikome / pritarėme. Kita vertus, VLKK nemini, kad tokia vartosena būtų netaisyklinga (plačiau žr. https://vlkk.lt/aktualiausios-temos/didziosios-klaidos/prielinksniu-vartojimo?lang=lt).
22 Tikrinta 2025 m. spalio 20 d.