Tautosakos darbai 63, 2022, p. 11–34
ISSN 1392-2831 | eISSN 2783-6827
DOI: https://doi.org/10.51554/TD.22.63.01

Rūpesčio ir paguodos sapnai:
laidotuvių apeigų refleksijos sapnų pasakojimuose

Vita Ivanauskaitė-Šeibutienė
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
vytaseib@gmail.com
https://orcid.org/0000-0002-8494-9242

ANOTACIJA. Mirusieji, jų apsilankymai, prašymai, perspėjimai – vyraujanti sapnų pasakojimų tema; jos variacijos tiesiogiai priklauso nuo požiūrio į mirtį, laidotuves, mirusiuosius kaitos. Straipsnyje gilinamasi į folklorinių sapnų pasakojimų ir senųjų laidotuvių apeigų sąsajas. Pasirinkta detaliau ištirti kelis neabejotinai su laidotuvių apeigomis susijusius oneirinius motyvus: draudimą kviesti mirusiuosius pasirodyti sapnuose, nes gyviesiems sunku be jų išgyventi; draudimą motinoms per daug verkti ir gailėti mirusių vaikų. Kita analizuojama apeiginė realija susijusi su mirusiųjų įkapėmis. Sapnų pasakojimuose dažnai girdima liudijimų apie mirusiųjų prašymus „atiduoti“ jiems priklausančias konkrečias įkapių dalis, kaip galiausiai paaiškėja, artimųjų išties velioniui „neatiduotas“ arba pakeistas kitomis ar kitokiomis. Išsamiau aptariamas sapnų pasakojimuose lyg dažniau už kitus įkapių objektus minimas ir su mirties kaip kelionės samprata glaudžiai susijęs mirusiųjų apavas.

Į sapnų pasakojimus šiame darbe žvelgiama kaip į neatsiejamą viso laidotuvių apeigų vyksmo dalį. Laikomasi požiūrio, kad pasakojimai, jog miręs žmogus sapnuose prašo atiduoti įkapių dalis ar kitus jam priklausančius ir reikalingus daiktus, prašo artimųjų nebesigailėti, iš tiesų yra pasakojimai apie iki galo neįvykusius ar netinkamai atliktus apeiginius veiksmus, apie sutrikdytą mirusiojo atsiskyrimą nuo gyvųjų pasaulio. O tuose pačiuose pasakojimuose nusakyti sapnuotojų atsiliepimai į mirusiųjų prašymus – ne kas kita kaip tradicijos skatinama ir palaikoma apeigų tąsa, siekiant galutinai jas realizuoti, nepriklausomai nuo to, kiek laiko praėję nuo sapnuose pasirodančio žmogaus mirties.

RAKTAŽODŽIAI: sapno pasakojimas, mirtis, laidotuvių apeigos, įkapės, mirusiųjų apavas.

SAPNŲ PASAKOJIMAI LAIDOTUVIŲ APEIGŲ NARATYVE

Straipsnio idėja klostėsi iš ilgiau, negu planuota, trukusio gilinimosi į daugiasluoksnius ir, žvelgiant iš dabarties pozicijų, kartais netikėtus ryšius tarp folklorinių sap­nų pasakojimų ir su mirusiųjų šarvojimu, laidojimu, pomirtiniu minėjimu, reikšmingomis įkapių detalėmis susijusių apeiginių praktikų ir laikysenų¹. Rimčiausiu
išbandymu tapo (ir net gerokai sutrikdė) suvokti, kad užmojis rašyti apie laidotuvių apeigų atgarsių ir atspindžių turinčius sapnų pasakojimus nueis perniek, jei į šiuos naratyvus nebus pasižiūrėta iš platesnės perspektyvos – kaip į neatsiejamą viso daugiasluoksnio apeigų vyksmo dalį, maža to, dar neišleidžiant iš akių įvairiakryptės to vyksmo kaitos. Tenka pripažinti, kad tai suvokus teko gerokai pakoreguoti tyrimo šaltinius, buvo sunkiau ieškoti teorinių įžvalgų ir lėčiau rašytas pats tekstas, nes autorė būdavo nuolat permetama iš, kaip pati sau tyliai manė, jau neblogai pažįstamo folklorinių sapnų pasakojimų pasaulio į neperplaukiamas jūres mares primenančius senųjų laidotuvių apeigų vandenis. Tiek numatyti, tiek netikėtieji tyrimo vingiai atsiskleis kiek vėliau, o pradedant darbą dera užsiminti, kad greta pagrindiniu šaltiniu tapusių sapnų pasakojimų pasitelkta ir kitokio pobūdžio folklorinių tekstų, tarp kurių – pora laidotuvių raudų. Nuo vienos jų, tikėtina, padėsiančios išryškinti aktualius klausimus, ir norėtųsi pradėti:

Seselės mano, baltos lelijėlės! Tai jūs pripulkit prie šito kapelio paskutiniu rozeliu. Ir jūs maldaukit mylimos motinėlės, kad ji prisisapnuotų nors per ramų miegelį. Kad ji pasakytų, mūsų motinėlė, ko nuog mūsų jaunų reikalauja. Tai mes parūpintum dėl savo motinėlės, dėl savo gimdytojėlės (LMD I 965/39⁴/).

XX a. pradžioje Miroslavo parapijoje užrašytas garbstymas priskirtas sūnaus raudoms mirus motinai². Laidotuvėms baigiantis (raudama prie kapo duobės) seserys raginamos maldauti motiną prisisapnuoti ir pasakyti, ko šioji reikalaujanti. Tuomet artimieji galėsiantys parūpinti velionei trūkstamų dalykų. Sužinoti (nors sapnuose), ko miręs artimasis stokoja, ir visa tai jam kuo skubiau suteikti – šis raudoje nuskambąs prašymas, o kartu ir pažadas mirusiai motinai atspindi esminę bendruomeninio gyvųjų ir mirusiųjų ryšio paradigmą, susiklosčiusią per ilgus laidotuvių apeigų praktikavimo šimtmečius. Patyrusi daugybę pokyčių, ji – tegu ir labai maža savo apimtimi, tik fragmentiškai – tebeaktuali ir nūdien.

Monografiją Apeigų poetika: Rytų ir pietų slavų laidotuvių apeigos, neabejotinai rimčiausią ir išties ne vien slavams aktualų šiuolaikinį laidotuvių apeigų tyrimą,
poetė Olga Sedakova pradeda mintimi apie laidotuvių ir mirusiųjų minėjimo apeigų centrinę vietą ir išskirtinę reikšmę visai tradicinei kultūrai. Pasak jos, atsigręždami į laidotuvių apeigų reprezentuojamas universalijas, tokias kaip „mirtis, gyvenimas, nemirtingumas, siela, dalia, protėviai, šis ir anas pasauliai“, mes prisiliečiame prie pačios tradicinės kultūros šerdies (Седакова 2004: 17). Akivaizdu, kad nuo archajiškiausių laikų iki iš esmės pakitusių moderniųjų laikų mirties ir mirusiųjų tema visuose bendruomeninio gyvenimo etapuose buvo ir išlieka esminė, daranti lemtingą įtaką visiems kitiems atraminiams žmogaus egzistencijos momentams, tokiems kaip gimimas, vedybos ir kiti. Daugybė mirties temos tradicinėse kultūrose tyrimų patvirtina, jog išskirtinę laidotuvių apeigų svarbą bendruomeniniame gyvenime, išskirtinį jų sudėtingumą lėmė archajiškoji, universalioji mirties kaip perėjimo ritualo samprata. Tik visa savo būtinąja apimtimi ir pasitelkus visus privalomus atributus įvykdytos laidotuvės garantavo sėkmingą mirusiojo atskyrimą nuo gyvųjų ir saugojo jį nuo tarp šiapus ir anapus įstrigusio įkaito lemties. Kaip rašoma ankstyviausiuose, jau klasikiniuose daugelio įvairių kultūrų analogišką archajišką patirtį apibendrinančiuose darbuose, universaliu tradicinių bendruomenių tikėjimu laikytina nuostata, kad laidotuvių apeigomis deramai neaprūpinti mirusieji „yra pasmerkiami apgailėtinai egzistencijai, nes jie negali įsilieti į mirusiųjų pasaulį. Tai patys pavojingiausi mirusieji. Jie norėtų grįžti į gyvųjų pasaulį, tačiau ir tokios galimybės nebeturi, todėl gyvųjų atžvilgiu elgiasi kaip kenkiantys svetimieji“ (Gennep 1960: 160; dar žr. Седакова 2004: 31–32). Tokia yra, sakytume, pirminė laidotuvių apeigų būtinybės motyvacija, kaip užsiminta, būdinga daugelio kraštų archajiniams požiūriams į mirtį, laidotuves bei mirusiųjų minėjimą.

Lietuvių ir daugybės kitų tautų kultūroje ji ilgainiui pasipildė krikščioniškosios mirusiųjų išlydėjimo tradicijos elementais; iš jų daugybę amžių svarba išsiskiria priedermė nepaliaujamai melstis už mirusiuosius, pirmenybę teikiant įvairioms bendruomeninės maldos formoms. Artimo, bet vis dėlto bauginančio, pakenkti galinčio mirusiojo vaizdas bendrame laidotuvių apeigų naratyve pamažu pasipildė skaistyklos kančias išgyvenančios, pagalbos besišaukiančios, taip pat gyvųjų užtarėju tampančios vėlės samprata. Maldos už kažko sapnuose ar regėjimuose prašantį mirusįjį ir daugybė su jomis susijusių maldingų praktikų ilgainiui tapo kadaise vyravusio realaus laidotuvių apeigų atributų „perdavimo“ pomirtiniam pasauliui ekvivalentais³. Pagrindinė siekiamybė šimtmečiais išlikdavo ta pati: tvarkos atkūrimas, mirusiųjų ramybės užtikrinimas, deramo gyvųjų ryšio su jais suklostymas. Turint omenyje šias ir kitas per ilgus amžius susiformavusias, tarpusavyje susipinančias laidotuvių apeigų priežastis ir motyvacijas, greičiausiai nebestebins išskirtinė tradicinių bendruomenių atida visiems mirusiojo išlydėjimo etapams ir itin atsargus, griežtai sustyguotas elgesys su šioms apeigoms būtinais daiktais. Dėl tų pačių priežasčių daugiau dėmesio skiriama, kaip tikėta, mirusiųjų siunčiamiems ženklams, perduodamiems prašymams. Kaip rodo gausi etnologinė ir folklorinė medžiaga, bene dažniausia mirusiųjų pasirodymo erdve ir būdu susisiekti su gyvaisiais visais laikais buvo ir iš dalies tebėra laikomi sapnai⁴.

