Medijų politikos pranešimas žiniasklaidai skaidrumą reglamentuojančios Europos teisės kontekste

Santrauka

Kai įstatymų leidėjas be viešos diskusijos nustato naujas socialinių ryšių taisykles pakeisdamas profesinius santykius, medijų politika atsiskleidžia esanti priklausoma nuo žiniasklaidos įmonių ir grindžiama komerciniu interesu.

Šio straipsnio tikslas – išnagrinėti galios diskursą žiniasklaidos sistemoje, kuris tapo informacinės politikos problema, nulemta ryšių su visuomene skverbties į sistemos dalyvių kuriamo turinio struktūrą, taip pat – įstatymų leidėjo ir visuomenės informavimo priemonių savininkų susitarimo. Visuomenės informavimo įstatymas (1996) ir susiję įstatymai (LRT įstatymas, 1996; Viešųjų įstaigų įstatymas, 1996; iš dalies – Reklamos įstatymas, 2000; Rinkimų kodeksas, 2022; Politinių organizacijų įstatymas, 2022), kuriais irgi reguliuojama viešoji erdvė ir žiniasklaidos veikla, atspindi prieštaringą Lietuvos informacinę politiką, sudarančią prielaidas nuvertinti žurnalisto profesiją, kuriant prioritetines sąlygas viešųjų ryšių komunikacijai periodinėje naujienų leidyboje. Šis straipsnis parengtas vykdant mokslinį tyrimą „Transmedialios komunikacijos modelis žiniasklaidos atsparumui ir visuomenės informaciniam integralumui pasiekti“ (2024–2025), kurio metu išsiaiškinta, kad medijų politika – ypač įstatymų leidyba – nėra grindžiama žiniasklaidos lauko tyrimais.

Straipsnyje analizuojamas korporatyvinio žiniasklaidos modelio pokytis įsigilinus į informacinės politikos sprendimus, kuriais sukuriama prieštaringos sąlygos žurnalistikai veikti: teisės aktai, skirti visuomenės informavimui užtikrinti, taikomi medijų savininko interesams įtvirtinti, o profesionalaus žurnalisto teisės ir statusas lieka apskritai neapibrėžti. Šiame straipsnyje remiamasi atveju, kurio ištyrimas leidžia iliustruoti medijų politikos (kaip sudėtinės informacinės politikos) procesą susijusių Europos Sąjungos teisės aktų kontekste. Galiausiai atsakoma į klausimą, kaip formuojamas galios diskursas medijų politikoje.