Teisė ISSN 1392-1274 eISSN 2424-6050

2021, Vol. 121, pp. 80–97 DOI: https://doi.org/10.15388/Teise.2021.121.5

Procedūriniai įrodymų leistinumo aspektai baudžiamajame procese

Audrius Juozapavičius
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto
Baudžiamosios justicijos katedros lektorius
socialinių mokslų daktaras, LL.M
Saulėtekio al. 9, I rūmai, LT-00117 Vilnius, Lietuva
Tel.: (+370 5) 236 6167
El. paštas: audriusjuo@gmail.com

Erika Leonaitė*
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto
Viešosios teisės katedros lektorė
socialinių mokslų daktarė
Saulėtekio al. 9, I rūmai, LT-10222 Vilnius, Lietuva
Tel.: (+370 5) 236 6175
El. paštas: erika.leonaite@gmail.com

Straipsnyje nagrinėjami skirtingi įrodymų leistinumo vertinimo modeliai procedūriniu aspektu, atskleidžiami Lietuvoje taikomo modelio bruožai ir trūkumai bei teikiama jo tobulinimo pasiūlymų.
Pagrindiniai žodžiai: įrodymai, įrodymų priimtinumas, įrodymų leistinumas, įrodymų pašalinimas.

Procedural Aspects of Admissibility of Evidence in Criminal Proceedings

The article examines different models relating to procedural aspects of inadmissibility of evidence, identifies the main features and drawbacks of the Lithuanian model, and provides suggestions for its improvement.
Keywords: evidence, admissibility of evidence, illegally obtained evidence, exclusion of evidence.

Received: 25/05/2021. Accepted: 04/10/2021
Copyright © 2021 Audrius Juozapavičius, Erika Leonaitė. Published by Vilnius University Press
This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution License, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

Įvadas

Įrodymus galima teigti esant pamatiniu baudžiamosios justicijos elementu, nes jais remdamasis teismas pripažįsta asmenį kaltu ar išteisina. Procedūrinio teisingumo ir teisingo teismo idėjos reikalauja, kad įrodymų rinkimo procedūros būtų aiškiai reglamentuotos, o nuosprendis grindžiamas tik leistinais įrodymais. Kartu įrodymų leistinumas yra sritis, kur bendrų europinių standartų beveik nėra.

Be abejo, visoms Europos Tarybos ir kartu ES valstybėms yra aktualios Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktikoje įtvirtintos taisyklės dėl pasitelkiant smurtą ar provokaciją surinktų įrodymų neleistinumo (Gäfgen prieš Vokietiją, 2010; Ćwik prieš Lenkiją, 2020; Ramanauskas prieš Lietuvą, 2008). Tačiau kitais atvejais EŽTT vadovaujasi proceso kaip visumos teisingumo koncepcija ir neįtvirtina bendrų standartų dėl neleistinais laikytinų įrodymų (pvz., Ibrahim ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, 2016). Europos Sąjungos kompetencija nustatyti minimalius įrodymų leistinumo standartus galėtų būti kildinama iš Sutarties dėl ES veikimo 82 straipsnio 2 dalies a) punkto. Tačiau iki šiol jokiame ES teisės akte nebuvo nustatyta taisyklių dėl neteisėtų ar netinkamai gautų įrodymų pripažinimo neleistinais. Direktyvos 2013/48/ES dėl teisės turėti advokatą 12  straipsnio 2 dalyje valstybės įpareigojamos užtikrinti, kad, vertinant įrodymus,  gautus pažeidžiant jų teisę turėti advokatą, būtų gerbiamos teisės į gynybą ir į teisingą bylos nagrinėjimą. Analogiška nuostata dėl įrodymų, gautų pažeidžiant įtariamųjų arba kaltinamųjų teisę tylėti arba teisę neduoti parodymų prieš save, įtvirtinta direktyvos 2016/343/ES dėl nekaltumo prezumpcijos 10 straipsnio 2 dalyje. Šiose nuostatose taip pat nurodoma, kad minėti reikalavimai taikomi „nedarant poveikio nacionalinėms įrodymų priimtinumo taisyklėms ir sistemoms“, kas lemia plačią valstybių diskreciją įgyvendinant pareigą užtikrinti veiksmingas teisių gynimo priemones įrodinėjimo procese.

Kita vertus, svarbu ne tik įrodymų leistinumo turinio (materialieji) aspektai, t. y. kokie pažeidimai lemia įrodymų neleistinumą, kokiais atvejais įrodymai laikytini absoliučiai neleistinais, o kada galimos išlygos ir kt., bet ir formos (procedūriniai) aspektai, t. y. kurioje baudžiamojo proceso stadijoje ir koks subjektas sprendžia įrodymų leistinumo klausimus, kokie yra įrodymų neleistinumo procesiniai teisiniai padariniai ir kt. Taip yra todėl, kad būtent procedūriniai aspektai gali sustiprinti, arba, atvirkščiai, susilpninti įrodymų leistinumo instituto veikimą, turėti esminę įtaką šio instituto tikslams pasiekti. Atitinkamai procedūriniai aspektai gali būti svarbūs vertinant, kiek įrodymų leistinumo institutas gali būti laikomas veiksminga įtariamojo procesinių ir kitų pamatinių teisių apsaugos (gynimo) priemone. Tačiau europiniai įrodymų leistinumo materialieji standartai nėra visiškai aiškūs, apibrėžti, o dar mažiau aiškumo, apibrėžtumo yra dėl įrodymų leistinumo procedūrinių aspektų – ES ir tarptautiniuose teisės aktuose nepateikiama jokių įrodymų leistinumo sprendimo taisyklių, tokių taisyklių nėra suformulavęs ir EŽTT.

Teisės moksle – tiek germanų, tiek anglosaksų teisinėse tradicijose – įrodymų leistinumas yra gana populiari tema. Tačiau dauguma autorių susitelkia į įrodymų leistinumo materialiųjų standartų paieškas, o procedūriniai aspektai paprastai lieka nuošalyje. Atsižvelgiant į teisinio reguliavimo įvairovę, procedūriniai įrodymų leistinumo aspektai dažniausiai nagrinėjami remiantis konkrečių valstybių teisiniu reguliavimu. Paminėtini autoriai, nagrinėję procedūrinius įrodymų leistinumo aspektus Graikijos (Giannoulopoulos, 2017, 2019), Šveicarijos (Macula, 2019), Vokietijos (Weigend, 2019) teisės sistemose. Bendrą teorinį požiūrį iš skirtingų teisės tradicijų perspektyvų pateikė M. R. Damaška (1997), J. D. Jackson ir S. J. Summers (2012). Lietuvoje įrodymų leistinumas taip pat yra analizuojama tema. Tačiau apie įrodymų leistinumą (įskaitant įrodymų sampratą)¹ Lietuvos autoriai taip pat dažniausiai rašo materialiuoju aspektu. Įrodymų leistinumo procedūrinius aspektus įvairių principų kontekste išsamiau analizavo ir savo matymą šiuo klausimu pateikė tik R.  Merkevičius (Merkevičius, 2009). Kiti autoriai įrodymų leistinumo procedūriniais aspektais pasisakė epizodiškai, pavyzdžiui, G. Goda pateikė savo poziciją dėl įrodymų pašalinimo reikalingumo (Goda, 2014), A. Juozapavičius suformulavo įrodymų neleistinumo (duomenų nepripažinimo įrodymais) esmę ir procesinę teisinę reikšmę (Juozapavičius, 2012). Taigi, atsižvelgiant į tai, kad nėra bendrų tarptautinių standartų, skirtingas nacionalinių teisės sistemų reguliavimas, mažas mokslinio ištirtumo lygis, nėra lyginamosios teisėtyros iš Lietuvos perspektyvos , reikia, mėginant rasti Lietuvos baudžiamojo proceso teisei geriausių sprendimų, įdėmiau paanalizuoti šią svarbią įrodymų leistinumo dalį.

Šio straipsnio tikslas – įvertinti Lietuvoje taikomą įrodymų leistinumo klausimo sprendimo modelį ir pasiūlyti galimas jo tobulinimo kryptis. Siekiant nurodyto tikslo straipsniui keliami šie uždaviniai: 1) Pristatyti svarbiausius įrodymų leistinumo sprendimo modelius; 2) Identifikuoti Lietuvoje taikomo duomenų pripažinimo įrodymais (įrodymų leistinumo sprendimo) reguliavimo modelio bruožus ir trūkumus; 3) Pagrįsti neleistinų įrodymų pašalinimo instituto įtvirtinimo Lietuvos baudžiamajame procese poreikį; 4) Pasiūlyti galimą neleistinų įrodymų pašalinimo instituto modelį. Straipsnyje atliekama analizė grindžiama šiais šaltiniais – Lietuvos, Prancūzijos, Graikijos, Kroatijos baudžiamojo proceso įstatymais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir ordinarinių teismų praktika, Lietuvos ir užsienio autorių, nagrinėjusių įrodymų leistinumo klausimus, mokslinėmis publikacijomis. Rengiant straipsnį naudoti tradiciniai teisėtyros metodai: teksto analizės (lingvistinis), sisteminis, lyginamasis ir teleologinis.

1. Įrodymų neleistinumo procedūrinio sprendimo modeliai

Duomenų nepripažinimo įrodymais baudžiamajame procese dėl to, kad jie neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimų, procesiniai teisiniai padariniai skirtingose teisės sistemose nurodomi vartojant įvairias sąvokas – raktinius žodžius: įrodymų pašalinimas (angl. exclusion of evidence), įrodymų pašalinimo taisyklė (angl. exclusionary rule) (anglosaksiškoji teisinė tradicija, pvz., JAV, Anglija); įrodymų vertinimo draudimas (vok. Beweisverwertungsverbot) (pvz., Vokietija, Šveicarija, Austrija); įrodymų negaliojimas (pranc. nullité) (pvz., Prancūzija, Graikija), įrodymų nenaudojimas (ital. inutilizzabilità) (pvz., Italija, Lietuva). Iš pirmo žvilgsnio visos šios sąvokos reiškia tai, kad įrodymų leistinumo reikalavimų neatitinkantys duomenys negali būti naudojami baudžiamajame procese. Tačiau vien sąvokos neleidžia daryti apibendrinamųjų išvadų dėl jų turinio panašumų ar skirtumų, konkrečių procesinių teisinių padarinių, kuriuos sukelia įrodymų neleistinumas². Tai galima atskleisti tik analizuojant konkrečių valstybių teisinį reguliavimą ir teismų praktiką.