Mirusieji, jų apsilankymai, prašymai, perspėjimai – absoliučiai vyraujanti štai jau apie porą šimtmečių kelių kartų folkloro rinkėjų užrašomų sapnų pasakojimų tema; jos variacijos tiesiogiai priklauso nuo požiūrio į mirtį, laidotuves, mirusiuosius kaitos. Sapno pozicijos bendrame, net gerokai pakitusiame tradicinių laidotuvių apeigų⁵ vyksme iš tiesų ypatingos: jis tarytum suteikia mirusiojo artimiesiems ir jį į paskutinę kelionę išleidusiai bendruomenei galimybę netinkamą elgesį mirusiojo atžvilgiu pakeisti į tinkamą, iki galo atlikti visą apeiginį kompleksą ir tik taip galutinai atskirti gyvenimo ir mirties sferas, o patiems patirti, kaip nerimą dėl mirusio artimo žmogaus keičia paguodos pojūtis. Šią paguodą, kartu ir saugumo bei atkurto ryšio pojūtį teikia žinojimas, jog iš savo pusės viskas padaryta taip, kaip privalu, kaip įprasta nuo seno, ir palaidotajam jau niekas nebetrukdys ilsėtis ramybėje. Kaip savo tyrime apie savitų sąsajų su oneiriniais naratyvais turėjusius Sibiro tremtinių palaikų sugrąžinimus į Lietuvą rašo Daiva Vaitkevičienė, greta savo artimųjų pagaliau palaidotas žmogus „tampa vienu iš daugelio giminės mirusiųjų, kuriam apeigos atliekamos kartu su kitais, – lankomas kapas, sakomos maldos, degamos žvakutės, sodinamos gėlės. Mirusysis grįžo į savo žemę ir į savo šeimą. Dabar jis gali ramiai ilsėtis, nes jam nebereikės klajoti, o artimieji neberegės sapnuose jo vienišo, sušalusio ir alkano“ (Vaitkevičienė 2019: 29). Sapnų pasakojimuose paminimas tokio santykio laidas – mirusiojo nebesisapnavimas arba paskutinis pasirodymas sapne dėkojant už suteiktą pagalbą. Priešingu atveju, kaip liudijama dažname folkloriniame pasakojime apie mirusiuosius, nesulaukę sapne prašytos pagalbos ar neatgavę sau priklausančios dalies, t. y. tinkamai neatidalyti nuo šio pasaulio, jie, kaip tikėta, gali pakenkti gyviesiems: „[B]uvo manoma, jei vėlėms pažadėtos dalies neatiduosi, jos pirma per sapnus tave prašys, o vėliau ir nelaimių atsiųs“ (BlML: 98, nr. 904; plačiau žr. Седакова 2004: 39–51; Vyšniauskaitė 1995: 442–443). Tiek lietuvių, tiek arčiau ar toliau gyvenančių kitų tautų folkloristų ir etnologų surinkta medžiaga rodo, kad daugybėje įvairiais laikotarpiais ir skirtinguose kraštuose užrašytų sapnų pasakojimų mirties tema (plačiąja prasme) atsiskleidžia vis toks pat gyvųjų ir mirusiųjų santykis: pastarieji dažniausiai prisisapnuojantys tam, kad pasakytų, ko stokoja, kokie artimųjų veiksmai trikdo jiems poilsį ar apsunkina pomirtinę kelionę, o ypač – kad atvirai ar simbolių kalba nurodytų, kas laidotuvių apeigose buvo netinkamai atlikta arba iš viso neatlikta. Kitaip tariant – kad gyvųjų padedami jie atgautų viską, kas jiems priklauso, be ko neįmanomas pomirtinis būvis.

Per maždaug pastarąjį pusšimtį metų lietuvių folkloristų ir etnologų užfiksuojamuose sapnų pasakojimuose kaip vyraujantį atsiliepimą į sapnuose mirusiųjų išsakomus skundus ar prašymus (dažniausiai jie skundžiasi sušalę, permirkę ar išalkę, prašo kokio rūbo, apavo, žvakės, lazdos...) pasakotojai pamini maldą. Tai gali būti individuali malda ar organizuojama kaip šventosios mišios, suburiančios krūvon daugiau mirusiojo artimųjų, ta pačia proga dar aplankančių jo ir kitų mirusių giminaičių kapus ir susėdančių bendrai pasivaišinti. Ir tik labai retai pastaraisiais dešimtmečiais kas nors net iš pačių seniausių pasakotojų beprabyla apie priedermę ne tik melstis už sapne pasirodžiusius mirusiuosius, bet ir, sekant senąja laidotuvių apeigų tvarka, realiai atiduoti jų prašomus daiktus – užkasti į kapą, palaidoti su kitu mirusiuoju ar paaukoti (elgetoms ar kitiems stokojantiesiems).

Sakytinė tradicija pateikia ir, jeigu galima taip pavadinti, pereinamųjų apeiginių laikysenų, jungiančių senuosius ir vėlyvesniam laikotarpiui būdingesnius pagalbos susapnuotam mirusiajam būdus. Antai apie 1907-uosius metus Rytų Lietuvoje užfiksuotas toks oneirokritikos pavyzdys: „Jeigu žmogus numiręs sapnuojasi ir nors ką prašo, tai kuo greičiausiai reikia duoti ubagams ar į bažnyčią ant mišių. Tai reiškia, kad jo dūšia reikalauja pagalbos“ (LMD I 648/16/). Prašymas „nors ką“ nedetalizuojamas, nes pagalba mirusiajam, laikams keičiantis, vis dažniau teikiama ne kaip konkrečių jo prašomų daiktų atidavimas, o kaip jam paskiriama malda, siunčiama aukojant maisto ar pinigų „ubagams ar ant mišių“. Elgetų vaidmuo laidotuvių apeigų kontekstuose, kaip žinoma, ilgai buvo labai reikšmingas. Tikėta, kad būtent per juos – atiduodant jiems su laidotuvių apeigomis sietinus daiktus, vaišinant, duodant pinigų ir prašant melstis už velionį – mirusiuosius pasiekdavo reikalinga pagalba (žr. Simoniukštytė 1994: 17).

Keičiantis gyvenimui, iš esmės kito ir pats senasis elgetavimo „institutas“, elgetos pamažu išnyko ir iš sapnų pasakojimų. Kaip minėta, vyraujančia pagalba sapnuose ko nors prašantiems mirusiesiems ilgainiui tapo malda: „Mirusieji pasirodo sapnuose savo artimiesiems, prašydami jiems ką duoti, paskolinti ar padėti, – reikia užpirkti mišias ir sieloms bus ramu“ (BlML: 97, nr. 894)⁶. Čia pat tinkama proga užsiminti, kad kaimyniniuose slavų kraštuose sapnų paskatintas tiesioginis materialus „atsiteisimas“ su mirusiaisiais, derinamas su krikščioniškąja malda, gyvuoja nepalyginamai aktyviau net ir šiuolaikinių laidotuvių apeigų kontekste ir turi savitas tradicijas (apie tai rašoma toliau).

Taigi apeiginiuose laidotuvių kontekstuose sapno tikimasi kaip galimybės gauti žinių apie pomirtinį velionio būvį, išsiaiškinti, ko jam stinga, taip pat kaip paskutinio šanso ištaisyti tyčia ar netyčia padarytus šarvojimo ir laidojimo riktus. Sapnuotojų reakcijos į tokias oneirines patirtis tiesiogiai priklausys nuo jų gyvenamuoju metu vyraujančių bendruomeninių mirusiųjų minėjimo papročių ir išpažįstamos religijos praktikų, o pačiais naujausiais laikais – dar ir nuo vis plačiau įsitvirtinančio individualaus požiūrio į mirtį, mirusiuosius ir sapnus, tiesą sakant, jau baigiančio visiškai išstumti kadaise visuotinai vyravusią tradicinę priedermę atsiliepti į mirusiųjų prašymus (plačiau apie tai žr. Ivanauskaitė-Šeibutienė 2011: 57). Bendras mirusiųjų sapnavimo vaizdas (kiek apskritai tokį įmanoma susidėlioti iš vis dėlto palyginti negausios ir išsibarsčiusios naratyvinės medžiagos) klostosi iš skirtingai į mirtį, mirusiuosius, laidotuvių apeigas žvelgiančių kartų patirčių. Šiandieniniuose kultūros tyrimuose, telkiant krūvon oneirinių epizodų turinčius laidotuvių apeigų aprašymus iš senųjų šaltinių ir maždaug per pastarąjį pusšimtį metų folkloro lauko tyrimuose surinktus neretai autobiografinių patirčių klodui priskirtinus pasakojimus mirties ir pomirtinio gyvenimo temomis, svarbu iš akių neišleisti fakto, jog pasakotojų pasaulėvaizdyje, pasak etnologės Irenos Reginos Merkienės, susipina

[P]agrindinės tradicinio elgesio su velioniais nuostatos, perimtos iš šeimos ir religinės bendruomenės, konkreti asmeninė patirtis, sukaupta dalyvaujant laidotuvėse, ir su artimųjų mirtimi susijusi individualiai išgyventa tikrovė, atsiskleidžianti pomirtinio pasaulio suvokimu, į jį nukreiptais konkrečiais veiksmais ir jo sąsajų su gyvaisiais apibūdinimu (Merkienė 2005: 17).

