Teisė ISSN 1392-1274 eISSN 2424-6050

2019, vol. 110, pp. 119–131 DOI: https://doi.org/10.15388/Teise.2019.110.7

Jungtinių Tautų ir Europos Sąjungos tikslinių finansinių priemonių priskyrimas baudžiamojo pobūdžio priemonėms

Viltė Kristina Steponėnaitė

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto
Viešosios teisės katedros doktorantė
Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės mokslo centro narė
Saulėtekio al. 9, I rūmai, LT-10222 Vilnius, Lietuva
Tel. (+370 5) 236 6175
El. paštas: <vilte.kristina@gmail.com>

Šiame straipsnyje yra vertinamas Jungtinių Tautų ir Europos Sąjungos nustatomų individualizuotų finansinių ribojančių priemonių pobūdis. Straipsnyje atskleidžiama, kad šiuo metu Jungtinių Tautų ir Europos Sąjungos institucijos, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas ir dalis mokslininkų nepripažįsta baudžiamojo priemonių pobūdžio, ir ginčijama, kad tarptautinės žmogaus teisių teisės kontekste šios priemonės yra vertintinos kaip baudžiamojo pobūdžio priemonės.

Pagrindiniai žodžiai: Jungtinės Tautos, Europos Sąjunga, individualizuotos finansinės ribojančios priemonės, sankcijos, baudžiamasis pobūdis, žmogaus teisės.

Targeted Financial Sanctions of the United Nations and the European Union:
attribution of criminal character

The article analyses the character of the targeted financial sanctions as imposed by the United Nations and the European Union. The article portrays that United Nations and European Union institutions, the Court of Justice of the European Union and part of the scholars do not recognize the criminal character of the measures currently, and argues that in the context of the international human rights law these measures shall be considered of the criminal character.

Keywords: United Nations, European Union, targeted financial restrictive measures, sanctions, criminal character, human rights.

Received: 27/9/2018. Accepted: 6/12/2018
Copyright © 2019 Viltė Kristina Steponėnaitė. Published by Vilnius University Press
This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

Įvadas

Siekdamos išvengti nepageidaujamų padarinių dideliam subjektų ratui, Jungtinės Tautos (toliau – JT) ir Europos Sąjunga (toliau – ES) XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje pradėjo nustatinėti individualizuotas (toliau – individualizuotas arba tikslines) ribojančias priemones. Šios priemonės apima finansines, ekonomines, judėjimo laisvę ribojančias priemones, kurios gali būti nustatomos fiziniams, juridiniams asmenims ir grupėms dėl jų atsakomybės arba sąsajų su veiksmais, keliančiais grėsmę taikai ir tarptautiniam saugumui.

Tyrimo tikslas buvo įvertinti, ar JT ir ES nustatomos tikslinės finansinės ribojančios priemonės turėtų būti priskiriamos baudžiamojo pobūdžio priemonėms. Siekiant įgyvendinti šį tikslą kelti uždaviniai išanalizuoti priemonių turinį (JT ir ES teisės aktų nuostatas), Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) priemonių pobūdžio vertinimo kriterijus, ES Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) ir teisės mokslininkų pozicijas dėl priemonių pobūdžio vertinimo.

Mokslinį tyrimo aktualumą pagrindžia tai, kad teisės moksle sutarimo dėl priemonių pobūdžio nėra. Reguliavimas ir ESTT (kaip iš esmės vienintelio priemonių pobūdį vertinančio viršnacionalinio teismo) praktika gali būti vertinami kaip ydingi. Aktualumą pagrindžia ir tai, kad priemonių pobūdis lemia, koks turėtų būti užtikrintas peržiūros mechanizmas. Žinoma, kad garantuotinų gynybos teisių apimtis žmogaus teisių teisėje reikšmingai kinta atsižvelgiant į tai, ar priemonės laikomos administracinio, civilinio ar baudžiamojo pobūdžio. Priemonių pobūdis taip pat yra svarbus siekiant įvertinti, ar šiuo metu JT ir ES lygmeniu funkcionuojantys peržiūros mechanizmai yra suderinami su žmogaus teisių reikalavimais.

Praktinį tyrimo aktualumą pagrindžia tai, kad priemonių pobūdžio vertinimas lemia subjektams užtikrinamų gynybos teisių apimtį (didesnę arba mažesnę), t. y. turi tiesioginius ženklius padarinius subjektų teisių ir laisvių apimčiai. Pasikartojantys įvykiai, kurie kelia grėsmę taikai ir tarptautiniam saugumui, nesukuria prielaidų tikėtis, kad institutas būtų panaikintas dėl to, kad išnyko jo atsiradimo priežastys, ESTT bylų skaičius dėl priemonių nustatymo didėja.

Pagrindinis tyrimo objektas buvo JT ir ES nustatomų individualizuotų finansinių ribojančių priemonių, konkrečiai priemonių, kuriomis nustatomi įpareigojimai įšaldyti subjektų lėšas, institutas. Konkreti priemonių rūšis pasirinkta pagal svarbą, darant prielaidą, kad finansinės priemonės sukelia sunkiausią poveikį.

