Jautrumo poetika Giedrės Kazlauskaitės kūryboje (šiuolaikinės lietuvių poezijos štrichai)
Straipsnyje, remiantis XX a. pabaigos postmodernistine estetika kaip atskaitos tašku, aptariama pakitusi šiandieninės poezijos kalba, kurioje ryškėja etinis jautrumas ir atgimstančios lyrinės intonacijos. Pasitelkus atidžiojo skaitymo ir diskurso analizės principus, Giedrės Kazlauskaitės rinkinio Marialė eilėraščiai analizuojami dviem lygmenimis: teminiu požiūriu, atkreipiant dėmesį į lyrinio „aš“ politinį ir socialinį angažuotumą, išryškėjantį naujose tradicinių sampratų, tokių kaip tėvynė, šeima, religingumas, interpretacijose; retoriniu požiūriu analizuojama Kazlauskaitės poezijai būdinga ironija ir lyriškumas kaip tiesioginis kalbėjimas apie jausmus. Tematikos ir raiškos lygmenimis atsiskleidžiantis subjekto etinis jautrumas siejamas su viena metamodernybės tendencijų – vertybiškai orientuota etine ir emocine pasaulio percepcija kaip atsvara šiandieninio pasaulio dirgikliams.
Šis darbas apsaugotas Creative Commons priskyrimo 4.0 viešąja licencija.