TYRIMO ŠALTINIAI IR METODOLOGINĖS ATSPIRTYS

Požiūrio į mirtį, pomirtinių vaizdinių kaitą analizuojančių etnologų darbai atskleidžia spartėjančią tendenciją: bendruomeninio gyvenimo normų ar religinės tradicijos nebesaistomas šiuolaikinis žmogus vis dažniau linkęs individualiai žvelgti tiek į laidotuvių apeigas (nenuostabu, kad bendruomeninės jų praktikos ima atrodyti mažų mažiausiai nesuprantamos, neaktualios, tiesiog trikdančios ir nepriimtinos), tiek ir į mirusiųjų sapnavimą, jį vertinti „ne kaip mirusiojo apsireiškimą per sapną, o kaip sapnuojančiojo psichinės veiklos padarinį“ (Daraškevičienė 2009: 170). Vis dėlto pagrindinis šio tyrimo siekis – išryškinti ir aptarti dar bendruomeninės tradicijos laikui ir laukui tebepriklausančio oneiriniuose naratyvuose pateikiamo sapno vaidmenį lietuvių ir iš dalies kaimyninių tautų tradicinių laidotuvių apeigų kontinuume.

Iš įvairios apimties – nuo glausto sapno paaiškinimo iki išsamiai papasakotos oneirinės istorijos – ir margo turinio⁷ sapnų pasakojimų šį kartą atsirinkti turintieji tiesioginių sąsajų su laidotuvių apeigomis, tiksliau – bylojantys apie atvejus, kai dėl kokių nors priežasčių jos nebuvo atliktos iki galo, buvo atliktos netinkamai arba kai buvo pažeisti svarbūs su apeigomis ar pomirtiniu velionių minėjimu susiję draudimai, o prisisapnavę mirusieji prašymais, reikalavimais arba tiesiog nebyliu pasirodymu apie visa tai priminė. Kitaip tariant, dėmesio centre atsiduria naratyvai, kuriuose kartais ryškiau, kartais labai nežymiai sušmėžuoja senųjų laidotuvių apeiginių praktikų refleksijos. Aktualu pasekti, kaip tokio pobūdžio sapniškosios patirtys, tiksliau, sapnuotuojų atsiliepimas į jas, tampa viso sudėtingo ir daugia­sluoksnio apeiginio vyksmo dalimi.

Tiesiogiai ir netiesiogiai pasitelkiami lietuvių ir slavų tradiciniai sapnų pasakojimai atsirinkti iš spausdintų ir rankraštinių folkloro šaltinių, taip pat iš grožinės literatūros. XIX a. – XX a. pradžioje tradicinėje lietuvių bendruomenėje gyvavusių mirties temą atspindinčių oneirinių naratyvų aptinkame Jono Basanavičiaus iš įvairiausių spausdintų bei rankraštinių šaltinių sudarytame ir 1903 m. publikuotame rinkinyje Iš gyvenimo vėlių ir velnių (BsGVV). Taip pat naudotasi Jono Balio parengtu rinkiniu Mirtis ir laidotuvės (BlML). Vėlesni ir patys naujausi, per pastaraisiais dešimtmečiais įvairiose Lietuvos vietose vykusias folkloro ekspedicijas straipsnio autorės su kolegomis užrašyti sapnų pasakojimai atsirinkti iš Lietuvių tautosakos archyvo rinkinių ir garso įrašų kolekcijų. Mirusiųjų sapnavimo temai aktualių tekstų aptikta ir įvairiose folkloro ar etnografinio pobūdžio publikacijose (atskirai paminėtina etnologės Nijolės Marcinkevičienės surinkta dzūkiškoji medžiaga). Kaip papildomi šaltiniai pasitelkiami raudų tekstai, keletas mirusiųjų šarvojimo, laidojimo ir paminėjimų etnografinio pobūdžio aprašymų. Tyrimo temai aktualūs kaimyninių slavų laidotuvių apeigų šaltiniai ir tyrinėjimai, kuriuose skiriama dėmesio sapnų pasakojimams, palyginti gausūs ir turtingi. Rašant straipsnį remtasi tik keletu jų. Duomenys rinkti iš slavų etnolingvistinio žodyno (СД), baltarusių akademinės serijos „Baltarusių liaudies kūryba“ tomo Laidotuvės. Paminėjimai. Raudos (ППГ). Taip pat naudotasi naujausia (išleista 2020 m.) itin išsamia rusų folkloristų parengta sapnų pasakojimų publikacija „Iš ketvirtadienio į penktadienį...“ Sapnų pasakojimai Rusijos Sibiro folklore (СЧП).

Svarbu pabrėžti, jog šiame tyrime aptariama tik labai maža dalis oneirinio mirties „siužeto“ temų. Viena jų – laidotuvių apeigų naratyve itin ryški takoskyra tarp „būtinųjų“ ir „priverstinių“ mirusiųjų pasirodymų sapnuose, kai pastarieji laikomi netoleruotino gyvųjų elgesio mirusiųjų atžvilgiu rezultatu. Kita analizuojama apeiginė realija susijusi su mirusiųjų įkapėmis. Senuosiuose etnografiniuose šaltiniuose skaitome ir iš šiuolaikiniuose lauko tyrimuose sutiktų sapnus pasakojančių žmonių retsykiais girdime istorijų, kaip mirusieji prašo „atiduoti“ jiems priklausančias konkrečias įkapių dalis, kaip galiausiai paaiškėja, artimųjų išties velioniui „neatiduotas“ arba pakeistas kitomis, kitokiomis. Šįkart pasirinkta išsamiau aptarti sapnų pasakojimuose lyg dažniau už kitus įkapių objektus minimą mirusiųjų apavą.

Keletas pastabų apie metodologines tyrimo pozicijas. Svarbiausia iš jų (kaip užsiminta pačioje straipsnio pradžioje) – apsisprendimas aptariamus sapnų pasakojimus laikyti integralia viso laidotuvių apeigų naratyvo dalimi, išryškinančia ir patvirtinančia apeigų svarbą⁸. Gyvųjų ir mirusiųjų ryšius reflektuojantys sapnų pasakojimai, atsieti nuo apeiginių veiksmų, laikysenų ir daiktų, netektų kultūrinės motyvacijos, nors ir skambėtų kaip įspūdingi liudijimai, kaip stebuklingos istorijos apie sapnuose regėtus ir nuolat kažko prašančius mirusiuosius. Kitaip tariant, pasakojimai apie tai, kad miręs žmogus sapnuose prašo atiduoti įkapių dalis ar šiaip jam priklausančius ir reikalingus daiktus arba draudžia namiškiams jo perdėtai gailėtis, – tai iš tiesų pasakojimai apie iki galo neįvykusius ar netinkamai atliktus (atliekamus) apeiginius veiksmus, apie sutrikdytą perėjimo ritualo vyksmą. O tuose pačiuose pasakojimuose nusakyti sapnuotojų atsiliepimai į mirusiųjų prašymus – tai ne kas kita kaip tradicijos skatinama ir palaikoma apeigų tąsa, iki jos galutinai realizuojamos, nepriklausomai nuo to, kiek laiko būtų praėję nuo sapnuose pasirodančio žmogaus mirties⁹.

Kita šiame tyrime aktualizuojama nuostata, glaudžiai susijusi su anksčiau aptartąja, – laidotuvių apeigų daugiasluoksniškumo, nevienalytiškumo, neretai ir sunkiai paaiškinamo prieštaringumo pripažinimas. Ryšius su mirusiaisiais menantys sapnų pasakojimai tiesiogiai priklauso nuo apeigų transformacijų, nuo požiūrio į mirtį ir mirusiuosius kaitos, vis dinamiškesnės nykstant bendruomeniniam gyvenimui. Sapnų pasakojamai apie mirusiuosius, jų prašymus ir tų prašymų pildymus kuriami turint, jei galima taip sakyti, susisluoksniavusios patirties: pats sapnas, kuriame regėtas miręs artimas žmogus ir sužinoti jo pageidavimai, tuoj pat ar vėliau atlikti aktualūs veiksmai (realus daiktų „sugrąžinimas“ juos užkasant į kapą ar atiduodant elgetoms, o vėlesniais laikais – bendruomeninės maldos už mirusiuosius, kapo lankymas ir kita), nuolatiniai permąstymai, ar viskas šįkart atlikta teisingai, lūkuriavimas, ar panašūs sapnai pasikartos, ar nebe.

Aptariamus sapnų pasakojimus aktualu matyti ne vien kaip reikšmingą bendro laidotuvių apeigų naratyvo dalį, orientuotą į tradicijos sankcionuotos mirusiųjų išlydėjimo ir pomirtinio paminėjimo tvarkos palaikymą, bet ir kaip sapnuotojams, sapnų pasakotojams asmeniškai itin svarbius autobiografinius mikronaratyvus. Straipsnio pavadinime pažymėtas paguodos dėmuo aktualus siekiant geriau suprasti žmonių išsakomą troškimą tinkamai reaguojant į sapno žinią „sutvarkyti“, normalizuoti patį santykį su mirusiais artimaisiais – ne tik padėti jiems ilsėtis ramybėje, bet ir patiems pasijusti ramiau. Bendruomeninio ir individualaus santykio su laidotuvių apeigomis koreliacijos reikšmingos aptariant sapnų pasakojimuose išryškėjantį su mirtimi ir mirusiaisiais susijusių tradicinių draudimų laikymąsi ir pažeidimą.

Dar viena svarbi metodologinio pobūdžio pastaba susijusi su darbe pasitelkiamais kitų tautų oneirinės tradicijos ir nuo vietinių laidotuvių apeigų priklausančiais naratyvais. Nemaža dalis aptariamų lietuvių ir kaimyninių tautų laidotuvių apeigų refleksijų sapnų pasakojimuose būna ne tik artimos, bet neretai net identiškos. Taip nutinka pirmiausia todėl, kad sutampa patys laidotuvių apeigų elementai ir būdingiausi mirties temos motyvai. Viena vertus, čia galėtume kalbėti apie artimos kaimynystės nulemtą abipusę įtaką, antra vertus, tikėtina, kad susiduriame ir su archajiškosiomis apeiginėmis universalijomis. Pasak O. Sedakovos,

[L]aidotuvių apeigų, taip pat mirties mitologijos srityje susiduriame su tokia gilia archaika, kad aiškinant skirtingų tradicijų simbolių sutapimus ar panašumą ne visuomet būtina pasitelkti istorinį metodą, – tai žmonijos kultūrinių universalijų pasaulis, veikiantis tokiose viena nuo kitos nutolusiose tradicijose, kad nebeverta kalbėti apie įtaką ar skolinimąsi (Седакова 2004: 17).