Lietuvos teisės moksle šių priemonių pobūdis nebuvo vertintas. Užsienio teisės mokslo darbuose priemonių pobūdis vertintas kelių autorių (Christina Eckes – Amsterdamo universitetas, Olandija; Jack I. Garvey – San Francisko universitetas, Jungtinės Amerikos Valstijos; Konrad Lachmayer – Zigmundo Froido universitetas, Austrija; Christopher Michaelsen – Naujasis Pietų Velso universitetas, Australija; Thomas J. Biersteker, Sue E. Eckert – Brown universitetas, Jungtinės Amerikos Valstijos; Melissa van den Broek, Monique Hazelhorst, Wouter de Zanger – Utrechto universitetas, Nyderlandai; Giacinto della Cananea – Romos Tor Vergata universitetas, Italija)1, tačiau šis darbas yra svarbus tuo, kad jame atskleista priemonių turinio (poveikio) analizė, konkuruojančios teisės mokslininkų pozicijos dėl priemonių pobūdžio, EŽTT sprendimuose formuojami vertinimo kriterijai.

Tyrimo metu buvo naudojamas klasikinis doktrininis metodas, toliau vadinamas doktrininiu teisiniu tyrimu (angl. doctrinal legal research). Žinoma, kad doktrininio teisinio tyrimo metu dažnai vertinama nauja informacija, ją bandoma susieti su žinomu teisės turiniu. Dažnai pasirenkamas naujas institutas ir siekiama įvertinti, kokia yra jo vieta ištirtoje teisinėje realybėje, kaip būtų galima jį suderinti su esama teisine sistema. Atitinkamai ir šiuo atveju, nustačius naujojo instituto požymius, buvo siekiama susintetinti gautus rezultatus ir įvertinti, kokia turėtų būti naujojo instituto vieta egzistuojančioje teisinėje realybėje, nustatyti santykį su kitomis normomis ir institutais. Konkrečiai, buvo siekiama įvertinti tikslinių finansinių ribojančių priemonių pobūdį tarptautinės žmogaus teisių teisės kontekste. Vertinant JT ir ES teisės aktų, ESTT ir EŽTT sprendimų turinį buvo naudojami lingvistinis, teleologinis, loginis, sisteminis teisės (teksto) aiškinimo metodai. Šių metodų svarba pasireiškia, be kita ko, nustatant naujojo instituto požymius, vertinant, kokios priemonės ir vadovaujantis kokiais kriterijais tarptautinėje žmogaus teisėje laikomos esančiomis administracinio, civilinio ar baudžiamojo pobūdžio. Šių metodų panaudojimas leidžia vėliau loginiu, lyginamuoju būdu spręsti apie naujojo instituto ir esamų teisės normų santykį.

Tyrimo metu vertinti pirminiai ir antriniai šaltiniai, kurie padeda atskleisti naujojo instituto požymius ir nustatyti esamą, žinomą teisės turinį. Siekiant nustatyti instituto požymius, vertinti JT ir ES teisės aktai, mokslo darbai. Turint tikslą identifikuoti esamą, žinomą teisės turinį dėl priemonių pobūdžio daugiausiai vertinti mokslo darbai, EŽTT sprendimai kaip tarptautinės žmogaus teisių teisės turiniui reikšmingas šaltinis.

Vartojant terminą priemonių pobūdis yra referuojama į administracinį, civilinį ir(arba) baudžiamąjį pobūdį, t. y. į priemonių skirstymą pagal jų turinį, kuris tarptautinėje žmogaus teisių teisėje yra laikomas reikšmingu sprendžiant dėl užtikrintinų gynybos priemonių apimties. Vartojant terminą prevencinės priemonės referuojama į teisės aktuose, pavyzdžiui, JT Saugumo Tarybos (toliau – ST) rezoliucijose, vartojamą terminą2, taip pat į ESTT ir teisės mokslininkų vartojamą terminą administraciniam priemonių pobūdžiui pagrįsti3.

Straipsnio pirmoje dalyje pateikiama priemonių turinio analizė (nustatymo priežastys, poveikis), antrojoje – atskleidžiamas institucijų vertinimas, konkuruojantys mokslininkų požiūriai, ESTT vertinimas, EŽTT suformuoti priemonių pobūdžio vertinimo kriterijai. Straipsnio pabaigoje pateikiamas priemonių pobūdžio vertinimas.

1. Individualizuotų finansinių ribojančių priemonių požymiai

Vieną iš JT ir ES nustatomų priemonių grupių sudaro priemonės, skirtos kovoti su terorizmu4. ST rezoliucijomis subjektai įtraukiami į vadinamuosius juoduosius sąrašus, nusprendus, be kita ko, kad jie įvykdė teroristinį aktą, yra susiję su teroristinių grupių veikla, dalyvauja, pavyzdžiui, jas finansuojant, atlieka su grupėmis asocijuojamus veiksmus5. Kita priemonių grupė – priemonės, skirtos kovoti su šiurkščiais ir sisteminiais žmogaus teisių pažeidimais6. Subjektai įtraukiami į sąrašus nusprendus, kad jie yra susiję su įvairiais žmogaus teisių pažeidimais. ES Taryba nustato ne tik analogiškas priemones pagal JT sprendimus, kovai su terorizmu ir žmogaus teisių pažeidimais, bet ir autonomines priemones. Be to, ES Taryba nustato priemones, skirtas kovoti su tarptautinių rinkimų standartų pažeidimais, grėsmėmis demokratijai, politiniam pliuralizmui, teisės viršenybės principui7.

