Straipsnyje analizuojami dokumentiniai filmai siekiant išsiaiškinti, filmuose kuriamus 1989 metų revoliucijos Baltijos šalyse vaizdinius bei jų konstravimo principus. Kino filmai – viena iš populiariųjų medijų, įtvirtinanti galimybę pateikti istoriją suteikiant prasmės ne tik tekstui, t. y. žodžio, garso, bet pirmiausia – vaizdo simbolių reikšmėms, vizualumui. Dokumentiniuose filmuose „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ (2011) ir „Dainuojanti revoliucija“ (2006) sukuriama vizuali politinių įvykių reprezentacija tampa ir kolektyvinės atminties šaltiniu: išsilaisvinimo judėjimas pateikiamas kaip istorinis epas, kurio herojumi tampa prieš santvarką kovojanti visuomenė, o emocija paremtų vaizdinių kūrimas įtvirtina grupinę tapatybę, kolektyvinį pasididžiavimą.