Straipsnyje ne kartą minimas laidotuvių apeigų naratyvas – gal kiek neįprasta, tačiau šiam darbui itin aktuali apibrėžtis; ją pasitelkiant nesiekiama siūlyti naujo termino, tiesiog ieškoma tinkamiausio būdo išgirsti sapnų pasakojimus ir perskaityti juos bendrame daugelį planų ir temų jungiančiame laidotuvių apeigų naratyve. Šis įvairiais laikotarpiais įvairių fiksuotojų ir tyrėjų iš daugybės skirtingas patirtis išgyvenusių pasakotojų išgirstas ir užrašytas daugiasluoksnis metapasakojimas apie mirtį apima tiek apeiginius veiksmus nusakančią leksiką, tiek jiems atlikti būtinus objektus, tiek laidotuvių aprašuose ar nusakymuose pasitaikančius apeigų vertinimus (pvz., kokios laidotuvės ar mirusiųjų minėjimai buvo „seniau ir dabar“), tiek individualų santykį su apeigų tradicija.

NEVALIA KVIESTI, NEVALIA SKANDINTI:
SAPNAI IR APEIGINIAI DRAUDIMAI

Visas tradicinių laidotuvių apeigų vyksmas, apibendrintai tariant, susideda iš dviejų susipinančių krypčių: būtini atlikti veiksmai, privalomoji laikysena ir daugybė įvairiausių draudimų, reguliuojančių gyvųjų elgesį mirusiojo atžvilgiu tiek visais jo išlydėjimo etapais, tiek per pomirtinius paminėjimus, tiek bendruomenės gyvenimo kasdienybėje. Iš visos gausos toliau bus aptarta pora apeiginių imperatyvų, turinčių sąsajų su sapnų tradicija.

Sugrįžkime prie minėtoje raudoje nuskambėjusio prašymo, kad laidojama motina vaikams prisisapnuotų ir pasakytų, ko „reikalaujanti“. Kitaip tariant, sapnuose mirusiosios laukiama tuomet, jeigu pomirtiniame gyvenime ko nors pritrūktų – ko nors tokio, ką vaikai jai, kaip sakoma raudoje, galėtų „parūpinti“. Toks kvietimas prisisapnuoti dera su įprastine laidotuvių apeigų logika ir kryptimi – padėti mirusiajam sėkmingai palikti šį pasaulį. Tačiau visai kas kita, jeigu mirusiųjų būtų prašoma prisisapnuoti kitais tikslais. Kaip rodo gausi etnografinė ir folklorinių naratyvų medžiaga, senojoje mirusiųjų minėjimo tradicijoje būta itin griežto draudimo prašyti, kviesti pasirodyti sapnuose dėl to, kad gyviesiems sunku be jų gyventi, kad mirusiųjų artimųjų labai ilgimasi ar norima, kad šie papasakotų apie pomirtinį gyvenimą¹⁰. Šis draudimas – tai dalis bendro su mirtimi susijusio tradicinio imperatyvo: jokiu būdu ir jokiu metu nevalia savanaudiškais tikslais ar iš smalsumo šauktis mirusiųjų, kaip kitaip trikdyti jų pomirtinio būvio. Pažeidusieji draudimus galį sulaukti itin nemalonių pasekmių. Tokia nuostata, kaip ir visi tiek lietuvių, tiek kaimyninių tautų su laidotuvių apeigomis susiję draudimai, buvo labai aiškiai motyvuota: atskirti ir šiukštu nepainioti gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių. Kaip lakoniškai apibendrinama viename XX a. pirmoje pusėje apie Šeduvą užfiksuotame trumpame paaiškinime, „nereikia norėti, kad numirėlis ateitų, tatai jį kankina“ (BlML: 95). Perspėjimo keisti savavališką elgesį ir grįžti prie apeiginių normų gyvieji paprastai sulaukia sapnuose.

Draudimą į sapnus kviestis mirusiuosius ir individualų jo pažeidimą galėtų liudyti kad ir šis 2006 m. Žemaitijoje, Viekšniuose, užrašytas Zuzanos (gim. 1924) itin išraiškingai papasakotas prieš daugybę metų regėtas sapnas, ją sukrėtęs išgyvenimas. Po mamos mirties kartu su seserimi nunešusi grąžinti šermenims pasiskolintus divonus¹¹, Zuzana iš kaimynės išgirdusi, kad ši visai neseniai sapnavusi jos mamą, o tas sapnas buvęs be galo gražus (regėjusi velionę prie rūtų šakelėmis papuošto balto stalo). Žinia, kad mirusi mama sapnuojasi svetimam žmogui, o ne jai, savo vaikui, buvusi labai skaudi:

Vuo mon tuoks pėktums, tuoks kāp šėrdėis skausmus... Vuo, matā, mėsiju, vuo aš tėik jau tuos mamas nuoriečiau pamatytė. Žėnā – nie vyra, nie nieka... Aš, kāp i dabar,
bovau vieniša. Sakau, vuo svetėmėms pasiruodā, vuo monėi ne... Diel kuo, mama, monėi negalietum pasiruodytė, diel kuo svetėmėms, vuo ne mon? [...] Parejuom, vakare atsėguliau. Aš naktė sapnūju... Ja – ka tāp dėdelē nuori, mama parein! Įein mama. Tuoki skareli [apsirišusi]. [...] Tuokiu vatėniu apsivėlkosi. [...] Daba ta mama parein. Aš daba nežėnau, kou darytė. Mas [su seseria] žvelgam vėina į ontrą – kou darytė? Tėik ėšsėgunduom, ka pareji ta mama! Aš sakau – ne sakau, tāp kāp mintims pardoudu seserē – kou daba darysiam, ka pareji? Matā, tėik nuoriejau, ka pareitų... Vuo mama turieji krauji spaudėmą [aukštą], ana vėrsdava. Aš sakau: ana niekor naėsėkėbosi, gal dā pavėrstė. Sakau, ka jau pareji, pareji – rēk vestėis. Jau niemaž nepatėka, ka pareji... Aš tāp savie galvuoju: rēk svadėntė. I kāp ejau svadėntė, i neblėka.

Vuot i neprašiniesi daugiau, kad matyčiau, kad pareitų... Kāp yr, tāp tor būtė. Kāp yr pasakyta – niemaž čia nepageidauk! Tāp i pasaki aiškē: vuot i parejau... Kuo nuori? Vuo mas ėšsėgunduom. [...] Paruodi tāp, kad nenuoriek (LTRF md 135/34/).

Papasakotame sapne nieko grėsmingo tarsi ir neįvyksta – taip bent jau galėtų atrodyti senųjų apeigų nebesaistomam šiuolaikiniam klausytojui. Mirusi mama absoliučiai nieko nesako ir nedaro – tiesiog pareina ir tylėdama pasirodo, nes, anot pasakotojos, jai buvo papriekaištauta dėl prisisapnavimo ne saviems, o svetimam žmogui. Sapne Zuzanos patiriama baimė – neapsakomai didelė, sukaustanti, visam gyvenimui įsikurianti prisiminimuose. Dukrai duodama patirti, kad į sapną prisikviesta mirusi mama nebėra tas pats išsiilgtas artimas žmogus, su kuriuo kartu gyventa iki mirties. Tarytum būtų įvykusi akistata su gyviesiems nepakeliama anapusybe. Apeiginės tvarkos trikdymas, nepajėgimas iki galo susitaikyti su mirties neatšaukiamumu, sekant archajiškąja nuostata, gali paversti mirusįjį pavojingu, pakenkti galinčiu svetimuoju. Būtent šiuo tradiciniu draudimu, perspėjančiu nepainioti gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių, ir nori pasidalinti įspūdingą sapną pasakojanti moteris. Pabaigoje nuskambantys „kaip yra pasakyta – nėmaž čia nepageidauk“, „parodė taip, kad nenorėk“ – tai griežti senojo apeiginio imperatyvo pa(si)kartojimai. Tiesą sakant, visai tikėtina, kad Zuzana jo ir nebuvo pamiršusi, tiesiog anuomet, po mamos mirties, ji pasielgė ne kaip pomirtine mirusiųjų gerove besirūpinančios ir apeiginių normų griežtai besilaikančios bendruomenės narė, o kaip skaudžią vienatvę (apie ją užsimena pasakojime) ir begalinį ilgesį išgyvenanti dukra.

Šios bendruomeninių apeiginių tvarkų ir individualių jas ardančių poelgių sampynos ir sankirtos išties vertos būti atskirai tiriamos. Kiek paradoksalu: viena vertus, laidotuvių apeigas praktikuojanti bendruomenė veikė kaip nepriekaištingai sustyguota tradicijos sklaidos sistema, tačiau joje visais laikais buvo neišvengiami ir įtrūkiai – individualūs ribinėse situacijose atsidūrusių jos narių poelgiai, paminantys apeiginius draudimus. Šauktis mirusiųjų neretai pastūmėdavo be jų sunkiai pakeliamas kasdienis gyvenimas:

Sako tep: žmogus numirė, pakavojai ir neraikia jo šaukcis. Mano mama tėvo labai verkė. Liko su mažais vaikais, betvarkė. Cik kas negerai, tai ji ir šaukia: „Paraik, pasrodzyk tamsiojon naktelin, duoki rodelį...“ Ji verkia, tai aš galvų insisuku marškon ir galvoju, kad cik nepasrodzyt, aš labai bijosiu. Sako, jei labai šauksi, tai pasrodzys, bet ne an gero, blogų padarys (Marcinkevičienė 1998: 183).