Tyrimo metu atlikta JT ir ES teisės aktų nuostatų analizė leidžia nustatyti priemonių turinį ir suskirstyti jas į tokias bendriausias grupes: (i) susijusios su galimybių pasinaudoti finansiniais ištekliais apribojimais (pavyzdžiui, lėšų įšaldymas)8; (ii) susijusios su judėjimo apribojimais (pavyzdžiui, apribojimai atvykti ar vykti per valstybių teritorijas tranzitu)9; susijusios su ekonominės veiklos apribojimais (pavyzdžiui, prekybos nurodytomis prekėmis apribojimai10)11. Atsižvelgiant į priemonių turinį galima teigti, kad jos daro poveikį įvairioms teisėms ir laisvėms. Priemonės daro poveikį, be kita ko, teisei į nuosavybę, teisei užsiimti ekonomine veikla, teisei į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, teisei į santuoką.

Atsižvelgiant į tai, kad straipsnyje vertinamos finansinės priemonės, toliau detaliau atskleidžiamas jų turinys. Šias priemones nustatančiuose JT ir ES teisės aktuose paprastai nurodoma, kad valstybės privalo nedelsdamos įšaldyti nurodytiems subjektams priklausančias, tiesiogiai ar netiesiogiai jų valdomas lėšas, kitą finansinį turtą ir ekonominius išteklius12. Taip pat paprastai nurodoma, kad valstybės privalo nesudaryti galimybių naudotis jokiomis lėšomis, finansiniais ar ekonominiais ištekliais nei patiems subjektams, nei jų naudai13. JT teisės aktuose lėšų apibrėžimas nepateikiamas, ES atveju kai kuriuose teisės aktuose pateikiami nebaigtiniai sąrašai14. Tai leidžia spręsti, kad apribojimai apima bet kokios formos lėšas ir išteklius. Priemonių taikymo išimtys apima tik būtiniausiems poreikiams, teisinių paslaugų ir sankcijų administravimui apmokėti skirtas išlaidas15.

Vertinant priemonių trukmę svarbu, kad teisės aktuose yra numatoma tik institucijų pareiga reguliariai jas peržiūrėti16. Tačiau konkrečių subjektų asmens duomenis nurodančių aktų analizė rodo, kad priemonės yra itin dažnai nustatomos labai ilgam laikui. Pavyzdžiui, sąrašo pagal rezoliucijas Nr. 1267/1989/225317 analizė rodo, kad 63,69 proc. subjektų priemonės yra nustatytos daugiau nei 5 metams ir 50,43 proc. subjektų – daugiau nei 10 metų, sąrašo pagal rezoliuciją Nr. 153318 – 88,64 proc. subjektų priemonės yra nustatytos daugiau nei 5 metams ir 50 proc. subjektų – daugiau nei 10 metų. ES autonominės priemonės, skirtos kovoti su terorizmu, 2017 m. daugiau nei 10 metų buvo nustatytos 20,58 proc. subjektų19.

Teisės aktų analizė leidžia spręsti, kad nustačius šias priemones subjektui privalo būti nesudaroma galimybių bet kokiais tikslais disponuoti bet kokiomis lėšomis, išskyrus būtiniausių poreikių patenkinimą, visose ES ir(ar) visose JT valstybėse narėse ilgą, iš esmės neapibrėžtą laiką, t. y. kol institucijos nuspręstų kitaip. 

2. Individualizuotų finansinių ribojančių priemonių pobūdžio vertinimas

JT Chartijoje yra vartojamas terminas priemonės, nesusijusios su ginkluotos jėgos panaudojimu20, ES pirminėje teisėje – reikiamos priemonės, ribojančios priemonės21. Nors pavieniai tarnautojai skatina atkreipti dėmesį į sunkų poveikį, JT ST, sankcijų komitetai, ES institucijos priemones vadina administracinėmis, prevencinio pobūdžio22. ST rezoliucijose nurodoma, kad lėšų įšaldymas, kaip ir kitos tikslinės ribojančios priemonės, yra prevencinio pobūdžio ir nepriklausomos nuo baudžiamųjų standartų, kokie jie yra numatyti valstybių narių nacionaliniame reguliavime23. 2008 m. JT Žmogaus teisių komitetas įvertino, kad tikslinės finansinės ribojančios priemonės nėra baudžiamosios, tačiau savo pozicijos iš esmės neargumentavo. Komitetas tik itin glaustai nurodė, kad Pakto nuostatos yra aiškinamos autonomiškai ir kad šis režimas nėra baudžiamasis Pakto kontekste24. Komiteto komentarų ir išvadų analizė rodo, kad detalių kriterijų, kuriais vadovaujantis turėtų būti atskiriamos baudžiamojo pobūdžio priemonės, komitetas nepateikia25. Mokslininkų darbuose26 nuomonės dėl tikslinių ribojančių priemonių pobūdžio skiriasi27.