Prieš atliekant lyginamąjį tyrimą, atkreiptinas dėmesys į dar vieną sąvoką – tai įrodymų priimtinumas (angl. admissibility of evidence). Ši sąvoka labiau įprasta anglosaksų teisinėje tradicijoje ir apima ne tik įrodymų gavimo teisėtumą bei neteisėtai gautų įrodymų (angl. illegally/ improperly obtained evidence) pašalinimo problematiką, bet ir kitas įrodymų savybes – sąsajumą (angl. relevance), patikimumą (pvz., hear-say įrodymų pašalinimas) (Roberts, Zuckerman, 2004, p.  96–98, 343 ir toliau). Taigi, galima teigti, kad įrodymų priimtinumą ir įrodymų leistinumą sieja visumos (įrodymų priimtinumo) ir dalies (įrodymų leistinumo) santykis. Kadangi šiame straipsnyje analizuojamas labiau įrodymų, gautų pažeidžiant teisę, leistinumo aspektas, šios sąvokos vartojamos kaip sinonimai, prioritetą teikiant Lietuvos teisei įprastesnei įrodymų leistinumo (neleistinumo) sąvokai. Kita vertus, įrodymų priimtinumo sąvoka labiau atspindi procedūrinį įrodymų leistinumo sprendimo aspektą – teisines taisykles, pagal kurias įrodymai priimami į bylą arba ne, t. y. pašalinami (Nijober, 1999, p. 56). Todėl tais atvejais, kai šiame straipsnyje siekiama akcentuoti įrodymų leistinumo sprendimo procedūrą, vartojamos įrodymų priimtinumo ir įrodymų leistinumo sprendimo sąvokos.

Anglosaksiškajame prisiekusiųjų teisminio proceso (angl. jury trial) modelyje teisėjas įrodymų priimtinumo klausimą išsprendžia taikydamas voir dire procedūrą, t. y. specialaus posėdžio, kuris vyksta atskirai nuo prisiekusiųjų, metu. Teisėjui nusprendus, kad įrodymui taikytina pašalinimo taisyklė (angl. exclusionary rule), įrodymas yra laikomas nepriimtinu (angl. inadmissible), ir šalys jo negali pateikti teisminio nagrinėjimo metu prisiekusiesiems. Tai reiškia, kad prisiekusiesiems yra pateikiami tik leistinais pripažinti įrodymai (kurie nėra pašalinti taikant pašalinimo taisyklę), o tie įrodymai, kurių teisėjas neleido pateikti šalims, prisiekusiesiems yra neprieinami, kad tokių įrodymų esama, jie net nesužino (Giannoulopoulos, 2007, p. 189; Huber, 1999, p. 79; Roberts, Zuckerman, 2004, p. 96–98).

Anglosaksiškasis modelis būdingas bene visoms šiai teisinei tradicijai priskiriamoms valstybėms ir taikomas visuose prisiekusiųjų teisminiuose procesuose. Tačiau to negalima pasakyti apie kontinentinės teisės tradicijai priskiriamas valstybes – jose įrodymų leistinumo sprendimo procedūra ir procesiniai teisiniai padariniai skiriasi. Šiuo požiūriu galima išskirti dvi pagrindines valstybių grupes – (1) valstybes, kuriose taikomas neleistinų įrodymų pripažinimas niekiniais (pranc. nullité), lemiantis fizinį jų pašalinimą iš bylos, ir (2) valstybes, kuriose įtvirtintas neleistinų įrodymų vertinimo ar naudojimo draudimas (vok. Beweisverwertungsverbot, ital. inutilizzabilità).

Pirmai grupei priklauso, pavyzdžiui, Prancūzija. Įrodymų priimtinumo (neteisėtų įrodymų pripažinimo niekiniais, jų negaliojimo) klausimai Prancūzijos baudžiamajame procese įprastai išsprendžiami ikiteisminio tyrimo stadijoje, kur sprendimus šiuo klausimu tyrimo teisėjo, prokuroro, proceso šalių ar specialiojo liudytojo iniciatyva priima iš apeliacinės instancijos teismo teisėjų sudaryta tyrimo kolegija (pranc. la chambre de l‘instruction). Tyrimo kolegija sprendžia, ar sprendimas dėl pripažinimo niekiniu (anuliavimo) turi būti taikomas visam ar daliai ydingo procesinio veiksmo ar dokumento, taip pat ar turi apimti ir vėlesnius susijusius procesinius veiksmus, t. y. ar turi būti taikoma „užnuodyto medžio vaisių“ doktrina (Prancūzijos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, toliau – Prancūzijos BPK 174 str. 2 d.). Įrodymai, pripažinti niekiniais (pranc. annulés), turi būti pašalinami iš bylos medžiagos ir saugomi apeliacinės instancijos teismo raštinėje. Jei procesiniai veiksmai ar dokumentai yra pripažįstami niekiniais iš dalies, pripažintos niekiniais dokumentų dalys yra redaguojamos jas paslepiant ar ištrinant (pranc. cancellés) po to, kai padaroma patvirtinta originalo kopija, kuri saugoma apeliacinės instancijos teismo raštinėje. Draudimo naudoti niekinius įrodymus nepaisymas užtraukia drausminę atsakomybę atitinkamai advokatams, teisėjams ar prokurorams (Prancūzijos BPK 174 str. 3 d.). Prašymai dėl pripažinimo niekiniais įprastai turi būti pateikti iki baigiant ikiteisminį tyrimą, nes sprendimo dėl bylos perdavimo teismui įsigaliojimas lemia, kad, pagal bendrą taisyklę, tampa nebegalima remtis ikiteisminio tyrimo metu padarytais procedūriniais pažeidimais (Prancūzijos BPK 178 str., 179 str. 6 d., 181 str. 4 d.). Bylos nagrinėjimo teisme metu negaliojimo klausimus iškelia teismas ex officio arba bylos šalių iniciatyva (Prancūzijos BPK 802 str.).

Panašiai įrodymų leistinumo klausimas sprendžiamas Graikijoje. Sprendimus dėl ikiteisminio tyrimo metu atliktų procesinių veiksmų ir jų rezultatų pripažinimo niekiniais Graikijoje priima iš pirmosios instancijos teismo teisėjų suformuotos kolegijos. Jos, kaip ir Prancūzijos tyrimo kolegijos, taip pat priima sprendimus dėl įtariamojo perdavimo teismui. Panašiai kaip ir Prancūzijoje, dėl ikiteisminio tyrimo metu atliktų veiksmų rezultatų pripažinimo niekiniais šalys gali kreiptis tik kol nėra baigtas ikiteisminis tyrimas. Įsigaliojus sprendimui bylą perduoti teismui, šalys netenka teisės remtis netgi absoliučiais panaikinimo pagrindais, pvz., susijusiais su įtariamojo teisės į gynybą paneigimu (Graikijos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, toliau – Graikijos BPK, 171 str. 1 d., 174 str. 1 d.). Kita vertus, visi teismai turi pareigą, nustatę absoliutų negaliojimo pagrindą, sprendimą dėl pripažinimo niekiniais priimti ex officio. Sprendimas dėl pripažinimo niekiniais reiškia ir vėlesnių susijusių proceso veiksmų rezultatų pripažinimą niekiniais. Be to, gali būti nuspręsta pripažinti niekiniais ankstesnių veiksmų rezultatus, kurie tiesiogiai susiję su jau pripažintais niekiniais (Graikijos BPK 174 str.). Bylos nagrinėjimo iš esmės pirmojoje, apeliacinėje ar kasacinėje instancijoje metu sprendimus dėl procesinių veiksmų rezultatų pripažinimo niekiniais priima bylą nagrinėjantis teismas. Kolegija ar teismas, priėmę sprendimą dėl procesinių veiksmų rezultatų pripažinimo niekiniais, kai tai būtina ir įmanoma, įpareigoja pakartoti neteisėtu pripažintą veiksmą (Graikijos BPK, 176 str.). Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijų sprendimai dėl pripažinimo niekiniais gali būti skundžiami apeliacine ir kasacine tvarka (Giannoulopoulos 2019, p. 16). Nors, kitaip nei Prancūzijoje, Graikijos baudžiamojo proceso įstatyme nėra eksplicitiškai įtvirtinta, kad niekiniais pripažinti įrodymai turi būti pašalinti iš bylos medžiagos, tai yra taikoma praktikoje (Giannoulopoulos, 2007, p. 190).

Itin išsamiai įrodymų leistinumo klausimai reglamentuojami Kroatijoje, kur draudimas priimti neleistinus įrodymus yra įtvirtintas valstybės Konstitucijoje (20 str. 4 d.). Kroatijos Respublikos baudžiamojo proceso įstatyme (toliau Kroatijos BPĮ) yra apie keturiasdešimt taisyklių, kurių pažeidimas lemia įrodymų neteisėtumą ir pašalinimą (Karas, 2020, p. 370). Ikiteisminio tyrimo metu pašalinti neteisėtus įrodymus (kr. nezakoniti dokazi) iš bylos medžiagos turi tyrimo teisėjas (kr.  sudac istrage). Tyrimo teisėjas sprendimą dėl neteisėtų įrodymų pašalinimo turi priimti nedelsdamas, kai apie juos sužino, ir ne vėliau kaip per tris dienas. Sprendimas dėl pašalinimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka. Pašalinti įrodymai išimami iš bylos medžiagos ir saugomi atskirame antspauduotame voke pas tyrimo teisėją (Kroatijos BPĮ 86 str. 2 d.). Perdavus bylą kaltinimui patvirtinti, ar neteisėtus įrodymus pašalinti, sprendžia kaltinamosios kolegijos pirmininkas arba kaltinamoji kolegija (Kroatijos BPĮ 86 str. 1 d., 344 str.), o teisminio nagrinėjimo metu – bylą nagrinėjantis teismas (Kroatijos BPĮ 431 str. 3 d). Kaip Prancūzijoje ir Graikijoje, šalių galimybes ginčyti įrodymų teisėtumą dėl joms žinomų ikiteisminio tyrimo metu padarytų pažeidimų riboja nustatytas laikas, t.  y. tokie argumentai turi būti pateikti ne vėliau kaip kaltinamosios kolegijos posėdžio pradžioje, prieš pradedant nagrinėti kaltinimą (Kroatijos BPĮ 350 str. 2 d.). Neteisėtų įrodymų pašalinimo iš bylos medžiagos procedūra taikoma ir tais atvejais, kai įrodymo neteisėtumas nustatomas bylos nagrinėjimo metu (Kroatijos BPĮ 431 str. 3 d.).

Galima teigti, kad įrodymų negaliojimas, kartu taikant jų pašalinimą, visiškai priartėja prie anglosaksiškojo modelio, kai neleistinais pripažinti įrodymai yra fiziškai pašalinami iš bylos medžiagos ir bylą nagrinėjantis teismas apie juos nesužino.