Sapno dėmuo ryškus ir kitame su laidotuvių apeigomis susijusiame ir daugybę kartų įvairiais laikotarpiais tradicinės kultūros tyrėjų užfiksuotame draudime: negalima per daug, per ilgai verkti mirusiojo, ypač motinoms savų vaikų. Šią tradicinę nuostatą liudijančiuose pasakojimuose bylojama apie sapnuose (pačioms motinoms ar kitiems bendruomenės nariams) pasirodančių permirkusių, skęstančių, sklidinus vandens indus nešiojančių mirusiųjų prašymą jų neskandinti.

Moteris, cia mūs kaimynka tokia, keturolikos metų sūnų palaidojo. Tai žinot, kaip buvo? Ji verkdavo ir verkdavo, ir verkdavo. Nu ir ji jį susapnuoja. Susapnuoja tep: žiūro, visi aina aina, jis neišaina. Paskun ji žūro, kad jis paskucinis aina ir nešasi du viedru vandenio, ir visas šlapias. Ji sako, aš priėjau ir pasakiau: „Sūneli, duok aš padėsiu tau nešc, tau labai sunku.“ O jis sako: „Bėk iš čia, aš tavi perpłėšu! Matai, kai visi gražai aina, o aš visas šlapias. Aš niekap neišnešu vandenio.“ Tai ji nuvej pasispaviedoj kunigu. Kunigas pasakė: „Neverk. Neverk visai“ (LTRF cd 204/22/, užrašyta Veisiejų krašte 2008 m.; artimą pasakojimo variantą žr. Marcinkevičienė 1997: 20).

Mirusiojo skandinimo įvardinimo variantų būta įvairių: „jo rūbai esti vis šlapi nuo čia liejamų ašarų“ (LMD I 209: 149); „ašarose paskendusi mirksta vaiko dūšia“ (LTR 374/2037/); „sušlampa jo baltieji marškinėliai ir todėl jis negali įeiti į dangų“ (LTR 1300/499/) ir panašūs. Laidotuvių apeigų kontekste ašarose skandinamo mirusiojo motyvas neabejotinai turi giluminių sąsajų su archajiškąja vandens mitopoetika. Mums šiuo atveju aktualu atkreipti dėmesį į jį kaip reikšmingą sapno pasakojimo elementą. Būtent per sapną padedama ir mirusiesiems, ir gyviesiems – pastarieji perspėjami nepažeidinėti apeiginės tvarkos, nustoję gailėti mirusiųjų padeda šiems galutinai atsiskirti.

Slaviškieji naratyvai šiuo požiūriu visiškai nesiskiria nuo lietuviškųjų, juose pasirodo tie patys draudimo perdėtai gailėti mirusiųjų, jų neskandinti motyvai:

Dukrelė mirė vienturtė, [motina] smarkiai sielvartavo, visą laiką verkė. Kartą ji susapnavo, kad duktė ant stalo visa šlapia stovi, kad „kiek tu gali, liaukis, aš net neišsidžiovinu“. Visą laiką šlapia (СЧП: 191; plg. СЧП: 192, 193)¹².

Turbūt kiečiausiai suveržtą draudimo per daug gailėti mirusiųjų išaiškinimą teko išgirsti iš šimtametės žemaitės Domicelės. „Kur dingsi nerėkęs“, – taip ji pirmiausiai sureagavo į klausimą, ar galima tėvams verkti mirusių vaikų. Tačiau tolesnėje senolės kalboje, be šio atsidūsėjimo, daugiau nebuvo nė mažiausio palaikymo ar užuojautos gyviesiems, skambėjo vien tik pakeltu balsu išsakytas kategoriškas reikalavimas susiimti, elgtis „protingai“, t. y. taip, kaip nuo amžių priimta:

Vuo kor to dingsi nariekės [kai mažas miršta]? Sonko tam mėrosioujou – ons kāp undenie īr, jego rieki. Aš jau neliobo. Apsiriekē apsiriekē. Ka kėts tėn riek, šauk, slabnie – tas īr veltou. Ta ons kāp undenie īr. Apsiriekē apsiriekē – apsišloustē. Bet tēp, ka slabnietė, riektė, būtė – negal. Negal skundintė. Tēp īr palėkta ėr tēp rēk būtė: gėmosēm rēk augtė, vuo mėrosi rēk palaiduotė. Rēk pruotingā (LTRF cd 178/18/; užrašyta 2007 m.; pasakotojai užrašymo metu buvo 101 metai).

Atkreiptinas dėmesys į pasakotojos porą kartų vartojamą veiksmažodį slabnėti. Ne sykį yra tekę patirti, kad senųjų žemaičių kalboje jis itin dažnai skamba šermenų, laidotuvių pasakojimuose ir šiame kontekste, be vyraujančiomis laikytinų reikšmių silpnėti, alpti (žr. LKŽ-e slabnėti), turi tam tikrą ironišką atspalvį – ne šiaip alpti, bet perdėtai, gal net demonstratyviai. Slabnėjimas prie mirusiojo laikytas visiškai nederamu, nes, pasak Domicelės, „tas yra veltui“. Draudimu perduodama žinia aiški, tegu ir sunkiai pakeliama: kad ir kaip būtų gaila mirusio vaiko, privalu rūpintis jo pomirtine ramybe ir leisti jam atsiskirti. Darsyk prisiminkime pasakotojos apibendrinimą: „Taip yra palikta, taip turi būti: gimusiam reikia augti, o mirusį reikia palaidoti.“ „Palaidoti“ reiškia ne tik supilti kapą, bet ir visapusiškai pasirūpinti mirusiojo gerove (maldomis ir aukomis), neskandinti jo savo ašarose ir pačiam tęsti gyvenimą gyvųjų pasaulyje.

BATUS REIKIA ATIDUOTI: MIRUSIŲJŲ APAVAS SAPNŲ PASAKOJIMUOSE

Per mirusiųjų minėjimus (Lietuvos regionuose įvardijamus atminais, atminimais, minėtuvėmis, stalų kėlimais ir pan.), vykstančius šermenų, laidotuvių, gedulo metu ir vėliau, bendruomeninės tradicijos klostomas deramas velionio išlydėjimas, ryšių su juo nutraukimas ir pomirtinės gerovės užtikrinimas apima gausų apeiginių praktikų, laikysenų ir specialių ar šia proga specialiais tampančių daiktų kompleksą. Kai kurie jo elementai tiesiogiai išnyra ir sapnų pasakojimuose. Vienas tokių apeiginių objektų – pasakotojų neretai minimas mirusiųjų apavas. Atskirai šiek tiek detaliau aptarti būtent šios įkapių dalies refleksijas lietuvių ir kaimyninių tautų sapnų pasakojimuose paskatino tai, kad gilinantis į oneirinę medžiagą pastebėta, jog tiek šiuose, tiek ir kituose su laidotuvių apeigomis susijusiuose naratyvuose jai skiriama kiek daugiau dėmesio.

Įkapių tyrimas nėra ir neturi būti šio straipsnio užduotis, tačiau toliau aptariant mirusiųjų apavo motyvą sapnų pasakojimuose vis dėlto aktualūs kai kurie bendri šios tradicinės velionio aprangos dalies bruožai ir sąsajos su apeigomis. Todėl nuspręsta leistis į nedidelį ekskursą – bent epizodiškai sutelkti dėmesį į XIX a. – XX a. pradžios mirusiųjų apavo įvairovę ir reikšmę.

Kaip žinoma, įkapių (tiek mirusiųjų aprangos ir apavo, tiek į karstą ir kapą dedamų daiktų¹³) fenomenas – išskirtinio archajiškumo, išskirtinės kultūrinės ir istorinės svarbos reiškinys, nuolatinis kultūros tyrimų (ypač archeologinių, istorinių) objektas. Kalbant apie XIX a. pabaigos – XX a. pirmos pusės (jau užsiminta, kad kaip tik maždaug šiam laikui priskirtinas aptariamų sapnų pasakojimų radimosi ir aktyvesnės sklaidos etapas) įkapes, svarbu atkreipti dėmesį, kad jas apibūdinančiuose tiek senuosiuose etnografiniuose ar folkloro tekstuose, tiek šiuolaikiniuose tyrimuose atsiskleidžia itin marga įvairovė. Neretai etnografiniuose aprašuose ar jiems artimuose kituose laidotuvių apeigas mininčiuose tekstuose tiesiog pateikiama apibendrinta informacija, pastebima, kad mirusiojo kojos buvo apautos, t. y. kad jis laidotas ne basas, o su apavu, bet nedetalizuojama¹⁴. Būtų sudėtinga kaip nors griežčiau nustatyti laidotuvių apeigų kismo etapus, kai kuriai nors apavo rūšiai būtų buvusi teikiama pirmenybė. Glaustam mirusiųjų apavo, kaip išskirtinės įkapių dalies, vaizdui atskleisti rinkausi du ištakomis ir raiška labai skirtingus, tačiau turiniu lygiagrečius tekstus: XIX a. antroje pusėje Rytprūsiuose etnografės ir rašytojos Elisabeth Lemkės užrašytą ir vokiečių kalba paskelbtą vietinių gyventojų įkapių aprašą (už jo fragmentų pristatymą lietuviškajai auditorijai turime dėkoti J. Basanavičiui) ir XX a. pradžioje Dzūkijoje užrašytą motinos raudą laidojant jauną sūnų.

(1) Kūną pašarvojant dabojama, kad numirėlis gražiai aprėdytas anan svietan siunčiamas taptų. Tankiai ligonis, ypačiai moteriškos, dar gyvs būdamas liepia jį mirus tokiais ir tokiais drabužiais aprėdyti. Lavonams duodama pančekas, čebatus bei kitas drapanas, kaip ir gyvuojant kad nešojo. Jei čebatus ant kojų negalime apauti, padedama juos grabe, nes tikima, ant kelionės aname sviete numirėlis turįs teip jau aprėdyts būti, kaip ir čion ant žemės gyvendams (BsGVV: 102–103)¹⁵.