Šiame kontekste svarbu, kad priemonių priskyrimas baudžiamojo pobūdžio priemonėms tarptautinėje žmogaus teisių teisėje lemtų poreikį užtikrinti teisę į teisingą bylos nagrinėjimą teisme. Tarptautinis politinių ir pilietinių teisių paktas (toliau – Paktas) ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – EŽTK) numato, kad baudžiamojo kaltinimo atveju byla privalo būti nagrinėjama nepriklausomo ir nešališko teismo, taip pat numato konkrečias garantijas, kurios apima, be kita ko, nekaltumo prezumpciją, teisę būti informuotam apie kaltinimo pobūdį ir pagrindą, teisę turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai28. EŽTK, Amerikos žmogaus teisių Konvencijos, ES pagrindinių teisių chartijos, Afrikos žmogaus ir tautų teisių konvencijos, Arabų žmogaus teisių chartijos nuostatų analizė leidžia spręsti, kad skirtinguose regionuose teisės turinys yra panašus. Konkrečiai, numatoma (i) teisė į patį procesą, jei subjektas yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, sprendžiama dėl jo teisių, laisvių suvaržymo; (ii) teisė, kad procesą vykdytų nepriklausomas, nešališkas teismas, (iii) teisė, kad teismas spręstų ginčą viešai pagal sąžiningas, iš anksto numatytas procedūras. Galima teigti, kad yra iš esmės sutinkama (nebūtinai eksplicitiškai), kad (iv) prieiga prie įrodymų turi būti užtikrinta ir subjektui (jo atstovui), ir teismui. Pastaroji teisė atsispindi nuostatose, numatančiose pareigą subjektui pranešti apie kaltinimą, jo pobūdį29, subjekto teisę susipažinti su byla ir įgyvendinti teisę į veiksmingą gynybą30, arba gali būti išvesta iš nuostatų, numatančių teisę gintis31, teisę į pakankamas garantijas32.

2.1. Priskyrimas administracinio pobūdžio priemonėms

Autoriai, kurie daugmaž eksplicitiškai vertina, kad priemonės yra administracinio pobūdžio (pavyzdžiui, Biersteker, Eckert, Broek, Cananea, Hazelhorst, Zanger), remiasi institucijų deklaruojamu prevenciniu pobūdžiu ir tikslais, EŽTT sprendimų dėl priemonių pobūdžio aiškinimu, daro nuorodas į ESTT praktiką ir teisės aktuose vartojamus terminus.

Detaliau, Broek, Hazelhorst ir Zanger vertino priemones EŽTT praktikos kontekste, referavo į ESTT sprendimus, vadovaujantis kuriais subjektų įtraukimas į juoduosius sąrašus nėra laikytinas sankcija33. Autorių vertinimu, lėšų įšaldymas veikiausiai nebūtų laikomas baudžiamojo pobūdžio dėl to, kad priemonės EŽTT veikiausiai būtų laikomos prevencinėmis34. Cananea iš esmės vadovaujasi lingvistiniu aktų aiškinimu ir nurodo, kad techniškai šios priemonės nėra sankcijos (angl. the freezing of funds <...> is not, technically, a sanction) ir tai yra akivaizdu atsižvelgiant į JT rezoliucijų nuostatas (angl. This emerges very clearly from Security Council resolutions)35. Biersteker, Eckert vertinimu, silpna sąsaja su baudžiamąja teise nėra pakankama ir priemonės negali būti laikomos baudžiamojo pobūdžio dėl kilmės ir tikslų. Nurodoma, kad net kai sankcionavimo pagrindas priartėja prie nusikaltimo sąvokos, turi būti atsižvelgiama į svarbius aspektus, tokius kaip priemonių kilmė ir tikslas. Šie aspektai iš pirmo žvilgsnio neleidžia daryti išvados, kad tikslinės sankcijos gali būti prilyginamos baudžiamojo pobūdžio priemonėms36.

Atlikta analizė atskleidžia, kad kertiniai argumentai ginčijant, jog priemonės nėra baudžiamojo pobūdžio, iš esmės yra vadinamieji prevenciniai priemonių nustatymo tikslai.

2.2. Priskyrimas baudžiamojo pobūdžio priemonėms

Eckes, Garvey, Lachmayer, Michaelsen vertina (daugmaž eksplicitiškai), kad tikslinės ribojančios priemonės negali būti priskiriamos administracinio pobūdžio priemonėms. Mokslininkai pažymi, kad lėšų įšaldymas yra ne laikina, o de facto ilgalaikė, nuolatinė priemonė37, pagal padarinius sunkiai atskiriama nuo38, vertintina kaip rimta baudžiamojo pobūdžio sankcija39.

Detaliau, Eckes vertina, kad priemonės pažengė toliau nei kuri nors kita baudžiamojo pobūdžio priemonė40. Autorė vertina, kad priemonės turi pražūtingų padarinių subjektų gyvenimui ir kad šie padariniai yra ir teisiniai, ir socialiniai, ir finansiniai, ir darantys poveikį reputacijai. Eckes daro nuorodas į psichologijos mokslo tyrimų rezultatus, remiantis kuriais neapibrėžtumo būsena sukelia didelį netikrumo, nesaugumo pojūtį, vertina, kad priemonių nustatymo trukmė yra itin reikšminga vertinant priemonių pobūdį41. Autorės argumentai leidžia daryti išvadą, kad ji priskiria priemones baudžiamosioms dėl priemonių sukeliamų padarinių, t. y. dėl priemonių poveikio (turinio)42. Vertindama ribojančias priemones, skirtas kovoti su terorizmu, autorė eksplicitiškai nurodo, kad priemonės yra laikytinos baudžiamosiomis43. Garvey nurodo, kad nustatomos priemonės, konkrečiai, lėšų įšaldymas, gali būti itin sunkios, sunkiai atskiriamos nuo baudžiamųjų44. Lachmayer eksplicitiškai nevertina priemonių nei kaip administracinio, nei kaip baudžiamojo pobūdžio, tačiau nurodo, kad lėšų įšaldymas negali būti laikomas trumpalaike priemone, kad šios priemonės yra veikiau nuolatinės45.

Atlikta analizė atskleidžia, kad vertindami priemonių pobūdį dalis mokslininkų daugiausia remiasi priemonių poveikiu. Pagrindinis argumentas ginčijant, kad priemonės negali būti laikomos esančiomis administracinio pobūdžio, yra sunkus priemonių poveikis.