Antrai grupei priklauso kontinentinės teisės tradicijos valstybės, kuriose nėra specialios procedūros spręsti įrodymų leistinumo klausimą, taigi teisėjas nėra fiziškai atskiriamas nuo neleistinų įrodymų, jam iš esmės tik keliama pareiga tokius įrodymus ignoruoti, jais nesiremti formuojant savo vidinį įsitikinimą dėl faktų ir jų nenaudoti argumentuojant priimamą procesinį sprendimą. Šis modelis iš esmės grindžiamas tuo, kad teisėjas atlieka dvigubą vaidmenį – sprendžia tiek teisės, įskaitant įrodymų leistinumo, tiek ir fakto klausimus (Eisenberg, 2015, p. 121; Jackson and Summers, 2012, p. 72). Preziumuojama, kad profesionalus teisėjas sugebės atsiriboti nuo neleistinų įrodymų turinio taip, kad jie neturės įtakos jo vidiniam įsitikinimui ir sprendimui (Kühne, 2015, p. 582).

Kartu pažymėtina, kad šios grupės valstybės išsiskiria į tas, kuriose teisminio nagrinėjimo metu, prieš tiriant įrodymus (juos perskaitant, peržiūrint etc.) yra sprendžiamas įrodymų priimtinumo klausimas, ir į tas, kuriose šis klausimas nėra sprendžiamas, paliekant tai galutinio procesinio sprendimo priėmimo etapui.

Antai Vokietijoje, jeigu teisminio nagrinėjimo metu, prieš tiriant įrodymą, iškeliamas jo leistinumo klausimas, teismas išsprendžia ginčijamo įrodymo leistinumo klausimą ir, jeigu nutaria, kad jis neatitinka įrodymų leistinumui keliamų reikalavimų, įrodymo netiria, pavyzdžiui, neperskaito ikiteisminio tyrimo metu policijos pareigūnui duotų parodymų, kurie gauti pažeidžiant draudimą naudoti prievartą (pvz., EŽTT sprendimas byloje Gäfgen prieš Vokietiją, 2010, 28, 34, 172 punktai). Toks įrodymas (apklausos protokolas) nėra fiziškai pašalinamas iš bylos, atitinkamai nėra jokių techninių kliūčių teismui jį perskaityti in camera, nustatomas tik de iure draudimas teismui tokį įrodymą vertinti (vok. Beweisverwertungsverbot), įskaitant, be abejo, ir draudimą remtis tokiu įrodymu pagrindžiant nuosprendį.

Kitose kontinentinės teisės tradicijos valstybėse, įskaitant Švediją ir Lietuvą, nėra specialios procedūros spręsti įrodymų priimtinumo klausimą. Švedijoje, kur taikomas laisvo įrodymų priimtinumo ir vertinimo principas, teismas gali atsisakyti priimti šalių pateiktus įrodymus, „jei jie yra nereikalingi ar akivaizdžiai turi būti negaliojantys“ (Švedijos baudžiamojo proceso kodekso, toliau – Švedijos BPK – 35 skyriaus 7 dalis). Tačiau įprastai visi įrodymai, įskaitant gautus pažeidžiant teisėtumo reikalavimus, yra ištiriami ir, priimdamas nuosprendį, teismas sprendžia, ar suteikti jiems įrodomąją galią, jei taip – kokią (Wong, 2012, p. 27–29). Įrodymų leistinumo klausimas prieš juos tiriant įprastai nėra sprendžiamas ir Lietuvoje, paliekama tai nuosprendžio priėmimo etapui. Kiek toks modelis yra pagrįstas ir ar vis dėlto nereikėtų jo keisti, remiantis kitais modeliais – ar tai būtų įrodymų pašalinimas, ar bent jau įrodymų leistinumo sprendimas prieš tiriant įrodymą teisme – atsakyti galima detaliau išanalizavus įrodymų leistinumo sprendimą Lietuvoje.

2. Lietuvoje taikomo įrodymų leistinumo sprendimo modelio įvertinimas

Lietuvoje įrodymų leistinumo sprendimo procedūra iš esmės nėra sureguliuota. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 1 ir 4 dalyse įtvirtintos principinės įrodymų leistinumo taisyklės, o BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Tačiau kurioje proceso stadijoje, kuriuo momentu, kokia tvarka šie du alternatyvūs subjektai sprendžia dėl duomenų laikymo (pripažinimo)³ įrodymais⁴ ir kokie yra įrodymų neleistinumo procesiniai teisiniai padariniai, iš tokio reguliavimo nėra aišku. Kiek konkrečiau situaciją dėl įrodymų neleistinumo padarinių reguliuoja BPK 160¹ straipsnio 3 dalies nuostata. Joje numatytas įpareigojimas grąžinti ar sunaikinti taikant neatidėliotinas procesines prievartos priemones paimtus ar gautus daiktus, dokumentus ir kitus duomenis, jei ikiteisminio tyrimo teisėjas nepatvirtina tokių priemonių teisėtumo. Vis dėlto, kaip ši nuostata dera su minėtomis BPK 20 straipsnio nuostatomis, nėra akivaizdu, todėl reikia detalesnės analizės⁵.

Teismų praktikoje suformuluota pozicija, kad įrodymų priimtinumo, t. y. jų sąsajumo ir leistinumo, klausimas sprendžiamas tik baigiamojoje teisminio proceso stadijoje – teismui išėjus į pasitarimų kambarį priimti nuosprendį: nustatęs, kad išnagrinėti duomenys neatitinka kurio nors iš BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintų reikalavimų, teismas turi tai motyvuotai konstatuoti, nurodyti konkrečias priežastis, dėl kurių šie duomenys neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, ir toliau tokių duomenų nevertinti; jeigu abejonės dėl duomenų atitikties įrodymams keliamiems reikalavimams nepasitvirtina, teismas tokias abejones turėtų paneigti, nurodydamas konkrečius motyvus, konstatuoti, kad šie duomenys yra įrodymai, juos vertinti ir arba konstatuoti, kad jais grindžiamos teismo išvados, arba atmesti, nurodant konkrečius motyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-281/2006⁶).

Tokios pačios pozicijos laikomasi ir vyraujančioje Lietuvos teisės doktrinoje. Teigiama, kad tik rungimosi principu vykstančio teismo proceso metu galima nustatyti, jog tam tikra informacija yra patikima ir reikšminga sprendžiant bylą, kad tik toks procesas sudaro prielaidų teismui nuspręsti, kurie iš teisiamajame posėdyje ištirtų duomenų turi „įrodymų kokybę“ ir kad tik taip duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, gali virsti įrodymais (Goda et al., 2011, p. 165; Goda et al., 2003, p. 45–46). Nuspręsti, kurie duomenys pripažintini įrodymais, teismas turi atlikęs įrodymų tyrimą ir išklausęs baigiamąsias kalbas, išėjęs į pasitarimų kambarį (Goda et al., 2011, p. 180).

Taigi pagal Lietuvos teismų praktiką ir vyraujančią doktriną dėl įrodymų leistinumo sprendžiama tik juos ištyrus, teismui išėjus į pasitarimų kambarį ir motyvuojant savo išvadas baigiamajame procesiniame sprendime (nuosprendyje). Tokios pozicijos ir teisinės praktikos pagrįstumas kelia abejonių mažiausiai dėl toliau aptariamų priežasčių.

Pirma, neatsižvelgiant į tai, ar neleistini įrodymai fiziškai pašalinami iš bylos ar ne, visose teisės sistemose įrodymų neleistinumo (draudimo, nenaudojimo, pašalinimo etc.) esmė ir procesinė teisinė reikšmė yra teisinis draudimas naudoti leistinumo reikalavimų neatitinkančius duomenis kaip įrodymus baudžiamajame procese, t. y. draudimas juos tirti, vertinti, jais remiantis formuoti savo vidinį įsitikinimą ir grįsti priimamą procesinį sprendimą (plačiau Juozapavičius, 2012, p. 106–107). Įrodymų tyrimo metu tirdamas, t. y. perskaitydamas, išklausydamas, apžiūrėdamas ir pan. įrodymų leistinumo reikalavimų neatitinkančius duomenis, teismas pažeidžia šį draudimą, nes, atlikdamas šiuos įrodymų tyrimo veiksmus, jau analizuoja ir vertina tokius duomenis (jų turinį), o tai neišvengiamai formuoja teismo vidinį įsitikinimą. Taigi Lietuvos baudžiamajame procese įsitvirtinusi praktika, manytina, neatitinka neleistinų įrodymų naudojimo draudimo esmės ir procesinės teisinės reikšmės. Prieš atliekant įrodymų tyrimo veiksmus, visų pirma turėtų būti išspręstas įrodymų leistinumo (priimtinumo) klausimas, t. y. turėtų būti nuspręsta, ar teismas turi teisę juos tirti teisminio nagrinėjimo metu, ar ne: nusprendęs, kad įrodymas neatitinka leistinumo reikalavimų, tokio įrodymo teisminio nagrinėjimo metu teismas neturėtų tirti.

Beje, vyraujančioje doktrinoje laikomasi pozicijos, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata įtvirtina dualią įrodymų sampratą, pagal kurią baudžiamajame procese egzistuoja dvi netapačios kategorijos – „duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti“ ir „įrodymai“. Tokia samprata siejama su rungimosi principu, teigiant, kad įrodymai atsiranda tik juos ištyrus teisme (baigus įrodymų tyrimą) (Goda et al., 2011, p. 165). Neginčijant rungimosi principo reikšmės tiriant įrodymus ir sutinkant, kad būtent šio principo veikimas lemia „įrodymo kokybę“, kyla klausimų dėl būtent tokios dualios įrodymų sampratos įtvirtinimo. Kitose teisinėse sistemose procesinę teisinę reikšmę informacijai įprastai suteikia ne tai, kaip ji pavadinama, o tai, ar tam tikrai informacijai yra ar nėra užkertama kelio patekti į įrodymų tyrimą bylos nagrinėjimo teisme metu, t. y. ar egzistuoja teisinės taisyklės, draudžiančios neleistiną informaciją pateikti teisme kaip įrodymus, ir procedūra, užtikrinanti tokios informacijos nepatekimą į įrodinėjimo procesą teisme. Nesant tokios procedūros, duomenų ir įrodymų perskyros procesinė teisinė reikšmė tampa labai abejotina (palyginti Merkevičius, 2018, p. 151–153).

