Vaidmens kūrimas operoje – ne tik individualių atlikėjo gebėjimų ar meninių pasirinkimų rezultatas, jį formuoja platesnė sąlygų visuma, apimanti estetinį, institucinį ir procesinį lygmenis. Straipsnyje siūloma nauja perspektyva – operos atlikėjo sceninę tapatybę suvokti kaip kryptingą virsmą, išgyvenamą per skirtingus sąveikų lygmenis: estetines sąveikas su atlikimo medžiagiškumu, socialines struktūras teatro institucijoje ir solisto santykį su darbo erdvėmis. Tyrimas atliekamas remiantis pogreimine semiotine prieiga, analitinės atspirties tašku laikant teatrologės Erikos Fischer-Lichte atlikimo medžiagiškumo ir Pierre’o Bourdieu simbolinio kapitalo sampratas. Pirmoje straipsnio dalyje analizuojamos kūno ir balso raiškos formos operos spektakliuose. Parodoma, kad operoje atlikėjo kūniškumas dažniausiai formuojamas pagal estetines logikas, kurios užtikrina stabilią ir lengvai atkartojamą spektaklio formą, o balso raiška išlieka labiau priklausoma nuo individualios atlikėjo profesinės praktikos. Antroje dalyje aptariama, kaip dainininko profesinis statusas lemia jo galimybes derėtis dėl kūrybinių sprendimų ir darbo sąlygų. Trečioje dalyje vaidmens kūrimo procesas analizuojamas kaip nuoseklus atlikėjo judėjimas per skirtingas teatro erdves. Kuo labiau solistas įsitraukia į bendrą operos pastatymo procesą, tuo labiau jo veikimą struktūruoja išoriniai reikalavimai ir tuo mažiau lieka individualaus pasirinkimo galimybių. Tyrimas atskleidžia, kad vaidmens kūrimą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre formuoja skirtingos įtakos formos: operos žanro konvencijos, teatro lauko galios santykiai ir pastatymo proceso organizacija.
Šis darbas apsaugotas Creative Commons priskyrimo 4.0 viešąja licencija.