2.3. ESTT vertinimas

ESTT sprendimų analizė (2004–2017 m.) rodo, kad ESTT niekada nelaikė priemonių baudžiamosiomis. Priemonių pobūdžio klausimas buvo iškeltas 2003 m. vienoje iš pirmųjų bylų dėl tikslinių ribojančių priemonių. Ieškovas tvirtino, kad jo įtraukimas į sąrašą prilygsta baudžiamajam kaltinimui, tačiau Bendrasis Teismas atmetė visus reikalavimus ir nevertino priemonių pobūdžio46. 2005 m. bylose teismas lakoniškai konstatavo, kad lėšų įšaldymas yra tik apsaugos priemonė47, o po dvejų metų, remdamasis vien išvadomis šiose bylose, konstatavo, kad lėšų įšaldymas nėra laikytinas baudžiamojo poveikio priemone, papildomai argumentuodamas, kad ji yra priimama ne baudžiamojo proceso metu48. Grįsdamas savo poziciją ESTT referuoja į priemonių tikslą ir nurodo, kad jos nėra nustatomos kaip atpildas49.

Vėlesnėse bylose ESTT pripažįsta, kad sukeliami apribojimai laikytini žymiais50. Pavyzdžiui, Bendrasis Teismas 2010 m. suabejojo, ar praėjus dešimčiai metų nuo lėšų įšaldymo priemonės dar gali būti laikomos prevencinėmis. Teismas nurodė, kad dešimt metų žmogaus gyvenime yra ilgas laikotarpis, todėl kyla aptariamų priemonių pripažinimo prevencinėmis ar represinėmis, apsauginėmis ar konfiskavimo, civilinėmis ar baudžiamosiomis klausimas51. Tačiau šios abejonės neturėjo esminės reikšmės teismo sprendimams, ESTT iki šiol jokių priemonių nelaiko esančiomis baudžiamojo pobūdžio52.

Apskritai matyti, kad ESTT savo poziciją grindžia veikiau formaliaisiais nei turiningaisiais diskurso argumentais, administracinį priemonių pobūdį grindžia priemonių tikslais.

2.4. EŽTT vertinimo kriterijai

Pažymėtina, kad EŽTT vystomas teisės turinys vertinamas ne siekiant transplantuoti regioninį žmogaus teisių turinį platesniu mastu, o tik atsižvelgiant į EŽTT sprendimų reikšmę tarptautinei žmogaus teisių teisei. Konkrečiai, JT lygmeniu aktualu, kad sutariama, jog EŽTK53 ir EŽTT vystomas teisės turinys turėjo didelę įtaką tarptautinės žmogaus teisių teisės formavimuisi54, o ES lygmeniu EŽTT vystomas turinys aktualus dar ir dėl ES įsipareigojimų EŽTK, EŽTK ir EŽTT sprendimų įtakos ES pagrindinių teisių formavimuisi.

Spręsdamas, ar priemonė laikytina baudžiamąja, EŽTT vadovaujasi trimis kriterijais, kuriuos išvystė Engel prieš Nyderlandus byloje55: nacionalinė veikos klasifikacija, veikos pobūdis ir gresiančios bausmės sunkumas.

Nacionalinė veikos klasifikacija teismo nurodoma kaip neesminis kriterijus56. Pavyzdžiui, sprendimuose Weber, Demicoli, Ezeh ir Connors bylose teismas atkreipė dėmesį į tai, kokiais teisės aktais yra reglamentuojama veika, tačiau eksplicitiškai nurodė, kad tai neturi lemiamos reikšmės57. Sprendime Ezeh ir Connors byloje teismas nurodė, kad nacionalinė veikos klasifikacija kaip kriterijus yra tik formalios ir reliatyvios vertės58.

Vertinant veikos pobūdį kyla gana tautologinis klausimas; teismo praktikoje nėra apibrėžimo, kas yra laikytina baudžiamąja veika59. Tačiau EŽTT sprendimų turinys rodo, kad yra svarbu įvertinti, kokiai subjektų grupei yra skirta veikos baudžiamumą numatanti norma60. Teismo vertinimu, jeigu norma yra skirta neapibrėžtai subjektų grupei (visiems piliečiams ir ne kokiai nors konkrečiai subjektų grupei, kuri pasižymėtu specialiu statusu), tai yra reikšminga sprendžiant, kad veika yra baudžiamojo pobūdžio61.

Atskleidžiant, kaip EŽTT vertina bausmės sunkumą kaip trečiąjį kriterijų pažymėtina, kad priemonės yra laikomos baudžiamosiomis dėl itin įvairaus turinio sankcijų. Pavyzdžiui, Janosevic byloje teismas eksplicitiškai nurodė, kad didelės finansinės sankcijos, net ir nesant galimybės už tą pačią pritaikyti laisvės atėmimo bausmę, yra laikytinos baudžiamojo pobūdžio sankcija62. Malige byloje teismas baudžiamojo pobūdžio priemone laikė taškų, kurie ateityje gali lemti teisių vairuoti netekimą, suteikimą vairuotojui, ir pabrėžė, kad teisė vairuoti yra labai svarbi asmens kasdieniniam gyvenimui ir veiklai vykdyti63. Su laisvės apribojimu susijusios sankcijos teismo laikomos priskirtinomis baudžiamojo pobūdžio priemonėms, nebent jų pobūdis, trukmė ar pritaikymo būdas negali būti laikomi pastebimai žalingais64. Svarbu, kad net jeigu numatyta sankcija yra itin maža, teismo laikoma, kad tai netrukdo laikyti veikos baudžiamąja65, taip pat, kad EŽTT sprendimuose nėra suteikiama reikšmės tam, ar priemonė galiausiai yra pritaikoma, svarbu maksimalios galimos pritaikyti priemonės grėsmė66.