Antra, praktika, kai įrodymų leistinumo klausimas sprendžiamas įrodymus jau ištyrus, manytina, neatitinka ir rungimosi principo esmės. Baudžiamasis procesas, bent jau teisme, grindžiamas rungimosi principu arba proceso rungtyniškumu (adversarinis procesas), kurio esminė prielaida (sąlyga) yra proceso šalių – prokuroro ir kaltinamojo – lygybė. Ši lygybė apima ne tik šalių procesinį teisinį lygiateisiškumą, bet ir faktinę šalių lygybę, kuri reikalauja, kad ginčo arbitras – teismas – į bylos nagrinėjimą ateitų be jokio išankstinio nusistatymo, „švaraus proto“ (lot. tabula rasa), ir savo vidinį įsitikinimą formuotų tokiame procese, kuriame tiriant įrodymus nė viena iš šalių neturi jokio išankstinio pranašumo (plačiau Merkevičius, 2009, p. 138, 156).

Proceso rungtyniškumas aiškiai atsiskleidžia, pavyzdžiui, BPK nuostatose, kuriose įtvirtinta asmenų parodymų tyrimo tvarka: liudytojai ir kiti asmenys teisme apklausiami (BPK 242 str. 1 d.) ir tik po to, esant įstatyme nustatytiems pagrindams, gali būti perskaitomi šių asmenų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (BPK 276 str.). Tačiau daugeliu kitų atvejų BPK tokios lygybės, deja, negarantuoja. Antai, pasibaigus ikiteisminiam tyrimui, kaltinamąjį aktą prokuroras perduoda teismui kartu su „visa bylos medžiaga“ (BPK 220 str. 1 d.). Taip teismas tarsi įpareigojamas šią medžiagą ištirti, nes BPK nėra nustatyta jokios procedūros, pagal kurią, pavyzdžiui, bylos parengimo nagrinėti teisme stadijoje, būtų išsprendžiamas klausimas, ar tikrai visa byloje esanti medžiaga atitinka leistinumo reikalavimus. O jeigu įrodymus, pavyzdžiui, dokumentus ar daiktus, teismui nori pateikti gynyba, teismas pirmiausiai sprendžia, ar šie įrodymai priimtini, ir, jeigu teikiamas įrodymas neatitinka, pavyzdžiui, leistinumo reikalavimų (neaiški kilmė, nepatvirtina kopija ar kt.), teismas jo nepriima (neprideda prie bylos) (BPK 270 str. 2 d., 290 str. 1 d.). Tokiu būdu, manytina, iškreipiama proceso šalių faktinė lygybė.

Beje, atkreiptinas dėmesys į tai, kad skirtingos taisyklės taikomos įrodymams, kuriuos prokuroras pateikia ne kartu su kaltinamuoju aktu, bet vėliau, bylos nagrinėjimo teisme (įrodymų tyrimo) metu. Tokiu atveju pirmiausiai, kaip ir dėl kaltinamojo ar jo gynėjo pateiktų įrodymų, teismas sprendžia įrodymų priimtinumo klausimą ir, paaiškėjus neleistinumą lemiančioms aplinkybėms, prokuroro teikiami įrodymai gali būti nepriimami. Manytina, kad nėra įtikinamo paaiškinimo, kodėl vienodos taisyklės neturėtų būti taikomos visiems šalių pateikiamiems įrodymams, įskaitant ir tuos, kuriuos prokuroras pateikia kartu su kaltinamuoju aktu. Tam, kad prokurorui nebūtų suteikiama išankstinio pranašumo, įpareigojant teismą tirti visą, ką prokuroras pateikė su kaltinamuoju aktu, įskaitant ir galimai neleistinus įrodymus, ir nebūtų sudaroma prielaidų jais remiantis formuoti savo vidinį įsitikinimą, tokiu būdu pažeidžiant šalių faktinę lygybę, įrodymų leistinumo klausimas turėtų būti išsprendžiamas prieš juos tiriant, t. y. taikant įrodymų priimtinumo procedūrą.

Trečia, tais atvejais, kai gaunant duomenis (įrodymus) yra pažeidžiama asmens teisė į pagarbą privačiam gyvenimui (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str.) ir dėl to duomenys neatitinka įrodymų leistinumo, jų tyrimas teisme (perskaitymas, išklausymas ir kt.) gilina padarytą pažeidimą: vieną kartą teisė į pagarbą privačiam gyvenimui pažeidžiama gaunant duomenis (įrodymus), antrą kartą – juos viešinant teismo posėdyje. Asmens teisė į privatų gyvenimą apima asmens teisę laisvai apsispręsti, kiek ir kaip disponuoti su jo asmeniu (privačiu gyvenimu) susijusia informacija, ir asmuo turi teisę reikalauti, kad neteisėtai gauta informacija apie jo privatų gyvenimą nebūtų naudojama, viešinama ir pan. (Amelung, 1990, p. 24). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, kad, pagal Konstituciją, inter alia, jos 22 straipsnį, asmens privataus gyvenimo gerbimo principas suponuoja pozityvias valstybės pareigas imtis atitinkamų priemonių siekiant užtikrinti asmens teisę į jo asmeninio ir šeimos gyvenimo, taip pat jo garbės ir orumo apsaugą; tai taikytina, be kita ko, slapta renkant informaciją apie asmenį baudžiamosios justicijos ar kitais teisėtais tikslais, taip pat panaudojant minėtą informaciją įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka (Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarimas). Galima teigti, kad neišsprendus įrodymų leistinumo klausimo iki jų ištyrimo teisme, nėra tinkamai užtikrinamas konstitucinis asmens privataus gyvenimo gerbimo principas.

Ketvirta, situacijos, kai tiriami visi įrodymai, įskaitant ir tuos, kurie neatitinka leistinumo reikalavimų, o vėliau šie įrodymai nėra vertinami ir nuosprendyje neaprašomi, neatitinka proceso greitumo ir ekonomiškumo principo. Tai ypač aktualu tais atvejais, kai byloje yra daug įrodymų, dėl kurių keliamas leistinumo klausimas, pavyzdžiui, daug ir ilgos trukmės garso įrašų. Antai, apylinkės teisme nagrinėtoje baudžiamojoje byloje⁷ dėl piktnaudžiavimo kilo klausimas dėl telefoninių pokalbių ir patalpų garso įrašų leistinumo. Teisiamajame posėdyje gynyba pateikė prašymą netirti šių įrašų, nes jie, gynybos vertinimu, neatitiko įrodymų leistinumo reikalavimų. Teismas atmetė šį prašymą, motyvuodamas tiek tuo, kad baudžiamojo proceso įstatymas tiesiogiai nenumato galimybės dar prieš priimant galutinį teismo sprendimą ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis pripažinti neatitinkančiais leistinumo reikalavimų ir jų netirti, tiek ir tuo, kad teismas nenustatė įrašų akivaizdaus neatitikimo įrodymų leistinumo reikalavimams⁸, ir šiuos garso įrašus tyrė – perklausė teisiamajame posėdyje. Tam buvo organizuojama 12 posėdžių, kurie vyko vienus metus ir truko apie 33 valandas⁹. Galiausiai, išnagrinėjus baudžiamąją bylą, teismo nuosprendyje, pritariant gynybos argumentams, šie jau ištirti (perklausyti) garso įrašai buvo pripažinti neleistinais ir teismas jais nuosprendyje nesirėmė¹⁰. Išsprendus įrodymų leistinumo (teisėtumo) klausimą dar teisiamojo posėdžio pradžioje, manytina, šis procesas būtų galėjęs trukti kur kas trumpiau.

Apibendrinant reikia pažymėti, kad dabartinis teisinis reguliavimas ir teisinė praktika, kai įrodymų leistinumo klausimas teisminio nagrinėjimo metu yra sprendžiamas jau ištyrus įrodymus, manytina, neatitinka įrodymų naudojimo neleistinumo esmės ir procesinės teisinės reikšmės, proceso rungtyniškumo (rungimosi principo), sudaro prielaidų pažeisti asmenų teisę į pagarbą privačiam gyvenimui bei nedera su proceso greitumu ir ekonomiškumu. Tai leidžia teigti, kad įrodymų leistinumo klausimas turėtų būti išspręstas iki jų ištyrimo teisminio nagrinėjimo metu. Kartu tikslinga įvertinti galimus šio klausimo sprendimo būdus, įskaitant įrodymų pašalinimo instituto taikymą.

3. Įrodymų pašalinimas vs. įrodymų nenaudojimas

Viena iš galimybių pašalinti ankstesnėje straipsnio dalyje nurodytas problemas galėtų būti neleistinų įrodymų pašalinimo instituto, panašaus į taikomą Prancūzijoje ar Kroatijoje, įtvirtinimas (išplėtojimas) Lietuvos baudžiamojo proceso teisėje. Neleistinų įrodymų pašalinimo taikant specialią procedūrą esmė yra užtikrinimas arba bent jau maksimalus siekis užtikrinti, kad bylą nagrinėjantis teismas apie neleistinus įrodymus (jų turinį) nesužinos ir tokių įrodymų turinys nepaveiks jo vidinio įsitikinimo bei priimamų sprendimų. Straipsnio autorių manymu, netaikant neleistinų įrodymų pašalinimo, šio tikslo pasiekti tampa iš esmės neįmanoma.

Teisinis reguliavimas (teisinė praktika), kai tas pats subjektas tiria ir vertina visus įrodymus, tačiau sprendimą turi grįsti tik leistinais įrodymais, neišvengiamai kelia klausimą, ar toks subjektas yra pajėgus atsiriboti nuo neleistino įrodymo turinio taip, kad tai neturėtų reikšmės (įtakos) jo vidiniam įsitikinimui ir sprendimo rezultatui. Argumentų teigiamam atsakymui rasti sudėtinga. Toks modelis reikalauja iš teisėjo vargiai įmanomo dalyko – eliminuoti iš savo sąmonės neleistiną, bet galbūt patikimą informaciją, M. R. Damaškos žodžiais vaizdžiai tariant, „atragauti pažinimo obuolį“ (Damaška, 1997, p. 48). Empiriniai tyrimai rodo, kad žinojimas apie įrodymus, kurie turėtų būti pašalinti iš įrodinėjimo proceso, reiškia, kad teisėjas juos neišvengiamai įtrauks į sprendimo priėmimo procesą (Schünemann, 2000, p. 159–165). Net tais atvejais, kai neleistini įrodymai nėra būtini pagrįsti vieną ar kitą nustatomą faktinę aplinkybę, jie (jų turinys) neišvengiamai veikia sprendimo priėmėjo sąmonę. Reikalavimą atsiriboti nuo neleistino įrodymo turinio teisėjas Zupančič atskirojoje pritariančiojoje nuomonėje EŽTT byloje Dvorski prieš Kroatiją (2016) pavadino naiviu, nes nėra nieko, kas užkirstų kelią teisėjui ex post facto racionalizuoti savo vidinį įsitikinimą, kuris buvo paveiktas neleistinu įrodymu. Todėl teisės literatūroje apskritai keliamas tokio reikalavimo teisėjui pagrįstumo klausimas (Jackson, Summers, 2012, p. 73). Be to, toks (nerealus) reikalavimas teisėjui, kuris save suvokia ne kaip proceso teisingumo ir asmenų teisių apsaugos garantą, bet kaip materialiojo teisingumo įgyvendintoją, lemia tai, kad teisėjas, būdamas įsitikinęs dėl nusikalstamos veikos sudėties buvimo, savo sprendimo argumentacijoje sąmoningai ar nesąmoningai gali nuslėpti neleistinų įrodymų įtaką sprendimui.