(2) Oi, dabar papuošiau aš savo sūnelį baltais marškinėliais, oi, tai aš apjuosiau savo sūnelį šilkų juostele, oi, tai apvilkau kangeros župonėliu. Oi, aš pridėjau prie savo sūnelio gluodnios galvelės juodą kepurėlę, oi, aš uždėjau savo sūneliui an baltos rankełės jau aukselio žiedelį. Oi, aš apaviau savo sūnelį su jukto čebatėliais (LMD I 965/77^VIII-2/).

Šiuos tekstus galėtume pavadinti racionaliuoju ir poetiniu įkapių paveikslais, šiuo atveju papildančiais vienas kitą. E. Lemkės etnografiniame apraše atspindėti ir apibendrinti keli itin svarbūs, tipiški to meto mirusiųjų šarvojimo bruožai ir apeiginės nuostatos: minima, kad velionis turįs būti išlydėtas gražiai aprėdytas; taip pat atkreipiamas dėmesys į tuo metu plačiai paplitusį išankstinį įkapių suruošimą. Dar viena detalė, toliau būsianti itin aktuali šiam tyrimui: apavą, kurio nepavyksta užmauti mirusiajam ant kojų, privalu tiesiog įdėti į karstą ir kartu palaidoti.

Dzūkiškajame garbstyme motinos išraudotas sūnaus įkapių vaizdas – tarsi poetinė mirusiajam paskiriamo šarvo¹⁶ versija, traukianti dėmesį subtiliu išbaigtumu ir tradiciniais nugludintais liaudies dainų epitetais. Vardijami balti marškinėliai, šilkų juostelė, juoda kepurėlė, aukso žiedelis (įkapių dalis, raudoje šiuo atveju bylojanti apie šeimos nesukūrusio žmogaus mirtį). O kangeros (šukuotų vilnų audeklo) žiponėlis ir jukto (odiniai) čebatėliai žymi menamą įkapių turtingumą.

Tiek etnografiniame apraše, tiek raudoje minimi čebatai, be to, E. Lemkės tekste mirusiojo apavas (pančekos ir čebatai) išskiriamas iš viso įkapių komplekto, kitų įkapinių rūbų nedetalizuojant, tik apibendrintai įvardijant kitomis drapanomis.

Galima pritarti etnologės Angelės Vyšniauskaitės pastabai, esą „įkapės visoje Lietuvoje būdavo gyvenamojo meto mados drabužiai“ (Vyšniauskaitė 1995: 446), tik reikia dar atkreipti dėmesį, kad šias „madas“ itin stipriai veikė materialinė valstietiškosios bendruomenės padėtis. Kai kuriuose XIX a. – XX a. pirmos pusės etnografiniuose ar kitokio pobūdžio įkapių apibūdinimuose užsimenama, kad su tikraisiais, t. y. odiniais, batais buvo laidojami tik pasiturinčių šeimų mirusieji. Tai ne kartą pabrėžė etnologai. A. Vyšniauskaitė rašo: „Odiniais batais mirusįjį audavo tiktai patys turtingieji“ (Vyšniauskaitė 1964: 515); jai antrina etnologė Irma Šidiškienė, tirdama lietuvių įkapes atkreipusi dėmesį, kad „su odiniais batais daugiau pradėjo laidoti maždaug nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio, iki tol – tik turtingus“ (Šidiškienė 1993: 65). Variacijų turtingo ir neturtingo mirusiųjų apavo tema būta įvairių. Prie prabangesnės avalynės buvo priskiriami ir kaliošai¹⁷: „[Pašarvotos moters] kojos apautos juodomis kojinėmis ir apautos guminiais kaliošais. Turtingieji laidoją apavę guminiais kaliošais, neturtingieji perką įkapinius, padirbtus iš blizgintos drobės popieriniais padais“ (Čilvinaitė 1943: 195). Batai (čebatai, čeverykai, pusbačiai) anuometėje valstietiškoje aplinkoje išties buvo išskirtinės prabangos dalykas. Nenuostabu, kad mirusiųjų apavu tapdavo itin retai. Tas pats pasakytina ir apie kaimyninių tautų įkapes. Lenkų etnografas Adamas Fischeris mini: „Batų paprastai neaudavo, tik specialiai pasiūtas drobines kojines“ (Fischer 1926: 123). Baltarusių laidotuvių apeigų etnografiniuose aprašuose taip pat ne kartą sakoma, kad XIX a. ir kiek vėliau mirusiuosius apaudavo „iš senos drobės pasiūtomis kojinėmis ir autais“ (ППГ: 111; plg. ППГ: 127, 130, 134 ir kt.).

E. Lemkės užfiksuotą Rytprūsiuose gyvavusį paprotį dėti į karstą batus, jei nepavyksta apauti mirusiojo, savo veikale Mirtis lenkų apeigose, papročiuose ir tikėjimuose mini ir Henrykas Biegeleisenas ir čia pat rašo, kad netoli šių kraštų gyvenantys lenkai, matyt, dėl kaimynų įtakos taip pat apauna mirusiuosius batais. O kituose Lenkijos regionuose būdingesnis mirusiojo apavas būdavęs „iš medvilnės pasiūtos kojinės“¹⁸ (žr. Biegeleisen [1930]: 155; plg. Fischer 1921: 92–101).

Iš pasitelktųjų šaltinių galima būtų surinkti krūvon keletą XIX a. – XX a. pradžioje vyravusių mirusiųjų apavo pavidalų: čiunkės, kojinės (pančiakos), autai, vyžos, kaliošai, čebatai, čeverykai. Atkreiptinas dėmesys į reikšmingą skirtį (susiformavusią iš opozicijų skurdesnis vs turtingesnis, senesnis vs naujesnis mirusiųjų apavas) tarp iš audeklo (balto ar juodo) specialiai siuvamų įkapinių autuvų ir kurios nors formos „tikrų“ batų, tinkančių ir gyviesiems, ir mirusiesiems. Akivaizdu, kad vadinamosios čiunkės (cūnkos, čiulkos ir pan.) išties ilgai buvo vyraujanti įkapinio apavo rūšis. Tipišką ir vaizdų jų apibūdinimą iš savo tėvo Juro yra užrašęs J. Basanavičius: „Numirėliams seniau užmaudavę ant kojų ir aprišdavę raikščiais pasiūtas iš naujos drobės arba perkalio „čiulkas“ pavidale sūriaraugės rankovės, siūtas siūlu be mazgų“ (BsGVV: 4; kursyvu išskirta mano – V. I.-Š.)¹⁹. Pažymimas tokio apavo naujumas, itin elementarus pasiuvimas (kasdieniame gyvenime plačiai naudotą sūrmaišį su raišteliu primenantis siuvinys), nepamirštama paminėti neabejotinai apeiginį statusą turėjusio paties siuvimo būdo – mirusiajam skirtas apavas turėjo būti siuvamas be mazgų²⁰.

Tegu ir labai fragmentiškai, aptariant mirusiųjų apavą tenorėta įsitikinti, kad ši įkapių dalis laidotuvių apeigose išties laikyta itin svarbia. Iš čia – ir paplitusi nuostata rūpintis, kad mirusysis būtinai būtų laidojamas apautas, o negalint to padaryti avalynė turi būti tiesiog palaidojama kartu. Priešingai, tikėtina, sau priklausančio apavo velionis prašys sapnuose ir jį laidojusiems gyviesiems vis tiek teks batus atiduoti apeigų tradicijos numatytu būdu.

Veisiejų apylinkėse 2008 m. vykusios folkloro ekspedicijos metu netikėtai sutikta ir trumpai pakalbinta aštuoniasdešimtmetė Benigna pasakojo apie du mirusius savo sūnus. Ypač graudinosi prisimindama nelaimingą vieno likimą: žuvęs gaisre, o dar gerokai iki lemtingojo gaisro nušalęs kojas, tekę amputuoti pėdas. Vaikščioti šiaip taip galėjęs tik apsiavęs specialiai pasiūtus čeverykus, greit susidėvinčius. Kadaise šalčio suluošintos kojos per mirtį atnešusį gaisrą dar ir apdegusios.

– Kap sudegė, jam neindėjo batų. [...] Tai man prisisapnavo: „Mamyte, gal šici man lįs, gal šici lįs [sapne matavęsis batus]?

– Ar kai jis mirė, batų nerado jam?

– Rado! Kad jie neindėjo. Kojos buvo sudegį [per gaisrą] [...]. Ir neindėj in karstą [...]. Tai dar̃ jo batai yra pas mani. Tai, sakau, kap mani apkas, tai raikia inmesc duobėn.

– Kai jus laidos?

– Aha.

– Tai, sakot, reikia atiduoti?

– Aš sakau – raikia atiduot... Jis pirmiausia [dar iki gaisro] nušalo kojas. [...] Vienų, va, kiek nupjovė [rodo virš pėdos], o kitų dar daugiau. Nu ir jam tokius padaro čeverykus kas metai, ir jis staciom kojom tep aj. Bet jis viskų padarė. Ir karves laikė, ir kitus gyvulius... (LTRF cd 209/14/).

Anksčiau buvo užsiminta, kad pastaraisiais dešimtmečiais itin retai bepavyksta užfiksuoti sapnų pasakojimų, kuriuose būtų minimas koks nors tiesioginis sap­no paskatintas įkapių „atidavimas“ mirusiajam. Benignos pasakojimas yra būtent toks²¹. Nors paties sapno, tiesą sakant, jame labai nedaug, bet būtent jis tampa perspėjimu, priminimu, kad kažkas laidojant žmogų buvo padaryta ne taip, kaip privalu. Tokio pobūdžio oneirinėse istorijose susiduriame su reikšminga sapno kaip tradicinės tvarkos garanto funkcija. Prasitarimu „kap mane apkas, tai reikia įmest duobėn“ įvardijamas senas apeiginis veiksmas, primintas ir paskatintas sapno. „Įmest duobėn“ privalu todėl, kad batai, kuriais nepavyko apauti mirusiojo, nebuvo įdėti į karstą. Prisiminkime anksčiau cituotame XIX a. Rytprūsių gyventojų įkapių apraše minėtą realiją: „Jei čebatus ant kojų negalime apauti, padedama juos grabe.“ Ta pati apeiginė nuostata Lietuvoje dar buvo prisimenama ir po šimtmečio: „Jei nabaščiko negalima apaut, tuplius padeda galan kojų, rakštin įdeda (LTR 6447/288/, cit. iš Vaitkevičienė, Vaitkevičius 1998: 240; užrašyta 1996 m. Žižmų k., Dieveniškių sen. iš 96 m. moters). O dar po dešimtmečio tą patį, tik ne kaip apibendrintą tradiciją, o kaip asmeninę patirtį pakartojo dzūkė Benigna.