Apskritai matyti, kad tai, jog priemonės gali būti nustatytos neapibrėžtai subjektų grupei, ir tai, kad jos yra sunkaus poveikio, EŽTT yra svarbūs rodikliai, sprendžiant dėl to, kad priemonės turėtų būti laikomos esančiomis baudžiamojo pobūdžio.

2.5. Apibendrinimas ir vertinimas

Tyrimas atskleidžia, kad JT ir ES institucijos, ESTT ir dalis mokslininkų vertina, kad individualizuotos finansinės ribojančios priemonės yra administracinio pobūdžio dėl prevencinio pobūdžio tikslų, tačiau toks vertinimas yra laikytinas ydingu. Laikytina, kad sprendžiant dėl priemonių pobūdžio turėtų būti atsižvelgiama į tai, už kokias veikas jos yra nustatomos, į priemonių poveikį. Pirmoje dalyje atskleista teisės aktų analizė rodo, kad šios priemonės yra nustatomos už sunkius nusikaltimus, t. y. iš esmės dėl subjekto atsakomybės arba sąsajų su veiksmais, keliančiais grėsmę taikai ir tarptautiniam saugumui, ir turi itin sunkų poveikį. Subjektui privalo būti apribojamos (nutraukiamos) galimybės disponuoti bet kokiomis lėšomis visose ES ir(ar) visose JT valstybėse narėse iš esmės neapibrėžtą laiką. Vertinant priemonių trukmę svarbu, kad, nors yra numatyta reguliari priemonių peržiūra, priemonės iš esmės yra nustatomos itin ilgam, neapibrėžtam laikui. Teisės aktų analizė rodo, kad daugeliui subjektų priemonės yra nustatytos daugiau nei 5 ar 10 metų. Tokios priemonės gali turėti didelį poveikį subjekto asmeniniam, profesiniam gyvenimui ar komercinei veiklai. Atsižvelgiant į tai, priemonės turėtų būti laikomos esančiomis baudžiamojo pobūdžio. Tai, kad teisės aktuose yra numatomos priemonių taikymo išimtys, vertinimo nekeičia, nes jos apima tik būtiniausiems poreikiams, teisinių paslaugų ir sankcijų administravimui apmokėti skirtas lėšas. Tokia pozicija iš esmės yra suderinama su EŽTT sprendimų kaip autoritetingo tarptautinės žmogaus teisių teisės šaltinio turiniu. Paliekant nuošalyje pirmąjį EŽTT vertinimo kriterijų kaip neturintį lemiamos reikšmės, svarbu, kad galima nustatyti atitiktį ir antrajam, ir trečiajam kriterijams. Priemonės už sunkius nusikaltimus yra nustatomos neapibrėžtai subjektų grupei, jų poveikis vertintinas kaip itin sunkus.

Išvados

1. JT ir ES institucijos, ESTT ir dalis mokslininkų šiuo metu nepripažįsta baudžiamojo JT ir ES individualizuotų finansinių ribojančių priemonių pobūdžio. Laikoma, kad priemonės yra administracinio pobūdžio, pozicija yra iš esmės grindžiama priemonių tikslais. Toks vertinimas yra laikytinas ydingu. Sprendžiant dėl priemonių pobūdžio turėtų būti atsižvelgiama į tai, už kokias veikas jos yra nustatomos, į priemonių poveikį (trukmę, intensyvumą). Tokia pozicija yra suderinama su EŽTT sprendimų kaip autoritetingo tarptautinės žmogaus teisių teisės šaltinio turiniu.

2. Kadangi JT ir ES nustatomos individualizuotos finansinės ribojančios priemonės yra nustatomos už itin sunkius nusikaltimus ir sukelia itin sunkų ilgalaikį poveikį subjekto gyvenimui ar veiklai, jos turėtų būti vertinamos kaip baudžiamojo pobūdžio priemonės.

Literatūra

Tarptautinės sutartys

1. 1945 m. Jungtinių Tautų Chartija. Valstybės žinios, 2002, nr. 15-557.

2. 1966 m. Tarptautinis politinių ir pilietinių teisių paktas. Valstybės žinios, 2002, nr. 77-3288.

3. 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Valstybės žinios, 1995, nr. 40-987.

4. American Convention on Human Rights, 1969 [interaktyvus. Žiūrėta 2018 m. rugpjūčio 22 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.cidh.oas.org/basicos/english/basic3.american%20convention.htm>.

5. African Charter on Human and Peoples‘ Rights, 1986 [interaktyvus. Žiūrėta 2018 m. rugpjūčio 22 d.] Prieiga per internetą: <http://www.achpr.org/instruments/achpr/>.

6. Arab Charter on Human Rights, 2004 [interaktyvus. 2018 m. Žiūrėta rugpjūčio 22 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.jus.uio.no/english/services/library/treaties/02/2-01/arab-human-rights-revised.xml>.

7. Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinės redakcijos. Europos Sąjungos oficialusis leidinys Nr. C 202, 2016, 59 tomas.

Jungtinių Tautų teisės aktai

8. United Nations Security Council. Resolution 1844 (2008), 2008 [interaktyvus. Žiūrėta 2018 m. rugpjūčio 21 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.un.org/ga/search/view_doc.asp?symbol=S/RES/1844%282008%29>.