Įrodymų pašalinimo instituto alternatyva galėtų būti teisinis modelis, kai įrodymų leistinumo klausimas yra sprendžiamas prieš tiriant įrodymus teisminio nagrinėjimo metu, t. y. įrodymų leistinumą patikrina bylą iš esmės nagrinėjantis teismas. Vis dėlto, manytina, kad toks modelis nurodytų problemų nepašalina. Taikant šį modelį, bylą nagrinėjantis teismas ex officio ar proceso dalyvių prašymu išsprendęs įrodymų leistinumo klausimą ir nutaręs, kad įrodymas neatitinka leistinumo reikalavimų, toliau jo netiria, kas, minėta, reiškia ir teisinį draudimą teismui sužinoti neleistino įrodymo turinį jį perskaitant, peržiūrint ir pan. Tačiau jeigu neleistinas įrodymas nėra fiziškai pašalinamas iš bylos, nėra jokių techninių kliūčių teismui jį perskaityti in camera. Teismas tai darys ar ne iš esmės paliekama teisėjo sąžinei ir teisinei sąmonei. Tokia situacija teismą neišvengiamai veda į vidinio konflikto situaciją, ko teisingumo vykdymo procese, manytina, iš principo neturėtų būti.

Maža to, nėra jokių techninių kliūčių ištirti įrodymą dar iki teisiamojo posėdžio pradžios. Sistemiškai aiškinant BPK normas, įrodymų tyrimo vieta yra bylos teisminis nagrinėjimas (teisiamasis posėdis, įrodymų tyrimo dalis) (BPK 242 str., XXI skyrius) ir teismas į bylos nagrinėjimą ex iure turėtų ateiti neištyręs įrodymų. Tačiau praktikoje, manytina, netinkamai suprantant efektyvią baudžiamąją justiciją ir konstitucinį imperatyvą būti aktyviam procese, teismas neretai ateina „pasiruošęs“ bylai, t. y. jau perskaitęs visus apklausų protokolus (nors BPK 276 str. nustatyta, kad tik įrodymų tyrimo metu ir tik šiame straipsnyje nustatytais atvejais gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai), kitus dokumentus, perklausęs ir peržiūrėjęs įrašus ir kt. Tokios teisinės ir techninės prielaidos, kaip ir pati praktika, taip pat nedera su aptartu proceso rungtyniškumu.

Taigi, tam, kad įrodymų leistinumo sprendimas nesudarytų prielaidų pažeisti šalių lygybę ir iškreipti proceso rungtyniškumą, o iš teismo nebūtų reikalaujama neįmanomo (pamiršti tai, ką sužinojo) ar elgtis neteisėtai (faktiškai naudojant neleistinus įrodymus), įrodymų leistinumo klausimas turėtų būti sprendžiamas ne tik prieš juos tiriant, bet ir taikant neleistinų įrodymų pašalinimą.

Šiame kontekste reikia pažymėti, kad teisės literatūroje galima rasti nuomonę, jog įrodymų neleistinumo procesinių teisinių padarinių skirtumai anglosaksų ir kontinentinės teisės teisinėse tradicijose yra nulemti skirtingo požiūrio į baudžiamojo proceso tikslą – tiesos nustatymą. Teigiama, kad, kontinentinės teisės tradicijos požiūriu, svarbiausia nustatyti materialiąją tiesą, o bendrosios teisės tradicijoje akcentuojama procedūrinė (formalioji) tiesa, kylanti iš šalių rungimosi (Weigend, 2003, p. 168). Tačiau toks materialiosios ir formaliosios tiesų supriešinimas, tarsi materialioji tiesa yra geresnė, teisingesnė, labiau atitinkanti istorinę ar dar kartais vadinamą objektyvią tiesą negu formalioji tiesa, manytina, yra iš esmės ydingas.

Įrodymų priimtinumo taisyklės bendrojoje teisėje pirmiausiai buvo kuriamos siekiant užtikrinti geresnes prielaidas tiesai nustatyti. Pašalindamas tokius įrodymus kaip parodymai iš nuogirdų (angl. hearsay), teisėjas atlieka „filtravimo“ funkciją, taip sukurdamas geresnes sąlygas prisiekusiesiems koncentruotis į tai, kas iš tiesų svarbu konkrečioje byloje, ir apsaugodamas juos nuo menkos vertės įrodymų galimo poveikio išankstiniam nusistatymui (angl. prejudicial effect) (Roberts, Zuckerman, 2004, p. 67–69)¹¹. O kontinentinėje teisėje, nesant tokio „filtro“, teisėjui gali būti pateikta (pvz., su kaltinamuoju aktu) pati įvairiausia informacija, dalis kurios gali būti visiškai nepatikima dėl neaiškios kilmės (pvz., pareigūno, kuris nematė įvykio, parodymai pagal asmenų, kuriems suteiktas anonimiškumas, niekur procese neužfiksuotus parodymus), iš įstatyme nenumatyto šaltinio (pvz., pareigūnų pažymos su komentarais apie užfiksuotus pokalbius) ir pan., tikintis, kad profesionalus teisėjas atsiribos nuo tokios informacijos. Tačiau, kaip minėta ankstesnėje straipsnio dalyje, klausimas, kiek realiai teisėjas sugeba atsiriboti nuo tokios informacijos, išlieka diskusinis.

Visgi analizuojamu aspektu svarbiausia yra tai, kad tiek anglosaksų, tiek kontinentinėje tradicijoje įrodymų neleistinumas – tiek pašalinimas, tiek draudimas juos naudoti – reiškia, kad tokiais (neleistinais) įrodymais teismas neturi remtis nustatydamas tiesą ir priimdamas sprendimą. Taigi tiek pagal vieną, tiek kitą teisės tradiciją tiesos nustatymas įrodymų neleistinumo procesinių teisinių padarinių požiūriu yra vienodai ribojamas, todėl skirtingos tiesos sampratos ir prioriteto materialiajai tiesai teikimas savaime neturėtų tapti pagrindu netaikyti pašalinimo procedūros.

Kita vertus, tiesos (kad ir kaip ją apibūdintume ar kokią reikšmę jai suteiktume) nustatymas baudžiamajame procese ne tik yra ribotas dėl pačių įvairiausių priežasčių (žmogaus psichofiziologinio ribotumo, techninių galimybių nebuvimo etc.), bet tai ir nėra absoliuti vertybė, nes tiesa baudžiamajame procese negali būti nustatinėjama bet kokia kaina (Eisenberg, 2015, p. 121; Goda, 2014, p. 201; Roxin, Schünemann, 2014, p. 169). Tiesos nustatymo baudžiamajame procese teisines ribas apibrėžia visų pirma įrodymų rinkimo leistinumas. Bendriausiu požiūriu, nustatydamas proceso veiksmų atlikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas nustato teisines ribas, kurias dėl konstitucinio teisėtumo, o kartu ir teisinės valstybės principo, teisėsaugos institucijoms draudžiama peržengti (Juozapavičius, 2012, p. 104). Pavyzdžiui, kad ir kaip pareigūnui atrodytų svarbu tiriant nesunkų sveikatos sutrikdymą (BK 140 str. 1 d.) ar paprastą vagystę (BK 178 str. 1 d.), kontroliuoti elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją (klausytis pokalbių, skaityti žinutes ir t. t.), įstatymų leidėjas tokį veiksmą draudžia, nes šios nusikalstamos veikos nepatenka į BPK 154 straipsnyje nustatytą veikų sąrašą. Šis draudimas reiškia ir tiesos baudžiamajame procese nustatymo ribas, nes įrodinėjimo priemonė, kuri galbūt galėtų padėti nustatyti vieną ar kitą reikšmingą faktinę aplinkybę, teisėsaugos institucijoms tampa neprieinama. Ribas tiesai nustatyti neabejotinai lemia ir, pavyzdžiui, procesinės taisyklės dėl atvejų, kada asmuo negali būti apklausiamas kaip liudytojas (BPK 80 str.). Tokią pačią reikšmę turi ir įrodymų naudojimo neleistinumas¹² – jeigu įrodymas neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimų, juo, nepaisant to, kad jis galbūt gali padėti patikimai nustatyti vieną ar kitą reikšmingą faktinę aplinkybę ir prisidėti prie tiesos nustatymo, draudžiama naudotis. Taigi tiek įrodymų rinkimo leistinumas, tiek įrodymų naudojimo neleistinumas yra legitimios, teisinėje valstybėje priimtinos ir pateisinamos tiesos baudžiamajame procese nustatymo teisinės ribos (Eisenberg, 2015, p. 121; Jackson, Summers, 2012, p. 70).

Tiesos baudžiamajame procese nustatymo ribojimas taikant įrodymų leistinumo institutą nepaneigia ir teismo laisvo įrodymų vertinimo principo. Šis principas, kuris po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos anksčiau ar vėliau buvo įtvirtintas visuose Vakarų Europos kontinentinės teisės tradicijos valstybių baudžiamojo proceso įstatymuose ir laikomas didele pasitikėjimo teisėjais išraiška bei vienu iš pamatinių modernaus baudžiamojo proceso (įrodymų teisės) principų, nereiškia, kad teismas yra laisvas su įrodymais elgtis „bet kaip“ (Dallmeyer, 2002, p. 181; Eisenberg, 2015, p. 41–59; Pfeiffer, 2005, p. 9). Kartu su formaliosios įrodymų teisės (teorijos) atsisakymu ir laisvo įrodymų vertinimo principo įtvirtinimu įrodinėjimo procesas nebuvo deformalizuotas. Atvirkščiai, vis daugiau dėmesio pradėta skirti įrodymų rinkimo taisyklėms įtvirtinti baudžiamojo proceso įstatymuose. Jomis siekta ne tik sureguliuoti, nukreipti įrodinėjimo procesą, užtikrinant įrodymų kokybę (patikimumą, tikrumą), bet ir užkirsti kelią valstybės valdžiai piktnaudžiauti, įtvirtinant tam tikrų teisinių vertybių (teisių, laisvių, teisėtų interesų) apsaugą (Dallmeyer, 2002, p. 36). Todėl šiuolaikiniame baudžiamajame procese tiek įrodymų rinkimo leistinumas, tiek įrodymų naudojimo neleistinumas yra ne tik tiesos nustatymo, bet ir laisvo įrodymų vertinimo principo teisinės ribos¹³.