Tradicinių laikysenų mirties atžvilgiu tvarką menantis žmogus, net ir nebegyvendamas bendruomeninio gyvenimo, sapniškąją patirtį laikys patikimu mirusiojo siunčiamu ženklu, skatinančiu atiduoti, kas priklauso vien jam ir be ko negalima išsiversti, ir įpareigojančiu tegu ir gerokai vėliau tinkamai užbaigti laidotuves. Antra vertus, dabarties pasaulyje ši patirtis nebeturi nei bendruomeninio adresato, nei tradicinės terpės, kurioje galėtų būti perduota, nei apeiginio tęstinumo. Požiūris į laidotuvių apeigas iš esmės pakitęs, tiksliau, nebetekęs apeiginio turinio, tačiau nelogišku jo nepavadinsi: kam mirusiajam batai, jei jis neturi pėdų... Mirusysis šarvojamas ir laidojamas pagal gyvųjų „madas“, nors ir kartojančias kai kuriuos senųjų apeigų elementus, tačiau apeiginės motyvacijos nebeturinčias. Nėra jokių garantijų, kad Benigną laidosiantys artimieji atsižvelgs į jos norą bent jau per savo laidotuves sugrąžinti mirusiam sūnui apavą. Nebent tokia būtų primygtinai išreikšta paskutinė jos valia – ją net visiškai jokių skrupulų mirusiųjų atžvilgiu nebejaučiantys gyvieji ir šiais laikais yra linkę įvykdyti, kaip kartais pasakoma, „dėl šventos ramybės“. Bet jau dėl savosios ramybės, ne dėl mirusiųjų.

Pateiktuose pasakojimuose akcentuojama priedermė atiduoti mirusiajam apavą per laidotuves ar vėliau reprezentuoja toli gražu ne vien lietuviškąsias tradicijas, greičiau priešingai – tikėtina, kad tokio pobūdžio laidotuvių papročių nuostatos kaimyninių ir tolimesnių kraštų laidotuvių apeigoms net būdingesnės (plačiau žr. СД: 477–478). Išraiškingu slaviškosios apeiginės tradicijos sugrąžinti mirusiajam jo apavą refleksijos sapnuose pavyzdžiu galėtų tapti naratyvas iš folkloro tyrimams dar gal kiek netipiško, bet dėl patikimumo abejonių nekeliančio šaltinio. Baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič, kūryboje naudojančios autentiškus žmonių pasakojimus, knygoje Černobylio malda pateikiama sukrečianti jaunos moters, kurios vyras tapo viena pirmųjų atominės elektrinės avarijos aukų, gyvenimo istorija. Jos liudijimų apie kančias ir išgyvenimus, patirtus slaugant, marinant ir absoliučiai nepriimtinomis aplinkybėmis laidojant sutuoktinį kulminacija – sapnas, kurio pasakojimas atitinka čia aptariamą pomirtinio santykio su mirusiuoju paradigmą. Be to, šis pasakojimas itin vaizdžiai atskleidžia sapno žinios paskatintos tradicinės laikysenos visuotinumą ir gyvybingumą slaviškojoje kultūroje.

Jokio dydžio batų neįmanoma buvo apauti... Paguldė į karstą basą... [...] Sapnuoju sapną... Mudu einam, o jis basas... „Kodėl tu visada neapsiavęs?“ – „Ogi todėl, kad aš neturiu nieko.“ Nuėjau į cerkvę... Šventikas mane pamokė: „Reikia nupirkti didelio numerio šlepetes ir įdėti kam nors į karstą. Parašyti raštelį, – kad tai jam.“ Aš taip ir padariau... Nuvažiavau į Maskvą ir iškart – į cerkvę. Maskvoje aš prie jo arčiau... Jis ten guli Mitinskojės kapinėse... Pasakoju patarnautojui, kad taip ir taip, man reikia šlepetes perduoti. Klausia: „O ar žinai, kaip reikia tai daryti?“ Paaiškino... Kaip tik įnešė laidoti vieną senuką. Aš priėjau prie karsto, pakeliu užtiesalą ir dedu ten šlepetes. „O raštelį ar parašei?“ – „Taip, parašiau, tik nenurodžiau, kokiose kapinėse guli.“ – „Ten jie visi viename pasaulyje. Suras“ (Aleksijevič 2015: 29, 32).

Šiame pasakojime dėmesį itin patraukia pats apeiginės praktikos bendruomeniškumas: nežinanti, kaip atsiliepti į sapną, bet jaučianti, kad neatsiliepti nevalia, jauna moteris sulaukia pamokymų, patarimų ir palaikymo. Apavas mirusiajam grąžinamas įdedant į kito laidojamo žmogaus karstą, tai nė kiek netrikdo jo artimųjų. Atliekamas, sakytume, įprastas ir visiems suprantamas veiksmas. Sapnų pasakojimai byloja, kad mirusysis apavo gali paprašyti ir tuo atveju, jeigu batai, su kuriais jis buvo palaidotas, nepatogūs – vadinasi, netinkami ilgai kelionei. Polesės regione užrašytame pasakojime mirusi ir su aukštakulniais palaidota duktė sapne prašė motinos važiuoti į kaimą, kurio kapinėse ji guli, ir įdėti šlepetes į tuo metu laidojamo vaikino karstą. Nuvažiavusi motina susitiko su velionio tėvais, „viską papasakojo, atidavė jiems šlepetes, šie pažadėjo įdėti į karstą“ (Валенцова 2002: 47). Pasak folk­loro tyrėjos M. Valencovos, toks sapnų pasakojimų motyvas esąs populiarus tiek visame Polesės regione, tiek ir aplink jį (ten pat; plg. СЧП: 216).

Jau užsiminta, kad mirusiųjų apavui tiek sapnų pasakojimuose, tiek įvairiuose kituose folkloriniuose ir etnografiniuose tekstuose skiriama gal net kiek daugiau dėmesio negu kitoms įkapių dalims. Neabejotinai taip yra dėl jo itin artimo, sakytume tiesioginio ryšio su mirties kaip kelionės samprata²². Apie tai kalbama ir naujausiuose mirties kaip kelio, kelionės kultūrinio vaizdinio tyrimuose: antai straipsnyje „Kelias – mirties ir pomirtinės būklės įvaizdis“ mitologas Dainius Razauskas mirusiųjų apavą aptaria kaip vieną iš būtinųjų pomirtinėn kelionėn pasiimamų dalykų (žr. Razauskas 2020: 13). Kaip pastebi O. Sedakova, kelias, kelionė – tai „svarbiausia laidotuvių apeigų semantinė tema“ (Седакова 2004: 51). Akivaizdu, kad mirties-kelionės kultūrinė paralelė buvo ir tebėra populiariausia, kartu ir universaliausia, ji vienija skirtingiausiuose pasaulio kraštuose gyvavusias ir tebegyvuojančias laidotuvių apeigų praktikas.

BAIGIAMOSIOS PASTABOS

Daugiausia pasakojimų apie sapnuose ko nors prašančius mirusiuosius ir gyvųjų priedermę jiems padėti esu išgirdusi iš 2004 m. vasarą Nasrėnuose sutiktos 1914-ųjų gimimo žemaitės Konstancijos. Visus jos pasakojimus lydėjo du leitmotyvai: jei mirusiesiems nieko netrūktų, tai jie ir nesisapnuotų; sapne prašantiems mirusiesiems reikia duoti su kaupu, netaupant ir negailint²³. Toks bekompromisis santykis, kaip aiškėja ir iš šio tyrimo, ateina iš pačios laidotuvių apeigų gelmės ir perteikia senąją gyvųjų ir mirusiųjų sambūvio tradiciją.

Vis dėlto, žvelgiant iš apeiginės bendruomeninio gyvenimo sanklodos pozicijų, koks brangus ir išsiilgtas bebūtų miręs artimas žmogus, sapnuose geriau su juo nesusitikti. Būtent mirusiojo ne(be)sapnavimas, ypač jam suteikus pagalbą, laikytas patikimu ženklu – kad jam pagaliau viskas gerai, kad jis atsidūrė jam tinkamiausioje anapusybės vietoje. Gal todėl daugelio sapnų pasakojimų pabaigose suskumbama pridėti: daugiau nebesirodė, nebesisapnavo, nebeprašė...

Šiame straipsnyje pabandyta atidžiau pažvelgti tik į dalį jungčių tarp sapnų, jų naratyvų ir laidojimo apeigų. Nekyla abejonių, kad daugiakryptė mirties tema vyrauja folkloriniuose sapnų pasakojimuose. Antra vertus, būta griežtos takoskyros tarp žvilgsnių į mirusiųjų pasirodymus sapnuose. Nevalia iš liūdesio ar ilgesio, o juo labiau iš smalsumo pozicijų, t. y. galvojant apie save, ne apie mirusiųjų gerovę, trikdyti ir prašyti juos „nors sapne“ pasirodyti. Kitaip tariant, griežtai paisyta gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių atskirties. Šio draudimo pažeidėjai galį būti baudžiami – kartais išgąsčiu, ilgai persekiojančia baime, kai kada net ir mirtimi. Tačiau visai kas kita, jei mirusiajam, kaip manyta, anapusybėje sunku, jei jis ko nors stokoja. O ypač jei stokoja to, ko artimieji jam nesuteikė laidotuvių apeigomis. Tuomet apie mirusiųjų pasirodymus sapnuose pasakojama kaip apie motyvuotą apeigų pilnutinio įvykdymo būtinybę. Miręs žmogus prisisapnuoja, nes, kaip tikėta, turi „atsiimti“ sau priklausančius ir pomirtiniam gyvenimui būtinus dalykus arba sustabdyti jam kenkiančius gyvųjų veiksmus.