9. United Nations Security Council. Resolution 1904 (2009), 2009 [interaktyvus. Žiūrėta 2018 m. rugpjūčio 21 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.un.org/ga/search/view_doc.asp?symbol=S/RES/1904%282009%29>.

10. United Nations Security Council. Resolution 1970 (2011), 2011 [interaktyvus. Žiūrėta 2018 m. rugpjūčio 22 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.un.org/ga/search/view_doc.asp?symbol=S/RES/1970%20%282011%29>.

11. United Nations Security Council. Resolution 1989 (2011), 2011 [interaktyvus. Žiūrėta 2018 m. rugpjūčio 21 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.un.org/ga/search/view_doc.asp?symbol=S/RES/1989%20%282011%29>.

12. United Nations Security Council. Resolution 2368 (2017), 2017 [interaktyvus. Žiūrėta 2018 m. rugpjūčio 21 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.un.org/en/ga/search/view_doc.asp?symbol=S/RES/2368(2017)>.

13. United Nations Security Council. Resolution 2374 (2017), 2017 [interaktyvus. Žiūrėta 2018 m. liepos 30 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.undocs.org/en/s/res/2374(2017)>.

14. United Nations Security Council. Res. 1267/1989/2253 List [interaktyvus. Žiūrėta 2018 m. spalio 25 d.]. Prieiga per internetą: <https://scsanctions.un.org/fop/fop?xml=htdocs/resources/xml/en/consolidated.xml&xslt=htdocs/resources/xsl/en/al-qaida.xsl>.

15. United Nations Security Council. Res. 1533 (2004) List [interaktyvus. Žiūrėta 2018 m. spalio 25 d.]. Prieiga per internetą: <https://scsanctions.un.org/fop/fop?xml=htdocs/resources/xml/en/consolidated.xml&xslt=htdocs/resources/xsl/en/drc.xsl>.

Europos Sąjungos teisės aktai

16. 2001 m. gruodžio 27 d. Europos Sąjungos Tarybos bendroji pozicija Nr. 2001/931/BUSP. Europos Sąjungos oficialusis leidinys Nr. L 344, 2001.

17. 2006 m. gegužės 18 d. Europos Sąjungos Tarybos reglamentas Nr. 765/2006. Europos Sąjungos oficialusis leidinys Nr. L 134, 2006.

18. 2010 m. balandžio 26 d. Europos Sąjungos Tarybos sprendimas Nr. 2010/231/BUSP. Europos Sąjungos oficialusis leidinys Nr. L 105, 2010.

19. 2012 m. spalio 15 d. Europos Sąjungos Tarybos sprendimas Nr. 2012/642/BUSP. Europos Sąjungos oficialusis leidinys Nr. L 285, 2012.

20. 2017 m. rugpjūčio 4 d. Europos Sąjungos Tarybos sprendimas Nr. 2017/1426. Europos Sąjungos oficialusis leidinys Nr. L 204/95, 2017.

21. 2017 m. lapkričio 13 d. Europos Sąjungos Tarybos sprendimas Nr. 2017/2074/BUSP. Europos Sąjungos oficialusis leidinys Nr. L 295, 2017.

22. 2018 m. spalio 15 d. Europos Sąjungos Tarybos sprendimas (BUSP) Nr. 2018/1544. Europos Sąjungos oficialusis leidinys Nr. L 259/25, 2018.

23. 2018 m. spalio 15 d. Europos Sąjungos Tarybos reglamentas Nr. 2018/1542. Europos Sąjungos oficialusis leidinys Nr. L 259/12, 2018.

Tarptautinių teismų praktika

24. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1976 m. birželio 8 d. sprendimas byloje Engel (par. Nr. 5100/71; 5101/71; 5102/71; 5354/72; 5370/72).

25. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1990 m. gegužės 22 d. sprendimas byloje Weber (par. Nr. 11034/84).

26. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1991 m. rupgjūčio 27 d. sprendimas byloje Demicoli (par. Nr. 13057/87).

27. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1998 m. rugsėjo 2 d. sprendimas byloje Lauko (par. Nr. 4/1998/907/1119).

28. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1998 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje Malige (par. Nr. 68/1997/852/1059).

29. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2002 m. liepos 23 d. sprendimas byloje Janosevic (par. Nr. 34619/97).

30. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. spalio 9 d. sprendimas byloje Ezeh (par. Nr. 39665/98, 40086/98).

31. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2005 m. balandžio 26 d. sprendimas sujungtose bylose Nr. T-110/03, T-150/03 ir T-405/03 Sison. Teismo praktikos rinkinys, 2005, p. II-01429.

32. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. sprendimas byloje Nr. T-306/01 Yusuf. Teismo praktikos rinkinys, 2005, p. II-03533.

33. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. sprendimas byloje Nr. T-315/01 Kadi. Teismo praktikos rinkinys, 2005, p. II-03649.

34. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2007 m. liepos 11 d. sprendimas byloje Nr. T-47/03 Sison. Teismo praktikos rinkinys, 2007, p. II-00073.

35. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2008 m. rugsėjo 3 d. sprendimas sujungtose bylose Nr. C-402/05 P ir 415/05 P Kadi [ECLI:EU:C:2008:461].

36. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimas byloje Nr. T-85/09 Kadi. Teismo praktikos rinkinys, 2010, II-05177.

37. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimas byloje Nr. C-548/09 P Bank Melli Iran. Teismo praktikos rinkinys, 2011, I-11381.

38. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimas byloje Nr. T-15/11 Sina Bank [ECLI:EU:T:2012:661].

39. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2013 m. vasario 5 d. sprendimas byloje Nr. T-494/10 Bank Saderat Iran [ECLI:EU:T:2013:59].

40. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Nr. T-440/11 BT Telecommunications [ECLI:EU:T:2014:1042].

41. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2017 m. liepos 20 d. sprendimas byloje Nr. T-619/15 Bureau d’achat de diamant Centrafrique (Badica) [ECLI:EU:T:2017:532].

Teisės mokslo darbai

42. Cananea, G. Global Security and Procedural Due Process of Law Between the United Nations and the European Union: Yassin Abdullah Kadi & Al Barakaat International Foundation v. Council. Columbia Journal of European Law, Vol. 15, Issue 3, 2008–2009, pp. 511–530.

43. Cantwell, D. A Tale of Two Kadis: Kadi II, Kadi v. Geithner & U. S. Gounterterrorism Finance Efforts. Columbia Journal of Transnational Law, 2014–2015, Vol. 53, pp. 652–700, p. 677.

44. Eckes, C. EU Counter-Terrorist Policies and Fundamental Rights. Oxford, 2009. https://doi.org/10.1093/acprof:oso/9780199573769.001.0001

45. Eckes, C. EU Counter Terrorist Sanctions Against Individuals: Problems and Perils. 17 European Foreign Affairs Review, 2012, Issue 1, pp. 113–132.

46. Eckes, C. EU Restrictive Measures Against Natural and Legal Persons: From Counterterrorist to Third Country Sanctions. Common Market Law Review 51, 2014, pp. 869–906.

47. Garvey, J. I. Targeted Sanctions: Resolving the International Due Process Dilemma. Texas International Law Journal, 2015–2016, Vol. 50, pp. 551–601.

48. Harris, D. J.; Boyle, M. O.; Bates, E. P.; Buckley, C. M. Law of the European Convention on Human Rights. Oxford, 2009.

49. Lachmayer, K. Constitutional and Anti-Constitutional Responses to Terrorism: The Difficulty of Removing Exclusions from Constitutional Law. City University of Hong Kong Law Review 2, 2010, pp. 5–18.

50. Michaelsen, C. The Security Council’s Practice of Blacklisting Alleged Terrorists and Associates: Rule of Law Concerns and Prospects for Reform. New Zealand Journal of Public and International Law, 2010, Vol. 8, Issue 1, pp. 71–90.

51. SANDLER, T. Terrorism and counterterrorism: an overview. Oxford Economic Papers, 2015, Vol. 67, Issue 1, pp. 1–20.

52. Trechsel, S.; Summers, S. Human Rights in Criminal Proceedings. Oxford, 2005.

53. Van den Broek, M.; Hazelhorst, M.; de Zanger, W. Asset Freezing: Smart Sanction or Criminal Charge? Utrecht Journal of International and European Law. Merkourios, 2010, Vol. 27, Issue 72, pp. 18–27.

Kiti šaltiniai

54. Biersteker, T. J.; ir Eckert, S. E. Strenghtening Targeted Sanctions Through Fair and Clear Procedures. 2006 [interaktyvus. Žiūrėta 2018 m. rugpjūčio 21 d.]. Prieiga per internetą.

55. GOLDMAN, R. K. Report of the Independent Expert on the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms while Countering Terrorism. United Nations Economic and Social Council, 2005 [interaktyvus. Žiūrėta 2018 m. rugpjūčio 21 d.]. Prieiga per internetą: <http://digitalcommons.wcl.american.edu/cgi/viewcontent.cgi?article=1002&context=fasch_rpt>.

56. United Nations Human Rights Committee. General Comment No. 13. 1984 [interaktyvus. Žiūrėta 2018 m. rugpjūčio 21 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.refworld.org/docid/453883f90.html>.

57. United Nations Human Rights Committee. Communication No. 1015/2001. 2004 [interaktyvus. Žiūrėta 2018 m. liepos 21 d.]. Prieiga per internetą: <https://digitallibrary.un.org/record/534202?ln=en>.

58. United Nations Human Rights Committee. General Comment No. 32. 2007 [interaktyvus. Žiūrėta 2018 m. rugpjūčio 21 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.refworld.org/docid/478b2b2f2.html>.

59. United Nations Human Rights Committee. Communication No. 1472/2006. 2008 [interaktyvus. Žiūrėta 2018 m. rugpjūčio 21 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.securitycouncilreport.org/un-documents/document/rol-ccpr-c94-d1472-2006.php>.

60. United Nations Human Rights Committee. Communication No. 1311/2004. 2009 [interaktyvus. Žiūrėta 2018 m. liepos 21 d.]. Prieiga per internetą: <http://repository.un.org/handle/11176/278954>.

Targeted Financial Sanctions of the United Nations and the European Union: Attribution of Criminal Character

Viltė Kristina Steponėnaitė

Summary

The article analyses whether targeted financial sanctions as imposed by the United Nations and the European Union shall be considered of criminal character. The article portrays that United Nations and European Union institutions, the Court of Justice of the European Union and part of the scholars do not recognize the criminal character of the measures. The article argues this position cannot be considered as well-grounded and that the measures, as being imposed for serious offences and causing very serious indefinite long-term effects on subject’s life and activities, on the scope of fundamental rights and freedoms, shall be considered of criminal character.