Teisinėje valstybėje siekis nustatyti materialiąją tiesą taip pat neturėtų būti priešinamas su asmens teisių apsauga. Baudžiamosios justicijos efektyvumas (funkcionalus pajėgumas) (vok. effektive (funktionstüchtige) Strafrechtspflege), nors ir itin reikšmingas teisinės valstybės sąrangos reikalavimas, negali būti matuojamas vien materialiuoju teisingumu. Teisinėje valstybėje efektyvi baudžiamoji justicija yra tik tokia, kuri kiek įmanoma sėkmingai nustato tiesą baudžiamajame procese ir kartu kiek įmanoma veiksmingai saugo proceso dalyvių, taip pat asmenų, kurie vienaip ar kitaip susiję su baudžiamuoju procesu, teises ir teisėtus interesus (Dallmeyer, 2002, p. 135, 154; Rzepka, 2000, p. 135; Kunig, 1986, p. 443). Draudimas naudoti neleistinus įrodymus neabejotinai yra sąžiningo (teisingo) proceso elementas (Thommen, 2014, p. 8; taip pat, pvz., EŽTT sprendimas byloje Ibrahimov ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, 2016, 274 punktas), todėl jo priešinimas su tiesos nustatymu iš esmės reikštų tiesos ir proceso sąžiningumo (teisingumo) supriešinimą, o tiksliau – proceso sąžiningumo (teisingumo) paaukojimą dėl tiesos. Teisinėje valstybėje, kurioje kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui užtikrinamas sąžiningas (teisingas) procesas, toks supriešinimas, manytina, yra nepriimtinas. Tai patvirtina ir oficialioji konstitucinė doktrina. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas asmens teisės į tinkamą teismo procesą principas, kurio laikymasis yra būtina sąlyga teisingai išspręsti bylą (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).

Taigi galima teigti, kad neleistinų įrodymų pašalinimas ne prieštarauja, o, atvirkščiai, visiškai dera su teisinės valstybės principu ir iš jo kildinamais baudžiamojo proceso imperatyvais – materialiosios tiesos nustatymo, laisvo įrodymų vertinimo, efektyvios baudžiamosios justicijos ir kt.

4. Teisinės prielaidos įrodymų pašalinimui įtvirtinti Lietuvos baudžiamojo proceso teisėje ir galimas pašalinimo modelis

Svarstant, ar Lietuvoje reikėtų taikyti neleistinų įrodymų pašalinimą, ar ne, tikslinga pažymėti, kad šio instituto elementai Lietuvos baudžiamojo proceso teisėje iš esmės jau įtvirtinti. Pagal BPK 160¹ straipsnio 3 dalį, jeigu negauta procesinės prievartos priemonės taikymo (neatidėliotinu atveju) teisėtumą patvirtinanti nutartis, kratos ar poėmio metu paimti daiktai, vertybės ir dokumentai grąžinami asmenims, iš kurių jie paimti, o kitomis procesinėmis prievartos priemonėmis gauti duomenys sunaikinami; tai atliekama pasibaigus šio straipsnio 1 dalyje nustatytam trijų dienų terminui arba ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties apskundimo terminui, o kai ši nutartis apskųsta, – priėmus aukštesniojo teismo sprendimą; šiais atvejais procesinių prievartos priemonių taikymo rezultatais tolesniame procese negali būti remiamasi kaip įtariamojo ar kaltinamojo kaltumą pagrindžiančiais duomenimis. Kaip matyti, tokiu atveju, nors ir netiesiogiai (tikrindamas įrodymų rinkimo leistinumą) iš esmės įrodymų pašalinimo klausimą išsprendžia ikiteisminio tyrimo teisėjas. Šis klausimas sprendžiamas ex officio – ikiteisminio tyrimo teisėjui tvirtinant procesinės prievartos priemonių taikymo teisėtumą. Šiame įrodymų leistinumo sprendimo procese gali dalyvauti ir proceso dalyvis, tiesa, ribotai – tik skundžiant ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį (BPK 160¹ str. 1 d.), kas paprastai būna pasibaigus ikiteisminiam tyrimui ir proceso dalyviams turint teisę susipažinti su visa bylos medžiaga.

Iš esmės pozityviai vertinant neleistinų įrodymų pašalinimo įtvirtinimą BPK 160¹ straipsnyje, kartu pažymėtina, kad toks teisinis reguliavimas yra ne be trūkumų.

Pirma, nėra pakankamo procesinio-loginio pagrindimo, kodėl neleistinų įrodymų pašalinimo procedūra turėtų būti taikoma tik tiems įrodymams, kurie surinkti neatidėliotinu atveju taikant tik tam tikras procesines prievartos priemones, o ne visiems įrodymams. Manytina, kad neleistinų įrodymų pašalinimo procedūra turėtų būti nuosekliai taikoma visiems įrodymams. Tai reiškia, be kita ko, kad ikiteisminio tyrimo metu sužinoję apie neleistiną įrodymą, proceso dalyviai turėtų turėti galimybę inicijuoti įrodymo neleistinumo, įskaitant įrodymų pašalinimo, klausimo sprendimą.

Analizuojamos temos kontekste svarbu tai, kad įrodymų leistinumo reikalavimai aktualūs visiems baudžiamajame procese renkamiems duomenims (įrodymams). Atitinkamai, įrodymų neleistinumo procesiniai teisiniai padariniai – draudimas naudoti neleistinus įrodymus – taikytini ne tik bylą nagrinėjančiam teismui, bet ir ikiteisminio tyrimo teisėjui ar prokurorui (Jäger, 2003, p. 243 ir toliau; Lebedev et al., 2003, p. 172; Lupinskaia et al., 2005, p. 235; Nagel, 1998, p. 189). Tai yra ikiteisminio tyrimo teisėjui ir prokurorui turėtų būti draudžiama naudoti neleistinus įrodymus priimant procesinius sprendimus, kuriems pagrįsti turi būti nurodomi įrodymai, pavyzdžiui, skiriant suėmimą ar kitą kardomąją priemonę (BPK 125 str. 1 d. 3 p.), rengiant pareiškimą dėl baudžiamosios bylos užbaigimo baudžiamuoju įsakymu (BPK 419 str. 1 d. 4 p.) ar surašant kaltinamąjį aktą (BPK 219 str. 4 p.). Todėl ir įrodymų leistinumo sprendimo (ir neleistinų įrodymų pašalinimo) procedūra turėtų būti taikoma tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu renkamiems duomenims (įrodymams). Tai, be kita ko, galėtų suteikti realią teisinę reikšmę ir Lietuvos baudžiamojo proceso teisėje taikomam įrodymų sampratos dualumui – duomenys, kurie dėl neatitikties leistinumo reikalavimams yra de iure ir de facto pašalinami iš įrodinėjimo proceso, nėra įrodymai.

Antra, teisinis reguliavimas, pagal kurį, neleistini įrodymai yra sunaikinami, manytina, yra netinkamas. Toks reguliavimas iš esmės atima galimybę patikrinti įrodymų leistinumo sprendimo teisingumą (įrodymų pašalinimo teisėtumą ir pagrįstumą). Patikrinimo dalyko – sunaikintų duomenų – neįmanoma atkurti, todėl, pavyzdžiui, kasaciniam teismui peržiūrėjus ikiteisminio tyrimo teisėjo ar aukštesniojo teismo sprendimą nepatvirtinti procesinės prievartos priemonės taikymo teisėtumo ir kitaip išsprendus įrodymų leistinumo klausimą (nusprendus, kad įrodymas yra leistinas), toks rezultatas neturėtų jokios procesinės reikšmės – apie sunaikintų įrodymų turinį nebūtų sužinota, jie nebūtų naudojami baudžiamajame procese. Neleistinais pripažinti įrodymai, manytina, neturėtų būti sunaikinami, o, kaip įprasta kitose valstybėse, užantspauduojami ir laikomi atskirai nuo bylos.

Pažymėtina, kad teisines prielaidas šalinti duomenis (įrodymus) ikiteisminio tyrimo metu sudaro ne tik BPK 160¹ straipsnio 3 dalyje, bet ir BPK 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reguliavimas. BPK 20 straipsnio 2 dalyje išskiriami du subjektai, kuriems įstatymų leidėjas suteikia teisę spręsti dėl įrodymų leistinumo – „teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla“. Kadangi teismas, kurio žinioje yra byla, yra teisėjas ar teisėjų kolegija, kuriai yra perduota byla (BPK 123 str. 6 d., 127 str. 1 d., 131¹ str. 2 d., 132 str. 4 d., 151 str. 6 d., 157 str. 4 d., 173 str. 3 d.), sistemiškai aiškinant, BPK 20 straipsnio 2 dalyje nurodytas subjektas „teisėjas“ yra ne teisėjas ar teisėjų kolegija, kuriai perduota byla, o kitas, ne teisminio nagrinėjimo stadijos subjektas – ikiteisminio tyrimo teisėjas¹⁴. Toks reguliavimas visiškai dera su ikiteisminio tyrimo teisėjo priederme užtikrinti ikiteisminio tyrimo, įskaitant ikiteisminio tyrimo veiksmų, kuriais renkami įrodymai, teisėtumą (Kukaitis 2009, p. 120; Merkevičius, Meška, 2012, p. 494–499).

Neleistinų įrodymų šalinimas ikiteisminio tyrimo metu galėtų vykti dvejopai. Pirma, ikiteisminio tyrimo metu neleistiną įrodymą prokuroras turėtų šalinti ex officio arba pagal įtariamojo, jo gynėjo ar kito proceso dalyvio prašymą nedelsdamas, kai paaiškėja įrodymo neleistinumo pagrindai; nesutikus pašalinti įrodymo, prokuroro sprendimas (nutarimas) galėtų būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui, pastarojo nutartis – apygardos teismui BPK X dalies tvarka. Antra, paskelbus apie ikiteisminio tyrimo pabaigą (BPK 218 str. 1 d.), proceso dalyviai, susipažinę su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, galėtų pateikti prašymą dėl neleistinų įrodymų pašalinimo; nesutikus pašalinti įrodymo, prokuroro sprendimas (nutarimas) galėtų būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui, pastarojo nutartis – apygardos teismui BPK X dalies tvarka; šio klausimo sprendimas (įskaitant skundimą) sustabdytų sprendimo dėl ikiteisminio tyrimo pabaigos priėmimą (kaltinamojo akto surašymą); priėmus sprendimą pašalinti neleistiną įrodymą (įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl įrodymų leistinumo), neleistinais pripažinti įrodymai turėtų būti išimti iš ikiteisminio tyrimo medžiagos (užantspauduoti ir laikomi atskirai nuo ikiteisminio tyrimo medžiagos) ir teismui kartu su kaltinamuoju aktu neperduodami.