ŠALTINIAI

AED – Atbėga elnias devyniaragis. Rožės Sabaliauskienės tautosakos ir etnografijos rinktinė, sudarė ir parengė Pranė Jokimaitienė, Norbertas Vėlius, Vilnius: Vaga, 1986.

BlML – Balys Jonas. Mirtis ir laidotuvės, Silver Spring: Lietuvių tautosakos leidykla, 1981.

BsGVV – Basanavičius Jonas. Iš gyvenimo vėlių ir velnių, Chicago, 1903.

BsLR – Basanavičius Jonas. Lietuvių raudos iš visur surinktos, Vilnius, 1926.

LKŽ-e – Lietuvių kalbos žodynas: pataisyto Lietuvių kalbos žodyno (t. 1–20, 1941–2002) elektroninė versija (http://www.lkz.lt/).

LTR – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštynas.

LTRF – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyno fonoteka.

LMD – Lietuvių mokslo draugijos rankraščiai Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyne.

TŽ I – Tauta ir žodis, kn. I, Kaunas, 1923.

СД – Славянские древности, этнолингвистический словарь под редакцией Н. И. Толстого, t. 3, Москва: Международные отношения, 1995.

СЧП – «С четверга на пятницу...» Рассказы о сновидениях в фольклоре Русского Севера, сост. А. Л. Захарова, В. А. Комарова, А. Б. Мороз, Н. В. Петров, Н. А. Савина, Москва: Редкая птица, 2020.

ППГ – Пахаванні. Памінкі. Галашэнні, Мінск: Навука і тэхніка, 1986.

LITERATŪRA

Aleksijevič Svetlana 2015. Černobylio malda, iš baltarusių ir rusų kalbų vertė Alma Lapinskienė, Vilnius: Alma littera.

Biegeleisen Henryk [1930]. Śmierć w obrzędach, zwyczajach i wierzeniach ludu polskiego, Warszawa: Dom ksąźki polskiej.

Blundell Sue 2006. “Beneath their Shining Feet: Shoes and Sandals in Classical Greece”, in: Giorgio Riello, Peter McNeil (eds.), Shoes: A History from Sandals to Sneakers, Oxford: Berg.

Būgienė Lina 2003. „‘Nuo tada netikiu į baidymus’: pasaulėžiūros lūžių atspindžiai sakmėse“, Tautosakos darbai, t. 18 (25), p. 109–119.

Būgienė Lina 2007. „Nūdienos žemaičių sakmė: tarp anekdoto ir siaubo istorijos“, Tautosakos darbai, t. 34, p. 68–78.

Čilvinaitė Marija 1940. „Laidotuvių papročiai“, Gimtasai kraštas, nr. 2, p. 163–166.

Čilvinaitė Marija 1943. „Sarginimo, marinimo ir laidotuvių papročiai“, Gimtasai kraštas, nr. 31, p. 179–202.

Daraškevičienė Audronė 2009. „Populiarių pomirtinio gyvenimo vaizdinių kaita XX a. Žemaitijoje“, Tautosakos darbai, t. 37, p. 162–178.

Gennep Arnold van 1960. The Rites of Passage, translated by Monica B. Vizedom and Gabrielle L. Caffee, Chicago: The University of Chicago Press.

Fischer Adam 1921. Zwyczaje pogrzebowe ludu polskiego, Lwów: Nakładem Zakładu Narodowego im. Ossolińskich.

Fischer Adam 1926. Lud Polski. Podręcznik etnografiji Polski, Lwów – Warszawa – Kraków: Wydawnictwo zakładu narodowego im. Ossolińskich.

Ivanauskaitė-Šeibutienė Vita 2011. „Mirusiųjų sapnavimas katalikiškuose tikėjimo patirčių ir liudijimų kontekstuose“, Tautosakos darbai, t. 42, p. 56–77.

Ivanauskaitė-Šeibutienė Vita 2014. „Folklorinė sapno kalba: oneiriniai naratyvai bendruomeninėje komunikacijoje“, Tautosakos darbai, t. 48, p. 53–70.

Ivanauskaitė-Šeibutienė Vita 2016. „Susapnuota bendrystė: namiškių ryšiai tradiciniuose sapnų pasakojimuose“, Tautosakos darbai, t. 51, p. 111–127.

Marcinkevičienė Nijolė 1997. „Žmonės – apie mirtį ir pomirtinį gyvenimą“, Liaudies kultūra, nr. 5, p. 19–27.

Marcinkevičienė Nijolė 1998. Pavarėnis, Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras.

Merkienė Irena Marija 2002. „Vėlės XX a. pabaigos pasaulėjautoje (Pietryčių Latvijos lietuvių memoratai)“, Darbai ir dienos, t. 31, p. 227–238.

Merkienė Irena Marija 2005. „Mirties etika Lietuvos kaimo kultūroje“, Lituanistica, t. 63, nr. 3, p. 15–37.

Milius Vacys 2001. Lietuvių etnologijos bibliografija, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas.

Pakalniškis Aleksandras 1966. „Laidotuvės“, Aidai, nr. 9, p. 414–418 (https://www.aidai.eu/index.php?option=com_content&view=article&id=5080:fi&catid=295:9-lapkritis&Itemid=356).

Racėnaitė Radvilė 2011. Žmogaus likimo ir mirties samprata lietuvių folklore, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Razauskas Dainius 2020. „Kelias – mirties ir pomirtinės būklės įvaizdis“, Būdas, nr. 5, p. 12–26.

Simoniukštytė Aušra 1994. „Elgetos ir elgetavimas“, Liaudies kultūra, nr. 5, p. 15–17.

Šidiškienė Irma 1993. „Lietuvių XIX a. antrosios – XX a. pirmosios pusės įkapės“, in: Lietuvos istorijos metraštis. 1991 metai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, p. 58–72.

Vaitkevičienė Daiva 2019. „‘Neduok, Dieve, svetur kaulus padėti’: Sibiro tremtinių palaikų sugrąžinimas į tėvynę“, Būdas, nr. 5, p. 14–31.

Vaitkevičienė Daiva, Vaitkevičius Vykintas 1998. „Mirtis, laidotuvės, atminai“, Tautosakos darbai, t. 9 (16), p. 204–261.

Valotkienė Šarūnė 2019. I–XVI a. laidosena Žemaitijoje: įkapės ir jų dėjimo paprotys: daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus universitetas.

Vyšniauskaitė Angelė 1964. „Šeima ir visuomeninis gyvenimas“, in: Lietuvių etnografijos bruožai, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, p. 437–526.

Vyšniauskaitė Angelė 1995. „Šeimos papročiai“, in: Angelė Vyšniauskaitė, Petras Kalnius, Rasa Paukštytė, Lietuvių šeima ir papročiai, Vilnius: Mintis, p. 271–461.

Vyšniauskaitė Angelė 2002. „Šeimos papročiai“, in: Lydos krašto lietuviai, t. 1, Kaunas: Poligrafija ir informatika, p. 322–332.

Аўсейчык У. Я. 2015. «‘Прыватная’ (індывідуальная) памінальная абраднасць беларусаў Падзвіння (па матэрыялах канца ХХ – пачатку ХХІ стагоддзяў)», Вестник Полоцкого государственного университета, (серия А: Гуманитарные науки), N^o 9, p. 31–37.

Валенцова М. М. 2002. «Полесская традиция о сновидениях», in: Сны и видения в народной культуре, Москва: Российский государственный гуманитарный университет.

Овсейчик В. Е. 2021. «Погребальная обрядность белорусского сельского населения Подвинья на современном этапе», Этнография, N^o 2 (12), p. 52–71.

Седакова Ольга 2004. Поэтика обряда. Погребальная обрядность восточных и южных славян, Москва: Индрик.

Dreams of Care and Consolation:
Reflections of the Funeral Rites
in the Dream Narratives

VITA IVANAUSKAITĖ-ŠEIBUTIENĖ

Summary

Keywords: dream narrative, death, funeral rites, grave goods, shoes of the deceased.

The departed, their visits, requests, and warnings constitute the main theme in the dream narratives by the Lithuanians and other peoples. The article focuses on the relationship between folkloric dream narratives and ancient funeral rites.

The research sources include oneiric narratives by the Lithuanians and their neighboring Slavic peoples recorded from the end of the 19^th to the beginning of the 21^st century. Ethnographic accounts of ancient funeral ceremonies and funeral laments are also employed.

For a more thorough investigation, several oneiric motives undoubtedly related to the funeral rites have been selected, including taboos on inviting the deceased to appear in relatives’ dreams and advice for mothers not to weep excessively and not to mourn their departed children too much. Some recorded narratives depict the departed children appearing in dreams and begging not to cry for them so much, because they are drowning in tears, are soaking wet, or have difficulties with carrying vessels overflowing with their mother’s tears.

Another especially popular motive in the dream narratives is the requests from the deceased to “give back” some things that belong to them, or certain missing grave goods, e.g. shoes. The ethnographic funeral accounts from the 19^th century repeatedly state the requirement for the deceased to be buried wearing shoes. If the shoes cannot be put on, they have to be placed inside the coffin. This ritual requirement finds its peculiar reflection in the dream narratives depicting the deceased appearing barefoot in dreams and demanding to “give back the shoes”. In order to fulfill this request, relatives of the departed person “send over” the missing shoes by burying them into the grave separately or by placing them into the coffin with another deceased. This particular focus on the shoes of the departed in the traditional culture (including the dream narratives) results from the notion of death as a journey.

Dream narratives are regarded in this study as an inherent part of the set of funeral rites. The author maintains that the narratives depicting the deceased manifesting in dreams and requesting that some things are returned to them, or begging relatives to stop weeping and mourning, in fact testify that some rituals have not been performed in full or have been performed improperly, thus thwarting the clear separation of the deceased from the world of the living. In turn, responses of the dreamers that are also described in these narratives embody a symbolic continuation of the ritual until it is finally completed.

Gauta 2022-01-04

---