Straipsnyje analizuojami keturi sovietmečio Lietuvoje ėjusių pogrindžio leidinių – „Vyčio“, „Rūpintojėlio“, „Perspektyvų“ ir „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ – leidėjų tinklai. Pasitelkiant slaptųjų tinklų teoriją ir socialinių tinklų analizės įrankius jame nagrinėjama, kokios struktūrinės tinklo savybės gali paaiškinti skirtingą pogrindžio leidinių sėkmę. Duomenys surinkti naudojant archyvinę medžiagą ir publikuotus memuarus bei atliekant tiesioginius interviu su pasirinktų pogrindžio leidinių leidėjais. Analizė parodė, kad „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ fenomenalią sėkmę paaiškina tankus ir santykinai decentralizuotas jo leidėjų tinklas.