Įrodymų leistinumo klausimas gali kilti ne ikiteisminio tyrimo metu, o vėliau, kai byla jau perduota ar nagrinėjama teisme. Tai gali būti atvejai, kai ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų neleistinumo pagrindai paaiškėja vėliau, bylą jau nagrinėjant teisme; arba teismui sprendžiant dėl proceso dalyvių prašymų pateikti naujus įrodymus; arba pačiam teismui renkant naujus įrodymus. Bylos nagrinėjimo teisme metu įrodymų leistinumo klausimą teismas turėtų spręsti ir šalinti neleistinus įrodymus ex officio arba pagal proceso dalyvių prašymą. Bet kuriuo atveju, iškilus klausimui dėl įrodymo leistinumo, jis turėtų būti išspręstas prieš įrodymą tiriant (perskaitant, perklausant, peržiūrint etc.). Nusprendus, kad įrodymas neatitinka leistinumo reikalavimų, toks įrodymas turėtų būti nepriimamas ir grąžinamas jį pateikusiam proceso dalyviui, arba, jeigu jau yra byloje, išimamas iš bylos, užantspauduojamas ir laikomas atskirai nuo bylos. Įrodymų pašalinimo teisėtumo patikrinimas, neatsižvelgiant į tai, kurioje stadijoje įrodymai buvo pašalinti, galėtų būti apeliacijos ir kasacijos dalyku.

Svarstant apie galimą įrodymų pašalinimo modelį pažymėtina, kad nuomonę, jog įrodymų pašalinimo procedūros (taip, kaip ji suprantama Prancūzijos teisėje, taikant nullité institutą) taikymas tam tikrais atvejais būtų prasmingas ir Lietuvoje, yra išsakęs ir G. Goda. Tačiau, šio autoriaus vertinimu, dėl to daryti BPK pataisas vargu ar būtų tikslinga, nes atskiro proceso etapo – galimybės prieš teismo posėdį bylinėtis dėl įrodymų leistinumo – įtvirtinimas dažnai „taptų instrumentu vilkinti procesą, o šio etapo metu priimti sprendimai neabejotinai būtų kvestionuojami viso tolesnio proceso metu“ (Goda, 2014, p. 206).

Šio straipsnio autorių manymu, tai, kad priimami sprendimai būtų kvestionuojami proceso metu, neturėtų būti pagrindu netaikyti įrodymų pašalinimo. Juk įrodymų leistinumo sprendimas gali būti kvestionuojamas ir dabar, o, pavyzdžiui, kasaciniam teismui nusprendus, kad žemesni teismai neteisingai išsprendė kai kurių įrodymų leistinumo klausimą, byla gali būti grąžinta žemesnei instancijai nagrinėti iš naujo, ir tai nelaikoma vilkinimu. Gali būti kaip tik priešingai – pirmiau tekste minėtas teismų praktikos pavyzdys rodo, jog procesas ilgai truko dėl to, kad teismas daug laiko skyrė tirti įrodymams, kuriuos po to pats pripažino neleistinais. O įrodymų leistinumo (priimtinumo) „filtras“ turėtų aiškią procedūrą, kuri neleistų vilkinti proceso. Be to, abejotina, ar šia procesine priemone būtų masiškai naudojamasi – Kroatijoje atlikto tyrimo medžiaga, pavyzdžiui, parodė, kad įrodymų teisėtumo klausimai kyla iki 10  proc. bylų (Karas et. al, 2020, p. 23).

Kad ir kaip būtų, tokia procedūra, net jeigu konkrečiame procese ir lemtų papildomas laiko sąnaudas, manytina, yra pateisinama siekiant anksčiau aptartų tikslų – realiai įgyvendinti neleistinų įrodymų naudojimo draudimą, užtikrinti proceso rungtyniškumą ir kt. Be to, įrodymų pašalinimo procedūros įtvirtinimas turėtų ir kitų teigiamų padarinių, pavyzdžiui, sudarytų prielaidų nuosekliau plėtoti įrodymų (ne)leistinumo sampratą ir kriterijus.

Išvados

1. Lietuvos baudžiamojo proceso teisėje įsitvirtinusi teisinė praktika, pagal kurią įrodymų leistinumo klausimą sprendžia bylą nagrinėjantis teismas po to, kai juos ištiria teisiamajame posėdyje, išklauso baigiamąsias kalbas ir išeina į pasitarimų kambarį, neatitinka įrodymų leistinumo instituto esmės ir procesinės teisinės reikšmės, rungimosi principo, gali lemti teisės į pagarbą privačiam gyvenimui pažeidimą, o tam tikrais atvejais – ir kenkti proceso greitumui ir ekonomiškumui.

2. Europoje taikomi skirtingi procesiniai teisiniai įrodymų leistinumo klausimo sprendimo modeliai, tačiau įrodymų leistinumo esmę, rungimosi principą, proceso sąžiningumą ir apskritai teisinės valstybės principą geriausiai atitinka neleistinų įrodymų pašalinimo modelis, kuri leidžia užtikrinti, kad neleistinų įrodymų turinys netaptų žinomas bylą nagrinėjančiam teismui ir neturėtų įtakos teisėjo vidinio įsitikinimo formavimuisi.

3. Lietuvos baudžiamojo proceso įstatyme yra nustatytos teisinės prielaidos taikyti neleistinų įrodymų pašalinimo modelį (BPK 20 str. 2 d., 160¹ str. 3 d.). Plėtojant šį modelį, ikiteisminio tyrimo metu įrodymų pašalinimas turėtų būti taikomas ne tik tiems įrodymams, kurie surinkti neatidėliotinu atveju taikant tik tam tikras procesines prievartos priemones (160¹ str. 3 d.), bet visiems įrodymams, surinktiems ikiteisminio tyrimo metu, neleistinus įrodymus ne naikinant, o užantspauduojant ir laikant atskirai nuo ikiteisminio tyrimo medžiagos.

4. Vykstant ikiteisminiam tyrimui šalinti neleistinus įrodymus turėtų prokuroras ex officio arba pagal proceso dalyvių prašymus. Taip pat turėtų būti įtvirtinta galimybė proceso dalyviams teikti tokius prašymus paskelbus apie ikiteisminio tyrimo pabaigą ir susipažinus su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga. Prokurorui nesutikus pašalinti įrodymo, jo sprendimas (nutarimas) galėtų būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui, pastarojo nutartis – apygardos teismui BPK X dalies tvarka. Sprendimas dėl ikiteisminio tyrimo pabaigos turėtų būti priimtas ir kaltinamasis aktas surašomas tik išsprendus įrodymų leistinumo klausimą, įskaitant apskundimo procedūrą. Neleistinais pripažinti įrodymai turėtų būti išimti iš ikiteisminio tyrimo medžiagos (užantspauduoti ir laikomi atskirai nuo ikiteisminio tyrimo medžiagos), ir teismui kartu su kaltinamuoju aktu neperduodami. Neleistinais (pašalintais) įrodymais negalėtų būti grindžiamas joks procesinis veiksmas ar sprendimas tiek ikiteisminio tyrimo metu (pvz., suėmimas, kaltinamasis aktas), tiek teisminio nagrinėjimo metu.

5. Bylos nagrinėjimo teisme metu įrodymų leistinumo klausimą teismas turėtų spręsti ir šalinti neleistinus įrodymus ex officio arba pagal proceso dalyvių prašymą. Bet kuriuo atveju, iškilus klausimui dėl įrodymo leistinumo, jis turi būti išspręstas prieš įrodymą tiriant (perskaitant, perklausant, peržiūrint etc.). Nusprendus, kad įrodymas neatitinka leistinumo reikalavimų, toks įrodymas turėtų būti nepriimamas ir grąžinamas jį pateikusiam proceso dalyviui, arba, jeigu jau yra byloje, išimamas iš bylos, užantspauduojamas ir laikomas atskirai nuo bylos. Įrodymų pašalinimo teisėtumo patikrinimas, neatsižvelgiant į tai, kurioje stadijoje įrodymai buvo pašalinti, galėtų būti apeliacijos ir kasacijos dalyku.

Literatūra

Norminiai teisės aktai

Europos Taryba

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, iš dalies pakeista protokolais Nr. 11 ir Nr. 14 (1950). Valstybės žinios, 2011, 156-7390.

Europos Sąjunga

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinė redakcija. OL C 202, 2016, p. 1.

2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/48/ES dėl teisės turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui ir Europos arešto orderio vykdymo procedūroms ir dėl teisės reikalauti, kad po laisvės atėmimo būtų informuota trečioji šalis, ir teisės susisiekti su trečiaisiais asmenimis ir konsulinėmis įstaigomis laisvės atėmimo metu. OL L 294, p. 1.

2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/343 dėl tam tikrų nekaltumo prezumpcijos ir teisės dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme aspektų užtikrinimo. OL L 65, p. 1.

Lietuvos Respublikos nacionaliniai teisės aktai

Lietuvos Respublikos Konstitucija (1992). Valstybės žinios, 33-1014.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (2002). Valstybės žinios, 37-1341.

Užsienio valstybių nacionaliniai teisės aktai

Code de procédure pénale (1958). Le journal officiel, 58-1296. https://www.legifrance.gouv.fr/codes/id/LEGITEXT000006071154/.

Croatia‘s Constitution (1991). Official Gazette, 56/90.

Néos Kódikas Poinikís Dikonomías (2019). Epísimi efimerída, A 95/11-6-2019.

Swedish Code of Judicial Procedure (1942). SFS 1942:740.

Zakon o kaznenom postupku (1997). Narodne novine, 110/1997.

Specialioji literatūra

Amelung, K. (1990). Informationsbeherrschungsrechte im Strafprozeß. Dogmatische Grundlagen individualrechtlicher Beweisverbote. Berlin: Duncker & Humblot.

Dallmeyer, J. (2002). Beweisführung im Strengbeweisverfahren: Die Beweisbefugnisse als Voraussetzungen der Wahrheitserforschung im Strafprozess. Frankfurt am Main: Verlag Bad Vilbel.

Damaška, M. R. (1997). Evidence Law Adrift. Yale: Yale University Press.

Eisenberg, U. (2015). Beweisrecht der StPO: Spezialkommentar. 9. Aufl. München: C. H. Beck Verlag.

Giannoulopoulos, D. (2007). The Exclusion of Improperly Obtained Evidence in Greece: Putting Constitutional Rights First. International Journal of Evidence and Proof, 11(3), 181–212. https://doi.org/10.1350%2Fijep.2007.11.3.181

Giannoulopoulos, D. (2019). Improperly Obtained Evidence in Anglo-American and Continental Law. Oxford: Hart Publishing.

Goda, G. (2014). Vertybiniai prioritetai baudžiamajame procese. Vilnius: Registrų centras.

Goda, G. ir kt. (2003). Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso komentaras. I–IV dalys. Vilnius: Teisinės informacijos centras.

Goda, G., Kazlauskas, M. Kuconis, P. (2011). Baudžiamojo proceso teisė. Antras leidimas. Vilnius: Registrų centras.

Huber, B. (1999). Ermittlungsmethoden und Beweisverbote im englischen Strafprozeßrecht. Iš: Höpfel, F. and Huber, B. (sud.) (1999) Beweisverbote in Ländern der EU und vergleichbaren Rechtsordnungen: europäisches Kolloquium, Wien, 18–20. September 1997. Freiburg: Edition Iuscrim.

Jackson, J. D., Summers S. J. (2012). Internationalisation of Criminal Evidence. Cambridge: Cambridge University Press.

Jäger, Ch. (2003). Beweisverwertung und Beweisverwertungsverbote im Strafprozess. München: C. H. Beck Verlag.

Juozapavičius, A. (2012). Įrodymų leistinumas Lietuvos baudžiamojo proceso teisėje: alternatyvios sampratos pagrindai. Iš: Juodkaitė-Granskienė, G., Gorbatkov, A. (sud.) (2012). Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksui – 10 metų. Vilnius: Lietuvos teismo ekspertizės centras, 97–119.

Karas, E. I., Buric, Z., Martinic, A. (2020). Rights in Evidentiary Proceedings. Zagreb: Hrvatski Pravni Centar.

Karas, Ž. (2020). The Role of National Systems in the Admissibility of EPPO Evidence with an Emphasis on Kroatia. Hrvatski ljetopis za kaznene znanosti i praksu, 27, 359–386.

Kühne, H. (2015). Strafprozessrecht. Eine systematische Darstellung des deutschen und europäischen Strafverfahrensrechts. 9. Aufl. Heidelber, C. F. Müller Verlag.

Lebedev, V. M. ir kt. (2003). Nauchno-prakticheskii kommentarii k Ugolovno-processualjnamu kodeksu Rossiiskoi Federacii. Moskva: Iurait.

Lupinskaia, P. A. et al. (2005). Ugolovno-protsessualjnoe pravo Rossiiskoi Federacii: uchebnik. Moskva: Iuridicheskoe izdateljstvo Norma.

Macula, L. (2019). The Potential to Secure a Fair Trial Through Evidence Exclusion: A Swiss Perspective. Iš: Gless, S. and Richter T. (sud.) Do Exclusionary Rules Ensure a Fair Trial? (2019) Springer, Cham [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://link.springer.com/book/10.1007/978-3-030-12520-2 [žiūrėta 2021 m. gegužės 3 d.].

Merkevičius, R. (2018). Baudžiamojo proceso enciklopedija. 1 knyga. Vilnius: Registrų centras.

Merkevičius, R. (2009). Baudžiamojo proceso kodeksas: ar teisminio nagrinėjimo struktūra garantuoja teisingą teismą? Iš: Ancelis, P. ir kt. (2009). Sąžiningas baudžiamasis procesas: probleminiai aspektai (2009). Vilnius: Industrus, 135–173.

Merkevičius, R., Meška, A. (2012). Ikiteisminio tyrimo teisėjo konstitucinės kompetencijos ribos. Iš: Švedas, G. (red.) (2012). Nepriklausomos Lietuvos teisė: praeitis, dabartis ir ateitis. Liber Amicorum profesoriui J. Prapiesčiui. Recenzuotų mokslinių straipsnių rinkinys. Vilnius: Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Alumni draugija, 482–516.

Nagel, M. (1998). Verwertung und Verwertungsverbote im Strafverfahren – die Frage nach dem verfahrenslimitierenden Wirkungsgehalt von Verwertungsverboten aus Strafprozessualer Sicht. Leipzig: Leipziger Universitätsverlag.

Nijober, J. F. (1999). Methods of Investigation and Exclusion of Evidence – a Comparative and Interdisciplinary Perspective. Iš: Höpfel, F. and Huber, B. (sud.) (1999) Beweisverbote in Ländern der EU und vergleichbaren Rechtsordnungen: europäisches Kolloquium, Wien, 18–20. September 1997. Freiburg: Edition Iuscrim.

Pfeiffer, G. (sud.) (2005). Karlsruher Kommentar zur Strafprozessordnung und zum Gerichtsverfassungsgesetz. München: C. H. Beck Verlag.

Roberts, P., Zuckerman, A. (2004). Criminal Evidence. Oxford: Oxford University Press.

Roxin, C., Schünemann, B. (2014). Strafverfahrensrecht. 28. Aufl. München: C. H. Beck Verlag.

Rzepka, D. (2000). Zur Fairness im deutschen Strafverfahren. Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann Verlag.

Schünemann, B. (2000). Der Richter im Strafverfahren als manipulierter Dritter? Zur empirischen Bestätigung von Perseveranz- und Schulterschlusseffect. Strafverteidiger, 3, 159–165.

Thommen, M. (2014). Gerechtigkeit und Wahrheit im modernen Strafprozess [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://www.ius.uzh.ch/dam/jcr:ffffffff-cf62-9b13-0000-00001f2ae9b7/Thommen_Marc_Gerechtigkeit_und_Wahrheit_im_modernen_Strafprozess_recht_2014.pdf [žiūrėta 2021 m. gegužės 3 d.].

Turner, J. I., Weigend, T. (2019). The Purposes and Functions of Exclusionary Rules: A Comparative Overview. Iš: Gless, S. and Richter T. (sud.) Do Exclusionary Rules Ensure a Fair Trial? (2019) Springer, Cham. Prieiga per internetą: https://link.springer.com/book/10.1007/978-3-030-12520-2 [žiūrėta 2021 m. gegužės 3 d.].

Weigend, T. (2003). Is the Criminal Process about Truth: A German Perspective. Harvard Journal of Law and Public Policy, 26(1), 157–174.

Wong, Ch. (2012). Overview of Swedish Criminal Procedure. From the Selected Works of Christoffer Wong. Prieiga per internetą: https://www.congreso.es/docu/docum/ddocum/dosieres/sleg/legislatura_10/spl_85/pdfs/24.pdf [žiūrėta 2021 m. gegužės 3 d.].

Teismų praktika

Europos Žmogaus Teisių Teismas

Ćwik prieš Lenkiją [EŽTT], Nr. 31454/10, [2020-11-05]. ECLI:CE:ECHR:2020:1105JUD003145410.

Dvorski prieš Kroatiją [EŽTT], Nr. 25703/11, [2015-10-20]. ECLI:CE:ECHR:2015:1020JUD002570311.

Gäfgen prieš Vokietiją [EŽTT], Nr. 22978/05, [2010-01-01]. ECLI:CE:ECHR:2010:0601JUD002297805.

Ibrahim ir kiti prieš Jungtinę Karalystę [EŽTT], Nr. 50541/08, 50571/08, 50573/08 et al., [2014-12-16]. ECLI:CE:ECHR:2016:0913JUD005054108.

Ramanauskas prieš Lietuvą [EŽTT], Nr. 74420/01, [2008-02-05]. ECLI:CE:ECHR:2008:0205JUD007442001.

Lietuvos Respublikos teismai

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas. Valstybės žinios, 119-6005.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarimas. TAR, 06411.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr.  2K-281/2006.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-269-719/2019.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2020 m. liepos 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-133-942/2020.

Procedural Aspects of Admissibility of Evidence in Criminal Proceedings

Audrius Juozapavičius
(Vilnius University)

Erika Leonaitė
(Vilnius University)

Summary

In Lithuania, the procedure for deciding the admissibility of evidence is, in principle, not regulated. According to the case law and the prevailing doctrine, the question of admissibility of evidence is decided only while adopting a judgment, after the contents of particular pieces of evidence had been examined during a court hearing. It is argued that such a model does not correspond to the essence and procedural legal significance of the prohibition on the use of inadmissible evidence, i.e. the prohibition to examine inadmissible evidence and to form the judge’s internal conviction based on such evidence. This model is also not in line with the principle of adversarial proceedings, may impede the economy of the proceedings, and may aggravate violations of human rights, in particular the right to respect for private life. Following the examples of good practice in foreign countries, especially Croatia and France, the article advocates for the introduction of an exclusionary rule, leading to the removal of illegal evidence from case-files, and proposes the main elements of such a procedure.

Procedūriniai įrodymų leistinumo aspektai baudžiamajame procese

Audrius Juozapavičius
(Vilniaus universitetas)

Erika Leonaitė
(Vilniaus universitetas)

Santrauka

Lietuvoje įrodymų leistinumo sprendimo procedūra iš esmės nėra sureguliuota. Pagal Lietuvos teismų praktiką ir vyraujančią doktriną įrodymų leistinumo klausimas sprendžiamas tik juos ištyrus, teismui išėjus į pasitarimų kambarį ir motyvuojant savo išvadas baigiamajame procesiniame sprendime (nuosprendyje). Straipsnyje argumentuojama, kad toks modelis neatitinka neleistinų įrodymų naudojimo draudimo esmės ir procesinės teisinės reikšmės – draudimo tirti neleistinus įrodymus ir jais remiantis formuoti teisėjo vidinį įsitikinimą. Šis modelis taip pat neatitinka rungimosi, proceso greitumo ir ekonomiškumo principų ir gali didinti žmogaus teisių, ypač teisės į pagarbą privačiam gyvenimui, pažeidimus. Atsižvelgiant į užsienio valstybių, ypač Kroatijos ir Prancūzijos, gerosios praktikos pavyzdžius, straipsnyje pritariama, kad reikėtų įvesti neteisėtų įrodymų pašalinimo iš bylos medžiagos procedūrą, ir siūlomi pagrindiniai tokios procedūros elementai.

Dr. Audrius Juozapavičius yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto lektorius, advokatas. Pagrindinės jo mokslinių interesų sritys yra baudžiamojo proceso teisė ir baudžiamoji teisė. Dr. Audrius Juozapavičius is a lecturer at the Faculty of Law, Vilnius University, and an attorney. His scholarly interests focus on the law of criminal procedure and criminal law.

Dr. Erika Leonaitė yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto lektorė ir VšĮ Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisės programų vadovė. Pagrindinės jos mokslinių interesų sritys yra tarptautinė viešoji teisė ir žmogaus teisių apsauga. Dr. Erika Leonaitė is a lecturer at the Faculty of Law, Vilnius University, and a legal programmes manager at the NGO Human Rights Monitoring Institute. Her scholarly interests focus on public international law and human rights law.